Lietuvos miestų gatvės pagal pasaulio šalis

Neseniai užtikau įdomią JAV bei kitų pasaulio didmiesčių gatvių orientacijos analizę, darytą vienu mano mėgstamiausių python modulių osmnx. Kadangi kodas viešas, tai buvo nesunku tą patį padaryti ir Lietuvos miestams.

Kaunas ir Vilnius – gana chaotiški, o kitur vyrauja aiški kvartalinė sistema

Kuo senesnis miestas, tuo didesnis senamiestis, o šie dažniausiai būna chaotiški. Naujesniuose miestuose daugiau vyrauja aiški kvadratinė kvartalinė sistema. Buvo įdomu tai, kad dažniausiai ji ne tiksliai šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypties, o apie 20 laipsnių pasukta pagal laikrodžio rodyklę (Alytus, Gargždai, Kretinga, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Neringa, Palanga, Telšiai – ypač Žemaitijoje). Tobulai pagal pasaulio šalis orientuoti Elektrėnai (kuo tikriausiai nereiktų stebėtis) ir Utena, Visaginas ir Šiauliai išsidėstę įstrižai žemėlapio šalims.

Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“

Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.

Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man. Nors ir laikau save intravertu, bet čia visai kita lyga.

Knygoje man kliuvo tik jos stilius: jis labai „weblogiškas“ ir ironiškai (tikiuosi, kad ironiškai!) kartojamos klišės greitai pabosta. Tačiau gal tai reiktų nurašyti kartų skirtumui, nes, kaip suprantu, daugeliui skaitytojų kaip tik stilius ir yra vienas iš knygos pliusų. Reikia būti atlaidesniam.

Akims paganyti: folin.lt

Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.

ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!

Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos

Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.

Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule

I = 8.5 + 1.4 * (CI - U)

kur I yra palūkanų norma, CI yra bazinė infliacija (neįskaitant maisto bei energijos kainų), o U – nedarbo lygis. Kadangi Lietuvoje pastaruoju metu kainos pradėjo gana stipriai kilti, ši formulė lyg ir rodo, jog Europos Centrinio banko palūkanos mums yra per mažos. Tai reiškia, jog pinigai mums dalinami per lengva ranka ir tikėtina, jog būsto kainos gali toliau didėti.

Pabandžiau nupiešti esamų (VILIBOR 3M dar esant litui bei EURIBOR 3M po euro įvedimo) bei šios taisyklės „rekomenduojamų“ palūkanų istoriją. Tiesa, naudojau ne bazinę infliaciją, o tiesiog metinį vartotojų kainų indeksą, tad svyravimai yra kiek perdėti (greitai neradau bazinės infliacijos duomenų šaltinio). Atrodo, kad panašioje situacijoje jau buvome 2006-aisiais, kai pradėjus didėti infliacijai palūkanos nespėjo kilti. Toks skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir VILIBOR, koks yra dabar, buvo pasiektas dar už metų – 2007-aisiais. Kas buvo po to, turbūt pamename.

Mankiw rekomenduoja didesnes palūkanos, nei jos šiuo metu yra.

Penktadienio susitikimo metu nuskambėjo išvada, kad tokia mums per daug laisva pinigų politika toliau turėtų pūsti nekilnojamo turto kainas. Iš tiesų, kai skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir esamų yra didelis, būsto kainos linkę didėti. Bet, vėlgi, žvelgiant į 2007-2008-ųjų patirtį, gyvenant skolintos gerovės salygomis makroekonominiai pokyčiia būna itin staigūs ir dideli. Tad kol kas nekilnojamo turto kainoms dar yra vietos paaugti, nors tai stipriai gali pasikeisti kad ir per artimiausius metus.

Šiame grafike gali pasirodyti, jog būsto kainų augimas jau pasiekė piką

Latvijos bankų krizė Lietuvos portaluose

Jau kelios dienos Latvijos bankiniame sektoriuje vis išlenda svarbios naujienos: tai sulaikytas korupcija įtariamas centrinio banko vadovas (berods tai susiję su Norvik Banka skundu dėl kyšio reikalavimo bei 4Finance SMS kreditų bendrovės, kuri veikė SMS Credit bei Vivus prekių ženklais, reikalais), tai teko gelbėti trečią didžiausią Latvijos banką AB.LV, mat šį JAV apkaltino bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja ir įvedė jam sankcijas. Tokios finansų sektoriaus naujienos būna ne kasmet (ir netgi ne kas dešimtmetį). Tiesa, lietuviškuose portaluose apie šias Latvijos naujienas nedaug ką sužinosi: pirmuose straipsniuose vyrauja visai kitos lietuviškų žvaigždučių istorijos (keli straipsniai visgi Delfyje dabar jau yra). Net „Verslo žinių“ pagrindinės temos visai ne apie Latviją, nors straipsniai apie šią temą yra patys skaitomiausi. Pasigedau protingų žmonių analizės apie tai, kas ten nutiko ir kaip tai gali mus paliesti (ar iš vis palies? gal per daug sureikšminu?) Išsamiausią santrauką pateikė 15min, nors irgi be lietuviško konteksto ir paaiškinimo, ką tai gali mums reikšti.

