Seth Godin: The Dip

Pati naujausia ir trumpiausia Seth Godin knygelė „The Dip“, kurią galima suskaityti per nepilną valandą, teigia, jog, kad ir ką bedarytum, labai svarbu siekti tapti pačiam geriausiam pasaulyje. Jei tokio tikslo neturėsi, tapsi vidutinybe, o vidutinybės nedaug kam neįdomios: vidutiniškos kompanijos tikriausiai nelabai pelningos ir didelės, vidutinis pianistas tikriausiai nekoncertuos didelėms minioms, o vidutinis buhalteris tikriausiai dirbs labai nuobodų darbą vidutiniškoje apskaitos kompanijoje. Tuo tarpu geriausieji nusigriebia visą grietinėlę, ir tam nereikia net būti geriausiu pasaulyje: užteks, jei būsi pats geriausias mokesčių apskaitos specialistas Lietuvoje, ir tikriausiai gyvens bent jau dešimt kartų geriau nei vidutinis mokesčių teisės žinovas.

Tik problema tame, jog sieksi tapti geriausiu atima daug jėgų ir pastangų, o iki pripažinimo gali praeiti ne vieni metai, tad nenuostabu, jog daugeliui nusvyra rankos. Tai ir yra „The Dip“ — duobė motyvacijoje ir rezultatuose, kai atrodo, jog kad ir kiek stengtumeisi, geriausiu nebetapsi. Bet tie, kurie nepasiduoda ir ištveria šį išbandymą, po to skina visus pergalės vaisius. Tiesa, jeigu jautiesi įstrigęs ir nebetobulėjantis, tai nereiškia, jog visgi dar pratempus kelis metus būtinai pagaliau kažkas pasikeis — galbūt tiesiog susitaikei su tuo, jog tame ką darai, būsi vidutinybe, „kaip nors pratempsi“. Tokiu atveju Seth Godin siūlo keisti darbą ar sferą ir koncentruotis tuose dalykuose, kuriuose iš tiesų gali ir nori daug ką pasiekti. Gyvenimas per trumpas, kad švaistytum save veikloms, kuriose nėra galimybių tobulėti (savaime suprantama, jeigu nori ką nors pasiekti ir tapti geriausiu kokioje nors srityje).

We succeed when we do something remarkable.
We fail when we give up too soon.
We succeed when we are the best in the world at what we do.
We fail when we get distracted by tasks we don’t have the guts to quit.

David Allen: Produktyvaus darbo paslaptys

David Allen knygos „Produktyvaus darbo paslaptys“ originalų leidimą, pavadinimu „Getting things doneesu perskaitęs prieš kelis metus. Tada ją norėjau perskaityti, nes pusė angliškosios blogosferos buvo užsikrėtusi GTD manija. Netgi aš pats keletą kartų esu bandęs įdiegti knygoje aprašomą darbų planavimo sistemą į savo gyvenimą, bet dažniausiai po kiekvieno bandymo entuziazmas išblėsdavo gana greitai — sistema atrodė labai sudėtinga, tad užtekdavo keletą kartų nuo jos nukrypti ir sugrįžti prie jos jau tapdavo sunku.

Nepaisant to, pamatęs knygyne lietuvišką knygos vertimą, nesusilaikiau jo nenusipirkęs. Knygos vertimas, kaip, deja, jau įprasta šiais laikais, ganėtinai prastas, nors yra tekę skaityti ir prastesnių. Bet labiausiai mane nustebino, jog lietuviškame vertime nėra nei vienos (!) iliustracijos ar schemos, nors netgi tekste galima sutikti frazę „kaip matome iš šios schemos…“ Nežinau, ar čia leidėjų ir redaktorių aplaidumas (o jeigu iš tiesų tai aplaidumas, tai tokio masto aplaidumą retai sutiksi), bet, sakyčiau, be schemos, kuri nupiešia David Allen darbų tvarkymo sistemą (o ji ne tokia ir paprasta), skaitytojas turėtų likti visiškai nieko nesupratęs. Na, nebent jo galvoje liks tik keli padriki patarimai:

