Kiek kainuoja Pylimėlių bulvės?

Pas Artūrą Račą užtikau įdomų įrašą apie tai, kaip jo kaimynai brangioje Pylimėlių žemėje augina bulves:

Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.

Pastarosioms skiriama kokie du trys arai – tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.

Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.

Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė? Spėju, kad daugiau nei arklys, kuriuo yra ariama.

Kaip tikras analitikas, griebiau skaičiuotuvą ir pabandžiau paskaičiuoti bulvių kilogramo savikainą — toks profesinis įprotis.

Tarkime, kad iš tiesų Pylimėliuose aras žemės kainuoja 40.000 litų (šios informacijos netikrinau, esu linkęs tikėti Raču). Pagal žemės ūkio paskirties žemės nuomos pajamingumą, su kuriuo neretai susiduriu darbe, metams išsinuomoti žemės sklypą galima už 4-5% jo vertės (iš tiesų šiek tiek mažiau, daug priklauso ir nuo rajono, derlingumo, ar yra stiprių ūkininkų ir kitų niuansų, bet už tiek tikrai išsinuomosi), tad už teisę metus naudotis aro sklypu Pylimėliuose galima pakloti 2.000 litų per metus (5% nuo 40.000 Lt).

Bulvių derlingumo teko ieškoti Google pagalba: kaip suprantu, iš hektaro normalu tikėtis 40 tonų bulvių, tad iš Pylimėlių aro galima prikasti 400 kilogramų šakniavaisių. 2.000 litų, padalinti iš 400 kilogramų, reiškia, jog bulvių kilogramo savikaina vien dėl brangios žemės yra kokie 5 litai. Dar, aišku, reiktų priskaičiuoti arklio nuomos kaštus, žmonių darbo valandas ir panašiai, bet tikriausiai jie nesudarytų daugiau nei 50 centų kilogramui, tad pilna bulvių kilogramo savikaina tikriausiai neperkops 5 litų 50 centų. Brangoka, bet ne tiek brangu, kiek spėjo Artūras, nes arklio už pusantro euro neįsigysi (kainos sukasi apie 2.500-3.000 litų)

Šiaip, ekonominės teorijos požiūriu, sklypo savininkai nebūtinai elgiasi neracionaliai: žemė nenusidėvi, tad realių piniginių išlaidų savininkai nepatiria, jeigu neturi banko paskolos (kas labai tikėtina). Jie gal ir patiria alternatyvius žemės nuomos kaštus (t.y. galėtų žemę išnuomoti, bet užsodindami bulvėmis, nuomos pajamų negauna), bet, tikėtina, jog nuomininkų, kurie užsiimtų žemės ūkiu ten neras — vystyti ten tokią veiklą nuostolinga, jeigu skaičiuoji žemės kaštus. Tad kodėl jie žemės tiesiog neparduoda? Tikriausiai todėl, jog tikisi jos kainos augimo (o gal dėl kokių nors kitų priežasčių: gal tikisi, kad po trejų metų atsikraustys gyventi dukra ir tame sklype auginsime ne bullves, o statysime dar vieną namą). O jeigu neplanuoji žemės artimiausius metus parduoti, tai bet kokia komercinė veikla ją išnaudojant yra racionali, net jeigu ta nauda yra labai maža. Čia panašiai kaip su paskutinės minutės pasiūlymais lėktuvų skrydžiams: lėktuvas vis tiek skris (t.y. žemės vis tiek šiemet neparduosiu), o yra likę neparduotų vietų (likę bulvėmis neužsodintų plotų), tad galima jas parduoti net ir po 9 eurus — vis kažkiek pajamų surinksime (galima ir bulvėmis apsodint brangią žemę, kad bent kažkiek naudos iš jos gautume), nors jei visas lėktuvas būtų išparduotas tokiomis kainomis, tai viskas galų gale būtų nuostolinga (jei amžinai ten tik bulves sodinsime, tai bus neberacionalu).

