Malcolm Gladwell: The Tipping Point

Malcolm Gladwell knygą „The Tipping Point“ jau buvau senokai nužiūrėjęs, ir beveik susigundęs ją nusipirkti, tad pamatęs, jog apie ją savo dienoraštyje prabilo ir Juozas, nieko nelaukęs ją iš jo ir pasiskolinau. Ačiū, pukomuko ;)

Tipping Point (lietuviškai matyt būtų kažkas panašaus į „lūžio tašką“) knygos idėja – kartais tereikia tik labai mažų pakeitimų ar pastangų, kad viskas pasikeistų. Knygoje kalbama apie tai, kaip sklinda idėjų virusai: idėja užkrėsti tereikia kelis ypatingus žmones, kurie turi daug pačių įvariausių pažįstamų, ir automatiškai ši idėja plačiai pasklis. Kita vertus, jeigu savo idėją bandysi „parduoti“ visiems, kam tik įmanoma, bet neįtikinsi savo idėjos patrauklumu tų svarbiųjų žmonių, kurių visi klauso, tai idėja toli nepasklis. Manau, kad blogosferoje ši Malcolm Gladwell knyga ypač populiari dar ir dėl to, jog weblogininkai mano, jog jie ir yra tie svarbūs žmonės, kurių klauso ir kuriais seka visuomenė. Prieš kokius metus turbūt būčiau sutikęs su šia internetine nuomone, bet dabar jau esu linkęs vertinti tai skeptiškiau ;)

Dar viena Gladwell mintis yra ta, jog idėjos gali sklisti labai sėkmingai, jeigu jos yra žmonėms aktualios. Tada sukuriamas tam tikras idėjos „lipnumas“ (stickyness), ir idėja greitai nepamirštama. Gladwell mėgsta kartoti Paul Revere (Paul Revere buvo amerikonas, kuris JAV revoliucijos pradžioje, sužinojęs, jog britų kareiviai ruošiasi pulti, jojo per kaimus, įspėdamas žmones) pavyzdį: jeigu jis, jodamas nakčia ant arklio per kaimus būtų nešęs ne žinią apie tai, jog ateina britai, o tarkim apie tai, jog Niujorke parduodama nauja dantų pastos rūšis, kuri visais penkiais procentais geriau apsaugo nuo karieso, niekas nebūtų jo klausęs. Bet kadangi jo nešama žinia buvo labai aktuali, tai visi kaimų gyventojai pasiruošė britų atakai. Kita vertus, Paul Revere buvo iš tų ypatingųjų žmonių, kurie visur visus pažįsta: jodamas per kaimus jis dažniausiai žinojo į kurias duris pabelsti, ir kam tą žinią perduoti, kad ji sklistų toliau.

Malcolm Gladwell pabrėžia ir konteksto svarbą, jo nuomone, net inteligentiškiausias žmogus, patekęs į kalėjimą, pradeda elgtis grubiau, o jeigu jam tenka kalinių prižiūrėtojo rolė, jis gali niekinti ir labai žiauriai elgtis su nuteistaisiais. Autoriaus nuomone, nusikalstamumas niujorke per pastaruosius 20 metų sumažėjo dėl to, jog „sudužusių langų“ teorija iš tiesų veikia. „Sudužusių langų“ teorija teigia, jog aplinka, kurioje matosi priežiūros stoka (sudužę langai, grafiti nurašinėtos sienos ir t.t.), skatina nusikalstamumą, nes tokioje aplinkoje žmonės pradeda manyti, jog niekas jų nenubaus, jeigu jie padarys ir šiek tiek didesnį nusikaltimą, nei išdaužti langą: juk aplinkui langai išdaužyti, tad tai niekam nerūpi. Šia teorija remiantis, jeigu policija ir savivaldybė imtųsi sutvarkyti visą aplinką ir prižiūrėtų, jog nebūtų daromi nedideli nusikaltimai, tai sumažintų ir didesnių nusikaltimų dažnumą. Malcolm Gladwell teigia, jog būtent tai ir padėjo sumažinti nusikalstamumą Niujorke. Tiesa, ši teorija kertasi su Steve Levitt knygoje „Freakonomics“ iškelta hipoteze, jog nusikalstamumas sumažėjo dėl to, jog praėjo lygiai 18 metų nuo to laiko, kai JAv buvo legalizuoti abortai: tokiu būdu buvo mažiau išaugintų nenorimų vaikų, kurie dėl meilės stokos galbūt būtų labiau linkę nusikalsti. Visgi Gladwell skamba įtikinamiau.

