(Ne)kintantys rinkodaros dėsniai

Kaip viskas gali pasikeisti per vos daugiau nei per dešimtmetį! Nuo man patekusios į rankas knygos „The 11 Immutable Laws of Internet Branding“ leidimo 2002-aisiais pasaulis spėjo tuos „nekintamus“ dėsnius apsiversti mažiausiai kokius tris kartus: autorių vizijos ir patarimai šiandien kvepia priplėkusiai lyg prastai vėdinamas viengungio butas. Nebūčiau jos skaitęs, bet ji buvo pridėta viename tomelyje su kita tų pačių autorių Al Ries ir Laura Ries knyga „The 22 Immutable Laws of Branding“, kuri laiko išbandymus atlaikė kiek geriau ir vis dar (tikriausiai) yra laikoma savo srities klasika. Nors po to ir ja pradedi abejoti. Ar tikrai yra nekintančių dėsnių apie prekių ženklus?

Ta dalis apie internetą vis tiek labai įdomi istoriniu požiūriu. 2002-ųjų interneto pasaulis toks tolimas, naivus, nors jau kiek pamokytas interneto burbulo sproginėjimo: nemokamų pinigų visgi nebus, o sėkmės sulauks ne visi, reikės pasistengti. Bet vis dar tvirtai manoma, jog tas, kas pirmas užims kokią nors rinkos nišą, amžinai ir liks jos lyderiu, tad strimagalviais reikia visur skubėti – va, tik pažvelkit kaip pasisekė Yahoo!, kad ji buvo pirma paieškos svetainė: nebeįmamoma jos išmušti iš lyderių. Padirbėsim su kokybe po to, kai būsim rinkos lyderiai: dabar svarbu laiku įkišti snapą į rinkos nišą. Į paieškos svetaines nelabai verta kreipti dėmesį, nes ateityje jų svarba itin sumažės: dominuos labai stiprūs internetiniai prekiniai ženklai (kaip kad AOL!) ir visi prekių eis ieškoti būtent ten. Išvada: reikia kuo greičiau stiprinti savo internetinį prekės ženklą, kad internetiniam pirkėjui prireikus kokio varžtuko, jis būtinai į naršyklę rinktų varžtų-visovė.lt. Na, ir nereiktų pernelyg susižavėti tuo internetu – vis tiek pagrindiniai reklamos pinigai ir toliau eis per televiziją bei kitokią offline reklamą, tad ten gal ir reiktų ieškoti klientų. Na, bent šiuo atveju autoriai buvo ganėtinai teisūs: praėjus trylikai metų offline reklamai vis dar išleidžiama bene trigubai daugiau nei internetinei, bet tikėtina, kad kažkada ir tai pasikeis. Laiko egzaminą pilnai išlaikė gal tik vienintelis patarimas nesivaikyti bendrinių domenų pavadinimų: koks nors cars.com iš tiesų netapo didžiausiu internetiniu automobilių pardavėju. Sėkmingam internetiniam verslui reikia daugiau nei gero domeno.

Jeigu antroji knygos dalis gali dominti tik interneto archeologus, tai pirmosios dalies mintys vis dar daugeliu atvejų skamba protingai. Autoriai teigia, jog norint sukurti stiprų prekinį ženklą, jį reikia kuo labiau siaurinti: Coca Cola turi reikšti tik saldų rudą putojantį gėrimą ir neverta šalia turėti Coca Colos prekinio ženklo mineralinio vandens. Prekinis ženklas turi aiškiai kažką reikšti, kaip kad Volvo reiškia saugumą, ar Mercedes – prabangą. Volvo pradėjus gaminti sportines mašinas būtų silpninamas pagrindinis ženklas, ir vargu ar kam toks modelis būtų įdomus. Be to, prekinio ženklo beveik neįmanoma sukurti vien tik reklamos pagalba – jis pirmiausia turi pats „atsistoti ant savų kojų“, turi surasti savo pirkėją, o tai įmanoma tik tada, kai prekės ženklas stipriai ką nors išreiškia, atstovauja kokią nors savybę. Kaip kad žinai, kad galėsi tapatintis su nutrūktgalviškumu, kai perki Red Bull ar prabanga, kai perki Rolex. Reklama yra geras įrankis prekės ženklui palaikyti, bet pirma turi atsirasti tie, kas tiki tavo ženklu – kritinė masė pasiekiama per lūpas.

