Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.

Pomidorinis būdas imti ir nuveikti darbus, kuriems sunku prisiruošti

Prisipažinsiu, jog mėgstu atidėlioti darbus. Dažniausiai vietoje to, kad imčiau ir nuveikčiau ką nors naudingo, pasiduodu pagundai imti kokią nors knygą į rankas ir užsimiršti. Todėl beveik visada darbai, kurie labai nedega taip ir ramiai rusena kažkur giliai pasąmonėje, kol nepradeda apie save priminti paskutinę dieną prieš terminą, kai jau nebėra kaip nuo jų išsisukti. O kai kurie darbai iš vis lieka nenudirbti, nes jie neturi aiškaus deadlaino – tarkim dėl to kone keturi penktadaliai įrašų šiame dienoraštyje nepasiekia dienos šviesos, nes numiršta dar tik idėjų pavidale, amžinai laukdami tos dienos, kai prisiruošiu jas išplėsti ir išdėlioti. Va, šitas įrašas irgi laukė nuo pat 2009-ųjų spalio. Kai pagalvoji, jeigu galėčiau kažkokiu stebuklingu būdu eliminuoti tą savo tingulį, tai būčiau jau kalnus nuvertęs, perbridęs septynias jūras ir nukovęs tris slibinus. Bet argi ne dauguma mūsų tokie?

Vienas būdas su šia savo yda tvarkytis man visgi padeda – tai ganėtinai keistokai pavadinta Pomidoro technika. Jos idėja labai paprasta: jeigu turi kokį ne itin įkvepiantį darbą, tereikia viską nustumti į šalį, išjungti visus trikdžius (galbūt net ištraukti interneto laidą!) ir nusistatyti žadintuvą 25 minutėms (visa tai vadinasi „pomidoro technika“, nes tas, kas tai sugalvojo, naudodavo virtuvinį pomidoro formos laikmatį – dėl to toks ir keistas pavadinimas). Tada reikia griebti jautį už ragų ir imtis darbo, sau pažadant, jog šiam darbui skirsite ne daugiau nei 25 minutes, o po to eisite pailsėti. Tikėtina, jog žadintuvui suskambus, jūs būsite tiek įsitraukęs į darbą, jog baigti gal ir nenorėsite – bent jau man taip dažnai būna. Sunkiausia visada yra pradėti, o tas pažadas sau, jog kad ir koks tai kankinantis darbas, jūs jį liausitės dirbus po nepilno pusvalandžio, leidžia save perlipti ir pasiraitoti rankoves. Be to, labai svarbu, kad per tą pusvalandį nebūtų jokių pašalinių pagundų ar trukdžių: susikaupti dažnai ir taip nelengva. Bet visą dėmesį skiriant tik vienai problemai net per pusę valandos galima nuveikti stebėtinai daug.

Dabar beliko sugalvoti, kaip save priversti dažniau tai pritaikyti praktikoje.

Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?

Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose.

Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Jei stalas idealiai sutvarkytas, tai tikėtina, jog žmogus visur yra linkęs į detales ir pedantiškas; jeigu ant jo daug šeimos nuotraukų, tai jis šeimyniškas; jei ant jo mėtosi daug įrairių knygų apie keliones, tai tikriausiai jis mėgsta keliauti. Kaip ir nieko stebuklingo, bet į tam tikrus niuansus visgi reikia atkreipti dėmesį.

Tai, kas yra darbe ant stalo ne visai gali pilnai atspindėti žmogaus asmenybę, nes darbo stalas yra vieša erdvė, kuri visiems matoma, tad asmuo gali naudotis ja, bandydamas projektuoti savo asmenybę aplinkiniams: gal būt žmogus nori parodyti, jog jis labai išsilavinęs, todėl laikys ant darbo stalo kokį nors lotynų kalbos vadovėlį arba klasikinės muzikos kompaktinių diskų rinkinį. Gal būt net tokio žmogaus svetainė bus pilna rimtų knygų, bet norint sužinoti apie tikrąją asmenybę, vertėtų pažvelgti į to žmogaus miegamąjį: kokia knyga padėta palei jo lovą? Miegamasis yra ta privati erdvė, kurioje žmonės labiausiai būna savimi, nes juk tai intymi vieta, kur svetimi neužsuka, tad ir nėra reikalo jiems pasirodyti.

