Henrikas Daktaras: Išlikt žmogumi. Autobiografija.



Prieš kelias dienas į mano rankas pakliuvo Henriko Daktaro autobiografija pavadinimu „Išlikt žmogumi“. Net nepamenu, kokiais keliais gavau nuorodą į jos elektroninę versiją (tikriausiai reikia dėkoti kažkam iš Twitter draugų). Įnikau ją skaityti, nes Henrikas Daktaras tikrai turi ką papasakoti. Ir iš tiesų, pasakoja jis nemažai, tačiau tik apie savo gyvenimą kalėjimuose ir įvairiausias muštynes, o visi kiti įdomiausi gyvenimo faktai nėra atskleidžiami.

Tiesa, perskaitęs šią knygą supranti, jog ji tikriausiai ir negalėjo būti kitokia. Knygoje atskleidžiama daug gyvenimo už grotų detalių, aiškinamos tarp nusikaltėlių vertinamos moralinės nuostatos: nepalikti draugų, neskųsti, nieko neišduoti. Tad nieko keisto, jog Daktaras daug nerašo apie savo gyvenimą laisvėje ir nepasakoja apie bendrininkus ar valdininkus, su kuriais jam teko dirbti. Knygoje net bandomas tapyti paveikslas, kuriame Daktaras yra sunkiai besiverčiantis šeimos žmogus, kuris vėliau šiek tiek prakunta per savo pažintis (nes, pažindamas daug verslininkų, gali efektyviai atlikti didmenininko vaidmenį), tačiau nenori deklaruoti pajamų, nes valdžioje tik vagys. Tokio paveikslo pagrindimas menkokai argumentuotas, bet tikriausiai autorius ir neturi tikslo įrodyti savo nekaltumo – knygoje tik probėgomis paminėti šie gyvenimo epizodai, o vėliau koncentruojamasi ties kalėjimo gyvenimo peripetijomis.

Viena politiko pavardė, kuri knygoje linksniuojama gana dažnai – Artūras Paulauskas, bet tuo stebėtis nereiktų. Kiti valdžios atstovai, kurie minimi blogame kontekste tėra vidaus reikalų sistemos darbuotojai, kurie irgi tiesiogiai prisidėjo prie Daktaro gyvenimo už grotų bloginimo (arba tie, kurie ima kyšius, bet nieko nepadaro). Nieko sensacingo. Bet, jei knygoje būtų daug sensacijų, tai Daktaras taptų savotišku „ožiu“, skundiku, o to neleidžia nusikaltėlių garbės kodeksas, kuris primenamas vos ne kiekviename knygos puslapyje. Tiesa, knygos pabaigoje lyg ir pažadama, jog daugiau bus atskleista antroje knygoje „Melo dvasia“. Gal.

Knygą visgi verta perskaityti, jeigu jus domina, kaip žmonės gyvena už grotų. Apie hierarchiją, nerašytus įstatymus ir šiaip kalėjimo atsitikimus čia tikrai daug istorijų, ir jos skaitosi visai smagiai. Kalbos stilius leidžia suprasti, jog šią knygą tikriausiai rašė pats Daktaras – literatūrine Nobelio premija ji nekvepia, bet kalbos paprastumas, sakyčiau, tinka knygos temai.

Richard Bookstaber – „Demon of Our Own Design“

Richard Bookstaber yra dirbęs rizikos valdytoju (risk manager) net keliose didžiausiose finansų institucijose (Morgan Stanley, Salomon Brothers, Citigroup), tad ši jo knyga pilna istorijų apie rizikos valdymą, o tiksliau – apie tai, kas atsitinka, kai rizika nesuvaldoma: nuo 1987-ųjų metų rinkos nuosmukio ir Barings banko žlugimo dėl maklerio pridarytų nuostolių iki Long Term Capital Management fiasko bei įvairiausių problemų su sudėtingomis finansinėmis išvestinėmis priemonėmis.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog finansų pasaulis yra itin sudėtingas, o įvairiausi hedge fondai investuoja vadovaudamiesi itin egzotiškomis strategijomis, dažniausiai viskas yra žymiai paprasčiau. Net ir Nobelio premijų laureatų fondas LTCM nebuvo sugalvojęs kažko labai naujo: jie tik naudojo didesnį finansinį svertą, o jų investavimo strategijos nedaug kuo skyrėsi nuo kitų rinkos dalyvių. Tam yra priežastis: tada, kai finansiniai instrumentai tampa itin sudėtingi, labai lengva suklysti ir “uždirbti” daug nuostolių – tiesiog labai sunku atsižvelgti į visas galimas pasėkmes tokiam instrumentui, jeigu rinka pradeda elgtis ne visai taip, kad visada. O jei finansinio instrumento laiko horizontas ilgas, tai beveik gali būti tikras, jog per jo gyvavimo laikotarpį tikrai kas nors atsitiks netikėto (o tokiu netikėtu įvykiu gali būti paprasčiausias pelno mokesčio apskaičiavimo tvarkos pasikeitimas), ir iki tol nuolat uždirbtas nedidelis pelnas virs didžiuliu nuostoliu.