Knygoje yra dar daug įdomių pastebėjimų apie prekių ženklų spalvas (dažniausiai pagrindiniai konkurentai turi radikaliai skirtingas spalvų gamas: raudona Coca Cola ir mėlynas Pepsi, rudai geltonas Hertz bei raudonas Avis), pozicionavimą, dominavimą ir panašiai. Kaip su marketingu neturinčiam nedaug ką bendro – visai naudinga. Jei vis dar šie dėsniai liko nepakitę.

McKinsey iš vidaus: knyga apie konsultantų istoriją

Jeigu pats garsiausias investicinis bankas pasaulyje, kuriame svajoja dirbti kone kiekvienas ambicingas finansininkas, yra Goldman Sachs, tai konsultavimo srityje lygiai su tokia pagarba tariamas McKinsey vardas. Nors tai ir ne pati didžiausia konsultacinė bendrovė, – konsultavimo pajamomis neretai ją lenkia ir didžiosios audito bendrovės bei tokie gigantai kaip IBM, – bet vis tiek ji turi labai savitą pagarbią aurą: tai itin protingų žmonių organizacija, kuri gali padėti išspręsti bet kokią verslo problemą. Aišku, ne už dyką.

McKinsey istorijai Duff McDonald knygoje „The Firm. The Inside Story of McKinsey“ kažkiek trūksta gilumo, tipinių anekdotinių istorijų, kurios geriau padėtų atskleisti tikrąjį kompanijos veidą, bet tame nieko nuostabaus: kompanija ne itin noriai bendrauja su žiniasklaida ir tiesiogiai beveik nesireklamuoja. Ši konsultavimo kompanija – ne individualių žvaigždžių kalvė ir atskiras konsultantas pasiektų nedaug, jeigu už jo nugaros nestovėtų visa McKinsey patirtis, kontaktai bei žinios. McKinsey laikosi principo neatskleisti savo klientų sąrašo: konfidencialumas yra viena svarbiausių vertybių. Be to, tai leidžia klientams – o jie dažniausiai būna aukščiausi didelių kompanijų vadovai – visus nuopelnus už sugalvotą strategiją prisiimti sau. Na, ir kartais išgelbsti pačios McKinsey reputaciją, kai tie patarimai priveda kliento kompaniją prie ne itin sėkmingo galo.

McKinsey laikosi principo į klientus neinvestuoti, nes taip sukuriamas interesų konfliktas, o be to geriau būti pilkuoju kardinolu patarinėjant vadovams nei patiems prisiimti riziką. Stengiamasi patarinėti tik aukščiausio lygio vadovams, mat klientų verslo strategijos patarimai yra svarbiausias pajamų šaltinis. Į darbuotojus nebijoma rinktis šviežius, bet labai protingus, ką tik prestižinius universitetus baigusius studentus – jie ir dirbti labiau nori, ir pigiai kainuoja. Kompanijoje dirbančiųjų kaita visada buvo labai didelė: arba kiekvienais metais tobulėji, arba tenka rinktis karjerą kitur, tačiau tame stigmos visiškai nėra. Priešingai, kompanijoje kada nors dirbę darbuotojai yra labai vertinami, jie palaikomi, susidaręs tam tikras alumni tinklas, kuriuo irgi gali pasinaudoti McKinsey konsultantai, jeigu tik prireikia kokių nors specifinių tam tikros verslo šakos žinių. Net ir aukštesnio lygio vadovų kaita McKinsey yra didelė – jie labai dažnai pereina vadovauti konsultuojamoms kompanijoms. Ne veltui McKinsey vadinama viena didžiausių vadovų kalvių: per neilgą laiką intensyviai dirbant su įvairiomis kompanijomis, jos darbuotojai įgyja daug įvairiapusių žinių.

Beje, dar nelabai seniai McKinsey konsultantai visiškai nesispecializuodavo jokioje srityje ir galėdavo patarti bet kokiu klausimu (aišku, paieškoję žinių ir išminties tarp bendradarbių). Tik kai kitos konsultavimo kompanijos prieš kelis dešimtmečius nuėjo didesnės specializacijos keliu, teko ir čia neatsilikti. Bet ir iki šiol McKinsey dažniau patarinėja abstraktesniais strategijos klausimais ar daro analizę kaip sumažinti kliento kaštus, o ne teikia konsultacijas apie labiau techninius dalykus, kaip kad kokią IT platformą pasirinkti. Jeigu bendrauji ne su CEO, tai ne McKinsey sritis.

