Andrius Tapinas: Vilko valanda

Manau, kad Andriaus TapinoVilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan.). Tame nėra nieko blogo, tiesiog mano lūkesčiai besitikint Umberto Eco stiliaus intrigos senoviniame Vilniuje (kad ir su patobulintomis garo mašinomis ir stympankine fantazija) prasilenkė su rezultatu.

Kaip minėjau, labiausiai man patiko knygos istorinis prieskonis ir daugybė užuominų į dabartinius įvykius bei reiškinius: yra ir Venskienė, ir Vilniaus senamiesčio Rožė. Skaitant knygą tos užuominos kelia didelį pasitenkinimą, taip ir nejučia sau į ūsą šypsaisi lėtai kinkuodamas galvą „taip, taip, žinau, ką turėjai omenyje“. Lieka tik klausimas, ar tos užuominos į dabartinius reiškinius išliks aktualios ir suprantamos po kokių dešimties metų, mat be šio kultūrinio sluoksnio „Vilko valanda“ taptų tik lėkštoka nuotykių knyga. Pasikartosiu, bet susidariau įspūdį, jog ji labiau apie dabartinį, o ne senovės Vilnių.

Patys nuotykiai per daug manęs nebedomina, bet tikiu, jog „Vilko valanda“ galėtų būti populiari tarp paauglių ir visai puikiai pakeistų savo laiku populiarias indėnų istorijas. Veiksmo daug, jis greitas, tik ganėtinai plokščias, bet tikriausiai ir nebuvo tikslo kurti sudėtingų personažų su labai įvairiapusėmis asmenybėmis. Tiesiog neįtaikau į tikslinę auditoriją, tad sunku ką ir komentuoti.

Tikiu, kad ši knyga galėtų skaitytoją sudominti Vilniaus istorine geografija ir leisti jam visai smagiai praleisti keletą vakarų nuotykių pasaulyje. Bet aš iš jos norėjau daugiau.

ATNAUJINIMAS: VenSkienė, o ne VenCkienė.

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Patricia Crisafully: Rwanda, Inc

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

Rwanda, Inc“ labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą „Why Nations Fail“, nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į „geradarį diktatorių“, kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją – sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.

Daron Acemoglu: Why Nations Fail

Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau.

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol “liaudis” jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą – išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction – naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo – panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant “stiprios rankos” politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.

Knygų iššūkis 2013

Lietuvos blogosferoje neseniai aptikau įrašą apie 2013-ųjų metų knygų iššūkį, kurį remia kelios leidyklos bei kiti verslo atstovai. Mintis paprasta, ir labai nebloga: reikia susidaryti 12 knygų, kurias visada norėjai perskaityti, bet vis nerasdavai laiko, sąrašą ir jas per kitus metus perskaityti, o perskaičius trumpai papasakoti įspūdžius. Nors skaitau ganėtinai daug, bet pastaruoju metu labai sunkiai prisiverčiu apie perskaitytas knygas ką nors parašyti, tad šis iššūkis galėtų būti visai neblogas spyris į sėdmenis.

Tad štai mano 12 knygų sąrašas kitiems metams:

  1. Benjamin Graham, David Dodd – „Security Analysis”. Taip, man irgi gėda dėl to, jog nesu perskaitęs visos šios knygos. O juk tai pati didžiausia klasika investavimo ir finansų analitikų pasaulyje.
  2. Benjamin Graham – „Intelligent Investor“. Nors šią knygą visiems rekomenduoju, bet irgi pats “nuo viršelio iki viršelio” nesu suskaitęs. Taip, man gėda. Taisysiuos.
  3. Ayn Rand – „Atlas Shrugged“. Pradėta, bet nebaigta, bet labai patikusi. Įveikti virš 1100 puslapių reikia užsispyrimo.
  4. Douglas Hofstadter – „Gödel, Escher, Bach“. Labai noriu rasti laiko šiai knygai.
  5. Carl von Clausewitz – „On War“. Nes, na, irgi klasika.
  6. Daniel Yergin – „The Prize“. Šiek tiek senoka, bet, sako, viena geriausių knygų apie naftos rinkos istoriją.
  7. Sidney Homer – „History of Interest Rates“. Jau senokai to-read sąraše.
  8. Charles Mulford and Eugene Comiskey – „Creative Cash Flow Reporting“. Tam, kad būčiau protingesnis, skaitydamas finansines ataskaitas.
  9. Patricia Crisafully – „Rwanda Inc.“ Apie tai, kaip karo nuniokota valstybė ėmė ir tapo viena liberaliausių šalių Afrikoje.
  10. Daren Acemoglu – „Why Nations Fail“. Labai gerų atsiliepimų sulaukusi knyga, kurios vis dar nenusipirkau.
  11. Gintaras Beresnevičius – „Lietuvių Religija ir Mitologija“. Nes jaučiu šioje srityje išsilavinimo trūkumą.
  12. Norman Davies – „Europos istorija“. Kad būtų sąraše ir storesnių knygų.

