Financial Times perspausdinta šios knygos ištrauka, kurioje teigiama, jog kontrolinio sąrašo idėja pasiteisina ir investavimo procese. Prieš investuojant į kokią nors kompaniją, būtina turėti sąrašą klausimų, kurie turi būti atsakyti, o šis sąrašas nuolat turi būti tobulinamas ir papildomas, atsižvelgiant į prieš tai padarytas klaidas. Toks sąrašas būtinas todėl, kad esant rinkos bumui, kai viskas nebėra taip pigu, kaip norėtųsi, nebūtų pradedama atlaidžiau žiūrėti į tam tikras kompanijų problemas ir investavimas nevirstų spekuliacija. Kažkokiu būdu investavimo procesas turi užtikrinti, jog jis išliks objektyvus, net kai visa rinka bus valdoma emocijų.

Tik bėda tame, jog žmonės iš esmės nemėgsta tokių kontrolinių sąrašų, prie kurių reikia vos ne mechaniškai dėlioti varneles. Tai nuobodu, tai suvalgo daug laiko, ir tai visiškai neatitinka mūsų įsivaizdavimo, jog tikriems genijams tokių dalykų tikrai nereikia (o juk visi mes giliai savyje manome, jog esame geresni už kitus). Genijus moka spręsti problemas kūrybiškai, žvelgdamas į jas visiškai per kitą prizmę, o toks jo įspraudimas į rėmus tik sumažins genijaus produktyvumą. Bet, anot Atul Gawande, tokia improvizacija dažniau nuveda prie klaidų, nei jų išvengia.

Dažniausiai kartojamas patarimas: detaliai užsirašinėti, ką manai apie vieną ar kitą akciją. Laikui bėgant žmonės istorinius savo sprendimus žmonės vertina žymiai geriau nei jie tokie buvo iš tikrųjų: jei dabar apklausite investuotojus, kiek iš jų numatė šią krizę, tikrai nemaža dalis manys, jog jie jos tikėjosi, nors realiai iš jos pasipelniusių buvo vienetai. Jeigu investuotojų paklausite, ar jų portfelis aplenkė indeksą, didžioji dalis jų atsakys teigiamai, nors realūs jų rezultatai yra žymiai prastesni: tiesiog mes esame linkę prisiminti gerus dalykus, o į užmarštį palaidoti ne tokius sėkmingus. Štai todėl detalus investicijų dienoraštis turėtų pagerinti jūsų investavimą ir padėti suvokti daromas klaidas: jei detaliai užrašysite, kodėl pirkote TEO LT akcijas prieš porą mėnesių (tikriausiai dėl gerų rezultatų), po poros mėnesių jūs negalėsite patapšnoti sau per petį sveikindamas save, jog atspėjote, kad TeliaSonera anksčiau ar vėliau skelbs oficialų pasiūlymą joms supirkti. Investuotojai taipogi yra labiau linkę prisiminti tas akcijas ir investicijas, į kurias įdėjo kiek nors lėšų, tačiau lygiai taip pat svarbu ir sekti akcijas, kurių nepirkote, nes turėjote stiprią nuomonę, jog jos nekils.

Dar vienas žmogiškas įprotis yra visur ieškoti dėsningumų, nors jų finansų rinkose kartais visai ir nebūna. Pastebėta, jog jeigu metant monetą 6 kartus iš eilės iškrenta herbas, dažniausiai žmonės yra linkę tikėti, jog kitu metimu skaičiaus iškritimo tikimybė yra padidėjusi, nors, savaime aišku, ji išliko 50%. Panašiai ir su tam tikrais techninės analizės dalykais: investuotojai yra linkę rasti kokių nors dėsningumų, kai jų iš tikrųjų nėra. Monetos metimo atveju sprendimas gana paprastas: jeigu monetai leisime „pailsėti“ kokias 20 minučių, žmonės mintyse mano, jog prasidėjo nauja metimų serija, ir herbo bei skaičiaus tikimybės tampa vienodos. Lygiai taip pat autorius siūlo investuotojams nepriimti skubotų sprendimų, o bent pusvalandį ar ilgiau užsiimti kuo nors kitu, prieš leidžiant pinigus impulsyviems investiciniams sprendimams.

