PHP programuotojų susitikimas

Vakar dalyvavau PHP prijaučiančių susibėgime. Sakau, jog prijaučiančių, nes tarp programuotojų šmėstelėjo keletas merginų, o ir šiaip nemažai senųjų PHP programuotojų užsiima jau visai kitais reikalais, nelabai susijusiais su PHP ir netgi programavimu. Kalbų buvo nemažai – geru žodžiu neminėjom smartweb, taipogi pakeiksnojom PHP vystymą (dėl to, kad ištaisytos klaidos PHP5 nebackportinamos į PHP4, o kartu ir dėl to, jog vystymą kontroliuoja Zend‘as). Buvo sugalvota idėja duoti visiems pasukti smegenis ir pabandyti optimizuoti vieną SQL užklausą, ties kuria ABLomas jau ilgokai užstrigęs.

Vėliau, jau likus tik kokiai dešimčiai žmonių, buvo kalbama apie tai, jog reikėtų bendros svetainės, kurioje butų galima dėti visus programuotojų nusiskundimus savo darbdaviais – šiek tiek specializuotas skundai.lt variantas, labiau orientuotas į freelancer‘ius programuotojus ir dizainerius. Ši idėja kilo, nes kolegos programuotojai buvo pasibaisėję Gauminos darbo sąlygomis. Be to, diskutavome ir apie tai, kokia yra Lietuvoje teisinė situacija su turinio cenzūra: t.y. ką daryti, jeigu kas nors yra nepatenkintas svetainės turiniu ir reikalauja jį pakeisti grasindamas teisinėmis priemonėmis. Nesu tikras, bet mano nuomonė visgi ta, jog tokie reikalavimai dažniausiai būna tušti, nebent yra pažeidžiamos autorinės teisės ar panašiai. Nuomonės skleidimas juk neturėtų būti cenzūruojamas.

Vėliau persikėlėme į Mano klubą, kur žaidėme Jenga, ragavau sambuko, ir galų gale išsiskirstėm namo. Vienas keisčiausių nutikimų — visos sąskaitos buvo sumokėtos, pinigų joms nepritrūko, kaip tik atvirkščiai, jų buvo per daug.

Nuotraukas įdėsiu šiek tiek vėliau. Apie susitikimą dar rašo ir scooox.

Zuoko weblogas

Nuvilnijo per Lietuvos blogosferą naujiena apie tai, jog A. Zuokas turi savo interneto dienoraštį. Dienoraštis pradėjo savo gyvavimą birželio 10 dieną, o blogosferą žinios pasiekė tik po trijų dienų, tad informacijos sklidimo greitis Lietuvos blogosferoje kol kas dar nėra itin didelis ;)

Labiausiai Zuoko webloge pasigendu RSS, tačiau į akis krinta ir žymiai griežtesnės komentavimo taisyklės. Suprantu, jog ponas Zuokas nenori savo weblogo paversti Delfi stiliaus chaosu, tačiau lyginant su kitais weblogais atrodo yra kur pasitempti. Bent jau man atrodo, jog visgi būtų galima leisti komentuoti senus įrašus. Šiek tiek keistai skamba ir komentavimo tasyklės, kuriose už HTML naudojimą grasinama uždrausti priėjimą prie komentavimo srities. Juk tai techniniai dalykai, išsprendžiami su keliomis įpraiškomis. Na, dizainas irgi atrodo keistokai, bet čia jau skonio reikalas, o be to ir mano paties svetainė atrodo ne ką geriau ;)

Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai reiktų palinkėti Zuokui užsispyrimo ir entuziazmo pildant savo weblogą, nes dažnai po keleto įrašų minčių srautas išdžiūsta ir tenka tiesiog prisiversti apie ką nors parašyti. Weblogo pildymas yra daug laiko ir pastangų reikalaujantis užsiėmimas, o laisvas laikas didžiųjų politikų dienotvarkėse tikrai nesimėto.

