Tom Peters: Re-imagine!

Nors jau ant mano svetainės staliuko ši knyga guli jau senokai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Vieną kartą buvau atsivertęs, bet per daug įkvėpimo iš to negavau, tad nuo to laiko nebuvau jos daugiau palietęs (išskyrus tuos momentus savaitgaliais, kai ateina laikas valyti dulkes). Mažomis dozėmis vartojamas Tom Peters man visai patinka, jis moka priversti susimąstyti ir pagerinti motyvaciją nuversti kalnams, todėl esu pastovus jo internetinio dienoraščio skaitytojas. Bet prisėsti ir paskaityti Re-imagine! buvo per sunku: pirmiausia, dėl neortodoksiško knygos dizaino, kuris labiau tiktų žurnalui, nei knygai (taip, esu per senas tokioms inovacijoms – man knyga turi būti be bereikšmių iliustracijų, skirtingų spalvų fono ir įvairaus dydžio šriftų), ir antra, autoriaus rašymo stiliaus, kuris dažnai artimas entuziazmu trykštančio paauglio minčių srautui, kuris visiškai nevaldomas strakalioja nuo paragrafo link paragrafo, retkarčiais perskrisdamas net į kitą lapo pusę, bet tuoj vėl palikdamas nebaigtą sakinį rymoti prie daugtaškio aptaško žodžius daugybe šauktukų, ir taip, normaliai nepabaigęs minties, paspringsta didžiųjų raidžių santrumpomis: OMFG!

Tiesa, pripratus prie rašymo stiliaus, ši knyga gali būti visai įdomi (bent jau prieš dvidešimt metų rašyta „In Search of Excellence“ man tikrai patiko). Pagrindiniai knygos teiginiai: reikia stengtis būti išskirtiniam, o būti išskirtiniam geriausia įdėjus daugiau darbo (kompanijos turi geriau patenkinti klientą nei konkurentai, darbuotojai turi stengtis dirbti geriau nei kiti, tam kad jie būtų pastebėti), reikia bandyti siekti kuo didesnių tikslų (neblogai turėti ir siekti tikslo pakeisti pasaulį), reikia nenuilstamai ir nuolat tobulėti (asmeninė ženklodara: kurk savo paties prekinį ženklą) bei savo entuziazmu užkrėsti kitus. Beje, didžiąją dalį šių Tom Peters idėjų galima rasti jo webloge: nedidelėmis dozėmis skaityti labai verta.

Ernestas Hemingvėjus: Turėti ir neturėti

Hemingvėjus mokykloje man patiko. Prisimenu, jog pirma jo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Kam skambina varpai“ – jos nugarėlę visada matydavau senelių sekcijoje, bet kažkas iš suaugusiųjų namiškių buvo pasakęs, jog tai sudėtinga knyga ir dar reikėtų paaugti, kad ją galėčiau skaityti ir suprasti. Kai ją jau visgi paėmiau į rankas, ji mane sužavėjo, o po to iš karto perskaičiau dar ne vieną Hemingvėjaus knygą. Hemingvėjus buvo tas rašytojas, kurį skaitydamas tikriausiai pirmą kartą supratau, kad tai, kas rašoma knygose, turi ir gilesnę prasmę, kad dažnai reikia paskaityti tarp eilučių, kad galima žavėtis nuotaika, kurią sukuria skaitomi žodžiai. Nereiktų tuo stebėtis, mat iki Hemingvėjaus labiausiai žavėjausi Žiuliu Vernu bei Diuma, o mano knygų skaitymas daugiausiai susidėjo iš nuotykių romanų.

„Turėti ir neturėti“ irgi esu skaitęs labai seniai, bet perskaičiau ją dar kartą. Tai puiki istorija apie dorą žmogų, kuris nesiskundžia gyvenimo negandomis, ir savo jėgomis bando jas įveikti. Kaip taikliai apie tai rašoma vienoje iš amazon.com recenzijų, tai knyga apie žmogų, kuris gavęs blogas likimo kortas nesistengia sukčiauti, priima esamą situaciją, ir nori su jomis kuo geriausiai sužaisti. Tas ryžtas išsikapanoti iš gyvenimo negandų labai stiprus, bet herojaus lūpomis nuskamba ir šiokia tokia neviltis: „vienas žmogus nieko nepakeis ir nepasieks“, tačiau herojus vis tiek nenustoja siekti tikslo. Tikslas galų gale nėra pasiekiamas, bet pastangos buvo milžiniškos.