Visoje knygoje sklando klausimas, ar iš viso tokie strategijos konsultantai neša vertę. Lyg ir taip, nes vadovams irgi norisi su kuo nors pasitarti, norisi pažiūrėti, kaip jų kompanija atrodo iš išorės, pasilyginti su konkurentais. Bet dažnai konsultantai nebūna protingesni už vadovus, ir net nebūtinai būna sukaupę daugiau patirties. Neretai konsultantai tiesiog sako tai, ką vadovas nori girdėti – pyktis nesinori, nes nuo to gali priklausyti tolimesni kontraktai, o surinkti duomenų, patvirtinančių vieną ar kitą nuomonę nėra sunku. Į konsultantus vadovai žiūri teigiamai dar ir todėl, kad jiems galima suversti kaltę dėl sunkių sprendimų: juk niekas nenori sava valia atleisti 20% darbuotojų ar kitaip mažinti kaštus, bet matyt reikia to imtis, jeigu jau taip pataria protingesni konsultantai…

Jeigu prieš penkiasdešimt metų tokie konsultantai kaip McKinsey buvo vieni iš svarbiausių inovatorių, padėję kompanijų valdymą pakelti į visiškai naują lygį (sunku patikėti, bet prieš šimtmetį net tokie įprastiniai dalykai kompanijų valdyme kaip biudžetavimas buvo naujiena – ir taip, tai viena iš McKinsey konsultantų stumtų idėjų), tai paskutinės didelės idėjos nebuvo itin sėkmingos: raginimai kompanijoms kuo mažiau turto laikyti ant savo balanso išsivertė į Enroną bei supakuotų į obligacijas būsto paskolų krizę. Be to, didžiosios inovacijos vadyboje šiuo metu lyg ir vyksta Silicio slėnyje bei internete: nei Google, nei Facebook konsultantų neprireikė. Nors gal prireiks, kai jos nustos augti ir reikės galąsti peilius kaštų pjovimui.

Kaip parduoti didesnėmis nei konkurentų maržomis?

Savaitgalį užsikabinau už knygos kiek man neįprasta tema: nepamenu, kad būčiau ką skaitęs apie pardavimus. Ir nors aklai su viskuo Steinmetz ir Brooks knygoje „How to Sell at Margins Higher Than Your Competitors“ sutikti nereiktų, bet minčių joje yra tikrai įdomių.

Tiksliau, visa knyga bando įkalti į galvą, jog parduoti pigiau nei konkurentai gali kiekvienas, bet kainų žūt būt reikia nenuleisti: kaip mat įsivelsi į kainų karą, susimažinsi savo maržą, o tavo klientai vis tiek apsisukę grįš iš tavęs vėl reikalauti papildomos nuolaidėlės. Daug pardavėjų įsitikinę, jog  pirkėjams yra svarbi tik kaina (o be to, jiems ir patiems žymiai lengviau pardavinėti su nuolaida), bet jei tai būtų tiesa, mes visi dėvėtume vienodus pigiausius drabužius ir valgytume sausainius „Gaidelis“. Klientams yra daug svarbiau kokybė ir patikimumas, net jeigu jie ir visada dievagosis, jog jie perka tik atsižvelgdami į kainą. Manoma, jog kompanijos dažniausiai keičia tiekėjus ne dėl jų kainos (tai įvyksta apie 10 procentų atvejų), o dėl to, kad jie buvo nepatenkinti tiekėjų kokybe – arba buvo daug broko, arba tiekėjas buvo nepatikimas ir laiku nepristatė užsakymo. Tad kaina yra ne viskas – patikimumas ir kokybė dažnai yra lemiantys faktoriai.

