Knygos apie ekonomiką

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:

Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?

Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.

Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Tiesa, ji parašyta ne visai lengvu stiliumi, visas pagrįsta matematika, tad gali būti sunku ją suprasti, neturint aukštosios matematikos pagrindų. Bet ją perkandus žinosi didžiąją dalį mikroekonomikos.

Iš makroekonomikos negaliu nieko rekomenduoti, nes kaip esu pats minėjęs, makroekonomika yra mano paties silpnoji vieta. Esu girdėjęs, jog Mankiw angliški vadovėliai lyg nieko (berods nėra lietuviško vertimo).

Dar visai naudinga knyga, kurioje trumpai galima susipažinti su pagrindinėmis istorinėmis ekonomikos teorijomis yra Heilbronerio „Didieji ekonomistai“. Pirmame kurse buvo pirma knyga, kurią privalėjome perskaityti, ir kiek pamenu, buvo naudinga. Tai sena knyga, tad gali būti, jog nebegalima jos rasti knygynuose.

Robert Edenborough: Effective interviewing

Neplanavau perskaityti šios knygos, bet kadangi ji atsirado ant mano stalo, tai pradėjau vartyti, ir neilgai trukus ji buvo suskaityta.

Tie, kam pokalbiai su žmonėmis yra kasdienė duona (kaip kad personalo atrankos darbuotojams, psichologams ir panašiai), šioje knygoje tikriausiai nieko labai naujo neras, tačiau man ji buvo visai naudinga. Nesu niekada galvojęs apie visokias interviu subtilybes, o pasirodo jų yra nemažai: reikia tiksliai žinoti, kokio tikslo siekiama, ir pagal tai vesti interviu. Jeigu norima išgauti objektyvios informacijos, reikia atsargiai formuluoti klausimus, kad juose nesijaustų interviu ėmėjo asmeninė nuomonė, vengti uždarų „taip/ne“ klausimų ir t.t. Tuo tarpu jeigu norima kažką žmogui įteigti (tarkim psichologiniame konsultavime jam įrodyti, jog gyvenimas gražus ir stiklinė yra puspilnė), vėlgi reikia rinktis žodžius, susidaryti strategiją.

Be paprasto interviu trumpai aprašomi ir kiti būdai, kurie gali būti naudojami vertinant žmogų: duoti jam atlikti tam tikras užduotis, liepti jam įsivaizduoti, kaip jis spręstų vieną ar kitą problemą. Kiekvienas būdas turi savų niuansų, kurie trumpai šioje knygoje ir minimi. Jeigu iki šiol galvojau, jog kokiame nors pokalbyje dėl darbo sunkiausia pokalbio vedėjo darbo dalis yra kandidato minčių interpretavimas ir išvadų darymas, pradedu manyti, jog ne ką lengviau yra nešališkai užduoti klausimus ir vesti patį interviu – po šios knygos galima pagalvoti, jog jei klausimai suformuluoti nekorektiškai, įmanoma padaryti vos ne taip, kad atsakymai būtų radikaliai skirtingi.

Beje, dar pirmame skyriuje autorius be jokių užuolankų teigia, jog dažniausiai kandidatų atrankoje interviu būna beprasmis (jeigu tik galima patikėti tuo, kas parašyta CV). Cituojami akademiniai tyrimai, kuriuose priimant studentus į universitetą dalis jų buvo atrinkta tik pagal pažymius, o kita dalis dar ir turėjo pokalbius su profesoriais. Vėliau buvo lyginti abiejų studentų grupių akademiniai pasiekimai, ir jokio statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta: interviu nepagerino atrankos. Autorius pats stebisi, kodėl apie 90 procentų organizacijų svarbiausiu darbuotojų atrankos įrankiu laiko pokalbį, kai nėra įrodyta, jog interviu iš viso yra efektyvus atrankos būdas. Ypač kai atrodo, jog profesionaliai pravesti pokalbį ne taip jau lengva.

