Savukynas: internetas yra virtuali išvietė

Vakar važiuojant troleibusu ir benaršant internetą per mobilųjį telefoną mano susidomėjimą sukėlė Virginijaus Savukyno straipsnis OMNI laikeAr tikrai internetas yra virtuali išvietės siena?“. Autorius nagrinėja problemą, kodėl internete straipsnių komentarai būna nešvankūs, įžeidžiantys, be jokių argumentų ir t.t. Taip, problema internete egzistuoja jau kokį pusantro dešimtmečio, kai internetas nustojo buvęs tik akademikų ir kompiuteristų susiėjimo vieta ir į jį pradėjo plūsti tais laikais vadinti „AOL users“ – vienos pirmųjų interneto paslaugų tiekimo kompanijos Amerikoje klientai.

Pačiame straipsnyje su viskuo turbūt galima sutikti, išskyrus su viena pastraipa, kuri mane išmušė iš vėžių:

Diskusijų internete, kuriose tinklažmogiai išdėstytų racionalius argumentus, mandagiai pasikeistų nuomonėmis, yra labai mažai. Daug daugiau galima surasti nemotyvuotų emocijų iškrovų ir straipsnių autorių įžeidinėjimų.

Internete praleidžiu didžiąją dalį savo dienos, bet iš tikrųjų labai retai matau savo ekrane nemotyvuotas emocijas ir įžeidinėjimus (kalbu ne apie IRC – ten iš viso skirtingas pasaulis). Aišku aš tų emocijų ir įžeidinėjimų nematau nes paprasčiausiai nesilankau tose svetainėse kur tai vyksta – yra begalės vietų internete kur „signalo ir triukšmo santykis“
(signal to noise ratio) yra labai geras. Tad iškilo klausimas, kodėl vienur vyksta naudingos diskusijos, o kitur jos tėra tik
įžeidinėjimai.

Visgi manau tas svarbiausias ingredientas sėkmingam bendravimui internete yra priklausymas tai pačiai bendruomenei. Turbūt neblogas pavyzdys būtų Lietuvos dienoraščiai – ten gi dešimtys žmonių, aprašančių savo mintis ir tai ką jie nuveikė, ar tiesiog blevyzgojančių. Kiekvieną dienoraštį skaito irgi dešimtys žmonių ir dažniausiai bent keletas palieka savo
komentarus. Kad ir apie ką būtų dienoraščio įrašas, labai retai tik galima rasti komentarą, tiesiogiai įžeidinėjantį autorių už tai kad jis rašo nesąmones ar panašiai (bent jau aš sunkiai pamenu tokį atvejį). Manau, kad taip vyksta dėl to, kad visi, kurie skaito dienoraštį, daugiau ar mažiau pažįsta autorių asmeniškai ir jaučia jam pagarbą. Kiekvienas dienoraštis turi kažkokią mikrobendruomenę, o visose bendruomenėse būna pagarba jos nariams.

Jeigu tas dienoraščio įrašas būtų išimamas iš tos mikrobendruomenės ir pateikiamas kur nors kitur (na, tarkim, mic alaus užgrobimo idėja arba pukomuko pasvarstymai apie tai, jog sunku gyventi suvalgius savo galvą patektų į Delfi) tai jis sulauktų tikrai „įdomių“ komentarų, kuriuose autorius būtų sudirbtas į šuns dienas.

Tad kodėl nėra bendruomenės tarkim Delfyje? Clay Shirky yra rašęs, jog (interneto) bendruomenei yra tiesiog būtinas bendras dievas ir bendras priešas, todėl linuksistai garbina Linus Torvalds ir nekenčia Microsoft, o Pitonininkai meldžiasi Guido van Rossum ir šnairuoja į Perlininkus. Lietuvos dienoraščių bendruomenėje gal ir nėra bendrų dievų ar priešų, bet žmones vienyja bendri interesai ir pomėgiai. Tuo tarpu Delfyje bendrų interesų nėra, kaip tik atvirkščiai, yra labai skirtingi interesai ir nuomonės, ir jeigu ir galima vienytis tai tik į keletą stovyklų. O kai susitinka skirtingos stovyklos internete tai kyla taip vadinamos liepsnos (flames) ir nieko jau čia nebepadarysi. Išvada gana žiauroka: normalus bendravimas internete įmanomas tik tada kai jis vyksta labai panašiai mąstančių žmonių tarpe – vos tik pasirodo horizonte žmogus, turintis kitokią nei bendruomenės nuomonę ir iš karto į jį žiūrima kaip į bendruomenės griovėją, kurį reikia nuginčyti bet kokiomis priemonėmis. To atvykėlio būtų klausomasi tik tada jei jis pats būtų tos bendruomenės autoritetas.

