Pat Dorsey: The Little Book That Builds Wealth

Tai dar viena knyga iš „mažųjų knygų apie investavimą“ serijos, šį kart apie Morningstar investavimo filosofiją. O ta filosofija gana paprasta: tereikia investuoti tik į kompanijas, kurios ilguoju laikotarpiu gali uždirbti didesnę kapitalo grąžą nei konkurentai. Aišku, svarbu ir kaina, kurią moki už kokybišką kompaniją, tačiau pagrindinis kriterijus visgi yra kompanijos gebėjimai ilguoju laikotarpiu išlaikyti aukštą investuoto kapitalo grąžą (Return on invested capitalROIC). Jei kompanija generuoja didelę grąžą nuo investuoto kapitalo, tai tikėtina, jog ji turi stiprių konkurencinių pranašumų, kurie neišdils net esant finansinėms krizėms; taigi, tokių kompanijų akcijos yra gana saugi investicija.

Kompanijos sugeba pasiekti aukštą nuosavybės (ROE > 15%) ar turto grąžą (ROA > 7%) dėl šių keturių priežasčių:

  • nematerialus turtas, kurį turi kompanija: tai gali būti arba patentai, licencijos, kurie leidžia kompanijoms turėti monopolį savo rinkos nišoje; arba stiprus prekės ženklas (kaip Coca Cola arba McDonalds), kuris leidžia kompanijoms pardavinėti savo produktus su didesnėmis nei konkurentų maržomis. Tiesa, ne visi žinomi prekių ženklai yra vertingi: vertinga tik tai, kas leidžia bendrovėms didinti savo prekių kainas, lyginant su konkurentais.
  • dideli pakeitimo kaštai: jeigu klientams labai sunku pakeisti tiekėją, tikėtina, jog tiekėjas uždirba nemažas maržas. Kokių nors bankinių sistemų gamintojas, įdiegęs savo sistemą, gali būti gana ramus, jog klientas nuo jo greitai nepabėgs, mat bankui jo sistemos keitimas yra labai skausmingas procesas.
  • tinklo efektas: kuo daugiau klientų, kurie naudojasi kompanijos paslaugomis, tuo daugiau jiems suteikiama vertės. Microsoft programos turi tokią didžiulę rinkos dalį nebūtinai dėl to, jog jos geriausios, bet dėl to, jog jomis visi naudojasi, todėl nekyla suderinamumo problemų. Lygiai taip pat liūto dalis internetinių aukcionų rinkos tenka ebay.com, ir naujam konkurentui sunkiai sektųsi pervilioti klientus, net jei sistema ir būtų kelis kart geresnė – didžiausią vertę kuria platus klientus ratas.
  • kaštų privalumai: kai kurios bendrovės yra natūralios monopolijos, nes kiti konkurentai tiesiog negali konkuruoti dėl kaštų struktūros. Vietinis žvyro karjeras ar šiukšlynas gali efektyviai aptarnauti klientus 50 kilometrų spinduliu, nes vežti žvyrą ar šiukšles toliau yra tiesiog per brangu – tokiems verslams nereikia bijoti konkurencijos, nes vargu ar kas iš toliau esančių karjerų ar šiukšlynų gali geromis kainomis teikti vietos klientams.

Autorius ne kartą knygoje pabrėžia, jog geri kompanijos vadovai nėra pakankama priežastis investuoti į kompaniją: nesvarbu, koks geras vadovas, jam bus labai sunku sukurti gerą bendrovę, veikiančią iš esmės blogame sektoriuje; ir atvirkščiai: kad ir koks blogas vadovas, sunku sugadinti kompaniją gerame sektoriuje.

Rokas Lukošius: Investuotojo išpažintis

Šią knygą labai norėjau perskaityti dėl paprastos priežasties: su Roku man yra tekę kartu dirbti, tad norėjosi pažiūrėti, kaip jam sekėsi išbandant save rašytojo vaidmenyje. Įspūdis liko dvejopas: pirmasis knygos trečdalis tikrai lengvai ir maloniai skaitosi, verčiant puslapį po puslapio kartais šypteli ir bandai atspėti apie kurias čia realias bendroves ar rinkos dalyvius Rokas rašo – kitaip tariant visiškai tai, ko ir tikėjausi iš Roko. Tačiau po to, kai knygos herojai sutinka savo investavimo guru, kuris juos moko uždirbti pinigų rinkose, knyga pavirsta sausoka investavimo vadovėlio santrauka, kurioje nemažai niekur nepaaiškintų terminų, kurie eiliniam su investavimu nesusijusiam šaltkalviui (knygos auditorija vis tik neprofesionalūs investuotojai) manau bus neįkandami. Tikriausiai problema tame, jog plonytėje knygelėje bandoma aprėpti labai daug: pradedant turto klasėmis, diskontuotų srautų metodu, santykiniais rodikliais, ir baigiant Markowitzo efektyviu portfeliu, betomis ir panašiai. Viso to tiesiog neįmanoma išdėstyti glaustai ir suprantamai šimto puslapių romane, ypač jei negali būti užtikrintas, jog skaitytojas turės aukštąjį išsilavinimą ir bus išprusęs statistikoje, ekonomikoje bei suvoks apskaitos pagrindus.