Somersetas Moemas: Mėnulis ir skatikas

Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvus, jų sekcijoje radau keletą knygų, kurias paėmiau paskaityti. Viena jų buvo gelsva plona knyga pageltusiais lapais – Somerseto Moemo „Mėnulis ir skatikas“.

Ši Moemo knyga yra apie žymaus tapytojo Gogeno gyvenimą. Jis, būdamas keturiasdešimties, metė bankininko karjerą, savo šeimą, visą senąjį gyvenimą ir pradėjo tapyti. Knyga apie tai, kaip galima nieko nepaisant gyventi savo svajonėmis, nekreipti dėmesio į visuomenės normas ir (gal netgi) būti laimingam. Patiko Moemo rašymo stilius, kuris labai lengvas ir paprastas, tačiau pilnas netikėčiausių nukrypimų, sarkastiškų užuominų, ryškių veikėjų paveikslų ir kartas nuo karto randamų įžvalgių minčių, kurios atrodo pabertos šiaip sau, tarp kitko. Matyt reikės daugiau paskaitinėti grožinės literatūros, nes ji visai įdomi ;)

Albertas Kamiu: Maras

Prieš keletą savaičių pastebėjau, jog pastaruoju metu skaitau labai mažai grožinių knygų – paskutinių perskaitytų knygų sąrašas byloja, jog paeiliui esu perskaitęs apie 30 negrožinių knygų. Tad nusprendžiau šiek tiek pakeisti nusistovėjusią tvarką ir į rankas paėmiau Alberto Kamiu (hmm, Vikipedijoje šio rašytojo vardas be „t“ raidės – tikriausiai taip ir turėtų būti teisingai transkribuojama) knygą „Maras“.

Knyga susiskaitė labai greitai, davė šiek tiek peno pamąstymui, bet gal ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš Kamiu. Knygoje rašoma apie tai, kaip į miestą ateina maras dėl kurio miestas uždaromas, ir ką jaučia, pergyvena to miesto gyventojai, kaip jie susidoroja su mirties akistata, atskyrimu nuo pasaulio. O tos reakcijos labai nevienodos: vieni bando sprukti, kiti stengiasi padėti kenčiantiems, o treti pelnosi iš susidariusios situacijos ir „varo bizniuką“. Pradžioje mirtys gal žmones ir šokiruoja, bet labai greitai jos tampa kasdienybe, su jomis susitaikoma, jos tampa visiems pabodusia rutina. Galų gale maras praeina, miestas vėl atsiveria pasauliui, ir viskas lygtai turėtų grįžti į savo vėžes, nors autorius primena, jog maras nemiršta, jis visada tyko ir laukia naujų progų proveržiams. Knygoje autorius pieša keleto veikėjų paveikslus ir pasakoja jų maro laikotarpio istorijas. Iš jų man ryškiausios pasirodė tos istorijos, kurios pilnos ironijos: daktaro, kuris kasdieną dirbdamas su apkrėstaisiais pergyvena marą gyvas ir sveikas, tačiau sužino, jog mieste tuo metu nebuvusi jo žmona mirė nuo kitos ligos kito miesto sanatorijoje, bei vieno iš veikėjų, kuris nenori, jog maras pasibaigtų, nes jam gresia kalėjimas – tol, kol tvyro maras, normalūs įstatymai neveikia, todėl jam saugiau tarp maru apsikrėtusių, nei laukiant įstatymo teisingumo.

Teigiama, jog ši Kamiu knyga parašyta kaip metafora nacių užgrobtai Prancūzijai – naciai yra tokia pat sunkiai nugalima išorinė jėga kaip maras, su ja kovoti beviltiška, telieka susitaikyti ir tikėtis, jog visa tai kažkada baigsis.

Mirzakarimas Norbekovas: Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą

Ne visai planuotai į mano rankas pateko ir buvo suskaityta knyga „kvailio patirtis“, kurioje autorius, vartodamas kartais ne visai gražius išsireiškimus stengiasi priversti žmones patikėti, jog jie patys valdo savo likimą ir gali išsigydyti bet kokią ligą (nors daugiausiai kalbama apie (trumpa|tolia)regystės gydymą). Pagrindinė mintis: 90% pasveikimo sudaro nusiteikimas, o tik 10% duoda gydymo procedūros. Pati idėja gal ir nieko, tačiau necenzūrinių žodžių šioje knygoje neišvysi, o jie pagal knygos toną labai tiktų, ir tikrai tik pagardintų įspūdį. Gal dėl to reikiamo įspūdžio man ši knyga nesukėlė, nors skaityti ją buvo gana malonu. Toks lengvas linksmas niekalas.