Karl Polanyi: Didžioji transformacija

Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. (Laimei, yra protingesnių)

Knyga „Didžioji transformacija“ pasakoja apie rinkos ekonomikos iškilimą XIX amžiaus Vakarų Europoje ir jos žlugimą XX amžiaus pradžioje (taip, žlugimą. Knyga rašyta antrojo pasaulinio karo metu). XIX amžius buvo globalizacijos pradžia, nes kapitalo rinka tapo pasauline, bankininkai skolindavo savo lėšas užsienio valstybėms, kapitalas pradėjo tarp šalių judėti daugiau ar mažiau laisvai. Bankininkai ir valstybės turėjo ekonominių interesų įvairiose šalyse, tad XIX amžiuje buvo žymiai mažiau karų: kariniai konfliktai nepatinka investuotojams.

Įdomiausia Polanyi knygos mintis yra ta, jog rinkos ekonomika nėra natūrali ekonominė santvarka, nes žmogus iš prigimties nėra savanaudiškas ir nesiekia pelno. Kaip to įrodymą Polanyi pateikia primityvių tautelių pavyzdžius – žmonės ten gyvena bendruomenėje, renka vaisius, lipdo puodus, bet mainai nevyksta: viskas, kas pagaminama, „priklauso visiems“. Polanyi mano, jog yra labai nenatūralu, jog žmogaus darbas, žemė, ir patys pinigai gali būti laikomi prekėmis. Jo nuomone, norint stiprinti valstybės galią miestų ir feodalų atžvilgiu, priverstinai buvo sukurtos žemės, darbo ir pinigų rinkos. Tačiau šios „laisvos rinkos“ egzistavimas buvo pragaištingas, stipriai padidėjo skurdo lygis (dėl Spynhenlendo įstatymo), nes žmonės tokioms reformos nebuvo pasiruošę (šiek tiek primena ir postsovietinių valstybių perėjimą prie rinkos ekonomikos). Taigi, valstybė pradėjo reguliuoti rinką, darė intervencijas, leido ribojančius įstatymus, ir galų gale, rinkos sistema XX amžiaus pirmoje pusėje sužlugo ir nebeturi ateities. Beje, dar viena įdomi mintis: rinkos ekonomika negali egzistuoti demokratijos sąlygomis, nes turto pasiskirstymas visuomenėje būna netolygus, tad dauguma dažnai nori valstybės intervencijų, kad turtas būtų paskirstytas „teisingiau“.

Atrodytų, jog gandai apie rinkos ekonomikos žlugimą buvo gerokai perdėti, ir XXI-ame amžiuje kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Bet perskaičius Polanyi įžvalgas galima pradėti abejoti kai kuriomis Adomo Smito mintimis.

Constance L. Hays: Pop: Truth and Power at the Coca Cola Company

Per atostogas visiškai nieko neveikiau, netgi buvau užmetęs knygų skaitymą, bet kadangi jau vėl grįžau į darbus, tai po truputį grįžtu ir prie intensyvesnio knygų skaitymo (o knygų prisikaupė ne tiek jau mažai – bent kelios krūvelės laukia, kada bus perskaitytos).

Vakar pabaigiau knygą apie Coca Cola kompaniją. Ši kompanija parduoda sirupą, iš kurio paskui gaminamas pats populiariausias gazuotas gaivusis gėrimas pasaulyje. Iš sirupo pačią Coca Colą gamina ir į butelius pilsto atskiros kompanijos, vadinamieji Coca Cola bottlers, kurie neretai nepriklauso pačiai coca Colos kompanijai. Per visą Coca Colos kompanijos istoriją labiausiai problematiškas buvo santykis tarp kompanijos ir šių pilstytojų į butelius, mat senais senais laikais Coca Cola buvo pasirašiusi su jais sutartį, kuria buvo įsipareigojusi nedidinti sirupo kainų. Bet bėgo dešimtmečiai, brango žaliavos, Coca Colai reikėjo daug lėšų išleisti rinkodarai, tačiau sirupas pilstytojams turėjo būti parduodamas vis dar ta pačia kaina. Tam, kad galėtų atsisakyti šių nenaudingų kontraktų, Coca Cola netgi keitė gėrimo formulę, pradėjo vietoje cukraus naudoti daug fruktozės turintį kukurūzų sirupą.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje kompanijos vadovais tapo žmonės, kurie buvo finansininkai, tad Coca Cola kompanija buvo pradėta valdyti nebe kaip troškulį malšinanti kompanija, o kaip finansinis aparatas, kurio tikslas yra kas ketvirtį nustatytu dydžiu didinti savo pajamas ir patenkinti Wall Street‘o analitikus. Teigiama, jog Coca Colos finansiniai rezultatai buvo padaromi tokie, kokių reikia, perskirstant sąnaudas ir pajamas po dukterines kompanijas, kurios nebuvo pilnai konsoliduojamos ir parodomos su pilna Coca Colos finansine atskaitomybe. Pati Coca Cola tapo žymiai agresyvesnė rinkos žaidėja, naudojosi monopoline padėtimi, sudarydavo sutartis su prekybos tinklais, kad jie nepardavinėtų jokių konkurentų produkcijos, išskyrus Coca Cola.