Joel Greenblatt: The Little Book That Beats the Market

Ši nedidukė knygutė, kurią galima perskaityti per gerą valandą gali būti puikus įvadas žmonėms, nieko nenutuokiantiems apie akcijas: joje skaitytojas verčiamas susimąstyti kiek iš tiesų gali būti vertas verslas, o tuo pačiu ir akcijos, kuriomis prekiaujama biržose. Kadangi knyga parašyta itin lengvu stiliumi (bet ne šlykščiai vaikišku-alegorišku, kuris dažnai sutinkamas populiariosios vadybos knygose), ji gali puikiai tikti ir vaikų finansiniam švietimui.

Knygoje siūloma investicijoms ieškoti gerų kompanijų, kurios kainuoja pigiai. Gera kompanija yra tokia, kuri sugeba stabiliai generuoti aukštą nuosavybės grąžą (return on equity – ROE): aukštas ilgalaikis ROE, autoriaus nuomone, užtikrina, jog kompanija generuos pelną ir ateityje – jei ROE mažas, tai kompanija yra labai priklausoma nuo verslo ciklo, ir pelnas gali labai greitai išnykti. Kompanijos kainos pigumą paprasčiausiu būdu siūloma nustatyti pagal P/E rodiklį. Tad investavimo receptas paprastas: reikia išranguoti visas rinkoje esančias kompanijas pagal ROE ir pagal P/E, ir pasirinkti tas bendroves, kurios pagal šiuos rodiklius atrodo geriausiai (siūloma tiesiog susumuoti konkrečios kompanijos užimamas vietas pagal ROE bei P/E ir rinktis įmones su mažiausia suma). Tiesa, čia paprasčiausias siūlomas būdas kompanijoms atrinkti, ir jis nėra visai korektiškas, nes neatsižvelgia į kompanijų skolas: autoriai savo metodikoje vietoje ROE naudojo veiklos pelną (EBIT) dalintą iš viso materialaus turto, o vietoje P/E – EV (enterprise value: kapitalizacija plius grynoji finansinė skola) dalintą iš EBIT. Autoriai teigia, jog taip parinktų kompanijų grąža aplenkia rinką.

Filtravimas pagal šiuos rodiklius turėtų atrinkti kompanijas, kurios būtų patrauklios „vertės“ stiliaus investuotojams: dažniausiai tai pigios, nedaugelio mėgstamos kompanijos, turinčios monopolinę padėtį (elektros kompanijos, komunalinės paslaugos, telekomai) ir dėl to sugebančios uždirbti puikius pelnus. Pabandžiau pritaikyti šią metodiką lietuviškoms akcijoms (OMXV indeksas, atmetus bankus) ir gavau, jog patraukliausios akcijos yra šios:

EBIT / Tangible Assets EBIT / EV
TEO LT 18,3% 17,9%
Panevėžio Statybos Trestas 8,8% 63,3%
Vilniaus Baldai 12,8% 25,7%
City Service 15,3% 8,3%
Klaipėdos Baldai 5,0% 11,0%

Duomenys imti iš Bloomberg, tad jais iki galo pasitikėti nereiktų, bet lyderiai maždaug tokie, kokių ir tikėjausi. Pilną skaičiuoklę galite rasti šiuo adresu.

Niall Ferguson: The House of Rothschild. Money’s Prophets 1798-1848.

Garsių bankininkų Rotšildų (Rothschild) pavardė ne vienam asocijuojasi su neišpasakytais turtais, neaprėpiama galia ir paslaptimis. Neretai jie figūruoja ir įvairiausiose konspiracijų teorijose, lyg jie būtų tie, kurie iš tiesų tampo viso pasaulio virveles ir priverčia geopolitiką vystytis jiems norima linkme. Tame iš tiesų buvo nemažai teisybės devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje, kai Rotšildai buvo patys turtingiausi žmonės pasaulyje ir labai artimai bendravo su Europos monarchais: jie buvo pagrindinis valstybių finansuotojas, tad nuo jų bent jau iš dalies priklausė ar Europoje vyraus taika, ar gali kilti karas (karai dažniausiai visgi finansuojami skolintais pinigais).

Niall Ferguson atliko milžinišką darbą, ir, praleidęs daug laiko benarstydamas Rotšildų korespondenciją (o Rotšildai kartais net kelis kartus per dieną susirašinėdavo tarpusavyje: tai, kas šiais laikais aptariama telefonu, išliko išdėstyta popieriuje), šios šeimos istoriją surašė dviejuose storuose tomuose. Perskaičiau dar tik pirmąjį, apimantį pirmąją XIX amžiaus pusę, o antrasis dar laukia savo eilės.

