James J. Cramer: Confessions of a Street Addict

CNBC laidų vedėjo Jim Cramer‘io tikriausiai nereikia pristatinėti niekam, kas domisi rinkomis. Nors jo patarimai akcijų tema dažniausiai nelabai pataiko į dešimtuką (galima prisiminti jo garsiąją frazę „su Bear Sterns viskas gerai“ prieš pat šio banko žlugimą), jis buvo tapęs vienu žymiausių pastarosios buliaus rinkos veidų. Tūkstančiai žiūrovų kasdien stebėdavo jo laidas,  kur jis naudodamasis daugybe šou elementų emocingai teikdavo rekomendacijas akcijoms pirkti ar parduoti. Ir tik vėliau jam teko akis nudelbus Jon Stewart laidoje prisipažinti, jog ne visada jis yra teisus.

Niekada Jim Cramer man neimponavo, tačiau yra nemažai žmonių, kuriems jis patinka (ar bent jau patiko), tad nusprendžiau perskaityti bent vieną jo knygą. „Confessions of a Street Addict“ rašyta dar 2001-aisiais, o joje daugiausiai dėmesio skiriama jo investiciniam fondui bei kompanijos thestreet.com istorijai. Jim Cramer nuo kitų investuotojų labiausiai skiriasi tikriausiai tuo, jog jis labai emocingas, jis savo jausmų nevaldo, o išlieja ant visų aplinkinių (arba, geriausiu atveju, į kamerą): jis knygoje prisipažįsta, jog yra sudaužęs begales telefonų, daug kartų apmėtęs ir aprėkęs savo darbuotojus, jeigu jie prigeneruodavo nuostolių ir panašiai. Tokia jo spalvinga asmenybė daug prisidėjo prie jo laidų populiarumo.

Kompaniją thestreet.com Crameris įsteigė, tikėdamasis, jog bus galima uždirbti daug pinigų, parduodant realaus laiko rinkos komentarus ir įžvalgas, tačiau iki pat internetinio burbulo (kuris kilo tik tada, kai jau thestreet.com veikė antrus ar trečius metus) tai buvo finansiškai nenusisekęs projektas. Vėliau kompanija buvo įtraukta į biržos sąrašus (dar ir dabar ja prekiaujama simboliu TSCM) ir ant popieriaus Jim Cramer tapo milijardieriumi.

Tačiau pagrindinis Jim Cramer turto šaltinis buvo jo kartu su žmona valdomas hedge fondas, kuris daugiausiai prekiavo naudodamasis momentum strategija. Tiesa, fondas turėjo ir nemažai nelikvidžių pozicijų, kurias laikė ilgesniam laikotarpiui: 1998-ųjų metų LTCM krizės metu tai vos nenusitempė viso fondo į nebūti. Didžioji dalis šių nelikvidžių pozicijų buvo nedideli taupomieji bankai (savings and loans), kurie, pajamingumo kreivei išsikreipus, patyrė didelių nuostolių. Tuo pačiu metu daug Cramerio fondo investuotojų pareikalavo grąžinti savo investuotas lėšas, tad šiuos „nelikvidus“ teko pardavinėti su dideliais nuostoliais ir rinkoje nesant realių pirkėjų. Bet, šiaip ne taip, Cramerio fondas išgyveno, ir daugiau tokių klaidų nedarė: rašoma, jog puikiai buvo pasinaudota internetiniu burbulu, o vėliau ir jo sprogimu.

Apie bendrą Cramerio fondo strategiją knygoje rašoma nedaug, tačiau keletas nuotrupų gana įdomios. Tarkime, kad ir viešų akcijų platinimų (IPO) strategija burbulo metu: į besiruošiančių listinguotis kompanijų prezentacijas būdavo siunčiama kokia nors mergina analitikė, kurios užduotis būdavo ne daryti kompanijos vertinimą, o pasikalbėti su kitais investuotojais. jeigu šie kalbėdavo apie kompaniją labai pozityviai ir užsidegę, tai akcijas verta pirkti. Jeigu per prezentaciją užduodami sudėtingi klausimai, kuriais lyg ir investuotojai bando „priremti vadovus prie sienos“, IPO dalyvauti neverta. Cramerio fondas, per IPO gavęs akcijų, vis tiek jas parduodavo tą pačią dieną ir niekada nebuvo ilgalaikis akcininkas.