Jeffrey Robinson: The Laundrymen

Į mano rankas patekusi Jeffrey Robinson knyga apie pinigų plovimą „The Laundrymen“ pasakoja apie įvairaus plauko pinigų plovimo būdus, kuriais naudojasi tarptautiniai nusikaltėliai, stengdamiesi legalizuoti savo nešvariu būdu uždirbtas pajamas. Nors ši knyga pačioje pradžioje ir labai užkabina, bet greitai ji man atsibodo, nes pasirodė, jog yra parašyta gana padrikai ir ne taip moksliškai, kaip tikėjausi: autorius aprašinėja nusikaltėlių istorijas, bet jos labai trumputės, tarsi kokio nors amerikoniško 25 minutes trunkančio serialo apie nusikaltėlius serijos. O ir tose istorijose pagrindinis vaidmuo tenka ne pačiam pinigų plovimo mechanizmo atskleidimui, o nusikaltėlių gaudymui. Na, bet vis tiek knygoje galima rasti ne tiek jau mažai informacijos apie tai, kas yra tas pinigų plovimas.

Pinigų plovimas yra nelegaliai uždirbtų pinigų legalizavimas. Didžiausias nelegalių pinigų šaltinis yra narkotikų prekyba, kurioje sukasi šimtai milijonų dolerių. Pats paprasčausias būdas, kaip legalizuoti nešvarius pinigus – nusipirkti laimėjusį loterijos bilietą. Tarkim, reikia išplauti milijoną dolerių: tereikia surasti žmogų, kuris laimėjo milijoną dolerių loterijoje, bet prizo dar neatsiėmė ir jam pasiūlyti už bilietą šiek tiek daugiau nei milijoną. Atsiimdamas loterijos prizą, gauni švarius ir legalius pinigus.

Dažniausiai pinigų plovimas daromas per keletą specialiai tam tikslui įkurtų ofšorinių kompanijų, kurios viena iš kitos perka fiktyvias paslaugas, teikia viena kitai paskolas ir kitokiais būdais tarp savęs „stumdo“ pinigus tol, kol tampa nebeįmanoma atrasti jų tikrosios kilmės. Ofšorinės kompanijos steigiamos tose valstybėse, kuriose veikia lengvatiniai mokesčių režimai, kuriose bankininkai saugo paslaptis ir palankiai priima klientus su didžiuliais grynųjų pinigų maišais. Narkotikų prekyba pasižymi tuo, jog ji vyksta grynais, o sunkiausia pinigų plovėjų darbo dalis yra būtent šių grynųjų įnešimas į bankinę sistemą. Beveik kiekvienoje šalyje bankai turi pranešti atitinkamoms institucijoms apie didelius grynųjų pinigų kiekius, kuriais disponuoja klientas, tad pinigų plovėjai yra labiausiai pažeidžiami šioje savo darbo fazėje. Kai kurie jų samdo ištisas armijas padėjėjų, kurie kasdien į specialias sąskaitas įneša nedideles sumas grynųjų pinigų, kad neatrodytų, jog grynieji dideliais kiekiais plaukia į sąskaitą iš vieno šaltinio. Kai jau pinigai atsiranda bankinėje sistemoje, tereikia juos keliasdešimt kartų perstumdyti per sąskaitas ir jie tampa švarūs, o tada juos galima naudoti kaip tik užsinori.