Rotšildai kilo iš Frankfurto, kur pačioje pradžioje vertėsi senų, kolekcinių monetų prekyba. Kartas nuo karto klientai siūlydavo atsiskaityti už monetas šiek tiek vėliau, tad senelis Rotšildas pamažu perėjo į pinigų skolinimo verslą. Kadangi tuo metu didžiausi kolekcionieriai buvo aukštuomenė, kurie kartu ir užimdavo svarbias pareigas valstybėje, pamažu, palaikant gerus santykius su klientais, buvo galima prieiti ir prie valstybinių paskolų. Tuo metu Vokietija dar nebuvo suvienyta, kiekvieną žemę valdė atskiras monarchas ar didikas, ir dažniausiai, vos ne kiekvienam iš jų reikėdavo finansinių paslaugų, o Rotšildai kaip mat tuo sugebėdavo pasinaudoti.

Penki Rotšildo sūnūs, kuriuos jis siuntė į Paryžių, Londoną, Neapolį ir Vieną (penktasis liko Frankfurte) pradžioje irgi užsiėmė tiesiog pirkliavimu: verslo Londone pradžia buvo gelumbės supirkimas Anglijoje ir jos eksportas į kontinentinę Europą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Rotšildų veikla apsiribojo finansine veikla. Kadangi Rotšildai turėjo savo biurus svarbiausiuose to meto finansų centruose, jie galėjo nesunkiai užsiimti arbitražu: tarkime britų svaro kursas Paryžiuje ir Frankfurte skirdavosi, o Rotšildai galėdavo šiuo skirtumu pasinaudoti, kai kiti finansų rinkos dalyviai dažniausiai iš už savo miesto kojos nekeldavo. Rotšildai taipogi galėjo efektyviai daryti tarptautinius „pervedimus“: jeigu Anglija skolindavo kelias tonas aukso Austrijai, Rotšildai apsiimdavo efektyviai atlikti šį pavedimą. Tam fiziškai gabenti aukso per visą Europą nereikėdavo: Londono biuras gaudavo auksą, o Vienos biuras auksą išmokėdavo iš savų atsargų vos ne tą pačią dieną (aišku, paėmęs už tai solidžius komisinius).

Pagrindiniai Rotšildų klientai buvo valstybės. Rotšildai labai retai kada skolindavo lėšas verslui ar prekybai: jų verslas buvo skolinti valstybėms, apsiimti jų obligacijų leidimu ir spekuliuoti rinkose. Tiesa, Rotšildai skolindavo pinigus fiziniams asmenims, jeigu buvo tikimasi, jog asmuo turi (ar turės) įtakos valstybėje: palankiai nuteiktus valstybės asmenis, būdavo žymiai lengviau gauti tuos pačius valstybės pavedimus. Meno kolekcionieriais Rotšildai irgi tapo ne iš paikystės, o dėl to, jog įvairiausi meno kūriniai yra labai tinkama dovana įtakingiems asmenims: meno kolekciją visada galima panaudoti savo tikslams siekti.

Iš dalies Rotšildų sėkmę galima paaiškinti ir sukurtu labai efektyviu komunikacijų tinklu: Rotšildai samdydavo specialius kurjerius, kurie kaip įmanoma greičiau pranešdavo jiems naujienas, kurios dar rinkos nebūdavo pasiekę. XIX amžiaus pradžioje žinios sklisdavo gana lėtai (juk nebuvo net geležinkelių!): jei Napoleonas laimėdavo mūšį kur nors netoli Rusijos, tai šios žinios pasiekdavo Londoną gal tik po savaitės. O juk tokios žinios galėjo stipriai įtakoti Prancūzijos obligacijų kainą Londono biržoje! Rotšildų komunikacijos kanalas buvo toks efektyvus, jog jie naujienas ir kito kontinento krašto sužinodavo bent pusdieniu ar visa diena anksčiau nei valstybių vadovai, o tai jiems leisdavo uždirbti nemažai pinigų rinkose. Šiuo Rotšildų komunikacijos kanalu naudodavosi net ir diplomatai ir tie patys valstybės veikėjai, kai norėdavo greitai, efektyviai, ir ne visada oficialiai, perduoti kokią nors žinią. Taigi, Rotšildai buvo tapę neoficialiu Europos aukštuomenės bendravimo kanalu: per juos praeidavo visi gandai ir nuomonės; jie iš tiesų buvo Europos diplomatijos „insaideriai“.

