David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“

Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą.

Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, nes tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi
Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, mat tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi

Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. O Ogilvy biuras tikrai neprimena stereotipinio „kreatyvų“ rinkinio: etika, ilgos darbo valandos, mokslinis požiūris yra būtini. Tai ne tas pasaulis, kur paskutinę minutę kam nors kyla mintis apie labai patrauklią reklamą, kuri staiga susikuria pasaulinį prekės ženklą: Ogilvy nuomone, kiekvienas reklamos niuansas turi būti nuosekliai ištestuotas, jis turi atitikti geriausias praktikas ir paremtas moksliniais tyrimais. Reklaminis tekstas turi ne šiaip „iš dangaus“ (o gal ir „iš butelio“) gimti kūrybinio darbuotojo galvoje: jo ilgis, šriftas, žodžių tvarka ir parinkimas turi būti gerai apgalvoti, ištestuoti su bandomąja auditorija ir tik tada išrinkti geriausi variantai. Reklamoje kūrybos nėra tiek jau daug, darant gerą reklamą mokslinis požiūris labai praverčia.

Dėl to Ogilvy teigia, jog pačios geriausios reklamos yra ne tos, kurios laimi Kanų liūtus, o tos, kurios realiai daugiausiai padidina pardavimus – o jos dažniausiai nebūna tokios linksmos ar kūrybiškos. Iš tiesų, tai gera pamoka: kad ir ką bedarytum, nereikia pamesti iš akių savo tikrojo tikslo – juk ne Kanų liūtai maitina reklamos agentūras. Man patinka tas Ogilvy.

Sobieslavas Zasada – „Saugus greitis“

Ši plona knygelė su ant viršelio nupieštu „VAZ-2106“ yra iš visai kito tūkstantmečio – iš tų laikų, kai saugos diržai buvo skirti tik retam lenktynininkui, geriausia vaikų žaidimų aikštelė buvo modernaus blokinio kaimyninio penkiaaukščio statybvietė, o „Moskvičių“ galėjai įsigyti tik gavęs taloną iš profsąjungos ir septynerius metus atlaukęs eilėje. Gal todėl ją taip smagu skaityti, nes tarp gausybės dar ir šiais laikais galiojančių patarimų kaip valdyti mašiną galima rasti ir šiais laikais jau tik šypseną keliančių pasiūlymų: dabar jau tikrai nebeverta ieškoti, kur nusipirkti saugos diržus (sako, jie padeda!), ir nebereikia į vairuotojo sėdynę įsiūti pagalvėlės, norint ją pakelti: jos ir taip dažniausiai kilnojasi.

Nors visoje knygoje yra pabrėžiama, jog kiekvienas vairuotojas turi pasirinkti tik saugų greitį ir nepervertinti savo galimybių, vairavimo kultūra per tuos 34-erius metus, kurie praėjo nuo lietuviško knygos leidimo, labai pasikeitė. Sobieslavas Zasada, žymus lenkų lenktynininkas, vis tiek į bet kokią kelionę žiūri kaip į ralį ir vis primena, jog atsipalaiduoti neverta, atleisti abiejų rankų nuo vairo nevalia, būtina susikaupti ir, teisingai įvaldžius šoninio slydimo techniką, kiekvienas galės iš Varšuvos į Lodzę saugiai nuvažiuoti net ir 120 km/h greičiu (kaip suprantu, kelias tik po vieną juostą į kiekvieną pusę). Šoniniu slydimu užmetus automobilio galą nebūtina įveikti kiekvieną kelio vingį, bet pats autorius sako, jog tai daro dažnai. Žiemą, kai būna slidu – netgi ypač dažnai. Jau minėjau, kad tai knyga iš praeito tūkstantmečio.

„Saugus greitis“ tapo klasika ne šiaip sau: joje iš tiesų labai daug informacijos apie tai, kaip greičiau įveikti posūkius, sustabdyti slydimą, stabdyti varikliu ir panašiai. Tai puikus įvadinis vadovėlis, kurį perskaičius norisi pasiieškoti instruktoriaus ir važiuoti į kokią nors aikštelę pabandyti savo mašinos ribas. Zasada teisingai sako, jog tik treniruotės ir geras savo mašinos ribų suvokimas gali padėti išvengti nelaimių kelyje, kai automobilis netyčia pradeda slysti ar į posūkį įvažiuojama per greitai. Tad ši knyga naudinga visiems, kurie sėdi prie vairo, net jei jie ir nesiruošia iš Vilniaus į Pabradę važiuoti posūkiuose šoniniu slydimu lenkiant lėtas fūras.