Įdomi ir teorija, kaip reiktų užsiimti „informacijos arbitražu“. Net jei ir esi nedidelis fondas, turėtum sudaryti itin daug sandorių (tarkime, per metus komisiniams turėtum palikti maždaug tokią sumą, kiek yra vertas visas tavo portfelis), todėl būsi itin vertinamas brokerių, o tai atvers tau galimybes prieiti prie geriausių analitikų bei visų kompanijų vadovų. Kasdien su jais bendraudamas gali gerai jausti rinkos pulsą bei pajusti, kada pradeda keistis analitikų sentimentas (kada jie galvoja, kad gal jau reiktų pagerinti kompanijų tikslinę kainą ir panašiai). Tada prisiperki akcijų ir vis pokalbiuose su analitikais akcentuoji kompanijos privalumus: jei jie ir šiaip beveik pradėjo galvoti, jog tai gera akciją, tai tikėtina, jog tai sustiprins jų teigiamą nuomonę ir artimiausiu metu jie pagerins kompanijos prognozes. O kai pagerins prognozes, tada reikia akcijas parduoti. Sunku suvokti, ar tokia strategija gali būti pelninga, ypač kai komisinių kaštai turėtų nurėžti bet kokį uždarbį. Bet idėja savotiškai įdomi.

Pagalbos: ką skaityti apie Rusiją „iš kitų barikadų pusių“?

Per pastarąjį mėnesį perskaičiau keletą knygų apie Rusiją: Paniuškin ir Zygar „Gazpromas – rusų ginklas“, Edward Lucas „Naujas šaltasis karas“, Michailas Saakašvilis „Kalbu jums apie laisvę“, o šiuo metu dar vis kremtu „Disidento mirtį“ apie Litvinenkos istoriją. Tiesa, jos visos rašytos žmonių, kurie galvoja lygiai taip pat, kaip ir didžioji dalis lietuvių: į Rusiją šnairuojama, kalbama apie naująjį šaltąjį karą, Rusija piešiama kaip agresorė ir demokratijos per daug nepaisanti bei į autoritarizmą linkusi valstybė. Ir su šiomis nuomonėmis akitant šias knygas negalima nesutikti. Bet vis knieti paskaityti ką nors „iš kitų barikadų pusių“, norisi suprasti ir kitokį požiūrį. Tad prašau pagalbos: gal kas galite parekomenduoti kokią nors knygą apie Rusiją ir jos požiūrį į geopolitiką, pateiktą rusų akimis, pristatančią jų versiją? Bėda tame, jog rusiškai skaitau silpnai, todėl reikia, jog knyga būtų išleista angliškai arba lietuviškai.

Jean-Benoît Nadeau, Julie Barlow: Sixty Million Frenchmen Can’t Be Wrong

Prancūzai visada man atrodė kažkokie keisti. Ne man vienam: iš tiesų prancūzų mentalitetas gerokai skiriasi nuo anglosaksiškojo, kurio vertybėmis šiais laikais labiausiai žavimės. Autoriai, kilę iš prancūziškiausios Šiaurės Amerikos vietos Kvebeko, dvejus metus gyveno Prancūzijoje ir užsieniečio akimis aprašinėjo kultūrinius prancūzų ypatumus.

Tikriausiai didžiausias prancūzų skirtumas nuo anglosaksiškosios kultūros yra požiūris į valstybę bei jos funkcijas. Prancūzų požiūriu, valstybė turi būti stipri, centralizuota: visa Prancūzija yra valdoma iš Paryžiaus, o jos vietos savivaldos institucijos yra silpnos, priklausomos nuo regionų valdytojų, kurie tiesiogiai gauna užduotis iš centrinės valdžios. Dar gana neseniai, prieš kokius 150 metų, Prancūzijoje net nedaug jos piliečių kalbėjo prancūziškai: vyravo vietinės kalbos (Bretonų, Oksitanų, Baskų, ir pan.), bet Prancūzija netapo federacija, kaip Britanija, Vokietija ar JAV: prancūzai turėjo įsitikinimą, jog respublika neįmanoma, jeigu vietos savivaldos bus stiprios, ir bus nežiūrima viešojo intereso (kurio pagrindinė gynėja yra centrinė valstybė). Priešingai nei pas anglosaksus, kurie mano, jog kuo mažesnė valstybės reikšmė, tuo geriau, valstybė, su visu savo grandeur, yra pasididžiavimo vertas dalykas, ji užtikrina gerovę. O tam, kad valstybė funkcionuotų, reikia plačių galių jos vadovams: prancūzų prezidentai turi turbūt plačiausias galias Europoje.

