David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.

Keletas patarimų apklausų sudarytojams

Artėjant tam pavasario metui, kai į elektroninį paštą bei Facebook’o srautą pradeda plaukti studentų prašymai užpildyti nuobodžias ir skausmingai ilgas bakalaurinių ar magistrinių darbų anketas, užtikau labai neprastą „Partially Derivativepodcast‘o seriją apie tai, kaip teisingai tas apklausas sudarinėti. Kadangi patarimai buvo vertingi ir man pačiam, dalinuosi trumpa jų santrauka:

  • Prieš sudarant apklausos anketą reikia gerai pagalvoti, kokius duomenis nori surinkti ir kaip tuos duomenis analizuosi. Visai ne pro šalį būtų iš anksto susidaryti sąrašą grafikų, kuriuos norėsi nupiešti ir nuspręsti, kokias regresijas skaičiuosi. Anketa žymiai sutrumpės, kai tikrai žinosi kokių tiksliai duomenų reikia, o ir klausimai bus žymiai tikslesni: gal iš tiesų reikia sužinoti, kaip klientai vertina restorano maisto kokybę, o ne tai, ar jiems tiesiog patiko jame apsilankyti. Kuo trumpesnė anketa – tuo geriau. Niekas nenori švaistyti laiko pusvalandį pildydamas anketą apie restoraną.
  • Tiksliai apibrėžk savo tiriamųjų populiaciją, nes nuo to priklausys ir tavo klausimai. Jei darai apklausą apie Pokemonus, tikriausiai gali naudoti ir ne tokią formalią kalbą, nes tavo respondentai bus jauni, bet jei klausinėji apie pensijų fondus, tai ir klausimai turėtų būti labiau solidūs.
  • Klausimai turi būti trumpi ir aiškūs. Juos respondentai turi suprasti be jokių papildomų paaiškinimų.
  • Klausimai turi būti objektyvūs. Neklausk „Ar tau labai patiko mūsų restorane?“ (Bet juk tai savaime suprantama, ar ne?)
  • Kad ir kokį užduosi klausimą visada gausi kažkokį atsakymą, bet ar pats klausimas buvo teisingai suformuluotas ir teisingai suprastas?
  • Geriausia prieš paleidžiant apklausą ją patestuoti su keliais žmonėmis. Reiktų jų paklausti, kaip jie suprato klausimus, ar jiems nekilo neaiškumų. Kiek užtruko laiko užpildyti anketą? Jei testuojama internete, galima pažiūrėti ties kuriuo klausimu žmonės daugiausiai užtrunka laiko – gal jis per sudėtingas ar tiesiog sunku apsispręsti?
  • Apklausa turėtų būtų kuo trumpesnė, bet jei apklausinėji žmones asmeniškai gyvame susitikime, ji gali trukti ir pusvalandį ar valandą. Apklausiant telefonu respondentai ima dairytis į laikrodį po 10-15 minučių, o internete jie dažniausiai pasiruošę paskirti tik keletą minučių. Tiesa, jei apklausos klausimai yra labai įdomūs, jos trukmė gali būti ir ilgesnė, bet geriausia galvoti, kad tavo apklausa nėra labai įdomi.
  • Reikėtų vengti atvirų klausimų, nes juos sunku analizuoti. Analizuojant juos kažkaip reikės sudėlioti į kategorijas, o tai nėra lengva automatizuoti.
  • Internete reikėtų vengti didelių klausimų blokų, kur prašoma nuo 1 iki 10 sužymėti savo vertinimus daugeliu kriterijų (pvz „Nuo 1 iki 10 įvertinkite: grožį, spalvą, kvapą, vaizdą, pojūtį, šaltį, etc“). Dažniausiai tokie klausimų blokai netelpa mobilaus telefono ekrane ir juos labai sunku teisingai sužymėti, ypač jei reikia slinkti ekraną.
  • Respondentai dažnai yra tinginiai ir linkę pasirinkti lengviausią variantą. Jei reikia rinktis iš kelių kategorijų („obuolys“, „kriaušė“ ar „bulvė“), jie dažnai pasirinks pirmą, todėl kartais vertakiekvienam respondentui atsakymus pateikti atsitiktine tvarka.
  • Jeigu vertinimo skalė susideda iš nelyginio skaičiaus kategorijų („įvertinkite nuo vieno iki penkių“), tingus respondentas žymiai lengviau pasirinks neutralią vidurinę reikšmę. Jei būtinai norima, kad respondentas pagalvotų geriau ir išreikštų savo (kad ir silpną) preferenciją, reikia prašyti rinktis iš lyginio skaičiaus kategorijų („nuo vieno iki keturių“ arba „nuo vieno iki dešimt“). Tiesa, skalė nuo vieno iki dešimt dažnai yra per smulki: lengviau apsispręsti, kai galima rinktis iš 4-5-6 kategorijų.
  • Ar leisti rinktis kategoriją „kita“ paliekant vietos įrašyti savo variantą? Dažniausiai taip, bet reikia palikti vietos tik vienam ar dviem žodžiams, kad nebūtų daug vietos plėstis (kiek vietos paliksi, tiek kas nors ir prirašys, o po to tai sukels problemų duomenis analizuojant ir kategorizuojant). Apklausos testavimo metu reikia stebėti, ar daug kas renkasi variantą “kita” ir pagal tai pakoreguoti atsakymų variantus. Galutinėje apklausoje reiktų tikėtis, kad šio varianto pasirinkimas nedominuos.
  • Analizuojant apklausos duomenis reikia atkreipti dėmesį į atsakymų pasiskirstymą. Jei visi repondentų atsakymai yra beveik vienodi, iš apklausos gausi nedaug informacijos. Jei visi tavo restoraną vertina penkiomis žvaigždutėmis, tikriausiai ne visai teisingai formuluoji klausimą.
  • Apklausos pradžioje nedėk demografinių klausimų (amžius, lytis, pajamos ir t.t.), nes respondentui tai nuobodu. Paklausk ką nors intriguojančio, kad respondentas susidomėtų ir norėtų iki galo užpildyti visą anketą. Žmonės nuo pat pirmųjų klausimų savo anketinių duomenų pildyti nenori – jie vis dar sprendžia ar verta paskirti savo penkias ar dešimt gyvenimo minučių tavo apklausai.

