Barton Biggs: Hedge Hogging

Barton Biggs knyga apie hedge fondų valdymą turbūt pati populiariausia tarp pernai metais išleistų knygų apie investavimą. Barton Biggs apie trisdešimt metų dirbo viename didžiausių pasaulio investicinių bankų Morgan Stanley ir vadovavo Morgan Stanley Asset Management kompanijai.

Knygoje Barton rašo apie savo patirtį, valdant hedge fondą. Hedge fondas yra toks fondas, kurio investavimo strategija nėra ribojama – jis gali investuoti į bet kokią turto klasę, gali skolintis, gali pirkti išvestines finansines priemones, gali parduoti turtą, kurio neturi (short selling) ir taip toliau. Hedge fondai nėra reguliuojami rinkos priežiūros tarnybų, jų veiklos nekontroliuoja vertybinių popierių komisijos, jie su savo pinigais gali elgtis taip, kaip jiems patinka. Šių fondų galimybės neribotos, tad paprasti fondų valdytojai dažniausiai svajoja apie nuosavą hedge fondą (be to, tarp šių fondų įprasta, jog jų valdytojai gauna dalį fondo prieaugio, tad gerais metais fondo valdytojai gali užsidirbti milžiniškas sumas – o tai irgi vilioja). Teigiama, jog dauguma protingiausių investicijų valdytojų iš paprastų fondų valdymo perėjo į hedge fondų valdymą.

Nors pinigai ir galima šlovė vilioja, Biggs teigia, jog iš tūkstančių egzistuojančių hedge fondų tik kelios dešimtys būna tikrai sėkmingi. Dauguma jų netgi nepasiekia kritinės masės, kad jų valdymas apsimokėtų, o kiti patiria nemažus nuostolius ir greitai turi užsidaryti. Hedge fondo valdytojo darbas pilnas streso, nes kiekvienas rinkos pajudėjimas gali būti stipriai jaučiamas – hedge fondai naudoja daug skolinto kapitalo, tad akcijos kritimas keliais procentais gali reikšti kelių dešimčių procentų nuostolį fondui. Interneto burbulo sprogimas 2000-aisiais metais buvo labai stipriai jaučiamas tarp hedge fondų – nemažai jų dėl patirtų nuostolių teko užsidaryti.

Hedge fondai turi labai greitai gaudytis rinkoje ir keisti savo pozicijas, o tam dažniausiai reikia, jog sprendimus priimtų tik vienas žmogus: jeigu sprendimai turi būti apsvarstomi investiciniame komitete, jų priėmimas gali būti per lėtas besikeičiančioje rinkos situacijoje. Tačiau jeigu fondo valdytojas patiria nuostolį, tai gali jį stipriai paveikti psichologiškai, nes ateityje jis vengs imtis didesnės rizikos, kadangi jam prisiminimuose vis iškils praeityje patirti nuostoliai. Gal dėl to nemažai fondų valdytojų yra ekscentriški ir be galo norintys laimėti žmonės: knygoje pasakojama apie milijardierius fondų valdytojus, kurie net ir būdami 50-ies vis dar sukčiauja žaisdami golfą.

Nors sprendimus dažniausiai priima tik vienas žmogus (ar keli partneriai, kurie būna pasidalinę fondo aktyvais), dažniausiai jiems vis tiek dirba analitikų komanda. Visgi Biggs mano, jog analitikų turi būti tik keletas, nes jeigu jų daug, jie tampa tik triukšmu, kuris trukdo susidaryti bendrą vaizdą apie rinką. Fondų valdytojai dažnai serga manija skaityti visas analitikų ataskaitas, nors bent 90 procentų jų nieko naujo nepasako, tad dažniausiai toks skaitymas tėra laiko gaišimas. Kita vertus, nuolatinis skaitymas fondo valdytojui yra būtinas, bet jis turi skaityti įvairias knygas apie rinką, investavimą, istoriją, biografijas ar netgi poeziją. Žymiai geriau kiekvieną savaitę perskaityti The Economist, kuris puikiai sudėlioja viską į savo vietas, nei kasdieną skaityti Financial Times ar Wall Street Journal – jų skaitymas prilyginamas bandymui pasakyti, kiek dabar valandų, žvelgiant tik į minutinę laikrodžio rodyklę.

