18 kilometrų Aukštadvario apylinkėmis

Verbų sekmadienį, merkiant lietui ir dangui dėl ciklono esant užrauktam, nugalėję dvejones ir kupini ryžto, išsirengėme į kone dvidešimties kilometrų žygį po Aukštadvario apylinkes. Ofisuose užsisėdėjusioms kojoms tai žadėjo būti nemenkas išbandymas, juolab, kad kuprinės gyvenime tokių atstumų molėtais lietuviškais miško keliukais nesu tysęs, tuo labiau vis nuo veido nubraukiant lietaus lašus.

Žygis buvo organizuojamas Vilniaus Universiteto Žygeivių klubo – šio klubo vedlys Tadas Šidiškis vertas atskiro paminėjimo. Atkakliai brendantis per miškovežių ištrintą purvo košę ilgų žilų plaukų ir dar įspūdingesnės baltos barzdos savininkas iš tolo kėlė pagarbą ne vien savo stotu ar spinduliuojama tvirtybe: jis buvo žygio siela ir dvasia, tikrasis senosios kartos gamtos vaikas, kartas nuo karto užtraukiantis lietuvių liaudies dainą, paraginantis žygeivius sugroti dambreliais, sustojantis pauostyti pražydusio žalčialunkio ar papasakoti istorijos apie kalvose palaidotą milžinišką slibiną. Ir visai nesvarbu, kad tos istorijos daug ko mačiusiam kelia naivią šypseną, o smaragdo spalva turėję žėrėti Škilietų ežeriukai it cepelinų nuoviras bolavo nykia pilkuma: nuoširdumo ir užsidegimo iš Šidiškio neatimsi.

Darnia vora į piliakalnį
Darnia vora į piliakalnį

Samanos, ąžuolai, pelkynai ir daug daug molio. Tiek daug, jog išsimozoji iki pat ausų, o grįžęs vos sugebi atplauti batus. Bet molis visgi toks lietuviškas ir toks savas, kad net nesistebi nugirsta žygyje fraze: „jūrą tai daug kas turi, o, va, mūsų turtas – ežerai!“. Nesame mes jūrinė valstybė, nors tu ką – vis tiek mus link miškų ir molio traukia. Ir ežerai ne tokie platūs kaip jūros begalybė; lyg saugiau, kai krantas matos. O jei dar koks akmuo po ąžuolu apsamanijęs – tai jau visai namų jaukumu dvelkia.

Samanoti akmenys
Samanoti akmenys

Nuo kojų nusivariau kaip reikiant, drėgmės irgi pakako. Visgi šis žygis šio to ir išmokė: nuoširdžiai džiaugtis mažais dalykais, net jei tai būtų jau aštuoniasdešimt ketvirtą kartą matytas žalčialunkio žiedas ar per kelią nušokuojanti varlė.

Ar koreliuoja vyno skonis ir kaina?

Iš manęs vyno specialistas toks menkas, kad tikriausiai akluose testuose nesunkiai supainiočiau „Anykščių vyno“ serbentinį su prabangoku portugališku portu. Vyno aromatai, skoniai, poskoniai, vynuogės, taninai, spalvos ir branda man tokios pat tolimos sąvokos kaip nėrimo vąšeliu subtilybės ar keturtakčio variklio su turbina kompresija. Kitaip sakant, tikriausiai esu idealus vynų bandymų triušis.

Kolega Vaidas sugalvojo įdomų eksperimentą: surinkti (nevisai) atsitiktinę bendradarbių imtį ir jiems pasiūlyti paragauti keturių skirtingų vynų, kurių kainos skirtųsi nuo ~15 Lt iki ~100 Lt už butelį. Ragauti nežinant, kuris vynas yra kuris, ir po to išranguoti vynus pagal jų spėjamą kainą bei geriausią skonį. Pigiausias vynas nuo brangiausio skyrėsi net šešetą kartų, bet ar tikrai tarp jų yra šešių kartų kokybės skirtumas?

Geriame @ Vinted
Geriame @ Vinted

Vynai iš tiesų labai skyrėsi, kas man, nepatyrusiam somelje, buvo kiek netikėta – maniau, jog bus sunku susidaryti apie vyną nuomonę, nes jie bus daug maž identiški. Jie visi iš skirtingų regionų ir skirtingų vynuogių: tikriausiai jei būtume ragavę tuos pačius Pinot Noir iš ten pat kur jie ir auga (ar jau minėjau, kad apie vynus ne ką nutuokiu?) tai apsispręsti būtų buvę žymiai sunkiau.