Knygoje aprašyta dar daug įvairiausių neracionalių investuotojų įsitikinimų (tarkime, psichologiškai sunku užfiksuoti nuostolį, bet lengva nusiimti greitą pelną), ir tai pirmoji mano skaityta knyga, kurioje galima rasti praktinių patarimų, kaip su šiais įsitikinimais kovoti. Tad tikriausiai ją perskaityti verta, juolab, jog Jason Zweig rašo lengvai ir įdomiai.

Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.

Knygoje teigiama, jog žmonės pinigus traktuoja skirtingai nei kitokius daiktus. Autorius darė eksperimentą: į studentų bendrabučiuose esančius bendrus šaldytuvus jis įdėjo po šešias skardinės kolos bei po šešis dolerius kupiūromis. Per tris dienas visuose šaldytuvuose kolos nebeliko: studentai nejautė per daug skrupulų, ir „vaišinosi“ savo draugų gėrimu. Tačiau doleriai liko nepaliesti: imti pinigus morališkai žymiai sudėtingiau. Panašiai tikriausiai elgtumėtės ir jūs: parsinešti darbinį tušinuką nelaikoma itin dideliu nusižengimu, tačiau jeigu darbe už vėlavimą į susirinkimus kaip baudos į vazelę būtų renkami centai, turbūt labai nedaugelis drįstu ten kišti nagus, kad prisidurti trūkstamą sumą iki troleibuso bilietėlio. Pinigai yra lyg ir koks šventas dalykas. Autorius daro hipotezę, jog didžioji dalis pinigų iššvaistymų ar stambaus sukčiavimo atvejų būtų galima išvengti, jeigu būtų naudojamasi tik grynais pinigais: žmonės į skaičiukus sąskaitose žiūri panašiai, kaip tie studentai į kolos skardines, ir gal būt dėl to jie nejaučia didelio sąžinės graužimo.

Kitas įdomus Dan Ariely pastebėjimas: žmonės gyvena tarsi dviejuose visiškai atskiruose pasauliuose: viename viskas matuojama pinigais, o kitame veikia visai kiti, socialiniai, dėsniai. Tarkime, teisininkas už savo darbo valandą gauna 200 JAV dolerių. Jeigu jo paprašytumėte padėti kokiam nors senukui surašyti testamentą, jis mieliau sutiktų tai padaryti visiškai nemokamai, nei už 50 JAV dolerių per valandą atlyginimą. Tačiau jis pilnai sutiktų priimti kaip dovaną 50 JAV dolerių vertės vyno butelį – svarbu, kad atsidėkojama būtų ne pinigais. Lygiai taip pat, jeigu turite kaimyną elektriką, jis sutiks nemokamai paimti jūsų paštą jums atostogaujant (ir nesileis į kalbas apie atlygį, nebent jis būtų nepiniginė dovana), bet tikriausiai nenorės jums nemokamai sutvarkyti rozetės, nors tai užtruks žymiai mažiau nei kasdienis pašto parnešimas. Racionaliai mąstant, geriausia dovana yra gryni pinigai, bet dovanos priklauso tam kitam, socialiniam pasauliui, kur pinigai neegzistuoja. Ir neduok dieve, paminėsi kiek tavo dovana kainavo: automatiškai taip ją perkeli į piniginį, racionalų, pasaulį, ją suvulgarini ir panaikini jos „magiją“. Ne viskas žmoguje racionalu.

Bat pasižaisti visai smagu. Šiandien sužinojau, kad:

