Hayek apie socializmo apskaitą

Toliau vis skaitau F.A.Hayek straipsnius apie ekonomiką ir jos tvarkymą. Kadangi pats F.A.Hayek yra liberalizmo teoretikas, visomis keturiomis stojantis laisvos rinkos ir tobulos konkurencijos pusėn, tad visai nenuostabu, kad sugalvoja labai įdomių minčių apie socializmo blogumą. Tiksliau sakant, ne apie patį blogumą, o tiesiog apie paties socializmo neįmanomumą. Jo nuomone, viena didžiausių socializmo bėdų yra tame, kad jeigu panaikiname rinkos mechanizmą, tai nebetenkame ir kainų, kurios realiai yra nustatomos konkurencinėje aplinkoje. O kai nebeturime kainų, tai kyla išteklių apskaitos problema – nebegali susigaudyti, ar gamini daugiau ar mažiau, ar tavo perkamoji gali padidėjo, ar sumažėjo. Galima sakyti, kad vienintelė teisinga išeitis vykdant apskaitą būtų grįžti prie natūrinės apskaitos ir savo pasiekimus matuoti fiziniais matais – pagaminau tris automobilius, išauginau 15 tonų bulvių ir parašiau tris meilės romano skyrius. Tačiau toks išteklių matavimo būdas yra ne vien tik sudėtingas, bet kartu vis tiek neparodo tikrųjų pasiekimų: tarkim vienais metais sumažėja išaugintų bulvių viena tona, o padidėja automobilių gamyba dviem vienetais – neturint šių daiktų rinkos vertės mato pinigais negalime spręsti, ar bendrai mūsų gamybos galimybės padidėjo, ar sumažėjo, ir ar tos neužaugintos bulvės atsveria papildomai pagamintus automobilius.

Dar viena, šiek tiek subtilesnė iš to išplaukianti problema, yra neefektyvus išteklių panaudojimas gamyboje ir ypač inovacijų diegimas. Tuo metu, kai F.A.Hayek rašė šiuos straipsnius, jam akis badė Rusijos, diegiančios vis naujesnias technologijas, ir linkusios į gigantomaniją, pavyzdys. Jo nuomone, ekonomikos planuotojai bet kokia kaina siekia RUsijoje įdiegti naujas technologijas gamyboje, kad galėtų tuo pasididžiuoti, bet, neturėdami realių išteklių kainų, už šias technologijas stipriai permoka. Tokiu atveju pasiekiamas nemažas technologinis išsivystymas, bet realus našumas nepadidėja – sumokama kaina yra žymiai didesnė, nei ji atsipirktų rinkos ekonomikoje.

Mokslo paradigmos, individualizmas ir makroekonomika

Šiandien neįtikėtinai daug laiko praleidau skaitydamas įvairius mokslinius dalykus, kuriuose kaip visada galima surasti įdomių minčių ir įžvalgų.

Ryte teko į rankas paimti Thomas S.Kuhn rašliavas apie metamokslą, o tiksliau apie mokslo vystymąsi ir mokslines paradigmas, jų pokyčius, bei to reikšmę „normaliajam“ mokslui bei mokslinėms revoliucijoms. Pagrindinė T.Kuhn idėja yra tame, kad mokslas vystosi labai tolygiai, tik labai nežymiai praplėsdamas savo žinojimo ribas iki tol, kol pasiekia tokį lygį, kai egzistuojanti mokslinė paradigma nebepajėgia paaiškinti naujai sutiktų reiškinių ir nebesugeba išspręsti naujų problemų. Tada mokslą apima krizė, o po jos išnyra nauja idėja, nauja paradigma, kuri tarsi priverčia pažvelgti į mokslines problemas kitoje šviesoje ir surasti geresnius bei įtikinamesnius paaiškinimus. Kai senovės graikų dėsniai nebesugeba paaiškinti gamtos reiškinių, atsiranda Niutonas, kai Niutono teorijos pradeda nebeatlaikyti išbandymų realybe, pasitelkiamas Einšteinas.

Vienas įdomiausių dalykų knygoje yra bandymas apibrėžti, kas tai yra ta paradigma. Tai lyg ir nebylus suvokimas, kuris leidžia paradigmą priimantiems žmonėms vienodai interpretuoti faktus, tačiau toks apibūdinimas kartu leidžia daryti išvadą, jog gali egzistuoti ir keletas skirtingų paradigmų vienu metu, kurios pakankamai gerai paaiškintų visatos reiškinius, nors ir remtųsi skirtingomis prielaidomis. Kelių skirtingų paradigmų šalininkai gali labai sėkmingai kalbėti apie vieną ir tą patį dalyką to visai nepastebėdami ir nesuprasdami vienas kito. Čia panašiai kaip su du žmonėmis, kurių vienas nieko nenusimano apie elektros įtampos matavimus, tačiau mato, kaip tam tikromis sąlygomis voltmetro rodyklė pajuda nuo nulio. Nieko nežinodamas apie elektrą jis mato tik rodyklės judėjimą, tačiau jo nesusieja su elektros teorijomis, o žmogus, matantis rodyklės šokčiojimą kartu „mato“ ir įtampos pokyčius elektros grandinėje.