  • Jeigu manote, jog darbą atlikti užtruks mažiau nei dvi minutes, imkite ir iš karto jį atlikite — netraukite jo į neatliktų darbų sąrašą.
  • Nerašykite į neatliktų darbų sąrašą tokių abstrakčių dalykų kaip „žieminės padangos“: pagalvokite, ką pirmiausia reikia nuveikti, kad savo mašinai pakeistumėte ratus. Tikriausiai jums reikia paskambinti į autoservisą arba panaršyti internete žieminių padangų kainų — būtent tokį konkretų veiksmą ir užrašykite į darbų sąrašą.
  • Į kalendorių veskite tik susitikimus ir priminimus, susijusius su kuria nors diena, nerašykite ten neatliktų darbų sąrašo.
  • Nepamirškite užsirašyti visų darbų ar idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti, kad ir kokios paprastos ar kvailos jos atrodytų. Vėliau, savaitės apžvalgos metu, galėsite jas visas peržiūrėti ir nuspręsti ką įgyvendinti, o ko ne.
  • Kiekvieną savaitę peržiūrėkite susikaupusius darbus, pagalvokite ką turite nuveikti, kad priartėtumėte prie savo gyvenimo tikslų (aišku, juos reikia turėti ;)

Evernote

Įsidiegiau vakar į savo kompiuterį programą EverNote, skirtą visokiausių informacijos gabaliukų, o taip pat ir užrašų kaupimui. Iki šiol visokias nuorodas, ištraukas iš svetainių, kai kuriuos grafikus ir paveiksliukus kaupiau savo vietiniame kompiuteryje veikiančiame wiki arba Google notebook, bet viską sistemingai kaupti vienoje vietoje nebuvo labai patogu (dėl internetinio ryšio greičio, bei dėl to fakto, kad reikia daug ką spaudyt, bei įtemptai mąstyti, kaip kategorizuoti wiki, norint, kad jis būtų naudingas). Tikiuosi su EverNote šios problemos bus galima išvengti, nes informacijos įkėlimas labai paprastas, nieko nereikia kategorizuoti, ir viskas veikia labai greitai bei neskausmingai.

Be to, į Evernote visai sėkmingai galima perkelti ir informaciją, kuri neegzistuoja skaitmeniniame formate. Jau susikėliau krūvą fotografuotų vizitinių kortelių – EverNote atpažino didžiąją dalį teksto, todėl prisireikus kokios nors kolegos iš Finastos kontaktų, užtenka paieškos langelyje įrašyti jo vardą. Bet ir tai dar ne viskas: EverNote sugeba suprasti ir ranka rašytą tekstą. Persikėliau keletą nufotografuotų savo prikeverzotų sąsiuvinio lapų ir rezultatas tikrai mane nustebino.

Galėtų tik būti kažkokia paprastesnė įrašų žymėjimo (tagging) sistema, nes viskas kažkaip sudėtingai atrodo, nes galima tai įgyvendinti tik per kategorijas, kas nėra labai patogu. Ir taip, tiesa, naudojuosi EverNote 2.0 beta versija – ankstesnė versija buvo nemokama, jeigu galėjai gyventi be rašto atpažinimo funkcijų.

Stephen R. Covey: The 7 Habits of Highly Effective People

Blogosfera puikiai veikia reklamuodama tam tikras knygas: šiek tiek daugiau kaip prieš metus dėl jos perskaičiau Getting Things Done, o šį kartą ji mane privertė atkreipti dėmesį į S. Covey knygą apie savęs tobulinimą. ši knyga tikrai pasirodė nebloga ir duodanti peno pamąstymams.

Pirmą kartą prieš penkiolika metų išleistoje knygoje S. Covey savęs tobulinimui ragina naudoti septynis pagrindinius principus. Pirmasis principas: aktyvus atsakomybės prisiėmimas (proactivity). Dažnai, jeigu nenorime ko nors daryti, bandome prisigalvoti kokių nors priežasčių, kurios lyg ir neleidžia mums atlikti tai, ko mums reikia. Taip atsiranda pasakymai „neturiu laiko“, „kalta valdžia“ ir t.t. Autorius teigia, jog būtų žymiai geriau, jeigu mes sau paprasčiausiai pripažintume ir nebijotume visiems pasakyti tikrąją priežastį: nenoriu šito daryti, nes jeigu tikrai nori, tai atsiranda ir laiko, ir netgi valdžia nebemaišo. Kitaip tariant, Covey pataria visur pačiam prisiimti atsakomybę už sprendimą, neieškoti kaltų ir neteisinti savęs. Tokiu būdu, kai matai, jog kaltas ne oras, valdžia ar ponas Dievas, lengviau susigriebti ir nudirbti tai kas reikia.