• Kai gimiau, Vilniuje buvo 29 laipsniai šilumos, nelijo;
• pusryčių metu gavau 313 kalorijų;
• tikimybė, jog išgyvensiu iki 100-ojo gimtadienio tėra 0,21%;
• jei šį įrašą rašyčiau ranka, iki šio sakinio rašymui būčiau praleidęs 7 minutes;
• JAV yra apie 460000 Petrų;
• Lietuvos ir Serbijos BVP yra labai panašūs, bet skaičiuojant pagal PPP serbai mus lenkia;
• prie Dubrovniko kas kokį dešimtmetį būna gana stiprūs žemės drebėjimai;
• vidutinis berniuko, gimusio 2000-ųjų sausio 1-ąją, ūgis, turėtų būti 135 cm;
• idealiu atveju turėčiau sverti 13,5 kg daugiau;
• LSD cheminė struktūra gražesnė nei kokaino;
• nuo Vilniaus iki Tartu reiktų skristi apie pusvalandį;
• π galima Teiloro eilute išskleisti kaip

  pi = 4 sum_(k=0)^infinity(-1)^k/(2 k+1);

• kam lygus tangento integralas;
• koks yra atsakymas į visus klausimus;
• koks nepakrautos Afrikos kregždės skridimo greitis;
• kaip sudaryti optimalų portfelį iš Fordo, Goldman Sachs akcijų, S&P indekso ir JAV obligacijų.

Pati knygos idėja nebloga: pasakojant apie puikias atostogas, praleistas keliaujant per visą JAV motociklais garsiuoju Route 66, priversti žmones svajoti, galvoti, ko jie nori iš gyvenimo, ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Kad ir kokie crazy tie tikslai būtų. Bet čia man kilo viena problema: kelionė per JAV motociklu man neatrodo itin ambicingas tikslas – taip, tai būtų puikios atostogos, bet gyvenimo svajonei kažkaip mažoka. Bet gal dėl to, jog ne per daugiausiai žaviuosi Amerika, o kelionė per ją man niekaip neasocijuojasi su sunkiai pasiekiamu tikslu – vienintelė kliūtis šio tikslo pasiekimui tėra finansai, ir tai jų nereikia tiek daug, kiek varganam butui Vilniuje įsigyti (net jei įskaičiuosim Harley Davidson motociklo kainą). Va, jei tikslas būtų vienam jachta apiplaukti apiplaukti aplink pasaulį, kai reikia nugalėti stichiją ir patį save (ir pasiekti finansinius tikslus, kad galėtum nusipirkti brangią jachtą), tai aprašoma kelionė tikriausiai būtų žymiai labiau mane įkvėpusi.

Nepaisant to, pati knyga išleista puikiai. Malonu peržvelgti nuotraukas, pasigrožėti JAV vaizdais, šen bei ten kartas nuo karto paskaitinėti kelionės įspūdžius. Bet, deja, tik tiek.

Tik problema tame, jog sieksi tapti geriausiu atima daug jėgų ir pastangų, o iki pripažinimo gali praeiti ne vieni metai, tad nenuostabu, jog daugeliui nusvyra rankos. Tai ir yra „The Dip“ — duobė motyvacijoje ir rezultatuose, kai atrodo, jog kad ir kiek stengtumeisi, geriausiu nebetapsi. Bet tie, kurie nepasiduoda ir ištveria šį išbandymą, po to skina visus pergalės vaisius. Tiesa, jeigu jautiesi įstrigęs ir nebetobulėjantis, tai nereiškia, jog visgi dar pratempus kelis metus būtinai pagaliau kažkas pasikeis — galbūt tiesiog susitaikei su tuo, jog tame ką darai, būsi vidutinybe, „kaip nors pratempsi“. Tokiu atveju Seth Godin siūlo keisti darbą ar sferą ir koncentruotis tuose dalykuose, kuriuose iš tiesų gali ir nori daug ką pasiekti. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytum save veikloms, kuriose nėra galimybių tobulėti (savaime suprantama, jeigu nori ką nors pasiekti ir tapti geriausiu kokioje nors srityje).

We succeed when we do something remarkable.
We fail when we give up too soon.
We succeed when we are the best in the world at what we do.
We fail when we get distracted by tasks we don’t have the guts to quit.