Augimo ir vertės akcijos Lietuvoje

Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“. Akcijos į portfelius buvo atrinktos naudojantis tik kainos ir buhalterinės akcijos vertės (P/BV, price to book value) santykiu: dešimt didžiausių šį rodiklį turinčių akcijų pateko į „augimo“ portfelį, o dešimt mažiausių – į „vertės“. Savaime suprantama, duomenų yra per mažai, kad būtų galima daryti statistiškai pagrįstas išvadas, o be to finansų rinkose teorijos dažniausiai veikia tik trumpą laiką, tad prognozuoti, ar ši tendencija išliks ir ateityje būtų neprotinga.

Religijos klausimas LietBlogs’uose

Šiandien Xawiers užsiminė, jog jį irgi pradeda knisti religijos klausimai lietblogsuose, ir kad galbūt vertėtų juos pašalinti. Manau, kad tai nebūtų visai teisinga, nes kiekvienas visgi turėtų turėti galimybę būti išgirstas kol kas dar ne itin dideliame lietblogs pasaulyje (nors lietuviškoji blogosfera atrodo nėra tokia ir maža: vien blogas.lt turi apie 3000 vartotojų).

Manau, jog daugėjant lietblogs lankytojų reikėtų įvesti kategorizavimą (kuris galėtų būti vykdomas ir tagingo pagalba, ala technorati), o jau paskui kiekvienai atskirai kategorijai tiekti atskiras RSS santraukas. O štai pagrindiniame puslapyje būtų galima dėti tik po paskutinį įrašą iš kiekvienos kategorijos — taip būtų pasiekiamas tam tikras temų subalansuotumas.

Tiesa, šią idėją sugalvojau ką tik dabar, tad ji turi ir trūkumų — vat tokie nenaudėliai kaip aš rašo ne viena tema, o keliomis, ir mano rašliavas gali būti sunku kategorizuoti. Bet kažkoks kategorizavimas, manau, vis tiek būtų teigiamas dalykas.

Baldžiai internete

Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.

Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA. Baldų gamintojų verslo specifika dažniausiai susijusi su urminiu pardavimu kitai bendrovei (didmenininkui, arba dideliam mažmenininkui), ir čia e-marketingui kaip ir nelabai lieka vietos, nes e-marketingas gana retai yra skiriamas B2B klientų paieškai. Na, galbūt aš ir klystu, bet didžiųjų Lietuvos baldininkų pagrindinis tikslas yra geresnių kontraktų su IKEA sudarymas, o visa kita iš tikrųjų jiems nėra svarbu. Ir neturėtų būti svarbu, nes tai sudaro tik labai mažą jų verslo dalį.

Taip pat sutikčiau su straipsnio komentarais apie tai, jog baldų mažmenininkai irgi sunkiai galėtų pasinaudoti e-pardavimo galimybėmis. Juk baldas nėra toks dalykas, kaip knyga ar kompaktinis diskas: perkant kokią nors sofą, norisi ją pačiupinėti, pažiūrėti, ar ji minkšta, patogi ir t.t. Bent jau aš lieku skeptiškas elektroninių pardavimų ir komercijos galimybe Lietuvoje. Bent jau šiuo metu.

Miręs Dolskis

Kaip jau turbūt visi seniai žino, frazė „Dolskis mirė“ yra užgrobta Googlėje lietuviškosios blogosferos. Todėl šiandien paėmus į rankas „Kauno dieną“ mano dėmesį patraukė straipsnis apie būtent šią asmenybę, kurios mirtį trimituoja internetiniai dienoraščiai. Pasirodo, jis buvo žydas, kalbėjęs daug kalbų, vieno aktoriaus teatro pradininkas, linksminęs Rusijos publiką, ir tik gyvenimo pabaigoje atvykęs į Kauną, kur pirmasis pradėjo dainuoti lietuviškai, per pusę metų išmokęs mūsų kalbą. Labai gerbtina asmenybė, kurio kapą reikės kada nors prie progos aplankyti, juolab, kad jis nuo mano namų nepilnai per kilometrą. Dėkui blogosferai, kad paskatino mane domėtis Dolskiu ir daugiau apie jį sužinoti ;)