Dar viena rizikos valdymo problema, kurios neįmanoma išspręsti: visai rinkai vienu metu norint sumažinti savo rizikos apetitą (gal būt dėl to, jog finansinių instrumentų kaina krito, tad reikia apriboti savo nuostolius (stop loss)), stipriai sumažėja likvidumas, tad finansinės priemonės dar sparčiau pradeda pigti. Didžiausi nuostoliai istoriškai kaip tik ir buvo patiriami tada, kai buvo neįmanoma greitai išeiti iš pozicijos dėl likvidumo problemų: arba dėl to, kad visa rinka staiga krito ir nebuvo pirkėjų, arba todėl, kad prisiimtas pozicijos dydis buvo labai didelis, tad net supratus, jog investicija buvo bloga, jos likvidinimas užtruko labai ilgai.

Tad kaip išvengti baisiai didelių nuostolių? Atsakymas paprastas: investuoti vadovaujantis kuo paprastesnėmis strategijomis, kur tikrai galima suprasti visas galimas problemas, bei valdyti pozicijos dydį, kad supratus, jog investicija nepasiteisina, iš jos greitai galima būtų išeiti. Didesnis rizikos valdymas (daugiau taisyklių, didesnė priežiūra, ir pan.) yra ne atsakymas, nes padidinta biurokratija dažniausiai atneša priešingą rezultatą: kuo sudėtingesnė sistema, tuo lengviau ką nors pražiūrėti, ypač, kai manai, jog kažkas kitas yra atsakingas už vieną ar kitą sprendimą. Didesnis informacijos atskleidimas irgi nebūtinai yra teigiamas dalykas: jeigu rinka žino, jog koks nors fondas turi vieną ar kitą didelę poziciją, kurią norės valytis, tai rinkos likvidumo nepadidins; atvirkščiai – pirkėjai geriau palauks, kol ši pozicija bus likviduota.

Laima Kastanauskaitė: Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)

Laimos Kastanauskaitės monografija apie įvairiausias tarpukario Lietuvos draugijas ir organizacijas (nesiverčia liežuvis kai kurias jų vadinti paramasoniškomis, o juo labiau masoniškomis) labai išsami ir įdomi – autorė tikrai daug laiko praleido bibliotekose ir archyvuose, rinkdama medžiagą. Ir rezultatas išėjo visai neblogas, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog kažkaip bandoma suvesti, jog visos tos organizacijos, nuo baltistų iki Karininkų Ramovės ir absoliučiai visų tuo metu veikusių svarbiausiųjų partijų,  susijusios su masonais. Taip, iš tiesų, nemažai tarpukario Lietuvos iškiliausių žmonių buvo masonai (Baltrušaičiai, Biržiškos, V. Čepinskis, Vladas Jurgutis, Vincas Mickevičius-Krėvė, Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Riomeris, Mykolas Sleževičius, Balys Sruoga, Vydūnas, Jonas Vileišis ir t.t.), bet abejotina, jog jų visas gyvenimas ir jų visa veikla tik ir buvo masoniška, tad jeigu jie buvo ir kokio nors kito judėjimo nariai, tai automatiškai nereiškia, jog šie judėjimai buvo masoniški. Remiantis tokia logika Kastanauskaitės monografijoje vos ne prieinama iki to, jog Vydūno dvasingumo paieškos Indijos kultūroje buvo ne kas kita, o masonų planas, o kadangi nemažai iškilių veikėjų, kurie dar buvo ir masonai, domėjosi baltų kultūra, pagonybe, tautosaka, tai būtinai ši veikla buvo kažkuo „paramasoniška“.