Kad ir kaip stengtųsi fondų valdytojai, neišvengiamai bus metų, kai jų valdomų investicijų grąža bus mažesnė, nei orientacinis indeksas. Netgi žvelgiant į pačių geriausių fondų istriją, galima matyti, kad būdavo netgi po trejetą-ketvertą metų, kai jų grąža buvo mažesnė nei rinkos vidurkis, tačiau vėliau jie su kaupu atsigriebdavo. Autorius mano, kad šiuo metu vyraujantis investuotojų nekantrumas, kai jau po vienerių prastų metų keičiami fondų valdytojai, yra labai žalingas dalykas, nes visų pirma, jis valdytojams sukelia papildomą stresą (ir jie negali koncentruotis ties gerų investicinių sprendimų priėmimu), o antra, tai priveda prie trumpalaikių rezultatų gainiojimosi, kas ilguoju laikotarpiu (5-10 metų bėgyje) investuotojams neišeina į naudą.

Richard Branson: Screw it, let’s do it

Šiąnakt skrisdamas lėktuvu suskaičiau trumpą Richard Branson (to, kuris įkūrė Virgin imperiją) knygelę „Screw it, let’s do it“, kurioje aprašoma Bransono gyvenimo filosofija.

Bransono nuomone, jis tapo sėkmingu verslininku, nes teigiamai mastė, visada stengdavosi bandyti įgyvendinti įvairiausias idėjas, nebijojo suklysti. Jam nėra žodžio „negaliu“, nes viskas yra įmanoma, jeigu pakankamai stengiesi. Svarbiausia, jog siekiant užsibrėžtų tikslų būtų jaučiamas malonumas – jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, tikėtina, jog jis pasieks toje srityje neblogų rezultatų. Sunkiausia yra išdrįsti kažko siekti –nemažai žmonių galbūt tik svajoja, bet nesiima konkrečių veiksmų savo tikslams pasiekti.

Viktor Frankl: Man’s Search for Ultimate Meaning

Į perskaitytų knygų sąrašą neseniai įrašiau dar vieną Viktoro Franklio knygą. „Galutinio tikslo paieškos“ yra grynai mokslinė knyga, kitaip nei „tikslo paieškos“, kurioje didžiausią įspūdį daro autoriaus gyvenimo prasmės paieškos Aušvitzo koncentracijos stovykloje.

„Galutinio tikslo paieškose“ kritikuojama psichoanalizė, ir ypač aklas jos taikymas, teigiama, jog psichoanalizės metodai nužmogina žmogų, paversdami jį tik mechanišku instinktų tenkintoju. Franklis mano, jog sąmonė yra kažkas daugiau nei tik valdomas pasąmonės žaisliukas.

Franklis taipogi iškelia idėją, jog kiekviename žmoguje slypi noro suvokti pasaulio esmę pradas. Nors Franklis tai vadina religija, jis sutinka, jog tai galbūt gali atstoti ir mokslas, bet jis pastebi, jog net ir didžiausi ateistai turi tam tikrų prietarų. Franklio nuomone, šiuolaikinis egzistencinis vakuumas (rašoma apie pokario laikus), kuris dažnas tarp jaunimo yra šio religinio prado užgniaužimo pasekmė. Jeigu pagal Froidą užgniaužtas libido gali sukelti neurozę, tai pagal Franklį, užgniaužtas religio irgi gali sukelti psichologinių problemų.