Tiesa, Rotšildų įtakos nereikėtų pervertinti: nors jie ir galėdavo spręsti, ar skolinti valstybėms karo tikslais, bei turėjo galimybių neoficialiai įtakoti Europos politiką, jie anaiptol nebuvo visagaliai, ir kartais ir juos užklupdavo netikėti įvykiai. 1848-ųjų metų neramumams bei ne vienos monarchijos pabaigai jie nebuvo pasiruošę, ir nedaug trūko, jog Rotšildų verslas tuo metu būtų žlugęs (juos išgelbėjo tik laiku iš Naujojo pasaulio parsiųsta tauriųjų metalų siunta). O ir banko grąža neatrodo labai didelė: neretai bankas sugebėdavo uždirbti tik 3-5 procentus pelno nuo savo turto.

Rotšildai išskirtiniai tuo, jog niekada neatsisakė savo žydiškumo, niekada neatsivertė į krikščionybę, nors tai jiems būtų suteikę daug privilegijų. Kilę iš beteisių žydų šeimos, per savo uždirbtus turtus jie padarė daug įtakos tam, jog žydai per XIX amžių įgautų daug teisių. Su Rotšildais įsitvirtino ir stereotipas, jog žydas yra skūpus ir pasakiškai turtingas, siekia sau naudos ir per savo turtą bei pažintis iš tiesų valdo pasaulį, nors niekas jam šios valdžios nesuteikė. Tapti turtingiausia pasaulio šeima, uždirbti tokius pasakiškus turtus per savo gudrumą ir darbą, o ne per pavedėjimą (kaip kad kitos to meto turtingiausios šeimos), nekalbant jau apie tai, jog visa tai pasiekta ne tik kad be privilegijų, bet net ir be krikščionims įprastų teisių, XIX amžiaus Europoje iš tiesų buvo kažkas naujo.

Peter L. Bernstein: Capital Ideas Evolving

Prieš daugiau nei 15 metų Peter  Bernstein išleido knygą “Capital Ideas“, kurioje buvo kalbinami žymūs finansų teoretikai bei praktikai apie tai, kaip naujausios mokslinės finansų ir ekonomikos teorijos praktiškai panaudojamos investicijų valdymo versle. Tuo metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama vis labiau populiarėjančiam Capital Asset Pricing modeliui (CAPM), kuris leido vis daugiau matematizuoti ir kvantifikuoti portfelių valdymo procesą.

Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, o kai kurių teorijų taikymas per šį laikotarpį spėjo apturėti ir katastrofiškų padarinių (galima prisiminti 1998-ųjų metų Long Term Capital Management fondo žlugimą). Knygoje “Capital Ideas Evolving“ vėl kalbinami tie patys finansų teoretikai ir praktikai apie naujausias tendencijas investicijų valdyme.

Dažniausiai kartojama mintis knygoje: visgi rinka nėra iki galo efektyvi ir Capital Asset Pricing modelį reikia priimti atsargiai, nors tai vis dar yra geriausias įrankis, kurį turime. Paskutiniai pasiekimai elgsenos ekonomikos (behavioural finance) srityje iš dalies paaiškina, kodėl rinka nėra visiškai efektyvi – kai kurie fondų valdytojai tik tuo ir užsiima, jog skaito naujausius akademinius straipsnius šia tema ir bando sugalvoti investavimo strategijas, kuriomis vadovaujantis galima uždirbti alfą dėl rinkos neefektyvumo. Vienas iš pavyzdžių: elgsenos finansų teorija gana neblogai paaiškina, kodėl „vertės“ akcijų grąža būna geresnė nei „augimo“ akcijų, nors to neturėtų būti, jei rinka efektyvi („vertės“ akcijos nėra rizikingesnės nei „augimo“) – investuotojai labiau yra linkę investuoti remdamiesi „istorijomis“ ir bus labiau linkę pirkti tų kompanijų akcijas, kurios turi puikų produktą ir šiek tiek geresnes augimo galimybes, taip už jas permokėdami. Tuo tarpu niekam neįdomios ir pamirštos kompanijos generuoja žymiai geresnius pelnus (nors jie nebūtinai auga), tad ilguoju laikotarpiu jų akcijų grąža būna geresnė.

Dar viena pastaruoju metu labai populiari idėja tarp institucinių investuotojų yra taip vadinama „portable alpha“. CAPM teigia, jog investuodamas į bet kokį fondą ar finansinį instrumentą investuotojas gauna dviejų tipų grąžą: betą, kuri reiškia bendrą rinkos riziką; ir alfą, kuri parodo, kiek papildomos grąžos sukūrė fondo valdytojas. Iš to išplaukia, jog investuotojai už skirtingų tipų grąžą turi mokėti skirtingus mokesčius: beta grąžą galima išgauti investuojant į labai pigius biržoje prekiaujamus fondus (ETF), o už alfą galima mokėti žymiai daugiau, nes ji nesimėto (teigiamą alfą generuoti sunku). Tiesa, kiekvienas fondas savyje turi tiek alfa, tiek beta grąžą, tačiau finansų inžinerijos pagalba galima tą alfą išskirti – užtenka tuo pačiu short‘inti fondo sekamą indeksą ir tokiu būdu iš fondo į savo portfelį „atsinešti“ tik alfą, o betą palikti rinkai. Idėja gal ir nebloga, tik įdomu, kaip šioms strategijoms sekėsi šios krizės metu: viena iš didžiausių CAPM problemų yra tai, jog daroma prielaida, jog beta yra stabili (beta skaičiuojama iš istorinių duomenų, ir manoma, jog ateityje ji išliks tokia pati). Tuo tarpu krizės gilumoje visų turto klasių koreliacija labai priartėjo prie vieneto.