Tos tarpukario Lietuvoje gyvavusios idėjos, kurios neapsiriboja tautinės savasties paieškomis iš tiesų gal būt gali skambėti masoniškai: bet tik jei priimsime, jog Esperanto kalba, bei komunistų internacionalai tėra grynas masonų išmislas. Lietuvoje veikė tiek Esperanto kalbos gerbėjai, tiek komunistų pogrindis, jų nariais buvo ir Lietuvos masonai. Lietuvoje veikė ir Rotary klubai, ir šiaip įtakingi žmonės mėgdavo susirinkti bendruose vakarėliuose, pasilinksminti, aptarti reikalų, o kartu ir kurti planų. Lygiai taip pat, kaip ir dabar vakarėliuose kartais aptarinėjami reikalai, ir nieko čia išskirtinai masoniško.

Nepaisant šio monografijos trūkumo, knyga tikrai įdomi, kadangi neblogai atskleidžia tarpukario Lietuvos inteligentijos sroves ir tautos vertybių paieškas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tautos šaknų paieškos atrodo naivios ir romantizuotos: to meto archeologai ir kultūros tyrinėtojai savamoksliai, jų išvados tikriausiai mažai objektyvios, jie kuria legendas, kurias patys nori girdėti. Taip atsiranda ir J.Basanavičiaus teorija, jog lietuviai kilę iš trakų genties, gyvenusios Bulgarijoje, Vydūno bei kitų rerichiečių svajonės apie Indijoje vis dar tebegyvenančią baltų gentį ir mūsų kultūrų artumą. Bandoma atkurti senovės baltų pagonių tikėjimą, jį pritaikyti dabarčiai (Visuomio religija), suvienyti latvius su lietuviais, sukurti bendrą baltų kalbą. Kai kurios idėjos skamba ganėtinai utopiškai, tačiau esi priverstas susimąstyti, kuri mūsų tautinio paveldo dalis iš tiesų sukurta būtent tame laikotarpyje (Ar iš tiesų ta lietuvių kalba panaši į Sanskrito? Kiek Gediminaičius galima vadinti lietuviais, jei jie gal net lietuviškai nešnekėjo, o tautiškumas jiems tikrai nerūpėjo?). Buvo gyva ir idėja, jog reikia visoms Baltijos jūros valstybėms susivienyti į vieną bendrą Baltoskandiją, mat didesnė valstybė yra galingesnė. Štai, praėjo pusšimtis metų, ir iš tiesų esame ekonominiais ryšiais labai glaudžiai susieti su Skandinavija – tikriausiai dar labiau nei su istorine kaimyne Lenkija.

Marina Melija: Verslas – tai psichologija

Ši knyga – rusų psichologės Marinos Melijos verslo dienraštyje Ведомости spausdintų straipsnių rinkinys. Nors knygos pavadinimas lyg ir žadėjo, jog tai knyga apie verslą, iš tiesų tai – knyga apie verslininko psichologiją, jo motyvaciją ir psichologines problemas, su kuriomis susiduriama verslaujant. Kartu šioje knygoje galima rasti ir nemažai pastebėjimų apie organizacijos psichologiją (kompanijos misija, jos krizės, ir pan.), kurie turėtų būti įdomūs ir naudingi personalo vadybos specialistams. Knygoje daug trumpų pastebėjimų apie tai, kaip tvarkyti organizacijos psichologinį klimatą, kaip motyvuoti vienos ar kitos rūšies žmones, kaip rinktis pavaduotojus, asmeninius vairuotojus, sekretores ir kitus darbuotojus. Kadangi knyga visgi yra tik straipsnių rinkinys, tai dažnai atrodo, jog joje bandoma aprėpti galybę temų, bet kiekvienai jų skiriant tik po trumpą puslapėlį – šis gilumo trūkumas tikriausiai ir yra didžiausia knygos silpnybė.

Knygos autorė yra rusė, tad remiamasi Rusijos verslo pavyzdžiais, o tai suteikia knygai keletą privalumų: joje ne vien nukopijuota Vakarų patirtis, bet aptariamos ir konkrečios Rusijos oligarchų psichologinės problemos. Kad ir jų motyvacijos problema, kai jau atrodo viskas pasiekta, nes susikrauti didžiuliai turtai; arba jų valdžios delegavimo problema: daugeliu atveju sukūrusiems verslą sunku deleguoti valdymą tiems, kurie jaunesni, ir nekrovė turtų laukiniais 90-aisiais. Be to, daugelį oligarchų jau pradeda kamuoti vidurinio amžiaus krizė, o tai be abejo paveikia jų verslą. Nepaisant to, oligarchai visgi piešiami kaip iš tiesų verti savųjų pinigų – šalyje, kuri nepasižymi darbštumu, jie dirba po 18 valandų per parą ir nekreipia dėmesio į savo asmeninį gyvenimą ar poilsį (tik retkarčiais tarp verslo susitikimų dienai nuskrenda paslidinėti į Šveicariją). Gal visgi jachtomis ir pokyliais garsėjantis Abramovičius nėra standartinis oligarchas…

Bendrai kalbant, knyga verta dėmesio, bet tik jei domina personalo valdymo ir psichologijos problemos.