Pagal taisykles, dar reikia pasirinkti dvi papildomas knygas, kuriomis bus galima pakeisti pagrindines, jei jos baisiai bus nuobodžios. Tam reikalui renkuosi Ganguin „Fundamentals of Credit Analysis“ (nes obligacijos kartais būna visai gera investicija) ir Keith Stanovich „The Robot’s Rebellion“, kuri jau seniai seniai laukia savo eilės.

Knyga apie Kauno istoriją

Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną.

Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Zigmanto Kiaupos pirmasis Kauno istorijos tomas pradžioje lyg ir įtraukė, bet labai greitai pavargau nuo itin akademiško knygos stiliaus, kuriame yra žymiai svarbiau išsamiai pateikti kokio nors nežymaus XVI amžiaus miestiečio turėtų knygų sąrašą, nei pasvarstyti, kuo tas miestietis gyveno, ir kaip tos knygos pas jį atsirado. Sausa. Akademiška. Bet tikriausiai tokia ir yra šios knygos auditorija, į kurią aš sunkiai įsipiešiu.

Nors šiaip iš Kauno istorijos nemažai ko galima pasimokyti. Rašoma, kad viena didžiausių Kauno savivaldos bėdų jau XVI amžiuje buvo neskaidrumas: randama daug miestiečių skundų, jog miesto taryba jau 30 metų surenka mokesčius ir juos išleidžia, bet jokių ataskaitų miestiečiams apie tai nėra (beje, istorikas skundžiasi, jog nei vieno Kauno biudžeto iš XVI-XVII amžiaus neišliko – gal jie ir nebuvo sudarinėjami?). Be to, buvo pastebėta, kad valdininkai sau buvo pasiskyrę po 50 auksinų per metus atlyginimą, nors to miesto privilegijose ir nebuvo leista daryti. Kaip sakant, valdininkų neskaidrumas Lietuvoje turi gilias šaknis.

Kauno miestas buvo išskirtinis tuo, kad jame veikė Hanzos pirklių biuras, Nemunas buvo pagrindinis importo ir eksporto kelias. Tarp Kauno gyventojų buvo nemažai vokiečių (galbūt net apie pusė), šie dažniausiai užsiėmė didmenine prekyba. Pirklių verslas viduramžiais nebuvo lengvas – čia tik dabar atrodo, jog va, imi, nusiperki daug druskos Gdanske, atplukdai į Kauną, tris kart brangiau parduodi ir turtingas gali mėgautis viduramžiškais smuklių bei karčemų malonumais. Jau nekalbant apie tai, kad kelyje iš Gdansko į Kauną laivai dažnai skęsdavo (ypač Kuršių mariose), pakrantėse nestigo visokiausių plėšikų, o vos ne kiekvienas pakeliui esantis miestas susigalvodavo, kaip paimti kokius nors mokesčius: tai buvo privalu už saugų laivo pravedimą susimokėti, tai buvo per tų laikų lobistus išsirūpinamas valdovo įsakymas, jog visi praplaukiantys turi pasitikrinti pravežamos druskos kokybę ir svorį (aišku, kad ne už „ačiū“) ir panašiai. Kaune irgi galiojo savi įstatymai: pirklys prekes galėjo parduoti tik didmena Kauno piliečiui, neturėjo teisės pardavinėti savo prekių turguje. Dar buvo sugalvota, kaip gali iš pirklių uždirbti ir kiti: buvo neleidžiama atvykėliams pirkti turguje maisto produktų (eik į karčemą ir ten brangiai valgyk), negalima buvo pirkti nekilnojamo turto (miegok už pinigus toje pačioje karčemoje) ir panašiai. Jei savo prekes norėsi iš Kauno nuvežti į Vilnių, irgi nebus lengva. Pajutę savo galios silpnėjimą Trakai išsirūpino iš valdovų įsakymą, jog visi, keliaujantys iš Kauno į Vilnių privalo keliauti per Trakus (nors tiesiai arčiau) ir čia praleisti po vieną naktį (aišku, tai reiškė papildomas pajamas, be to, Trakai galėjo iš keliautojų imti tiltų mokestį). Kaip sakant, vienas pirklys realiai sukuria pridėtinę vertę, bet iš jo gyvena dar kone šimtas kitų.