Skiriasi ir prancūzų požiūris į tai, kas yra privatu ir vieša. Apie pinigus prancūzai niekada nekalba, tai gana vulgari ir visiškai privati tema. Net profesinės sąjungos streikuodamos niekada tiesiogiai nereikalauja atlyginimų didinimų, jie siekia „darbo sąlygų pagerinimo“. Korupcija bei valdininkų išlaidos irgi dažnai patenka į temų, apie kurias nelabai kalbama, sąrašą. Privatus gyvenimas taipogi yra visiškai privati tema: net politikų meilės nuotykiai prancūzų nedomina. Kai į buvusio prezidento Miterano laidotuves atėjo jo meilužė bei nesantuokinė dukra, ir apie jų egzistavimą, kaip sensacingą žinią, parašė vienas Prancūzijos laikraščių. Tačiau visuomenės reakcija buvo kitokia, nei būtų galima tikėtis: visi stebėjosi, kodėl apie tai rašoma: pasirodo, kitų laikraščių žurnalistai apie Miterano meilės nuklydimus žinojo kone dvidešimt metų, bet nematė reikalo apie tai viešai kalbėti. Juolab, jog prancūzai mano, jog prezidentas yra tam, kad valdytų šalį, o ne tam, kad būtų moraliniu autoritetu. Toks požiūris gal būt ir visai teisingas.

Įdomus ir dar vienas skirtumas tarp anglosaksų ir prancūzų kultūros: pastarieji mano, jog aiškintis santykius bei ginčytis galima viešai, ir tame nieko blogo — jei ryšys tarp partnerių stiprus, tai ginčuose bus rasta teisybė, o tai šį ryšį dar labiau sustiprins. Tuo tarpu britai ar amerikiečiai mano, jog partneriai turėtų savo nuomonių skirtumus išsiaiškinti už uždarų durų, o vėliau viešai demonstruoti bendrą vieningą poziciją. Iš dalies gal būt dėl to tarptautinėje arenoje su prancūzais atrodo gana sunku tartis: nors Prancūzija yra NATO narė, bet sąjungininkams ji atrodo priešgyna, visada besistengianti parodyti, jog turi atskirą nuomonę. Šie skirtumai lemia, jog Prancūzija dažnai kitų valstybių tiesiog lieka nesuprasta. Nors nėra jie tokie arogantiški revoliucionieriai socialistai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers

Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą.

Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Bet, žiūrint iš rytų pusės, Vilnius taipogi yra stačiatikių pasaulio dalis (pabandykite suskaičiuoti cerkves Vilniaus senamiestyje – jų ne tiek jau mažai), paskutinis slavų centras, keliaujant į vakarus. O jei dar prisiminsime, jog nuo senų laikų Vilnius kartu buvo ir svarbus žydų centras, su Vilniaus Gaonu priešakyje, nenuostabu, jog Vilnius nuo senovės buvo tautų maišymosi vieta.

Knygoje pasakojami užsieniečių įspūdžiai, patekus į Vilnių, panašūs: tai miestas, į kurį sunku nusigauti, nes jis toli, už plačių girių ir prastų kelių, tačiau atvykus į Vilnių jis stebina savo daugiaveidiškumu ir tautybių gausa: čia ir žydai (kurių XIX amžiaus pabaigoje buvo kone ketvirtadalis miesto gyventojų), ir musulmonai totoriai (dar nuo Vytauto laikų persikėlę į Lietuvą), ir stačiatikiai slavai (didžioji dalis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės piliečių juk ir buvo baltarusiai, ukrainiečiai bei kitos slavų tautos), ir katalikai lenkai, kurių bene daugiausia. Na, dar ir keletas lietuvių, nors jie nuo pat XVII amžiaus Vilniuje tikriausiai nebuvo dominuojanti tautybė (o XX amžiaus pradžioje jų Vilniuje buvo mažiau nei 2 procentai). Užsienio keliautojams Vilnius galėjo pasirodyti šiek tiek provincialus, atitolęs nuo vakarų Europos, tačiau juos labiausiai stebindavo tai, kaip Vilniuje taikiai gali sugyventi tiek daug tautybių ir skirtingų religinių įsitikinimų žmonių. Ta pati Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo tam tikras fenomenas: beveik visi pavaldiniai stačiatikiai, o valdančioji giminė – katalikai. Popiežiai net galvojo, jog LDK galėtų būti raktas į rytų ir vakarų krikščionybės suvienijimą. Liberalumas Vilniuje buvo ne vien religinių laisvių srityje. Keliautojams atrodė, jog ir moralės reikaluose Vilniaus piliečiai žymiai laisvesni: didikai laisvai turėdavo meilužes, mėgdavo medžiokles, o ir mieste virė gyvenimas.

