Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?

Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose.

Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Jei stalas idealiai sutvarkytas, tai tikėtina, jog žmogus visur yra linkęs į detales ir pedantiškas; jeigu ant jo daug šeimos nuotraukų, tai jis šeimyniškas; jei ant jo mėtosi daug įrairių knygų apie keliones, tai tikriausiai jis mėgsta keliauti. Kaip ir nieko stebuklingo, bet į tam tikrus niuansus visgi reikia atkreipti dėmesį.

Tai, kas yra darbe ant stalo ne visai gali pilnai atspindėti žmogaus asmenybę, nes darbo stalas yra vieša erdvė, kuri visiems matoma, tad asmuo gali naudotis ja, bandydamas projektuoti savo asmenybę aplinkiniams: gal būt žmogus nori parodyti, jog jis labai išsilavinęs, todėl laikys ant darbo stalo kokį nors lotynų kalbos vadovėlį arba klasikinės muzikos kompaktinių diskų rinkinį. Gal būt net tokio žmogaus svetainė bus pilna rimtų knygų, bet norint sužinoti apie tikrąją asmenybę, vertėtų pažvelgti į to žmogaus miegamąjį: kokia knyga padėta palei jo lovą? Miegamasis yra ta privati erdvė, kurioje žmonės labiausiai būna savimi, nes juk tai intymi vieta, kur svetimi neužsuka, tad ir nėra reikalo jiems pasirodyti.

Atrodytų, jog užėjus į svečius neturėtum daug ką pasakyti apie šeimininko tvarkingumą: juk visi bando susitvarkyti savo betvarkę prieš kam nors apsilankant. Bet yra didelis skirtumas tarp sutvarkyto kambario ir tvarkingo kambario: tvarkingame kambaryje turėtų matytis aiški sistema, kur visada būna padėti daiktai, kaip pagal spalvą ar autorių išdėliotos knygos ar kaip lygiai sukabinti vienos spalvos rankšluosčiai (va, man net neateitų į galvą, kad jie turi būti vienodos spalvos ir dar lygiai sukabinti, kad ir kaip nuodugniai tvarkyčiau savo butą). Tvarka yra labai subjektyvus dalykas: jeigu aš manau, kad butas yra daug maž tvarkingas, jeigu jame nesimėto kojinės, ir nesimato pusiau nugertų kavos puodukų, tai tikrai pedantiški žmonės jausis blogai net jei bent viena knyga spintoje nebus sulygiuota.

Geriausia asmens aplinkoje kreipti dėmesį ne į daiktus, o ieškoti jų naudojimo požymių. Gal svetainėje stovinti snieglentė yra tik žmogaus noras kada nors išmokti ja slidinėti, o tai, kad ji padėta matomoje vietoje – bandymas parodyti, jog esi sportiškas? Jei iš tiesų žmogus yra aistringas snieglentininkas, tai snieglentė bus apibraižyta, o kambaryje bus ir daugiau su šiuo pomėgiu susijusių atributų: gal kur mėtysis senas skipasas, kabės nuotrauka iš kelionės po kalnus ar panašiai. Mano namuose irgi galima rasti įvairių protingų knygų, kurių vis neprisiruošiu perskaityti – tikriausiai tai irgi kai ką apie mane parodo.

Taigi, sprendžiant apie asmenybę, labai svarbi yra visuma, nes ne visos detalės gali būti iškalbingos: jei po lova mėtosi aukštakulniai bateliai, tai nereiškia, jog kambario savininkas yra mergina, gal jas paliko jo draugė. Be to, išvadų apie asmenybę iki galo negalima pasakyti ir vien iš darbo stalo: galbūt kompanijoje kiekvieną dieną stalą sutvarko valytoja, o laikyti ant jo asmeninių daiktų neleidžia darbdavys. Viskam svarbus kontekstas.

Christopher McDougall: Born to Run

Pasirodo, ilgų distancijų bėgimas yra labai keista sporto šaka: standartiškai net devyni iš dešimties bėgikų per metus patiria traumas. Bet užtat tai tikriausiai vienintelis toks sportas, kuriame šešiašdešimtmečiai atletai gali kaip lygūs su lygiais lenktyniauti su devyniolikmečiais (manoma, kad pats sportinės formos pikas pasiekiamas ties maždaug 27-eriais metais, bet po to forma prastėja labai lėtai).

Knyga „Born to Run“ turėtų patikti visiems, kas bėgioja arba tuo domisi: ji apie ultramaratonininkus ir Meksikoje gyvenančią Tarahumara indėnų gentį, kuri, gali būti, yra greičiausi pasaulio ilgų nuotolių bėgikai. Šie indėnai mėgsta rengti dviejų parų bėgimo varžybas, kurių metu gali nubėgti kelis šimtus mylių (o tai dešimt kartų ilgiau nei maratonas!). Knygoje teigiama, jog galimybė bėgti ilgas distancijas yra vienas svarbiausių evoliucijos būdu įgytų žmogaus ginklų: gal koks jaguaras ir gali bėgti greitai, bet tik trumpus nuotolius, tuo tarpu žmogus gali palaikyti tą patį bėgimo tempą kone visą dieną. Nei vienas gyvūnas taip greitai nesugeba atsiaušinti prakaitavimo būdu: gyvūnai dažniausiai aušinasi giliai kvėpuodami ir iškišę liežuvį, tad sparčiai bėgant neilgai trunka, kai jiems kyla perkaitimo grėsmė, tad jie turi sulėtėti. Sakoma, jog Afrikoje yra genčių, kurios vis dar medžioja antilopes jas tiesiog nuvarydami nuo kojų: po pusdienio gainiojimosi antilopė tiesiog nebepavelka kojų.