Tikėjimas ir religijos poreikis yra žymiai sudėtingesnis dalykas, nei libido, nes religinis jausmas nėra sąmoningas. Tam, kad tikėtum, turi priimti tikėjimą kaip vaikas, neieškodamas protu suvokiamų paaiškinimų. Kaip kad niekas negali įsakyti žmogui juoktis (kad prajuokintum, reikia papasakoti linksmą istoriją), taip ir negalima įsakyti žmogui tikėti – reikia, kad šį jausmą jis pergyventų pats. Todėl ir psichologinių problemų, susijusiu su religinio jausmo užspaudimu, gydymas nėra lengvas.

James Collins, Jerry Porras: Taip kuriama amžiams!

Prieš kokius dvejus metus esu skaitęs Collins knygą „Nuo gero prie puikaus“, kurioje aprašomi jo darytų tyrimų rezultatai: autorius bandė aiškintis, kodėl vienos kompanijos padaro pažangą, o kitos – ne. „Taip kuriama amžiams“ yra jo šiek tiek anksčiau daryto ilgaamžių kompanijų tyrimo rezultatas.

Visas knygos išvadas tikrai galima sutalpinti į vieną pastraipą: sėkmingų ilgaamžių kompanijų vadovai retai būna charizmatiniai, jie diegia kompanijos vertybes darbuotojams ir siekia, jog tos vertybės išliktų net pasikeitus kompanijos vadovams; sėkmingos ilgaamžės kompanijos turi viziją, pagal kurią formuojamos kompanijų vertybės, kurios nesikeičia šimtmečiais (vizija turi būti išreiškiama labai paprastai, kaip Disney kompanijoje: linksminti žmones); nepaisant to, jog vizija ir vertybės šiose kompanijose nesikeičia, pati kompanija nuolat turi ieškoti būdų, kaip atsinaujinti ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos (tarkim ta pati Disney turi ieškoti vis naujų būdų kaip linksminti žmones, bet niekada neturi pamiršti, jog ji egzistuoja būtent tam, kad linksmintų, o ne, kad, tarkim, didintų investicijų grąžą akcininkams). Be viso to, dar sėkminga kompanija turi turėti iškeltą aiškų, drąsų ir konkretų tikslą, kurį ji nori pasiekti: tai gali būti tikslas tapti didžiausia kompanija savo srityje arba tikslas naują technologiją priartinti prie vartotojų, arba dar kas nors itin ambicingo.

Iš esmės, visa tai būtų galima apibendrinti taip: sėkmingos ir ilgaamžės kompanijos turi viziją, vertybes ir tikslus, ir fanatiškai jų laikosi, todėl ir ilgai išlieka sėkmingomis. Vien vizijos ir vertybių deklaravimas, be nuolatinio gyvenimo jomis, nieko kompanijoje nepakeis.

Tiesa, ši knyga gal būt gali nustebinti tuo, jog čia lyg ir tapatinamos sėkmingumo ir ilgaamžiškumo sąvokos. Galima būtų dėl to ginčytis, nes visgi ilgaamžiškumas nereiškia pelningumo, arba dar kokio nors kitokio sėkmingumo mato (bet vėlgi, turbūt per daug žiūriu iš akcininko, o ne iš darbuotojo pusės).

Tarp kitko, vienas mane labiausiai erzinančių Goldratt serijos knygų bruožų yra tas, jog jose labai dažnai naudojamos keistos metaforos, kurios ne tik kad nepadeda suvokti esmės, bet dar ir viską supainioja. Net nežinau, ar tai vertimo klaidos, ar čia autorių kaltė. Štai, kad ir šioje knygoje, charizmatiniai vadovai vadinami „laiko sakytojais“, o tie, kurie kūrė kompanijų vertybes ir kultūrą – „laikrodžių gamintojais“. Tokia metafora man nelabai ką sako, kol jos esmė nepaaiškinama keliasdešimtyje puslapių (nors ir dabar manau, jog buvo galima surasti kokį nors aiškesnį palyginimą), dar blogiau – ji knygoje kartojama kokius penkiasdešimt kartų, nes ji yra viena pagrindinių knygos minčių.

Henri Fayol: Administravimas – teorija ir praktika

Ką tik pabaigiau skaityti dar vieną vadybos klasiko knygelę. Šį kartą tai Henrio Fayol‘o knyga apie administravimą.