Paskutiniai mano skaitalai

Kelios savaitės, kuriomis nieko naujo nerašiau savo dienoraštyje buvo praleistos keliaujant po įvairias rytų Europos šalis ir susitinkant su bendrovių vadovais. Kelionės metu perskaičiau ir keletą knygų, tačiau vis neturėjau laiko jas aprašyti. Tad čia apie jas trumpai po sakinį:

  • Gary Belsky, Thomas Gilovich – „Why Smart People Make Big Money Mistakes and How to Correct Them“. Labai puiki knyga apie behavioral finance: apie tai, kodėl žmonės nevisada priima racionalius finansinius sprendimus, ir kur jiems koją kiša psichologija. Štai, pavyzdžiui, jeigu pinigus uždirbsi lengvai (laimėsi loterijoje), tai labai lengva juos bus išleisti, nors racionaliai žiūrint, įtakos sprendimui apie tai, kur nori pinigus išleisti, neturėtų turėti aplinkybės, kuriomis tie pinigai buvo gauti. Su panašiomis problemomis susiduriama ir prekiaujant akcijomis: psichologiškai sunku parduoti akcijas su nuostoliu, nors jeigu akcijas jau turi, neturėtų rūpėti, už kiek jas pirkai (nebent mokestine prasme) – juk svarbu apsispręsti, kiek jos yra vertos šiuo metu.
  • Richard P. Feynman, Ralph Leighton – „Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“. Žaviuosi fiziku, Nobelio premijos laureatu Richard Feynman, o šią knygą norėjau perskaityti dar mokykloje. Ji pilna optimistinio požiūrio į pasaulį ir pažinimo troškulio. Feynman ragina viskuo abejoti, nes jo nuomone, tik abejonėse gimsta tiesa, ragina žvelgti į pasaulį nebūtinai taip, kaip žvelgia visi, vengti tų, kurie primetinėja savo pasaulio teorijas.
  • Seth Godin – „The Big Moo“. Užteks svajoti, reikia eiti ir sukurti ką nors ypatingo. Trumpų esė rinkinys, kuris įkvepia.
  • Charles D. Ellis – „Winning the Loser’s Game. Timeless Strategies for Successful Investing“. Labai aiški ir naudinga knyga individualiam investuotojui. Joje teigiama, jog svarbiausia investuojant yra susidaryti investavimo strategiją, pagal kuri bus aišku, kiek portfelyje turi užimti akcijos, kiek obligacijos, kokia rizika toleruotina ir t.t. Dažniausiai fondų valdytojai nėra kalti dėl prastų investavimo rezultatų – kaltas būna investuotojas, kuris neteisingai įvertino savo rizikos tolerancijos ribas.

Lance B. Kurke: Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis

Ši knyga apie Aleksandrą Makedonietį ir apie jo pavyzdžio pritaikymą verslo situacijoms mano nuomone tėra dar viena skubiai iškepta patarimų verslui žanro knyga, kurias noriai perka su verslu nelabai ką bendro turinti, bet ištroškusi svajoti visuomenė. Knyga man pasirodė chaotiška, kai kurie duodami Aleksandro gyvenimo pavyzdžiai buvo visiškai beprasmiai (ir ką galima pasimokyt verslui iš fakto, kad Aleksandras visą laiką buvo girtas? Taip, jis apsvaigęs nužudė savo geriausią draugą, dėl ko vėliau labai gailėjosi. Bet gerti nenustojo.) Kartais galima pradėti galvoti, jog knygą verslui nesunku parašyti bet kokia tema: tinkamai tą knygą įpakavus ir priartinus prie lengvo skaitymo mėgėjų lygio, galima susilaukti neregėtos sėkmės.

Pagrindiniai knygos apie Aleksandrą patarimai yra šie: mąstyk kitaip (think out of the box), kurk savo identitetą (kitaip tariant, būk skirtingas, išsiskirk iš minios), kurk sąjungas (draugų niekad nebūna per daug, networking), pasitelk simbolius (viskas marketinge). O jei norėsi pritaikyti verslui didžiųjų karvedžių patarimus, geriau paskaityk Sun Tzu „Karo meną“.