Efektyvumo iš tų laikų galima pasimokyti gal tik mokesčių surinkime. Buvo įprasta tam tikrų mokesčių surinkimą „outsourcinti“, kokia nors teisė vienerius metus rinkti mokesčius Kaune galėjo būti parduodama tiems, kas daugiau sumokės. Tokiu būdu pinigus valstybės iždas gauna iš karto ir net nereikia rūpintis visos mokesčių sistemos administravimo bėdomis, nes tai mokestinės teisės pirkėjo vargas. Jei mokesčių surinkėjas per daug nuožmus, valdovui galima pasiskųsti, ir teisė gali būti atimta, tad tam tikra kontrolė egzistavo. Mažas, efektyvus valstybės aparatas su dauguma privatizuotų funkcijų — valstybės reikalas tik kariuomenė ir valdovo teismai.

Alberto Angela: „Viena diena Senovės Romoje“

Prisipažinsiu, jog senovės romėnai mane nelabai domina. Jie ne tokie egzotiški kaip kitos senovės civilizacijos (kaip, tarkim, piramides statę senovės egiptiečiai, ar iš ėriukų kepenų buriantys Tarpupio gyventojai), ne tokie protingi kaip graikai (tą jie patys pripažino), bet kartu ir nebe tokie artimi kaip Viduramžių Europa. Bet užmatęs internetuose, jog prie šios knygos rankas yra prikišęs Aurelijus Katkevičius, nesusilaikiau jos nenusipirkęs.

Ir nesigailiu. Knygą pasičepsėdamas suvalgiau per keletą vakarų – būčiau neužtrukęs nė tiek, jeigu tik nebūtų užgriuvę kiti reikalai. Pasakojimas apie kasdienį Senovės Romos gyvenimą glaustas, bet vaizdingas, neperkrautas, bet įtraukiantis, tobulai tinkantis vasaros atokvėpiui nuo darbų.

Senovės Romos kasdieninis gyvenimas ne taip jau stipriai skiriasi nuo to, su kuo ir dabar galima susidurti skurdesnių šalių didmiesčiuose: žmonės keliasi, valgo, dirba, eina į viešąsias pirtis, linksminasi bei apsiperka turguose. Senovės Romoje jau egzistavo mums įprasti miestų atributai: aludės, parduotuvės, viešosios erdvės ir gyvenamieji kvartalai, tad skaitant šią knygą net imi galvoti, jog eilinio šiuolaikinio kaimo gyventojo gyvenimas gal net labiau tolimesnis nuo dabartinio miestiečio gyvenimo būdo, nei pastarasis nuo Senovės Romos aplinkos. Gal yra tik keli nedideli skirtumai: Romoje nėra buitinės technikos, tad turtingų žmonių namų ruošos darbus nudirba vergai (į juos žiūrima lygiai taip be emocijų, kaip kad dabar į sulčiaspaudę: pikta, kai neveikia, bet visuomenė nesibaisės, jei iš nevilties užtrankysite ją plaktuku), ir romėnai turi subtilų skonį žiaurumui – puikiausia pavakario pramoga yra nueiti į Koliziejų pažiūrėti meistriškai ir teatrališkai paruoštų egzekucijų bei gladiatorių kovų.

Knygoje teigiama, jog visi kiti stereotipai apie romėnus – besotis apsirijimas šventėse, bei nesibaigiančios orgijos – nėra visai tikslus. Valgoma gal ir daug, bet tam tikras saikas išlaikomas, o orgijomis baigiasi tikrai ne kiekvienas vakarėlis. Tiesa, berniukų ar verg(i)ų seksualinis išnaudojimas yra įprastas dalykas, bet čia irgi galioja griežtos etikos taisyklės: vyras gali būti tik aktyvus, nes būdamas pasyvus save žemina. O seksas su vergais nėra problema, nes jie žemesnės kastos, todėl negali kelti bėdų nesantuokinių vaikų paveldėjimo klausimu.