Mažeikių naftos perėmimas

O ši savaitė turbūt taps „Mažeikių naftos“ (MAZN) savaite, nors čia jau kvepia ne tik savaite, o ir visu mėnesiu. Vyriausybė atrodo pasiryžusi perimti MAZN kontrolę, net ir už tai reikėtų ir sumokėti. Savaime suprantama, kontrolės perėmimas negarantuotų naftos tekėjimo į gamyklą, tad greitai reikėtų ieškotis naujo strateginio investuotojo. Vyriausybė nenori naujo MAZN savininko klausimo palikti spręsti Yukos, ir už šią sprendimo teisę gali tekti pakloti keletą šimtų milijonų litų, arba bent jau nurašyti dalį įmonės skolų (nemažai analitikų turbūt iš karto ir pagalvojo apie neskausmingą skolų kapitalizavimą, kaip apie slaptąjį V.Uspaskich planą). Tiesa, Yukos dar negavo oficialiaus Vyriausybės pasiūlymo, tad viskas spręsis dar tik ateityje.

2005 01 17 13:27

Analitikai nemato būtinybės Lietuvai perimti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą

Vilnius, sausio 17 d. (ELTA). Lietuvai nėra būtinybės perimti finansinių problemų kamuojamo Rusijos naftos koncerno “Yukos” valdomos “Mažeikių naftos” kontrolinį akcijų paketą, teigia analitikai.

“Perimti kontrolę gal ir įmanoma, tačiau ar Vyriausybei to reikia siekiant apsisaugoti nuo “Yukos” problemų? Svarbiausias yra naftos tiekimo klausimas”, – Eltai sakė finansų maklerio įmonės “Finasta” analitikas Petras Kudaras.

[…]

P. Kudaras tvirtino, kad Vyriausybei nėra tikslinga ilgai turėti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą, nes anksčiau ar vėliau vis tiek tektų ieškoti strateginio investuotojo, galinčio užtikrinti naftos tiekimą.

Neigiamos analitikų rekomendacijos

Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.

Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.

Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations
. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.

Darbo partijos programa

Šiandien Verslo žinios paskyrė gerus šešis puslapius nagrinėdami partijų rinkimines programas. Labiausiai įstrigo ši Darbo partijos rinkiminė tezė:

Žemės ūkio gamyba neturi užgožti žmogaus. Jo problemos ir rūpesčiai yra aukščiau. Atlyginimas žemdirbiams už darbą turi būti teisingas ir pagrįstas realiomis sąnaudomis.

Laisvosios rinkos instituto komentaras:

Ūkininkavimas – tarsi kultūrinis projektas, kuris vertingas pats savaime, neatsižvelgiant į tai, ar kam nors reikia pagamintų produktų.

Kaip pirštu į akį.

Didelių žmonių žaidimai

Kadangi kažkas prašė išsamiau papasakoti apie tai, kokie žaidimai vyksta Lietuvoje, tai šiandien tai bandysiu padaryti pasiremdamas Vakarų skirtomųjų tinklų pavyzdžiu.

Lieuvoje yra tokia energetikos kainų komisija (ar kaip ji ten vadinasi – kadangi rašau šitai iš namų, tai neturiu priėjimo prie tikslaus pavadinimo ;), kurios tikslas yra reguliuoti Energetikos išteklių kainas Lietuvoje. Vien jau tas faktas, kad tokia komisija, nustatanti kainas egzistuoja, prieštarauja konkurencijos ir laisvos rinkos principais, bet šiuo atveju tai nesvarbu – šiuo atveju svarbiausia tvarka, kuria ši komisija nustato energetikos kainas.

