George Soros: The Alchemy of Finance

George Soros pristatinėti tikriausiai nereikia: jeigu kas jo nepažįsta kaip hedge fondo vadovo, privertusio Britanijos svarą iškristi iš valiutų keitimo mechanizmo per juodąjį trečiadienį, tai tikrai apie jį yra girdėję dėl jo filantropinės veiklos (Open Society Institute ir lietuviškasis Atviros Lietuvos Fondas). Jo knygoje „The Alchemy of Finance“ pateikiama jo spekuliavimo rinkose filosofija, kurią, Soros‘o nuomone, galima pritaikyti ir ne vien ekonomikoje, bet ir politiniams įvykiams aiškinti. Be to, nemažą knygos dalį užima „realaus laiko eksperimentas“: autorius, rašydamas knygą, valdė savo investicinį fondą, ir aprašinėjo kiekvieno savo sprendimo priežastis. Eksperimento tikslas buvo pažiūrėti, kaip jo teorija apie rinkas atitinka realybę.

Soros‘as investuoja remdamasis prielaida, jog rinkos tikriausiai klysta. Kai jis gali atrasti pakankamai argumentų, kad paremti šią savo pradinę prielaidą — metas šią prielaidą paremti pinigais. Tai nėra aklas „contrarian“ investavimas: net jeigu galvoji, jog prasidėjo naujas burbulas, dažniausiai reikia pirkti, o ne parduoti, kadangi burbulai taip greitai nedingsta — pardavimui ir „shortinimui“ dar bus laiko. Pagrindinė Soros‘o filosofijos mintis yra refleksyvumas. Jo nuomone, ne vien akcijų (ar bet kokio kito finansinio instrumento) kainas lemia fundamentalūs veiksniai, kaip kad ekonomikos augimas ar pelnų didėjimai. Ekonomikos augimą ir pelnus taipogi lemia ir akcijų kainos — taigi įtaka yra ne vien pusė, o abipusė. Akcijoms kylant, žmonės jaučiasi turtingesni, finansinės institucijos uždirba daugiau, o tai vėl didina akcijų kursus. Panašiai ir su bankų paskolomis: didėjant skolinimosi galimybėms, daugėja imančių paskolas; už šias paskolas perkamas nekilnojamas turtas, o tai kelia nekilnojamo turto kainą; didėjant nekilnojamo turto kainoms, jų savininkai užstatę tą patį turtą gali gauti didesnę paskolą, o tai didina paskolų apimtis, ir t.t. Taigi, Soros’o nuomone, rinkos yra linkę į burbulų kūrimą, o klasikinėje ekonomikoje vyraujanti nuostata, jog kainos linksta į pusiausvyrą yra mažų mažiausiai klaidinga. Burbulai tęsiasi tol, kol sprogsta ir tada prasideda atvirkštinis procesas — perdėtas susitraukimas atgal.

Filosofai ir ekonomistai labai skeptiškai priima Soros‘o išvedžiojimus, daugiausiai dėl to, jog jo teorija yra visiškai nesufalsifikuojama, ji neturi aiškaus ateities prognozavimo. Kitaip tariant, ji yra per daug bendra, kad būtų aiškiai naudinga (teorijos pritaikymas dažniausiai apsiriboja prognoze „jeigu kils burbulas, tai jis kils gana ilgai, o po to sprogs, bet gali būti jog jis ir nekils, ir tada nebus kam sprogti“). Paskutinio savo knygos leidimo įvade su tuo sutinka ir pats Soros‘as:

I am forced to conclude that the theory of reflexivity as it stands today cannot serve as a new paradigm. It is a philosophical theory, not a scientific one.

Na, o ar pasisekė eksperimentas? Ar galima refleksyvumo teoriją pritaikyti rinkose? Nors per tuos metus, kai buvo rašoma knyga, fondas pakilo daugiau nei dvigubai, pats Soros‘as pripažįsta, jog viskas vyko ne visai taip, kaip jis tikėjosi. Tiksliau, pirmuosius keletą mėnesių viskas vystėsi maždaug taip, kaip planuota, bet paskui rinkos poelgius tapo vis sunkiau prognozuoti. Ypač, atrodo jam sunkiai gavosi prekiauti valiutomis: autorius teigia, jog knygos rašymo metu, per visą jo spekulianto karjerą uždirbtas pelnas iš valiutų prekybos geriausiu atveju buvo nulinis (knyga rašyta 1986-1987 metais, pelningoji šlovės valanda iš prekybos Britanijos svaru buvo 1992-aisiais). Nors spekuliacijos nafta buvo pelningesnės.