Knygoje ne kartą minima, jog verslas išgyvena dėl to, kad turi pakankamas maržas, o maržų suplonėjimas sumažinant kainas ir stengiantis „atgroti“ prarastą bendrąjį pelną per padidėjusius pardavimus dažnai būna pražūtingas. Sumažinus kainą kokia 10 procentų dažnai būna, jog pardavimus reikia padidinti kone dvigubai, kad bendras pelnas išliktų toks pats (darant prielaidą, jog bendrojo pelno marža buvo ir taip mažas 20 procentų). Net ir sėkmingai drastiškai ir greitai padidinus pardavimus, tenka investuoti į naujus gamybos pajėgumus, atsiranda rizika, jog bus nesuvaldoma kokybė, bus daugiau broko ir klaidų, o tai tiesiogiai gresia klientų praradimu. Galima to išdava – nesuvaldytas augimas, sugadinta reputacija ir sumažėję pardavimai. Juk klientams svarbu ne vien kaina, bet ir kokybė.

Keli skyriai knygoje skirti ir taktikai, kaip kalbėtis su klientais, kurie nori nuspausti tavo kainas – nieko nėra gėdingo už savo paslaugas prašyti daugiau nei konkurentai, jeigu suteiki geresnį servisą ar produktą. O jei klientai su tavimi derasi ir kalbasi užuot iš karto nuėję pas pigesnį konkurentą ir nešvaistę laiko su tavimi, tai reiškia, jog jie supranta tavo suteikiamą vertę. Na, ar bent jau suteikia tau šansą tą vertę parodyti. Šioje ne itin storoje knygoje gal šimtąjį kartą perskaitęs raginimą didinti kainas nejučia ir pats tuo pradedi tikėti. Pigiai pardavinėti ilguoju laikotarpiu neapsimoka.

Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?

Nelabai seniai perskaičiau Peter Thiel (tai toks ganėtinai garsus žmogus, įkūręs Paypal, bei užsiimantis investavimu į startup’us) knygą „Zero to One“ – labai patiko, rekomenduoju visiems, kam bent kiek įdomu naujų verslų kūrimas bei technologiniai (ir ne tik) startuoliai. Gal ne su viskuo iki galo toje knygoje galima sutikti, juolab, kad atrodo kai kur pats autorius kiek prieštarauja pats sau, bet šiaip knyga labai blaiviai ir teisingai nušviečia startuolius: gerų idėjų, į kurias verta investuoti nėra labai daug ir daugelis per optimistiškai vertina savo galimybes, ypač jei jie tik nedaug kuo skiriasi nuo konkurentų. Tam, kad idėja būtų sėkminga, nepakanka, jog ji būtų tik kiek geresnė nei konkurentų – tau reikia turėti bent dešimtį kartų geresnį produktą, jog tavo konkurento klientai patys norėtų pas tave pereiti. Su kuo nors konkuruoti, kai esi tik šiek tiek geresnis, yra labai sunku: tai reikš išlaidas reklamai, o ir konkurentai tikriausiai nesnaus, dieną naktį tobulindami savo produktą. Geriausia imtis tokios naujos srities (kad ir kokios iš pradžių mažos), kad joje iš viso nebūtų konkurencijos – kiekvieno startuolio tikslas turėtų būti nedidelė monopolija. Lygiai dėl tos pačios priežasties naujasis Zuckerbergas netaps milijardieriumi įkūręs naują socialinį tinklą, o naujieji Peidžai ir Brinai pasakiškai nepraturtės įkūrę interneto paieškos kompaniją – naujieji milijardieriai atsiras visiškai naujose srityse, apie kurias gal būt dabar net nepagalvojame. Startuolių siekis imituoti jau veikiančius verslo modelius dažniausiai priblėsta dar tolokai iki pasaulio šlovės spindulių.

Visgi labiausiai knygoje įstrigo klausimas, kurį Peter Thiel mėgsta užduoti per darbo pokalbius kandidatams: „Dėl kokios svarbios tiesos su jumis sutinka tik nedaugelis žmonių?“ (What important truth do very few people agree with you on?) Tai labai svarbus klausimas, kuris ne vien parodo, ar kandidatas turi savą nuomonę bei požiūrį į pasaulį, bet kartu ir atskleidžia, ką jis mano esant svarbiu. Iš tiesų, atsakyti į šį klausimą nelengva ypač jei jį gauni visiškai netikėtai ir turi tik labai nedaug laiko pamąstymui. Ilgai negalvojus, tikriausiai mano atsakymas būtų „manau, kad atsitiktinumas finansuose lemia žymiai daugiau nei dauguma drįsta pripažinti, todėl nebūtinai nesėkmingas finansininkas ar fondų valdytojas yra negabus ar neprotingas, ir ne kiekvienas staiga praturtėjęs tai gali priskirti vien tik savo nuopelnams“. Kokia nestandartine tiesa jūs tikite?