Prieš lendant giliau į Lietuvos elektros energijos turbūt vertėtų papasakoti plačiau, kaip viskas joje veikia. Pradžioje elektros energija yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje arba Elektrėnų elektrinėje, arba dar galybėje kitų mažų elektrinių, kurios dažniausiai priklauso valstybei. Paskui ta elektros energija yra parduodama Lietuvos Energijai, kuri taip pat yra valstybinė įmonė. Lietuvos Energija eksploatuoja aukštos įtampos elektros perdavimo linijomis, rūpinasi elektros energijos eksportu ir taip toliau. Kad toliau elektros energija pasiektų galutinį vartotoją, ji yra parduodama skirstomiesiems tinklams, kurių yra du: Rytų skirtomieji tinklai, kurie kol kas yra valstybiniai, ir Vakarų skirstomieji tinklai, kurie neseniai buvo privatizuoti, ir kuriuos įsigijo VP Market grupė (taip, ta pati, kuri valdo Maximas, Saulutes, Minimas ir Medijas). Vat šios dvi skirstomųjų tinklų kompanijos galų gale parduoda pagamintą elektros energiją galutiniam vartotojui, t.y. jums, kad jūs galėtumėt naktimis įsijungti savo kompiuterius pasitikrinti elektroninio pašto, pasišildyti sumuštinius mikrobangėje ir įsijunti šviesą laiptinėje, kad jūsų tamsoje neužpultų piktų kėslų turintis kaunietis.

Visa tai turbūt labai gražiai veiktų normalios konkurencijos sąlygomis, kai kiekviena kompanija užsiimtų savo reikalais, ir stengtųsi maksimizuoti pelną tik iš savo teikiamų paslaugų – t.y. Ignalinos atominė elektrinė pelnytųsi tik iš elektros gaminimo ir pardavimo didmeninėmis kainomis, Lietuvos energija skirstytų ir pardavinėtų elektrą aukštos įtampos linijomis, o skirstomieji tinklai bendrautų su bobutėmis iš Kirtimų, kurios nenori mokėti savo elektros energijos tiekimo sąskaitų. Bet viskas nėra taip paprasta, nes energetikos kainų komisija (ar kaip ten ji vadinasi) nustato kainas, kuriomis kiekvienas rinkos dalyvis gali parduoti savo tiekiamą elektros energiją. Vat čia ir prasideda visi cirkai, kadangi kainų nustatymo taisyklės yra gana įdomios, ir turi įvairių skylių, per kurias gal būt būtų galimą išlįsti ir pakelti kainas (neabejojama, kad kainų komisija kainas laiko dirbtinai žemas, o laisvoje rinkoje jos gerokai padidėtų). Kainų komisija negali nustatyti energijos pardavimo kainų pasižiūrėjusi į lubas, išmetusi kauliuką ar ištraukusi atsitiktinę kortą iš kaladės (arba pasiklausiusio to, kas daugiausiai sumokėjo jai “paskatinamųjų premijų”), nes yra nustatyta pakankamai tiksli metodika šioms kainoms nustatyti, kuri remiasi daugiausia elektros gavybos bei perdavimo skirstomaisiais tinklais kaštais. Tai tiesiog reiškia, kad kainas stengiamasi nustatyti taip, kad niekam elektros tiekimas nebūtų nuostolingas.

Viskas labai gražu, tik reikia prisiminti, jog iš tikrųjų labai sunku nustatyti tikruosius elektros tiekimo kaštus, nes jie priklauso ir nuo labai nesunkiai keičiamų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normų. Kai įmonė įsigija ilgalaikį turtą – pasistato aukštos įtampos elektros perdavimo liniją ar dar ką nors – tai dažniausiai tas lėšas, kurios buvo sunaudotos šiam įsigyjimui paskirsto keletui metų – tarkim kokiai dešimčiai. Pavyzdžiui, jeigu aš pastačiau elektros tiekimo liniją Vilnius-Kaunas, ir tai man kainavo 100 milijonų litų, tai aš kasmet į nuostolius nurašysiu po 10 milijonų litų, kad už dešimt metų galėčiau sakyti, jog ta linija “nusidėvėjo” (iš tikrųjų gal po dešimties metų ji ir nusidėvės, ir man reikės sukišti lygiai tiek pat lėšų jos atnaujinimui). Tokiu atveju, šįmet man į elektros linijos Vilnius-Kaunas projektą sukišus 100 milijonų litų, dešimt ateinančių metų man kiekvienais metais pelnas sumažės dešimčia milijonų litų, nes tos išlaidos bus savotiškai paskistytos visam dešimtmečiui, nors daugiau lėšų visus kitus metus aš šiam projektui neišleisiu.