Atrodytų, jog užėjus į svečius neturėtum daug ką pasakyti apie šeimininko tvarkingumą: juk visi bando susitvarkyti savo betvarkę prieš kam nors apsilankant. Bet yra didelis skirtumas tarp sutvarkyto kambario ir tvarkingo kambario: tvarkingame kambaryje turėtų matytis aiški sistema, kur visada būna padėti daiktai, kaip pagal spalvą ar autorių išdėliotos knygos ar kaip lygiai sukabinti vienos spalvos rankšluosčiai (va, man net neateitų į galvą, kad jie turi būti vienodos spalvos ir dar lygiai sukabinti, kad ir kaip nuodugniai tvarkyčiau savo butą). Tvarka yra labai subjektyvus dalykas: jeigu aš manau, kad butas yra daug maž tvarkingas, jeigu jame nesimėto kojinės, ir nesimato pusiau nugertų kavos puodukų, tai tikrai pedantiški žmonės jausis blogai net jei bent viena knyga spintoje nebus sulygiuota.

Geriausia asmens aplinkoje kreipti dėmesį ne į daiktus, o ieškoti jų naudojimo požymių. Gal svetainėje stovinti snieglentė yra tik žmogaus noras kada nors išmokti ja slidinėti, o tai, kad ji padėta matomoje vietoje – bandymas parodyti, jog esi sportiškas? Jei iš tiesų žmogus yra aistringas snieglentininkas, tai snieglentė bus apibraižyta, o kambaryje bus ir daugiau su šiuo pomėgiu susijusių atributų: gal kur mėtysis senas skipasas, kabės nuotrauka iš kelionės po kalnus ar panašiai. Mano namuose irgi galima rasti įvairių protingų knygų, kurių vis neprisiruošiu perskaityti – tikriausiai tai irgi kai ką apie mane parodo.

Taigi, sprendžiant apie asmenybę, labai svarbi yra visuma, nes ne visos detalės gali būti iškalbingos: jei po lova mėtosi aukštakulniai bateliai, tai nereiškia, jog kambario savininkas yra mergina, gal jas paliko jo draugė. Be to, išvadų apie asmenybę iki galo negalima pasakyti ir vien iš darbo stalo: galbūt kompanijoje kiekvieną dieną stalą sutvarko valytoja, o laikyti ant jo asmeninių daiktų neleidžia darbdavys. Viskam svarbus kontekstas.

Christopher McDougall: Born to Run

Pasirodo, ilgų distancijų bėgimas yra labai keista sporto šaka: standartiškai net devyni iš dešimties bėgikų per metus patiria traumas. Bet užtat tai tikriausiai vienintelis toks sportas, kuriame šešiašdešimtmečiai atletai gali kaip lygūs su lygiais lenktyniauti su devyniolikmečiais (manoma, kad pats sportinės formos pikas pasiekiamas ties maždaug 27-eriais metais, bet po to forma prastėja labai lėtai).

Knyga „Born to Run“ turėtų patikti visiems, kas bėgioja arba tuo domisi: ji apie ultramaratonininkus ir Meksikoje gyvenančią Tarahumara indėnų gentį, kuri, gali būti, yra greičiausi pasaulio ilgų nuotolių bėgikai. Šie indėnai mėgsta rengti dviejų parų bėgimo varžybas, kurių metu gali nubėgti kelis šimtus mylių (o tai dešimt kartų ilgiau nei maratonas!). Knygoje teigiama, jog galimybė bėgti ilgas distancijas yra vienas svarbiausių evoliucijos būdu įgytų žmogaus ginklų: gal koks jaguaras ir gali bėgti greitai, bet tik trumpus nuotolius, tuo tarpu žmogus gali palaikyti tą patį bėgimo tempą kone visą dieną. Nei vienas gyvūnas taip greitai nesugeba atsiaušinti prakaitavimo būdu: gyvūnai dažniausiai aušinasi giliai kvėpuodami ir iškišę liežuvį, tad sparčiai bėgant neilgai trunka, kai jiems kyla perkaitimo grėsmė, tad jie turi sulėtėti. Sakoma, jog Afrikoje yra genčių, kurios vis dar medžioja antilopes jas tiesiog nuvarydami nuo kojų: po pusdienio gainiojimosi antilopė tiesiog nebepavelka kojų.