Tačiau griuvus LDK galybei, Vilniaus reikšmė mažėjo (nors, 1795-ais metais, kai Lietuva atiteko Rusijai, Vilnius buvo trečias svarbiausias imperijos miestas), per jį traukė įvairiausios kariuomenės: Napoleonas, vokiečiai pirmajame pasauliniame kare, dėl Vilniaus vyko kovos tarp lietuvių, lenkų, rusų 1918-1920-aisiais, po to sovietai, naciai, vėl sovietai… Po antrojo pasaulinio karo Vilnius pasikeitė neatpažįstamai: lenkų Vilniuje prieš karą buvo virš 50 procentų, žydų – 25-30 procentų, slavų – dar apie 10 procentų, o lietuvių nebuvo nė tūkstančio; po karo lietuviai tapo dominuojančia tautine grupe, o žydų, po jų sunaikinimo Paneriuose, sunkoka Vilniuje rasti. Sunaikintos net senosios Vilniaus gyventojų kapinės. Vilniaus barokas, painios žydų geto gatvelės senamiestyje liko, bet jog lyg muziejaus eksponatai – tikrųjų gyventojų dvasios nebėra. Todėl knyga tikriausiai taip ir vadinasi – „City of Strangers“ – mat jame gyvena nebe tie, kas jį kūrė ir garsino.

Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940

Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).

Bankų sistema Lietuvoje buvo gana specializuota, bankai išdavinėjo paskolas koncentruodamiesi į vieną sektorių. Antai Žemės bankas paskolas daugiausiai teikdavo ūkininkams, o Ūkio bankas daugiausiai paskolų suteikė pramonės įmonėms. Negana to, Ūkio bankas elgėsi kaip klasikinis merchant bank: dalyvaudavo pramonės įmonių steigime, skatino jų kūrimąsi, stiprino Lietuvos pramonę. Ūkio banko savininkai broliai Vailokaičiai buvo bene turtingiausi Lietuvos verslininkai multimilijonieriai, kone visų didžiausių bendrovių akcininkai. Deja, turto jiems išsaugoti nepavyko, mat užėjus sovietams, jis buvo nacionalizuotas, o į užsienį savo kapitalo broliai nepatraukė.

Skaitant šią knygą galima pagalvoti, jog niekas Lietuvoje nepasikeitė, problemos finansų srityje išlieka tos pačios. 1933 metais, daugeliui šalių devalvavus savo valiutas, prasidėjo spaudimas ir Lietuvos bankui dėl lito devalvavimo. Jis buvo ypač aktualus po to, kai Danija savo valiutą devalvavo 50 procentų, mat su Danija mes daugiausiai konkuravome savo žemės ūkio produktais (eksportuodavome grūdus, paršelius ir t.t.). Spaudimas devalvuoti išliko iki pat 1937 metų, kai pasaulinis ūkis, o kartu ir eksporto rinkos atsigavo. Litas spaudimą išlaikė, valiuta nebuvo devalvuota, o to priežastys buvo Lietuvos banko valdytojų moralinis nusistatymas: devalvavus valiutą nukentėtų tie teisingi žmonės, kurie taupė ir dėjo litą prie lito, o būtų išgelbėti tie „laidokai“, kurie ėmė paskolas ir išlaidavo – tai esą neteisinga.

Knygoje nuskaičiau ir dar vieną įdomią istoriją. Tarpukariu buvo sugalvotas vienas projektas: tam, kad plėsti pramonę ir užtikrinti ekonomikos augimą, reikia užtvenkti Nemuną ir statyti didžiulę elektrinę. Diskutuota daug, bet elektrinė taip ir nebuvo pastatyta tol, kol to darbo nesiėmė sovietai: nebuvo sutarta, kas finansuos šiuos darbus, kas bus akcininkai ir panašiai. Nieko neprimena?

Dar knygoje sužinojau, jog Lietuvoje buvo leidžiamas kassavaitinis žurnalas ekonomikos temomis „Tautos ūkis“, kuriam straipsnius rašydavo bankininkai, analitikai ir kiti su ekonomika susiję žmonės. Dar ir dabar įdomu pasiskaityti tuo metu spausdintus straipsnius, kurių pilną archyvą galima rasti epaveldo svetainėje.

