Carlo Carretto: Laiškai iš dykumos

Trumpa knygelė, kurią suskaičiau per vakarą, ir kuri sukėlė šiek tiek įdomių minčių. Carlo Carretto tapo Mažųjų Brolių ordino nariu ir gyveno atsiskyręs Saharoje, o „Laiškai iš dykumos“ yra jo mintys ir filosofija apie tai, ką jis joje rado.

Viena svarbiausių ir įdomiausių šios knygelės minčių yra ta, jog Dievo neįmanoma suprasti, jo išprotauti, todėl ir nereikia niekur jo ieškoti bandant pagrįsti jo egzistavimą argumentais ar išvedžiojimais. Pagrindinis dalykas, kurio reikia, tėra tikėjimas ir meilė, o šituos dalykus galima lengviausiai gauti gyvenant paprastai, nesigilinant į teologinius ir filosofinius dalykus, neieškant priekabių kitų žmonių tikėjime, priimant viską paprastai kaip vaikui. Dar labai svarbu nusižeminti, suprasti, jog esi tik Dievo įrankis ir žinoti, jog meilė negali būti egoistiška, ir meilės kelias nėra lengvas.

Visgi ta mintis „negalvok, nes Dievas priimamas ne protu, o širdimi“ turbūt yra stiprioji knygelės dalis.

Sigmund Freud: Psichoanalizės įvadas

Pabaigiau skaityti S.Froido paskaitų konspektus apie psichoanalizę. Kadangi tai paskaitų konspektai, tai jie labai lengvo stiliaus, su daug pavyzdžių, nors ten į galą prasidėjo gauruoti išvedžiojimai apie libido ir ego santykius, kurie man kaip neišsilavinusiam psichologijos srityje buvo ganėtinai sudėtingi ir ne itin įtikinantys.

Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus („riktas“ – tai toks reiškinys, kai norint pasakyti viena, netyčia pasakoma kita, arba kai netyčia įterpiamas koks nors nebūdingas žodžiui garsas ar panašiai). Psichoanalizės mokymas apie riktus remiasi tuo, jog žmogaus pasąmonė norėjo pasakyti skirtingą dalyką nuo to, ką buvo suplanavusi sąmonė, todėl atsitiko konfliktas tarp jų ir žmogus galėjo kalbėdamas suklysti.

Vienas įdomiausių skyrių man buvo skyrius apie sapnus. Patys sapnai atlieka „miego saugotojo“ funkciją – jie bando patenkinti žmogaus poreikius, dėl kurių žmogus negali ramiai miegoti. Todėl itin išalkę žmonės dažnai sapnuoja maistą ir taip bent sapne patenkina savo poreikius. Gilesnė sapnų analizė remiasi į visokius sąmonės ir pasąmonės konfliktus, nes sąmonė cenzūruoja kai kurias idėjas (dažniausiai seksualumo), tad sapnai būna iškraipomi ir poreikių (vėlgi dažniausiai seksualinių) pateikiamas simboliais ir iš pirmo žvilgsnio mažai ką turi bendro su pagrindine sapno idėja. Čia aišku prasideda visas „froidiškumas“, kai bet kuris sapnas gali būti paaiškintas labai perversiškomis seksualinėmis idėjomis (incestas, kastracijos baimė, dar krūvos visokių bjaurių dalykų). Kuo toliau tuo gauruočiau.

Galiausiai dar yra skyrius apie neurozes, kuriame apibrėžiama libido ir ego konflikto idėja, kuri man pasirodė per ne lyg sudėtinga, bet nesu šio reikalo specialistas. Kad ir kaip ten bebūtų, knyga tikrai naudinga ir įdomi, jau vien dėl to, kad ji padarė didelę įtaką pasaulio (psichoanalizės) mokslui.