Skaitant knygą susidarė įspūdis, jog nors Soros‘as daugiausiai kalba apie savo refleksyvumo teoriją, bet atrodo, jog didžiausią sėkmę jam visgi atneša spekuliacijos reguliuojamose rinkose: nafta (OPEC), surištos (ar bent jau „reguliuojamai svyruojančios“) valiutos ir panašiai. Ten, kur kainos paliekamos laisvai rinkai, jam uždirbti žymiai sunkiau. Refleksyvumo teorija gal ir teisingai paaiškina istorinius duomenis, bet aiškioms prognozėms ji vargu ar tinka: geriausia, ką ja remiantis galima pasakyti, būna „burbulas plėsis dar ilgai, o po to sprogs“. Tik bėda, jog ši teorija nesugeba pasakyti, kada įvyks tas burbulo sprogimas. Tad praktinė nauda mažoka.

Richard Yamarone: The Trader’s Guide to Key Economic Indicators

Richard Yamarone knyga apie makroekonominius indikatorius pasirodė visai nebloga. Netgi drįsčiau duoti jai keturias žvaigždutes iš penkerių, nors joje buvo mažai rašoma apie tai, ko tikėjausi: kaip visgi makroekonominiai indikatoriai paveikia akcijų rinkas.

Knygoje detaliai ir aiškiai aprašomi dažniausiai sutinkami makroekonominiai indikatoriai: nuo BVP augimo ir vartotojų pasitikėjimo indekso iki naujų namų statybos leidimų skaičiaus ir žaliavų indeksų. Kiekvienas indikatorius išsamiai paaiškintas, papasakojama jo sudarymo metodika, istorija, jo reikšmė, galimos interpretacijos ir misinterpretacijos. Tiesa, kaip jau minėjau, pateikiama indikatorių reikšmė ekonomikos augimui ir makroekonominei situacijai, o ne finansų rinkoms: iš sumažėjusių pramonės užsakymų apimčių ar didėjančių atsargų galima spręsti, jog artėja recesija, bet šie rodikliai nebūtinai darys įtakos akcijų ar obligacijų kainoms. Tačiau teminiu makro investavimu užsiimančiam investuotojui, ar BVP augimo prognozes sudarančiam analitikui tai tikrai naudingas skaitinys.

Be standartinių ir visų naudojamų makroekonominių indikatorių knygoje galima rasti ir mažiau sutinkamų bei pamąstyti priverčiančių rodiklių, kaip antai empirinė formulė

20 – infliacija (CPI) = S&P indekso P/E

Pritaikius ją OMXV indeksui gautume, jog Lietuvos akcijų rinkos P/E turėtų būti apie 7.5. Arti tiesos, nors dar kritimui vietos yra.

Dar vienas įdomus santykis: ISM naujų užsakymų ir ISM kainų indeksų skirtumas glaudžiai koreliuoja su S&P indekso metine grąža. ISM atlieka tiekimo vadybininkų apklausas, kurių metu aiškinasi, kokia situacija tiekimo grandinėse: ar didėja žaliavų kainos, ar greitai pristatomos užsakytos prekės, ar padidėjo paklausa, ir todėl reikia užsakyti daugiau žaliavų ir pan. ISM kainų indeksas iš esmės atspindi kompanijų kaštų pokyčius, tuo tarpu ISM naujų užsakymų indeksas atspindi kompanijų pajamų prognozes — kompanijos didina užsakymus tiekėjams tik jos turi planus didinti pardavimus. Taigi šių indeksų skirtumas turėtų atspindėti kompanijų pelnus, o tai turėtų koreliuoti su akcijų indekso grąža. Tiesa, šis santykis nėra labai tikslus, bet dažniausiai jei skirtumas būna didesnis nei -20, galima tikėtis akcijų brangimo. Šiuo metu JAV šis rodiklis lygus 45-88.5=-43.5. Tikriausiai nenuostabu, jog akcijos pinga.

Lauren C. Templeton, Scott Phillips: Investing the Templeton Way

Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją.

Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Templeton visada teigė, jog neverta investicijoms apsiriboti tik namų rinka — pasaulis yra žymiai didesnis, tad praplėtus savo investavimo geografiją galima rasti ir žymiai daugiau bei pelningesnių investavimo galimybių. Dar ir iki šiol Templeton fondų valdytojai (kaip kad Mark Mobius) laikomi vienais geriausių besivystančių rinkų investavimo ekspertų.