Bet kodėl dabartiniai bėgikai tokie neatsparūs ir taip greitai gauna traumas? Juk jeigu mes evoliucionavome į tokius gerus bėgikus, tai kodėl dabar beveik visi bėgikai greitai susižeidžia? Knygoje teigiama, jog problema yra brangiuose bėgimo batuose, nes jie per daug bando koreguoti kojos judėjimą. Kuo brangesni batai, tuo didesnė tikimybė susižeisti, o geriausiai bėgti basomis. Iš tiesų, bėgant basomis, kojos statomos visiškai ne taip, kaip bėgant su sportiniais bateliais. Su batais koja dažniausiai nusileidžia ant kulno, tuo tarpu bėgant basomis kulnas beveik iš vis neliečia žemės. Indėnai ir basakojės Afrikos tautelės, kurios kasdien bėgioja ne tiek ir mažai, traumų beveik negauna.

Kontroliniai sąrašai (checklists) išgelbės pasaulį!

Prieš kelias dienas baigiau skaityti žinomo JAV chirurgo Atul Gawande knygą „The Checklist Manifesto“. Tai knyga apie kontrolinius sąrašus (angl. checklists) ir kaip jie gali žymiai pagerinti sprendimų priėmimą sudėtingose situacijose ar tiesiog pagerinti darbo rezultatus ten, kur atrodytų reikia labai daug žinių ir profesionalumo.

Kontroliniai sąrašai pirmiausia plačiai paplito aviacijoje: tai tiesiog ant vieno popieriaus lapo surašyti keli punktai, kuriuos pilotas turi patikrinti prieš pradėdamas skrydį. Ar yra degalų? — Yra. Ar sparnai apipurkšti skysčiu, kuris neleidžia susidaryti ledui? — Taip. Ar turime oro prognozes? — Taip. Ir panašiai. Kiekvienas užrašytas klausimas ir priminimas atrodo savaime suprantamas ir patyręs pilotas tikrai neturėtų jo pamiršti. Kai kurie klausimai net gali pasirodyti kvailoki, bet pats procesas, kai pereinama per kontrolinį sąrašą leidžia išvengti klaidų, kurios gali būti labai skaudžios: kiekvienas patyręs pilotas gali vieną dieną būti dėl kokios nors priežasties išsiblaškęs ir netyčia praleisti kokį nors esminį punktą.

Būdamas chirurgu, autorius kasdieną susiduria su sudėtingomis operacijomis, kurios susideda iš daug paprastų veiksmų, kuriuos nesunku praleisti, ypač tokiose stresinėse situacijose, kai paciento gyvybė kabo ant plauko, kraujas liejasi laisvai, o medicininė technika ima ir užsiožiuoja. Pastebėta, jog chirurgai gana dažnai (kas kelias operacijas) pamiršta atlikti kokį nors esminį veiksmą – nenusiplauna rankų, nedezinfekuoja įrankių, užmiršta paklausti apie paciento alergijas ar nesuleidžia antibiotikų. Kiekvienas iš šių neatliktų veiksmų dažnai sukelia komplikacijas (ankstesnėje Atul Gawande knygoje „Better“ sužinojau, kad jos tikrai neretos, o tokios istorijos, kai chirurgai palieka žmogaus kūne kokį nors instrumentą atsitinka vos ne kas mėnesį). Tiesiog chirurgija yra labai sudėtinga, ir gydytojams labai sunku prisiminti kiekvieną veiksmą, kurį reikia atlikti prieš operaciją. Jeigu visi tie veiksmai surašomi į kontrolinį sąrašiuką, kurį prieš kiekvieną operaciją garsiai perskaito ir patikrina vyresnioji seselė, komplikacijų sumažėja beveik perpus, nes klaidų dėl užmaršumo žymiai sumažėja.