Nepaisant to, pamatęs knygyne lietuvišką knygos vertimą, nesusilaikiau jo nenusipirkęs. Knygos vertimas, kaip, deja, jau įprasta šiais laikais, ganėtinai prastas, nors yra tekę skaityti ir prastesnių. Bet labiausiai mane nustebino, jog lietuviškame vertime nėra nei vienos (!) iliustracijos ar schemos, nors netgi tekste galima sutikti frazę „kaip matome iš šios schemos…“ Nežinau, ar čia leidėjų ir redaktorių aplaidumas (o jeigu iš tiesų tai aplaidumas, tai tokio masto aplaidumą retai sutiksi), bet, sakyčiau, be schemos, kuri nupiešia David Allen darbų tvarkymo sistemą (o ji ne tokia ir paprasta), skaitytojas turėtų likti visiškai nieko nesupratęs. Na, nebent jo galvoje liks tik keli padriki patarimai:

• Jeigu manote, jog darbą atlikti užtruks mažiau nei dvi minutes, imkite ir iš karto jį atlikite — netraukite jo į neatliktų darbų sąrašą.
• Nerašykite į neatliktų darbų sąrašą tokių abstrakčių dalykų kaip „žieminės padangos“: pagalvokite, ką pirmiausia reikia nuveikti, kad savo mašinai pakeistumėte ratus. Tikriausiai jums reikia paskambinti į autoservisą arba panaršyti internete žieminių padangų kainų — būtent tokį konkretų veiksmą ir užrašykite į darbų sąrašą.
• Į kalendorių veskite tik susitikimus ir priminimus, susijusius su kuria nors diena, nerašykite ten neatliktų darbų sąrašo.
• Nepamirškite užsirašyti visų darbų ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti, kad ir kokios paprastos ar kvailos jos atrodytų. Vėliau, savaitės apžvalgos metu, galėsite jas visas peržiūrėti ir nuspręsti ką įgyvendinti, o ko ne.
• Kiekvieną savaitę peržiūrėkite susikaupusius darbus, pagalvokite ką turite nuveikti, kad priartėtumėte prie savo gyvenimo tikslų (aišku, juos reikia turėti ;)

Be to, į Evernote visai sėkmingai galima perkelti ir informaciją, kuri neegzistuoja skaitmeniniame formate. Jau susikėliau krūvą fotografuotų vizitinių kortelių – EverNote atpažino didžiąją dalį teksto, todėl prisireikus kokios nors kolegos iš Finastos kontaktų, užtenka paieškos langelyje įrašyti jo vardą. Bet ir tai dar ne viskas: EverNote sugeba suprasti ir ranka rašytą tekstą. Persikėliau keletą nufotografuotų savo prikeverzotų sąsiuvinio lapų ir rezultatas tikrai mane nustebino.

Galėtų tik būti kažkokia paprastesnė įrašų žymėjimo (tagging) sistema, nes viskas kažkaip sudėtingai atrodo, nes galima tai įgyvendinti tik per kategorijas, kas nėra labai patogu. Ir taip, tiesa, naudojuosi EverNote 2.0 beta versija – ankstesnė versija buvo nemokama, jeigu galėjai gyventi be rašto atpažinimo funkcijų.

Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Taip atsiranda pasakymai „neturiu laiko“, „kalta valdžia“ ir t.t. Autorius teigia, jog būtų žymiai geriau, jeigu mes sau paprasčiausiai pripažintume ir nebijotume visiems pasakyti tikrąją priežastį: nenoriu šito daryti, nes jeigu tikrai nori, tai atsiranda ir laiko, ir netgi valdžia nebemaišo. Kitaip tariant, Covey pataria visur pačiam prisiimti atsakomybę už sprendimą, neieškoti kaltų ir neteisinti savęs. Tokiu būdu, kai matai, jog kaltas ne oras, valdžia ar ponas Dievas, lengviau susigriebti ir nudirbti tai kas reikia.

Antras patarimas: reikia žinoti, ko sieki. Kiekvienas turėtų turėti savo gyvenimo tikslus, žinoti, ką jis nori pasiekti ir ką nuveikti. Siūloma įsivaizduoti, kad dalyvauti savo paties laidotuvėse: apie ką norėtum kad per gedulingas kalbas papasakotų tavo artimieji, giminės, draugai ir pažįstami? Kai jau žinai, ką nori pasiekti, žymiai lengviau pagal tai planuoti savo darbus ir veiklą, bei lengviau nepasimesti kasdieninėje rutinoje.