Darius Čibonis: Svajonės link

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga buvo Dariaus Čibonio „Svajonės link“. Nors šioje knygoje daugiau nuotraukų nei tekstų, ir būtent vaizdai žavi labiau nei tekstas.

Pati knygos idėja nebloga: pasakojant apie puikias atostogas, praleistas keliaujant per visą JAV motociklais garsiuoju Route 66, priversti žmones svajoti, galvoti, ko jie nori iš gyvenimo, ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Kad ir kokie crazy tie tikslai būtų. Bet čia man kilo viena problema: kelionė per JAV motociklu man neatrodo itin ambicingas tikslas – taip, tai būtų puikios atostogos, bet gyvenimo svajonei kažkaip mažoka. Bet gal dėl to, jog ne per daugiausiai žaviuosi Amerika, o kelionė per ją man niekaip neasocijuojasi su sunkiai pasiekiamu tikslu – vienintelė kliūtis šio tikslo pasiekimui tėra finansai, ir tai jų nereikia tiek daug, kiek varganam butui Vilniuje įsigyti (net jei įskaičiuosim Harley Davidson motociklo kainą). Va, jei tikslas būtų vienam jachta apiplaukti apiplaukti aplink pasaulį, kai reikia nugalėti stichiją ir patį save (ir pasiekti finansinius tikslus, kad galėtum nusipirkti brangią jachtą), tai aprašoma kelionė tikriausiai būtų žymiai labiau mane įkvėpusi.

Nepaisant to, pati knyga išleista puikiai. Malonu peržvelgti nuotraukas, pasigrožėti JAV vaizdais, šen bei ten kartas nuo karto paskaitinėti kelionės įspūdžius. Bet, deja, tik tiek.

Markas Aurelijus: Sau pačiam

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.

Viską žmoguje valdo protas, ir visi sprendimai priklauso tik nuo jo. Todėl tik nuo tavęs priklauso, ar esi liūdnas; nuo tavęs priklauso, ar įsižeidei – niekas negali pakeisti tavo požiūrio tik tu pats. Negalima pykti ant žmonių, kurie daro ką nors bloga – tokia jų prigimtis. Negi pyksi ant erškėčių, kad jie augina spyglius? Nebent galima pykti ant savęs, kad neapsižiūrėjai ir įlipai į juos. Nėra nepakeliamos kančios – jei ji tampa nepakeliama, tu iš karto numiršti ir ji dingsta, o jei esi gyvas, reiškia ji pakeliama.

Dar viena įdomi pastraipa pamąstymui:

O jeigu jie [dievai] turi galią, tai kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum, bet prašai, kad tau ką nors duotų arba kad nuo ko nors tave apsaugotų? Juk jeigu dievai apskritai gali padėti žmonėms, tai gali padėti ir šiuo atžvilgiu. […] Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.

Toks perdėtai didelis atsidavimas likimui šiais laikais gal atrodo neteisingas, bet pasimokyti susitaikyti su tuo, ko nepakeisi, nesižvalgyti į praeitį ir nebijoti ateities tikriausiai verta.

Timothy Ferriss: 4 valandų darbo savaitė

Kartas nuo karto sveika į rankas paimti kokią nors motyvacinę knygą: ne tiek tam, kad sužinotum ką nors naujo (nes, sutikime, visos jos rašo apie tą patį), o daugiau tam, kad gautum naują dozę optimizmo ir ryžto veikti.

Ši knyga manęs neįkvėpė.

Pirmasis trečdalis dar buvo visai nieko: jame rašoma apie savo darbų optimizavimą, trumpai pasakojama tai, ką galima rasti David Allen‘o ar Stephen Covey (visgi gal labiau pastarojo) knygose – neatidėliok, dirbk „protingai“ ir tik tai, kas yra svarbu. Po to kalbama apie tai, jog reikia būti ne korporaciniu vergu, o kurti savo (geriausia internetinį) verslą, kad galėtum nieko neveikti, mėgautis gyvenimu, o pinigai patys kapsėtų.