Skaitant šią knygą kirbėjo mintis, jog kontrolinius sąrašus būtų puikiai galima pritaikyti ir renkantis akcijas investicijoms. Kiekviena nagrinėjama bendrovė ra labai sudėtinga, ir net patyręs analitikas gali nesunkiai joje ką nors pražiopsoti. Tad vertėtų susidaryti kontrolinį sąrašą dalykų, kuriuos būtina peržiūrėti bendrovėje prieš darant investicinius sprendimus. Ar aiški akcininkų struktūra? Ar moka dividendus? Ar užskolinimas ne per didelis? Kokia situacija su konkurentais?… Tikiu, kad tai galėtų padėti išvengti bent dalies  investavimo klaidų.

Investavimas pagal kontrolinį sąrašą

Žinomas JAV chirurgas ir žurnalistas Atul Gawande neseniai parašė knygą „The Checklist Manifesto“, kurioje teigiama, jog darant sudėtingus sprendimus geriausia pasitikėti ne kokia nors nuojauta, ar krūva informacijos nuotrupų. Į sprendimo priėmimo procesą reikia žiūrėti taip, kaip tai daro avialinijų pilotai, prieš pakeldami lėktuvą į orą: reikia naudotis kontroliniu sąrašu (checklist), kuriame surašytas algoritmas, į ką reikia atkreipti dėmesį ir kokią informaciją įvertinti. Ir visai nesvarbu, jeigu tame sąraše bus surašyti visiškai akivaizdūs dalykai (pavyzdžiui, patikrinti ar lėktuvo bake yra pakankamai degalų) – toks sąrašas stipriai sumažina žmogiškos klaidos tikimybę.

Financial Times perspausdinta šios knygos ištrauka, kurioje teigiama, jog kontrolinio sąrašo idėja pasiteisina ir investavimo procese. Prieš investuojant į kokią nors kompaniją, būtina turėti sąrašą klausimų, kurie turi būti atsakyti, o šis sąrašas nuolat turi būti tobulinamas ir papildomas, atsižvelgiant į prieš tai padarytas klaidas. Toks sąrašas būtinas todėl, kad esant rinkos bumui, kai viskas nebėra taip pigu, kaip norėtųsi, nebūtų pradedama atlaidžiau žiūrėti į tam tikras kompanijų problemas ir investavimas nevirstų spekuliacija. Kažkokiu būdu investavimo procesas turi užtikrinti, jog jis išliks objektyvus, net kai visa rinka bus valdoma emocijų.

Tik bėda tame, jog žmonės iš esmės nemėgsta tokių kontrolinių sąrašų, prie kurių reikia vos ne mechaniškai dėlioti varneles. Tai nuobodu, tai suvalgo daug laiko, ir tai visiškai neatitinka mūsų įsivaizdavimo, jog tikriems genijams tokių dalykų tikrai nereikia (o juk visi mes giliai savyje manome, jog esame geresni už kitus). Genijus moka spręsti problemas kūrybiškai, žvelgdamas į jas visiškai per kitą prizmę, o toks jo įspraudimas į rėmus tik sumažins genijaus produktyvumą. Bet, anot Atul Gawande, tokia improvizacija dažniau nuveda prie klaidų, nei jų išvengia.

Jason Zweig: Your Money and Your Brain

Elgsenos ekonomikos (behavioural economics) šalininkai jau senokai įrodė, jog žmonės nėra visiškai racionalūs, tad tradicinės ekonomikos modeliai ne visada gerai atspindi realybę. Labiausiai ko man vis trūkdavo apie tai parašytose knygose – atsakymų į klausimą „tai ką daryti, kad išvengti neracionalių sprendimų?“ Šioje Jason Zweig knygoje atsakymų ir patarimų rasti galima.