Savaime suprantama, tai, kad reikia gelbėti trečią didžiausią banką, finansų sistemai stabilumo nesuteikia. Tiesa, AB.LV verslas buvo nukreiptas į nerezidentų aptarnavimą, tad pasekmės vietinei (o tuo pačiu ir Lietuvos) ekonomikai gali būti nedidelės. Įdomiau tai, kad toks ryžtingas žingsnis prieš SMS kreditų verslą, kuris turėjo stiprų korupcinį palaikymą aukštuose politiniuose sluoksniuose, galų gale gali su visam nužudyti šį neetišką verslą, nukreiptą į skurdžiausią ir pažeidžiamiausią menkai finansiškai išprususią visuomenės dalį. Tie patys Vivus ir SMS Credit teikė aukštų palūkanų kreditus ir Lietuvoje. Be to, toks apsivalymas, kuris siekia net pačius aukščiausius pareigūnus gali iš esmės į gerą pakeisti ir visą Latvijos finansų sektorių: Latvija gal nebebus keistai kvepiančių pinigų plovykla. Mes jau tuo keliu toli nužengėme, apsivalydami nuo savų bankų molinėmis kojomis.

Atnaujinimas: geras ir išsamus straipsnis apie situaciją iš AP News (HT Vaidas Urba)

Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais

Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius:

Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis.

Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta.

Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai.

Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? 12 dienos turėjo būti tūsas su konfeti ir šokiais, o ne laidotuvių veidai.

Ryte buvo ir jaunimo žygis. Žinot maršrutą? Nuo Aušros Vartų, iki, taip, kapinių. Kapai, varpai ir laidotuvių giesmės – va mūsų gimtadienis.

Gal dar po šimto metų išmoksime švęsti kaip amerikiečiai – komerciškai, linksmai, su muzika ir būgnais ir SELo daug šviesų ir garso, o ne su giesmėm, kapais ir varpais.

Šiandien mes mokam daryti tik laidotuves, ne gimtadienius. Gėda LRT, gėda Prezidentūrai, gėda LRVK – niekas nepasistengė padaryti kitaip. Kaip jiems patiems ne cringe, kaip jie patys gali žiūrėti, ir galvoti – va, padariau minėjimą.

Ir negali sakyt, kad netiesa. Šiandien po vėliavų pakėlimo ceremonijos spūdindami tyliu Gedimino prospektu kalbėjome apie tą patį: šitiek ruoštasi, šitiek kalbėta, o galų gale šimtmetis paminėtas lygiai taip pat kaip visada: tomis pačiomis kalbomis, ta pačia ceremonija, ta pačia rimtimi ir tuo pačiu liūdesiu. Daugiau linksmybės buvo vakare, žmonėms buriuojantis apie laužus ir šimtmečio koncerte, bet organizatorių rankos visgi trūko: juk turėjo būti nesunku visą dieną dalinti arbatą, kviesti šokti su kapelomis ar kitais būdais sėti gerą nuotaiką.

Geriausios šimtmečio iniciatyvos atėjo ne iš vyriausybės malonės, o iš privačių iniciatyvų: tiek Small Planet skrydis po Lietuvą ore išbraižant skaičių „100“, tiek Lietuvos Geležinkelių lokomotyvų atliekamas Lietuvos himnas, tiek kažkieno puiki mintis, kad kiekvienas turėtume savo langą padabinti trispalve. Panaši nuotaika vyravo ir prie Gedimino prospekte uždegtų laužų: šventę kūrė patys dalyviai. Ne vieną pradžiugino Vilniaus krišnaitai su plačiomis šypsenomis veiduose ir trispalvėmis rankose šokantys ratelius ir kartojantys savo mantras: Lietuvoje gera visiems. Prie kitų laužų būriavosi žmonės, kurie traukė liaudies dainas, o dar kitur kažkas grojo kanklėmis. Šventė buvo kuriama pačių mūsų piliečių, o ne vyriausybės pastangomis.