Idėja gal ir nebloga, bet pasiekiama eiliniam tūlui piliečiui ne taip jau lengvai. Ypač žingsnis po žingsnio sekant autoriaus patarimais (Vienas iš jų: apsimesti susirgusiu ir savaitę dirbti iš namų – namie būsi daug produktyvesnis, o tai pastebėjęs tavo viršininkas tau visada leis dirbti namie, jei tik to paprašysi. O po to kažkokiu stebuklingu būdu būdamas namie, ar keliaudamas po tolimas šalis staiga tapsi keliasdešimt kartų produktyvesnis ir tau beveik nebereikės dirbti).

Net ir savo verslo kūrimo idėjos man pasirodė nepatrauklios, nors kitiems jos gal ir veiksmingos. Matyt per daug skaičiau Seth Godin ir panašių guru, kurie teigia, jog svarbiausia, jog verslas turi būti nuoširdus, išskirtinis ir visaip kitaip remarkable. Tuo tarpu Timothy Ferriss produktų idėjos kvepia teleparduotuvėmis ir ne itin protingų klientų ieškojimu. Man labai sunku suvokti, kaip jogos DVD laipiojantiems po kalnus, sukurtas merginos, kuriai patinka joga per kelias savaites ar prancūziškų marškinių pardavinėjimo internetu verslas gali būti konkurencingas ir pelningas. Ypač kai konkurentams įėjimo į rinką barjerų praktiškai nėra, o verslo savininko tikslas yra ne verslo vystymas, o padirbėjus mėnesį, kad užsukti verslą, keliavimas po pasaulį. Galbūt esu per daug persisunkęs skepticizmu.

Kad ir kaip ten bebūtų, tai tik dar viena iš motyvacinių knygų. Krizės laikais motyvacijos iš tiesų reikia, bet rutinoje įstrigusių darbuotojų tikriausiai dabar mažiau: visi svajoja apie darbo išsaugojimą, o ne išsilaisvinimą iš jo.

Alice Schroeder: The Snowball. Warren Buffett and the Business of Life

Ši stora, stora (800+ puslapių) knyga yra pirmoji su pačio Warren‘o Buffett‘o (prisiminus vieną qemm įrašą taip ir norisi rašyti „Triušidės Baro“) palaiminimu rašyta jo biografija. Nors autorė Alice Schroeder ir yra kilusi iš finansų srities – ji dirbo analitike ir teikdavo rekomendacijas Berkšyro kompanijos akcijoms – knygoje apie finansus rašoma nedaug. Gal ir gerai, nes knygų apie Buffett‘o investavimo principus yra daugiau nei galima sutalpinti į kelias lentynas.

Ši knyga – apie Buffett‘ą kaip žmogų. O kaip žmogus jis tikriausiai daugeliui imponuoja žymiai mažiau nei kaip investuotojas. Knyga atskleidžia Buffett‘ą kaip itin paprastą, gal net primityvų, uždarą ir ribotą žmogų, kuris nes pats savimi vargu ar galėtų pasirūpinti, jeigu juo nesirūpintų artimieji. Tiesa, jo poreikiai nedideli: jam tereikia ramybės, kad galėtų gilintis į finansines ataskaitas, vyšninės kolos šaldytuve, hamburgerio pietums ir galimybės vakarais internete žaisti bridžą. Visa jo aistra ir darbas sutelktas į investicinės grąžos didinimą, ir tą jis iš tiesų sugeba puikiai, nors jo investavimo kelias nebuvo toks rožėmis klotas, kaip galėtų pasirodyti. Nemažai jo investicijų nebuvo itin sėkmingos: jam nusipirkus akcijas teko ir pakovoti teismuose (Buffalo Evening News laikraščio atveju), ar traukti kompanijas iš skandalų (Salomon Brothers). O kartais tiesiog Buffett‘as nusipirkdavo visiškai netikusį verslą: kaip kad Berkshire Hathaway kompanija, kurios tekstilės verslą po 18 metų bandymų gaivinti teko uždaryti.