Aišku, kodėl savininkai nenori žemės parduoti, yra kitas klausimas.

#Follow Friday: ką stebiu Twitteryje

Internetuose penktadieniais tradiciškai įprasta pasidalinti nuorodomis į žmones, kuriuos verta sekti socialiniuose tinkluose. Twitteryje gyvenu jau penkerius metus, bet tik paskutiniu metu jis man yra tapęs gana svarbiu ir operatyviu žinių srautu, kurio stengiuosi nepraleisti (vis dar religingai skaitau RSS srautą, bet pastebėjau, jog jo reikšmė mažėja). Tiesa, tarp lietuvių Twitteris nėra itin populiarus (beje, lietuviai Twitteryje kažkaip čiulbėjimui labiau renkasi anglų kalbą, aš – irgi ne išimtis), įdomiausi tautiečiai renkasi daugiau Google Plus, bet tarp užsieniečių Twitter labai paplitęs. Keletas įdomesnių žmonių, kuriuos seku, ir kurių srautas man suteikia daugiausiai įdomių minčių bei informacijos:

Lietuviai

Užsieniečiai

Būčiau dėkingas, jeigu norodytumėte kokių nors protingų lietuvių, kuriuos praleidau: būtų įdomu juos sekti.

Mantas Dubauskas: Kaip pradanginti milijardą

Manto Dubausko knyga „Snoras žaliems: kaip pradanginti milijardą“ per kelias valandas susiskaitė labai greitai. Gilios analizės gal ten ir nėra, bet kaip „Snoro“ istorijos santrauka ji tikrai puiki, tad išleisti dvidešimt litų jai verta. Juolab, kaip ir rašo Aušra Maldeikienė, daug tiriamosios žiniasklaidos knygų Lietuvoje nėra. Knygoje faktų daug, net ir man, dirbusiam „Snoro“ grupėje, jų nemažai buvo naujų (tiesa, daugiausiai susijusių su „Snoro“ ištakomis). „Snoro“ organizacinė kultūra irgi perteikta pakankamai tikroviškai, o apie akcininkus nelabai ką galiu pasakyti, nes su jais bendrauti teko nedaug.

Trumpai tariant, jeigu domitės „Snoro“ istorija, nusipirkite. Neturėtumėte nusivilti.

„Grybų karo“ cenzūra

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino MarcinkevičiausGrybų karo“ eilutes:

Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!

Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Beje, labiausiai buvau nustebęs, kad labai nemažai komentarų pačiame Austėjos dienoraštyje visiškai pilnai pritaria šiai cenzūrai, nes buvau linkęs manyti, kad tai ganėtinai kraštutinis požiūris.

Internetuose šis įrašas sukėlė daug komentarų, iš kurių ypač įstrigo Vytauto Rembausko: Mane juokina šitos diskusijos paradoksalumas: „tolerancijos šalininkai, kovotojai prieš pasenusius stereotipus“ trokšta cenzūros, o „fundamentalistai“ šaukia, kad cenzūra yra blogis.

Bet gal iš tiesų blogai vaikams duoti skaityti bet kokią klasiką, nes ji turėtų būti pasenusio požiūrio? Esu susimąstęs.

Lietuvos euroobligacijų palūkanos

Pasiskaičius komentarus po straipsniais apie tai, kad Lietuva vėl išplatino euroobligacijų emisiją, gali pagalvoti, jog valstybėje vėl kažkas blogai: vyriausybė skolinasi keletą kartų brangiau iš užsieniečių nei iš vietinių! Pradžioje maniau, jog čia šiaip paprastų žmonelių tamsumas ir standartinis nepasitenkinimas vyriausybe, bet visgi finansų rinkos nebūtinai visiems yra aiškios ir suprantamos, ir skandalai gali vaidentis ten, kur jų nėra.