Henris Fayol‘as buvo pirmasis, kuris iškėlė vadybos reikšmę ir svarbą, pastebėdamas, kad kuo aukštesnes pareigas įmonėje užima darbuotojas, tuo jam reikia mažiau specifinių savo specialybės žinių, nes savo darbe jis naudojasi tik savo administraciniais įgūdžiais. Administracija, arba šiais laikais vadinama vadyba, Fayol‘o manymu susideda iš planavimo (planų, strategijos kūrimas), organizavimo (čia įeina hierarchijos įvedimas kompanijoje, atsakomybės padalijimas), koordinavimo (atrodytų, jog Fayol‘o nuomone koordinavimas susideda iš savaitinių gamybinių posėdžių, kuriuose keičiamasi operatyvine informacija ir sustyguojamas skyrių darbas), vadovavimo (nurodymai, ką kam daryti, personalo valdymas, ataskaitų skaitymas) ir kontrolės.

Fayol‘as aprašo ir pagrindinius administravimo principus, kurie šiais laikais atrodo savaime suprantami ir visuotinai priimti. Darbas turi būti padalintas tarp darbuotojų, kad jie galėtų specializuotis, o kiekvieno darbo nedirbtų keli žmonės. Valdžia, kuri suteikiama darbuotojui, turi prilygti atsakomybei, kad nebūtų taip, jog darbuotojas galėtų piktnaudžiauti valdžia už tai neatsakydamas, arba kad darbuotojui nebūtų užkraunamas toks darbas, kuriam darbuotojas neturi pilnų įgaliojimų atlikti. Fayol‘o nuomone, kompanijoje turi vyrauti tam tikra drausmė, kad ji galėtų siekti bendro tikslo. Darbuotojams duodami įsakymai turi būti neprieštaringi, kad nebūtų taip, jog vieną kartą liepiama daryti taip, o kitą – jau anaip. Kompanijoje buri būti ir krypties vienovė, kad visi skyriai ir darbuotojai siektų vieno bendro tikslo. Asmeniniai darbuotojų interesai neturi būti iškelti aukščiau už kompanijos interesus. Darbuotojo atlygis turi būti pakankamas ir kad motyvuotų dirbti (anot Fayol‘o, kartais labiau tinka valandinis užmokestis, o kartais – vienetinis: tai priklauso nuo situacijos). Kompanijoje turi egzistuoti labai aiški hierarchinė vadovų grandinė, kad kiekvienas žmogus būtų atsakingas tik vienam vadovui (matricinės struktūros yra blogis). Bendrovėje turi vyrauti tvarka, vadovai turi būti nešališki ir jie turi stengtis, jog kompanijos personalas būtų kuo stabilesnis – kad kompanijos darbuotojai nesikeistų kas mėnesį.

George Soros: Pasaulinio kapitalizmo krizė

Turbūt niekam nereikia pristatinėti George Soros, kuris yra vienas iš sėkmingiausių spekuliantų, hedge fondų valdytojų ir filantropų, skleidžiantis Atviros visuomenėsidėjas. Jo knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ buvo parašyta tuoj po Rusijos krizės, ir atspindi Sorošo požiūrį į rinkas bei filosofiją. Tiesa, Sorošo mintys, kurios išdėstytos šioje knygoje buvo nemažai sukritikuotos.

Viena iš Sorošo minčių yra socialinių mokslų refleksyvumas, arba kitaip tariant, bet koks tikėjimas viena ar kita teorija vers visuomenės dalyvius turėti vienokius ar kitokius lūkesčius, tad jie ir atitinkamai elgsis: elgsena ir įsitikinimai formuoja lūkesčius, o lūkesčiai formuoja elgseną ir įsitikinimus. Finansų rinkose, jeigu tikimasi, jog kainos kils, visi puola pirkti jau dabar, taip pakeldami kainą, o šis kainų pakilimas lyg ir patvirtina, jog pradinis tikėjimas kainų kilimu buvo pagrįstas. Self-fulfilling phophecy.