Carl von Clausewitz: On War

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.

Roy F. Baumeister: Willpower

Prisimenant zefyro testą, psichologai mano, jog tie vaikai, kurie turi stipresnę valią atsispirti pagundoms ir siekti ne vien momentinių tikslų, gyvenime pasiekia žymiai daugiau nei tie, kurių valia silpnesnė. Šioje psichologo Roy Baumeister knygoje apie valią teigiama, jog valios turėjimas ar neturėjimas nebūtinai yra įgimtas: valią, kaip kokį raumenį, galima treniruoti ir ugdyti.

Bėda tame, kad šiuolaikinėje vakarų kultūroje vaikų valios ugdymui yra skiriamas labai mažas dėmesys. Kaip tik atvirkščiai, yra džiaugiamasi jau vien tuo, kad vaikai kur nors sudalyvavo, dėl politinio korektiškumo nėra skatinama sureikšminti pasiektą rezultatą (kuris dažniausiai labai tiesiogiai koreliuoja su įdėtomis pastangomis). Vaikai nuolat giriami, jie greitai apdovanojami: iš dalies dėl pačių tėvų nekantrumo, bet kartu ir dėl to, kad atsakyti vaikui kažkaip tapę neįprasta. Tai turi tam tikrų neigiamų pasekmių: vaikai nesimoko siekti ilgalaikių tikslų, yra pratę viską gauti čia ir dabar, todėl vėliau lengvai lenda į kreditinių kortelių skolas, negali nuosekliai siekti ilgalaikių tikslų, tikisi, jog valstybė ar tėvai turi jiems viską duoti. Vakarų pasaulyje vaikai ugdomi taip, kad jiems niekada netruktų pasitikėjimas savimi, tačiau tyrimai rodo, jog vien tik pasitikėjimas savimi prie geresnių rezultatų neveda: egzaminus geriausiai išlaiko ne tie, kurie turi geriausią nuomonę apie save, o tie, kurie daugiausiai laiko praleido mokydamiesi.

Valia, gebėjimas susikoncentruoti gali būti ugdomas: jis stiprėja jį treniruojant. Tik nereikia iš karto norėti stulbinančių rezultatų – lyg koks raumuo, įtemptai naudojant valią ji „pavargsta“, tad jai irgi reikia poilsio. Todėl dažniausiai sunku vienu kartu radikaliai pakeisti savo dietą ir numesti daug svorio: po kokios savaitės valios pastangų, vėl labai lengva nuklysti į pyragėlių ir sočių steikų pasaulį. Dėl tos pačios priežasties dažniausiai niekam nepavyksta įgyvendinti krūvos Naujaisiais metais pasirašytų pažadų: tiesiog tikslų per daug, o valios per mažai. Bet po truputį siekiant nedidukų tikslų ir ugdant valią, galima pasiekti nemažai: gal pradžioje neverta teigti, jog mesiu rūkyti, o pakanka sau pasižadėti nerūkyti vieną dieną – taip, dienos pabaigoje jausiesi pasiekęs kažką konkretaus ir įgysi didesnio pasitikėjimo savo valią.

Aš dažniausiai su valios trūkumu susiduriu atidėliojant darbus. Juk prokrastinacija tokia saldi: net ir šį įrašą atidėliojau porą dienų. Baumeister turi visai neblogų patarimų, kaip su tuo kovoti: nuo tos pačios getting things done metodikos, kurios esmė yra darbo suskaidymas į mažus žingsniukus iki labai į pomidoro techniką panašių patarimų – tiesiog atsisėsk ir viską pamiršęs dirbk. Patiko vieno rašytojo nusistatymas kiekvieną dieną porą valandų paskirti rašymui: per šias dvi valandas galima veikti tik du dalykus – arba rašyti, arba visiškai nieko neveikti. Juk būna, jog įkvėpimo nebūna, bet to nereiktų bijoti, tiesiog dvi valandas reikės sėdėti spoksant į vieną tašką ir nieko neveikiant. Dažniausiai tokiais atvejais įkvėpimas visgi ateina, nes nieko neveikti yra labai labai sunku. O streso dėl „rašytojo užsiblokavimo“ nebūna.