Bet kodėl dabartiniai bėgikai tokie neatsparūs ir taip greitai gauna traumas? Juk jeigu mes evoliucionavome į tokius gerus bėgikus, tai kodėl dabar beveik visi bėgikai greitai susižeidžia? Knygoje teigiama, jog problema yra brangiuose bėgimo batuose, nes jie per daug bando koreguoti kojos judėjimą. Kuo brangesni batai, tuo didesnė tikimybė susižeisti, o geriausiai bėgti basomis. Iš tiesų, bėgant basomis, kojos statomos visiškai ne taip, kaip bėgant su sportiniais bateliais. Su batais koja dažniausiai nusileidžia ant kulno, tuo tarpu bėgant basomis kulnas beveik iš vis neliečia žemės. Indėnai ir basakojės Afrikos tautelės, kurios kasdien bėgioja ne tiek ir mažai, traumų beveik negauna.

Ką perskaičiau per sausį

Sausis buvo gana produktyvus perskaitytų knygų derliumi, nors ne visi skaitiniai buvo labai įdomūs bei vertingi. Trumpos pastabos apie tai, ką perskaičiau:

  • Umberto Eco – „Vakarykštės dienos sala“. Kadangi Umberto Eco mėgstu, tai negaliu labai skųstis, bet tikriausiai tai, mano nuomone, silpniausia iš jo rašytų grožinių knygų (nesu perskaitęs tik paskutiniosios – „Prahos kapinių“, tad apie ją negaliu nieko pasakyti). Nors geografiniai atradimai, ilgumos nustatymo problemos subtilybės man gana artimos pagal jūreivišką sielą, bet kažko šioje knygoje vis tiek trūko.
  • Hersh Shefrin – „Beyond Greed and Fear“. Sakyčiau, viena geresnių knygų apie elgsenos finansus (behavioural finance, ar čia teisingas vertimas?) ir kaip iš to užsidirbti pinigų. Vienoje vietoje, koncentruotai ir su aiškiais praktiniais pritaikymais. Tiems, kas su šiomis temomis dar nėra susidūręs, tai galėčiau parekomenduoti kaip neblogą knygą, bet pats nelabai daug ką radau joje naujo. Gal tik įsiminusi labai teisingai nuskambėjusi frazė, kad rinkos yra iš tikrųjų valdomos ne godumo ir baimės, o vilties ir baimės.
  • Bruce Buena de Mesquita, Alastair Smith – „The Dictator’s Handbook“. Apie šią knygą jau neseniai rašiau. Gerai šią knygą vertinu jau vien dėl to, kad ją perskaičius, šiek tiek kitaip imi žvelgti į pasaulį, politiką ir geopolitiką: net ir vėliau skaitydamas knygą apie Medičius ar Noamo Chomskio veikalą apie JAV hegemoniją mintyse vis taikiau „Diktatoriaus vadove“ siūlomą analizės modelį. Žodžiu, tai knyga, šį mėnesį daugiausiai prisidėjusi prie mano pasaulėžiūros formavimo. Prie viso to, dar ji ir greitai bei lengvai skaitėsi.
  • Paul Strathern – „The Medici. Godfathers of Renaissance“. Gal ir būtų visai neblogai, bet tikėjausi daugiau istorijos apie finansus ir Medičių banką, bet knyga daugiausiai apie politiką (beje, apie patį Medičių banką man visai patiko Raymond de Roover – „The Medici Bank: Its Organization, Management, Operations, and Decline“). Nors čia nieko stebėtino, nes politika ir finansai visada buvo labai tampriai persipynusi, o juolab tokiais laikais, kai palūkanų ėmimas buvo laikomas nuodėme, o vienintelis rimtas institucinis klientas buvo popiežius. Aišku, tai, kad palūkanų negalima imti, bankui netrukdė, nes palūkanos būdavo “įsiūnamos” į valiutos keitimo kursą: bankas pirkliui skolina kokius nors Venecijos dukatus, o pirklys įsipareigoja už metų grąžinti auksą, kurio vertė tarkim 10 procentų didesnė nei dabar paskolintų Venecijos dukatų kaina. Taip viskas formaliai lyg ir patenka po valiutos keitimo (arba tiksliau — aukso pirkimo) operacijomis, viskas su bažnyčia tvarkoje, palūkanos niekur neminimos, visi laimingi. Net pats žodis “bankas” yra kilęs nuo valiutos keitėjų suoliuko pavadinimo. Pats didžiausias klientas tais laikais buvo bažnyčia, nes ji iš viso pasaulio surinkdavo aukas, kurios suplūsdavo į Romą, o čia jas reikdavo pakeisti iš įvairių valiutų į auksą. Aukų rinkimo grandinė buvo gana ilga ir sudėtinga (bet ir labai pelninga tam, kas už ją buvo atsakingas): koks nors vyskupas Islandijoje surinkdavo aukas žvėrių kailiais, jie būdavo gabenami į Briūgę, ten parduodami už vietinę valiutą, vėl paskui kažkaip pervedinėjami per kelias rankas į Romą, keičiami į auksą ar kitokią reikalingą valiutą. Nenuostabu, kad Medičių bankininkai žūt būt stengėsi šį klientą išlaikyti, pradžioje per papirkinėjimus, o paskui ir per savo šeimos narių stūmimą į kardinolus, o vėliau ir pačius popiežius. Beje, pats Medičių bankas nebuvo pasakiškai turtingas iš bankinės veiklos: palūkanos (t.y. efektyvios skolinimo palūkanos, nes akivaizdus skolinimas už palūkanas buvo laikomas lupikavimu) nebuvo labai didelės, ROE siekė gal apie 10%. Kita bėda su paskolomis viduramžiais (ir vėlesniais laikais, kiek teko skaityti Rotšildų istoriją) yra kad tai dažnai labai rizikingas verslas: paskolini kokiam karaliui, o tas nenori grąžinti ir tave suėmęs kankina, kol prisipažįsti, jog jis tau neskolingas. Manoma, jog Medičių turtai daugiausiai kilo iš jų politinės galios. Banko ir Florencijos valstybės biudžetai dažnai maišydavosi, ir Medičiai tvarkėsi, kaip jiems reikėjo. Kelis kartus bankas būtų bankrutavęs, jeigu Medičiai nebūtų galėję skyles užkamšyti Florencijos gyventojų lėšomis. Vienas įdomiausių jų politinių ginklų buvo kadastro valdymas: Florencijoje buvo privaloma mokėti nekilnojamo turto mokesčius, kurie buvo nustatomi pagal turto kadastrinę vertę. Jeigu koks didikas Medičiams neįtinka, netyčia jiems padidinamos kadastrinės jų turto vertės, ir jie arba privalo daug mokėti, arba trauktis iš Florencijos. Mokesčių nemokėjimas ne išeitis, nes Florencijos liaudis didžiuojasi savo respublika (ir Medičių „valdoma demokratija“), tad juos sukurstyti prieš tokius mokesčių nemokėtojus nesunku.
  • Nicholas Dunbar – „The Devil’s Derivatives“. Dar viena patikusi knyga, apie kurią jau rašiau. Apie tai, kad išvestinės priemonės yra skirtos daugiausiai tam, kad pasitelkus finansų alchemiją sukurti tai, ko niekam nereikia ir dar už tai pasiimti didelę maržą. Rekomenduoju.
  • Ram Charam – „Know-How praktinės žinios“. Gal ir būtų nieko, bet Verslo žinių serijos knygų tikslinėje auditorijoje jau senokai nesu ir jų brangios knygos (pa)prasta kalba ir akivaizdžiomis idėjomis (kaip kad esminė šios knygos mintis, kad vadovas turi būti ne vien mėgiamas, bet ir – o, dieve! – turi turėti praktinių vadovavimo žinių) nušvitimo man nesuteikia. Gal net ir erzina.
  • Noam Chomsky – „Hegemonija arba išlikimas“. Apie JAV vaidmenį pasaulyje, apie tai, kad ji yra pats didžiausias agresorius pasaulyje ir dvigubus standartus. Ne visur galima sutikti, bet susimąstyti priverčia. Perskaitai tokią knygą ir paskui pusę dienos gali praleisti interrnetuose skaitydamas kokios nors 1983-ųjų metų Grenados istoriją ir geopolitines Turkijos-Izraelio-JAV ašies pasekmes. Žodžiu neblogai.