Michael Edwards: Raudonas vynas

Gana ilgai jau ieškau kokio nors vadovėlio apie vynus, nes visai norėtųsi daugiau apie juos sužinoti. Michael Edwards knygelę buvo turbūt vienintelė tokia į šią temą išleista knyga lietuviškai, kurią pavyko rasti knygynuose.

Perskaitęs ją sužinojau nemažai dalykų: apie vynuogių rūšis, dirvožemio įtaką, gamybos procesą, išlaikymą, ąžuolines statines, raudonųjų vynų gamybos regionus ir t.t. Tiesa, dauguma ten aprašomų vynų yra itin brangūs ir tokie, kur Lietuvos supermarketuose retai rasi, bet šioks toks pradinis įsivaizdavimas apie vynininkystę susidarė. Tik labai norėtųsi viską išragauti, apie ką perskaičiau.

Filomena Taunytė: Laimingas senelių gyvenimas

Perskaičiau Filomenos Taunytės humoreskų knygą „Laimingas senelių gyvenimas“, bet labai dideliu humoru ji tikrai netryško. Ar bent jau aš nesuprantu, kad pabėdavojimai, paburnojimai ant valdžios ir daktarų gali būti juokingi. Viena mintis visgi stipriai lindo į galvą, skaitant tą knygą: tie pagyvenę žmonės yra kažkokie niurzgos, neturintys gyvenimo džiaugsmo, jie laukia, kad visi už juos viską padarytų, pateiktų ant lėkštutės, o jie nori tik patarinėti. Na, jokiu būdu nesakau, kad taip iš tikrųjų mąsto pagyvenę žmonės, bet bent jau tokios nuotaikos šioje knygoje tikrai pastebimos. Negana to, peikiama netgi vaistų nauda, nes jie dažniausiai yra šiuolaikinis išmislas – reikia senovišku būdu gydytis žolelėmis ir panašiai.

Matyt man tas pagyvenusių žmonių pasaulis per daug tolimas, kad jį suprasčiau.

Carl Gustav Jung: Psichologija ir religija

Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas.

Kita, gal kiek sudėtingesnė mintis, kuri irgi kartojama per visą šią knygą yra ta, jog žmogaus pasąmonėje yra susiformavę tam tikri archetipai, iš kurių ir yra sudarytos pasaulio religijos, tad net netikintis žmogus pasąmonėje kažkuo tiki, ar bent jau jam svarbu tikėti, jog egzistuoja kažkokia tvarka. Jungas teigia, jog paviršutiniškiems žmonėms šį tikėjimą gali atstoti mokslas, tačiau giliau pažįstantiems mokslą to neužtenka, todėl gali kilti tam tikros krizės. Jungas aklą tikėjimą vien tik mokslu vadina naiviu, kadangi mokslas gali paaiškinti tik materinį, fizinį pasaulį, tuo tarpu siela, arba mintys, jausmai, kitaip tariant tai, ką nagrinėja psichologija ir religija, yra sunkiai mokslui pasiekiamos. Štai viena citata iš knygos:

Kokiai nors intelektualinei vidutinybei, pilnai racionalistinio išsilavinimo, labai gera gynybos priemone tampa padėtį supaprastinanti mokslinė teorija. Taip yra todėl, jog šiuolaikinis žmogus beatodairiškai tiki viskuo, kam prikabinta „moksliškumo“ etiketė. Ši etiketė tuojau pat nuramina sielą, taip pat gerai kaip Roma locuta causa finita (Roma pasakė, ginčas baigtas). Mokslinė teorija, kad ir kokia subtili ji būtų, mano nuomone, neturi tokios vertės psichologiniu požiūriu kaip religinė dogma – dėl tos paprastos priežasties, kad teorija būtinai yra labai abstrakti ir perdėm racionalistinė, o dogma vaizdiniais išreiškia iracionalią būtį. Šis metodas daug geriau perteikia iracionalius faktus, tokius kaip psyche