Templeton investavimo strategiją galima būtų nusakyti keliais žodžiais: einantis prieš rinką vertės investuotojas. Nors Templeton ir labai pabrėžia atskiros kompanijos finansinio sveikumo svarbą, didžiausios jo investavimo temos visgi labiau susiję su makroekonominėmis tendencijomis. Jis ypač mėgo investuoti krizių laikotarpiu, kai rinkoje vyrauja pesimizmas (JAV prieš pat antrąjį pasaulinį karą, Pietų Korėjoje Azijos krizės metu ir pan). Taipogi jis vienas pirmųjų investavo į Japonijos rinką 1960-aisiais, bei pranašavo Kinijos ekonomikos iškilimą nuo pat 1990-ųjų.

Pasirinkęs šalį investicijoms pagal makroekonominius kriterijus (šalis turėtų turėti aukštą taupymo lygį, einamosios sąskaitos perteklių, neturėtų būti daug apribojimų kapitalo srautams), Templeton dažniausiai pasirenka keliasdešimt stabiliausių kompanijų pagal jų balansus (kompanijų skolos ir nuosavybės santykis neturėtų būti didesnis už vienetą, EBITDA turėtų būti bent jau 6 kartus didesnė už kasmetinius palūkanų mokėjimus) pelno/nuostolio ataskaitas (geriausia, jog kompanijos turėtų geresnes maržas, nei jų konkurentai — tokiu atveju joms žymiai lengviau atlaikyti krizes) bei santykinius rodiklius (kompanijos turi būti labai pigios, lyginant su kitomis pasaulio bendrovėmis pagal P/E ar P/BV rodiklius). Geras indikatorius, Templeton nuomone, yra du kartus mažesnis EV/EBITDA santykis, lyginant su kainomis, kurias moka strateginiai investuotojai pirkdami panašias kompanijas. Į rinką einama tada, kai tikima, jog akcijos kainuoja 50% mažiau nei jų tikroji vertė.

Vienas svarbesnių investavimo principų: investuoti galima tik remiantis skaičiais, kokybinė kompanijos analizė nėra labai svarbi. Taip, gera kompanijos vadovybė suteikia papildomos vertės kompanijai, bet yra žymiai geriau investuoti į puikų verslą su vidutiniška vadovybe nei į vidutinišką verslą su puikia vadovybe. Gal dėl to, Templeton investuoja tam tikromis „temomis“: tarkim, nusprendęs, jog Japonijos akcijos yra gera investicija, pasirenka keliasdešimt pigiausių ir stabiliausių ir taip diversifikuoja savo portfelį.

Sekti Templeton investavimo strategija nelengva, kadangi dažniausiai tai reiškia eiti prieš rinką. Templeton nekreipia dėmesio į rinkos nuomonę (net persikėlus gyventi į Bahamus, ir esant toli nuo Wall Street’o, jo investavimo rodikliai nesuprastėjo) — jis pats daro savo sprendimus, neklausydamas niekeno patarimų. Dažniausiai tai lemia, jog jis pirmasis atranda investavimo galimybes, kurių niekas kitas nemato, arba perka iš panikuojančių tada, kai jau niekas nebemato prošvaisčių. Ne kiekvienais metais ši strategija pasiteisina (kaip kad ji nepasiteisino dot.comų laikais), tačiau laikantis tokio investavimo reikia būti pasiryžusiam atlaikyti psichologinį spaudimą ir tikėti savo idėjomis. O tai dažniausiai nėra lengva.

Jim Rogers: Investment Biker

G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers, turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis „išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“.

Savaime suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir investavimo galimybėmis. Pabuvus šalyje keletą dienų ant motociklo gana nesunku nuspręsti, ar joje vertėtų giliau pasidomėti investavimo galimybėmis: daug ką apie šalies biurokratiją pasako imigracijos procedūros, korupcija bei kyšių prievartavimas, juodoji valiutos rinka (jeigu ji egzistuoja, ir vietinės valiutos bei dolerio santykis labai skiriasi nuo oficialiojo, investuoti tikrai neverta) bei ar lengva rasti pirkti benzino. 1991-ieji metai buvo didelių permainų laikais juk tai metai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga. Rytų Europoje kūrėsi naujos demokratijos, bet ekonomikos dar nebuvo visiškai laisvos, o hiperinfliacijos laikotarpis dar buvo tik ateityje. Važiuodamas per Sibiro platybes bei naująsias laisvas Rytų Europos valstybes ir matydamas tuščias parduotuves, bet itin mažas kainas, Jim Rogers teisingai numatė, jog atsivėrus tarptautinei prekybai, Rytų Europoje reikia laukti nemažos infliacijos. Investavimą šiame regione jis (teisingai) laikė dar per daug ankstyvu — tam reikia palaukti ekonomikos stabilizavimosi.