ATNAUJINIMAS: Nesena Peter Thiel paskaita knygos temomis.

Christian Rudder: Dataclysm

Vienas populiariausių apie duomenų analizę rašančių dienoraščių neabejotinai yra OkTrends, kuriame nevengiama liesti kontraversiškas temas ir žvilgtelti į jas per didžiausios pažinčių svetainės pasaulyje OkCupid duomenis. Čia galima sužinoti daug įdomių dalykų apie tikruosius žmonių įsitikinimus bei pažiūras: net jei nei vienas apklaustasis nedrįs prisipažinti, jog turi rasistinių polinkių, vis tiek duomenys rodo, jog savo rasės žmones mes vertiname geriau – jie mums patrauklesni. Duomenys gali atskleisti apie mus tai, ką gal būt norėtume nuslėpti.

Christian Rudder knyga „Dataclysm“ yra jo internetinio dienoraščio tąsa, bet ji nėra tik padrikas per duomenų analizę rastų įžvalgų rinkinys (nors jos irgi labai įdomios). Ši knyga turi gilesnę mintį: mūsų veiksmai apie mus pasako daug daugiau nei mūsų žodžiai. Dar daugiau: mūsų veiksmus dabar kaip niekad lengva analizuoti. Jeigu seniau reikdavo labai daug vargti, kol galėdavai atlikti rimtą apklausą (pabandykite išsamiai apklausti tūkstančius vartotojų apie, tarkim, jų apsipirkimo įpročius prekybos centre!), tai dabar duomenų rinkimas žymiai supaprastėjęs, o be to, nieko nereikia nieko klausti: juk nebūtina prispitus prie pirkėjo kamantinėti, kokio prekinio ženklo varškė jam patrauklesnė, užtenka peržvelgti jo lojalumo kortelėje saugomą pirkimo čekių istoriją. Tokia analizė ne vien greitesnė, bet ir žymiai patikimesnė – gal pirkėjas ir labai mėgsta prabangią liesą „ekologišką“ varškę, bet iš tiesų vis tiek kasdien į savo terbelę dedasi riebią paprastesnę pakuotę už du litu penkiadešimt.

Atskleisti savo pirkimo įpročius prekybos centrui gal ir neatrodo taip baisu ar keista, bet internete kartais net sunku įsiviazduoti, kur gali būti panaudoti tavo elgsenos – o jie gali atskleisti labai įdomių dalykų. Net nereikia turėti priėjimo prie OkCupid duomenų, kad sužinoti, kokie žmonės jums patinka: vien pagal Facebook draugų sąrašą algoritmais gana patikimai galima nustatyti jūsų seksualinę orientaciją. O jeigu mergina naudojasi išmaniojo telefono programėle, kurioje žymisi savo mensturacijų dienas, jos asmeninis gyvenimas tokios programėlės kūrėjams gali būti kaip ant delno: jeigu ji pradėjo dažniau atsidaryti programėlę, nors anksčiau naudodavosi ja retai, tikėtina, jog ji susirado vaikiną iš Antakalnio (jei būtent ten, be jos pačios namų, atidarinėjama programėlė) su kuriuo miega. Ir šios elgsenos nenuslėpsi: telieka pasitikėti, kad tokie duomenys nebus panaudoti blogiems tikslams arba naujomis technologijomis iš vis nesinaudoti.

Dar viena įdomi mintis iš šios knygos: anonimiškumas internete atskleidžia juodesnę, ir, tikėtina, tikresnę, mūsų pusę. Sėdint namie, kai tikimės, jog už mūsų nugarų niekas nestovi ir galime jaustis laisvai, vesdami paieškos žodžius į Google ieškome ir rasistinių juokelių, ir galimų savo ligų požymių, nors viešai to nedarytume neraudonuodami. Be to, kai galvojame, jog esame anonimiški, žymiai lengviau užsipulti kito nuomonę, trolinti ar ką išplūsti – užtenka pažiūrėti į anoniminius interneto komentarus. Bet visi šie duomenys nedingsta, juos galima analizuoti ir taip matyti tikrąjį, nepagražintą, visuomenės vaizdą.

Seth Godin: Tribes

Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu. Svarbu turėti savo nuomonę ir ją tinkamai marketinti.