Verena Kast: Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu

Šiandien pabaigiau skaityti turbūt pirmąją savo su psichologija susijusią knygą. Nors gal ji labiau susijusi su psichoanalize, nei su psicholigija. Turiu pripažinti, jog jos pradžia man nelabai patiko, kažkur per vidurį ji man tapo labai įdomi, o pačioje pabaigoje jau viskas buvo tiek susipynę, jog sunkiai atrinkau apie ką ten rašoma. Visgi reiktų kokio nors paprastesnio įvado į tas psichoanalizes :)

Iš šitos knygos supratau, jog psichologija yra radikaliai skirtingas mokslas kitiems, mano šiek tiek ragautiesiems: kaip pakankamai tiksliųjų mokslų gerbėjui man joje trūko būtent tikslumo. Na, bent jau aiškių apibrėžimų, kas yra auka, o kas yra agresorius, apie kuriuos ir yra visa ši knyga. Gal tai tik pirmos psicholiginės knygos sukelti vaizdiniai, kurie ilgainiui toliau šviečiantis šia tema turėtų išnykti? :) Kad ir kaip ten bebūtų, bet tikslumo radau mažiau nei kokioje nors vadyboje, kuriai iki tiksliojo mokslo panašiai tiek, kiek skruzdėlei pėsčiomis iki Atlantidos.

Kaip pastebėjau, su aukos ir agresoriaus klausimu psichoanalizėje viskas labai sudėtingai (mano nepratusiomis akimis). Štai auka kartu yra ir agresorius, nes tiek vartoja agresiją prieš save (laikant save nevertu ir žeminant), tiek prieš kitus (naudoja tas pačias agresoriaus taktikas prieš kitus, silpnesnius, be to gali nervinti kitus žmones savo pasyvumu ir pesimizmu, kas vadinama pasyviaja agresija). Agresorius irgi yra tam tikra auka, nes jis išklia save virš kitų, o jeigu nebegali pajusti jausmo, kad yra viršesnis už kitus, tai jam irgi būna blogai. Auka ir agresorius gali labai greitai keistis vaidmenimis, tačiau vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato yra tiesiog gyventi, nesitapatinant nei su auka, nei su agresoriumi.

Gerai pagalvojus, tai gal visai ir įdomi ta psichoanalitika.

Dale Carnegie: Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms

Savaitgalį suskaičiau Dale Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, apie kurią buvau girdėjęs jau seniai, tačiau mane visad atbaidydavo keistas jos pavadinimas, kuris atrodytų lyg ir pranašauja, jog tarp knygos viršelių slėpsis lėkštas tekstas savimi pasitikėjimą praradusiems žmonėms. Šį kartą visgi nusprendžiau šią knygą paskaityti, juolab, kad lygiai tokias nuostatas apie šią knygą turėjo ir Paul Graham, tačiau jam knyga patiko.

Tiesa, ši knyga tikrai lengvo stiliaus, bet jos turinys įdomus, kupinas pavyzdžių, ir moko vieno svarbaus dalyko: bendraujant su kitu žmogumi, reikia bent jau pabandyti įsijausti į jo padėtį, į jo mąstyseną. Tik taip bus galima jį suprasti ir priversti tavimi pasitikėti. Ypač svarbu ir išklausyti kitą žmogų jam neprieštaraujant, o visa tai pagardina ir dar vienas patarimas: „šypsokis“. Reikės dažniau juo pasinaudoti.

Dan Brown: Angelai ir demonai

Perskaičiau Dan Brown knygą „Angelai ir demonai“, tačiau ji kažkodėl per daug manęs nesužavėjo. Gal būt netgi kaip tik priešingai, ji pasirodė ganėtinai paviršutiniška ir „popsinė“. Galbūt tai buvo dėl to, jog paskutiniu metu skaičiau daug Umberto Eco, o jo netgi grožiniai kūriniai atrodo gilesni, su labiau apgalvotomis detalėmis, juose tiesiog alsuoja istorija, tuo tarpu Dan Brown kūriniuose pagrindinę vietą užima veiksmas, o istorija minima tik kaip fonas, kaip tam tikras apvalkalas.