Tiesa, kitos Jim Rogers įžvalgos Rytų Europos atžvilgiu buvo per daug pesimistiškos. Važiuodamas motociklu per Afriką, ir daugelyje valstybių matydamas didelę ekonominę betvarkę, politinę diktatūrą, valiutos nestabilumą, hiperinfliaciją, korupciją ir pilietinius karus tarp genčių lygiai tokią pačią ateitį prognozuoja ir Rytų Europai. Tik Afriką tuo metu Jim Rogers vertino kaip pažengusią kokiu dešimtmečiu pirmiau nei post-sovietinę erdvę, nes „Afrikoje jau visi supranta, kad tokia politika niekur neveda, tuo tarpu rytų europiečiams šiais klystkeliais dar teks nueiti“.

Jim Rogers įspūdį padarė Kinijos gyventojų darbštumas ir sugebėjimas itin efektyviai panaudoti turimus resursus — jam ypač didelį kontrastą sudarė kaimyninė Rusija, kuri, turėdama platųjį Sibirą, visiškai netaupė gamtos išteklių. Kinija autoriui patiko ir tuo, jog jos vyriausybė darė nuoseklius žingsnius link rinkos ekonomikos (nors visai neseniai buvo įvykęs Tiananmenio aikštės skerdynės). Dar ir dabar Jim Rogers labai tiki puikia Kinijos ekonomikos ateitimi: paskutinė jo knyga, išleista pernai metais, vadinasi „A Bull in China“.

Tad kokia yra ideali valstybė, į kurią investuotų Jim Rogers? Pirmiausia, neturi būti jokių apribojimų kapitalo srautams į ir iš šalies, o šalies valiuta turi būti laisvai konvertuojama: investuoti į šalį, kai nelabai aišku, kaip bus įmanoma pinigus iš jos atsiimti yra žymiai per anksti. Labai svarbu, jog šalis eitų liberalizavimo linkme, ir ekonominės laisvės norėtų visos šalies politinės jėgos: nėra prasmės investuoti ten, kur po keleto metų į valdžią atėję kitos pakraipos politikai visas reformas nubrauktų ir šalį grąžintų į prieš tai buvusią padėtį. Be to, būtų labai gerai, jei apie akcijų rinką niekas nebūtų girdėjęs — tai dažniausiai reiškia, jog akcijos bus pigios. Jeigu straipsniai akcijų rinkos tema pasirodo vietinių dienraščių pirmuose puslapiuose, investuoti į šalį tikrai per vėlu — nebent galima tokią šalį „shortinti“. Kai jau pasirinkta valstybė investicijoms, tereikia nupirkti kokią dešimtį didesnių kompanijų su stipriais balansais ir stabiliu verslu.

Nuo to laiko, kai Jim Rogers keliavo po pasaulį motociklu, praėjo septyniolika metų. Jis rašo, jog po 25-erių metų norėtų kelionę pakartoti ir pamatyti, kaip pasaulis pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus. Daug įžvalgų iš tiesų buvo teisingos: Kinija tapo stipria ekonomika, Rytų Europa pergyveno hiperinfliaciją, didžioji dalis Afrikos valstybių taip ir nesugebėjo praturtėti ir susitvarkyti savo ekonomikų, Japonijos rinka patyrė didelį nuosmukį. Bet dalis autoriaus prognozių buvo labai jau netikslios: Rytų Europa tapo pažengusiomis rinkos ekonomikomis, Čilė netapo pirmojo pasaulio šalimi, Argentina patyrė ne vieną krizę, Rytų Europa netapo diktatorių irštva ir joje nesiplieskė karai (išskyrus Jugoslaviją). Kol kas ypač neteisinga Jim Rogers prognozė, jog iki kokių 2040-ųjų metų labai pakis tarptautinės valstybių sienos (ypač Afrikoje, gentiniu principu), o didžiosios valstybės subyrės (Indija turėtų skilti į tris dalis, Brazilija į dvi ir t.t.) Galbūt tokios mintys autoriui kilo dėl laikmečio dvasios: 1991-ieji tikrai galėjo leisti tikėtis dar ne vienos didelės valstybės subyrėjimo. Tačiau nemažai įžvalgų apie makroekonominio stiliaus investavimą išlieka aktualios ir dabar.