Viktor E. Frankl: Man’s Search for Meaning

Neseniai perskaičiau austrų psichologo Viktoro Franklio knygą „Man’s Search for Meaning“. Šis psichologas yra egzistencinės psichologijos pradininkas, kuris teigia, jog neurozių ir depresijos priežastis dažnai būna gyvenimo prasmės nematymas, o ne Froidiškos seksualumo problemos. Franklis psichologiniu stebėjimus atliko kalėdamas nacių koncentracijos stovykloje ir stebėdamas savo bei kitų kalinių psichiką. Kaliniai koncentracijos stovykloje išgyvena psichologinę problemą: nežinodami, kiek jiems dar liko gyventi, kaliniai negali gyventi rytdiena ir negali turėti jokių tikslų. Kadangi nėra jokių tikslų, nėra ir gyvenimo prasmės, taigi jie tik apatiškai egzistuoja. Tam, kad būtų galima pergyventi stovyklos baisybes, žmogui svarbu surasti šį gyvenimo tikslą, nes tie, kurie žino kam gyvena, gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Gyvenimo tikslą turi surasti pats žmogus, niekas kitas jo negali įteigti ar nurodyti. Gyvenimo prasmė kiekvienam žmogui yra skirtinga: tai gali būti anūkų užauginimas ar netgi knygos parašymas. Turėdamas net ir tokį tikslą, žmogus visas koncentracijos stovyklos baisybes priima tik kaip laikiną nemalonumą, kurį reikia pergyventi, jog būtų pasiektas šis gyvenimo tikslas.

norintiems sužinoti plačiau, turiu ir knygos mind map HTML ir MMap formatais.

Frederick Winslow Taylor: Moksliniai valdymo principai

Vakar pabaigiau skaityti vadybos mokslo pradininko Teiloro klasika tapusį darbą „moksliniai valdymo principai“. Apie Teilorą nekartą teko girdėti universitete, nors pirmą kartą jo pavardę išgirdau mokykloje, per vadybos pamokas: dar pamenu bendraklasiai, besimokydami egzaminui, Teilorą vadindavo moksliniu kasėju, nes jis su chronometru stovėdavo prie anglis kasančių darbininkų ir tirdavo jų judesius.

Teiloro mokslinio valdymo principai yra labai paprasti, dabar net atrodantys kaip primityvūs. Bet kadangi iki Teiloro vadybos problemomis nelabai kas domėjosi, tai Teiloro darbai labai reikšmingi. Teiloras „moksliniuose valdymo principuose“ užsimena ne vien apie mokslu pagrįstą valdymą, bet ir apie darbininkų motyvacijos problemas, specializacijos naudą bei asmeninės darbininkų atsakomybės už daromą darbą svarbą. Teiloras peikia tuo metu (apie 1880-uosius) vyravusią atlyginimo už išdirbtas valandas politiką, nes toks atlygio būdas skatina darbininkus kuo mažiau dirbti, „darbo“ valandas praslampinėjant ir užtęsiant. Netgi atėjus naujam darbuotojui, kuris pasiryžęs dirbti efektyviau, pasiryžimas greitai išblėsta, ir jis dirba tiek pat intensyviai, kaip ir tingesni jo kolegos: viena vertus, kamstengtis, jeigu už tai gausi vis tiek tiek pat, o kita vertus, jeigu stengsiesi greitai dirbti, tai darbdavys reikalaus iš tavęs ir kitų kolegų vis daugiau ir daugiau – o už tokius dalykus gali susilaukti ir nemalonumų iš bendradarbių. Be to, vyrauja nuomonė (dar ir iki šiol), jog padidinus darbo efektyvumą, bus sumažintas darbuotojų skaičius, tad profsąjungos nori, jog jų nariai dirbt mažiau dar ir tam, kad būtų užtikrintas didesnis darbo vietų skaičius. Teiloras mano, jog toks požiūris yra neteisingas: jis teigia, jog jeigu įmonė veikia efektyviai, tai ji gali gaminti savo gaminius kelis kartu pigiau nei konkurentai, o tai reiškia, jog ji greitai užims vis didesnę rinkos dalį ir sparčiai plėsis, kartu didindama ir darbuotojų skaičių.

Teiloro gamybos efektyvumo didinimas turi prasidėti nuo darbuotojų atrankos. Kiekvieną darbą turi atlikti gerai sugebantis tai daryti darbininkas: Teiloras duoda pavyzdžius, kad metalo luitų nešiojimui reikia atrinkti stiprius darbininkus, o defektuotų guolių atrinkimui – kruopščius ir greitus. Teiloro nuomone, jokie moksliniai valdymo principai nepadės, jeigu žmogus fiziškai negali atlikti jam pavesto darbo.