Bendrai kalbant, tai visai nebloga populiariosios psichologijos knyga, paliekanti norą ugdytis savo valią.

 

Matt McCleery: The Shipping Man

Ne taip jau dažnai pasitaiko po ranka knygos, kurias suvalgau kone vienu prisėdimu, ir kurios man palieka tikrai gerą įspūdį. Kai kolega rekomendavo paskaityti „The Shipping Man“, pirmieji jos puslapiai daug nežadėjo: galvojau, jog tai bus dar vienas verslo romanas, kokių visokie Goldrattai ir panašūs autoriai prikepę devynias galybes. Klydau nemenkai. Taip, tai iš tiesų verslo romanas, bet tikrai nusisekęs (kiek tik verslo romanai gali būti nusisekę). Tikriausiai rimtiems laivybos vilkams jis gali atrodyti lėkštas ir primityvus, bet, manyčiau, finansininkams jis duoda puikų įvadą į keistą laivybos verslo pasaulį.

Pagrindinis knygos herojus – ne itin nusisekęs fondų valdytojas, kuris, alkoholiško silpnumo akimirką nusiperka seną seną sausakrūvį (atrodo, jog pigiai, nes pagal skaičiavimus, turėtų atsipirkti iš srauto per vienerius metus). Bet gaunasi taip, kaip tikriausiai gaunasi vos ne kiekvienam laivybos diletantui: pinigus uždirba visi, tik ne laivo savininkas. Galų gale per netikėtą sėkmę, herojus tampa didelės naftos tankerių kompanijos (aišku, esančios ant bankroto ribos) vadovu ir sėkmei toliau vis šypsantis „išsivynioja“ iš netikėčiausių situacijų. Knyga nuotaikinga, veiksmas greitas, o perskaitęs ją apie laivybą sužinai tikrai daug. Ir kiek teko bendrauti su laivybos įmonėmis, ten dirbantys žmonės iš tiesų labai panašūs į šioje knygoje piešiamus.

The Shipping Man“ kartu suteikia ir daug įžvalgų į laivybos (o gal ir ne tik jos) verslą: kadangi tai gana paprastas globalus verslas, visi konkurentai patiria tuos pačius kaštus ir gauna tas pačias maržas (nebent esi graikas, kuris labai prastu maistu maitina savo įgulas ir neremontuoja savo sukiužusių laivų), didelių pinigų taip neuždirbsi. Didieji pinigai laivyboje uždirbami iš laivų pirkimo, kai jų baisiai pigūs, nes jų niekam nereikia, ir pardavimo tada, kai jų visiem trūksta. Tad jei sugebi pirkti laivus, kai čarterių kainos itin mažos, o visi vos kvėpuoja dėl apyvartinių lėšų trūkumo, po penkmečio ar dešimtmečio tikriausiai skaičiuosi milžiniškus pelnus, ypač jei nepamirši parduoti savo laivų kokiems nors laivybos verslo naujokams, kurie dažniausiai susidomi šiuo verslu tik tada, kai pervežimo kainos užaugę.

Trumpai tariant, viena įdomesnių ir naudingesnių knygų. Rekomenduoju perskaityti, ypač jei domitės finansais ar laivyba.

Masha Gessen: Putinas. Žmogus be veido.

Esu skaitęs ne vieną knygą apie Rusiją, bet jos visos daug maž vienodos: nesvarbu, ar skaitysi apie Berezovskį, Politkovskają, Litvinenko, Abramovičių, Chodorkovskį ar Putiną. Visos jos beveik apie tą patį: Rusijos režimas yra baisus ir neteisingas, oligarchai korumpuoti ir neskrupulingi (nebent jie patys rašo apie save – tada korumpuoti ir neskrupulingi tik jų konkurentai), Rusija ritasi į bedugnę. tikėtina, jog tai yra tikroji tiesa, kad ir kaip Russia Today bandytų teigti kitaip, bet kartais norėtųsi gilesnės ir neutralesnės analizės. Masha Gessen savo antipatijų Putinui tikrai neslepia.