George Soros: New Paradigm for Financial Markets

Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę.

Soroso nuomone, finansų sistemos krizė (kuri knygos rašymo metu dar buvo tik ankstyvoje fazėje ir buvo apsiribojusi tik nekilnojamo turto ir išvestinių NT sandorių rinkoje) rodo, jog rinką reikia reguliuoti, mat idėja, jog ji natūraliai visada grįžta prie pusiausvyros yra neteisinga. Kaip tik priešingai, finansų rinkos dažniausiai linkusios į manijas ir krizes. Anot Soroso, pilnai objektyviai suvokti finansų rinkų neįmanoma dėl refleksyvumo: rinka yra pilna savaime išsipildančių pranašysčių, tad rinkos „pusiausvyra“ nėra objektyvi, jis kinta, besikeičiant žmonių nuomonėms, kurios įtakoja ir fundamentalius ekonominius rodiklius. Kitaip tariant, jeigu visi tikisi, jog ekonomika atsigaus, tai ji ir atsigaus, nors to pagrįsti fundamentaliai vargu ar įmanoma.

Sorosas mano, jog rinką reikia stipriau reguliuoti – bet ne vien per paprastą palūkanų normų keitimą, bet per lūkesčių formavimą. Tik nelabai suprantu, kiek tai realiai gali išspręsti rinkos problemas, nes reguliuotojai dažniausiai būna lygiai tokie patys trumparegiai kaip ir kiti rinkos dalyviai. Refleksyvumo dėsniai galioja ir reguliatoriams, ir Soroso teorija lyg turėtų sakyti, jog reguliatoriai bus linkę „užmigti prie vairo“.

Gaila, jog ši knyga rašyta 2008 metų kovo mėnesį: pasaulis per tuos metus pasikeitė neatpažįstamai. Sorosas tuo metu manė, jog krizė bus išspręsta per metus, nors tokių kredito augimo tempų kaip 2005-2006 metais dar ilgai nematysime. O iš gelbėti mus turėtų Kinija, suverenūs turto fondai (sovereign welfare funds), naftos pinigai. Žaliavos brangs iki begalybės, JAV patirs giliausią recesiją iš visų valstybių. Šiemet daug kas jau atrodo kitaip: Kinija irgi turi kovoti su ekonomikos lėtėjimu, mat jos eksportas sustojęs, suverenūs turto fondai pridarė daug nesėkmingų investicijų, apie juos jau koks pusmetis nedaug kas girdėti, žaliavos nukritę trigubai, recesija Europoje ar kitose šalyse dar didesnė nei JAV. Atnaujintas knygos leidimas turėtų išeiti už dviejų savaičių – Soroso mintys krizės tema turėtų būti įdomios.

Howard Schultz: Kava su meile

Dar viena knyga apie kavinių tinklo kūrimą, šį kart apie didžiausią iš jų – Starbucks (prieš pusantrų metų teko skaityti knygą apie Coffee Republic tinklo kūrimą: ji man pasirodė labiau įkvepianti). Sakau „dar viena knyga“, nes kažkaip ji neužkabino, joje taip ir neradau tos svarbios visa nustelbiančios idėjos ar išminties perlų, kuriuos norėtųsi cituoti ir dalintis su kitais. Nors pats Starbucks tinklas visgi pakankamai išskirtinis, pastatytas ant tvirtų vertybių: aistra kavai ir viskam, kas susiję su šia „coffee experience“.

Knygoje apie šias vertybes rašoma daug. Netgi labai daug. Vadovaudamasis idėja, jog reikia virti puikią kavą ir taip laimėti klientų širdis, autorius (kuris kartu ir kompanijos savininkas) pasakoja apie kompanijos kūrimąsi ir plėtrą. Prieš gerus dvidešimt metų JAV nebuvo kavos gėrimo kultūros, tad meilę kavai pirmiausia reikėjo įskiepyti patiems Starbucks darbuotojams, o po to keisti ir vartotojų įpročius.  Kompanijoje ypač svarbūs tie, kurie bendrauja su klientais: neužtenka tik mokėti išvirti ir supilstyti kavą į puodelius – barmenai turi iki kaulų smegenų tikėti geros kavos idėja, kurią jie ir pardavinėja. Bet kompanijos vertybė „aistra kavai“ nereiškia, jog svarbiausia tik kava. Svarbiausi yra klientai, į jų norus visada reikia stengtis atsižvelgti. Ir itin svarbūs yra darbuotojai, nes be jų neįmanoma sukurti šios ypatingos meile kavai persmelktos atmosferos – gal todėl Starbucks buvo viena pirmųjų neviešų kompanijų, dalinusių akcijas visiems savo darbuotojams: turintis akcijų darbuotojas kitaip žiūri į savo darbą, nes jaučiasi savininku ir aistros kavai kurstytoju.