sorošas taipogi mano, jog rinkos fundamentalizmas yra blogas dalykas, nes kuomet visi paiso tik savo interesų, pamirštamas bendruomenės interesas. Kaip pavyzdį jis duoda 1999 metų Rusijos krizę, kurios metu kitos pasaulio valstybės neskubėjo stabdyti plintančios per besivystančias ekonomikas Azijos krizės, kol nebuvo per vėlu. Tiesa, šiek tiek anksčiau pats Sorošas sėkmingai pasipelnė iš Britanijos svao krizės.

Sorošas yra mišrios ekonomikos ir platesnių vertybių, nei paprastas naudos siekimas, šalininkas, tačiau jo šioje knygoje išreišta pranašystė, jog jeigu pasaulio finansų sistema nebus koordinuojama, kapitalizmą išliks gili krizė, kurios pradžia – Azijos ir Rusijos krizės, nepasiteisino. Krizes pergyvenome, ir jau keletą metų tarptautinės finansų rinkos gana stabilios.

Corinne Maier: sveika, tinginyste

Viena iš valstybinių Prancūzijos skirstomųjų tinklų (Electricite de France – EDF) vadovių Corinne Maier knyga „Sveika, tinginyste“ trumpai buvo tapusi perkamiausia knyga Prancūzijoje. Knygoje rašoma apie tai, koks blogis yra kompanijos – jose žmonės verčiami dirbti, jose visi kalba nesuprantamomis biurokratinėmis kalbomis, kolegos yra visiški kvailiai ir šiaip reikia stengtis darbe nepersistengti, nes atsiduoti darbui ir kompanijai yra parsidavinėjimas. Autorės nuomone, pats faktas, jog darbuotojai turi būti motyvuojami, reiškia, jog jie nenori dirbti, kad jie daro ne tai ką nori, tad tegyvuoja tinginystė ir tik minimalios pastangos.

Iš dalies, idėjos šiek tiek primena genialųjį Scott Adams, tik jis tai per Dilbert‘ą sugeba pavaizduoti labai šmaikščiai ir intelektualiai, tuo tarpu Corinne Maier knyga man pasirodė panaši į ant pasaulio pykstančio dėl nenusisekusio gyvenimo žmogaus riksmus. Rašymo stilius netgi primena blondattack. Tie prancūzai visada buvo keisti ;)

Malcolm Gladwell: The Tipping Point

Malcolm Gladwell knygą „The Tipping Point“ jau buvau senokai nužiūrėjęs, ir beveik susigundęs ją nusipirkti, tad pamatęs, jog apie ją savo dienoraštyje prabilo ir Juozas, nieko nelaukęs ją iš jo ir pasiskolinau. Ačiū, pukomuko ;)

Tipping Point (lietuviškai matyt būtų kažkas panašaus į „lūžio tašką“) knygos idėja – kartais tereikia tik labai mažų pakeitimų ar pastangų, kad viskas pasikeistų. Knygoje kalbama apie tai, kaip sklinda idėjų virusai: idėja užkrėsti tereikia kelis ypatingus žmones, kurie turi daug pačių įvariausių pažįstamų, ir automatiškai ši idėja plačiai pasklis. Kita vertus, jeigu savo idėją bandysi „parduoti“ visiems, kam tik įmanoma, bet neįtikinsi savo idėjos patrauklumu tų svarbiųjų žmonių, kurių visi klauso, tai idėja toli nepasklis. Manau, kad blogosferoje ši Malcolm Gladwell knyga ypač populiari dar ir dėl to, jog weblogininkai mano, jog jie ir yra tie svarbūs žmonės, kurių klauso ir kuriais seka visuomenė. Prieš kokius metus turbūt būčiau sutikęs su šia internetine nuomone, bet dabar jau esu linkęs vertinti tai skeptiškiau ;)