Gal būt niekas iš tiesų ir nepasikeitė, tik per tuos metus įgavom patirties, finansų krizė atsijojo grūdus nuo pelų ir suvokėm, jog gal ne taip ir svarbu teikti pirmenybę marketingui, kai tavo produktas to nevertas: vis tiek galų gale laimi tie, kurie geriausi, o ne tie, kurie garsiausiai rėkia. Na, bent jau dabar taip tikimės. Technologijos, aišku, yra svarbu, bet esmė ne jose: jei prieš dešimtmetį auditoriją internete galėjai rasti jau vien dėl to, kad buvai vienas pirmųjų interneto pionierių ir tiesiog nebuvo daugiau ką skaityti, tai dabar turiniu tenka konkuruoti su pačiais protingiausiais – ir tame nieko blogo. Tik nebėra iliuzijos, jog teisingai sudėliojus savo asmeninio marketingo strategiją, gali greitai nuo nulio tapti ekspertu: tam teks sunkiai dirbti įgyjant tikrąsias kompetencijas.

Tiesa, pagrindinė knygos mintis nėra pasenusi – proaktyvumas ir iniciatyva tikrai neprarado savo vertės. Sėdėti sudėjus rankas negalima, ko nors siekti – būtina. Gal nebus taip lengva, kaip atrodė 2008-aisiais, kai nekilnojamo turto kainos kilo nematytais tempais ir būdavo nesunku spartų atlyginimų (ar rinkų) kilimą supainioti su dar greitesniu savo įsivaizduojamos sukuriamos vertės augimu, bet stengtis būtinai reikia. Ypač, jei tos pastangos sukuria ne vien tik didesnį Facebook „Like“ ar Twitter sekėjų skaičių.

Malala Yousafzai: „I am Malala“

Būdamas uolus BBC radijo klausytojas žinojau, kas ta Malala – apie ją pastaruoju metu buvo kalbama labai dažnai. Bet žinojau tik tiek, kad ji garsi tuo, jog Pakistano Talibanas ją norėjo nužudyti, mat ji pasisakė už mergaičių mokymą. Peršauta į veidą ji buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją, išgyveno ir tapo kovos už mergaičių edukaciją simboliu bei jauniausiu žmogumi, nominuotu Nobelio taikos premijai.

„I am Malala“ knygoje pati Malala pasakoja apie savo gyvenimą Swat slėnyje Pakistane. Tai pusiau autonominė Pakistano sritis, kurioje gyvena Paštūnai ir į kurią ne visada koją keldavo net Pakistano armija. Paštūnai gyvena ir šalia esančiame Afganistane, tad visi karai Afganistane turėdavo atgarsį ir Swate. Talibanas, atėjęs į Afganistaną, atėjo ir į Swatą. Dauguma juos pačioje pradžioje palaikė, mat tik jie sugebėjo padėti žmonėms po įvykusio žemės drebėjimo – Pakistano valdžiai ir kariuomenei Swato slėnio žmonės ne itin rūpėjo. Tik gavęs gyventojų palankumą Talibanas radikalėjo, buvo uždraustos mergaičių mokyklos, muzika, televizija, kompaktiniai diskai ir t.t. Ko pasekoje gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Šiuo metu sakoma, kad talibai nieko nebevaldo, jie išstumti iš slėnio, bet jau vien tai, kad penkiolikmetę merginą galima bandyti nušauti vien todėl, kad ji eina į mokyklą, rodo, jog tikriausiai ten dar ne viskas tvarkoje.

Perskaitęs šią knygą supratau, koks visgi neišpaniojamas problemų kamuolys yra Afganistanas ir Pakistanas: tose vietose dėl įtakos kariauja labai daug žaidėjų. Yra vietiniai genčių vadai, kurie savo gentis valdė nuo amžių amžių. Yra radikalūs talibai, kurie nori, jog viskas būtų griežtai valdoma pagal Islamo įstatymus, o bet kokios vakarietiškos apraiškos būtų negailestingai naikinamos. Yra pinigingi arabai, kurie remia talibus. Yra oficiali valdžia – prezidentas, ministrai, kuriems nuolat besitęsiantis konfliktas dažnai naudingas tuo, jog jie gali gauti pinigų kovai su radikalas iš Vakarų. Didžioji dalis tų pinigų nusėda valdininkų kišenėse. Yra oficiali armija, kuri be viso kito dar ir kovoja dėl įtakos valstybėje ir jos tikslai ne visada sutampa su civilinės valdžios tikslais. Na, dar yra paprasti žmonės, kurių dauguma yra skurdūs beraščiai, ir kuriems tenka visą tai atkentėti.