Ir iš tiesų čia skandalo nėra. Visiems tiems, kurie sako „o kad tokias palūkanas bankai mokėtų arba pati valstybė tai kaip mat jai visas santaupas patikėčiau!“ turiu džiugią žinią: šių obligacijų už kokius 6,5 procentų palūkanų galima nusipirkti tikriausiai bet kuriame banke. Valstybė tokiomis didelėmis palūkanomis skolinasi dėl to, jog tai yra 10-ies metų paskola, tuo tarpu dauguma komentatorių tikriausiai šias palūkanas galvoje lygina su metų ar dviejų palūkanomis. Trumpesnės trukmės Lietuvos euroobligacijų pajamingumas nėra toks didelis, ką galima pamatyti šiame paveikslėlyje (duomenys šiek tiek indikatyvūs, šiandien traukti iš Bloombergo, vaizduoja vidutinį tašką tarp pasiūlos ir paklausos, skirtinga spalva pavaizduotos emisijos JAV doleriais).

Lietuviškų euroobligacijų pajamingumas

Visas Lietuvos euroobligacijas galima įsigyti bet kuriame banke (tarkim, Finastos kotiruotės galima rasti šiuo adresu).

Mažos raidės: Tai nėra siūlymas ko nors įsigyti; galvokite savo galva; niekam nieko nepatariu; tas, kas kyla, tas ir gali kristi; jeigu jau atrodo blogai, tai visada gali būti dar blogiau; kiekvieno verslo esmė yra pigiai pirkti ir brangiai parduoti, bet nebūtinai ta tvarka.

M.Majauskas: Lietuvai finansų rinkos šiuo metu uždarytos

Paskutinius kelis mėnesius obligacijų rinkose Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos periferinės valstybės nėra labai mėgiama: Lietuvos euroobligacijų pajamingumai gana stipriai šoktelėjo į viršų, o kartu pabrango ir apsidraudimo nuo Lietuvos defolto (CDS) kaina. Šiandienos vz.lt rašo, kad vyriausybė šiuo metu mano, jog tarptautinės finansų rinkos du-tris mėnesius Lietuvai yra uždarytos ir pasiskolinti ten pinigų neįmanoma, tad vienareikšmiškai reikės taupyti. Tiesos tame tikriausiai nemažai, bet tikėtina, jog situacija nėra tokia tragiška. Taip, dabar skolintumėmės brangiau nei bet kada per paskutinius dvejus metus (Lietuvos CDS grįžo į 2009-ųjų pabaigos lygį), bet tie laikai, kai į rinkas galėjome išeiti tik su beveik dešimties procentų palūkanomis dar tikrai neatėjo.

Lietuvos CDS ir 2017 metų USD obligacijų pajamingumai pastaruoju metu šuoliuoja aukštyn, bet panikuoti gal dar ankstoka

Tikriausiai galima sutikti su tuo, jog Lietuvos skolinimosi sąlygų pablogėjimas susijęs ne tiek su Lietuvos vyriausybės politika, bet labiau su užsienio investuotojų baimėmis ir bendru rizikos apetito sumažėjimu: skolintis tampa brangiau ne vien Lietuvai, bet ir kitoms šalims ES periferijoje. Gali būti, jog Lietuvos obligacijos pinga ir dėl to, jog labai nemaža jų dalis yra išleista JAV doleriais, o Europoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras JAV dolerių trūkumas, sklando gandai apie JAV pinigų rinkos fondus, kurie atitraukinėja lėšas iš Europos bankų.

PS. Džiugu, kad vyriausybė intensyviai stebi (ir supranta) finansų rinkas bei CDS rodiklius, bet gali pasirodyti, jog CDS pigimas priklauso tik nuo vyriausybės politikos, o CDS brangimas tik nuo rinkų situacijos – tiesa yra kažkur per vidurį : )

Užsienio skolinimas Baltijos valstybėse

Skaitydamas paskutinę BIS ketvirtinę apžvalgą joje radau įdomų grafiką (48 puslapis), kuris rodo, kaip dosniai užsienis skolindavo Baltijos valstybėse prieš pat krizę ir kaip stipriai šiuo metu šios skolintos lėšos atitraukinėjamos (nors gal tai netinkamas žodis, gal tiesiog paskolos grįžta namo). Įdomu tai, jog lyginant su Airija ar Vengrija, Baltijos šalys laikosi gana neblogai ir bendras skolinimas ne finansiniam sektoriui pastaruosius pusantrų metų faktiškai nebemažėja, nepaisant to, jog pinigai į užsienį (sugrąžintų paskolų pavidalu) plūsta beveik taip sparčiai, kaip jie plūdo į Baltijos valstybes bumo metu.

Paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui Baltijos šalyse, bUSD. Raudona linija - nefinansinio privataus sektoriaus kreditavimas; žalia brūkšninė linija - tarptautinis bankų kreditavimas (netto); spalvotas plotas - tiesioginės užsienio paskolos nefinansiniam privačiam sektoriui.

Tiesa, mūsų bankinio sektoriaus skolos užsieniui sumažėjo dar tik trečdaliu, dar tikėtina, jog šis procesas artimiausiu metu dar tęsis. Jeigu tikėti Azijos krizės istorija, tai bankinio sektoriaus užsienio finansavimas sumažėja keletą kartų, tad valymosi mums liko nemažai.

Stasys Jakeliūnas apie Baltarusiją ir Lietuvą: visgi kieno CDS didesnis?

Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.

Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką. Iš tiesų, Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima 14 vietą: bet jos ten nėra todėl, kad niekas neprekiauja Baltarusijos kredito apsikeitimo sandoriais (Credit Default Swaps, CDS). Jeigu jie ir yra, tai jie tokie nelikvidūs, jog duomenys apie jų kainas nepatenka į Bloomberg terminalus.

Tiesa, labai nesunku suprasti, ką iš tiesų rinkos galvoja apie Baltarusijos kredito riziką. Baltarusija turi išleidusi dvi JAV doleriais denominuotas euroobligacijų emisijas: viena jų bus išperkama 2015 metais, o kita – 2018-aisiais. Šiuo metu šių obligacijų rinkoje galima nusipirkti su 11,5-11,8 procento pajamingumu. Tai labai realus rodiklis, už kiek palūkanų šiuo metu finansų rinka yra pasiryžusi skolinti Baltarusijai. Lietuva irgi turi JAV doleriais išleistų euroobligacijų. 2015-ais metais išperkamų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas šiandien siekia maždaug 3,4 procento, o 2017-ais išperkamų — apie 4,4 procento. Tas skirtumas tarp Baltarusijai siūlomų 11,5 procentų palūkanų ir Lietuvai siūlomų 4 procentų manau viską ir pasako.

Jeigu Baltarusijos CDS sandoriais būtų aktyviai prekiaujama, jis turėtų kainuoti apie 900-1000 bazinių punktų, kas yra žymiai arčiau Graikijos (kuri su maždaug 1400 bazinių punktų užima pirmą vietą tarp rizikingiausių pasaulyje), nei Lietuvos, kurios penkerių metų dolerinis CDS kainuoja apie 200 bazinių punktų.

Pasiūlymas, norintiems darbo

Turiu jumi įdomų pasiūlymą. Ką ten pasiūlymą – turiu ištisus du. Kadangi veiklos mūsų departamente niekada netrūksta, tai dairomės dviejų žmonių, kurie galėtų prisidėti savo smegenimis, idėjomis ir darbu prie mūsų komandos. Iždo ir investicijų departamentas Finastoje nedidelis, bet labai svarbus ir tikrai nenuobodus: mes valdome banko investicijų portfelį, prižiūrime banko balansą, prekiaujame obligacijomis, valiutomis ir kita egzotika, padedame klientams sudaryti nestandartinius sandorius bei nepaliaujamai mąstome kaip finansų rinkose uždirbti pinigus.