Visa kompanijos strategija gana natūraliai susidėlioja pagal šias vertybes. Iškilus kokiai keblesnei situacijai nesunku ją teisingai išspręsti, jei prisimeni savo vertybes. Bent jau taip gali pasirodyti iš šios knygos, nors kažkur giliai kirba mintis, jog realybėje viskas būna ne taip paprastai juoda ar balta. O ir klaidų galima padaryti, nors šioje knygoje viskas atrodo eina kaip iš pypkės (tiesa, pradžioje tenka pavargti, kol investuotojams reikia pardavinėti šias pačias idėjas). Bet, aišku, lengva man kabėti, kai žinau, jog pernai Starbucks grynasis pelnas sumažėjo perpus, ir kompanijai tenka uždaryti daug kavinių (knyga rašyta berods 1997-aisiais).

Tiesa, vienas skyrius šiek tiek privertė stabtelėti. Jame finansų pasaulio žmonės kaltinami tuo, jog žvelgia tik į balansus ir pelno ataskaitas, ir jiems ne itin svarbios kompanijos vertybės. Taip, tai tiesa. Geriausiu atveju kompanijos vertybės finansininkams įdomios tiek, kiek jos gali padidinti pelno maržą (kartais ir visai nemenkai!). Bet visgi išorės investuotojai į kompaniją investuoja norėdami uždirbti pinigų, o ne paremti idėją – juk pelnas ir yra kompanijos esmė. Dažnai iš tiesų finansininkai būna trumparegiai ir nemato, jog vertybių diegimas ateityje atneš puikius dividendus, net jei dabar tai kainuoja nemažas investicijas, bet faktas tas, jog tik iš pliko vertybių puoselėjimo pinigų neuždirbsi: galima kavą tobulinti amžinai, į jos gerinimą metant vis didesnius pinigus, bet tai galų gale turi atsipirkti.

Henrikas Daktaras: Išlikt žmogumi. Autobiografija.



Prieš kelias dienas į mano rankas pakliuvo Henriko Daktaro autobiografija pavadinimu „Išlikt žmogumi“. Net nepamenu, kokiais keliais gavau nuorodą į jos elektroninę versiją (tikriausiai reikia dėkoti kažkam iš Twitter draugų). Įnikau ją skaityti, nes Henrikas Daktaras tikrai turi ką papasakoti. Ir iš tiesų, pasakoja jis nemažai, tačiau tik apie savo gyvenimą kalėjimuose ir įvairiausias muštynes, o visi kiti įdomiausi gyvenimo faktai nėra atskleidžiami.

Tiesa, perskaitęs šią knygą supranti, jog ji tikriausiai ir negalėjo būti kitokia. Knygoje atskleidžiama daug gyvenimo už grotų detalių, aiškinamos tarp nusikaltėlių vertinamos moralinės nuostatos: nepalikti draugų, neskųsti, nieko neišduoti. Tad nieko keisto, jog Daktaras daug nerašo apie savo gyvenimą laisvėje ir nepasakoja apie bendrininkus ar valdininkus, su kuriais jam teko dirbti. Knygoje net bandomas tapyti paveikslas, kuriame Daktaras yra sunkiai besiverčiantis šeimos žmogus, kuris vėliau šiek tiek prakunta per savo pažintis (nes, pažindamas daug verslininkų, gali efektyviai atlikti didmenininko vaidmenį), tačiau nenori deklaruoti pajamų, nes valdžioje tik vagys. Tokio paveikslo pagrindimas menkokai argumentuotas, bet tikriausiai autorius ir neturi tikslo įrodyti savo nekaltumo – knygoje tik probėgomis paminėti šie gyvenimo epizodai, o vėliau koncentruojamasi ties kalėjimo gyvenimo peripetijomis.

Viena politiko pavardė, kuri knygoje linksniuojama gana dažnai – Artūras Paulauskas, bet tuo stebėtis nereiktų. Kiti valdžios atstovai, kurie minimi blogame kontekste tėra vidaus reikalų sistemos darbuotojai, kurie irgi tiesiogiai prisidėjo prie Daktaro gyvenimo už grotų bloginimo (arba tie, kurie ima kyšius, bet nieko nepadaro). Nieko sensacingo. Bet, jei knygoje būtų daug sensacijų, tai Daktaras taptų savotišku „ožiu“, skundiku, o to neleidžia nusikaltėlių garbės kodeksas, kuris primenamas vos ne kiekviename knygos puslapyje. Tiesa, knygos pabaigoje lyg ir pažadama, jog daugiau bus atskleista antroje knygoje „Melo dvasia“. Gal.