Ši knyga labai įdomi ir naudinga, bet ji tikrai ne pradedantiesiems. Vietinėje mūsų Baltijos rinkoje vargu ar kas investuoja naudodamasis sudėtingomis statistinėmis strategijomis.

Value Investing: From Graham to Buffett and Beyond

Apie „vertės“ stiliaus investavimą (value investing) prirašyta daug, bet ši keturių autorių knyga, manyčiau, viena geresnių. Joje trumpai ir aiškiai išdėstoma investavimo filosofija, pateikiama nemažai realių pavyzdžių, kaip tikri investuotojai ieško potencialių investicijų, kaip skaičiuoja tikrąsias kompanijų vertes. Be to, antroje knygos dalyje aprašoma keleto žymiausių „vertės“ stiliaus investuotojų strategijos, išryškinama tai, kuo jų investavimas skiriasi nuo bendraminčių: net ir „vertės“ investuotojai nėra visiškai vienodi, kiekvienas jų specializuojasi savose nišose, turi skirtingas kompetencijos ribas.

Greitai permesti akimis šios knygos nepavyks: bent jau aš, perskaitęs kokį skyrių, imdavau galvoti, kokios kompanijos atitiktų vieną ar kitą „vertės“ investuotojų kriterijų Baltijos šalyse. Mechaniškai sijojant įmones, rezultatai nustebindavo: pigiausios kompanijos atrodydavo tos, apie kurias šiaip net nebūčiau pagalvojęs. Ne veltui „vertės“ investuotojai dažnai nesutinka su rinkos nuomone ir vengia populiariausių akcijų: apie kokius nors Lietuvos baldininkus ar Latvijos Dujas spekuliantų forumuose išgirsi ne kasdien.

Pats svarbiausias kriterijus vertės investuotojui yra kompanijos turto vertė (savaime aišku, atėmus skolas, nors labiausiai ieškoma kompanijų, turinčių dideles grynųjų pinigų atsargas). Kompanijos balansas rodo dabartinę kompanijos situaciją, tad nereikia galvoti apie tai, kiek kompanija uždirbs pelno, ir kaip ji atrodys po penketo metų – vertės investuotojai mano, jog toks pelno prognozavimas yra bevertis, nes jo paklaida yra labai didelė. Vertės investavimo klasikas Grehemas tik taip ir atsirinkdavo kompanijas savo investicijoms: jis pirkdavo kompanijas, kurių kaina buvo mažesnė nei likvidaus turto, esančio ant balanso, vertė. Tiesa, dabar tokių kompanijų rasti beveik neįmanoma, tačiau P/BV (kainos ir buhalterinės vertės) santykis vis dar išlieka vienu svarbiausiu vertės investuotojų įrankiu. Tikras vertės investuotojas nebijo ieškoti investavimo galimybių bankrutuojančiose ar restruktūrizuojamose kompanijose, tačiau tam reikia daug žinių, mat reikia teisingai įvertinti, kiek yra vertas kompanijos turtas. Įdomus pastebėjimas: tuo metu, kai skaičiau skyrių apie balansą, mažiausią P/BV santykį Lietuvoje turėjo Agrowill Group akcijos. Tiesa, tikras vertės investuotojas šios kompanijos balanso nepriimtų už gryną pinigą be nemažo žemės kainos sumažinimo, tad tikrasis P/BV po pataisymų turėtų būti žymiai didesnis ir, tikėtina, jog akcijos nebeatrodytų patraukliai. Tačiau kartais net ir visiškai „nurašytose“ kompanijose galima atrasti įdomių galimybių.