Imdamas į rankas šią knygą tikėjausi, jog joje bus daugiau rašoma apie Coca Colos prekinį ženklą ir jo istoriją. Knygoje Coca Colos populiarumas daugiausiai siejamas su kompanijos idėja padaryti taip, jog Coca Cola būtų visur ir visada: jei tik kas norėtų numalšinti troškulį, lengviausia tai padaryti būtų išgėrus šalia parduodamos Coca Colos. Knygoje šiek tiek idealizuojama „senoji“ Coca Colos kompanija, kuri pardavinėjo amerikietišką svajonę ir trūks-plyš pamirštant visas verslo etikas nesistengė padidinti savo pelno. Kaip trumpa kompanijos valdymo istorija, ši knyga visai nebloga, tik vis dar norėtųsi paskaityti ką nors plačiau apie patį Coca Colos prekinį ženklą.

Ricardo Semler: The Seven-Day Weekend

Nors pradėjau skaityti šią knygą prieš daugiau nei mėnesį, tik šiandien užverčiau paskutinį jos puslapį. Ne todėl, kad ji būtų buvusi neįdomi, o dėl pastaruoju metu mane užgriuvusios atostogų laukimo nuotaikos.

Kaip teisingai sakė ImCat, „Septynių dienų savaitgalis“ yra labiau įtikinanti knyga, nei to pačio Semlerio rašytas „Eretikas“, kurią pavarčius nejučia pradedi galvoti, jog tokios aprašomos utopinės vadybos idėjos gali egzistuoti tik Brazilijoje, ir tai tik šeimos versle, kuris nesistengia žūt būt išspausti didžiausią investicijų grąžą savo akcininkams. Semco, kurios savininkas ir vadovas yra autorius Semleris, vyrauja absoliučios darbuotojų demokratijos (su dideliu žiupsniu anarchijos) vadovavimo stilius: darbuotojai patys sprendžia kaip dirbti, kada eiti į darbą, kokias skirti sau algas ir panašiai. Absoliutus kompanijos skaidrumas užtikrina, jog darbuotojai nenuklys į lankas, mat visi matys, jog pasiskyrei sau nepelnytai didelį atlyginimą ir užbadys tave pirštais. Na, bent jau teoriškai taip turėtų būti, ir, sako, jog tai veikia Semco.

Perskaitęs „Eretiką“ nebuvau įtikintas Semlerio vadovavimo principų. Tikriausiai tokios pačios skeptiškos intys sukosi daugelio jo skaitytojų galvose, tad Semleris nusprendė parašyti „Septynių dienų savaitgalį“, kuriame geriau pagrįstų savo vadybos metodus. Na, čia jau jam sekėsi geriau, ir pripažįstu, jog su kai kuriomis mintimis pradedu sutikti, ir netgi manau, jog jos realybėje veiktų visai neblogai.