Knygą visgi verta perskaityti, jeigu jus domina, kaip žmonės gyvena už grotų. Apie hierarchiją, nerašytus įstatymus ir šiaip kalėjimo atsitikimus čia tikrai daug istorijų, ir jos skaitosi visai smagiai. Kalbos stilius leidžia suprasti, jog šią knygą tikriausiai rašė pats Daktaras – literatūrine Nobelio premija ji nekvepia, bet kalbos paprastumas, sakyčiau, tinka knygos temai.

Richard Bookstaber – „Demon of Our Own Design“

Richard Bookstaber yra dirbęs rizikos valdytoju (risk manager) net keliose didžiausiose finansų institucijose (Morgan Stanley, Salomon Brothers, Citigroup), tad ši jo knyga pilna istorijų apie rizikos valdymą, o tiksliau – apie tai, kas atsitinka, kai rizika nesuvaldoma: nuo 1987-ųjų metų rinkos nuosmukio ir Barings banko žlugimo dėl maklerio pridarytų nuostolių iki Long Term Capital Management fiasko bei įvairiausių problemų su sudėtingomis finansinėmis išvestinėmis priemonėmis.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog finansų pasaulis yra itin sudėtingas, o įvairiausi hedge fondai investuoja vadovaudamiesi itin egzotiškomis strategijomis, dažniausiai viskas yra žymiai paprasčiau. Net ir Nobelio premijų laureatų fondas LTCM nebuvo sugalvojęs kažko labai naujo: jie tik naudojo didesnį finansinį svertą, o jų investavimo strategijos nedaug kuo skyrėsi nuo kitų rinkos dalyvių. Tam yra priežastis: tada, kai finansiniai instrumentai tampa itin sudėtingi, labai lengva suklysti ir “uždirbti” daug nuostolių – tiesiog labai sunku atsižvelgti į visas galimas pasėkmes tokiam instrumentui, jeigu rinka pradeda elgtis ne visai taip, kad visada. O jei finansinio instrumento laiko horizontas ilgas, tai beveik gali būti tikras, jog per jo gyvavimo laikotarpį tikrai kas nors atsitiks netikėto (o tokiu netikėtu įvykiu gali būti paprasčiausias pelno mokesčio apskaičiavimo tvarkos pasikeitimas), ir iki tol nuolat uždirbtas nedidelis pelnas virs didžiuliu nuostoliu.

Dar viena rizikos valdymo problema, kurios neįmanoma išspręsti: visai rinkai vienu metu norint sumažinti savo rizikos apetitą (gal būt dėl to, jog finansinių instrumentų kaina krito, tad reikia apriboti savo nuostolius (stop loss)), stipriai sumažėja likvidumas, tad finansinės priemonės dar sparčiau pradeda pigti. Didžiausi nuostoliai istoriškai kaip tik ir buvo patiriami tada, kai buvo neįmanoma greitai išeiti iš pozicijos dėl likvidumo problemų: arba dėl to, kad visa rinka staiga krito ir nebuvo pirkėjų, arba todėl, kad prisiimtas pozicijos dydis buvo labai didelis, tad net supratus, jog investicija buvo bloga, jos likvidinimas užtruko labai ilgai.

Tad kaip išvengti baisiai didelių nuostolių? Atsakymas paprastas: investuoti vadovaujantis kuo paprastesnėmis strategijomis, kur tikrai galima suprasti visas galimas problemas, bei valdyti pozicijos dydį, kad supratus, jog investicija nepasiteisina, iš jos greitai galima būtų išeiti. Didesnis rizikos valdymas (daugiau taisyklių, didesnė priežiūra, ir pan.) yra ne atsakymas, nes padidinta biurokratija dažniausiai atneša priešingą rezultatą: kuo sudėtingesnė sistema, tuo lengviau ką nors pražiūrėti, ypač, kai manai, jog kažkas kitas yra atsakingas už vieną ar kitą sprendimą. Didesnis informacijos atskleidimas irgi nebūtinai yra teigiamas dalykas: jeigu rinka žino, jog koks nors fondas turi vieną ar kitą didelę poziciją, kurią norės valytis, tai rinkos likvidumo nepadidins; atvirkščiai – pirkėjai geriau palauks, kol ši pozicija bus likviduota.