Vergų ekonomika mane labai sudomino: rašoma, jog buvo tokių Romos piliečių, kurie užsiėmė vien tik investicijomis į vergus. Nebrangiai nusiperki jaunuolį (palyginimui, vergų kainos panašios į dabartines mašinų kainas), išmokai jį skaityti bei rašyti, ir gali jį įdarbinti raštininku. Savaime suprantama, jo uždarbis eina tau, nes tu esi savininkas – gauni iš to dividendus. Po to gali jį brangiau parduoti ir vėl prisipirkti pigių ir kvailų vergų – toks investicinis verslas turi savų rizikų (vergas gali susirgti, numirti ar šiaip būti „brokuotas“), bet grąža irgi nemenka.

Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Martin Sixsmith: Putino nafta

Pirmą kartą taip gavosi, jog Martin Sixsmith knyga „Putino nafta“ atsidūrė mano rankose leidėjų dėka, žmonai pažadėjus jiems kokią nors recenziją mano svetainėje. Kadangi šeimos biudžetas nelabai džiaugiasi mano narkomanišku polinkiu be saiko urmu pirkti bet kokius skaitalus, tai bet kokiomis dovanomis visada džiaugiuosi (mirkt, mirkt, gerbiami leidėjai :) Bet nepaisant to, kad knygą gavau nemokamai, visgi turiu pripažinti, jog „Putino nafta“ nėra labai įsimintina knyga: patys Jukos sužlugdymo įvykiai atskleisti gal ir neblogai, bet susidaryti išsamų vaizdą apie Chodorkovskio bei Putino asmenybes vargu ar pavyks. O juk jų konfrontacija ir yra esminė knygos tema, tik be gilesnės priešistorės analizės knyga tampa blankoku įvykių atpasakojimu su tam tikromis tendencijomis pabrėžti Jukos vadovų šventumą.

Anaiptol neteigiu, jog Chodorkovskis, pradėjęs siekti ambicijų ne vien verslo pasaulyje, iš tiesų negalėjo atsiversti į doros kelią: kompanija Jukos buvo tapusi viena skaidriausių bendrovių Rusijoje ir per susijungimus su vakarų naftos bendrovėmis turėjo planų tapti viena svarbiausių naftos kompanijų pasaulyje. Chodorkovskio veikla, kuriant bandant Rusijos visuomenėje įžiebti laisvės ir demokratijos idėjas (jis finansavo “Atviros Rusijos” fondą) irgi gali būti vertinama tik teigiamai, nors, aišku, ciniškai žvelgiant, gal ir tai galima nurašyti kaip pastangas įgyti populiarumą prieš kėsinimąsi užimti Rusijos vadžią. Knygoje labai išsamiai aprašomos priemonės, kuriomis Putino režimas susidorojo su Chodorkovskiu ir taip sunaikino šią grėsmę Putino valdžiai, ir ne daug kas ginčytųsi, jog susidorojimo būdai buvo peržengiantys visas teisinei valstybei priimtinas ribas: šantažas, nebūti kaltinimai, teismų procesų pažeidimai, advokatų persekiojimai, turto atėmimas ir panašiai.  Iš tiesų, šioje kovoje tarp liberalizmo ir demokratijos atstovu simboliu tapusio Chodorkovskio ir totalitarizmo bei absoliučios Kremliaus valdžios įkūnytojo Putino labai nesunku išsirinkti pusę, kurią reiktų palaikyti: akivaizdu, jog Chodorkovskis yra silpnasis, kuriam neduodama teisė į teisingą teismą, kurio parodymai visada ignoruojami, ir kuris tik savo stiprios asmenybės dėka išlieka visiškai nesumaltas vos ne Stalinizmu dvelkiančios sistemos.