Na, pati knygą „angelai ir demonai“ nėra itin bloga, joje irgi galima surasti įdomių minčių apie mokslo ir religijos kovą (ir čia kartais netgi atrodo, jog Brown palaiko religijos pusę ir labai logiškai sudėlioja jos argumentus). Nepaisant to, knygoje smerkiamas fanatizmas. Gana neblogas savaitgalio skaitinys, bet turbūt tikėjausi šiek tiek daugiau.

Umberto Eco: Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje

Vakar baigiau skaityti pirmą mokslinę Umberto Eco knygą, su kuria man teko susidurti. Iki šiol skaičiau tik grožines šio autoriaus knygas (Rožės vardas, Baudolinas, Fuko švytuoklė), o jose mane labiausiai žavėjo būtent labai detalus istorijos pasakojimas su labai puikiai atskleistu viduramžių gyvenimu ir mąstymu. Kaip teigia pats Umberto Eco, rašydamas Rožės vardą, kurio veiksmas vyksta vienuolyne, jis pirma nusibrėžė šio vienuolyno planus, ir tas vienuolynas ilgai gyveno jo mintyse, kol jis buvo perkeltas ant popieriaus: gerai apmąstytos detalės ir sudaro kūrinio pagrindą.

Tobulos kalbos paieškos“ yra mokslinė knygą apie minties apie tobulos kalbos egzistavimą raidą Europoje. Ji pradedama nuo Senojo Biblijos testamento aiškinimų apie tai, kas turėtų būti tobula kalba (ar tai kalba, kuria Dievas kalbėjosi su Adomu? ar tai kalba, kuria bendravo visi žmonės iki Babelio?) Vėlėeniais amžiais buvo žavimasi hebrajų kalba ir ji laikyta tobula, nes žydai yra išrinktoji tauta, po to vėl viskas keitės, vertėsi žemyn galva, iškilo nacionalinės valstybės su nacionalinėmis ambicijomis, kai kiekviena tauta teigė, jog jos kalba yra tobuliausia. Itin įdomi buvo ir filosofinio supratimo apie tai, kas yra tobula kalba raida: pradžioje tobulumas buvo tapatinamas su universalumu, t.y. tobula kalba galėtų kalbėti visų tautų žmonės ir ją puikiai suprasti, o vėliau atvirkščiai, buvo manoma, jog tobula kalba yra skirta tik keliems išrinktiesiems, kurie ją gali suprasti (iš čia kilę ir slaptieji judėjimai, masonizmas ir panašiai).

Iš tiesų, apie viduramžių mąstytojus iki šiol žinojau labai mažai, o mano mintyse jie atitiko „tamsiųjų amžių“ žmonių stereotipą (na, negi iš tų tamsuolių galima tikėtis kokių nors itin protingų minčių…), tačiau Emberto Eco knygos visa tai sugriovė, ir susidariau nuomonę, jog jie ne ką mažiau iš kelmo spirti nei šiuolaikiniai mokslininkai ir mąstytojai. Dar daugiau, kadangi jie veikė žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis, kai juos galėjo persekioti dėl savo įsitikinimų, ar juos tykojo koks nors maras ir badas, jie turbūt verti netgi didesnės pagarbos.

T.Dreizeris: Titanas

Šiandien ryte kažkaip nelabai miegojosi, tad pribaigiau antrąją T.Dreizerio trilogijos dalį „Titanas“. Šią knygą skaitau jau ilgokai, ir ji man pasirodė mažiau įdomi nei pirmoji jos dalis. „Titane“ gal būt daugiau aprašyta finansinė kova per savivaldybės pareigūnų papirkinėjimus, ir žymiai mažiau pačios biržos machinacijų. Na, liko dar trečia dalis, „Stoikas“, kuri irgi laukia savo eilės.