Ne visi „vertės“ investuotojai remiasi tik turto verte: svarbus ir ilgalaikis kompanijos uždirbamas pinigų srautas. Tačiau jie vengia prognozuoti kompanijos pelnus į ateitį, dažnai šnairuoja į itin ambicingus kompanijų plėtros planus: gali būti, jog spartus didėsiantis kompanijos pelnas ateityje pasirodys besąs tik miražas. Todėl dažniausiai investuotojai bando paskaičiuoti, koks tikėtinas kompanijos pelningumas ilguoju laikotarpiu, nekreipiant jokio dėmesio į kompanijos augimo galimybes. Tam tinka skaičiuoti vidutinius per 10 metų kompanijų pelnus, ir pagal juos išvesti Shillerio 10P/E  rodiklį (skaičiavau ir aš Lietuvos kompanijų ilgalaikį P/E). Aišku, jeigu kompanija buvo pelninga praėjusį dešimtmetį, tai nereiškia, jog ji bus pelninga ir per ateinančius dešimtį metų, todėl „vertės“ investuotojai ieško kompanijų, kurios turi rimtą konkurencinį pranašumą (kaip kad Coca Cola, Gillette) ar užima monopolinę poziciją savoje rinkos nišoje (Washington Post, telekomai). Kai kurie investuotojai laikosi nuomonės, jog geriausia rinktis kompanijas, kurios yra ne monopoliai, o veikia duopolinėje rinkoje – monopolinės kompanijos dažniausiai yra prižiūrimos valstybės, jiems nustatinėjamos įvairiausios kainų lubos, tuo tarpu duopolinės kompanijos retai įsivelia į kainų karus, o tai leidžia ilgiau išlaikyti gerą pelningumą.

Stewart Ross: [Teach Yourself] The Israeli-Palestinian Conflict

Ši knyga apie Izraelio ir Palestinos konfliktą mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai: plaukiant jachta į Švediją savo pasiimtą knygą jau buvau suskaitęs, tad teko skolintis ką nors iš draugo. Iš Teach Yourself knygų serijos gilios analizės, aišku, tikėtis negalima, tačiau faktų knygoje pateikiama itin daug – galbūt net per daug, nes per juos kartais sunku įžvelgti esmę. Kiekvienos taikos derybos ar pozicijų keitimas vis tiek galų gale tikslo nepasiekė: konfliktas vis dar vyksta.

Ir, tikėtina, jis tęsis dar ilgai, o didžiausia to priežastis, mano nuomone, tai, jog Palestinoje nėra tvirto lyderio, kurį visi gerbtų. Net Arafatui nepavyko iki galo išlaikyti autoriteto: net jeigu jis ir siekė taikos, tai visada atsirasdavo grupuočių (Hamas, Hezbollah), kurios nesutikdavo su tokia pozicija ir toliau tęsdavo išpuolius prieš Izraelį. Tad ilgalaikė taika neįmanoma, kol visi palestiniečiai (bei kiti arabai bei musulmonai) nėra pasiryžę tvirtai jos siekti.

Aišku, palestiniečius galima suprasti: dar prieš šimtmetį dabartinis Izraelis buvo jų žemės, į kurias masiškai pradėjo keltis žydai. XX amžiaus pradžioje buvo pradėta  pirkti palestiniečių žemės, o paskui, po antrojo pasaulinio karo, žydai paskelbė nepriklausomybę (tuo metu jie jau sudarė daugiau nei trečdalį regiono gyventojų), išstūmė palestiniečius iš jų žemių, netgi vykdė etninį šių žemių valymą. Per pirmuosius Izraelio gyvavimo metus žydų imigracija buvo itin stipri, jie tapo dominuojančia etnine grupe (šiuo metu Izraelyje arabų tėra apie 20 procentų). Vėliau, arabams vis galvojant apie savo žemių atsiėmimą, Izraelis vykdė itin aršią politiką: už karinius išpuolius atkeršyti nepalyginamai didesne jėga. Ši politika vykdoma ir iki šiol: prieš keletą metų įvykusi Izraelio invaziją į Libaną pradėta todėl, jog nuo raketų atakų žuvo keli žydų kareiviai. Nenuostabu, jog arabai į žydus žiūri nedraugiškai.

Jason Zweig: Your Money and Your Brain

Elgsenos ekonomikos (behavioural economics) šalininkai jau senokai įrodė, jog žmonės nėra visiškai racionalūs, tad tradicinės ekonomikos modeliai ne visada gerai atspindi realybę. Labiausiai ko man vis trūkdavo apie tai parašytose knygose – atsakymų į klausimą „tai ką daryti, kad išvengti neracionalių sprendimų?“ Šioje Jason Zweig knygoje atsakymų ir patarimų rasti galima.