Patarimai, kaip būti sėkmingu diktatoriumi

Prieš kelias savaites The Economist užmačiau visai neblogą interviu su vienos knygos autoriumi apie tai, kaip būti ilgaamžiu ir sėkmingu diktatoriumi. Interviu patiko taip, kad perskaičiau ir pačią knygą (The Dictator’s Handbook: Why Bad Behavior is Almost Always Good Politics). Patiko. Netgi daugiau – privertė pažiūrėti į pasaulį šiek tiek kitaip, kas jau savaime yra geros knygos požymis.

Knygos teorija paprasta: diktatoriai irgi žmonės, tad į juos galima žiūrėti iš asmeninės motyvacijos pusės. Dažniausiai jie motyvuoti bent jau tuo, kad liktų gyvi, kas nėra taip jau paprasta, nes visokių veikėjų, norinčių tave nugalabyt dažniausiai netrūksta. Kad nuo jų apsisaugot, geriausia kad aplinkiniai žmonės tau būtų lojalūs ir patenkinti. Tų aplinkinių daug nereikia — užteks gal kokio procento populiacijos, nes šiaip pilka paprasta liaudis maištauti tingi ir politinių ambicijų neturi. Dar geriau, kad jie ir skaityt nemokėtų, tada ir nesugalvos, kad reikia pokyčių. O geriausia, kad jie ir valgyt neturėtų, kaip Šiaurės Korėjoje, tada ir jėgų galvot neturės.

Tam, kad tavo aplinkiniai, kuriais tu turi pasitikėti, būtų tavimi patenkinti, jiems reikia negailėti pinigų ir prabangos. Bet irgi nereiktų jų per daug išlepinti, nes jie turi suprasti, jog jie priklauso tik nuo tavo malonės. Nes priešingu atveju gerai gyvenantys, bet dėl kažkokių priežasčių nepatenkinti pavaldiniai tampa išlepę ir ambicingi bei užsimano tave pašalinti. Dažniausiai ne itin maloniu keliu. Labai svarbu kontroliuoti šalies pajamas. Kuo mažiau žmonių žino, kur padėti pinigai, tuo geriau. Jeigu šalis turi gamtinių išteklių (kaip nafta ar panašiai) tai šiek tiek lengviau, jeigu šalis skurdi, nieko nebus, bet reikės stipriai apmokestinti liaudį (jie vis tiek nieko nereiškia, be to, kaip minėta, kuo jie turi mažiau resursų, tuo jie mažiau galvoja ir bruzda).