Kai jau darbuotojai atrinkti, reikia stebėti geriausiųjų iš jų darbą, pradedant nuo to, kaip jie ima kastuvą į rankas, kokių kastuvu naudojasi, kiek kiekvienu ypu pasemia anglių, kur apsisuka, kaip išberia anglis, kas kiek laiko ilsisi ir t.t. Stebėjimai užima labai netrumpą laiko tarpą: duotuose pavyzdžiuose Teiloro mokslinis metalo luitų nešiojimo stebėjimas truko kelis metus. Po ilgų sebėjimų galima išvesti sudėtingas matematines lygtis ir surasti būdą, kokiu yra efektyviausia kasti anglis, t.y. išrasti specialiai tam pritaikytą kastuvą, numatyti kastuvo panirimo į anglis kampą, kiekvieno kasimo metu paimtą anglies kiekį, minimalų operacijų skaičių, optimalų žmogaus poilsio laiką ir t.t. Toks mokslinis darbo tyrimas yra būtinas, nes darbininkas niekada taip tobulai neišmoktų atlikti savo darbo (nesurastų tobulo anglių kasimo problemos sprendimo, darytų bereikalingus judesius, ir panašiai), nei kad galima išsiaiškinti mokslo pagalba.

Kai jau žinomas tobulas anglių kasimo būdas, jį reikia įdiegti į gamybą. Darbuotojai turi būti apmokomi dirbti pagal naujuosius principus, bet to negana: jiems kiekvieną minutę turi būti sakoma, ką jie turi šiuo metu daryti – dirbti ar ilsėtis. Darbininkai turi jasti, jog administracija jų nepalieka likimo valiai, kad jie yra jo draugai, kurie moko jį dirbti geriau. Tam, kad administracija taptų draugais, reikia įdiegti nuo darbo rezultatų priklausomą darbo atlyginimą: tokiu būdu darbininkai bus labai palankūs mokytojams, nes juk jie padeda ir moko daugiau užsidirbti.

Įdomu tai, jog Teiloras pabrėžia, jog atlyginimas darbininkams turėtų būti skaičiuojamas kuo dažniau – jeigu galima, tai ir kas valandą. Tokiu būdu darbininkai labai gerai jaučia savo darbo rezultatus ir juos stengiasi pagerinti. Be to, labai svarbu, kad būtų vertinamas asmeninis darbininko indėlis, o ne visos brigados rezultatai: grupėje žmonės nejaučia atsakomybės ir galiausiai visi pradeda dirbti tingiausio brigados nario tempu.

Tiesa, skaitant Teilorą susidaro įspūdis, jog iš darbininko siekiama padaryti automatą: bet tuo metu, XIX amžiaus pabaigoje, gamyba ir nebuvo automatizuota, ji priklausė nuo žmogaus darbo jėgos, tad tokios pastangos turbūt neturėtų stebinti.

Nicholas Dunbar: Inventing Money

Pirmoji šiais metais mano perskaityta knyga (hmm, pastaruoju metu kažkaip esu atitrūkęs nuo knygų skaitymo) Nicholas Dunbar istorija apie LTCM, pavadinta „Inventing Money“. Pernai metų rugsėjį jau esu skaitęs knygą apie didžiausio pasaulio istorijoje hedge fondo LTCM šlovės ir fiasko istoriją, tačiau Nicholas Dunbar knyga pasirodė įdomi tuo, jog joje plačiau ir aiškiau išdėstoma matematinė ir ekonominė teorija, kuri pradžioje leido LTCM uždirbti labai gerus pinigus. Negana to, knygoje pasakojama ir apie ekonomikos mokslo atradimus, kurie privedė prie žymiosios Black-Scholes pasirenkamųjų sandorių vertinimo teorijos. Jeigu Lowenstein’o knyga apie Long Term Capital Management yra daugiau pačio fondo istorija, tai ši Dunbar‘o knyga plačiau pasakoja apie mokslinių teorijų, kuriomis buvo grįsta LTCM veikla, istoriją.