Pirmas pasiūlymas skirtas žmogui, kuris norėtų būti atsakingas už repo (atpirkimo) sandorius ir visą kitką, kas yra susiję su pinigų skolinimu investavimo (ar spekuliavimo) klausimais: reikės valdyti repo portfelį, nustatinėti repo sandorių palūkanas, sukti galvą, kokius vertybinius popierius pasiūlyti klientams užsirepuoti, kur rasti persirepavimo galimybių ir visais kitais būdais stengtis išspausti kuo didesnę grąžą nuo alokuotų tam reikalui lėšų. Šis žmogus bus atsakingas ir už šio verslo plėtrą, tad naujos idėjos (CFDs, margin account ir t.t.) laukiamos išskėstomis rankomis (aišku, idėjas reikės ne vien sugalvoti, bet ir įgyvendinti ;)

Antras pasiūlymas skirtas gal šiek tiek mažiau patyrusiam, bet itin žinių ištroškusiam kandidatui, kuris norėtų prekiauti įvairiausiais finansiniais instrumentais banko sąskaita: reikės pirkti ir parduoti obligacijas, valiutas, išvestines priemones, ir, savaime suprantama, ieškoti plačiose pasaulio finansų rinkose papildomo uždarbio galimybių (obligacijų arbitražas? kodėl gi ne!). Finansinių priemonių gausa gali iš pradžių susukti galvą, bet tikimės, jog kandidatas noriai skaitys knygas ir greitai tobulės. Savaime aišku, jog padėsim.

Siųskite savo CV ir laiškus, kodėl norite dirbti mūsų departamente, adresu cv@finasta.com (galite ir prikabinti mane cc adresu petras.kudaras@finasta.com). Nekantraudami laukiam.

Pirmosios Lietuvos euroobligacijos

Šiandien Donatui besiruošiant naujai Pinigų Kartos laidai, kurioje šį kartą jis kalbės apie Lietuvos finansų rinkų istoriją, užtikau labai įdomų straipsnį (1933 metų birželio-liepos „Tautos Ūkyje“) apie pirmąsias Lietuvos išleistas euroobligacijas.

Pirmoji lietuviška euroobligacija

Pačiais pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva neturėjo daug galimybių skolintis rinkose. Tam tikrą nedidelį kiekį obligacijų ji buvo išplatinusi vidaus rinkoje, bet pagrindinis skolos šaltinis visgi buvo paskola iš Vokietijos bei Ivar’o Kreuger’io suteikta paskola už gautą degtukų monopolį (kai pagalvoji, tai visai neblogas būdas „outsourcinti“ akcizų surinkimą: vietoje to, kad apmokestintum degtukus, parduodi monopolines teises, o jau tada patys privatūs verslininkai susirenka mokesčius iš gyventojų). Užtat ne kartą tarpukario ekonominėje spaudoje teko užtikti pastebėjimą, jog lietuvių emigrantai Amerikoje turi daug kapitalo, ir tai reiktų išnaudoti finansuojant pirmuosius netvirtus nepriklausomus Lietuvos žingsnius.

Atrodo, jog Amerikos lietuviai iš pradžių iš tiesų buvo labai patriotiškai nusiteikę ir su užsidegimu pirko Lietuvos dolerines obligacijas (arba „bonus“, kaip jie oficialiai vadinti). 5% kupono 15 metų obligacijų buvo išplatinta iš viso už 1.85 mUSD, kas dabartiniais litais išvertus sudarytų kokius 100-200 milijonus litų. Gal ir ne milijardai, kuriuos šiemet gana lengvai pasiskolinome tarptautinėse rinkose, bet tikrai neblogai, turint galvoje, jog platinimas vyko tik tarp paprastų Amerikos lietuvių. Pradžioje lyg ir buvo pasirinktas platintojas (kompanija American Sales Corporation, nors apie ją nerandu internete jokios informacijos), kuris už komisą siūlėsi išplatinti 1 mUSD obligacijų, bet vėliau sutartis buvo nutraukta, nes „ši bendrovė atstovavo tik vieną visuomenės grupę“, ir kitos visuomenės grupės, apie tai sužinojusios, galėjo šią obligacijų emisiją boikotuoti. Ar tik nebus American Sales Corporation žydų kompanija? Kiek teko skaityti apie tų laikų JAV bankus, jie labai aiškiai buvo pasidalinę klientūrą pagal religiją ir tautybę.