Kad būtų viskas aiškiau tiems, kas vyną geria ne pirmą kartą, tai pateikiu vynų sąrašą su šiokiais tokiais ragavimo užrašais:

  • Podere Sapaio Volpolo Bolgheri DOC 2011 (98 Lt). Skani ir gera taurė, tokia, su kuria rinkčiausi praleisti gyvenimą. Išprususi, bet ne akademinė intelektualė – be visa ko moka ir save prisižiūrėti ir skoningai pasipuošti. Skaniai kvepia, su ja linksma. Šauni, bet neperžengianti ribų, išlaikyta.
  • Puglia Rosso (~15 Lt). Studentiška mergina miestietė, jau kiek pramokusi, galbūt nebe pirmo kurso. Mačiusi gyvenime daugiau nei ta nekalta mergelė iš kaimo, gana lengva ir miela, bet svarbu neužmegzti labai rimto pokalbio. Vienam vakarui puikiai tinka.
  • Domaine Bernard Baudry Les Granges Chinon AOP 2011 (52 Lt). Stipraus kvapo, bet tikrai ne kvepalų. Labai sofistikuota meniška siela, poetė ar tapytoja. Su ja galima turėti gilius (kartais tik pseudo-)intelektualius pokalbius, jeigu jos žavesio neužgoš neskustos pažastys. Mėgautis reikia atsakingai, piktnaudžiavimas tokiais dalykais prie gero nepriveda.
  • De Martino Legado Reserva Carmenere 2011 (44 Lt). Geras gėlių kvapas, bet tikrai ne prabangus. Paprasta kaip nekalta kaimo mergaitė, nesugadinta pasaulio ydų. Patikima. Bet pigoka. Naivi. Tokia, kurią pasiimtum į kaimo šokius.

Reitingavimo išvados visgi buvo džiuginančios: brangiausią ir pigiausią vyną vidutiniškai atspėjome puikiai (nors antra ir trečia vieta apsikeitė). Beje, visi daug maž vienodai priėjome nuomonės, jog brangiausiai vertiname vynus, kurie mums patiems labiausiai patinka, tad kainos spėjimą lėmė grynai skonio savybės. Nemanau, kad tarp vynų iš tiesų buvo 6 kartų kokybės skirtumas, bet šitą tikriausiai teks palikti išsiaiškinti kitiems eksperimentams. Pateikiu ir vertinimo rezultatus (vienetas reiškia „geriausias“, ketvertas – „prasčiausias“).

Vynų desgustavimo rezultatai
Vynų degustavimo rezultatai

Kodėl aš stoju į Šaulių sąjungą

Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai. Šaulių sąjunga gal šiuo metu yra labiau visuomeninė organizacija, kuri užsiima patriotizmo ugdymu nei karybos mokymu, bet ji leidžia lanksčiai imtis įvairios veiklos, ir kiekvienas būrys gali turėti savus tikslus.

Beveik nei vienas iš mūsų nėra ragavęs šauktinio ar kareivio duonos, visi mes – finansininkai, viešųjų ryšių žmonės, teisininkai, verslininkai ir pan – nuo karybos esame toli, bet suprantame, kad laisvės, kurias turime, neduodamos už dyką – už jas gali tekti ir pasiaukoti. Tikiu, kad to niekada neprireiks, bet norisi žinoti, ką daryti agresijos atveju, norisi, kad kilus grėsmei viską metę visi neišvažiuotų pirmu reisu į užsienį, o bent kažkas liktų ginti šios žemės. Pradėti reikia nuo savęs, ir gal kada po gero dešimtmečio Šaulių sąjungos nariai galėtų tapti visai rimta atgrasančia jėga – keli tūkstančiai motyvuotų vyrų, mokančių elgtis su ginklu, gali būti stiprus pasipriešinimas.