Šiek tiek chaotiškai piešiamas Putino paveiklas labai aiškus: KGB darbuotojas, stiprios rankos šalininkas, linkęs nepakęsti jam kliudančių, tikėtina, jog dar ilgai planuojantis karaliauti Rusijos valdžios viršūnėje – iš ten jį iškrapštyti bus labai nelengva. Putinas nuo pat vaikystės save identifikuoja su chuliganais, tad jam visos priemonės teisingos, į kitų nuomones galima nekreipti dėmesio, jeigu turi tvirtą kumštį. Taip pat iš vaikystės Putinas turi keistą požiūrį į pinigus: jis mėgsta juos leisti prabangai, nors tai lyg ir nesuderinama su KGB darbuotojo įvaizdžiu. Tikriausiai dėl to sklinda gandai apie jo turimas jachtas, prabangius rūmus ir kitokius žaisliukus, nors oficialiai jis nėra labai turtingas. Bet viską nustelbia jo žvalgybininko, nors ir nelabai sėkmingo, praeitis: buvusių KGB darbuotojų nebūna. Gal dėl to, Rusijos korupcija, autokratinis valdymas ir žmonių teisių mindymas yra tapę aiškiu jos įvaizdžiu Vakaruose.

Įdomiausia, ką radau šioje knygoje yra pastebėjimai apie paskutinių dvejų metų pokyčius. Iš vieno savo gero draugo, vėl grįžtančio gyventi į Rusiją, teko girdėti, jog Rusija per šiuos dvejus metus pradėjo labai keistis. jaunimas nebebijo protestuoti, išeiti į gatves, būti suimtiems. Žmonėms Putinas atsibodo. Ir jei dar netyčia nukristų naftos kainos, pablogėtų ekonomika, tai gali būti, jog Putino dienos būtų sutrumptintos. Iki šios knygos į tuos pasakojimus žvelgiau su skepticizmu: tai, kad blogeris Navalnas atvirai kovoja su korupcija, o Kasparovas dažnai praleidžia belangėje, nereiškia, jog režimas atsipalaidavo. Bet Masha Gessen knygos paskutiniai skyriai irgi dvelkia lygiai tokiu pačiu optimizmu. Kol kas dar sunku suprasti, ar tie pokyčiai realūs, bet tikriausiai verta į tai atkreipti dėmesį.

Objektyvios Putino biografijos Mashos Gessen knygoje nerasite. Bet jei sekate įvykius Rusijoje, ją perskaityti visai įdomu. Juolab, kad prie Pauliaus Ambrazevičiaus vertimo vargu ar yra kur prikibti.

 

Alberto Angela: Romos imperija. Kelionė paskui monetą.

Prieš pusmetį suskaityta Aurelijaus Katkevičiaus versta Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romojeman labai patiko, nors pačiais romėnais nesu linkęs labai domėtis. Tad nedvejodamas nusipirkau ir antrąją to paties autoriaus knygą apie Romą „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuri irgi versta to paties Aurelijaus.

Rašymo stilius ir labai geras vertimas (o tai, gaila, gana retas dalykas Lietuvoje) neleidžia knygos ilgam padėti į šalį ir ją greitai surijau per kelis vakarus. Iš tiesų, malonu skaityti gerą lietuvišką kalbą. Pats turinys irgi įdomus, bet jau ne toks kabinantis kaip pirmojoje knygoje, pasakojimas šiek tiek labiau pritemptas. Nors čia gal tik man, finansininkui, ties knygos viduriu pradėjo nervinti fantazijos stoka monetai keičiant savininkus – beveik visuomet ji pereina kitam kaip grąža. Būtų buvę įdomu paskaityti apie paskolas, mokesčių sistemą, tiekimo grandines ir kitokius dalykus. Bet knygos tikslas šiek tiek kitoks: papasakoti, kaip gyvena plati Romos imperija, besidriekianti nuo Anglijos beveik iki Indijos ir Egipto, ir tai joje daroma neblogai. Pasakojimai apie imperijos kraštus gyvi ir įdomūs, juos skaitant supranti, kokia galinga kultūrinė (ir karinė) jėga buvo romėnai.