Visgi perskaičius knygą peršasi nuomonė, jog Buffett‘o investavimo sėkmė labiausiai priklausoma nuo teisingų vadovų, ir tik po to nuo fakto, jog kompaniją bandoma pirkti pigiai. Nors Buffett‘as investavimo filosofiją perėmė iš Graham‘o, kuris manė, jog geriausia pirkti itin pigias kompanijas, nebūtinai kreipiant dėmesį į jų vadovybės kokybę (jis investavimą lygindavo su nuorūkų rinkimu – mėtosi nemokamai, bet gal dar gali patraukti vieną dūmą), nusipirkęs kelis pigius verslus jis visgi suprato, jog dažnai pigios kompanijos kainuoja pigiai dėl kokios nors rimtos priežasties. Tokias kompanijas Buffett‘as visgi išmoko „apsukti“ surandant gerus vadovus – aišku, tam kompanijos verslo modelis neturėjo būti beviltiškas. Tačiau vėliau jis savo investicijoms ieškodavo kompanijų su itin stipria ir gera vadovų komanda, bei paprastu verslo modeliu, kurį jis galėdavo suprasti: jeigu tokią kompaniją galima įsigyti nebrangiai, sėkmė beveik garantuota.

Buffett‘o gyvenimas daugiausia ir apsiriboja tik investavimu. Nors apie verslus jis gali šnekėti valandų valandomis, kiti jo interesai gana riboti. Gerų draugų ratas irgi ne itin didelis: daugiausiai jie iš verslo srities, kaip kad Katherine Graham, jau mirusi Washington Post savininkė; Bill Gates, kuris tikriausiai yra geriausias Buffett‘o draugas po Charlie Munger, nes su juo galima žaisti bridžą, kalbėtis apie verslą, filantropiją ir bet ką kitą; bei jau ką tik minėtas Charlie Munger, kuris yra ne vien draugas, bet ir patarėjas. Beje, Charlie Munger pasirodė itin įdomi asmenybė: nors jis pradžije buvo teisininkas, bet tapo puikus investuotojas ir mąstytojas, o jo žinios tikrai nesukoncentruotos vienoje srityje – jis puikiai gali kalbėti ir apie pelių dauginimosi ypatumus, ir apie fizikos pasiekimus, ir apie Senovės Romos istoriją.

Tad kokios žmogiškosios savybės padarė Buffett‘ą puikiu investuotoju? Pirmiausia, visiškas susikoncentravimas ir atsidavimas vienai sričiai – investavimui ir pinigų uždirbimui. Jis neturi kitų interesų, tik grąžos didinimą (išskyrus bridžą). Antra – taupumas. Nors gal tai išplaukia iš pirmosios savybės: jo tiesiog nedomina pinigų leidimas ar mėgavimasis gyvenimo malonumais – jam malonumą teikia tik gilinimąsis į verslus ir ataskaitų skaitymas. Ir trečia, jam pasisekė. Jau vien dėl to, kaip jis pats sako, jog gimė ne kur Bangladeše, kur jo aistra kaupti ir didinti pinigus būtų ne daug ko verta.

Ach, tiesa, dar knygoje bent kokius šešis ar septynis kartus paminėta, jog mėgstamiausias Buffett’o kompiuterinis žaidimas (be internetinio bridžo) yra Helicopter. Hmm…

William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.

Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Atėnams praradus šio prekybos kelio kontrolę teko susitaikyti su nuosmukiu. 

Prekybos plėtrai reikia taikos, nes prekyba nevyksta, jeigu pirkliams nesaugu. Romėnai su savo pax Romana pirmieji sukūrė ilgai išsilaikiusią taiką plačiame Viduržemio jūros baseine, tad jos metu prekyba klestėjo. Atsirado šilko kelias, kuriuo iš Kinijos buvo importuojama ši medžiaga. Nors nei vienas romėnas Kinijoje nesilankė, ir net nežinojo kur ji yra, prekės per daugelį tarpininkų (kurių kiekvienas uždirbdavo nemažas sumas) pasiekdavo galutinius jų pirkėjus. 

Atsiradęs Islamas Indijos vandenyną pavertė arabų prekybine jūra. Nuo pat Afrikos iki Indonezijos vyravo musulmonų pirkliai, kurie į Europą per Raudonąją jūrą tiekė įvairiausias rytų brangenybes: smilkalus, prieskonius, tą patį šilką. Pats Mahometas buvo pirklys, tad prekyba musulmonams buvo “įgimta”. Arabų pirkliai Indijos vandenyne vyravo iki pat XVI amžiaus, kol portugalai nerado kelio aplink Afriką — kelių strateginių sąsiaurių kontrolė istoriškai lėmė didžiulius turtus ir galią.