Dažniausiai kartojamas patarimas: detaliai užsirašinėti, ką manai apie vieną ar kitą akciją. Laikui bėgant žmonės istorinius savo sprendimus žmonės vertina žymiai geriau nei jie tokie buvo iš tikrųjų: jei dabar apklausite investuotojus, kiek iš jų numatė šią krizę, tikrai nemaža dalis manys, jog jie jos tikėjosi, nors realiai iš jos pasipelniusių buvo vienetai. Jeigu investuotojų paklausite, ar jų portfelis aplenkė indeksą, didžioji dalis jų atsakys teigiamai, nors realūs jų rezultatai yra žymiai prastesni: tiesiog mes esame linkę prisiminti gerus dalykus, o į užmarštį palaidoti ne tokius sėkmingus. Štai todėl detalus investicijų dienoraštis turėtų pagerinti jūsų investavimą ir padėti suvokti daromas klaidas: jei detaliai užrašysite, kodėl pirkote TEO LT akcijas prieš porą mėnesių (tikriausiai dėl gerų rezultatų), po poros mėnesių jūs negalėsite patapšnoti sau per petį sveikindamas save, jog atspėjote, kad TeliaSonera anksčiau ar vėliau skelbs oficialų pasiūlymą joms supirkti. Investuotojai taipogi yra labiau linkę prisiminti tas akcijas ir investicijas, į kurias įdėjo kiek nors lėšų, tačiau lygiai taip pat svarbu ir sekti akcijas, kurių nepirkote, nes turėjote stiprią nuomonę, jog jos nekils.

Dar vienas žmogiškas įprotis yra visur ieškoti dėsningumų, nors jų finansų rinkose kartais visai ir nebūna. Pastebėta, jog jeigu metant monetą 6 kartus iš eilės iškrenta herbas, dažniausiai žmonės yra linkę tikėti, jog kitu metimu skaičiaus iškritimo tikimybė yra padidėjusi, nors, savaime aišku, ji išliko 50%. Panašiai ir su tam tikrais techninės analizės dalykais: investuotojai yra linkę rasti kokių nors dėsningumų, kai jų iš tikrųjų nėra. Monetos metimo atveju sprendimas gana paprastas: jeigu monetai leisime „pailsėti“ kokias 20 minučių, žmonės mintyse mano, jog prasidėjo nauja metimų serija, ir herbo bei skaičiaus tikimybės tampa vienodos. Lygiai taip pat autorius siūlo investuotojams nepriimti skubotų sprendimų, o bent pusvalandį ar ilgiau užsiimti kuo nors kitu, prieš leidžiant pinigus impulsyviems investiciniams sprendimams.

Knygoje aprašyta dar daug įvairiausių neracionalių investuotojų įsitikinimų (tarkime, psichologiškai sunku užfiksuoti nuostolį, bet lengva nusiimti greitą pelną), ir tai pirmoji mano skaityta knyga, kurioje galima rasti praktinių patarimų, kaip su šiais įsitikinimais kovoti. Tad tikriausiai ją perskaityti verta, juolab, jog Jason Zweig rašo lengvai ir įdomiai.

Dan Ariely: Predictably Irrational

Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo.

Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.

Knygoje teigiama, jog žmonės pinigus traktuoja skirtingai nei kitokius daiktus. Autorius darė eksperimentą: į studentų bendrabučiuose esančius bendrus šaldytuvus jis įdėjo po šešias skardinės kolos bei po šešis dolerius kupiūromis. Per tris dienas visuose šaldytuvuose kolos nebeliko: studentai nejautė per daug skrupulų, ir „vaišinosi“ savo draugų gėrimu. Tačiau doleriai liko nepaliesti: imti pinigus morališkai žymiai sudėtingiau. Panašiai tikriausiai elgtumėtės ir jūs: parsinešti darbinį tušinuką nelaikoma itin dideliu nusižengimu, tačiau jeigu darbe už vėlavimą į susirinkimus kaip baudos į vazelę būtų renkami centai, turbūt labai nedaugelis drįstu ten kišti nagus, kad prisidurti trūkstamą sumą iki troleibuso bilietėlio. Pinigai yra lyg ir koks šventas dalykas. Autorius daro hipotezę, jog didžioji dalis pinigų iššvaistymų ar stambaus sukčiavimo atvejų būtų galima išvengti, jeigu būtų naudojamasi tik grynais pinigais: žmonės į skaičiukus sąskaitose žiūri panašiai, kaip tie studentai į kolos skardines, ir gal būt dėl to jie nejaučia didelio sąžinės graužimo.