Labai svarbu, kad šalyje būtų soti kariuomenė, nes jiems teks šaudyti į tuos, kas pradės galvoti apie tai, jog reiktų keisti diktatorių. Į užsienio karus tikriausiai nereikės veltis, nes tarptautiniai konfliktai tik sukelia tarptautinės bendruomenės susidomėjimą ir norą tave nuversti ir pakeisti taip vadinama demokratija. Jeigu labai didelio genocido savo šalyje nedarai, tai demokratijos skleidimu dažniausiai visokie vakariečiai nesidomi. Jiems gal kartais reikia, kad juos paremtum Jungtinėse Tautose ar dar kur nors (na, kad leistum naudotis savo žeme karinėms bazėms, iš kurių bus puolamas ne toks protingas kaimyninis diktatorius), bet tokią paramą nesunku iš tavęs nusipirkti: keliasdešimt milijonų dolerių paramos, kuri tikriausiai nusės tavo ir tavo draugų asmeninėse sąskaitose yra žymiai pigiau nei statyti mokyklas, ligonines ir kitokiais būdais laimėti piliečių palankumą normaliomis demokratijos sąlygomis. Demokratija dar yra blogai vakariečių požiūriu ir dėl to, kad patys mąstantys žmonės  kartais galvoja ne taip, kaip vakariečiai norėtų – vat ima ir prasimuša koks nors jų islamiškumas ar dar nors velnias. Su diktatoriais susitarti tokių problemų nėra: keliasdešimt milijonų pinigų ir problemos išspręstos. Arabų šeichai puikiai gyvena ir be demokratijos.

Beje, autoriai teigia, jog panašus modelis gali būti taikomas ne vien valstybėms, bet ir kompanijoms, nes jų valdymo modeliai dažniausiai irgi yra tolokai nuo demokratijos. Bet gal čia nieko blogo.

Nicholas Dunbar: „The Devil’s Derivatives“

Knygų perskaitau nemažai, bet tikrai man patikusios pasitaiko ne taip dažnai. Nicholas Dunbar knyga apie išvestines priemones „The Devil’s Derivatives“ – viena iš jų.

Iš esmės išvestinių priemonių nelabai kam reikia. Na, reikia ten kai kuriems bankams ir žinantiems ką jie patys daro sofistikuotiems investuotojams. Bet paprastam ir nuobodžiam komerciniam bankui, ar kredito unijai, ar draudimo kompanijai turėtų pakakti ateities valiutos sandorių ir, na, galbūt išvestinių palūkanų instrumentų (tam kad pasikeisti plaukiojančias palūkanų normas į fiksuotas ir atvirkščiai). Juo labiau išvestinių priemonių nereikia paprastiems mažmeniniams investuotojams (taip, jums) ar nelabai ką suprantančioms savivaldybėms ar kitokiems nelabai patyrusiems investuotojams. Bet išvestinių priemonių kūrimas yra santykinai labai pelninga investicinių bankų veikla, tad jie ėmė ir prikūrė visokiausių sudėtingų išvestinių instrumentų, kurie su finansų magijos pagalba pavertė smirdinčias ir beveik nemokias JAV gyventojų būsto paskolas į kvepiančius saugius aukščiausią reitingą turinčias investicijas, kurias buvo galima siūlyti tik saugumo ieškantiems investuotojams. Kurie nei iš tolo nebūtų prisilietę prie tokių produktų, jeigu būtų suvokę, su kokiomis rizikomis jie realiai susiduria.

Išvestinių priemonių populiarumas staiga didėjo ne vien dėl to, kad tai buvo labai pelninga finansų alchemijos veikla investiciniams bankams – buvo ir tam tikros iškreiptos motyvacijos iš bankų reguliatorių pusės. Bazelio reikalavimai ne vienodai skaičiuoja kapitalo poreikį išvestinėms priemonėms ir, tarkim, paskoloms, tad atsiranda galimybių bankams pasiekti lygiai tokį patį ekonominį efektą per kokius nors apsikeitimo sandorius su Kaimanų salų banku, kuris turi nusipirkęs paskolą, kaip ir turint tą pačią paskolą ant savo balanso. Tik kapitalo poreikis žymiai mažesnis, naudojantis išvestinėmis priemonėmis, tad ir svertą galima naudoti didesnį, kas automatiškai reiškia, jog ir akcininkų nuosavybės grąža turėtų būti didesnė (tiesa, ir rizika didesnė, bet viskas gerai, kol viskas gerai).

Sudėtingų išvestinių priemonių augimas vyko iki tol, kol viskas pradėjo įspūdingai griūti. Užteko nustoti augti JAV būsto kainoms, pradėjo bankrutuoti namų savininkai, būsto paskolos tapo bevertės, ir net saugiais laikyti AAA reitingo CDO tapo nelabai kam reikalingi. Išvestinių priemonių buvo prisipirkę net patys saugiausi investuotojai, užkratas plėtėsi net iki pinigų rinkos fondų. Net draudimo bendrovės (kaip kad AIG) nebuvo tinkamai įvertinusi išvestinių priemonių rizikų: net jeigu CDS išrašymas ir atrodo labai panašiai kaip draudimas nuo įmonės bankroto, bet jis dažniausiai apskaitomas rinkos verte, tad jai nukritus draudimo bendrovei iš karto reikia pervesti pinigus kitai sandorio šaliai (t.y. draudimo kompanija gauna margin call). Jei tai būtų normalus draudimo kontraktas, draudimo kompanija pinigus turėtų pervesti tik atsitikus draudiminiam įvykiui, o ne kažkada anksčiau, priklausomai nuo rinkos įnorių. Didžiausias JAV draudikas AIG tam nebuvo pasiruošęs ir dėl to jį teko gelbėti.

Aišku, gal būt šioje knygoje spalvos ir sutirštintos, o tie, kas kūrė išvestines priemones neturėjo jokių piktų kėslų ir tikrai jomis tikėjo. Bet visgi tai, kad išvestinių priemonių rinkoje jų kūrėjų paskatos buvo ne visai teisingos, o investuotojai nebuvo apsaugoti irgi tiesa. Nors, kita vertus, visko irgi nesureguliuosi, o nuo pačio savęs kvailumo niekas ir neapsaugos. Bet juk taip nesunku susivilioti keliasdešimt bazinių punktų didesniu pajamingumu, net jei jis padarytas finansų alchemijos pagalba.

Kontroliniai sąrašai (checklists) išgelbės pasaulį!