Antras patarimas: reikia žinoti, ko sieki. Kiekvienas turėtų turėti savo gyvenimo tikslus, žinoti, ką jis nori pasiekti ir ką nuveikti. Siūloma įsivaizduoti, kad dalyvauti savo paties laidotuvėse: apie ką norėtum kad per gedulingas kalbas papasakotų tavo artimieji, giminės, draugai ir pažįstami? Kai jau žinai, ką nori pasiekti, žymiai lengviau pagal tai planuoti savo darbus ir veiklą, bei lengviau nepasimesti kasdieninėje rutinoje.

Jeigu jau tikslai numatyti, turėtų būti taikomas trečiasis patarimas: pirmiausia atlik svarbiausius darbus. Dalis skubių darbų, kuriuos lyg ir reikia atlikti, nėra tokie svarbūs, jie gali palaukti. Į šią kategoriją įeina ir nuolatinis elektroninio pašto skaitymas – juk visiškai pakanka prie jo prisėsti porą kartų per dieną, tačiau vis ateinančios žinutės suvalgo nemažą dalį darbo dienos. O juk tikriausiai nuolatinis emailo skaitymas nelabai prisideda prie gyvenimo tikslų, kurie buvo surasti antrojo patarimo pagalba, pasiekimo. Siūloma nepamiršti kartas nuo karto (gal netgi as savaitę, kai daroma Getting Things Done savaitės peržvalga) prisiminti savo gyvenimo tikslus ir dėl jų įgyvendinimo kiekvieną savaitę nuveikti bent vieną kitą darbelį.

Ketvirtas patarimas: bendraujant, derantis su žmonėmis, siekti naudos ne vien sau, bet abiem pusėms. Jeigu kas kartą iškilus problemai bus siekiama sprendimo, kuris bus geras abiem pusėms, žymiai geriau sutarsite su žmonėmis. Jeigu sieksite naudos tik sau, galbūt trumpuoju laikotarpiu jums ir bus geriau, nes išsiderėsite geresnes sąlygas, bet jeigu kita pusė jausis nuskriausta, ji nebepasitikės jumis, ir tolimesnis bendravimas bus žymiai sunkesnis.

Penktasis patarimas teigia, jog bendraujant su kitais, pirmiausia reikia stengtis suprasti jų nuomonę ir pažvelgti į pasaulį jų akimis, ir tik tada dėstyti savo poziciją. Jei nesupranti, kodėl kita pusė mąsto kitaip, ir tik bukai tvirtini savo požiūrį, iš tokio bendravimo vargiai ar išeis kas gero.

Šeštas patarimas kviečia išsiaiškinus kitos pusės požiūrį ieškoti bendro sprendimo, kuris patenkintų abu. Abu tenkinantį sprendimą žymiai lengviau rasti, jeigu kiekviena pusė aiškiai supranta vienas kito požiūrius.

Paskutinis patarimas labai paprastas: nenustokite tobulinęsi. Siūloma kiekvieną dieną skirti bent po valandą knygų skaitymui, bėgiojimui ar kitokiam fizinės formos palaikymui – kitaip tariant savęs tobulinimui. Tai būtina, jog neužstrigtumėte rutinoje ir investuotumėte į savo ateitį – juk tai ką perskaitote, gali praversti ateityje.

Eterio tyla

Senokai čia nerašiau, bet turiu pasiteisinimą, nes pastaruoju metu esu labai užimtas (nors per tą laiką visgi spėjau perskaityti knygą „The Wisdom of Teams“, kurią visgi tikiuosi kada nors aprašyti).

Užtat atradau, kaip beveik padvigubinti savo produktyvumą darbe: tereikia išjungti elektroninio pašto programą ir prisiversti save email‘ą tikrinti tik kelis kartus per dieną. Kas kelias minutes išlendantis pranešimas „You have 3 new messages“ suryja begales naudingo laiko, nes labai knieti mesti viską ką darai ir skaityti paštą, nors jame tik laiškas apie puikias investavimo galimybes Nigerijoje, bendradarbio siųstas grandininis laiškas ir kokios nors informacinės agentūros pranešimas, jog dviejose Svazilende rastose nugaišusiose antyse paukščių gripo nerasta. Bet darbas pertrauktas, ir reikės bent kokių penkių minučių, kol bus galima vėl ties juo pilnai susikaupti. Bent jau kelioms minutėms iki tol, kol ateis emailas iš kito bendradarbio, siūlančio eiti papietauti.