Kai pateka saulė…

Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:

Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.

Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.

Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)

Konkurencija nemažina pasirinkimo

Skaitinėju dabar Naomi Klein knygą „No Logo“. Tikėjausi, jog su autorės mintimis bus žymiai sunkiau sutikti, tačiau, perskaičius apie trečdalį knygos, noras paprieštarauti dažniausiai kyla tik tuomet, kai autorė ima kalbėti labiau apie ekonominius, nei marketingo ar socialinius dalykus. Taip, marketingas, „brendingas“, reklama labai stipriai įsiveržė į mūsų pasaulį, gal būt tai neigiamas dalykas. Nors, tiesą sakant, nesu tuo tikras, nes visos tos reklamos gal būt kuria pridėtinę vertę, nes juk perki daiktą ne dėl jo funkcijos, o dėl to, kaip jis tau leidžia jaustis („the way it makes you feel“). Galų gale, juk pasirinkimas egzistuoja: visada galima rinktis produktus be prekinio ženklo, visada galima namie pasidaryti sumuštinį, vietoj to, kad valgytum McDonald’s, visada galima išgerti kavos nuošalioje kavinėje, vietoj to, kad gertum ją Starbucks, visada galima dėvėti paprastus sportbačius vietoj Nike.

Bet labiausiai iki šiol knygoje mane nustebino skyrius, kuriame autorė pasisako prieš prekybos tinklus (ne vien „Maximas“, bet kartu ir „Starbucks“ ar „McDonald’s“) — jie yra blogai, nes nužudo pasirinkimą. Atėjęs į miestelį „Wal-Mart“ priverčia užsidaryti mažas parduotuvėles, „Starbucks“ nužudo mažas kavinukes ir t.t. su dideliais tinklais kovoti neįmanoma, nes jie turi galią tiekėjams, todėl gali pasiūlyti mažesnes kainas („kainos, kurias mažos parduotuvės gauna iš didmenininkų, yra didesnės nei tos, kuriomis „Wal-Mart“ pardavinėja visiems“), o be to, kaip konkuruosi su tokiu milžinu, kuris vienu metu savo parduotuvėje siūlo 70,000 pavadinimų prekių? O ir kova su „Starbucks“ beveik neįmanoma — pabandyk nukonkuruoti jų prekinį ženklą.

Man, kaip ekonomistui, tokie pabėdavojimai apie konkurenciją atrodo ganėtinai keisti. Jeigu iš tiesų nedidelė parduotuvėlė šalia namų suteikia tokią didelę vertę (na, tarkim, atsiranda galimybė draugiškai ir asmeniškai pabendrauti su pardavėju, kuris gal būt yra net ir savininkas), tai pirkėjai ir toliau turėtų eiti apsipirkti ten, o ne į didelį prekybos centrą miestelio pakraštyje. Jeigu „Starbucks“ yra toks didelis blogis, nesuteikiantis geresnio aptarnavimo ir neverdantis geresnės kavos už tą pačią kainą, tai niekas jame neitų pirkti savo šokoladinės moccachino, apibarstytos cinamonu. Atėjus šiems dideliems konkurentams pasirinkimas neišnyksta: vartotojai gali rinktis kur leisti savo pinigus. Deja, jie pasirenka jiems geresnį variantą ir pinigus leidžia ten, kur jie suteikia daugiau naudos. Juk žymiai patogiau vieną kartą savaitgalį apsipirkti dideliame prekybos centre, nei kad kas dieną bėgioti po keletą mažų parduotuvėlių.

Konkurencija nesumažina pasirinkimo. Ji pagerina pasirinkimą. Bet jeigu vartotojai staiga pradeda nesirinkti tavo prekės ar paslaugos dėl to, jog atėjo geresnis konkurentas, tai neverta kaltinti aplinkos ir griežti danties ant viso pasaulio (tame tarpe ir tų „kvailų vartotojų“, kurie neseniai buvo klientai). Problema ne aplinkoje, problema tavo prastesniame siūlomame produkte/paslaugoje. Jei vis dar būtum geriausias miestelyje, su šia problema nesusidurtum.

