Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai.

Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad norint prisiminti, reikia daryti asociacijas, stengtis, kad jos būtų ryškios, ir veiktų per visus pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Tarkim, jeigu reiktų prisiminti, jog parduotuvėje reikia nupirkti taurių, bananų, kiaušinių, pyrago, servėtėlių ir ledų, galima sugalvoti tokias asociacijas: reikia įsivaizduoti, kaip ant padėklo neši taures, jog skimbčioja viena į kitą, ir per jas ryškiai šviečia saulė, tada eidamas nepastebi banano, todėl ant jo paslysti (šiuo metu reikia labai vaizdžiai įsivaizduoti patį slydimą) ir nukrenti ant dėžutės kiaušinių, kurie sudužta ir palieka dėmę ant kelnių (visa neblogai čia dar įsivaizduoti kiaušinių kvapą); tada išsitrauki servertėles ir valaisi kiaušinių paliktą dėmę, o galų gale, pamačiusi tavo bėdas, prie tavęs pribėga ledų pardavėja iš kitos gatvės pusės ir pasiūlo tau ledų, kurių skonis labai stiprus ir malonus. Po tokio įsivaizdavimo seanso prisiminti pirkinių sąrašą yra lengviau nei iškalti jį – tereikia prisiminti susigalvotą istoriją.

Mokslinis vyriškumas

Jau antra diena kaip atostogauju, klausydamas Bethoveno simfonijų, kurias kelias dienas galima parsisiųsti iš BBC svetainės. Tikėtina, kad mano dienoraščio rašymas kelias ateinančias savaites prislops, o ypač už savaitės, kai atitrūksiu nuo interneto, nes važiuosiu pajūrin.

Pradėjau skaityti Elisabeth Badinter knygą „XY. Apie vyriškąją tapatybę“, kurioje nagrinėjama vyriškumo tema. Kol kas dar perskaičiau ne itin daug, bet knyga tikrai mane sudomino. Autorė teigia, jog vyriškumas dažnai yra ne įgimtas, o priklauso nuo auklėjimo, negana to, pats vyriškumas skirtingose tautose ir skaitingais laikotarpiais yra suvokiamas skirtingai: antai prieš kelis šimtmečius buvo visai natūralu, jog vyras verktų, o kai kuriose Afrikos tautelėse švelnumas ir taikingumas yra vyriška savybė. Mintis, jog vyriškumas yra tai, kas nebūtinai natūralu yra grindžiama tuo, jog berniukus dažnai reikia mokyti būti „vyriškais“: juk tėvai dažnai sako „būk vyras, neverk, nebijok“, tuo tarpu retai mergaitėms sakoma „būk moteris“

Dar mane sudomino ir skyrius apie prenatalinį (emm… prieš gimimą?) lyties vystymąsi: teigiama, jog jeigu vystantis gemalui neįsikiša testosteronas, gemalas įgauna moteriškąją lytį – iš to kaip ir išeitų, jog moteriškoji lytis yra lytis „pagal nutylėjimą“ (nors gal čia nieko ir keisto, juk gemalas vystosi moteriškų hormonų apsuptyje moters įsčiose). Autorė teigia, jog berniuko vystymasis dar negimus yra kova už tai, kad jis įgautų skirtingą lytį.

Pasirodo ir pati lyties sąvoka nėra tokia paprasta. Egzistuoja bent keturios lyties sąvokos: genetinė lytis (skiriama pagal tai, ar žmogus turi XX chromosomas (moteris), ar XY chromosomas (vyras)), gonadinė lytis, lytis atskiriama pagal išorinius organus ir lytis, įrašyta žmogaus pase. kartais būna ir taip, jog visos šios lytis nesutampa. Bet dar perskaičiau tik apie ketvirtadalį knygos, tad plačiau apie tai vėliau ;)

Tom Peters: In Search of Excellence

Ganėtinai keista skaityti knygą žmogaus, kurį lyg ir neakivaizdžiai pažįsti, nes kiekvieną dieną skaitai jo internetinį dienoraštį. Dar keistesnis jausmas apima, kai skaitai jo prieš gerus dvidešimt metų išleistą knygą, kai apie internetinius dienoraščius dar niekas nesvajojo. Taip man atsitiko su Tom Peters knyga „In Search of Excellence

Ši knyga yra autoriaus (na, dviejų autorių) atlikto geriausių JAV kompanijų vadybos principų tyrimo rezultatas apie 1980-uosius metus. Knygoje skiriama daug dėmesio darbotojų motyvavimui, hierarchijoms (o tiksliau jų nebuvimui) ir panašiems dalykams. Skaitant šią knygą ne kartą buvo apėmęs jausmas, jog visa tai jau kažkur girdėta, bet tai iš dalies paaiškinama tuo, kad pastoviai skaitau autoriaus weblogą.