Dievo nuolaužos

Dilbert kūrėjas Scott Adams neseniai išleido dar vieną savo knygą, kuri šį kartą nėra apie juokingą korporacinių varžtelių gyvenimą, o parašyta apie žymiai rimtesnius dalykus – filosofiją, religiją, mokslą ir šiaip požiūrį į pasaulį. Naujoji knyga vadinasi „God’s Debris“, o jos elektroninis formatas platinamas nemokamai. Autorius teigia, jog jis bandė įsivaizduoti, kaip būtų galima paaiškinti filosofinius klausimus remiantis prielaida, jog paprasčiausias atsakymas yra teisingiausias. Čia įvado dalis:

Therein lies the thought experiment: Try to figure out what’s wrong with the simplest explanations. The central character states a number of scientific “facts.” Some of his weirdest statements are consistent with what scientists generally believe. Some of what he says is creative baloney designed to sound true. See if you can tell the difference. You might love this thought experiment wrapped in a story. Or you might hate it. But you won’t easily get it out of your mind. For maximum enjoyment, share God’s Debris with a smart friend and then discuss it while enjoying a tasty beverage.

Perskaitęs apie pusę knygos galiu teigti, jog ji užkabina, bet daugelis idėjų lyg ir kažkur girdėtos. Gaila tik, jog pastaruoju metu nelabai lieka pasigilinti ir pasukti smegenis tokiomis filosofijomis. Gal savaitgalį…

Burrough and Helyar: Barbarians at the Gate

Vis neradau laiko aprašyti praėjusį savaitgalį pabaigtą skaityti knygą Barbarians at the Gate, kurioje aprašoma didžiausio kada nors įvykusio LBO istorija. LBO, arba Leveraged buy-out yra kompanijos pirkimas už skolintus pinigus, skolos užkabinimas ant tos pačios nupirktos kompanijos, jos sutvarkymas, kad ji galėtų atidirbti ir grąžinti skolą.

Knygoje rašoma apie RJR Nabisco kompaniją, kuri užsiėmė tabako ir maisto produktų verslu (iš tabako verslo, jai priklausė cigarečių prekiniai ženklai Camel, Winston ir Salem). Ši kompanija pateko ir į didžiausių JAV kompanijų dvidešimtuką. Kompanijos vadovai manė, jog šios kompanijos akcijos kaina biržoje yra žymiai žemesnė, nei ji turėtų kainuoti iš tikrųjų, todėl sumanė pasiskolinę pinigų įtikinti kompanijos valdybą, jog jie parduotų kompaniją jiems. Visa bėda, kad jų pasiūlyta išpirkimo kaina neatrodė labai didelė, todėl labai greitai atsirado ir daugiau norinčių perimti šią kompaniją už didesnę kainą. Knygoje labai išsamiai aprašomas visas konkuravimas dėl šios kompanijos, visi užkulisiniai žaidimai, bandymai susitarti tarpusavyje ir vėl susipykimai dėl vieno ar kito dalyko nepasidalinimo.

Knygos puslapiuose labai aiškiai išryškėja didžiausių JAV investicinių bankų vadovų asmeninės ambicijos, jų pasipūtimas vienas kitų atžvilgiu ir noras žūt būt vienas kitą pralenkti (vienu metu susitarimas tarp bankų žlugo vien tik todėl, jog jų atstovai negalėjo susitarti, kuris iš jų obligacijų prospekte bus paminėtas pirmiau). Vien dėl to, jog tai buvo didžiausias tokio tipo sandoris JAV istorijoje, kiekvienas bankas norėjo bent kažkaip jame dalyvauti, bet savaime suprantama, sandoryje jie turėjo pasirodyti svarbesni nei jų konkurentai. Nabisco perėmusios kompanijos KKR (kompaniją visgi perėmė ne Nabisco vadovai) vadovų laikysena irgi ne ką įdomesnė: tai lyg pokerio partijos žaidimas apgraibomis, bet kartu naudojantis blefu – o žaidžiama juk ne iš keleto dolerių. Sandorio vertė 31.3 milijardai dolerių.