Mano siekis paprastas: noriu tarp protingų bendraminčių gerai praleisti laiką, daug ko išmokti, turėti ginklo draugų, kuriais galėčiau pasitikėti, įgyti tų žinių, kurių negavau nebūdamas šauktiniu, ir visą tą patirtį įgyti laisvu laiku, neaukojant dabartinių veiklų. Gal kam irgi tai būtų įdomu? Susisiekit :)

Vinted ieško analitikų

Trumpai ir iš kart prie reikalo: ieškom protingų analitikų. Ieškom tokių žmonių, kuriems vien paminėjus žodį „duomenys“ akyse pradėtų žėrėti entuziazmas, kurie kasdien svajoja iš didelių duomenų chaoso užčiuopti prasmę, kurie nebijo pasiraitoti rankovių ir leistis į giliausius duomenų bazių užkaborius, nes ten gali slypėti ypač vertingos įžvalgos. Ieškom tų, kurių negąsdina SQL ir tų, kurie nebijo išmokti ką nors naujo. Tų, kuriems kasdien kyla įdomių klausimų, ir tų, kurie juos sugeba ne vien iškelti, bet ir išspręsti. Galų gale tų, kurie viskuo domisi ir kurie moka į pasaulį pažvelgti per skaičius ir statistiką.

Vinted („Mano drabužiai“) kompanijoje labai stipri duomenų kultūra: stengiamės, kad nei vienas reikšmingas sprendimas nebūtų priimtas nepagrindus jo duomenimis. Duomenų prirenkame nemažai, bet norim jų turėti dar daugiau: dešimtys terabaitų duomenų mums ne riba. Turint stiprią duomenų kultūrą, analitikai yra labai svarbūs visai kompanijai, nes tik jie gali iš gausos duomenų pateikti gilias įžvalgas ir taip padėti nuspręsti, kaip kompanija turi vystytis ateityje. O dirbti su sparčiai augančiu pasaulinio lygio produktu ir spręsti problemas, kurių dar niekas nėra sprendęs visada yra labai smagu.

Tad jeigu tai jus (ar jūsų pažįstamus) domintų, pasikalbam! Mano el. paštas petras AT vinted.com

Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“

Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu.

Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Žodis po žodžio, Pečiūros daina po dainos Youtube ir va: aš – knygos apie šou verslą savininkas.

Pats autorius tikriausiai būtų pirmas, sakydamas, jog ši jo knyga nieko verta – tiesą sakant, jis mane apie tai įspėjo netgi kelis kartus. Iš tiesų, ji panaši į pirmąjį juodraštį, kuris gabalais lipdytas, bet iki galo nesulipdytas; tikrai nematęs negailestingo redaktoriaus prisilietimų, anei kalbos specialistų rūstybės; visiškai netinkamas masėms ir vietomis primenantis dešimtoko pasakojimą apie vakarėlį, kur pirmą kartą buvo vartojama starka su kola. Tačiau nepaisant to, joje yra gal 30-40 puslapių, kurie iš tiesų buvo labai įdomūs ir naudingi: juos perskaitęs į lietuviškų (ir ne tik!) pop žvaigždučių kūrimo verslą žiūriu kiek kitomis akimis.

Žvaigždžių ir hitų kūrimas yra labai profesionali, daug kruopštumo ir žinių reikalaujanti veikla. Padainuoti ar pasistaipyti ant scenos yra gana paprasta, tai lengvoji dalis, bet prie kūrinio gimimo prisideda labai daug profesionalų. Pradedant poetais, kurie rašo eiles, tampančiomis dainų tekstais, baigiant vadybininkais, choreografais, garsistais ir kitais žmonėmis. Nėrius Pečiūra rašo, jog hito, populiarios grupės sėkmė priklauso būtent nuo šių žmonių, o ne vien nuo pačių žvaigždžių: dainos tekstas turi būti rašytas gerai savo amatą išmanančio poeto, kuris žino, jog tekstas turi būti paprastas, bet kartu ir kabinantis, kartais gal dviprasmis, bet lengvai ištariamas, gerai surimuotas, kad dainininkui lengva būtų jį išdainuoti. Panašūs dėsniai galioja ir aranžuotei, choreografijai, kitiems dainos elementams. Kiekvieną detalę geriausiai atlieka profesionalai, kurie dažniausiai lieka „už kadro“.

Knygoje rašoma ir apie scenos žvaigždėms tykančius pavojus: jie lengvai linkę save sureikšminti, per daug pamėgsta vakarėlius, įtiki savo lengva sėkme. O be juodo ir atkaklaus darbo nieko nebūna – gal ir sužibėsi, kaip meteoras, bet ilgai žvaigžde nebūsi. Stasys Povilaitis, Andrius Mamontovas, netgi Rytis Cicinas – jie sėkmingi, nes daug ir atkakliai dirbo. Kad ir kaip keistai tai skambėtų iš Lietuvos pankų tėvu tituluoto Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo.