Prieš kelias dienas baigiau skaityti žinomo JAV chirurgo Atul Gawande knygą „The Checklist Manifesto“. Tai knyga apie kontrolinius sąrašus (angl. checklists) ir kaip jie gali žymiai pagerinti sprendimų priėmimą sudėtingose situacijose ar tiesiog pagerinti darbo rezultatus ten, kur atrodytų reikia labai daug žinių ir profesionalumo.

Kontroliniai sąrašai pirmiausia plačiai paplito aviacijoje: tai tiesiog ant vieno popieriaus lapo surašyti keli punktai, kuriuos pilotas turi patikrinti prieš pradėdamas skrydį. Ar yra degalų? — Yra. Ar sparnai apipurkšti skysčiu, kuris neleidžia susidaryti ledui? — Taip. Ar turime oro prognozes? — Taip. Ir panašiai. Kiekvienas užrašytas klausimas ir priminimas atrodo savaime suprantamas ir patyręs pilotas tikrai neturėtų jo pamiršti. Kai kurie klausimai net gali pasirodyti kvailoki, bet pats procesas, kai pereinama per kontrolinį sąrašą leidžia išvengti klaidų, kurios gali būti labai skaudžios: kiekvienas patyręs pilotas gali vieną dieną būti dėl kokios nors priežasties išsiblaškęs ir netyčia praleisti kokį nors esminį punktą.

Būdamas chirurgu, autorius kasdieną susiduria su sudėtingomis operacijomis, kurios susideda iš daug paprastų veiksmų, kuriuos nesunku praleisti, ypač tokiose stresinėse situacijose, kai paciento gyvybė kabo ant plauko, kraujas liejasi laisvai, o medicininė technika ima ir užsiožiuoja. Pastebėta, jog chirurgai gana dažnai (kas kelias operacijas) pamiršta atlikti kokį nors esminį veiksmą – nenusiplauna rankų, nedezinfekuoja įrankių, užmiršta paklausti apie paciento alergijas ar nesuleidžia antibiotikų. Kiekvienas iš šių neatliktų veiksmų dažnai sukelia komplikacijas (ankstesnėje Atul Gawande knygoje „Better“ sužinojau, kad jos tikrai neretos, o tokios istorijos, kai chirurgai palieka žmogaus kūne kokį nors instrumentą atsitinka vos ne kas mėnesį). Tiesiog chirurgija yra labai sudėtinga, ir gydytojams labai sunku prisiminti kiekvieną veiksmą, kurį reikia atlikti prieš operaciją. Jeigu visi tie veiksmai surašomi į kontrolinį sąrašiuką, kurį prieš kiekvieną operaciją garsiai perskaito ir patikrina vyresnioji seselė, komplikacijų sumažėja beveik perpus, nes klaidų dėl užmaršumo žymiai sumažėja.

Skaitant šią knygą kirbėjo mintis, jog kontrolinius sąrašus būtų puikiai galima pritaikyti ir renkantis akcijas investicijoms. Kiekviena nagrinėjama bendrovė ra labai sudėtinga, ir net patyręs analitikas gali nesunkiai joje ką nors pražiopsoti. Tad vertėtų susidaryti kontrolinį sąrašą dalykų, kuriuos būtina peržiūrėti bendrovėje prieš darant investicinius sprendimus. Ar aiški akcininkų struktūra? Ar moka dividendus? Ar užskolinimas ne per didelis? Kokia situacija su konkurentais?… Tikiu, kad tai galėtų padėti išvengti bent dalies  investavimo klaidų.

Greenblatt knyga apie “spin-off’us”

Nepaisant labai jau kičinio knygos pavadinimo (sutikite, „You Can Be a Stock Market Genius“ didele kokybe nekvepia) paskutinė Joel Greenblatt knyga nenuvylė. Kaip ir prieš porą metų skaitytojeThe Little Book that Beats the Market“ (kuri man irgi labai patiko), joje galima rasti labai paprastų ir aiškių idėjų apie investavimą į nuvertintas kompanijas. Šį kartą Joel Greenblatt rašo apie gana specifinę nišą, kurioje galima ieškoti nuvertintų investicijų: jis siūlo atkreipti dėmesį į sudėtingus įmonių restruktūrizavimus, perėmimo sandorius, bankroto procedūras ir panašiai. Iš pradžių tai gali pasirodyti baugiai sudėtinga, bet įdėtas papildomas darbas į idėjos nagrinėjimą dažniausiai atsiperka su kaupu.

Greenblatt rašo, jog ypač daug puikių minčių gali kilti stebint „spin-off“ sandorius. „Spin-off“ – tai toks įmonės restruktūrizavimas, kai egzistuojanti kompanija atskiria tam tikrą savo veiklą į kitą įmonę ir šią naująją kompaniją parduoda (nors gal ir ne visą). Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje: Žemaitijos Pieno Investicija, ALT Investicijos (tiesa, čia sėkmės mažiau…). Kompanija gali norėti atskirti savo veiklą tam, kad atskiriamo padalinio vadovai būtų labiau motyvuoti per opcionus, tam kad galėtų gauti leidimą įsigyti kokį nors naują verslą ar tiesiog norėdama išgryninti savo pagrindinę veiklą. Neretai atskiriamas verslas nėra jau toks blogas, o jei ir darbuotojai bei vadovai tampa sumotyvuoti labiau stengtis, tikėtina, jog atskirto verslo rezulutatai po atskyrimo gali pagerėti. Bet Greenblatt siūlo investuoti į tokias atskirtas kompanijas ne dėl to. Dažniausiai po tokio atskyrimo naujosios kompanijos, ypač jeigu jos nėra didelės, kainuoja labai pigiai todėl, kad buvę motininės kompanijos akcininkai skuba išsiparduoti akcijas beveik į nieką nekreipdami dėmesio. Juos galima suprasti: įsivaizduokime didelio fondo valdytoją, kuris turėjo kompanijos A akcijų už 10 milijonų dolerių. Kompanija A atskyrė savo nekilnojamo turto verslą į įmonę B, kurios akcininku automatiškai tapo ir investicinis fondas. Bėda ta, kad kompanija B yra gal šimtą kartų mažesnė už kompaniją B, o dabar fondų valdytojas turi sekti (t.y. skaityti analizes, susitikinėti su vadovais ir t.t.) nebe vieną investiciją, o dvi: kompaniją A, į kurią investuota 9,9 milijonai dolerių ir kompaniją B, kurios akcijose yra 0,1 milijonas dolerių. Tikėtina, jog jis nesuks sau smegenų ir ilgai negalvojęs tiesiog ims ir parduos kompanijos B akcijas bet kokia kaina. Ir tokių pardavėjų rinkoje bus nemažai, tad kompanijos B akcijos turėtų pigti. Tada jas ir reikia pirkti, nes pasibaigus tokiems pusiau priverstiniams pardavimams ir praėjus kiek laiko, labai tikėtina, jog kompanijos B akcijos bus vertinamos rinkoje be jokių nuolaidų.

