Reikalingi Perlo dokumentacijos vertėjai

Vakar gavau laišką iš žmogaus, kuris ruošiasi standartizuoti Perlo programavimo kalbos dokumentacijos vertimo sistemą. Kadangi prieš kokius trejus metus aktyviai tame reiškiausi, tai jis pakvietė mane prisidėti:

I am currently planning to create a platform/repository for the
translation of the Perl documentation. I would like to invite you to
join the “core team” that does the initial planning and will hopefully
co-ordinate the translations as well as contribute to them.

If you are interested in getting involved, please read my “Initial
Posting” to get a more comprehensive view on this project:

http://perldoc2.joergen-lang.com/?p=3

Bėda tame, kad kai perėjau į finansų sritį, su programavimu ir Perlu nelabai ką turiu bendro, tad gal kas nors iš programuotojų ar dokumentacijos vertėjų (kurie dar šioje svetainėje retkarčiais apsilanko) norėtų prisidėti prie šio projekto? Pats tikiuosi atrasti laiko perdėti į naują sistemą (kai ji jau bus sukurta) tuos kelis menkus straipsnelius, kuriuos esu išvertęs.

Naktiniai Vilniaus autobusai

ELTA rašo:

Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. […] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

[…] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.

Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu. Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų naudojasi šia paslauga?

Savaitgaliais visais penkiais maršrutais per naktį vidutiniškai važiuodavo apie 1 tūkst. keleivių, darbo dienomis – apie 500.

Taigi, kiekvieno keleivio pavėžėjimas darbo dienomis kainuoja apie 10 litų. Tikriausiai tai vis dar pigiau nei važiuoti taksi, bet žymiai brangiau nei transporto bilieto kaina. Be subsidijavimo toks verslas neišsilaikytų. Tad ar savivaldybės įsikišimas čia racionalus? Jeigu žiūrėti į tai kaip į keleivių vežimo verslą – jokiu būdu.

Tačiau nereikia skubėti. Autobusų parkas šiuo atveju galbūt teikia ne keleivių vežimo paslaugą, o „suteikia galimybę grįžti autobusu“, kurios ir nori dauguma vilniečių. Čia panašu į sporto klubų verslo modelį: daug kas nori turėti galimybę lankytis sporto klubuose (nusipirkti abonentą), bet reguliariai besilankančių yra mažiau (žinau iš asmeninės patirties :) Galimybė vasaros naktimis grįžti autobusu kiekvienam vilniečiui kainuoja ne tiek jau daug (5 kLTL * 3 mėnesiai * 30 dienų / 500,000 vilniečių yra apie 0,9 Lt vilniečiui), tad visai tikėtina, jog vilniečiams galimybė grįžti autobusu namo yra vertingesnė nei vienas litas (nors dauguma jų ir niekada ja nepasinaudos), o tokia savivaldybės iniciatyva subsidijuoti autobusų parką yra ekonomiškai naudinga.

Draudimas dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose

BNS rašo (via Delfi):

Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams tikriausiai bus uždrausta dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose. Toks klausimas šią savaitę bus svarstomas Seimo Socialinių ir darbo reikalų komitete. Manoma, kad toks draudimas apsaugotų vyresnio amžiaus žmones, kad išėję į pensiją jie neliktų be duonos kąsnio, rašo dienraštis „Klaipėda“.

„Norime apsaugoti gyventojus, kad šie, visą gyvenimą kaupę pinigus sotesnei pensijai, likus keleriems metams iki išsvajotojo poilsio nedalyvautų rizikinguose fonduose“, – sakė komiteto pirmininkas Algirdas Sysas.

Jo teigimu, Seimui tikriausiai bus pasiūlyta pritarti įstatymo pataisai. Ja būtų nustatyta, kad rizikinguose pensijų kaupimo fonduose negali dalyvauti asmenys, kuriems iki pensinio amžiaus liko 5 ar 10 metų.