Dažniausiai kartojamas patarimas: detaliai užsirašinėti, ką manai apie vieną ar kitą akciją. Laikui bėgant žmonės istorinius savo sprendimus žmonės vertina žymiai geriau nei jie tokie buvo iš tikrųjų: jei dabar apklausite investuotojus, kiek iš jų numatė šią krizę, tikrai nemaža dalis manys, jog jie jos tikėjosi, nors realiai iš jos pasipelniusių buvo vienetai. Jeigu investuotojų paklausite, ar jų portfelis aplenkė indeksą, didžioji dalis jų atsakys teigiamai, nors realūs jų rezultatai yra žymiai prastesni: tiesiog mes esame linkę prisiminti gerus dalykus, o į užmarštį palaidoti ne tokius sėkmingus. Štai todėl detalus investicijų dienoraštis turėtų pagerinti jūsų investavimą ir padėti suvokti daromas klaidas: jei detaliai užrašysite, kodėl pirkote TEO LT akcijas prieš porą mėnesių (tikriausiai dėl gerų rezultatų), po poros mėnesių jūs negalėsite patapšnoti sau per petį sveikindamas save, jog atspėjote, kad TeliaSonera anksčiau ar vėliau skelbs oficialų pasiūlymą joms supirkti. Investuotojai taipogi yra labiau linkę prisiminti tas akcijas ir investicijas, į kurias įdėjo kiek nors lėšų, tačiau lygiai taip pat svarbu ir sekti akcijas, kurių nepirkote, nes turėjote stiprią nuomonę, jog jos nekils.

Dar vienas žmogiškas įprotis yra visur ieškoti dėsningumų, nors jų finansų rinkose kartais visai ir nebūna. Pastebėta, jog jeigu metant monetą 6 kartus iš eilės iškrenta herbas, dažniausiai žmonės yra linkę tikėti, jog kitu metimu skaičiaus iškritimo tikimybė yra padidėjusi, nors, savaime aišku, ji išliko 50%. Panašiai ir su tam tikrais techninės analizės dalykais: investuotojai yra linkę rasti kokių nors dėsningumų, kai jų iš tikrųjų nėra. Monetos metimo atveju sprendimas gana paprastas: jeigu monetai leisime „pailsėti“ kokias 20 minučių, žmonės mintyse mano, jog prasidėjo nauja metimų serija, ir herbo bei skaičiaus tikimybės tampa vienodos. Lygiai taip pat autorius siūlo investuotojams nepriimti skubotų sprendimų, o bent pusvalandį ar ilgiau užsiimti kuo nors kitu, prieš leidžiant pinigus impulsyviems investiciniams sprendimams.

Knygoje aprašyta dar daug įvairiausių neracionalių investuotojų įsitikinimų (tarkime, psichologiškai sunku užfiksuoti nuostolį, bet lengva nusiimti greitą pelną), ir tai pirmoji mano skaityta knyga, kurioje galima rasti praktinių patarimų, kaip su šiais įsitikinimais kovoti. Tad tikriausiai ją perskaityti verta, juolab, jog Jason Zweig rašo lengvai ir įdomiai.

Dan Ariely: Predictably Irrational

Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo.

Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.

Knygoje teigiama, jog žmonės pinigus traktuoja skirtingai nei kitokius daiktus. Autorius darė eksperimentą: į studentų bendrabučiuose esančius bendrus šaldytuvus jis įdėjo po šešias skardinės kolos bei po šešis dolerius kupiūromis. Per tris dienas visuose šaldytuvuose kolos nebeliko: studentai nejautė per daug skrupulų, ir „vaišinosi“ savo draugų gėrimu. Tačiau doleriai liko nepaliesti: imti pinigus morališkai žymiai sudėtingiau. Panašiai tikriausiai elgtumėtės ir jūs: parsinešti darbinį tušinuką nelaikoma itin dideliu nusižengimu, tačiau jeigu darbe už vėlavimą į susirinkimus kaip baudos į vazelę būtų renkami centai, turbūt labai nedaugelis drįstu ten kišti nagus, kad prisidurti trūkstamą sumą iki troleibuso bilietėlio. Pinigai yra lyg ir koks šventas dalykas. Autorius daro hipotezę, jog didžioji dalis pinigų iššvaistymų ar stambaus sukčiavimo atvejų būtų galima išvengti, jeigu būtų naudojamasi tik grynais pinigais: žmonės į skaičiukus sąskaitose žiūri panašiai, kaip tie studentai į kolos skardines, ir gal būt dėl to jie nejaučia didelio sąžinės graužimo.

Kitas įdomus Dan Ariely pastebėjimas: žmonės gyvena tarsi dviejuose visiškai atskiruose pasauliuose: viename viskas matuojama pinigais, o kitame veikia visai kiti, socialiniai, dėsniai. Tarkime, teisininkas už savo darbo valandą gauna 200 JAV dolerių. Jeigu jo paprašytumėte padėti kokiam nors senukui surašyti testamentą, jis mieliau sutiktų tai padaryti visiškai nemokamai, nei už 50 JAV dolerių per valandą atlyginimą. Tačiau jis pilnai sutiktų priimti kaip dovaną 50 JAV dolerių vertės vyno butelį – svarbu, kad atsidėkojama būtų ne pinigais. Lygiai taip pat, jeigu turite kaimyną elektriką, jis sutiks nemokamai paimti jūsų paštą jums atostogaujant (ir nesileis į kalbas apie atlygį, nebent jis būtų nepiniginė dovana), bet tikriausiai nenorės jums nemokamai sutvarkyti rozetės, nors tai užtruks žymiai mažiau nei kasdienis pašto parnešimas. Racionaliai mąstant, geriausia dovana yra gryni pinigai, bet dovanos priklauso tam kitam, socialiniam pasauliui, kur pinigai neegzistuoja. Ir neduok dieve, paminėsi kiek tavo dovana kainavo: automatiškai taip ją perkeli į piniginį, racionalų, pasaulį, ją suvulgarini ir panaikini jos „magiją“. Ne viskas žmoguje racionalu.