RJR Nabisco perėmimas JAV finansų istorijoje reiškė barbarų eros pradžią: bet kokia kompanija, kurios akcijų kaina rinkoje atrodė nedidelė, ir kurios vadovai nesistengė šios padėties pataisyti, galėjo būti perimta bet kokių “barbarų” iš išorės, kurie užkabinę kompanijai skolą, ją nusiaubtų, atleistų daugelį darbuotojų, parduotų kai kuriuos padalinius vien tam, kad būtų galima grąžinti už pirkinį sumokėtus pinigus. O Barbarians at the Gate yra puiki knyga apie tai, kaip viskas prasidėjo.

Roger Lowenstein: When Genius Failed

Knygoje When Genius Failed: The Rise and Fall of LTCM rašoma didžiausio pasaulyje hedge fondo Long Term Capital Management (LTCM) istorija. Šį fondą sukūrė garsus Solomon Brothers banko obligacijų makleris John Meriwether, 1994 metais surinkęs apie milijardą dolerių pradinėms investicijoms. Tais laikais išvestinės finansinės priemonės finansų rinkose dar nebuvo labai populiarios, ir neduag buvo tokių, kas sugebėdavo jomis pelningai pasinaudoti. LTCM samdė pačius garsiausius matematikus — tarp jo partnerių buvo ir Nobelio premijos laureatai Merton su Scholes, kurie ir sukūrė opcionų (pasirenkamųjų sandorių) vertinimo Black-Scholes modelį. Fondo idėja buvo gana paprasta: naudojantis sudėtingomis išvestinėmis priemonėmis gauti pelną iš arbitražo. Fondas dirbo daugiausiai skolintais pinigais, jo finansinis svertas (leverage) normaliai siekdavo iki 30.

Pati paprasčiausia fondo strategija buvo susijusi su JAV ilgalaikių obligacijų arbitražu. Kai JAV vyriausybė išleidžia 30 metų obligacijas, jomis apie pusę metų gana aktyviai prekiaujama, bet po maždaug pusės metų jos nugula į visokių draudimo bendrovių portfelius, kur laikomos iki išpirkimo, tad jų likvidumas rinkoje sumažėja. Dėl šios priežasties šviežios obligacijos (on-the-run) rinkoje kainuoja daugiau nei šiek tiek senesnės (off-the-run), bet laikui bėgant, teoriškai, jų kainos turėtų suvienodėti, nes turbūt nėra labai didelio kredito rizikos skirtumo tarp 29,5 ir 30 metų paskolos JAV vyriausybei. Tuo besinaudodami, LTCM parduodavo skolintas šviežias obligacijas (sell short), o už gautus pinigus pirkdavo senesnes obligacijas (buy long). Iš esmės, tai yra lošimas tikintis, jog skirtumas tarp dviejų obligacijų emisijų (spreado) sumažės. Ir dažniausiai šis lošimas pasiteisindavo, nors ir skirtumas tarp emisijų pajamingumų ir tebūdavo kokie 5-6 baziniai punktai. Bet tokiam finansiniam lošimui beveik nereikia turėti jokių pinigų — viskas daroma skolintais pinigais, tad šį nedidelį skirtumą galima padidinti kelias dešimtis kartų.

LTCM mėgo rinkoje statyti dideles sumas. Jie buvo įsitikinę savo veiksmų teisingumu ir neklystamumu. Jie tikėjo savo modeliais, nes juos sukūrė patys protingiausi finansų profesoriai. Ir be galo savimi pasitikėdami rizikavo astronominėmis sumomis, ir jau atrodė, jog jų uždarbio augimui niekas negali sustabdyti. Bet 1998 metais atsitiko tai, ko neprognozavo nei vienas fondo valdytojų modelis: Azijos krizė, o po to ir Rusijos atsisakymas išpirkti obligacijas. Dėl šių sukrėtimų finansinėse rinkose prasidėjo paniškas bėgimas į saugius finansinius instrumentus. Kuo daugiau krito rizikingų obligacijų kursai, tuo daugiau atsirasdavo norinčių jas parduoti, o tai dar labiau mušė jų kainas. LTCM turėjo itin dideles rizikingų vertybinių popierių pozicijas, bet dėl jų dydžio tiesiog negalėjo jų parduoti — rinkoje nebūtų atsiradę tiek norinčiųjų pirkti. Kadangi LTCM daugumą dalykų atlikdavo skolintais pinigais, staiga bankams prireikė juos grąžinti, o tai pastatė LTCM į nepavydėtiną situaciją. Per kelis mėnesius LTCM investuoti pinigai sumažėjo 92 procentais — iš kiekvieno investuoto lito per du mėnesius teliko po aštuonis centus. Manoma, jog fondas per itin trumpą laiką prarado apie 4,2 milijardus dolerių. Pagal fonde naudotus modelius, toks įvykis statistiškai buvo visiškai neįmanomas, bet tai tik parodo, jog statistiniais metodais (ir prielaida, jog rinkose dispersija išlieka pastovi) rinkose ne visada galima pasitikėti.