Tad grįžtant prie Delfio, ten matyt yra susidariusios kelios bendruomenės – tarkim Paksininkų ir Antipaksininkų, kurios iš paskutiniųjų kovoja tarpusavyje. Bet kuris komentaras neatitinkantis jų pasaulėžiūros yra tampa gyvybiškai pavojingu bendruomenės išlikimui, todėl jį bet kuriomis priemonėmis nuginčyti. Klasikinis fleimas. Tuo tarpu pats straipsnio autorius atsiduria labai įdomioje situacijoje: jeigu jis stengsis būti iš paskutiniųjų objektyvus, tai turbūt gaus didelę dozę kritikos iš
abiejų stovyklų, nes jos abi sutapatins jį su priešu.

Na ir prisapaliojau čia nesąmonių. Reiktų eit valgyt.

Priklausomybė nuo interneto

Šiandien sužinojau kad sergu. Tiesą sakant tai įtariau jau senokai, bet dar niekas taip tiesiai ir įžūliai man to nebuvo pasakęs. O pasirodo sergu tokia liga, kuriai nėra net lotyniško pavadinimo – priklausomybe nuo interneto (internetophilus chronicus?). Turbūt ja sergat ir jūs, jei jau skaitot šias eilutes, nes ji yra stipriai užkrečiama per visokius interneto dienoraščius ir kitas kompiuterastines erdves. O visą tai sužinojau iš pono Virginijaus Savukyno straipsnio OMNI laike (kurį savaime suprantama pirmą kart perskaičiau per mobilų telefoną WAP pagalba – internetas manęs niekad nepalieka).

Štai šio straipsnio pradžia:

Ar jums pažįstamos tokios situacijos? Jūsų sutuoktinis prisijungia prie interneto vakare, o kai baigia naršyti, būna ankstyva aušra? Jūsų vaikai grįžę iš mokyklos pirmiausia puola prie kompiuterio ir užsikniaubę praleidžia visą likusį laiką? O jūs patys norėdami įjungti mikrobangų krosnelę bandote iš pradžių suspaudyti slaptažodį. Jei taip – jūsų šeima yra internetoholikai. Kitaip tariant, priklausomi nuo interneto.

Huh? Sutuoktinis? Vaikai? Matyt sergu sunkiau nei galima įsivaizduoti, nes nesimato nei vaikų nei sutuoktinės. O kam jos ir reikia kai yra internetas?!

Jei rimčiau tai priklausomybė nuo interneto tikrai egzistuoja. Gaila, kad straipsnio autorius pasirinko pakalbinti kažkokią
Jekateriną, kuri praleidžia internete tik 4 valandas per parą. Tikrai yra žmonių kurie gyvena ir kvėpuoja internetu visą dieną o ne varganas 4 valandas (aš – vienas iš jų). Juk darbe pasėdžiu 8 valandas, troleibuse naršau WAP, namie sėdžiu IRC ir t.t. Susidaro kokia 12 valandų per dieną. Tad autoriaus posakis:

Silpniausia priklausomybė nuo interneto atsiranda praleidžiant pasauliniame tinkle šiek tiek daugiau nei 4 val. per dieną, o „sergantys“ sunkiausia forma internete praleidžia apie 7 val. per dieną.

turėtų reikšti, jog mano būklė yra super-ultra-hiper-maxi-sudėtinga ir matyt esu ties virtimo į IP adresą riba.

Pats straipsnis ganėtinai juokingas, su tokiomis pasakėlėmis apie mistinius Amerikos studentus ir apie pagąsdinimus apie miego sutrikimus ir paranojas (taip, miego sutrikimai egzistuoja. Bet dažniausiai dėl nepadarytų darbų. O dėl paranojos, tai kaip tik visuomenėje jos per mažai – niekas net nesusimąsto jog negalima slaptažodžių klijuoti ant monitoriaus).

Po to straipsnio autorius pateikia pokalbį su profesionaliu psichologu, kuris atrodo nustebęs štai taip atsako į pateiktą klausimą:

Ar jūs, kaip psichologas, buvote susidūręs su panašiais priklausomybės atvejais Lietuvoje?

Yra buvę tokių tėvų, kurie kreipėsi dėl savo vaikų. Bet patys jaunuoliai nesikreipia, nes mano, kad tokia jų būsena yra visiškai normali.