Vienas svarbiausių dalykų elektros energijos kainos nustatyme yra būtent ši nusidėvėjimo norma – t.y., jeigu turėčiau skirstomųjų tinklų kompaniją, man elektros energijos pardavimo kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į tuos 10 milijonų litų, kuriuos neva patiriu kiekvienais metais. Čia skirstomųjų tinklų kompanijos atrado aukso gyslą – juk galima padidinti šią nusidėvėjimo normą, ir atrodys, jog mes patiriame didesnius kaštus, todėl ir turime kelti kainas. Lengviausia padidinti nusidėvėjimą yra padidinant turto vertę, o tai galima padaryti atliekant turto perkainojimą. Tai būtų maždaug taip, lyg aš po penkerių metų elektros linijos Vilnius-Kaunas eksploatavimo (prisiminkime, kad į šią liniją investavau 100 milijonų litų, o kasmet ji nusidėvėjo po 10 milijonų, tad dabar jos buhalterinė vertė yra 50 milijonų) padarau turto vertinimą, ir pamatau, kad iš tikrųjų ta elektros linija yra verta 80 milijonų litų. Dabar nusidėvėjimą galiu taikyti dar trejais metais ilgiau, nei būčiau galėjęs anksčiau, o tai reiškia, kad mano išlaidos bus šiek tiek dirbtinai, bet padidinamos (o padidintos buhalterinės išlaidos, nors joms neišleidžiama nei vieno realaus cento, reiškia, kad galiu padidinti kainas ir pelną)

Tokį planą legaliai didinti elektros energijos kainas turėjo turbūt tiek Vakarų, tiek Rytų skirstomieji tinklai, tiek Lietuvos Energija. Visos šios bendrovės lyg buvo atlikusios turto perkainojimus, kurie leistų padidinti nusidėvėjimo normas ir padidinti kainas, bet šiandien kainų kontrolės komisija pakišo koją, mat nutarė, jog kainos bus skaičiuojamos remiantis turto vertei prieš bet kokius perkainojimus. Nenuostabu, kad šių bendrovių akcijos po šių naujienų gana stipriai krito. Neišdegė.

Tiesa, Vakarų skirstomieji tinklai turto perkainojimu bandė nušauti du zuikius. Antrasis yra šiek tiek subtilesnis ir susijęs su bendrovės privatizavimu. Esmė tame, kad Vakarų skirstomuosius nusipirko NDX Energija (kuri priklauso VP Market grupei), kuri juos pirko už pasiskolintus iš banko pinigus. Šiuo metu yra vykdomas įstatinio kapitalo mažinimas, kurio metu dalis buvusio įstatinio kapitalo bus išmokėta Vakarų skirstomųjų tinklų akcininkams, o po šio įstatinio kapitalo mažinimo berods tą pačią dieną seks įstatinio kapitalo didinimas iš perkainojimo rezervo. Tokiu atveju įstatinis kapitalas kaip ir nepakis, tačiau pati vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė pasiims naują paskolą ir iš jos gautomis lėšomis apmokės NDX Energijai suteiktą paskolą. Vienintelis šių reorganizacijų rezultatas bus skolų permetimas iš NDX į VST bei nedidelių pinigų išmokėjimas smulkiesiems akcininkams, kurie dabar nusipirkę akciją už 200 litų gaus 108 litus grynais ir vis dar turės akciją bendrovės, kurios skolos padidėjo labai nemaža suma. Niekas iš niekur niekad neatsiranda, o perkainojimo rezervai kartais labai patogūs.