Knygos autorių teigimu, sėkmingos vadybos principai dažniausiai remiasi pasitikėjimu žmonėmis. Jeigu darbuotojams skiriamas dėmesys, jeigu su jais elgiamasi kaip su suaugusiais žmonėmis, jeigu jie patys gali eksperimentuoti ir turėti laisvę iniciatyvai, rezultatas būna labai teigiamas. Manoma, jog sėkmingoms kompanijoms visiškai netinka griežta vadovų hierarchija, kuri yra sutinkama kariuomenėje – kiekvienas darbuotojas turi pats jausti savo atsakomybę, dirbdamas turi jausti džiaugsmą (work is fun!), turi jaustis kompanijos dalimi, kurioje jis yra labai reikšmingas. Tuo tarpu kariuomenės principu valdomos kompanijos, kuriose vyrauja griežta tvarka ir biurokratija, dažnai veikia neefektyviai, o jos darbuotojai būna visai nemotyvuoti.

Motyvuojant darbuotojus reikia apdovanoti ne tik kelis išrinktuosius, o kone visą kolektyvą, nes tie keli išrinktieji ir šiaip jau turbūt yra pakankamai motyvuoti, kad gerai dirbtų, tuo tarpu vidutinybėms reikai paskatinimo. Dažniausiai geriausiose JAV kompanijose vyrauja netgi ne piniginių premijų ir paskatinimų kultūra: paprastas darbuotojas itin didžiuojasi tapęs „savaitės darbuotoju“ ir stengiasi atlikti sav darbus žymiai geriau nei gavęs keliasdešimt papildomų dolerių. Žmonėms ypač reikia dėmesio, juos reikai nuolat girti ir skatinti, tada jie pasitemps dirbti dar geriau.

Dar vienas svarbus geriausių JAV kompanijų bruožas: jų fanatiškas atsidavimas klientams. Viena iš dažniausiai minimų kompanijų knygoje yra IBM, kuri parduoda ne pačius pigiausius informacinių technologijų sprendimus, tačiau viskas atsiperka jų darbuotojų fanatizmu sprendžiant klientų problemas. Panašiai yra ir su kitomis geriausiomis kompanijomis: jų darbuotojai verčiasi per galvą, sėdi naktimis, trenkiasi per liūtis ir audras į kitą pasaulio galą, kad tik pasitarnautų savo klientams. Tiesa, daugelis kompanijų teigia, jog klientai joms labai rūpi, bet kiek iš jų būtų pasiruošę naktį prikelti iš lovos kelis savo darbuotojus tam, kad jie galėtų padėti klientui kokiame nors Pakruojyje, kuriam antrą valandą ryto užstrigo serveris? Geriausiose kompanijose dirba savo darbo fanatikų būriai.

Birutė Galinienė: turto ir verslo vertinimo sistema

Šiaip jau turbūt šios knygos neaprašinėčiau savo dienoraštyje, nes perskaičiau ją ne visai savo noru – tai yra vadovėlis, iš kurio šiandieną laikysiu egzaminą. Bet visgi knyga perskaityta, tad pagal visas tradicijas, reikia ją paminėti ir čia :)

Turto ir verslo vertinimas buvo mano pasirenkamas dalykas, kurį rinkausi tikėdamasis kažko naujo ir įdomaus, ką galėsiu pritaikyti ir savo darbe. Bet kaip jau dažnai būna, pasirodė, jog pats dalykas dėstomas labai jau teoriškai, apžvelgiant įstatymus, teisinę bazę, vertintojų asociacijos reikšmę, vertintojų kvalifikacijos rangų struktūrą ir dar ką tik nori, išskyrus patį turto ir verslo vertinimą. Perskaitęs knygą nelabai ką sužinojau apie patį vertinimą ir jo metodus (na, metodai išvardinti, bet daugiausiai dėmesio visgi skirta minčiai, kad vertinimas turi būti atidus ir kvalifikuotas, bet juk tai kiekvienam turėtų būti ir šiaip aišku). Dar vienas man užkliuvęs dalykas šioje turto ir verslo vertinimo sistemos apžvalgoje buvo šioks toks nelabai atviras, bet visgi pastebimas pabėdavojimas, jog įstatymai Lietuvoje nesutvarkyti, o turto vertintojų asociacija neturi reikiamų įgaliojimų turto vertintojų kvalifikacijai atestuoti. Heh, man tai visai neįdomu, norėčiau daugiau sužinoti apie diskontuotus pinigų srautus ar apie patį paprasčiausią lyginamąjį vertinimo metodą. Matyt reikės šių žinių ieškotis ne universitete.