Jonathan A. Knee: The Accidental Investment Banker

Senais gerais laikais investiciniai bankai buvo visai kitokie: jų verslo modelis buvo grįstas ilgus metus augintu pasitikėjimu. Investicinis bankas atsisakydavo dirbti su kompanija, jeigu jie būdavo jų klientų konkurentai (ar, neduok dieve, potencialūs perėmėjai) — svarbiausia buvo neprarasti sunkiai įgyto pasitikėjimo kliento akyse. O klientas galėjo būti ramus, kad iš investicinio banko gaus objektyvių patarimų, nes bankai nebuvo suinteresuoti trumpalaikiu pelnu, o žiūrėjo toli į priekį. Patys bankininkai, nors būdami labai ambicingi, suprato, jog komanda yra daugiau nei individų suma, tad „žvaigždės-bankininko“ kultas dar nebuvo įsišaknijęs. Vieninteliai bankų akcininkai buvo tų pačių bankų darbuotojai (partneriai), mat investiciniai bankų akcijomis nebuvo prekiaujama biržose.

O po to,  paskutiniaisiais praėjusio dešimtmečio metais, viskas ėmė ir apsivertė. Autorius Jonathan Knee kaip tik tuo metu dirbo bankuose Goldman Sachs ir Morgan Stanley, tad savo knygoje labai puikiai atskleidžia šiuos pokyčius. Internetinio burbulo metu senoji investicinių bankų dvasia išsisklaidė kaip dūmas vėjyje: sunku buvo atsispirti pagundai gauti daug pajamų iš niekam vertų kompanijų finansavimo. Jeigu senais laikais Goldman Sachs turėjo nerašytą taisyklę, jog galima viešai platinti tik kompanijų, kurios bent penkerius metus dirbo pelningai, akcijas, tai burbulo metu į biržą buvo tempiamos ir tokios kompanijos, kurių net pardavimų nebuvo matyti. Uždirbti pinigus tapo taip lengva, jog bankininkai tapo nebepatenkinti savo padėtimi investiciniuose bankuose, tad jie urmu pradėjo pereidinėti į interneto ir technologijų kompanijas — jiems dažnai ten buvo siūlomi aukščiausi postai, nepaisant to, jog bankininkystė ir internetas turi tiek pat panašumų, kiek plastinė chirurgija ir kazino. Tai pakeitė ir vidinę investicinių bankų kultūrą: bankininkai ir analitikai jautėsi žvaigždėmis (jeigu man, kaip žvaigždei, nerodysite pakankamai dėmesio, aš išeisiu), stiprėjo individualizmas. Tapo nebepelninga palaikyti ilgai puoselėtus ryšius su senais klientais (kas iš to, jog esam jiems ištikimi ištisą dešimtmetį — per tą laiką jie padarė tik du įsigijimus!), investiciniai bankai vis dažniau dirbdavo tiems, kurie trumpuoju laikotarpiu moka daugiausiai. Kompanijų vadovai nebegali pasitikėti bankininkais, mat, atskleidę jiems savo planus, jie labai realiai rizikuoja, jog kitą mėnesį tie patys bankininkai jau gali dirbti konkurentams.

Burbulo sprogimas negrąžino investicinių bankų prie senosios kultūros. Pasitikėjimas jais jau buvo palaužtas. Didžiausios kompanijos vis dažniau investicinius sprendimus pradeda daryti viduje — jiems investicinių bankų reikia nebe patarimams, o kapitalo pritraukimui rinkose, o šią paslaugą gali suteikti bet kuris (todėl tai mažų maržų verslas). Pagrindiniai investicinių bankų klientai pastaraisiais metais tapo privataus kapitalo fondai. O kadangi investiciniams bankams kažkaip reikia užsidirbti pinigų, tai jie vis dažniau patys investuoja savo kapitalą — interesų konfliktų tikrai nemažėja, tad vargu ar galima grįžti prie „patikimo patarėjo“ verslo modelio. Tikriausiai šia role turėtų užsiimti maži nepriklausomi nišiniai investiciniai bankeliai (boutiques).

Beje, viena įdomi mintis, kurią radau knygoje: brokerių ir investicinių bankininkų kultūra per daug skirtinga, kad galėtų sugyventi vienoje kompanijoje. Ryškiausias to pavyzdys: Morgan Stanley ir Dean Witter susijungimas, kuris dar ir po dešimtmečio nebuvo iki galo išsprendęs visų vidinių nesutarimų. Vienintelė didelė kompanija, kur visgi šias kultūras pavyko suderinti yra Merrill Lynch, tačiau ji augo ne per įsigijimus, o per ne tokį greitą organinį augimą.