Manau, kad „Šou biznio dėsniai“ bus labai vykusi knyga, jeigu tik ji kada subręs ir užaugs iš dabartinio juodraščio. Bent jau mane ji privertė kitaip pažiūrėti į tuos žmones, kurie sukasi šou versle: visur yra profesionalių ir savo darbą mylinčių žmonių. Galiu pripažinti, jog vos ją perskaitęs nuėjau ir nusipirkau turbūt pirmą savo gyvenime poezijos knygą – Marcelijaus Martinaičio poezijos rinktinę. Nes iki tol nebuvau pagalvojęs, kiek gerai surimuotame ir apgalvotame tekste gali būti prasmės. Ačiū, Nėriau.

Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.

Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis.

Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Kadangi tais laikais man rūpėjo ne bendrovių akcijos, o žaislinės mašinėlės, tai tikėjausi daugiau sužinodamas apie šias istorijas geriau suprasti Lubio asmenybę. Deja, nors avarijai „Azote“ skiriama visai nemažai puslapių, juose Lubys vaizduojamas kaip drąsus liūtas, kuris kaunasi už žmonių gyvybes, jiems padeda, juos užstoja ir gina, dosniai ir geraširdiškai skiria nukentėjusiems įmonės lėšas ir šiaip daro tokius žygius, kokiais mažai kuris šventasis galėtų pasigirti. Neneigiu, kad taip ir nebuvo, tačiau pagrindinis klausimas, kurį norėjau išsiaiškinti, taip ir liko neatsakytas: kaip ilgametis direktorius ir vyriausiasis inžinierius Lubys iš viso leido, kad tokia avarija įvyktų? Ir kodėl jis nebuvo nubaustas? Sako, kad kalti statybininkai. Galbūt, bet skamba keistokai. „Azoto“ privatizavimo istorija pateikta dar migločiau ir dar su mažiau detalių, o žmonės kalba, jog ji tikrai buvo įdomi. Tik paminima, jog Bronislovas pasiskolino pinigų iš Vilniaus banko ir įsigijo 17 procentų kompanijos. Apie tolimesnius paketo didinimus, deja, nerašoma.

Visgi knyga piešia gana aiškų pono Lubio paveikslą: jis seno kirpimo, ne tipinis šių laikų kapitalistas, kuris vien tik vaikosi pelno; jam būdinga tartis (ypač dėl dujų su rusais), o ne konkuruoti ir konfrontuoti; jis linkęs statyti ilgalaikę imperiją ir niekada savo verslų neparduoti. Be to, jis, kaip ir dauguma senų tarybinių laikų vadovų, manė, jog tikrasis gamyklos šeimininkas yra direktorius, bet ne akcininkas, o Europos Sąjunga turėjo neigiamų pasekmių, nes liepdama nuimti muitus žalojo Lietuvos pramonę. Tiesa, neatmesčiau, jog tai tiesiog tik knygos autoriaus požiūris, nes knyga objektyvumu tikrai netrykšta. Matyt, teks palaukti kitų, objektyvesnių, šios asmenybės įvertinimų.

Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos

Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Gali būti, jog knygą būčiau vertinęs visiškai kitaip, jeigu asmeniškai pažinočiau joje piešiamus veikėjus – kompanijos BYVELA savininką, kur turi „etišką“ mėsinių gyvulių ūkį, ar poną Lataką, kuris artimai bičiuliaujasi su Ričardu Brynsonu ir ruošiasi į kosmosą, nors apskritai yra visiškas nulis – bet su jais gyvenime susitikti neteko, tad tikėtina, jog praleidžiu daug konteksto, kuris knygos skaitytojui gali būti, jog būtinas.

Negaliu sakyti, jog knyga yra tikrai labai bloga: ją perskaičiau per porą prisėdimų. Joje yra tam tikrų trupinių, kurie neblogai perteikia bei šaržuoja tam tikrus lietuviško verslininko gyvenimo aspektus. Taksistas, dirbantis asmeniniu vairuotoju; Seimo narys, valdantis akcijas per ofšorą; moterys, meilužės ir t.t. – kai kurie dalykai atrodo labai tikri ir traukti iš asmeninės patirties. Bet kiti verslininkų gyvenimo peizažo elementai neįtikina, atrodo perspausti (nors, ką gali žinoti, juk sakoma, kad realybė dažnai būna keistesnė už literatūrą). Gal iš tiesų visa knyga yra išgalvota, ir joje nėra jokios realybės trupinėlių, bet, žinodamas, kas yra jos autorius, vis tiek nejučia savęs klausi, kodėl jis tą ar kitą veikėją aprašė būtent taip ir kodėl jį nupiešė tokioje ar kitokioje šviesoje.