Kasdienis Romos imperijos gyvenimas iš tiesų stebėtinai panašus į dabartinį; viduramžiai kultūriškai atrodo daug toliau. Romoje gerai organizuotas valstybės gyvenimas, kariuomenė elgiasi labai moderniai, daug išradimų ir įpročių atpažintume ir dabar. Globalizacija irgi romėniškas išradimas: nors imperijoje daug tautų, bet jos perima vieną kultūrą, turi daug ekonominių tarpusavio ryšių. Bet kurios tautos atstovas, jei tik jis laisvas žmogus, gali Romoje siekti politinės karjeros; imperatoriai buvo kilę ne vien tik iš dabartinės Italijos. Susisiekimas su imperijos pakraščiais smarkiai pagerėjęs, nes romėnai moka tiesi puikius kelius, gerina infrastruktūrą, statydami uostus bei akvedukus. Roma, Aleksandrija – daugiataučiai miestai, juose galima sutikti netgi turistų: kuo tai nepanašu į dabartinį Londoną ar Niujorką? Skirtumas gal tik tas, jog kastos labai aiškios (vergai nuo piliečių stipriai skiriasi, jiems taikomi kitokie įstatymai) ir romėnai mėgsta, mūsų požiūriu, žiaurias pramogas: gladiatorių, laukinių žvėrių kautynes bei vadeliotojų varžybas, kuriose neretas lenktynininkas, iškritęs iš vežimo, būna sutrypiamas žirgų. Nors, gal romėnams keistai atrodytų ir dabartiniai mūsų filmai, kuriuose agresijos ir smurto netrūksta.

Kelionė paskui monetą“ man padarė šiek tiek mažesnį įspūdį nei „Viena diena Senovės Romoje“, bet besidomintiems Senovės Roma abi jos turėtų patikti, o tokiems ja per daug nesižavintiems kaip aš siūlyčiau pradėti nuo „Vienos dienos“.

Andrius Tapinas: Vilko valanda

Manau, kad Andriaus TapinoVilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan.). Tame nėra nieko blogo, tiesiog mano lūkesčiai besitikint Umberto Eco stiliaus intrigos senoviniame Vilniuje (kad ir su patobulintomis garo mašinomis ir stympankine fantazija) prasilenkė su rezultatu.

Kaip minėjau, labiausiai man patiko knygos istorinis prieskonis ir daugybė užuominų į dabartinius įvykius bei reiškinius: yra ir Venskienė, ir Vilniaus senamiesčio Rožė. Skaitant knygą tos užuominos kelia didelį pasitenkinimą, taip ir nejučia sau į ūsą šypsaisi lėtai kinkuodamas galvą „taip, taip, žinau, ką turėjai omenyje“. Lieka tik klausimas, ar tos užuominos į dabartinius reiškinius išliks aktualios ir suprantamos po kokių dešimties metų, mat be šio kultūrinio sluoksnio „Vilko valanda“ taptų tik lėkštoka nuotykių knyga. Pasikartosiu, bet susidariau įspūdį, jog ji labiau apie dabartinį, o ne senovės Vilnių.

Patys nuotykiai per daug manęs nebedomina, bet tikiu, jog „Vilko valanda“ galėtų būti populiari tarp paauglių ir visai puikiai pakeistų savo laiku populiarias indėnų istorijas. Veiksmo daug, jis greitas, tik ganėtinai plokščias, bet tikriausiai ir nebuvo tikslo kurti sudėtingų personažų su labai įvairiapusėmis asmenybėmis. Tiesiog neįtaikau į tikslinę auditoriją, tad sunku ką ir komentuoti.

Tikiu, kad ši knyga galėtų skaitytoją sudominti Vilniaus istorine geografija ir leisti jam visai smagiai praleisti keletą vakarų nuotykių pasaulyje. Bet aš iš jos norėjau daugiau.

ATNAUJINIMAS: VenSkienė, o ne VenCkienė.

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Patricia Crisafully: Rwanda, Inc

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

Rwanda, Inc“ labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą „Why Nations Fail“, nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į „geradarį diktatorių“, kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją – sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.