Pagrindinė visos Semlerio filosofijos mintis yra ta, jog darbuotojas yra suaugęs žmogus, todėl jis pats gali priimti teisingus sprendimus. Jis pats gali nuspręsti, kada jam dirbti, kaip susitvarkyti savo darbo vietą, kuo užsiimti ir kaip geriausiai prisidėti prie kompanijos pelno. Darbuotojai patys valdo kompaniją, ir nei vienas sprendimas negali būti nuleistas „iš viršaus“, nes viskas priimama bendrai ir demokratiškai. Semleris mano, jog darbuotojai gali priimti net ir skausmingus sprendimus (cechų uždarymas, žmonių atleidimas ir t.t.), jeigu jie turės pilną informaciją ir suvoks, jog tai būtina kompanijai. Tam, kad Semlerio demokratinė sistema veiktų, būtina, jog kompanija būtų visiškai atvira savo darbuotojams ir dalintųsi bet kokia informacija, net jei jos nutekėjimas už kompanijos ribų būtų žalingas: jeigu nepasitiki savo darbuotojais, kad jie moka išlaikyti paslaptis, nereikėtų su tokiais žmonėmis iš viso dirbti.

Rabbi Joseph Telushkin: Jewish Literacy

Prieš keletą dienų užverčiau paskutinį jau mano minėtos knygos apie žydų kultūrą puslapį. Be to jog knygoje aptariamas žydų požiūris į Bibliją ir jos veikėjus, šioje knygoje aprašomi ir šios tautos papročiai, religiniai ritualai ir tradicijos.

Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, jog būti religingu žydu yra be galo sudėtinga: tam reikia laikytis begalės (na, ne begalės, o 613) priesakų, nurodytų Talmude, keletą kartų per metus pasninkauti, per Šabą nieko neveikti ir laikytis kitų tradicijų, kurios šiuolaikiniame pasaulyje atrodo jau seniai praradę prasmę. Patys žydai teigia, jog žymiai lengviau būti doru nežydu – iš tokių reikalaujama tik keleto dalykų, kad jie būtų laikomi teisiais ir vertais amžinojo gyvenimo (faktiškai užtenka laikytis pagrindinių Dievo įsakymų, nebūti žiauriam, nežudyti ir t.t.) Bet geriau pagalvojus, krikščionybė irgi turi begales ritualų ir priesakų, tame tarpe ir pasninkus bei kitus ne itin patogius šiuolaikiniam žmogui dalykus, kurių retai kas besilaiko. Nelabai daug ir šiuolaikinių žydų ištikimai laikosi visų įsakymų, ir tik labiau ortodoksiški stengiasi išpildyti kiekvieną Talmudo priesaką. O tie priesakai iš tiesų gali pasirodyti keisti: tarkim, žydai turi nešioti Toros rankraščio dalis ant kaktos ir ant rankos (taip vadinami Tefillin).

Ši knyga leido žymiai geriau pažinti žydų religiją, padėjo geriau suprasti Senojo Testamento, kuris krikščionybėje lyg ir vaidina antraeilį vaidmenį, prasmę. Tiesa, įstrigo ir keletas įdomesnių faktų: aiškinimas, kodėl būtinai reikia švęsti Šabą (nes tik vergai nesiilsi, o kadangi žydai yra laisvi žmonės, išvesti iš Egipto nelaisvės, tai jie sau gali leisi tokią prabangą – jeigu nešventi Šabo, reiškia esi vergas) bei šventės Purim paprotys prisigerti iki tiek, kad „nebeatskirtum frazių arur Haman (Hamanas yra prakeiktas) ir baruch Mordechai (Mordekajus yra palaimintas)“.

Eliyahu M. Goldratt, Jeff Cox: Tikslas

Goldratt‘o knyga „tikslas“ romano forma aprašo butelio kakliuko (arba kitaip – apribojimų) teoriją ir jos pritaikymą gamybinėje įmonėje.