Kažkodėl manau, kad mano būsena visgi yra normali. Galėčiau išbūti be interneto ir savaitę-dvi, tai nesukeltų didelių problemų (Juk buvau atsisakęs IRC ir sėkmingai be jo gyvenau kokias porą savaičių). Kai nesu internete, nesijaučiu nepatogiai, nepatiriu psichologinių traumų. Na, aišku, visad žinau, kad internetas yra mobiliame telefone ;-)

Pati juokingiausia yra striapsnio pabaiga:

Tad jei pastebėjote, kad jums blogai be interneto, galite kreiptis į psichologą arba į specialias interneto ligonius
gydančias klinikas. Lietuvoje tokios nėra, bet užtat yra Amerikoje. Ten žmonės, kenčiantys nuo internetinės priklausomybės, mokomi griežtai apriboti valandas, praleidžiamas naršant po internetą. Paprasčiausia priemonė – prie kompiuterio pastatyti žadintuvą, rodantį, kada baigsis laikas. O jei nenorite važiuoti į kliniką, patariu parduoti kompiuterį ir nusipirkti akvariumą. Jis funkcionuoja panašiai kaip jūsų ekrano užsklanda.

Kai paskutinį kartą žiūrėjau, tai „kompiuteris“ nebuvo tas pats kaip „internetas“. Kompiuteriu daug ką galima nuveikti ir be interneto. Nors tiesą sakant tai jau antras kartas šiomis savaitėmis kai girdžiu jog kompiuteris sutapatinamas su internetu. Mano bendradarbė, pamačiusi mano Palmą, iš kart paklausė ar jame yra internetas. Atsakiau jog ne (tada neturėjau naujojo mobilaus), o ji man pareiškė „tai kam reikalingas kompas, jei nėra interneto?“. Huh… Matyt reik važiuot į tą kliniką Amerikoj. Įdomu ten yra plačiajuostis interneto ryšys?

Gobbitas.lt užlenktas

Kaip visada tik atėjęs į darbą peržvelgiu kolegų dienoraščius internete, persiskaitau viską, ir tada, giliai įkvėpęs atsiverčiu
manualus ir kimbu į darbą. O štai šiandien nueinu pasižiūrėti į Gobbito rašliavas ir laukia manęs didelis nusivylimas – „užlenkiau and so on“. Gobbitas buvo turbūt pirmas lietuviškas interneto dienoraštininkas, ir tik po
metų kai jau gyvavo jo dienoraštis, kaip grybai pradėjo augti ir kiti dienoraščiai. Dabar jau irgi po truputį gaunasi taip kaip ir gūdžiais 1996, kai kiekvienas turėdavo svetainę savo katei ir šuniui – lygiai taip ir dabar visi turi turėti dienoraštį. Bet turbūt nedaugelis įsivaizduoja ką reiškia turėti dienoraštį. Kartais reikia nežmoniško užsispyrimo, kantrybės ir dar kažko kad imtum ir parašytum ką nors į dienoraštį. Ir ne šiaip ką nors, o ką nors įdomaus, ką nors kas skaitytoją priverstų juoktis („na gerai tu čia pavarei, kompiuteraste“), piktintis („nesąmonė kad Perlas geriau už PHP!“) ar tiesiog stebėtis („oh, negalvojau kad ir tam yra Perlo modulis“). Tai sunkus darbas.

Paskutiniu metu nors dienoraščių ir pridygo, bet jie manęs per daug nedomina. Vieni jų yra retai atnaujinami, kiti visai nekompiuterastiniai ;) Ypač dienoraščiai prislopo vasarą – niekas neturi laiko sėdėti prie kompiuterio ir rašyti kažką į dienoraštį, nes ir taip yra ką veikti. Gobbitas buvo dienoraščių pradininkas. Bijau kad gali būti taip jog jis gali būti ir dienoraščių užsidarymų pradininkas. Gal būt dienoraščių manijos banga kaip tik šiuo metu pasiekė aukščiausią tašką ir pamažu pradės slūgti paskui save palikdama nebaigtus, pusiau pradėtus, dėmesio stokojančius dienoraščius interneto platybėse. Nors gal ir klystu.

Perlas vis tiek atgis

Pastarieji metai Lietuvos Perlo programuotojams turbūt buvo apsnūdimo metai (Na, aišku aš galiu kalbėti tik apie IRC bei konferencijose dalyvaujančius žmones). Interneto programavime stipriose pozicijose įsitvirtino PHP, ir tam didelės reikšmės turėjo ir stipri Lietuvos PHP bendruomenė. Daugelis pripažįsta, kad PHP lengvai išmokstama kalba, labai tinkanti pradedantiesiems, bet dideliems projektams ji netinka. Tuo tarpu Perlas – galinga, bet sudėtinga kalba.

Norint išpopuliarinti Perlą reikia bent paprastos lietuviškos jo dokumentacijos bei straipsnių pradedantiesiems – Perlas ir taip sudėtinga, vos ne „write-only“ kalba. Idėjų Perlininkams lyg ir netrūksta: artimiausiuose planuose ir lietuviška svetainė apie Perlą, ir Perlo marškinėliai, ir dokumentacijos vertimas… Kad tik būtų laisvo laiko toms idėjoms įgyvendint, o tada, PHP, laikykis! ;)