Kad ir kaip ten būtų, pirmosios Lietuvos euroobligacijos buvo platinamos gana keistoku būdu: rengiant mitingus ir iš tribūnos įtikinėjant Amerikos lietuvius pirkti „Lietuvos laisvės paskolą“. Kaip ir galima tikėtis, tokio platinimo kaštai nebuvo maži: iš viso pritraukimo kaštai sudarė net 8% nuo obligacijos emisijos.  Bet pasiskolinta gana sėkmingai: obligacijų kuponas buvo 5%, kai tuo metu pačios JAV paskola mokėdavo 3.5-4.0% palūkanų. 100-150 bazinių punktų premija (spreadas) virš JAV skolos visiškai naujai valstybei iš tiesų neblogas pasiekimas (tiesa, nevertėtų pamiršti, jog pasaulyje tuo metu dominavo Didžioji Britanija, o ne JAV, kuri tuo metu tikriausiai dar vis buvo laikoma kažkuotais pereinamuoju tarp besivystančios ir išsivysčiusios rinkos).

Iš viso buvo siekta išplatinti 5 mUSD obligacijų (bent jau tiek jų buvo atspausdinta), bet išplatinta tik 1.85 mUSD. „Tautos ūkis“ rašo, jog dėl 1920 metų recesijos, daug darbininkų prarado darbą, todėl jų noras pirkti obligacijas sumenko.

Nors euroobligacijos buvo leistos tik Amerikos lietuviams, šiems grįžtant į Lietuvą, vis daugiau šių obligacijų atsirasdavo tėvynėje. Vėliau ir Lietuvos bankai ėmė pirkti šiuos „vertybės popierius“ savoms investicijoms. Pagal pateiktus apmokėjimui „sunokusius“ (koks geras žodis! „Mano obligacijos jau sunoko“ – mano obligacijos pasiekė išpirkimo dieną) kuponus pastebima, kad 1933 metais apie trečdalis emisijos buvo Lietuvos rezidentų rankose.

Už 12% pajamingumą Lietuviškas euroobligacijas tikrai pirkčiau!

Obligacijos JAV rinkos nebuvo kotiruojamos, tačiau jomis prekiauta Kauno fondų biržoje, bet jos biuleteniuose pateikiamo tik pirkimo ir pardavimo kainos (bid ir ask), o ne patys sandoriai. Bet imant pagal šių kainų vidurkį (mid), pirmųjų Lietuvos euroobligacijų pajamingumas, likus vos porai metų iki išpirkimo, siekė 12 procentų. Atrodo, jog jos visgi buvo išpirktos laiku (1935 metų pradžioje tam buvo organizuota speciali vidaus obligacijų emisija, kuria planuota skolintis 1.8 mLTL, arba apie 10% pirmosios euroobligacijų emisijos sumos).

ATNAUJINIMAS: Visgi 1935 metais balandžio 1 dieną vidaus rinkoje buvo išleista 10 metų obligacijų emisija, o Lietuvos vyriausybė davė galimybę Lietuvos Laisvės Paskolos turėtojams pratęsti jos galiojimą dar dešimčiai metų (t.y. jeigu nenori, kad būtų obligacija išpirkta, tai gali ją laikyti dar 10 metų, nes už ją bus mokamos palūkanos). Bet palūkanos buvo gana menkos, tad 1935-1936 dauguma obligacijų turėtojų visgi pardavė valstybei savo obligacijas. 1940-aisiais buvo likę neišpirkta obligacijų tik maždaug už 0,5 mUSD (taigi, apie ketvirtis emisijos). [Šaltinis]