Laima Kastanauskaitė: Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)

Laimos Kastanauskaitės monografija apie įvairiausias tarpukario Lietuvos draugijas ir organizacijas (nesiverčia liežuvis kai kurias jų vadinti paramasoniškomis, o juo labiau masoniškomis) labai išsami ir įdomi – autorė tikrai daug laiko praleido bibliotekose ir archyvuose, rinkdama medžiagą. Ir rezultatas išėjo visai neblogas, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog kažkaip bandoma suvesti, jog visos tos organizacijos, nuo baltistų iki Karininkų Ramovės ir absoliučiai visų tuo metu veikusių svarbiausiųjų partijų,  susijusios su masonais. Taip, iš tiesų, nemažai tarpukario Lietuvos iškiliausių žmonių buvo masonai (Baltrušaičiai, Biržiškos, V. Čepinskis, Vladas Jurgutis, Vincas Mickevičius-Krėvė, Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Riomeris, Mykolas Sleževičius, Balys Sruoga, Vydūnas, Jonas Vileišis ir t.t.), bet abejotina, jog jų visas gyvenimas ir jų visa veikla tik ir buvo masoniška, tad jeigu jie buvo ir kokio nors kito judėjimo nariai, tai automatiškai nereiškia, jog šie judėjimai buvo masoniški. Remiantis tokia logika Kastanauskaitės monografijoje vos ne prieinama iki to, jog Vydūno dvasingumo paieškos Indijos kultūroje buvo ne kas kita, o masonų planas, o kadangi nemažai iškilių veikėjų, kurie dar buvo ir masonai, domėjosi baltų kultūra, pagonybe, tautosaka, tai būtinai ši veikla buvo kažkuo „paramasoniška“.

Tos tarpukario Lietuvoje gyvavusios idėjos, kurios neapsiriboja tautinės savasties paieškomis iš tiesų gal būt gali skambėti masoniškai: bet tik jei priimsime, jog Esperanto kalba, bei komunistų internacionalai tėra grynas masonų išmislas. Lietuvoje veikė tiek Esperanto kalbos gerbėjai, tiek komunistų pogrindis, jų nariais buvo ir Lietuvos masonai. Lietuvoje veikė ir Rotary klubai, ir šiaip įtakingi žmonės mėgdavo susirinkti bendruose vakarėliuose, pasilinksminti, aptarti reikalų, o kartu ir kurti planų. Lygiai taip pat, kaip ir dabar vakarėliuose kartais aptarinėjami reikalai, ir nieko čia išskirtinai masoniško.

Nepaisant šio monografijos trūkumo, knyga tikrai įdomi, kadangi neblogai atskleidžia tarpukario Lietuvos inteligentijos sroves ir tautos vertybių paieškas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tautos šaknų paieškos atrodo naivios ir romantizuotos: to meto archeologai ir kultūros tyrinėtojai savamoksliai, jų išvados tikriausiai mažai objektyvios, jie kuria legendas, kurias patys nori girdėti. Taip atsiranda ir J.Basanavičiaus teorija, jog lietuviai kilę iš trakų genties, gyvenusios Bulgarijoje, Vydūno bei kitų rerichiečių svajonės apie Indijoje vis dar tebegyvenančią baltų gentį ir mūsų kultūrų artumą. Bandoma atkurti senovės baltų pagonių tikėjimą, jį pritaikyti dabarčiai (Visuomio religija), suvienyti latvius su lietuviais, sukurti bendrą baltų kalbą. Kai kurios idėjos skamba ganėtinai utopiškai, tačiau esi priverstas susimąstyti, kuri mūsų tautinio paveldo dalis iš tiesų sukurta būtent tame laikotarpyje (Ar iš tiesų ta lietuvių kalba panaši į Sanskrito? Kiek Gediminaičius galima vadinti lietuviais, jei jie gal net lietuviškai nešnekėjo, o tautiškumas jiems tikrai nerūpėjo?). Buvo gyva ir idėja, jog reikia visoms Baltijos jūros valstybėms susivienyti į vieną bendrą Baltoskandiją, mat didesnė valstybė yra galingesnė. Štai, praėjo pusšimtis metų, ir iš tiesų esame ekonominiais ryšiais labai glaudžiai susieti su Skandinavija – tikriausiai dar labiau nei su istorine kaimyne Lenkija.