Jeigu jau tikslai numatyti, turėtų būti taikomas trečiasis patarimas: pirmiausia atlik svarbiausius darbus. Dalis skubių darbų, kuriuos lyg ir reikia atlikti, nėra tokie svarbūs, jie gali palaukti. Į šią kategoriją įeina ir nuolatinis elektroninio pašto skaitymas – juk visiškai pakanka prie jo prisėsti porą kartų per dieną, tačiau vis ateinančios žinutės suvalgo nemažą dalį darbo dienos. O juk tikriausiai nuolatinis emailo skaitymas nelabai prisideda prie gyvenimo tikslų, kurie buvo surasti antrojo patarimo pagalba, pasiekimo. Siūloma nepamiršti kartas nuo karto (gal netgi as savaitę, kai daroma Getting Things Done savaitės peržvalga) prisiminti savo gyvenimo tikslus ir dėl jų įgyvendinimo kiekvieną savaitę nuveikti bent vieną kitą darbelį.

Ketvirtas patarimas: bendraujant, derantis su žmonėmis, siekti naudos ne vien sau, bet abiem pusėms. Jeigu kas kartą iškilus problemai bus siekiama sprendimo, kuris bus geras abiem pusėms, žymiai geriau sutarsite su žmonėmis. Jeigu sieksite naudos tik sau, galbūt trumpuoju laikotarpiu jums ir bus geriau, nes išsiderėsite geresnes sąlygas, bet jeigu kita pusė jausis nuskriausta, ji nebepasitikės jumis, ir tolimesnis bendravimas bus žymiai sunkesnis.

Penktasis patarimas teigia, jog bendraujant su kitais, pirmiausia reikia stengtis suprasti jų nuomonę ir pažvelgti į pasaulį jų akimis, ir tik tada dėstyti savo poziciją. Jei nesupranti, kodėl kita pusė mąsto kitaip, ir tik bukai tvirtini savo požiūrį, iš tokio bendravimo vargiai ar išeis kas gero.

Šeštas patarimas kviečia išsiaiškinus kitos pusės požiūrį ieškoti bendro sprendimo, kuris patenkintų abu. Abu tenkinantį sprendimą žymiai lengviau rasti, jeigu kiekviena pusė aiškiai supranta vienas kito požiūrius.

Paskutinis patarimas labai paprastas: nenustokite tobulinęsi. Siūloma kiekvieną dieną skirti bent po valandą knygų skaitymui, bėgiojimui ar kitokiam fizinės formos palaikymui – kitaip tariant savęs tobulinimui. Tai būtina, jog neužstrigtumėte rutinoje ir investuotumėte į savo ateitį – juk tai ką perskaitote, gali praversti ateityje.

Užtat atradau, kaip beveik padvigubinti savo produktyvumą darbe: tereikia išjungti elektroninio pašto programą ir prisiversti save email‘ą tikrinti tik kelis kartus per dieną. Kas kelias minutes išlendantis pranešimas „You have 3 new messages“ suryja begales naudingo laiko, nes labai knieti mesti viską ką darai ir skaityti paštą, nors jame tik laiškas apie puikias investavimo galimybes Nigerijoje, bendradarbio siųstas grandininis laiškas ir kokios nors informacinės agentūros pranešimas, jog dviejose Svazilende rastose nugaišusiose antyse paukščių gripo nerasta. Bet darbas pertrauktas, ir reikės bent kokių penkių minučių, kol bus galima vėl ties juo pilnai susikaupti. Bent jau kelioms minutėms iki tol, kol ateis emailas iš kito bendradarbio, siūlančio eiti papietauti.

Tiesiog negalima nesutikti su šia mintimi:

Quit reading e-mail and blogs. One of the ways I can tell I’m in uber-productive mode is my unread (or starred) mail piles up and I haven’t read any blog posts (or blogged myself) in a couple days.

Beje, gal kas žinote kaip padaryti, jog Thunderbird systray nerodytų vokelio ikonos, kai ateina naujas laiškas? Kartais visgi pamirštu jį išjungti ir pradeda niežėti nagai paskaityti naujausius elektroninius pranešimus…