Fondo istorija įdomi ir tuo, jog ji rodo besaikę fondo valdytojų aroganciją ir pasitikėjimą savimi. Fondas buvo toks didžiulis, jog galėjo diktuoti savo sąlygas visiems JAV bankams. Bet jau po kelių metų griūties metu fondo partneriai turėjo melsti bankų pasigailėjimo. Despite is scientific pretensions, economics still remains more of an art than a science (Robert Kuttner).

Sigitas Parulskis: Nuogi drabužiai

Jau senokai norėjau paskaityti kokią nors Sigito Parulskio knygą. Ir visai neseniai paskaičiau. Dabar net nežinau, ar Parulskis visada toks apgailėtinai sarkastiškas, ar čia tokia nuotaika knygoje „Nuogi drabužiai“ sukelta jo skyrybų. Daugumoje knygoje surinktų esė stilius toks, jog primena įmantrias prisigėrusio žmogaus įžvalgas, kurios gali atsirasti galvoje tik tada, kai atsistoti nebepajėgi, tad tenka mąsliu žvilgsniu žiūrėti į butelio likutyje žaidžiančius šviesos atspindžius ir jaustis vieninteliu genijumi, kurio niekas nesupranta. Tiesa, Parulskio rašymo stilius įdomus tuo, kad jame pilna netikėtų minčių vingių, sudėtingų išsireiškimų, palyginimų, citatų, tačiau visa tai perskaičius nepalieka jausmas, kad po tomis įmantrybėmis turėjo būti kažkokia labai akivaizdi prasmė, bet kuo labiau stengiesi tą prasmę užčiuopti, tuo dažniau imi galvoti, kad prasmės iš tiesų ten nebuvo, o visas tas įmantrumas ir buvo tam, kad pridengtų šią nuogybę.

Nors ten, kur Parulskis nėra ciniškas, ten kur žavisi kitais, kur gerbia aplinkinį pasaulį, jo mintys man patiko. Gal paauglystėje būtų patikęs ir cinizmas, bet man atrodo, jog ciniškumas man nebepatinka, nes jis dažniausiai slepia paprasčiausią neišmanymą.

Kita vertus, ši knyga visgi kažkokius jausmus sukėlė, nors tie jausmai ir tėra šioks toks bjaurėjimasis autoriumi, jo mintimis: šiuolaikiname pasaulyje tai gal ne toks jau ir dažnas reiškinys, tad turbūt reikėtų pripažinti, jog Parulskis rašyti moka. Tik galėtų jo mintys būti artimesnės manoms, kad galėčiau žavėtis jo talentu.

Joseph Stiglitz: Globalization and its discontents

Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą.

Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo. Kas turbūt yra arti tiesos, nes TVF veto teisę turi tik JAV, o jo vadovybėje nemažai ir buvusių investicinių bankininkų iš didžiųjų JAV bankų. Bet gal apie viską šiek tiek nuosekliau.