Tiesiog negalima nesutikti su šia mintimi:

Quit reading e-mail and blogs. One of the ways I can tell I’m in uber-productive mode is my unread (or starred) mail piles up and I haven’t read any blog posts (or blogged myself) in a couple days.

Beje, gal kas žinote kaip padaryti, jog Thunderbird systray nerodytų vokelio ikonos, kai ateina naujas laiškas? Kartais visgi pamirštu jį išjungti ir pradeda niežėti nagai paskaityti naujausius elektroninius pranešimus…

Atidėliojimai ir todo sąrašai

Pastebėjau, kad jeigu pradedu darytis itin sudėtingus todo sąrašus, tai dažniausiai nuveikiu tuos visokius mažai reikšmingus darbelius, bet atrodytų, jog taip ir nieko naudingo nepasiekiu. Pasirodo, panašiai mąsto ir Paul Graham, kuris teigia, jog jeigu stengiesi nudirbti visus mažus darbelius, tai dažniausiainieko nenuveiki didžiųjų darbų labui. O juk tie didieji projektai ir turėtų būti svarbiausi.

I think the way to “solve” the problem of procrastination is to let delight pull you instead of making a to-do list push you. Work on an ambitious project you really enjoy, and sail as close to the wind as you can, and you’ll leave the right things undone.

Dabar turbūt nesijausiu kaltas, jeigu pamiršiu kokį vieną kitą nereikšmingą darbelį, kuris mėtėsi todo sąraše.

Rašymo sudėtingumas

Kažkaip pastaruoju metu pastebėjau, jog visiškai nemoku rašyti (ne ta, „rašyti parkeriu“ prasme, nors šioje srityje irgi jaučiuosi kaip koks penktokėlis, nes kai ką nors reikia per paskaitas greitai užsirašyti, ranka visai nebeklauso, o pirštai negrabiai laikydami parkerį visiems išduoda, jog jie labiau pratę prie klavišų, o ne rašalinio rašymo prietaiso). Nebemoku rašyti jokių rašinių, referatų, kursinių, ataskaitų, memorandumų, esė, apsakymų… Tiesa, pastarųjų niekada ir nerašiau, bet viskas, kas bent iš tolo kvepia formalumu arba mokslo darbais, mane priverčia ilgai beprasmėmis akimis spoksoti į tuščią Word‘o langą tol, kol suvokiu, jog mąstau apie tai ką valgysiu pietums arba kokius ryt reikės nuveikti darbus, bet tik jokiu būdu ne apie tai, apie ką reikia parašyti. Tiesiog nežinau, ką rašyti. Minčių sausra.

Atrodo, jog seniau lyg taip ir nebuvo. Galėdavau grįžęs vakare, be jokių įžangų imti ir parašyti išsamiausią kokio nors keisto ir beveik reikšmingo įvykio aprašymą į savo internetinį dienoraštį: mintys liedavosi, pirštai nespėdavo skraidyti klaviatūros klavišais, o kartais net spėdavau pagalvoti, jog reiktų išmokti spausdinti akluoju būdu, kad pirštai vėl retkarčiais galėtų prisivyti minčių tėkmę. Bet kai dabar gerai pagalvoju, visgi tie dienoraščio įrašai nebūdavo formalūs, juose nereikėdavo itin kruopščiai laikytis skyrybos taisyklių, o juose naudojama sakinių sandara turbūt būtų taip pašiurpinusi mano lietuvių kalbos mokytoją, kad ji vėliau lenktųsi manęs iš tolo.

Kalbant apie mokyklą, tai joje lietuvių kalba man buvo pats prasčiausias dalykas po kūno kultūros. Nors gal čia nieko ir neįprasto – apklausęs kelis aplinkinius žmones netrunki įsitikinti, jog lietuvių kalba daugeliui buvo vienas iš prasčiausių dalykų. Ir tik keletas, kuriems lietuvių kalba mokykloje nebuvo prasčiausias dalykas, tapo žurnalistais ir rašytojais.

Visgi kokioje ketvirtoje klasėje, mokykloje buvo tokia pamoka, labai keistu pavadinimu, kurio iki šiol iki galo nesu suvokęs – „rišlioji kalba“. Šios pamokos metu mus mokė, jog prieš rašant rašinėlį visada reikia pasirašyti jo planą. Aišku, mes tuo metu buvome labai kūrybingi, ir mums atrodė keista, kamgi reikalingas tas planas. Bent jau aš visada planą rašydavau po to, kai parašydavau kuo puikiausią rašinėlį („Žiema. Snaigės sninga. Vėjas pūtė. Aš lauke.“).