John Humphrys: In God We Doubt

Gal toks įspūdis susidaro tik man, bet drįsčiau teigti, jog pastaraisiais metais Vakaruose žymiai paaštrėjo priešprieša tarp ateistų ir religijos šalininkų. Daugiausia įtakos tam tikriausiai turėjo labai populiari biologo Richard Dawkins knyga „The God Delusion“, kurioje jis labai aštriai gina ateizmo poziciją, o religiją sulygina su blogiu, iš kurio reikia vaduoti naivius žmones.

John Humphrys knyga „In God We Doubt“, kurios paantraštė skelbia, jog autoriui iki galo nepavyko „atsiversti“ į ateizmą, parašyta iš agnostiko pozicijų.  Knygoje sutinkama, jog naudojantis grynai loginiais argumentais neįmanoma įrodyti, jog dievas egzistuoja, juo labiau, jog jis kišasi į žmonių gyvenimus, išklauso maldas ar atleidžia nuodėmes (aišku, klausimo, kas yra nuodėmė, nagrinėjimas dar labiau viską komplikuoja). Religija, su visomis tradicijomis ir teologinėmis plonybėmis, racionaliam mokslininkui, kuris vadovaujasi tik geležine logika, iš tiesų atrodo niekam verti paistalai, o religingi žmonės — kvaili naivuoliai.

Tačiau John Humphrys iki galo nesutinka ir su ateistų pozicija.  Tikėti mergelės Marijos nekaltuoju prasidėjimu gali būti naivu, bet iš esmės atmesti visatos kūrėjo (ar „asmeninio dievo“) idėją ne taip jau lengva, kadangi logika ir mokslas vis dar neturi atsakymo į pagrindinį klausimą „why is there something instead of nothing?“. Fizika gali papasakoti apie didžiojo sprogimo eigą, bet negali atsakyti iš kur ta energija atsirado. Tiesa, dievo-visatos kūrėjo idėja iškelia klausimą, kas sukūrė dievą, tad tai irgi gali būti ne sprendimas, tačiau faktas, jog filosofijai čia dar daug vietos.

Autorius taipogi nesutinka su dabartinių ateistų požiūriu, jog religija yra blogis, su kuriuo reikia kovoti. Religija suteikia žmonėms viltį, skatina juos būti geresniais. Per pastarąjį šimtmetį dėl religinių įsitikinimų kilo labai nedaug karų (kaip tik, Stalinas ar Mao, kurie kalti dėl daugybės žmonių mirčių, buvo ateistai), tad religinio fanatizmo grėsmė gali būti perdėta. Taip, mokslas ir racionali logika turėtų būti labai svarbūs pasaulėžiūrai, tačiau žmonėms reikia ir svajonių bei jausmų: negalima visko suprimityvinti. Ar vaikams irgi nereikia sekti pasakų ir nedalinti jiems dovanų Kalėdų proga, nes tiek pasakos, tiek Kalėdų senelis yra išgalvoti?

Kodėl sugebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas talentu?

Šiandieną naujoje Gario Kasparovo knygoje „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“ perskaičiau neblogą mintį:

[…] Visada man atrodė neteisinga: kodėl gebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas įgimtais gabumais? Mano požiūriu, pasakyti apie ką nors, kad „iššoko aukščiau bambos“, — labai abejotinas komplimentas. Jeigu žemo ūgio ir lėtas futbolininkas (pavyzdžiu, jaunas Maradona) treniruojasi daugiau už kitus ir galiausiai tampa ekstra klasės žaidėju, ar korektiška apie jį sakyti: „Nepaisant menkų įgimtų duomenų“? O galbūt jis tiesiog dešimteriopai kompensavo jų trūkumą kito talento pertekliumi?

Knyga visai nebloga, ir joje galima rasti ir daugiau panašių įdomių minčių, kurios priverčia stabtelti ir pagalvoti. Tik, deja, nesu labai didelis šachmatų mėgėjas, tad norėtųsi, jog daugiau būtų rašoma apie gyvenimą, o ne šachmatus. Ir būtų daugiau minčių apie dabartinę Rusijos politinę padėtį (Kasparovas, žinia, labai aktyviai reiškiasi opozicijoje — kaip tik dėl to iš karto ir nusipirkau šią knygą, kai tik pamačiau ją knygyne).