Portugalai, apiplaukę Afriką, greitai tapo kone turtingiausia valstybe, nors turėjo tik apie milijoną gyventojų. Šį turtą jiems sukrovė kelių strateginių uostų kontrolė Azijoje bei navigacijos žinios. Nors kelionė aplink Afriką buvo sudėtinga ir jos metu žūdavo apie 40% jūreivių, bet krovinys iš Azijos atpirkdavo išlaidas keliasdešimteriopai. Vėliau jūrose pradėjo dominuoti ispanai, dar po kiek laiko — anglai. Bet tada jau tarptautine prekyba užsiėmė nebe šiaip pirkliai, o korporacijos: East India Trading Company ir pan. 

Korporacijos pradėjo nebe vien šiaip prekiauti prabangos prekėmis, bet ėmė kurti ir paklausą tarp vidutinės klasės: taip atsirado masinis britų arbatos vartojimas, o Europoje išpopuliarėjo kava. Britų piliečiai XVIII amžiaus pradžioje jau kasdieną vartojo saldintą arbatą: nors arbata buvo gabenama iš Indijos bei Kinijos, o cukrus iš naujųjų kolonijų Karibuose. 

Pagrindinis kompanijų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną, o tam tikslui reikėjo kontroliuoti strategiškai svarbiausius pasaulio taškus — Malakos sąsiaurį (dabartinis Singapūras), Hong Kongą (Kinija leido užsieniečiams prekiauti tik su šalimais esama Kantono provincija). Iki šiol svarbiausi taškai pasaulio prekyboje išlieka Malakos sąsiauris, įėjimas į Persijos įlanką, įėjimas į Raudonąją jūrą, Sueco kanalas ir Panamos kanalas. Visi šie taškai šiuo metu kontroliuojami galingiausių pasaulio valstybių (ar bent su jomis gerai sutariančių).

XIX amžius sukėlė revoliuciją pasaulio prekyboje, nes žymiai sumažėjo transportavimo kaštai: atsirado geležinkelis, garlaiviai. Nors XIX amžiuje pasaulio prekybai didėjo barjerai (buvo keliami muitai, kiekvienai šaliai tapo svarbu ginti savą pramonę), muitų didėjimą atsverdavo transporto kaštų mažėjimas, tad prekybos apimtys augo. Tik XX amžiuje vėl grįžta prie laisvesnės prekybos, o tai paspartino pasaulio BVP augimą. Autorius laikosi nuomonės, jog laisva prekyba lemia šalies turtėjimą, o protekcionizmas toli neveda.

Andrew Jack: Inside Putin’s Russia

Jeigu pernai metais skaityta Annos Politkovskajos knyga „Putin’s Russia“ rėkte rėkė apie Rusijos valdžios despotiškumą, savivaliavimą, korupciją ir totalitarizmą, tai Financial Times korespondento Andrew Jack knyga „Inside Putin’s Russia“ žymiai mažiau emocinga, nors piešiamas vaizdas panašus.

Boriso Jelcino valdymo laikotarpis labai panašėjo į anarchiją: realią galią turėjo oligarchai, kurie beveik veltui per privatizavimą įsigijo daug valstybinio turto. Tuo metu viską buvo galima nusipirkti: pradedant valdininkų palankumu, baigiant teismais ir konkurentų užsakomosiomis žmogžudystėmis. Net jei ir teismas buvo nepalankus, vis dar buvo galimybė papirkti antstolius: nuo kyšio sumos priklausydavo kaip uoliai jie vykdydavo savo pareigas. Milicija nėra skirta padėti piliečiams, ji yra kyšių prievartavimo organas, vykdantis selektyvią tvarkos priežiūrą. Privatizacijų konkursų laimėtojai nusprendžiami iš anksto, kartais net įrašant į konkurso sąlygas, jog „laimėtojas turi nupirktą naftos perdirbimo gamyklą sujungti su kita naftos gamykla toje pačioje apskrityje“. Kas gi kitas gali laimėti šį konkursą, jei ne tos kitos naftos perdirbimo gamyklos savininkas? Tiesa, tokie korupcijos ir anarchijos mastai tikriausiai susiję ne vien su B.Jelcinu – su panašiomis problemomis susidūrė tikriausiai visos pereinamosios ekonomikos valstybės. Gal tik Rusijoje ši situacija išsilaikė ilgiau, ir jos mastai buvo didesni. Knygos autorius netgi mano, jog korupcija yra itin giliai įaugusi į rusų mentalitetą: teigiama, jog net caro laikais kai kurie valdininkai negaudavo algų, tačiau jiems būdavo suteikiama teisė „imti dovanas“.