Panašios situacijos gali atsitikti ne vien su spin-off’ais. Taip gali įvykti ir jei kompanija restruktūrizuojama po bankroto ir investuotojai šio proceso metu gauna keleto rūšių obligacijų bei naujų akcijų. Galbūt kai kurie instituciniai investuotojai gali investuoti tik į akcijas, tad jie iš karto pardavinės netikėtai gautas obligacijas, ar atvirkščiai: kai kas gali investuoti tik į obligacijas ir akcijos jų nedomina. Kuo sandoris sudėtingesnis, tikėtina, jog galimybių uždirbti iš rinkos neefektyvumo yra daugiau.

Savaime suprantama, toks investavimas reikalauja nemažai žinių ir finansinių atskaitų skaitymo, bet patys principai nėra sudėtingi. Todėl Joel Greenblatt ir yra mano vienas mėgstamiausių autorių apie investicijas.

ATNAUJINIMAS: Pasirodo, ėmiau čia viską ir supainiojau. Ši Greenblatt knyga visai ne nauja (ji išleista pirmą kartą dar gūdžiais 1999-aisiais). Paskutinė jo knyga, išleista šiemet yra „The Big Secret for the Small Investor“, kurios nesu skaitęs.

Barbara Demick: Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė

Vienintelė likusi totalitarinė komunistinė valstybė Šiaurės Korėja mane masina lygiai taip pat kaip kokia nors autokatastrofa: žiūrėti baisu, naudos nėra, bet akių niekaip negali atitraukti. Todėl JAV žurnalistės Barbaros Demick knygą surijau labai greitai.

Kasdienis Šiaurės Korėjos žmonių gyvenimas iš tiesų labai baisus. Jis tiek baisus, jog net sunku pilnai suvokti žmonių kančią: jeigu mes Sovietų Sąjungoje stovėdavome ilgose eilėse prie maisto produktų ir džiaugdavomės gavę kiaušinių ar tirpios latviškos kavos, tai šiaurės korėjiečiai džiaugiasi gavę kukurūzinių miltų (saujelė ryžių tėra tik graži svajonė). Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilęs badas nusinešė begales gyvybių, žmonės buvo priversti valgyti maltą pušies tošį ar rinkti žolę ir taip gelbėtis nuo bado. O kai pilvas tuščias, apie jokį progresą kalbėti negalima.

Įdomu tai, jog nuo pat kūdikystės mokyti už viską dėkoti puikiajam šalies vadui ir veikiami propogandos, šiaurės korėjiečiai nuoširdžiai tiki, jog jų šalis visgi yra pati turtingiausia ir geriausia pasaulyje, o visi jų kaimynai gyvena žymiai skurdžiau. Kai visa informacija griežtai kontroliuojama, o šalies piliečiai neturi jokio sąlyčio su išoriniu pasauliu, Libijos stiliaus sukilimo vargu ar galima kada nors tikėtis. Mirus didžiajam vadui Kim Il-sung visų žmonių veidais tekėjo ašaros: tikriausiai daugiausiai iš baimės pasirodyti, jog per mažai gedi (o tai automatiškai reiškia koncentracijos stovyklas, iš kurių ne tiek jau daug šansų pargrįžti), bet kartu ir nuoširdžiai, mat jo mirtis 1994-ais metais beveik sutapo su Šiaurės Korėjos didžiausio ekonominio nuosmukio ir bado pradžia. Žlugus Sovietų Sąjungai, o Kinijai vis tvirčiau einant link rinkos ekonomikos modelio nebeliko kam subsidijuoti niekam verto Šiaurės Korėjos ūkio.

Kontrastas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų milžiniškas. Dabar net sunku patikėti, jog tik susiskaldžius Korėjos valstybei šiaurė buvo ekonomiškai stipresnė, joje buvo koncentruota daugiau pramonės ir ji turėjo daugiau gamtinių išteklių. Pabėgėliams iš Šiaurės gana sunku pradžioje adaptuotis vakarietiškame Pietų pasaulyje, ir tai nieko stebėtino, nes jiems net pilnas ryžių dubenėlis tris kartus per dieną atrodo neregėta prabanga. Tuo tarpu greitas, pilnas reklamų ir vakarų kultūros pasaulis pietuose kelia išgastį, pasimetimą ir atstūmimo jausmą. Kai kurie pabėgėliai net dabar turi gana švelnią nuomonę apie Šiaurės lyderius, juos lydi tam tikra nostalgija ir lėtesnio gyvenimo tempo ilgesys. Primena garsųjį George Orwell romaną 1984, kurio pabaigoje net ir didžiausi disidentai visgi supranta, jog jie iš tiesų mylėjo Didįjį Brolį.