Tačiau apie Rusijos valstybės neteisybes ir jos nenumaldomą ritimąsi link autoritarizmo esu skaitęs jau ne kartą. Šioje knygoje tikėjausi rasti šiek tiek labiau daugialypę Chodorkovskio asmenybę, bet, deja, ankstyvieji jo verslo žingsniai aprašyti labai prabėgšmomis. Iki galo man dar vis neaišku, kas iš tiesų lėmė tokį staigų Chodorkovskio, lyg švento Pauliaus kelyje į Damaską, atsivertimą į tiesos kelią: iš nelabai kuo iš kitų besiskiriančio oligarcho jis per vienerius ar dvejus metus tapo vienu didžiausių skaidrumo apologetų. Ir kodėl Putinas taip asmeniškai nekenčia Chodorkovskio: ar tik vien dėl to, jog jis vienintelis parodė jam nepagarbą ir dar drįso nepabėgti į užsienį, kaip Berezovkis? Į Jukos žlugdymo įvykių atpasakojimą sudėta nemažai pastangų, bet dviejų titanų asmenybės kažkokios blankios ir lėkštos, kas man ir pasirodė didžiausias knygos trūkumas.

Ką perskaičiau kovą: Vladas Bumelis, Nudge, nelygybė ir Britų imperijos istorija

Kovo mėnuo nebuvo toks derlingas perskaitytomis knygomis kaip norėtųsi, bet visgi kelias jų suskaičiau. Nors, kai pagalvoji, penkios knygos per mėnesį gal ir nėra labai mažai.

Mėnesį pradėjau Manto Dubausko knyga apie Snorą „Kaip pradanginti milijardą“, bet kadangi jau apie tai rašiau, tai nesiplėsiu: tiesiog nueikite, nusipirkite šią knygą ir perskaitykite. Patiks, jeigu bent kiek domitės šio banko žlugimo istorija.

Taipogi man patiko ir iš Pauliaus susižvejota Vlado Bumelio knyga „99%“ apie šio daug pasiekusio žmogaus (tai žmogus iš Sicor-Biotech) gyvenimo filosofiją. Na, bent jau pirmoji knygos dalis, kurioje jis būtent ir dalinasi savo požiūriu į gyvenimą, darbą, vertybes ir kitus svarbius dalykus. Ganėtinai keistą įspūdį paliko antroji knygos dalis, kur apie Vladą trumpus vieno ar dviejų puslapių giriamuosius žodžius rašo kiti žmonės – nuo šeimos narių iki Gedimino Kirkilo. Net pasigooglinau, ar tik nebus ta knyga išleista kokio Bumelio jubiliejaus proga, bet lyg ir ne. Keistokai atrodo tos panegirikos ar prisiminimai apie jį, bet gal todėl, kad kažkaip esu įpratęs tokius dalykus skaityti apie žmones tada, kai jie arba minimi kaip mirę arba jau tiek susenę bei pasitraukę iš aktyvios veiklos, kad tinka tik pasveikinti kokios nors garbingos šventės proga. Bet čia gal tik man. Pirma dalis buvo puiki ir Vladas Bumelis įdomiai išdėstė savo (kartais ir griežtoką) požiūrį į gyvenimą. Užskaitau.

Thaler ir Sunstein knygą Nudge“ norėjau perskaityti jau keletą metų, nuo to laiko, kai ji tapo tokia populiari, kad net Britų vyriausybė įsteigė kažkokio valdininko etatą, kuris turėjo būti atsakingas už protingų „pastūmėjimų“ (nežinau, ar tai geras žodžio „nudge“ vertimas) diegimą politikoje. Pagrindinė knygos mintis paprasta: kartais reikia tik labai nedaug, kad pakeistume žmonių elgseną. Tarkim, jau vien pakanka pakeisti patiekalų eiliškumą restorano meniu, kad kokių nors cepelinų būtų pradėta suvartoti žymiai daugiau. Tokiu būdu, nepastebint patiems vartotojams, galima juos skatinti, tarkim, valgyti sveikiau (realiam gyvenime tikriausiai to nevertėtų tikėtis: normalus pelno siekiantis restoranas turėtų per savo meniu siekti, kad klientai nupirktų kuo didesnės maržos patiekalus). Tokių įvairių psichologinių triukų yra daug: vien dėl to, kad žmonės tingūs, jie dažniausiai neprisiruošia pasirinkti savo pensijų fondo, tad labai svarbu parinkti jiems kokią nors taupymo priemonę „pagal nutylėjimą“; per didelis pasirinkimas žmones irgi verčia atidėti sprendimus, tad kartais geriau pasiūlyti tik 5 uogienės rūšis vietoje 32, o tai padidins pardavimus ir panašiai. Knygoje pastebima ir kita rimta problema: net jeigu valstybė nusprendžia laikytis politikos, kad ji nesikiša į piliečių sprendimus (tarkime, kad ir dėl tų pačių pensijų fondų), vis tiek neįmanoma išlikti visiškai neutraliam, nes net nedidelis sistemos pokytis gali stipriai nulemti galutinį vartotojo pasirinkimą. Žodžiu, vienaip ar kitaip valstybė neišvengiamai susiduria su problema, kad piliečiai turės daryti sprendimus, ir visiškai objektyviai jie niekada nenuspręs, tad belieka tik išeitis sistemą sukonstruoti taip, jog vartotojai pasirinktų daug maž teisingai ir jiems kojos nepakištų jų pačių trumparegiškumas.