Dmitrij Popov, Ilja Milštein: Oranžinė princesė

Tai dar viena knyga iš serijos „Iš arčiau“ — šį kartą apie Ukrainos verslininkę ir politikę Juliją Timošenko. Anksčiau jau esu skaitęs šios serijos knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — Ukrainos verslo ir politikos subtilybės pasirodė ne ką mažiau įdomios nei Rusijos. Be to, Ukrainoje stabilumo mažiau, tad sunkiau viskas ir nuspėjama (visgi egzistuoja pusėtina demokratija), o politikams ir verslininkams reikia gerokai pagalvoti prieš remiant vieną ar kitą klaną.

Julijos Timošenko istorija prasideda Dnepropetrovske, kur ji, kilusi iš neturtingos šeimos, pertvarkų metais kartu su vyru sugeba užsidirbti pirmuosius stambesnius pinigus — tam pasitarnavo ir uošvio pažintys Dnepropetrovsko klane ir jo užimama padėtis. Vėliau verslas plėtėsi, svarbiausia jo dalis buvo prekyba dujomis. Ukrainos įmonės neturėjo grynųjų pinigų, tad atsiskaitydavo prekėmis, dažniausiai net pigiau nei gamintojo kainomis. Šias prekes vėliau buvo galima parduoti normaliomis kainomis ir už gautus pinigus atsiskaityti su dujų tiekėjais Rusijoje ar Turkmėnijoje. Dujas rusai pardavinėdavo žymiai pigiau nei pasaulinėmis kainomis, bet tam, kad užtikrinti dujų tiekimą, neretai reikdavo dalintis neoficialiais pelnais su už tiekimą atsakingais valdininkais. Dar ir dabar dujų tiekimo schema Ukrainai nėra labai skaidri, niekas nežino, kam galutinai priklauso kompanija RosUkrEnergo. Galų gale Timošenkos kompanija beveik monopolizavo dujų tiekimą Ukrainai, o be to jai priklausė nemažai kitų kompanijų, kurios pereidavo jos žinion už tai, jog negalėjo su ja atsiskaityti už teikiamas dujas. Manoma, jog vienu metu Timošenko priklausė 25% Ukrainoje sukuriamo bendrojo vidaus produkto. Kaip verslininkė Timošenko buvo atkakliai siekianti tikslo, bebaimė, tačiau kartu ir puikiai besinaudojanti moteriškosiomis savybėmis — teigiama, jog į verslo susitikimus ji eidavusi su trumpu sijonu ir aukštakulniais batais ir per daug neparodydavusi, jog daug ką išmano, tačiau kažkaip jai vis sekdavosi išsiderėti puikias sąlygas.

Timošenkos kelias į politiką buvo panašus į daugelio kitų oligarchų — jai norėjosi tapti Rados (Ukrainos Seimo) deputate, kad įgytų neliečiamybę. Viskas sekėsi gerai, kol prezidentas Kučma (jis irgi iš Dnepropetrovsko) nepanoro sužlugdyti Julios ir jos partnerių verslo: Kučma piešiamas kaip gudrus preferanso žaidėjas, kuris nutuokia, jog klanus reikia silpninti, kad jie nekeltų pavojaus jam pačiam. Timošenko savo pinigus sugeba išgelbėti (nors neaišku, kur ji juos yra paslėpusi) ir toliau atsideda politikai, o jos priešu „numeris vienas“ tampa prezidentas Kučma. Keletas metų kovos ir galų gale Julios triumfas oranžinės revoliucijos metu.

Timošenko tapo premjere, tačiau ilgai neišsilaikė: Juščenko neilgai galėjo kęsti jos destruktyvų valdymo būdą. Julia stengėsi kuo greičiau daryti reformas, kad kuo greičiau mažėtų oligarchų korupcinės galios. Buvo kalbama ir apie teismus, ir apie reprivatizaciją — tiesa, realiai pakeisti pavyko ne daug ką. Timošenko ekonominė politika kvepia populizmu — didinamos pensijos ir valstybės išlaidos, benzino kainas buvo bandoma žaboti kainų lubomis (Rusijai priklausančios naftos perdirbimo gamyklos tiesiog sumažino gaminamo benzino kiekį ir šalyje atsirado degalų trūkumas). Bet visgi oranžinė revoliucijąasumažino Ukrainos priklausomybę nuo Rusijos ir įkvėpė demokratijos. Šiuo metu Julia Timošenko vėl yra Ukrainos premjerė.