Kitas įdomus Dan Ariely pastebėjimas: žmonės gyvena tarsi dviejuose visiškai atskiruose pasauliuose: viename viskas matuojama pinigais, o kitame veikia visai kiti, socialiniai, dėsniai. Tarkime, teisininkas už savo darbo valandą gauna 200 JAV dolerių. Jeigu jo paprašytumėte padėti kokiam nors senukui surašyti testamentą, jis mieliau sutiktų tai padaryti visiškai nemokamai, nei už 50 JAV dolerių per valandą atlyginimą. Tačiau jis pilnai sutiktų priimti kaip dovaną 50 JAV dolerių vertės vyno butelį – svarbu, kad atsidėkojama būtų ne pinigais. Lygiai taip pat, jeigu turite kaimyną elektriką, jis sutiks nemokamai paimti jūsų paštą jums atostogaujant (ir nesileis į kalbas apie atlygį, nebent jis būtų nepiniginė dovana), bet tikriausiai nenorės jums nemokamai sutvarkyti rozetės, nors tai užtruks žymiai mažiau nei kasdienis pašto parnešimas. Racionaliai mąstant, geriausia dovana yra gryni pinigai, bet dovanos priklauso tam kitam, socialiniam pasauliui, kur pinigai neegzistuoja. Ir neduok dieve, paminėsi kiek tavo dovana kainavo: automatiškai taip ją perkeli į piniginį, racionalų, pasaulį, ją suvulgarini ir panaikini jos „magiją“. Ne viskas žmoguje racionalu.

Wolfram|Alpha

Šiandien pradėjo veikti nauja paieškos svetainė (kūrėjai ją vadina „apskaičiuojamų žinių duomenų baze“ – computational knowledge engine) Wolfram|Alpha, kuri turėtų padėti atsakyti tokius klausimus kaip „kokia tikimybė, kad 10 kartų metant monetą du kartus iškris herbas?“, „Kokia yra magnetinė deklinacija Trakuose?“ ar „Kiek futbolo stadionų galėtų tilpti Vatikane?“. Ateityje WolframAlpha galėtų tapti tikrai naudingu įrankiu, bet kol kas joje sukauptos žinios gana ribotos. Ypač finansų ir ekonomikos srityje, kuri, dėl suprantamų priežasčių, mane domina labiausiai. Nors buvo kalbama, jog WolframAlpha gali pakeisti Google ar Wikipedia, į šią naują svetainę žiūriu kaip į stipriai patobulintą Google Calculator funkciją. O didžiausias sistemos trūkumas yra tas, jog jos funkcionalumas priklauso tik nuo to, ką joje priprogramuoja jos kūrėjai, tad gali praeiti nemažai laiko, kol ji taps tiek naudinga kiek Google ar Wikipedia.

Bat pasižaisti visai smagu. Šiandien sužinojau, kad:

Darius Čibonis: Svajonės link

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga buvo Dariaus Čibonio „Svajonės link“. Nors šioje knygoje daugiau nuotraukų nei tekstų, ir būtent vaizdai žavi labiau nei tekstas.

Pati knygos idėja nebloga: pasakojant apie puikias atostogas, praleistas keliaujant per visą JAV motociklais garsiuoju Route 66, priversti žmones svajoti, galvoti, ko jie nori iš gyvenimo, ir siekti savo užsibrėžtų tikslų. Kad ir kokie crazy tie tikslai būtų. Bet čia man kilo viena problema: kelionė per JAV motociklu man neatrodo itin ambicingas tikslas – taip, tai būtų puikios atostogos, bet gyvenimo svajonei kažkaip mažoka. Bet gal dėl to, jog ne per daugiausiai žaviuosi Amerika, o kelionė per ją man niekaip neasocijuojasi su sunkiai pasiekiamu tikslu – vienintelė kliūtis šio tikslo pasiekimui tėra finansai, ir tai jų nereikia tiek daug, kiek varganam butui Vilniuje įsigyti (net jei įskaičiuosim Harley Davidson motociklo kainą). Va, jei tikslas būtų vienam jachta apiplaukti apiplaukti aplink pasaulį, kai reikia nugalėti stichiją ir patį save (ir pasiekti finansinius tikslus, kad galėtum nusipirkti brangią jachtą), tai aprašoma kelionė tikriausiai būtų žymiai labiau mane įkvėpusi.

Nepaisant to, pati knyga išleista puikiai. Malonu peržvelgti nuotraukas, pasigrožėti JAV vaizdais, šen bei ten kartas nuo karto paskaitinėti kelionės įspūdžius. Bet, deja, tik tiek.