Susan Strange: Valstybės ir rinkos

Užbaigiau skaityti Susan Strange politinės tarptautinės ekonomikos knygą „Valstybės ir rinkos“, kurioje analizuojama ekonomikos ir valstybių galios vaidmuo. Autorė bando paaiškinti, kokie faktoriai lemia, kad tam tikros valstybės turi žymiai daugiau galios pasaulinėje ekonomikoje nei kitos. Išskiriami keturi pagrindiniai faktoriai: saugumo struktūra (tos valstybės, kurios gali užtikrinti saugumą, arba kitaip tariant, užtikrinti taiką, gali diktuoti ir ekonomines sąlygas), gamybos struktūra (tie, kas gamina produkciją, gali daryti stiprią įtaką pasaulio ekonomikai — šiuo metu tai ypač aišku Kinijos atveju), finansų struktūra (tie, kas valdo pasaulio finansus, valdo ir papildomus ekonominės galios šaltinius) ir žinių struktūra (tie, kas turi „know-how“, gali nuspręsti kam tas žinias perduoti, o tai nemaža galia). Tiesa, autorė nelabai stipriai įrodinėja, jog ekonominės galios tarptautinėje rinkoje apsiriboja tik šiais keturiais faktoriais.

Įdomiausia mintis šioje knygoje man pasirodė būtent finansų struktūros valdymas ir jos įtaka pasaulinei ekonomikai. Teigiama, jog JAV turi perdėtai didelę įtaką pasauliuui jau vien dėl to, kad JAV doleris yra universaliai priimama valiuta, kuria savo atsargas dažniausiai laiko centriniai bankai. Dar viena su tuo susijusi mintis: didžiausią finansinę galią turi ne tie, kas turi daugiausiai pinigų, o tie, kurie gali daugiausiai jų prieinamomis palūkanomis pasiskolinti. Juk ekonomika ir investicijos dažniausiai ir būna finansuojamos paskolomis, tad didžiausią įtaką pasaulyje gali turėti tos valstybės, kurių finansų rinka yra labai išvystyta, o šiuo atžvilgiu irgi pirmauja būtent JAV.

Paul Naudon: Masonai

Į perskaitytų knygų lentyną atgulė ir liesa knygelė apie masonus, kurioje aprašoma masonų istorija, jų principai, apeigos ir panašūs dalykai, kurie bendram išsilavinimui tikrai nekenkia.

Masonai, pačioje judėjimo pradžioję buvę kažkas panašaus į architektų profsąjungas, vėliau pritraukė labai daug su architektūra nesusijusių žmonių, kuriuos vienijo religingumas ir tolerancija įvairioms idėjoms. Galų gale masonai buvo tapę laisvamanių priebėga, skleidusi lygybės, brolybės ir vienybės idėjas, tačiau kartu ir sauganti senuosius ritualus, kurie daugiau ar mažiau yra slapti ir susiję su Antikos misterijomis, hermetizmu ir kitais įdomiais dalykais. Kiekvienas masonų ložės narys turi pripažinti ir tikėti į aukščiausiąją dievybę, turi prisiekti ant šventosios knygos (jeigu masonas yra krikščionis – tai ant Biblijos), stengtis gyventi pagal aukštas moralės normas, užsiimti labdara, padėti kitiems broliams. Itin didelis dėmesys yra skiriamas taip vadinamam joanizmui – visoms Biblijos knygoms, kurias parašė Jonas (Evangelija pagal Joną, Apreiškimas, t.t.)

Viena man patikusi masonizmo idėja apie paslapties perdavimą: tikrosios masonų paslaptys yra tokios, kurios negali būti sakomos adeptui, ir kurias jis turi sužinoti pats, žingsnis po žingsnio šifruodamas simbolius.

T.Dreizeris: Stoikas

Užbaigiau paskutiniąją trečiąją Dreizerio trilogijos dalį apie JAV finansininko Kaupervudo (išgalvotą) gyvenimą prieš šimtmetį (ankstesnių dalių aprašymai yra čia ir čia). Tiesą sakant, kuo toliau, tuo man pradėjo vis labiau Dreizerio stilius atsibosti, nes man pačios įdomiausios knygos vietos apie finansines machinacijas tapo minimos tik probėgšmomis, o į pirmą planą iškilo gyvenimo prasmės apmąstymai (o Dreizeris visgi ne pats geriausias autorius, juos nagrinėjantis) ir santykių su moterimis bei aukštuomene problemos. Na, bet jeigu jau vertinti bendrai, tai trilogija visgi buvo įdomi, nes įstengiau ją visą perskaityti ;)

Carlo Carretto: Laiškai iš dykumos

Trumpa knygelė, kurią suskaičiau per vakarą, ir kuri sukėlė šiek tiek įdomių minčių. Carlo Carretto tapo Mažųjų Brolių ordino nariu ir gyveno atsiskyręs Saharoje, o „Laiškai iš dykumos“ yra jo mintys ir filosofija apie tai, ką jis joje rado.