Važiuodamas troleibusu skaičiau Nobelio premijos laureato ir šiuolaikinio liberalizmo teoretiko Friedrich A.Hayek straipsnį apie tikrąjį ir netikrąjį individualizmą. Buvo puiki iliustracija ką tik minėtai T.Kuhn idėjai, jog kalbėdami apie tas pačias vertybes ir dalykus, naudodami tuos pačius žodžius, žmonės suvokia skirtingus dalykus. Esmė tame, kad žodis „individualizmas“ A.Hayek’o nuomone yra naudojamas visiškai nevienareikšmiškomis prasmės kontinentinėje ir britiškoje Europoje. Britiškosios tradicijos „individualizmas“ reiškia individo rūpinimąsi tik savimi, ir iš šio rūpinimosi kylantį visuomenės gėrį. Šiam požiūriui atstovauja tiek Adamo Smito „nematomoji ranka“, tiek lordas Actonas ir A.de Tocqueville. Individualizmas jokiu būdu nereiškia izoliuotų individų elgsenos – kaip tik priešingai, jis teigia, jog visuomenės elsgseną galima numanyti tik tiriant individų elgseną, nes tik individai patys savaime pilnai suvokia savo veiksmus, norus, paskatas ir todėl gali elgtis racionaliai. Britai teigia, jog visuomenės institucijos, valdžia ir kitos organizuotos visuomenės gyvenimo apraiškos kyla spontaniškai iš individų individualių paskatų, kai jie mažiausiai suka galvą dėl bendros visuomenės gerovės. Tuo tarpu kontinentinės pakraipos individualizmo filosofai remiasi dekartiškuoju racionalizmu, ir teigia, jog visuomenė yra taip sutvarkyta, nes tai yra kryptingas individų veiklos rezultatas – socialinė žmonių veikla gali būti pajungiama bendram gėriui tik tada, kai ją planuoja individualus protas. Tokio planuotojo reikalingumas veda prie socializmo, kai tuo tarpu tikrasis, britiškasis, individualizmas teigia, jog būdami laisvi žmonės galėtų pasiekti žymiai daugiau nei gali suplanuoti atskiro žmogaus protas. Žodžiu turime dvi teorijas, kurios vadinasi tuo pačiu individualizmo pavadinimu, bet yra radikaliai skirtingos – viena teigia, kad geriausia, kai visi žmonės paiso tik savo individualių interesų nekreipdami per daug dėmesio į visuomenės interesus, ir kitą, kuri teigia, jog geriausia, kai visą visuomenės elgseną suplanuoja atskiras individas.

Darbe teko nusileisti nuo visų šitų filosofijų arčiau žemės ir įnirtingai bandyti prisiminti makroekonomikos paskaitas bandant išmąstyti kas turėtų galų gale atsitikti su valiutos kursu nedidelėje atviroje ekonomikoje, kai esant dideliai infliacijai vykdoma restrikcinė monetarinė politika keliant palūkanų normas. Viena vertus, palūkanų normų pakėlimas turėtų pritraukti daug užsienio kapitalo, kuris savaime suprantama didins vietinės valiutos paklausą tuo keldamas valiutos kursą, tačiau kita vertus, besilaikanti aukštesnė infliacija šalyje mažina vietinės valiutos perkamąją galią, o tai turėtų lyg ir mažinti valiutos kursą. Reiktų susiieškoti konspektus :/

Tarp fizikos ir teologijos

Pateko man į rankas Česlovo Kavaliausko straipsnių knyga „Tarp fizikos ir teologijos“. Pats autorius yra jau miręs iškilus kunigas ir mąstytojas, išvertęs iš senovės graikų kalbos Naująjį Testamentą. Knyga gana sudėtinga, bet įdomi, ji pilna idėjų apie netiesinį Jėzų, Giodelio teoremų svarbą ne vien krikščioniškajai bei ir apskritai filosofijai ir pan. Knygoje visur bandoma pasakyti, kad filosofija be matematinio ar loginio pagrindo yra niekam verta, ir turėtų būti laikoma tik pamąstymais, o ne rimtu mokslu. Na, į gilias filosofijas pats nepretenduoju, bet kol kas ši knyga man patinka (perskaičius jos pusę).

Ypač patiko štai ši mintis:

Jei tikėjimas būtų išbrauktas iš praktinio gyvenimo, visuomenė negalėtų egzistuoti. Tikėdami, jog žmonės sako tiesą, mes klausome jų nurodymų, įsakymų ir informacijos. Tikėdami dokumentais, mes darome teorinius ir praktinius apskaičiavimus. Tikėdami artimaisiais, mes gyvename šeimoje, etc. […] Kaip tik todėl, kad pažinimo procesas yra toks sudėtingas, pažinimu apsiriboti negalima. Jeigu pripažintume vien tai, ką pažįstame, reikėtų išsižadėti be galo daug dalykų.