Filomena Taunytė: Laimingas senelių gyvenimas

Perskaičiau Filomenos Taunytės humoreskų knygą „Laimingas senelių gyvenimas“, bet labai dideliu humoru ji tikrai netryško. Ar bent jau aš nesuprantu, kad pabėdavojimai, paburnojimai ant valdžios ir daktarų gali būti juokingi. Viena mintis visgi stipriai lindo į galvą, skaitant tą knygą: tie pagyvenę žmonės yra kažkokie niurzgos, neturintys gyvenimo džiaugsmo, jie laukia, kad visi už juos viską padarytų, pateiktų ant lėkštutės, o jie nori tik patarinėti. Na, jokiu būdu nesakau, kad taip iš tikrųjų mąsto pagyvenę žmonės, bet bent jau tokios nuotaikos šioje knygoje tikrai pastebimos. Negana to, peikiama netgi vaistų nauda, nes jie dažniausiai yra šiuolaikinis išmislas – reikia senovišku būdu gydytis žolelėmis ir panašiai.

Matyt man tas pagyvenusių žmonių pasaulis per daug tolimas, kad jį suprasčiau.

Carl Gustav Jung: Psichologija ir religija

Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas.

Kita, gal kiek sudėtingesnė mintis, kuri irgi kartojama per visą šią knygą yra ta, jog žmogaus pasąmonėje yra susiformavę tam tikri archetipai, iš kurių ir yra sudarytos pasaulio religijos, tad net netikintis žmogus pasąmonėje kažkuo tiki, ar bent jau jam svarbu tikėti, jog egzistuoja kažkokia tvarka. Jungas teigia, jog paviršutiniškiems žmonėms šį tikėjimą gali atstoti mokslas, tačiau giliau pažįstantiems mokslą to neužtenka, todėl gali kilti tam tikros krizės. Jungas aklą tikėjimą vien tik mokslu vadina naiviu, kadangi mokslas gali paaiškinti tik materinį, fizinį pasaulį, tuo tarpu siela, arba mintys, jausmai, kitaip tariant tai, ką nagrinėja psichologija ir religija, yra sunkiai mokslui pasiekiamos. Štai viena citata iš knygos:

Kokiai nors intelektualinei vidutinybei, pilnai racionalistinio išsilavinimo, labai gera gynybos priemone tampa padėtį supaprastinanti mokslinė teorija. Taip yra todėl, jog šiuolaikinis žmogus beatodairiškai tiki viskuo, kam prikabinta „moksliškumo“ etiketė. Ši etiketė tuojau pat nuramina sielą, taip pat gerai kaip Roma locuta causa finita (Roma pasakė, ginčas baigtas). Mokslinė teorija, kad ir kokia subtili ji būtų, mano nuomone, neturi tokios vertės psichologiniu požiūriu kaip religinė dogma – dėl tos paprastos priežasties, kad teorija būtinai yra labai abstrakti ir perdėm racionalistinė, o dogma vaizdiniais išreiškia iracionalią būtį. Šis metodas daug geriau perteikia iracionalius faktus, tokius kaip psyche

Verena Kast: Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu

Šiandien pabaigiau skaityti turbūt pirmąją savo su psichologija susijusią knygą. Nors gal ji labiau susijusi su psichoanalize, nei su psicholigija. Turiu pripažinti, jog jos pradžia man nelabai patiko, kažkur per vidurį ji man tapo labai įdomi, o pačioje pabaigoje jau viskas buvo tiek susipynę, jog sunkiai atrinkau apie ką ten rašoma. Visgi reiktų kokio nors paprastesnio įvado į tas psichoanalizes :)

Iš šitos knygos supratau, jog psichologija yra radikaliai skirtingas mokslas kitiems, mano šiek tiek ragautiesiems: kaip pakankamai tiksliųjų mokslų gerbėjui man joje trūko būtent tikslumo. Na, bent jau aiškių apibrėžimų, kas yra auka, o kas yra agresorius, apie kuriuos ir yra visa ši knyga. Gal tai tik pirmos psicholiginės knygos sukelti vaizdiniai, kurie ilgainiui toliau šviečiantis šia tema turėtų išnykti? :) Kad ir kaip ten bebūtų, bet tikslumo radau mažiau nei kokioje nors vadyboje, kuriai iki tiksliojo mokslo panašiai tiek, kiek skruzdėlei pėsčiomis iki Atlantidos.