Guy Kawasaki: Rules for Revolutionaries

Klientas vienam bendradarbiui paskolino Guy Kawasaki (kuris yra ir vienos neseniai šiame dienoraštyje minėtos nuorodos kaltininkas) knygą „Rules for Revolutionaries“, o ši knyga atsidurė mano rankose. Didžioji dalis idėjų visgi kartojasi su „Art of the Start“ video (ir matyt knyga), bet kadangi tai yra knyga, o ne pusvalandžio kalba, tai joje žymiai daugiau pavyzdžių ir viskas išdėstyta plačiau bei nuodugniau. Štai tos Kawasaki siūlomos taisyklės kuriantiems revoliucinius produktus:

  1. Mąstyk kitaip. Norint sukurti tikrai naują produktą nepakanka pagerinti jau esamą produktą 10-15 procentų – reikia siekti jį pagerinti keletą kartų. amazon.com nepasiūlė 10-15 procentų daugiau knygų nei galima rasti paprastame knygyne, ji nuo pirmos dienos pradėjo siūlyti dešimt kartų didesnį pasirinkimą. Taigi, revoliucinis produktas negali būti tik senojo produkto patobulinimas, reikia kurti kažką visiškai naujo ir kelis kart geresnio (mano asmenine nuomone, to geriausias pavyzdys yra dauguma Google produktų).
  2. Nebijok būti prastu. Kurdamos naują produktą kompanijos dažnai atidėlioja jo pateikimą visuomenei iki tol, kol jų nuomone jis bus tobulas, bet taip niekada nebūna. Kawasaki siūlo nebijoti pateikti visuomenei dar nebaigtus produktus, nes taip išaiškėja jų trūkumai, ir vėliau žinoma ties kuriomis jų silpnybėmis reikia koncentruotis. Be to, ilgai tobulinant produktą, kurio vartotojai dar net nematė, gali gautis taip, jog produkto kūrėjai tik švaisto laiką, nes visuomenei to jų produkto iš viso nereikia.
  3. Daryk pakeitimus. Jeigu jau produktas pradėtas pardavinėti, tai nereiškia, jog jis jau užbaigtas. Reikia nuolat ir nepaliaujamai jį tobulinti, atsižvelgiant į vartotojų pastabas. Gali būti, jog vartotojai naudos produktą tokiems tikslams, apie kuriuos kūrėjai net nebuvo pagalvoję (Kleenex nosinaitės buvo skirtos makiažo nuėmimui, bet pasirodo, jas vartotojai pradėjo naudoti nosiai šnypšti), tad galbūt naująją produkto funkciją galima dar pagerinti?
  4. Sugriauk užtvaras. Reikia vartotojams palengvinti priėjimą prie produkto. Galbūt produktas turi daug sudėtingų mygtukų, galbūt jis per brangus, galbūt jis atlieka labai sudėtingą funkciją, galbūt tiesiog jį labai sunku įsigyti, nes jis parduodamas tik vienoje parduotuvėje mažame kaimelyje viduryje Bulgarijos. Vartotojui turi būti lengva produktą įsigyti, lengva jį suprasti ir lengva juo naudotis.
  5. Evangelizuok, ne pardavinėk. Svarbu siekti, jog vartotojas ne nupirktų tavo produktą, o jį mylėtų – tik tokiu atveju jis dar patars ir kitiems įsigyti tavo produktą, bei pats jį su malonumu vartos. Tokių „fanų“ kūrimas nėra lengvas dalykas, bet Apple tai pasisekė (Guy Kawasaki dirbo Apple „vyriausiuoju evangelizuotoju“). Evangelizavimas reiškia bendruomenės, ištikimos tavo produktui ir mylinčios jį, kūrimą.
  6. Venk standartinių verslo klaidų. Dažnai kompanija pradeda stengtis gaminti ne gerą produktą, bet siekia rinkos dalies, arba būdama gera nišinė kompanija siekia tapti gigantu, per daug diversifikuojasi, siekia patenkinti kiekvieno kliento norą, aklai tiki, jog geriausias produktas laimės (laimėjo visgi Microsoft ;) ir panašiai. Dažnai savo koncentruotos tikslinės rinkos išleidimas iš akių gali būti pražūtingas. Bet visiems neįtiksi, tik švaistysi savo laiką. Beje, kita svarbi klaida yra per daug atkakliai stengtis išlaikyti savo esamą padėtį: gal kaip tik reikia pereiti į kitą rinką – sprendimai turi priklausyti nuo situacijos. Kompanija turi būti lanksti, bet nesiplėsti vien dėl plėtros ir nesistengti patenkinti kiekvieno kliento užgaidas.
  7. Nepailstamai domėkis rinka ir dalinkis žiniomis su kitais. Reikia visą laiką stengtis neatsilikti nuo to, kas vyksta, kaupti savo žinias ir vis tobulėti, tačiau tuo pačiu metu savo žiniomis reikia dalintis su visais – taip nesunku išsikovoti eksperto reputaciją. Rašyk interneto dienoraštį.
  8. Mąstyk skaitmeniniu būdu, elkis lyg gyventum analoginiam pasaulyje. Reikia pasinaudoti visomis informacinėmis technologijomis tam, kad būtų galima klientui pasiūlyti tai, ko jis nori ir ko jam reikia (amazon.com pavyzdys). Bet kartu bendravimas su klientu turi būti šiltas ir asmeninis – automatiškai sugeneruoti laiškai, kuriais siunčiami pasiūlymai, nelabai padeda užkariauti vartotojo širdį.
  9. Neversk žmonių daryti tai, ko pats nenorėtum daryti. Labai paprasta taisyklė. Neversk klientų pildyti ilgų formų, neversk jų žiūrėti reklamos, neversk jų laukti, kol juos aptarnaus. Pabandyk pasijusti jų kailyje.
  10. Neleisk klounams tavęs sutrypti. Kai kursi savo produktą, atsiras daug visokių ekspertų, kurie tau sakys, jog jis nepasiteisins. Kai kuriuos ekspertus lengva ignoruoti, nes jie nėra patys labai daug ko pasiekę, bet kai kurie skeptiški naujo produkto atžvilgiu žmonės bus apsirėdę brangiais kostiumais, važinės su prabangiomis mašinomis ir segės Rolex laikrodžiais – sunku gali būti jų nepaisyti, nes jie turi autoritetą. Bet nereiškia, jog jie teisūs. Tiesa, nereiškia, jog bet kokiu atveju tavo naujas produktas iš tiesų bus sėkmingas, bet vienintelis kelias iš tiesų tai sužinoti yra viską pačiam išbandyti.