Dar viena Gladwell mintis yra ta, jog idėjos gali sklisti labai sėkmingai, jeigu jos yra žmonėms aktualios. Tada sukuriamas tam tikras idėjos „lipnumas“ (stickyness), ir idėja greitai nepamirštama. Gladwell mėgsta kartoti Paul Revere (Paul Revere buvo amerikonas, kuris JAV revoliucijos pradžioje, sužinojęs, jog britų kareiviai ruošiasi pulti, jojo per kaimus, įspėdamas žmones) pavyzdį: jeigu jis, jodamas nakčia ant arklio per kaimus būtų nešęs ne žinią apie tai, jog ateina britai, o tarkim apie tai, jog Niujorke parduodama nauja dantų pastos rūšis, kuri visais penkiais procentais geriau apsaugo nuo karieso, niekas nebūtų jo klausęs. Bet kadangi jo nešama žinia buvo labai aktuali, tai visi kaimų gyventojai pasiruošė britų atakai. Kita vertus, Paul Revere buvo iš tų ypatingųjų žmonių, kurie visur visus pažįsta: jodamas per kaimus jis dažniausiai žinojo į kurias duris pabelsti, ir kam tą žinią perduoti, kad ji sklistų toliau.

Malcolm Gladwell pabrėžia ir konteksto svarbą, jo nuomone, net inteligentiškiausias žmogus, patekęs į kalėjimą, pradeda elgtis grubiau, o jeigu jam tenka kalinių prižiūrėtojo rolė, jis gali niekinti ir labai žiauriai elgtis su nuteistaisiais. Autoriaus nuomone, nusikalstamumas niujorke per pastaruosius 20 metų sumažėjo dėl to, jog „sudužusių langų“ teorija iš tiesų veikia. „Sudužusių langų“ teorija teigia, jog aplinka, kurioje matosi priežiūros stoka (sudužę langai, grafiti nurašinėtos sienos ir t.t.), skatina nusikalstamumą, nes tokioje aplinkoje žmonės pradeda manyti, jog niekas jų nenubaus, jeigu jie padarys ir šiek tiek didesnį nusikaltimą, nei išdaužti langą: juk aplinkui langai išdaužyti, tad tai niekam nerūpi. Šia teorija remiantis, jeigu policija ir savivaldybė imtųsi sutvarkyti visą aplinką ir prižiūrėtų, jog nebūtų daromi nedideli nusikaltimai, tai sumažintų ir didesnių nusikaltimų dažnumą. Malcolm Gladwell teigia, jog būtent tai ir padėjo sumažinti nusikalstamumą Niujorke. Tiesa, ši teorija kertasi su Steve Levitt knygoje „Freakonomics“ iškelta hipoteze, jog nusikalstamumas sumažėjo dėl to, jog praėjo lygiai 18 metų nuo to laiko, kai JAv buvo legalizuoti abortai: tokiu būdu buvo mažiau išaugintų nenorimų vaikų, kurie dėl meilės stokos galbūt būtų labiau linkę nusikalsti. Visgi Gladwell skamba įtikinamiau.

Jeffrey Robinson: The Laundrymen

Į mano rankas patekusi Jeffrey Robinson knyga apie pinigų plovimą „The Laundrymen“ pasakoja apie įvairaus plauko pinigų plovimo būdus, kuriais naudojasi tarptautiniai nusikaltėliai, stengdamiesi legalizuoti savo nešvariu būdu uždirbtas pajamas. Nors ši knyga pačioje pradžioje ir labai užkabina, bet greitai ji man atsibodo, nes pasirodė, jog yra parašyta gana padrikai ir ne taip moksliškai, kaip tikėjausi: autorius aprašinėja nusikaltėlių istorijas, bet jos labai trumputės, tarsi kokio nors amerikoniško 25 minutes trunkančio serialo apie nusikaltėlius serijos. O ir tose istorijose pagrindinis vaidmuo tenka ne pačiam pinigų plovimo mechanizmo atskleidimui, o nusikaltėlių gaudymui. Na, bet vis tiek knygoje galima rasti ne tiek jau mažai informacijos apie tai, kas yra tas pinigų plovimas.