Mano klaida – užaukštinti lūkesčiai, mat tikėjausi kažko panašiai stulbinančiai gero, kaip Andriulio Google Plus pasakojamos istorijos iš verslo virtuvės. Todėl likau nusivylęs.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Ieškomos įdomios ir kilnios idėjos. Ir parduodamas sklypas.

Mūsų kaimynai pardavinėja sklypą Kernavėje. Pardavinėja ne šiaip sau: moderniai, per Facebook‘ą. Bet įdomiausia tai, jog, pardavus sklypą, tūkstantį litų norėtų skirti kokiai nors įdomiai, kilniai ar gražiai idėjai. Ir jie visai rimtai.

Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero
Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero

Sklypo man nereikia, bet mintis dalį pinigų skirti įdomiai idėjai mane užkabino: juolab, jog ji priverčia apie labdarą pagalvoti visai nauju kampu: iš tiesų, vaikų namams, gyvūnų prieglaudoms ir panašioms įstaigoms dažnai nesunku surinkti labdaringas aukas, nes juk kas gali būti tokios kietos širdies, kad nepadėtų vargšui vaikui ar mielam kačiukui. Tuo tarpu galbūt yra daug kitų, ne tokių pastebimų, sričių, kur net nedidelė pagalba galėtų nuversti kalnus ar pakeisti pasaulį. Į lėšas, skiriamas labdarai, galima žiūrėti kaip į investiciją ir ieškoti tų „neįvertintų“ idėjų, kurios galėtų atnešti didžiausią grąžą, o tada kūrybingai panaudojus net mažas sumas galima nemažai nuveikti.

Viena iš įdomiausių paskutiniu metu matytų idėjų, kuri brangiai nekainuoja, bet suteikia daug džiaugsmo – anoniminis sūpynių fondas, kuris tyliai tyliai, niekam nepastebint, Vilniuje gamina ir kabina sūpynes. Rasti jas galima netikėčiausiose vietose: pats mačiau prabėgdamas pro šalį, kaip suaugę žmonės, jas užtikę ant jų užsiropščia ir pilni šypsenų supasi virš tekančio Neries vandens. Labai puiki, brangiai nekainavusi, idėja, kuri praskaidrins ne vieno žmogaus dieną. Geras išleistų lėšų atsiperkamumas.

Jei visgi tūkstantis litų yra per maži pinigai kažką rimtai nuveikti, galima pasekti investicinio banko Goldman Sachs pavyzdžiu: jie neseniai labdarai skirtas lėšas paskyrė ne kokiam nors labdaros fondui, o išleido juos labdaros lėšų rinkimo veiklai: išleidus kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių žaidimo kūrimui, labdaros tikslams buvo surinkta 1.4 milijono JAV dolerių. Gal ir šį tūkstantį litų būtų galima panaudoti kaip biudžetą žymiai didesnių labdaros lėšų rinkimo kampanijai (vėlgi, aišku, kūrybingai ir smagiai).

Dar viena idėja, kuri mane vis žavi: pliušinių žvėrelių fondas. Berods JAV, Kanadoje ir Britanijoje yra labdaros fondų, kurie policininkus bei greitosios pagalbos medikus aprūpina pliušiniais žvėreliais, kuriuos šie padovanoja vaikams, patekusiems į bėdą. Juk vaikui, patekusiam į buitinio konflikto sūkurį, ką tik išgyvenusiam avariją ar dar kokią nelaimę, labai reikia draugo, kuris galėtų jį nuraminti ir paguosti, o psichologai sako, jog pliušinis meškiukas šią funkciją puikiai atlieka. Keliasdešimt litų kainuojantis žvėrelis gali puikiai nuraminti ir padėti pergyventi stresą. Atsiperkamumas lyg ir neblogas.

Mūsų kaimynai laukia idėjų, kaip išleisti tą tūkstantį litų. Na, ir kad nupirktumėt tą sklypą Kernavėje.