Branko Milanovic knyga apie nelygybės istoriją buvo įdomi, bet į mėgstamiausių knygų sąrašą visgi jos neįrašyčiau. Minčių apie nelygybės raidą joje yra neblogų, bet gal manęs neužkabino dėl to, kad pati nelygybės tema man ganėtinai tolima (nes širdyje esu liberalas ir nelygybės nelaikau bėda, jeigu startinės pozicijos yra daug maž lygios ir mobilumas tarp klasių yra nemažas). Nors autoriaus padejavimas, kad nelygybės temai yra skiriama mažai lėšų yra teisingas: ekonomikos studijas dažniausiai finansuoja tie, kurie pinigų turi nemažai ir jiems lygybės problemos nėra aktualios (mat jeigu svietą imtum ir sulygintum, tai iš turtingųjų reiktų ką nors atimti, kad padalinti tiems, kas pinigų neturi). Autorius pastebi, jog vystantis visuomenei nuo pirmykštės bendruomenės, kurioje visi yra lygūs (na, bent jau nėra dešimttūkstantinio skirtumo tarp bendruomenės pajamų), nelygybė didėja, bet iki tam tikro lygio, kai technologinė pažanga bet kitokios priežastys ją pradeda mažinti, bet pastaruoju metu, po socializmo žlugimo (o kumunizmas ir socializmas realiai buvo sumažinęs pasaulio lygybę, tik, deja, per tai, kad visus vienodai nuskurdino), atskirtis vėl didėja ir kaip ten bus ateityje nelabai aišku.

Niall Ferguson yra mano mėgstamiausias istorikas, tad paskutinį kartą būdamas Londone prigriebiau jo seną knygą „Empire“ apie Britų imperijos istoriją. Kaip visada, Fergusonas moka gerai pasakoti istorijas ir jį skaityti nenuobodu. Nors, kai kur prasimušė labai britiškas požiūris į pasaulį ir istorija surašyta labai palankiai šiai imperijai, kuri užgimė lietingose salose prie Europos – bet gal man tik taip pasirodė dėl kai kurių požiūrio kampų netikėtumo. Tarkim man buvo naujiena, kad vokiečiai visada žavėjosi britais ir norėjo, kad pasaulį valdytų dvi imperijos: vokiečiai Europoje ir britai vandenyne bei kolonijose. Iš tiesų tie britai nebuvo jau tokie angelėliai: kaip mini pats Fergusonas, koncentracijos stovyklas išrado ne kas kitas, o tie patys britai per būrų karą XIX-XX amžiaus sandūroje (dar dabar prisimenu, kad vaikystėje labai mėgau Luji Busenaro nuotykių knygą „Kapitonas Pramuštgalvis“ kaip tik apie šį karą. Reikėtų ją vėl kada perskaityti, kai jau daug daugiau žinių turiu apie veiksmo kontekstą). Beje, britai buvo puikiai ištobulinę naują kolonijų valdymo būdą: nemažai laiko Indiją valdė ne kokie nors rinkti ar skiriami valdininkai, o Rytų Indijos Kompanija. Panašiai privatizuotas valstybės valdymas buvo ir Rodezijoje. Kolonijinis požiūris į valdymą pačiai Indijai nebuvo labai džiaugsmingas, bet Indijos valdymo išlaidos buvo fenomenaliai mažos: jau daug vėliau ją valdė tik keliasdešimt tūkstančių valdininkų. Taip jau būna, kai egzistuoja didelės paskatos taupyti kaštus.