Pinigų plovimas yra nelegaliai uždirbtų pinigų legalizavimas. Didžiausias nelegalių pinigų šaltinis yra narkotikų prekyba, kurioje sukasi šimtai milijonų dolerių. Pats paprasčausias būdas, kaip legalizuoti nešvarius pinigus – nusipirkti laimėjusį loterijos bilietą. Tarkim, reikia išplauti milijoną dolerių: tereikia surasti žmogų, kuris laimėjo milijoną dolerių loterijoje, bet prizo dar neatsiėmė ir jam pasiūlyti už bilietą šiek tiek daugiau nei milijoną. Atsiimdamas loterijos prizą, gauni švarius ir legalius pinigus.

Dažniausiai pinigų plovimas daromas per keletą specialiai tam tikslui įkurtų ofšorinių kompanijų, kurios viena iš kitos perka fiktyvias paslaugas, teikia viena kitai paskolas ir kitokiais būdais tarp savęs „stumdo“ pinigus tol, kol tampa nebeįmanoma atrasti jų tikrosios kilmės. Ofšorinės kompanijos steigiamos tose valstybėse, kuriose veikia lengvatiniai mokesčių režimai, kuriose bankininkai saugo paslaptis ir palankiai priima klientus su didžiuliais grynųjų pinigų maišais. Narkotikų prekyba pasižymi tuo, jog ji vyksta grynais, o sunkiausia pinigų plovėjų darbo dalis yra būtent šių grynųjų įnešimas į bankinę sistemą. Beveik kiekvienoje šalyje bankai turi pranešti atitinkamoms institucijoms apie didelius grynųjų pinigų kiekius, kuriais disponuoja klientas, tad pinigų plovėjai yra labiausiai pažeidžiami šioje savo darbo fazėje. Kai kurie jų samdo ištisas armijas padėjėjų, kurie kasdien į specialias sąskaitas įneša nedideles sumas grynųjų pinigų, kad neatrodytų, jog grynieji dideliais kiekiais plaukia į sąskaitą iš vieno šaltinio. Kai jau pinigai atsiranda bankinėje sistemoje, tereikia juos keliasdešimt kartų perstumdyti per sąskaitas ir jie tampa švarūs, o tada juos galima naudoti kaip tik užsinori.

Viktor E. Frankl: Man’s Search for Meaning

Neseniai perskaičiau austrų psichologo Viktoro Franklio knygą „Man’s Search for Meaning“. Šis psichologas yra egzistencinės psichologijos pradininkas, kuris teigia, jog neurozių ir depresijos priežastis dažnai būna gyvenimo prasmės nematymas, o ne Froidiškos seksualumo problemos. Franklis psichologiniu stebėjimus atliko kalėdamas nacių koncentracijos stovykloje ir stebėdamas savo bei kitų kalinių psichiką. Kaliniai koncentracijos stovykloje išgyvena psichologinę problemą: nežinodami, kiek jiems dar liko gyventi, kaliniai negali gyventi rytdiena ir negali turėti jokių tikslų. Kadangi nėra jokių tikslų, nėra ir gyvenimo prasmės, taigi jie tik apatiškai egzistuoja. Tam, kad būtų galima pergyventi stovyklos baisybes, žmogui svarbu surasti šį gyvenimo tikslą, nes tie, kurie žino kam gyvena, gali išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Gyvenimo tikslą turi surasti pats žmogus, niekas kitas jo negali įteigti ar nurodyti. Gyvenimo prasmė kiekvienam žmogui yra skirtinga: tai gali būti anūkų užauginimas ar netgi knygos parašymas. Turėdamas net ir tokį tikslą, žmogus visas koncentracijos stovyklos baisybes priima tik kaip laikiną nemalonumą, kurį reikia pergyventi, jog būtų pasiektas šis gyvenimo tikslas.

norintiems sužinoti plačiau, turiu ir knygos mind map HTML ir MMap formatais.