Taip, investavimas į akcijas yra rizikingas užsiėmimas, ir iš tikrųjų, nėra jokios garantijos, jog investuotojai nepraloš, savo pensines lėšas, likus keletui metų iki pensijos, sudėję į rizikingiausius fondus, bet kodėl reikia tokį dalyką drausti ir kodėl reikia atimti žmogui teisę disponuoti savo pinigais kaip jam patinka? Šios problemos sprendimas turėtų būti švietimas, o ne draudimas – juk gali būti ir tokių žmonių, kurie pilnai suvokia rizikas, ir jas nori prisiimti. Nanny state?

Lietuva ir G.Soros’as

The Economist šiandien rašo apie prieš Soros’ą nukreiptas atakas Respublikoje. Straipsnyje teigiama, jog filantropas padėjo išaiškinti korupcijos atvejus, susijusius su Europos sąjungos parama, o tai galėjo kai kuriuos ir suerzinti. Be to, kai kaltinama Vakarų kišimusi į vietinę politiką, žmonės pradeda pamiršti Rusijos baimę – panašiai Soros’as buvo atakuojamas ir Ukrainoje bei Gruzijoje. Straipsno išvada teigia, jog Lietuva vis dar nėra tokia atvira visuomenė, kokios norėtų Soros’as:

Mr Soros is winding down his efforts in the richer parts of the post-communist world, where the “open societies” that he favours seem to be thriving. Perhaps he should hang on a bit in Lithuania.

Dar apie Mažeikius

Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:

Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.

Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.

Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd. litų, bet tai – pakankamai komplikuotas variantas, nes reikėtų ieškoti papildomų lėšų arba prašyti Seimo didinti skolinimosi limitą.

Dar didesnė problema yra vėliau įtikinti „LUKoil“ ar TNK-BP išpirkti akcijas iš Vyriausybės didesne kaina, negu šios bendrovės siūlo dabar.

Nekilnojamo turto burbulas ir ekonomikos teorija

Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.

Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:

“Ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jas kainuoja pagaminti. Būsto kaina atspindi žemės sklypo, statybinių medžiagų vertę, darbininkų algą ir protingą statybos įmonių pelną”, – sakė R.Kuodis.

Mano nuomone, ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jų kainą nustato prekės pasiūla ir paklausa, o tai su prekės pagaminimo kaštais nevisada turi ką nors bendro. Prekės pagaminimo kaštai yra vienas iš faktorių (galbūt ir vienas svarbiausių, bet sunku tai būtų teigti), kuris nulemia prekės pasiūlą, bet lygiai taip, kaip žirklės nekerpa vienais ašmenimis, taip ir kainos ekonomikoje nustatomos kartu pagal paklausą ir pasiūlą.

Kita mintis, kuri irgi nemažai nustebino:

Varžydamiesi vienas su kitu, pardavėjai kainą gali kelti ir kelti

Varžydamiesi pardavėjai, jeigu jie iš tikrųjų stengiasi parduoti prekę, tačiau to negali padaryti esamame kainų lygyje, nes nėra pirkėjų, kainą mažins, o ne kels. Nes jeigu tavo iškeptos bandelės niekas neperka už 100 litų, tai sunkoka tikėtis, kad kažkas nupirks ją už 200 litų. Tikėtina, kad tik nuleidęs kainą iki vieno lito, rasi pirkėją ir sugebėsi parduoti savo prekę. Juk tai elementari ekonomikos teorija — paklausos kreivė leidžiasi žemyn.

Mažeikių naftos pardavimas

Shameless plugReuters:

Analysts told Reuters while four parties had placed bids, the race to the finishing line was down to two frontrunners.

“Realistically speaking only TNK-BP along with (the joint bid by) LUKOIL and ConocoPhillips have a chance at a deal,” said Petras Kudaras, analyst with broker and fund managers Finasta.

“The Poles have little chance … because of the complexity of their delivery scheme and we’ve seen that Kazmunai’s bid is fraught with delivery obstacles as well,” he said.

Analysts also cautioned that the court decision later this week could lead to a totally different outcome if Mazeikiu ends up being auctioned off in the Netherlands.

Kelionių troleibusais makroekonomika

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

Sensacijų paieška

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.