Knygos pagrindinė idėja – gamybinės kompanijos pirmiausia turi stengtis ne bet kokia kaina mažinti kaštus, o didinti produkcijos srauto paralaidumą ir mažinti atsargas. Jeigu pagrindinis įmonės tikslas būna sąnaudų mažinimas, dažniausia atsitinka taip, jog kaupiasi atsargos, o kompanija nespėja vykdyti užsakymų. Tokia situacija susiklosto todėl, kad gamybos grandinėje būna kokia nors silpniausioji vieta, kuri ir stabdo visą gamybinį procesą: kurios nors staklės nesugeba susidoroti su produkcijos srautu, o kadangi produkcija vis tiek turi pereiti šią gamybos fazę, šios staklės tampa visos gamyklos ribojančiu veiksniu. Jeigu įmonės vadovai koncentruotųsi ties šios silpniausios grandies stiprinimu, netgi nepaisydami to, jog šioje gamybos fazėje gali padidėti sąnaudos, tai padidintų visos gamyklos efektyvumą. Tarkim, jeigu yra gamykla, kuri galėtų padaryti 1000 detalių per mėnesį, bet detalių dažymo staklės gali apdoroti tik 500 detalių per mėnesį, tai verta pirkti netgi žymiai brangesnes dažymo paslaugas iš kitų kompanijų, kad tik padidėtų visos gamyklos „pralaidumas“. Knygoje teigiama, jog dažniausiai gamyklose labai nenorima pirkti brangesnes paslaugas iš kitur, nes tai „didina sąnaudas“, nors sąnaudų nepadidinus gamykla nespės vykdyti užsakymų ir praras dalį potencialaus pelno.

W.Chan Kim, Renee Mauborgne: Žydrųjų vandenynų strategija

Į mano rankas pateko ne per seniausiai „Verslo žinių“ išleista knygelė „Žydrųjų vandenynų strategija“, kurioje teigiama, jog labai svarbu įmonėms ieškoti naujų rinkų ir kurti najus produktus, kad būtų įmanoma pabėgti nuo konkurentų. Na, savaime suprantama, jog kompanija, kuri pati susikuria rinką savo produktams ir siūlo klientams tai, ko nesiūlo joks kitas konkurentas, turėtų iš tokios savo veiklos pasipelnyti. Bent jau iki tol, kol jos konkurentai nesusiprotės irgi jos imituoti ir siūlyti panašius naujus produktus. Knygoje siūloma kūrybiškai pažvelgti į dabartinę savo veiklą, ir padaryti taip, jog ji labiau išsiskirtų nuo konkurentų. Tiesa, visa ši paprasta idėja dėstoma per daugiau nei 200 puslapių, o konkrečios išbandytos strategijos, kaip realiai tai pasiekti, nepateikiama. Lyginant su kitomis neseniai skaitytomis panašiomis knygomis, ši knygelė atrodo kaip pirmakursio kursinis darbas. Galima sutikti su scorps nuomone.

Tim Harford: The Undercover Economist

Tim Harford knyga „The Undercover Economist“ labai aiškiai ir suprantamai aiškina, kaip ekonomistai supranta kasdieninius reiškinius. Autorius aiškina, kas daugiausiai uždirba iš kavos puoduko, kuris parduodamas geležinkelio stotyje (ne, tikrai ne kavos pupeles auginantis fermeris Lotynų Amerikoje, ir netgi ne kavos pardavėjas, o geležinkelio stoties administracija, kuri nuomuoja šiam pardavėjui patalpas), kaip monopolijos diskriminuoja vartotojus kainomis (na, autorius nemini šių terminų, tačiau pasakoja būtent apie tai), kodėl miestuose būna kamščiai (išorinis poveikis, dėl kurio laisva rinka negali efektyviai egzistuoti), ką gero duoda globalizacija ir kodėl skurdžios valstybės dažniausiai išlieka skurdžiomis (atsakymas paprastas: korupcija).

Tas, kas studijavo ekonomiką, gal nieko naujo šioje knygoje ir neras, nors visgi lengvai ir suprantamai aprašytus ekonomikos teorijų praktinius pavyzdžius labai smagu skaityti. Tuo tarpu ekonomikos mokslų neragavusiam žmogui, arba tik trumpai su ekonomikos teorijomis susipažinusiam, ši knyga gali paprastai paaiškinti nemažai su ekonomika susijusių reiškinių. Ir padėti suprasti, jog ekonomistams ekonomika daugiausiai iš vienos idėjos: kiekvienas žmogus yra savanaudis, bet paisydamas tik savo interesų per kainų sistemą magiškai gali pasiekti efektyvų prekių (ar šiaip resursų) paskirstymą.