Kaip pastebėjau, su aukos ir agresoriaus klausimu psichoanalizėje viskas labai sudėtingai (mano nepratusiomis akimis). Štai auka kartu yra ir agresorius, nes tiek vartoja agresiją prieš save (laikant save nevertu ir žeminant), tiek prieš kitus (naudoja tas pačias agresoriaus taktikas prieš kitus, silpnesnius, be to gali nervinti kitus žmones savo pasyvumu ir pesimizmu, kas vadinama pasyviaja agresija). Agresorius irgi yra tam tikra auka, nes jis išklia save virš kitų, o jeigu nebegali pajusti jausmo, kad yra viršesnis už kitus, tai jam irgi būna blogai. Auka ir agresorius gali labai greitai keistis vaidmenimis, tačiau vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato yra tiesiog gyventi, nesitapatinant nei su auka, nei su agresoriumi.

Gerai pagalvojus, tai gal visai ir įdomi ta psichoanalitika.

Dale Carnegie: Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms

Savaitgalį suskaičiau Dale Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, apie kurią buvau girdėjęs jau seniai, tačiau mane visad atbaidydavo keistas jos pavadinimas, kuris atrodytų lyg ir pranašauja, jog tarp knygos viršelių slėpsis lėkštas tekstas savimi pasitikėjimą praradusiems žmonėms. Šį kartą visgi nusprendžiau šią knygą paskaityti, juolab, kad lygiai tokias nuostatas apie šią knygą turėjo ir Paul Graham, tačiau jam knyga patiko.

Tiesa, ši knyga tikrai lengvo stiliaus, bet jos turinys įdomus, kupinas pavyzdžių, ir moko vieno svarbaus dalyko: bendraujant su kitu žmogumi, reikia bent jau pabandyti įsijausti į jo padėtį, į jo mąstyseną. Tik taip bus galima jį suprasti ir priversti tavimi pasitikėti. Ypač svarbu ir išklausyti kitą žmogų jam neprieštaraujant, o visa tai pagardina ir dar vienas patarimas: „šypsokis“. Reikės dažniau juo pasinaudoti.

Dan Brown: Angelai ir demonai

Perskaičiau Dan Brown knygą „Angelai ir demonai“, tačiau ji kažkodėl per daug manęs nesužavėjo. Gal būt netgi kaip tik priešingai, ji pasirodė ganėtinai paviršutiniška ir „popsinė“. Galbūt tai buvo dėl to, jog paskutiniu metu skaičiau daug Umberto Eco, o jo netgi grožiniai kūriniai atrodo gilesni, su labiau apgalvotomis detalėmis, juose tiesiog alsuoja istorija, tuo tarpu Dan Brown kūriniuose pagrindinę vietą užima veiksmas, o istorija minima tik kaip fonas, kaip tam tikras apvalkalas.

Na, pati knygą „angelai ir demonai“ nėra itin bloga, joje irgi galima surasti įdomių minčių apie mokslo ir religijos kovą (ir čia kartais netgi atrodo, jog Brown palaiko religijos pusę ir labai logiškai sudėlioja jos argumentus). Nepaisant to, knygoje smerkiamas fanatizmas. Gana neblogas savaitgalio skaitinys, bet turbūt tikėjausi šiek tiek daugiau.

Umberto Eco: Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje

Vakar baigiau skaityti pirmą mokslinę Umberto Eco knygą, su kuria man teko susidurti. Iki šiol skaičiau tik grožines šio autoriaus knygas (Rožės vardas, Baudolinas, Fuko švytuoklė), o jose mane labiausiai žavėjo būtent labai detalus istorijos pasakojimas su labai puikiai atskleistu viduramžių gyvenimu ir mąstymu. Kaip teigia pats Umberto Eco, rašydamas Rožės vardą, kurio veiksmas vyksta vienuolyne, jis pirma nusibrėžė šio vienuolyno planus, ir tas vienuolynas ilgai gyveno jo mintyse, kol jis buvo perkeltas ant popieriaus: gerai apmąstytos detalės ir sudaro kūrinio pagrindą.