Kokia ilgalaikė tikėtina pensijų fondų grąža?

Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai). Europos Centrinio Banko ilgalaikės infliacijos tikslas yra 2.0%, bet, būnant šiek tiek nuolaidesniam, galima taikyti 2.5% tikėtiną ilgalaikę infliaciją (tiesa, JAV šis skaičius istoriškai buvo arčiau 3.0%, bet JAV Federalinė Rezervų sistema kainų lygio stabilumo nemato kaip vienintelio savo tikslo). Tokiu būdu gaunu tikėtinos nominalios pensijų grąžos rėžį nuo 4.5% iki 6.5%. Teigiama, jog joje iš tiesų naudojama 5.5%-7.5% nominali grąža, bet tikriausiai skirtumas tame, kad dar yra priskaičiuojamas realus atlyginimų augimas.

Bet visgi kokios ilgalaikės nominalios grąžos iš pensijų fondo galima tikėtis ir ar tie 5 ir daugiau procentų siekiantys skaičiai yra tikėtini? Iš tiesų, Nerijus Mačiulis teisus, kad per paskutinį šimtmetį obligacijos JAV užtikrindavo maždaug 5.0% vidutinę metinę grąžą, o jeigu pažvelgtume į labai ilgo laikotarpio akcijų grąžas, jos būdavo kokiais 5-6 procentiniais punktais didesnės už obligacijų grąžą (tai taip vadinamoji akcijų rizikos premija). Bet teisus ir Raimondas Kuodis, teigdamas, jog gyvename ne visai vidutiniais laikais, o šiuo metu obligacijų grąža yra labai maža – jei norite JAV vyriausybei paskolinti dolerius dešimčiai metų, tai už tai gausite maždaug 2.0% palūkanų. Lietuvos obligacijų pajamingumas irgi mažesnis už tą cituojamą ilgalaikį vidurkį: dešimtmečių obligacijų pajamingumas yra apie 3.5%. Taigi, jeigu savo lėšas kaupsite konservatyviame pensijų fonde, investuojančiame tik į obligacijas, ir jums iki pensijos liko tik 10 metų, tikėtina, jog nominali tokio fondo grąža gali siekti apie 3%, o ne “ilgalaikius” 5%. Jeigu jūsų investicinis horizontas trumpesnis, tikėtina, jog grąža bus dar mažesnė. Tiesa, jeigu iki pensijos liko dar daug laiko, obligacijų grąža galėtų padidėti iki kokių 4 ar net šiek tiek daugiau procentų – JAV 30 metų obligacijų pajamingumas šiuo metu yra apie 3.25%, bet juk ne vien JAV investuosime.

Aišku, pensijų fondai neinvestuoja vien į obligacijas: finansų teorija teigia, jog akcijos ilguoju laikotarpiu užtikrina geresnę grąžą. Anksčiau buvo manoma, jog ne šiaip sau geresnę, o daug geresnę (akcijų rizikos premija siekė 5-6 procentinius punktus), bet pastarųjų dvidešimties metų akcijų rinkų istorija šia versija verčia abejoti. Kai kurie net pradeda manyti, jog akcijų rizikos premijos iš viso nėra ir ji lygi nuliui. Laikyčiausi Damodaran požiūrio, kad akcijų rizikos premija šiuo metu visgi egzistuoja ir ji, išskaičiuojant iš dividendų modelio, yra apie 2.5%. Tokiu atveju, prie numanomos obligacijų grąžos pridėjus šią akcijų rizikos premiją, ilgalaike akcijų grąža laikyčiau 5.5-7.0 procentus.

Kadangi manyčiau, jog pensijų fonde būtų sveika laikyti maždaug vienodai akcijų ir obligacijų (pagal finansų teoriją, akcijų turėtų būti daugiau, jei pensijų kaupimo laikotarpis ilgesnis), tai trumpai kaupiant pensiją (tarkim, 10 metų), nominalia tikėtina grąža laikyčiau apie 4.0-4.5%, o ilgai kaupiant (tarkim, 30 metų) – 5.0-6.0%. Kaip ir keliais procentiniais punktais mažiau, nei siūloma skaičiuoklėje, bet ji gal ne tokia ir absurdiška. Tiesa, su tokiomis prielaidomis reali pensijų fondų tikėtina grąža gaunasi apie nulį arba netgi šiek tiek neigiama.