Beje, jeigu kas norite paskaityti kokią nors knygą, apie kurią esu rašęs savo svetainėje, nesidrovėkite man parašyti elektroninio laiško – galbūt galėčiau ją jums paskolinti ;)

Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People

Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams.

Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Taip atsiranda pasakymai „neturiu laiko“, „kalta valdžia“ ir t.t. Autorius teigia, jog būtų žymiai geriau, jeigu mes sau paprasčiausiai pripažintume ir nebijotume visiems pasakyti tikrąją priežastį: nenoriu šito daryti, nes jeigu tikrai nori, tai atsiranda ir laiko, ir netgi valdžia nebemaišo. Kitaip tariant, Covey pataria visur pačiam prisiimti atsakomybę už sprendimą, neieškoti kaltų ir neteisinti savęs. Tokiu būdu, kai matai, jog kaltas ne oras, valdžia ar ponas Dievas, lengviau susigriebti ir nudirbti tai kas reikia.

Antras patarimas: reikia žinoti, ko sieki. Kiekvienas turėtų turėti savo gyvenimo tikslus, žinoti, ką jis nori pasiekti ir ką nuveikti. Siūloma įsivaizduoti, kad dalyvauti savo paties laidotuvėse: apie ką norėtum kad per gedulingas kalbas papasakotų tavo artimieji, giminės, draugai ir pažįstami? Kai jau žinai, ką nori pasiekti, žymiai lengviau pagal tai planuoti savo darbus ir veiklą, bei lengviau nepasimesti kasdieninėje rutinoje.

Jeigu jau tikslai numatyti, turėtų būti taikomas trečiasis patarimas: pirmiausia atlik svarbiausius darbus. Dalis skubių darbų, kuriuos lyg ir reikia atlikti, nėra tokie svarbūs, jie gali palaukti. Į šią kategoriją įeina ir nuolatinis elektroninio pašto skaitymas – juk visiškai pakanka prie jo prisėsti porą kartų per dieną, tačiau vis ateinančios žinutės suvalgo nemažą dalį darbo dienos. O juk tikriausiai nuolatinis emailo skaitymas nelabai prisideda prie gyvenimo tikslų, kurie buvo surasti antrojo patarimo pagalba, pasiekimo. Siūloma nepamiršti kartas nuo karto (gal netgi as savaitę, kai daroma Getting Things Done savaitės peržvalga) prisiminti savo gyvenimo tikslus ir dėl jų įgyvendinimo kiekvieną savaitę nuveikti bent vieną kitą darbelį.

Ketvirtas patarimas: bendraujant, derantis su žmonėmis, siekti naudos ne vien sau, bet abiem pusėms. Jeigu kas kartą iškilus problemai bus siekiama sprendimo, kuris bus geras abiem pusėms, žymiai geriau sutarsite su žmonėmis. Jeigu sieksite naudos tik sau, galbūt trumpuoju laikotarpiu jums ir bus geriau, nes išsiderėsite geresnes sąlygas, bet jeigu kita pusė jausis nuskriausta, ji nebepasitikės jumis, ir tolimesnis bendravimas bus žymiai sunkesnis.

Penktasis patarimas teigia, jog bendraujant su kitais, pirmiausia reikia stengtis suprasti jų nuomonę ir pažvelgti į pasaulį jų akimis, ir tik tada dėstyti savo poziciją. Jei nesupranti, kodėl kita pusė mąsto kitaip, ir tik bukai tvirtini savo požiūrį, iš tokio bendravimo vargiai ar išeis kas gero.

Šeštas patarimas kviečia išsiaiškinus kitos pusės požiūrį ieškoti bendro sprendimo, kuris patenkintų abu. Abu tenkinantį sprendimą žymiai lengviau rasti, jeigu kiekviena pusė aiškiai supranta vienas kito požiūrius.

Paskutinis patarimas labai paprastas: nenustokite tobulinęsi. Siūloma kiekvieną dieną skirti bent po valandą knygų skaitymui, bėgiojimui ar kitokiam fizinės formos palaikymui – kitaip tariant savęs tobulinimui. Tai būtina, jog neužstrigtumėte rutinoje ir investuotumėte į savo ateitį – juk tai ką perskaitote, gali praversti ateityje.