Bet visai neseniai, kai vis dar spoksojau į tuščią Word‘o lapą, o mano mintys klaidžiojo po mokyklos laikų prisiminimus, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ko manęs bergždžiai mokė ketvirtoje klasėje: pasirašiau planą. Keista, bet mano pradinių klasių mokytojai nemelavo – planas padeda. Susidaręs planą, galėjau greitai ir be didelių kančių jį transformuoti į kažką panašaus į pradinį pranešimo variantą, kurį, dar kelis kartus gerai patobulinęs ir palopęs, džiugiai padėjau į stalčių. Kada nors gal ir atsiskaitysiu už jį seminare.

Nežinau, kodėl rašant formalius darbus, man žymiai lengviau, jeigu susidarau to darbo planą. Įtariu, kad tai gali būti susiję su tuo, jog vienu metu negaliu atlikti kelių darbų. Kai imuosi darbo be nuoseklaus permąstymo apie visą tai, ką noriu parašyti, mintis gena mintį, ir užstrigęs ties kokia nors fraze, kuri užsispyrusiai nenori išlįsti iš sąmonės klodų, pamirštu iš viso apie ką rašiau. O, neduok dieve, pradėsiu svarstyti, ar reikalingas kablelis vienoje ar kitoje vietoje. O gal jo reikia abiejose? Neturint plano, netrukus vėl tektų visas mintis, kurias norėjau parašyti, permąstyti iš naujo. Iki kito užstrigimo ties nepaklusnia fraze, ar abejotinu kableliu. Ir vėl iš naujo. Bet planas padeda išvengti šio pasimetimo.

Kada nors išmoksiu gerai rašyti.

Socialinė inžinerija

Šiandien per lietblogs ir mazhasai užtikau vieną IRC logą, kuris privertė mane šiek tiek susimąstyti. Pats logas ilgas, bet jo santrauka būtų tokia: į kompiuterastų kanalų užeina žmogus, kurio pravardė yra |||||||||||||||||||||||||||||| (kad būtų paprasčiau, toliau jį vadinsiu |x30) ir skelbiasi esąs itin geras „hakeris“, besiruošiantis nulaužti microsoft.com. Savaime suprantama, niekas tuo netiki, pradeda iš jo juoktis, juolab kad žmogus nesugeba atsakyti į paprastus klausimus apie kompiuterius. Tada šis žmogus pradeda grasinti užimti kanalą, tik priduria, kad tam jam reikia kanalo operatoriaus teisių. Aišku, visi leipsta juokais, kol kažkas visgi duoda jam operatoriaus teises, kurias turėdamas, kaip ir buvo tikėtasi, nieko pikto |x30 nepadaro ir atrodo vėl visiškai sužlugęs ir apsijuokęs. Tada |x30 pareiškia, kad jo vienintelis tikslas ir buvo gauti operatoriaus statusą tame kanale, ir pradeda juoktis su visais kitais.

Atrodo, jog čia nieko ypatingo neįvyko: tiesiog „kietiems kompiuterastams“ buvo labai smagu pasijuokti iš kvailelio, kuris norėjo pasigirti galintis užvaldyti visą pasaulį. Juk labai gera pasijusti viršesniam ir protingesniam už kitus. Bet žvelgiant šiek tiek iš kito kampo, ar negalima sakyti, jog tie „kietieji kompiuterastai“ visgi buvo „nulaužti“? Juk jie nebūtų davę operatoriaus teisių bet kuriam nežinomam kanalo lankytojui – o štai |x30 sukėlė jų pasipūtimo jausmą ir pasiekė savo tikslą, t.y. gavo operatoriaus teises. Ir tam nereikėjo jokių techninių sugebėjimų, tam pasitarnavo tik žodžiai. Be to, tie „kietieji kompiuterastai“ ir toliau jautėsi kieti bei galvojo, kad |x30 yra neišmanėlis. Kiek žmonių iš to kanalo būtų sutikę lažintis, jog |x30 niekada negaus kanalo operatoriaus statuso? Social engineering does miracles.