Pasipelnyti iš rinkos neracionalumo nėra lengva

Pastaruoju metu perskaičiau dvi labai panašias knygas apie investuotojus, kurie laiku numatė finansų krizę, ir sugebėjo iš jos užsidirbti krūvas pinigų. Michael Lewis‘o „The Big Shortjau minėjau, o Gregory Zuckermann‘o „The Greatest Trade Ever“ irgi rašoma apie tuos pačius fondų valdytojus, tik žymiai daugiau dėmesio skiriama John Paulson‘ui.

Visi šiose knygose minimi fondų valdytojai laiku suprato, jog jeigu nustos kilusios nekilnojamo turto kainos, stipriai padaugės neveiksnių būsto paskolų, nes jos buvo išduodamos net tiems, kurie neturi normalių pajamų (tikintis, jog jas bus įmanoma padengti pardavus pabrangusį būstą). Todėl galima puikiai uždirbti perkant tuo metu itin pigius apsidraudimus nuo tokių paskolų kredito rizikos (didžiausi pinigai buvo uždirbti perkant CDS‘us ant investicinio reitingo CDOs, kurie sudaryti iš subprime būsto paskolų). Iš dabartinės situacijos žvelgiant, atrodytų keista, jog tokia mintis kilo tokiam mažam ratui investuotojų, bet perskaičius šias knygas supranti, jog uždirbti pinigus iš šio statymo tikrai nebuvo lengva. Kaip kad nelengva pasipelnyti iš bet kokio burbulo.

Pirmiausia, jeigu turi investicinę idėją, kuri visiškai priešinga rinkos konsensusui, pritraukti lėšas šios idėjos įgyvendinimui yra beveik neįmanoma. O jeigu jau turi pritrauktas lėšas, nes jau ir taip valdai fondą, kai tik investuotojai pamato, jog pradedi daryti keistas (jų manymu)  investicijas, jie reikalauja grąžinti pinigus. Tie, kas sugebėjo įžvelgti burbulą būsto paskolų rinkoje, savo patirtį buvo sukaupę ne paskolų rinkoje, o prekiaudami akcijomis, tad jiems buvo labai sunku atremti investuotojų argumentą, jog jie nieko neišmano apie paskolas, o visi stambiausi rinkos žaidėjai mano, jog viskas šioje rinkoje bus gerai. Net jeigu įrodai, jog buvai teisus (o tai tikrai įrodo Paulsono fondo rezultatai), sugalvojęs kitą idėją vėl susiduri su tuo pačiu skepticizmu: Paulsonui vėl sunkokai sekėsi rinkti pinigus į aukso fondą.

Be to, net jei galų gale esi teisus, burbulas dar gali tęsti ilgiau nei manei. Viena klaida, kurią padarė tas pats Paulsonas: per anksti pradėjo statyti prieš būsto paskolų burbulą. Jo fondas pradėjo draustis nuo 2005-ais metais išduotų būsto paskolų kredito rizikos, bet kadangi būsto kainos toliau kilo, tais metais išduotos būsto paskolos beveik visos buvo grąžintos sėkmingai: skolininkams tereikėjo parduoti pabrangusį būstą. Tiesa, šią klaidą Paulsonas laiku ištaisė persimesdamas ant vėlesnių metų būsto paskolų draudimų.

Dar viena problema, bandant pasipelnyti iš burbulo: jeigu burbulas pakankamai didelis, jo sprogimas gali sukelti finansų sistemos problemų. Kas iš to, jog uždirbai daug pinigų, bet jie užšaldomi kokiame nors Bear Stearns ar iš viso dingsta Lehman Brothers banke.

Galų gale neįvyko vienas įvykis, kuris irgi tikriausiai būtų nubraukęs visus pelnus iš statymo prieš burbulą: JAV vyriausybė galėjo garantuoti visas būsto paskolas. Tokiomis intervencijomis gal ir sunku patikėti, bet tomis dienomis, kai kas savaitę finansų rinkose atsitikdavo kas nors tokio, ko niekada nėra buvę, nieko nebuvo neįmanomo.

Tikiu, jog su panašiais sunkumais galėjo susidurti ir investuotojai, kurie savu laiku tikėjosi interneto burbulo (ar bet kokio kito burbulo) sprogimo. Iš rinkos neracionalumo pasipelnyti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ką skaičiau kovo mėnesį