Viena svarbiausių ir įdomiausių šios knygelės minčių yra ta, jog Dievo neįmanoma suprasti, jo išprotauti, todėl ir nereikia niekur jo ieškoti bandant pagrįsti jo egzistavimą argumentais ar išvedžiojimais. Pagrindinis dalykas, kurio reikia, tėra tikėjimas ir meilė, o šituos dalykus galima lengviausiai gauti gyvenant paprastai, nesigilinant į teologinius ir filosofinius dalykus, neieškant priekabių kitų žmonių tikėjime, priimant viską paprastai kaip vaikui. Dar labai svarbu nusižeminti, suprasti, jog esi tik Dievo įrankis ir žinoti, jog meilė negali būti egoistiška, ir meilės kelias nėra lengvas.

Visgi ta mintis „negalvok, nes Dievas priimamas ne protu, o širdimi“ turbūt yra stiprioji knygelės dalis.

Sigmund Freud: Psichoanalizės įvadas

Pabaigiau skaityti S.Froido paskaitų konspektus apie psichoanalizę. Kadangi tai paskaitų konspektai, tai jie labai lengvo stiliaus, su daug pavyzdžių, nors ten į galą prasidėjo gauruoti išvedžiojimai apie libido ir ego santykius, kurie man kaip neišsilavinusiam psichologijos srityje buvo ganėtinai sudėtingi ir ne itin įtikinantys.

Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus („riktas“ – tai toks reiškinys, kai norint pasakyti viena, netyčia pasakoma kita, arba kai netyčia įterpiamas koks nors nebūdingas žodžiui garsas ar panašiai). Psichoanalizės mokymas apie riktus remiasi tuo, jog žmogaus pasąmonė norėjo pasakyti skirtingą dalyką nuo to, ką buvo suplanavusi sąmonė, todėl atsitiko konfliktas tarp jų ir žmogus galėjo kalbėdamas suklysti.

Vienas įdomiausių skyrių man buvo skyrius apie sapnus. Patys sapnai atlieka „miego saugotojo“ funkciją – jie bando patenkinti žmogaus poreikius, dėl kurių žmogus negali ramiai miegoti. Todėl itin išalkę žmonės dažnai sapnuoja maistą ir taip bent sapne patenkina savo poreikius. Gilesnė sapnų analizė remiasi į visokius sąmonės ir pasąmonės konfliktus, nes sąmonė cenzūruoja kai kurias idėjas (dažniausiai seksualumo), tad sapnai būna iškraipomi ir poreikių (vėlgi dažniausiai seksualinių) pateikiamas simboliais ir iš pirmo žvilgsnio mažai ką turi bendro su pagrindine sapno idėja. Čia aišku prasideda visas „froidiškumas“, kai bet kuris sapnas gali būti paaiškintas labai perversiškomis seksualinėmis idėjomis (incestas, kastracijos baimė, dar krūvos visokių bjaurių dalykų). Kuo toliau tuo gauruočiau.

Galiausiai dar yra skyrius apie neurozes, kuriame apibrėžiama libido ir ego konflikto idėja, kuri man pasirodė per ne lyg sudėtinga, bet nesu šio reikalo specialistas. Kad ir kaip ten bebūtų, knyga tikrai naudinga ir įdomi, jau vien dėl to, kad ji padarė didelę įtaką pasaulio (psichoanalizės) mokslui.

Michael Edwards: Raudonas vynas

Gana ilgai jau ieškau kokio nors vadovėlio apie vynus, nes visai norėtųsi daugiau apie juos sužinoti. Michael Edwards knygelę buvo turbūt vienintelė tokia į šią temą išleista knyga lietuviškai, kurią pavyko rasti knygynuose.

Perskaitęs ją sužinojau nemažai dalykų: apie vynuogių rūšis, dirvožemio įtaką, gamybos procesą, išlaikymą, ąžuolines statines, raudonųjų vynų gamybos regionus ir t.t. Tiesa, dauguma ten aprašomų vynų yra itin brangūs ir tokie, kur Lietuvos supermarketuose retai rasi, bet šioks toks pradinis įsivaizdavimas apie vynininkystę susidarė. Tik labai norėtųsi viską išragauti, apie ką perskaičiau.