Pasipūtimas ir kitų nuvertinimas gali būti labai pavojingi. Ir nesvarbu, ką nuvertini – neapsiplunksnavusį vaikigalį, kuris teigia užvaldysiantis pasaulį, ar verslo konkurentą, ar kitą akcijų rinkos dalyvį. Žmonės dažnai ne tokie kvaili, kaip gali pasirodyti – tiesiog gal nevisada žinai, ko jie siekia.

Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai.

Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad norint prisiminti, reikia daryti asociacijas, stengtis, kad jos būtų ryškios, ir veiktų per visus pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Tarkim, jeigu reiktų prisiminti, jog parduotuvėje reikia nupirkti taurių, bananų, kiaušinių, pyrago, servėtėlių ir ledų, galima sugalvoti tokias asociacijas: reikia įsivaizduoti, kaip ant padėklo neši taures, jog skimbčioja viena į kitą, ir per jas ryškiai šviečia saulė, tada eidamas nepastebi banano, todėl ant jo paslysti (šiuo metu reikia labai vaizdžiai įsivaizduoti patį slydimą) ir nukrenti ant dėžutės kiaušinių, kurie sudužta ir palieka dėmę ant kelnių (visa neblogai čia dar įsivaizduoti kiaušinių kvapą); tada išsitrauki servertėles ir valaisi kiaušinių paliktą dėmę, o galų gale, pamačiusi tavo bėdas, prie tavęs pribėga ledų pardavėja iš kitos gatvės pusės ir pasiūlo tau ledų, kurių skonis labai stiprus ir malonus. Po tokio įsivaizdavimo seanso prisiminti pirkinių sąrašą yra lengviau nei iškalti jį – tereikia prisiminti susigalvotą istoriją.

Šypsena daro stebuklus

Grįždamas namo galvojau, jog šiandien neturėsiu ką parašyti į savo dienoraštį, nors diena buvo labai produktyvi: sugebėjau ne vien nudirbti daugybę darbų, bet dar ir pataisyti moblogo RSS. Keisčiausia, jog tai ruošiausi padaryti kokį gerą pusmetį (o iš tikrųjų tai turbūt dar ilgiau, nes negaliu prisiminti, kada jis veikė), o visas tas darbas užtruko tik kokias geras 15 minučių. Kartais tikrai reikia didelio spyrio į užpakalį, kad pradėtum judinti savo reikiamus nudirbti darbus: jie atrodo tokie dideli ir sunkiai nudirbami, jog net nekyla rankos bent pradėti juos krapštinėti.

Visgi grįžtant namo temą įrašui į dienoraštį suradau, ir ne kur kitur, o šalia namų esančioje „Saulutėje“. Laukiau eilėje, o priešais mane stovėjo gerokai įkaušęs vyriškis, kuris rankose laikė du bambalius pačio pigiausio ir pačio stipriausio alaus. Tiesa, vienas iš jų buvo pratrūkusiu dugnu, tad jame alaus nelabai jau buvo likę. Pasirodo, tą butelį jis negrabiai imdamas iš lentynos buvo numetęs ant žemės, todėl jis sprogo. Pilietis nevisai buvo nusiteikęs prisiimti savo kaltę, ir, kaip matėsi iš jo pasiryžimo tąsytis su savimi visai išbėgusį butelį, tikėjosi bent kelis alaus gurkšnius gauti nemokamai („Juk jūs vis tiek tą butelį išmesit, tai geriau man atiduokit“). Man, stovinčiam eilėje, darėsi įdomu, kuo ši situacija baigsis, nes jau atrodė, jog be apsaugos įsikišimo nieko nenuveiksi. Pasirodo klydau, ir labai stipriai. Pardavėja, kuriai teko mus aptarnauti, buvo gana pagyvenusi moteris, kurią jau anksčiau esu įsiminęs dėl niekad jos veide nedingstančios šypsenos – atrodo, jog dirbdama kasininke „Saulutėje“ ji yra laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir šį kartą, užteko jai nusišypsoti kauštelėjusiam piliečiui, paprašyti sumokėti už visą butelį, ir visa situacija išsisprendė be jokių nesusipratimų. Dar daugiau: pilietis sumišo, puolė atsiprašinėti, netgi nusipirko „Saulutės“ nuolaidų kortelę, sukrapštęs paskutinius centus. Tokios magiškos šypsenos galios dar nesu gyvenime matęs: vienas šypsnis sugebėjo visiškai perkeisti žmogų tiesiai prieš pat mano akis.