Tobulos kalbos paieškos“ yra mokslinė knygą apie minties apie tobulos kalbos egzistavimą raidą Europoje. Ji pradedama nuo Senojo Biblijos testamento aiškinimų apie tai, kas turėtų būti tobula kalba (ar tai kalba, kuria Dievas kalbėjosi su Adomu? ar tai kalba, kuria bendravo visi žmonės iki Babelio?) Vėlėeniais amžiais buvo žavimasi hebrajų kalba ir ji laikyta tobula, nes žydai yra išrinktoji tauta, po to vėl viskas keitės, vertėsi žemyn galva, iškilo nacionalinės valstybės su nacionalinėmis ambicijomis, kai kiekviena tauta teigė, jog jos kalba yra tobuliausia. Itin įdomi buvo ir filosofinio supratimo apie tai, kas yra tobula kalba raida: pradžioje tobulumas buvo tapatinamas su universalumu, t.y. tobula kalba galėtų kalbėti visų tautų žmonės ir ją puikiai suprasti, o vėliau atvirkščiai, buvo manoma, jog tobula kalba yra skirta tik keliems išrinktiesiems, kurie ją gali suprasti (iš čia kilę ir slaptieji judėjimai, masonizmas ir panašiai).

Iš tiesų, apie viduramžių mąstytojus iki šiol žinojau labai mažai, o mano mintyse jie atitiko „tamsiųjų amžių“ žmonių stereotipą (na, negi iš tų tamsuolių galima tikėtis kokių nors itin protingų minčių…), tačiau Emberto Eco knygos visa tai sugriovė, ir susidariau nuomonę, jog jie ne ką mažiau iš kelmo spirti nei šiuolaikiniai mokslininkai ir mąstytojai. Dar daugiau, kadangi jie veikė žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis, kai juos galėjo persekioti dėl savo įsitikinimų, ar juos tykojo koks nors maras ir badas, jie turbūt verti netgi didesnės pagarbos.

T.Dreizeris: Titanas

Šiandien ryte kažkaip nelabai miegojosi, tad pribaigiau antrąją T.Dreizerio trilogijos dalį „Titanas“. Šią knygą skaitau jau ilgokai, ir ji man pasirodė mažiau įdomi nei pirmoji jos dalis. „Titane“ gal būt daugiau aprašyta finansinė kova per savivaldybės pareigūnų papirkinėjimus, ir žymiai mažiau pačios biržos machinacijų. Na, liko dar trečia dalis, „Stoikas“, kuri irgi laukia savo eilės.

David Allen: Getting Things Done

Perskaičiau gerbiamo Juozo Šalnos man paskolintą knygelę, dėl kurios iš proto eina pusė Amerikos (kita pusė eina iš proto dėl Atkinso dietos), ir kuri turėtų padėti nudirbti visus darbus. Iš esmės ši knygelė pakankamai įdomi, nors labai daug naujo gal ir nesužinojau, nes pono Alleno metodai buvo man žinomi iš įvairių internetinių dienoraščių. Bet iš tikrųjų ta knygelė šiek tiek įkvepia bent jau minimaliai pradėti organizuotis darbus, susitvarkyti savo stalą, aplinką, išmesti krūvas popierių, kuriuos kaupiu nuo pirmo kurso (o gal ir nuo darželio laikų) ir panašiai. Na, dabar mano darbo stalas toks švarus ir tuščias, jog atrodo, kad nieko nedirbu. Stalčiai irgi džiugiai atsidarinėja be jokios prievartos, nes juose pilna tuštumos. Mintyse irgi šiek tiek prašviesėjo ir pratuštėjo, bet darbų visgi nelabai daug nuveikiau. Na, bet bent jau juos susiplanavau ;)

Michael J. Gelb: Norėčiau mokėti daryti stebuklus

Michael Gelb knyga „Norėčiau mokėti daryti stebuklus“ yra apie Leonardo da Vinči mąstymo būdus, jo būdą stebėti gamtą, ugdyti savo kūrybiškumą ir gausinti savo žinias. Pati ši knyga gal nieko labai naujo ir nepasako, tačiau tikria įkvepia. Ją perskaitęs nori išpūsti ausis, atmerkti akis, giliau įkvėpti aplinkos kvapus ir naujai pažvelgti į pasaulį: ir pažvelgti taip, kad su kiekvienu kvėptelėjimu, garsu ar akies obuolio pasukimu išmoktum apie pasaulį ką nors naujo, ugdytum savo pojūčius ir jais mėgautumeisi.