  • Tim Harford – „The Logic of Life“. Greitai ir lengvai susiskaičiusi knyga iš populiariosios ekonomikos žanro. Kol skaičiau, ji visai patiko, nes Tim Harford rašo gana įtraukiančiai, bet praėjus trims savaitėms po paskutinio knygos lapo užvertimo, nepasakyčiau, jog galvoje liko labai daug įžvalgų. Nors, tiesa, paaiškinimai, kodėl miestuose yra daugiau moterų nei vyrų įdomūs, bet iki galo neįtikinantys.
  • Nancy Duarte – „Slideology“. Labai patikusi knyga apie tai, kaip padaryti gerą prezentaciją. Glausta, aiški ir su begale patarimų: nuo spalvų paletės pasirinkimo iki šriftų subtilybių ir vizualinio išdėstymo. Labai rekomenduoju perskaityti visiems, kam tenka kurti PPT bylas.
  • Paul R. Ramirez – „Scripophily 101“. Skripofilijos (vertybinių popierių kolekcionavimo) mėgėjo įvadas į kolekcinių vertybinių popierių pasaulį: iš kur atsiranda akcijų bei obligacijų sertifikatai, kas juos spausdina, kas juos anuliuoja, kas yra vertinga ir panašiai.
  • Paul Bergne – „The Birth of Tajikstan“. Kažkada buvau pagalvojęs, jog iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų mažiausiai žinau apie Tadžikistaną. Šiai spragai užpildyti nutariau perskaityti bent kelias knygas apie šią valstybę. Jos moderni istorija gana trumpa, bet gana įdomi: tadžikų identitetą pradėjo kurti tik sovietai 1920-ųjų pabaigoje. Šalies gyventojai buvo neraštingi (tuo metu rašyti mokėjo apie 3 procentus tadžikų), komunizmą statyti sekėsi sunkiai, nes, anot sovietų, “šalyje nebuvo pramonės, taigi nebuvo įmanoma rasti darbininkų, kuriuos būtų galima priimti į partiją”. Autorius teigia, jog Tadžikistanas tapo atskira respublika tik dėl Sovietų geopolitinio žaidimo: buvo siekiama sukurti pavyzdinę persų-iranėnų (tadžikų kalba panaši į persų kalbą) valstybę, kuri galbūt vėliau darytų teigiamą sovietinę įtaką Afganistanui ir Iranui (iki tol Tadžikistanas buvo Uzbekistano dalis). Bent jau šioje knygoje rašoma, jog sovietai iš tiesų stengėsi sukurti modernią valstybę (tikėtina, jog kitaip ir nebūtų įmanoma suvaldyti vietinių genčių): buvo įvestas privalomas mokslas, sunorminta tadžikų kalba, sukurtas jos raštas ir panašiai. Knyga visai patiko, tik joje aprašoma istorija baigiasi ties Tadžikistano tapimu pilnateise sovietine respublika — reikia pasiieškoti kitos knygos devyniasdešimtųjų pilietinį karą Tadžikistane ir jo kelią į tikrąją nepriklausomybę.
  • Mohnish Pabrai – „The Dhando Investor“. Mohnish Pabrai yra vienintelis Pabrai funds valdytojas, o ši knyga yra apie jo investavimo filosofiją. Pabrai yra vertės investuotojas, kuris investuoja labai koncentruotai (jis teigia, jog dažniausiai turi tik 3-5 geras idėjas, ką pirkti) ir ieško tokių kompanijų, kurių tikėtinas nuostolis (downside) yra nedidelis, tuo tarpu egzistuoja tikimybė, jog uždirbti galima daug. Įdomiausia man knygoje buvo tai, jog Pabrai savo investicinę bendrovė įkurė vienas pats su labai nedideliu kapitalu (tik tikėtina, jog jo fondo teisinė forma buvo paprasta akcinė bendrovė). Įkvepia :)
  • Dan Brown – „The Lost Symbol“. Paskutinis Dan Browno kūrinys labai panašus į kitus jo kūrinius, kuriuos skaičiau. Ir nors supranti, jog skaitai šlamštą, o nuo pigaus rašymo stiliaus darosi koktu, bet vis tiek negali atitraukti akių nuo knygos. Kažkuo tai įtraukia. Apie Dan Brown paskutinę knygą labai neblogą recenziją galima rasti nymag.com.
  • William Strunk – „The Elements of Style“. Dan Browno recenzijos mane nuvedė prie klasika tapusios William Strunk knygos „The Elements of Style“, apie kurią jau teko ne kartą girdėti iš įvairių šaltinių. Didelė patarimų dalis pritaikoma tik anglų kalbai, tačiau nemažai ką galima pritaikyti ir lietuviškoms rašliavoms.
  • David Einhorn – „Fooling Some People All of the Time“. Jei kada galvojote, jog uždirbti iš akcijų šortinimo (sell short – parduoti pasiskolintas akcijas, tikintis, jog atpirksi jas pigiau ateityje) lengva, pasiskaitykite šią knygą. David Einhorn daugiau nei penkerius metus kovojo su kompanija Allied, kuri, jo nuomone, neteisingai finansinėse ataskaitose atspindėjo savo būklę. Tikėdamasis, jog šiuo faktu susidomės priežiūros institucijos bei kiti investuotojai, David Einhorn pardavinėjo pasiskolintas šios kompanijos akcijas. Tik pelno iš šios investicijos teko laukti labai ilgai, nes jis susidūrė ne vien su priežiūros institucijų abejingumu, bet ir investuotojų neišprusimu, galinga lobistine sistema ir viešųjų ryšių mašina. Pasirodo, net ir akylai reguliuojamoje JAV rinkoje sukčiams yra vietos klestėjimui.
  • Michael Lewis – „The Big Short“. Kol kas tai geriausia šiemet mano skaityta knyga. Michael Lewis yra ne vien puikus rašytojas (jo Liar’s Poker yra, mano subjektyvia nuomone, viena geriausių knygų apie finansų sektorių), jis kartu ir sugeba surinkti begales faktų bei spalvingai juos pateikti. Jo paskutinė knyga yra apie tuos fondų valdytojus, kurie laiku numatė nekilnojamo turto burbulo sprogimą ir tuo pasinaudodami užsidirbo krūvas pinigų. Lewis rašo apie smulkius fondų valdytojus (nors daugiausiai iš krizės uždirbęs Paulsonas taipogi minimas), apie kurių egzistavimą daugelis nėra net girdėję. Įdomu tai, jog jie  nebuvo susiję su didelėmis finansinėmis institucijomis — vienas iš herojų buvo gydytojas, tapęs fondų valdytoju; kiti trys vos ne savamoksliai investuotojai. Knygos herojai sugebėjo laiku aptikti nekilnojamo turto burbulą būtent dėl to, jog šie fondų valdytojai neturėjo gerų ryšių su bankais ir nebendravo su kitais rinkų dalyviais, kurie gyveno euforijoje ir tikėjo amžinu nekilnojamo turto kainų augimu. Eiti prieš minią yra labai nelengva.