Tokiame kontekste į prezidentus buvo išrinktas nelabai kam žinomas slaptųjų tarnybų darbuotojas ir ne itin pasižymėjęs valdininkėlis Vladimiras Putinas. Nors iš pradžių jis atrodė gana silpnas (jo rinkimų kampaniją finansavo B.Jelcino šeimai artimi oligarchai), vėliau jis ėmė ryžtingai įvedinėti savo tvarką. Per pirmąją jo kadenciją stiprinant valstybės galią nuveikta iš tiesų nemažai (knyga išleista 2004 metų pradžioje).

Pirmiausia buvo sutramdyti oligarchai. Nors privatizavimo sandoriai nebuvo peržiūrėti, bet buvo leista suprasti, jog valstybės galia pasikeitė: nuo šiol turi būti mokami visi mokesčiai, o oligarchai nebegali užsiimti politika. Priešingu atveju jų laukia susidorojimas. Tokiu būdu buvo neutralizuoti Berezovskis, Gusinskis, Chodorkovskis, o kartu ir buvo iki galo užgniaužta visa svarbesnė laisva žiniasklaida (NTV, TV6). Tiesa, teigiama, jog žiniasklaida pati pradėjo save cenzūruoti ir „prarado savo nekaltybę“, kai buvo organizuojama V.Putino rinkimų kampanija, finansuojama oligarchų: tuo metu buvo kilusi didelė grėsmė, jog bus išrinkti komunistai, kurie galėjo peržiūrėti privatizavimo sandorius.

Valdžia toliau buvo koncentruojama vienose rankose ir darant savivaldos reformą. Gubernatoriai prarado daug galių, juos pradėjo skirti prezidentas. Kai kurie stipresni gubernatoriai sugebėjo išlaikyti daugiau autonomijos, bet tendencija buvo panaši. Kai kurie besispyriojantys buvo apdovanoti sinekūromis Kremliuje ar kitose valstybės aparato dalyse. Didžioji dalis naujųjų apskričių valdytojų buvo parinkti iš V.Putino aplinkos ir jėgos struktūrų (jie dar vadinami siloviki).

Ekonominė politika lyg ir pamažu krypo liberalizmo linkme, tačiau V.Putino darytos reformos nebuvo labai plačios – pasirinkta mažiausiai skausmingi keliai. Buvo sumažinti mokesčiai, supaprastintos verslų licencijavimo tvarkos, tačiau esmė liko panaši: verslo sąlygos vis dar tebėra sunkios, ypač tose verslo srityse, kurios yra susiję su strateginiais ištekliais ar dominuojančiu valstybės kapitalu.

Rusijos užsienio politikoje 2004-aisiais metais buvo daug optimizmo. Daug vilčių teikė rugsėjo 11-ąją Putino išreikštas JAV palaikymas – atrodė, jog Rusija pagaliau atsikratė pasaulio skirstymo į rytus ir vakarus, ir yra pasirengusi išvien dirbti su JAV. B.Jelcino valdymo metu pasaulis į Rusiją nebuvo linkęs kreipti dėmesio – jos užsienio politika (jeigu tokia iš viso egzistavo) buvo per daug nenuspėjama ir nepastovi. Tuo tarpu šis Putino gestas gražino Rusiją į pasaulio areną. Gaila, bet dabartiniai su Rusija susiję įvykiai rodo priešinga linkme, nors FT korespondentas pažymi, jog visada Rusijos derybinė politika vadovavosi principu „kas mano yra mano, o dėl to, kas yra tavo – derėsimės“, o su tokiais principais visada labai sunku sutarti.

Knygos išvada paprasta: su V.Putino valdymu į Rusiją grįžo „stiprios rankos“ politika. To pasekmė – susilpnėjusi demokratija (likusi tik jos dekoracija), sumažėjusi žodžio laisvė ir pan. Nors patys Rusijos piliečiai neatrodo, jog dėl to labai pergyvena: jie neturi demokratijos tradicijų, ir net caro laikais jie pasikliaudavo stipria valstybe. „Stipri ranka“ įvedė stabilumo, kurio iš tiesų labai reikėjo po B.Jelcino anarchijos. Tačiau knygos autorius pamini, jog visgi pirmosios V.Putino kadencijos metu nebuvo didelių krizių, ekonomika augo net ir be didelių reformų. Vis dar lieka klausimas, ar V.Putinas išliktų toks mylimas vadovas ir sukrėtimo metu: „Kursko“ krizės valdymas kelia tam tikrų abejonių.

Gaila, jog knyga rašyta 2004-aisiais. Labai būtų įdomu paskatyti panašią dabartinės Rusijos situacijos analizę.