Pasaulio bankas ir TVF turi šiek tiek skirtingus tikslus (bent jau aprašytus jų steigimo dokumentuose) — Pasaulio bankas rūpinasi skurdo mažinimu ir dažniausiai finansuoja infrastruktūros projektus, kurie turi padėti pasaulio neturtingosioms ekonomikoms prisikelti per investicijas. Pasaulio banko tikslas — skurdo mažinimas — kartu reiškia ir tai, jog makroekonominėje valstybės situacijoje Pasaulio bnako pareigūnai labiausiai dėmesį kreipia į nedarbo statistiką ir bendrojo vidaus produkto augimą. Tuo tarpu TVF buvo įkurtas tam, kad padidintų pasaulio ekonomikos stabilumą. Remiantis Keynes‘o teorijomis, valstybės ekonomikai išgyvenant nuosmukį, valstybei vertėtų vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką (arba kalbant paprastai — leisti daug pinigų, jeigu reikia ir pasiskolinant), tam kad ekonomika vėl būtų „įsukta“. Valstybei patiriant nuosmukį, sumažėja jos importas, o tai gali sukelti ir jos kaimynių ekonomikų nuosmukį, nes sumažėja jų eksportas — taip ekonomikos nuosmukis savaime gali išplisti iki pasaulinės ekonomikos krizės. Norint to išvengti ir buvo sukurtas TVF, kuris krizės vienoje šalyje atveju turėjo užtikrinti, jog ta valstybė turės pakankamai pinigų ekspansinei politikai vykdyti ir ekonomikai gydyti, kol krizė neišplito į kitas valstybes. Taip turėjo būti užtikrintas pasaulio ekonomikos stabilumas ir tolygus ekonomikos augimas. Joseph Stiglitz nuomone, TVF šiais laikais pasaulio ekonomikos stabilumą, kuriuo ji turėtų rūpintis, supranta šiek tiek kitaip ir vietoje tolydaus ekonomikos augimo siekia tik finansų rinkos stabilumo.

Finansų rinkos stabilumas (pagal TVF) pasiekiamas tada, kai valstybė vykdo griežtą išlaidų kontrolę, o taip pat nesibijo užkelti bazines palūkanų normas iki nenusakomų aukštumų, siekiant pažaboti infliaciją. Deja, toks finansinis stabilumas yra dažnai naudingiausias tik valstybių kreditoriams, kurie dažniausiai būna iš išsivysčiusiųjų šalių, bet mažai padeda besivystančių šalių augimui, nes jų ekonomikos būna itin suvaržytos. Griežtos fiskalinės politikos iš tikrųjų padeda skolintojams, nes tai reiškia, jog šalys pinigų neišleidžia (nors gal tos išlaidos ir buvo labai būtinos — kaip kad maisto ar mokslo susidijos), o juos gali panaudoti skoloms grąžinti. Bet jeigu neturtingos šalys yra ir taip praskolintos, o jų vyriausybių uždirbami vargani pinigai eina ne ekonomikos infrastruktūrai ir investicijoms skatinti, o tik palūkanoms susimokėti, tai tokia šalis turbūt iš skurdo sunkiai išbris.

Kitas svarbus priekaištas TVF — besaikis rinkos fundamentalizmo kišimas: TVF nuomone, rinkos turi būti liberalizuotos, valstybinės įmonės privatizuotos, neturi būti jokių apribojimų kapitalo judėjimui ir t.t. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau tokie pertvarkymai turi būti daromi palaipsniui, o ne per vienerius ar dvejus metus. Daugelis supranta, jog valtybinės įmonės dažnai yra neefektyvios, kad jose dibra daugybė nereikalingų darbuotojų. Staiga privatizavus šias bendroves, privatus savininkas stengiasi atleisti visus nereikalingus darbuotojus ir taip padaryti įmonę pelningą. Ir atrodytų, jog čia nieko blogo, tačiau makroekonominiu lygiu staiga susiduriama su padidėjusiu bedarbių skaičiumi, kurie trumpu laikotarpiu negali susirasti naujų darbų, nes darbo vietų kūrimas nevyksta per vieną naktį. Dar blogiau, jeigu valstybė nėra pasiruošusi remti naujų bedarbių ir nėra sukūrusi bedarbių paramos programos — socialinės tokio greito žingsnio problemos gali būti gana didelės. Knygoje pateikiamas ir staigaus perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdys Rusijoje, kai per vos ne vieną dieną Rusijos žemdirbiai, kurie buvo įpratę, jog jiems yra pateikiamos ir trąšos, ir sėklos, ir nurodymai, kiek ir ko sėti, susiduria su laisva rinka ir nebežino, nei kur gauti sėklų, nei galų gale kur ir kaip parduoti savo užaugintus javus. Darant reformas labai svarbus žmonių mentaliteto pakeitimas, o tai turbūt pati sudėtingiausia tokių reformų dalis.