Pagrindinę knygos dalį sudaro septyni pagrindiniai principai, kurias gyveno Leonardo da Vinčis. Pirmas jų yra smalsumas: reikia nebijoti uždavinėti klausimus, išsamiai viską tyrinėti, pajusti atradimo džiaugsmą. Antras iš jų yra praktika ir nepasitikėjimas autoritetais. Da Vinčis pripažino tik tas žinias, kurias galėjo pats patvirtinti savo potyriais: autoritetai gi gali irgi klysti. Trečias, ir vienas plačiausiai aprašytų ir labiausiai įkvepiančių principų, yra savo pojučių lavinimas. Primenama, kad reikia įsijausti į visus pojūčius, kuriuos patiriame, net ir kasdieną: reikia įdėmiai mėgauti muzikos garsais, valgant reikia pabandyti pajausti maisto skonį, ne vien jį greitai nuryjant, grožėtis gamta ir visais vaizdais, kuriuos matome, uostyti įvairiausius kvapus, stengiantis juos sulyginti ir įsiminti, liesti įvairius paviršius, analizuoti kokie pojūčiai apima, perbraukiant pirštais per knygą ar per kilimą. Ketvirtas principas yra žavėjimasis paradoksais, kuris tobulai da Vinčio ir buvo įamžintas Mona Lizoje. Penktas principas stengiasi suderinti tarpusavyje mokslą ir meną, kūrybą ir analitiką: da Vinčis buvo tiek puikus inžinierius, tiek menininkas, o šios sritys jo veikloje viena kitą puikiai papildė. Šeštas principas teigia, jog svarbi ir fizinė kūno harmonija, atkartodamas Antikos posakį, jog sveikame kūne būna ir sveika siela. Paskutinis principas teigia, jog visuose tyrinėjimuose reikia stengtis įžvelgti bendrą sistemą, reiškinių tarpusavio ryšius ir esmę.

Ši knyga gal nėra tokia įtaigi, kad visiškai pakeistų gyvenimą, bet ją perskaitęs bent šiek tiek į pasaulį žvelgiu šviežesnėmis akimis ;)

Milan Kundera: Pokštas

Kai baigiau skaityti Milano Kunderos knygą „Pokštas“, dar nelabai buvau suvokęs, kokia buvo šios knygos pagrindinė mintis. Tik vėliau geriau pagalvojęs, priėjau išvados, kad galbūt ja galėtų tapti noras išryškinti, jog tuos pačius faktus žmonės interpretuoja visiškai skirtingai. Bent jau tokia mintis pasikartoja mažiausiai trijose knygos vietose: ją atitinka ir pats herojaus pokštas, dėl kurio jis buvo išmestas iš partijos, ir herojaus bei Liucijos meilės istorija, ir herojaus kerštas siekiant suvilioti svetimą moterį. Kad ir kaip ten bebūtų, romane yra ir kitų, šalutinių minčių, kurias, atrodo, išplėtojus būtų galima parašyti žymiai didesnį įspūdį paliekantį romaną: knygoje minima ir jaunimo bei tradicijų priešprieša, komunistų partijos narių dramos, netgi katalikų socialinės doktrinos ir socializmo požiūrių skirtumai. Bet atrodo, kad romanas didesnio įspūdžio nepalieka net patiems to romano herojams: pagrindinis jų, Liudvikas, žvelgia į viską su lengva ironija, kartais ironizuojama ir pati ironija, o Liudviko penkeri metai praleistų kasyklose vien dėl trijų sakinių, kurie turėjo būti pokštu, atrood jam nebuvo nei labai reikšmingi, nei svarbūs.

Tai pirmoji Milano Kunderos knyga, kurią man teko skaityti, bet jaučiu, kad ji tik vidutiniška. Gal tiesiog reikėjo man skaityti kokią kitą šio autoriaus knygą.