Benoit Mandelbrot: The (Mis)behaviour of Markets

Matematiko Benoit Mandelbrot vardas man skamba beveik kaip fraktalų sinonimas (jis yra fraktalų matematikos kūrėjas). Fraktalai yra geometriniai dariniai, kuriuose pasikartojantys fragmentai yra identiški visumai. Aprašant paprastą geometrinę fraktalų taisyklę ir ją be galo kartojant, galima gauti itin sudėtingus geometrinius darinius.

Benoit Mandelbrot šioje savo knygoje pritaiko fraktalų teoriją ir finansų rinkoms. Jo nuomone, fraktalų matematikos pagalba galima itin gerai modeliuoti finansinių priemonių kainas: akcijų ar valiutų kursai iš esmės yra fraktalai, susidedantys iš atsitiktinių pasikartojančių fragmentų (dėl to gyvuoja techninė analizė, nors Mandelbrot teigimu, ja naudojantys tik apgaudinėja save -– rinkoje vyrauja atsitiktinumas). Dažniausiai akcijų kursai modeliuojami kaip Brauno judėjimas, lyg kursų pokyčiai atitiktų normalųjį skirstinį, tačiau toks rinkos suvokimas yra labai pavojingas, nes kartas nuo karto akcijų kainos staiga pradeda judėti labai didele amplitude (rinkos griūties metu). Nors pagal normalųjį skirstinį, tokie įvykiai kaip 1987-ųjų metų rinkos griūtis, ar pastarųjų metų rinkos nuosmukis, gali įvykti tik kas keliasdešimt tūkstančių metų, tai nėra tokie reti reiškiniai: kitaip tariant, akcijų kainų pokyčiai atitinka statistinį pasiskirstymą su „storomis uodegomis“: ekstremalūs kainų pokyčiai yra dažnoki.

Akcijų rinkas galima modeliuoti ir eksponentiniu skirstiniu. Tarkime, turime be galo ilgą sieną, o šalia jos, penkių metrų atstumu, ratu sukasi šaulys, kuris atsitiktiniu momentu paleidžia kulką iš pistoleto. Pusė kulkų į sieną nepataikys (nes šūvio metu šaulys bus nusisukęs nuo sienos), o kita pusė įstrigs sienoje. Šių kulkų pasiskirstymas nebus normalusis: nors didžioji dalis kulkų nukeliaus netoli, tačiau keletas jų bus paleista beveik lygiagrečiai sienai, tad jos nuskris didelį atstumą, kol įstrigs sienoje. Panašiai yra ir su finansų rinkomis: dažniausiai kainų pokyčiai būna maži, tačiau retkarčiais jie būna stulbinančiai dideli. Finansų rinkos, kaip išsireikštų Nassim Taleb, priklauso ekstremistano, o ne mediokristano pasauliui.

Mandelbrot knygoje daug įdomių pastebėjimų apie rinkų modeliavimą, ir nors dažniausiai rinkų modeliuose naudojama matematika yra itin sudėtinga ir prieinama ne kiekvienam (tame tarpe ir man), šioje knygoje viskas paaiškinta paprastai ir suprantamai. Rinkos nėra „tolydžios“, kainos jose dažnai šokinėja su pertrūkiais; finansų rinkose laikas yra reliatyvi savoka, kartais jis „pagreitėja“, kaip kad rinkų griūties metu, o kartais „sulėtėja“, kai atrodo, jog rinkose, nieko įdomaus nevyksta; dažniausiai bankuose naudojamas rizikos matavimo metodas „value at risk“ yra nelabai naudingas, kadangi jis parodo tik tai, jog 95% (ar 99%, ar kiek tik pasirenki) atvejų neprarasi daugiau nei x kiekio pinigų, tačiau neparodo, kiek visgi jų gali prarasti tais likusiais 5% (ar 1%) atvejų. Dalis šios finansų modelių kritikos šiais laikais sprendžiama per sudėtingesnius GARCH modelius, tačiau Mandelbroto siūloma alternatyva modeliuoti rinkas naudojantis fraktalų matematika lyg ir paprastesnė. Bet, kaip sakoma šioje knygoje, ekonomika yra mokslas, kur sukurta turbūt daugiausia sudėtingiausių statistinių modelių, bet jų nauda vis tiek mažiausia.