Dar viena įdomi citata:

The higher you go in a company, the less oxygen there is, so supporting intelligent life becomes difficult.

Lewis Pinault: Consulting Demons

Lewis Pinault knygą apie konsultantų verslą perskaičiau su malonumu. Autorius yra daugelį metų dirbęs konsultacijų bendrovėse ir šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip šios kompanijos siekia uždirbti kuo daugiau pelno ir konkuruoti tarpusavyje. O pelno siekimui yra naudojama daug juodųjų technologijų. Viena paprasčiausių iš jų: įtikinti klientą, jog jo problema yra žymiai didesnė, nei jis įsivaizdavo. Tarkime, jeigu pakaktų tik pakeisti programinę įrangą kliento kompiuteryje, dažnai galima patarti perstatyti visą biurą, kad būtų papildomai vietos naujiesiems serveriams, į kuriuos bus įdiegta nauja programinė įranga – konsultavimas architektūros, statybų, serverių pirkimo klausimais turėtų konsultavimo bendrovei atnešti nemažai papildomų pajamų.

Neretai konsultantai gauna tokias klientų užduotis, kur interesų konfliktai neišvengiami, bet tai ne problema, nes konsultantų verslas nėra taip akylai prižiūrimas kaip maklerių ar teisininkų įmonės. O jeigu gaunama užduotis išsiaiškinti, kokius produktus ruošiasi į rinką paleisti konkurentai, tai tenka panaudoti visą kūrybiškumą ir špionažo įgūdžius, ieškoti kokio nors nepatenkinto darbuotojo konkurentų įmonėje, ar šiaip kokio inžinieriuko, kuris noriai netyčia atskleistų visas kompanijos paslaptis.

Sakoma, kad konsultantas yra toks žmogus, kuris paklaustas, kiek dabar valandų, paima klausiančiojo laikrodį, pasižiūri į jį, pasako valandas ir įsikiša jį į savo kišenę. Knygoje pasakojama, jog dažnai konsultantams reikia patarinėti apie tokias pramonės šakas, kuriose jie ničnieko nenutuokia, bet tai nėra bėda, nes ilgiau pabendravus su klientu greitai galima pradėti gaudytis apie ką šnekama, ir netgi bandyti siūlyti sprendimus.

Consulting demons“ yra labai smagi knyga, susidedanti iš įdomių istorijų apie konsultavimo verslą. Lengvas pasiskaitymas, kuris primena, jog jei nepasimeti, net ir nieko nežinodamas apie problemą gali pasirodyti labai protingas (ir uždirbti daug pinigų).

Knygos apie anarchizmą?

Kadangi lietuviškoje blogosferoje yra nemažai į anarchizmą linkstančių žmonių, gal galėtumėte man parekomenduoti kokią nors knygą (arba dvi ;) apie anarchizmo filosofiją? Labiausiai domintų anarchizmo požiūris į ekonomiką, bet įdomu būtų sužinoti ir apie politiką, moralę ir t.t. Būtų labai fantastiška, jeigu parekomendavę kokią nors knygą ją galėtumėte kokiai savaitei ir paskolinti ;)

Dėkui iš anksto.