Be mokslo vietiniams žmonėms labai sunku atsispirti radikalų pagundoms. O radikalų propaganda sklinda ne vien radijo bangomis, radikalai gali suteikti realią pagalbą: aprūpinti maistu bei pastoge esant nelaimei. Ir dažnai alternatyvų nebūna, nes kitais pasitikėti negalima. Kadangi dauguma žmonių niekada net nebuvo iškėlę kojos iš savo kaimo, jie net nežino, jog galima gyventi kitaip, galima siekti daugiau, galima turėti daugiau laisvių. Todėl mokykla yra tokia svarbi – raštingumas keičia žmonių sąmonę. Dėl to Malala tapo Pakistano simboliu.

Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“

Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu.

Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Žodis po žodžio, Pečiūros daina po dainos Youtube ir va: aš – knygos apie šou verslą savininkas.

Pats autorius tikriausiai būtų pirmas, sakydamas, jog ši jo knyga nieko verta – tiesą sakant, jis mane apie tai įspėjo netgi kelis kartus. Iš tiesų, ji panaši į pirmąjį juodraštį, kuris gabalais lipdytas, bet iki galo nesulipdytas; tikrai nematęs negailestingo redaktoriaus prisilietimų, anei kalbos specialistų rūstybės; visiškai netinkamas masėms ir vietomis primenantis dešimtoko pasakojimą apie vakarėlį, kur pirmą kartą buvo vartojama starka su kola. Tačiau nepaisant to, joje yra gal 30-40 puslapių, kurie iš tiesų buvo labai įdomūs ir naudingi: juos perskaitęs į lietuviškų (ir ne tik!) pop žvaigždučių kūrimo verslą žiūriu kiek kitomis akimis.

Žvaigždžių ir hitų kūrimas yra labai profesionali, daug kruopštumo ir žinių reikalaujanti veikla. Padainuoti ar pasistaipyti ant scenos yra gana paprasta, tai lengvoji dalis, bet prie kūrinio gimimo prisideda labai daug profesionalų. Pradedant poetais, kurie rašo eiles, tampančiomis dainų tekstais, baigiant vadybininkais, choreografais, garsistais ir kitais žmonėmis. Nėrius Pečiūra rašo, jog hito, populiarios grupės sėkmė priklauso būtent nuo šių žmonių, o ne vien nuo pačių žvaigždžių: dainos tekstas turi būti rašytas gerai savo amatą išmanančio poeto, kuris žino, jog tekstas turi būti paprastas, bet kartu ir kabinantis, kartais gal dviprasmis, bet lengvai ištariamas, gerai surimuotas, kad dainininkui lengva būtų jį išdainuoti. Panašūs dėsniai galioja ir aranžuotei, choreografijai, kitiems dainos elementams. Kiekvieną detalę geriausiai atlieka profesionalai, kurie dažniausiai lieka „už kadro“.

Knygoje rašoma ir apie scenos žvaigždėms tykančius pavojus: jie lengvai linkę save sureikšminti, per daug pamėgsta vakarėlius, įtiki savo lengva sėkme. O be juodo ir atkaklaus darbo nieko nebūna – gal ir sužibėsi, kaip meteoras, bet ilgai žvaigžde nebūsi. Stasys Povilaitis, Andrius Mamontovas, netgi Rytis Cicinas – jie sėkmingi, nes daug ir atkakliai dirbo. Kad ir kaip keistai tai skambėtų iš Lietuvos pankų tėvu tituluoto Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo.

Manau, kad „Šou biznio dėsniai“ bus labai vykusi knyga, jeigu tik ji kada subręs ir užaugs iš dabartinio juodraščio. Bent jau mane ji privertė kitaip pažiūrėti į tuos žmones, kurie sukasi šou versle: visur yra profesionalių ir savo darbą mylinčių žmonių. Galiu pripažinti, jog vos ją perskaitęs nuėjau ir nusipirkau turbūt pirmą savo gyvenime poezijos knygą – Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinę. Nes iki tol nebuvau pagalvojęs, kiek gerai surimuotame ir apgalvotame tekste gali būti prasmės. Ačiū, Nėriau.

Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.

Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis.

Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Kadangi tais laikais man rūpėjo ne bendrovių akcijos, o žaislinės mašinėlės, tai tikėjausi daugiau sužinodamas apie šias istorijas geriau suprasti Lubio asmenybę. Deja, nors avarijai „Azote“ skiriama visai nemažai puslapių, juose Lubys vaizduojamas kaip drąsus liūtas, kuris kaunasi už žmonių gyvybes, jiems padeda, juos užstoja ir gina, dosniai ir geraširdiškai skiria nukentėjusiems įmonės lėšas ir šiaip daro tokius žygius, kokiais mažai kuris šventasis galėtų pasigirti. Neneigiu, kad taip ir nebuvo, tačiau pagrindinis klausimas, kurį norėjau išsiaiškinti, taip ir liko neatsakytas: kaip ilgametis direktorius ir vyriausiasis inžinierius Lubys iš viso leido, kad tokia avarija įvyktų? Ir kodėl jis nebuvo nubaustas? Sako, kad kalti statybininkai. Galbūt, bet skamba keistokai. „Azoto“ privatizavimo istorija pateikta dar migločiau ir dar su mažiau detalių, o žmonės kalba, jog ji tikrai buvo įdomi. Tik paminima, jog Bronislovas pasiskolino pinigų iš Vilniaus banko ir įsigijo 17 procentų kompanijos. Apie tolimesnius paketo didinimus, deja, nerašoma.

Visgi knyga piešia gana aiškų pono Lubio paveikslą: jis seno kirpimo, ne tipinis šių laikų kapitalistas, kuris vien tik vaikosi pelno; jam būdinga tartis (ypač dėl dujų su rusais), o ne konkuruoti ir konfrontuoti; jis linkęs statyti ilgalaikę imperiją ir niekada savo verslų neparduoti. Be to, jis, kaip ir dauguma senų tarybinių laikų vadovų, manė, jog tikrasis gamyklos šeimininkas yra direktorius, bet ne akcininkas, o Europos Sąjunga turėjo neigiamų pasekmių, nes liepdama nuimti muitus žalojo Lietuvos pramonę. Tiesa, neatmesčiau, jog tai tiesiog tik knygos autoriaus požiūris, nes knyga objektyvumu tikrai netrykšta. Matyt, teks palaukti kitų, objektyvesnių, šios asmenybės įvertinimų.

Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos

Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Gali būti, jog knygą būčiau vertinęs visiškai kitaip, jeigu asmeniškai pažinočiau joje piešiamus veikėjus – kompanijos BYVELA savininką, kur turi „etišką“ mėsinių gyvulių ūkį, ar poną Lataką, kuris artimai bičiuliaujasi su Ričardu Brynsonu ir ruošiasi į kosmosą, nors apskritai yra visiškas nulis – bet su jais gyvenime susitikti neteko, tad tikėtina, jog praleidžiu daug konteksto, kuris knygos skaitytojui gali būti, jog būtinas.

Negaliu sakyti, jog knyga yra tikrai labai bloga: ją perskaičiau per porą prisėdimų. Joje yra tam tikrų trupinių, kurie neblogai perteikia bei šaržuoja tam tikrus lietuviško verslininko gyvenimo aspektus. Taksistas, dirbantis asmeniniu vairuotoju; Seimo narys, valdantis akcijas per ofšorą; moterys, meilužės ir t.t. – kai kurie dalykai atrodo labai tikri ir traukti iš asmeninės patirties. Bet kiti verslininkų gyvenimo peizažo elementai neįtikina, atrodo perspausti (nors, ką gali žinoti, juk sakoma, kad realybė dažnai būna keistesnė už literatūrą). Gal iš tiesų visa knyga yra išgalvota, ir joje nėra jokios realybės trupinėlių, bet, žinodamas, kas yra jos autorius, vis tiek nejučia savęs klausi, kodėl jis tą ar kitą veikėją aprašė būtent taip ir kodėl jį nupiešė tokioje ar kitokioje šviesoje.

Mano klaida – užaukštinti lūkesčiai, mat tikėjausi kažko panašiai stulbinančiai gero, kaip Andriulio Google Plus pasakojamos istorijos iš verslo virtuvės. Todėl likau nusivylęs.