Pradžioje man, kaip ir Liudvikui, buvo kilęs noras paburbėti, bet vėliau supratau, jog kaltinti galima tik save: laukti, kad kažkas suorganizuos tau šventę ir gerą nuotaiką iš principo yra neteisinga, nes už šventę ir gerą nuotaiką atsakingi mes patys. Jeigu tik nori švęsti ir turi idėjų kaip pradžiuginti kitus, niekas gi tam netrukdo: lokomotyvai dainuoja himną, lėktuvai ore brėžia „100“, keliamos trispalvės, nuoširdžiai šokama ir dainuojama su „Hare Krišna“. Mes patys sau kuriame šventę. Ne koks nors oficialus šimtmečio paminėjimo komitetas. O švęsti oficialaus leidimo nereikia.

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais.

Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Senoji Europa užsisėdėjusi komforte, o mes galime siūlyti naują proveržį, galime praplėsti tos pačios Europos kultūrines ribas nuoselkiai dirbant ties tuo, jog Ukraina, Baltarusija, Gruzija ar dar tolimesnės post-sovietinės šalys atsigręžtų į Europos vertybes. Mes galima būti gana agresyvūs, nebijome sakyti tiesą į akis, o svarbiausia – mūsų klauso. Erdvė iki Kaukazo – mūsų įtakos zona ir joje mes turime dominuoti, užtenka verkšlenti apie mūsų mažumą.

Dar viena neužimta erdvė yra Europos sąjungos gynyba. Nors ES savo atskirų pajėgų neturi, bet mes galėtume proaktyviai imtis šios rolės: prancūzai turi svetimšalių legioną, o mes galime turėti saviškį, kuris pirmas drąsiai ir savanoriškai dalyvautų gynybos misijose. Nuo seno esame karių tauta, o tai galėtų puikia galimybė parodyti iniciatyvą ir užsitarnauti pagarbą ES šalių tarpe. Mums reikia savigarbos, mums reikia turėti kuo didžiuotis – priešingu atveju tapsime tik pasyvūs ES politikos vykdytojai, o ne jos formuotojai. O vien tik parodžius iniciatyvą galime įgauti labai daug svorio, nes kitos šalys yra labiau aptingę.

Apie mūsų tautos charakterio bruožus galima ginčytis, bet pati knyga užduoda labai svarbius ir įdomus klausimus. Ji verčia pamiršti, jog esame niekam neįdomūs, ji siūlo drąsias idėjas. Jau vien dėl to šią knygą galima vertinti aukščiausiais balais.

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Šią paskutinę idėją galima pilnai užskaityti, nors ji tikriausiai nėra labai nauja, mat šiuo keliu einame jau ne vienus metus.

Palyginimui, Estijos vizija yra tikrai ambicinga. Jie nekalba apie tai, kad reikia žūt būt susigrąžinti emigrantus: šiuolaikinės Estijos pilietis yra tas, kuris vieną dieną dirba Taline, paskui važiuoja į Singapūrą ir nuotoliniu būdu aptarnauja klientus Londone. Šiuolaikinis Estijos pilietis neprisiriša prie fizinės vietos, jis veikia visame pasaulyje. Ir stabdyti jo jokiu būdu nereikia įtikinėjant sugrįžti į tėvynę: priešingai, jam reikia suteikti kuo daugiau galimybių daryti savo verslą, uždirbti pinigus ir mokėti mokesčius Estijoje. Net ir būdamas Singapūre ar dirbdamas klientams Argentinoje jis vienodai lengvai gali nuotoliniu būdu susitvarkyti savo biurokratinius reikalus, jis turi visas galimybes būti visateisiu piliečiu. Dar daugiau – sukūrus tokią infrastruktūrą, ja galima leisti naudotis ir užsieniečiams: su mobiliu parašu galima lengvai atsidaryti įmonę Estijoje ir taip vykdyti savo veiklą. Estai supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje dėl piliečių mes konkuruojame su kitomis valstybėmis lygiai taip, kaip koks nors appsas internete konkuruoja dėl klientų dėmesio – ir šioje kovoje žemos būsto kainos ar mokytojo profesijos prestižas nelabai ką nulems. Tiesa, kai kurie Estijos žingsniai gal būt nuveda per toli (nepritariu internetiniam balsavimui, nes jų sistemoje jis nėra anoniminis), bet pats požiūris į šių laikų pasaulį ir savo vietą jame man labai imponuoja. Tuo tarpu mes įteisinsime dvigubą pilietybę ir tikriausiai manysime, kad taip išsprendėme savo demografines problemas.