Lietuvos miestų gatvės

Miestų žemėlapiai mane traukia kaip blizgučiai šarkas: nuo pat mažų dienų mėgau ištisas valandas juos tyrinėti vedžiodamas pirštais autobusų maršrutus, šnabždėdamas sau gatvių pavadinimus ir įsivaizduodamas miesto gyvenimą pagrindinėse sankryžose. Tad Rūtai užrodžius naują Pitono modulį OSMnx, kuris leidžia iš openstreetmaps duomenų nupiešti labai estetišką Allan Jacob knygos „Great Streets“ stiliaus žemėlapį negalėjau susilaikyti jo neišbandęs. To rezultatas: visų Lietuvos miestų centrinės kvadratinės mylios žemėlapiai.

Tokiuose žemėlapiuose dažniausiai į akį krenta kvartalų simetrija ir tvarka, o Lietuvoje to beveik neįmanoma rasti. Lietuvoje nedaug miestų, kuriame stipriai būtų padirbėjusi miesto planuotojo liniuotė: neskaitant įvairausių sodų ir garažų bendrijų itin tvarkingą smulkų gatvių tinklelį galima rasti Klaipėdos senamiestyje, ir tik Palanga, Šalčininkai ar Tauragė išlaiko daugiau mažiau kvadratinių kvartalų tinklą. Stebėtis nereikėtų: miesteliai kūrėsi gana seniai ir ne tuščiose vietose, dar prieš bandant natūralų procesą suvaldyti miesto architektams.

Tauragė išplanavimu panaši į Amerikos miestus

Itin įdomus naujai projektuotų miestų gatvių tinklas: Elektrėnai atrodo lyg įsprausti į vienos gatvės žiedą. Tokį patį dirbtinio suspaudimo įspūdį daro ir Ventos žemėlapis – vienoje kelio pusėje senoji individualių namų Venta, o kitoje – daugiaaukščių rajonas.

Senoji Venta vienoje kelio pusėje labai skiriasi nuo naujosios Ventos kitoje

Vienas svarbiausių faktorių, nulemiančių gatvių tinklą yra vandens telkiniai ir upės: jos skiria miesto dalis, arba atvirkščiai – įspraudžia į rėmus (pvz. Trakai). Nors kartais tokią funkciją atlieka geležinkelis – Varėna lyg nurėžta bėgių linijos.

Įsprausti tarp ežerų Trakai

Visgi man gražiausias Lietuvos miestų gatvių tinklas yra Zarasuose. Reikės kada apsilankyti.

Zarasų gatvių planas

Čia yra dar bent šimtas kitų žemėlapių. Tereikia pasirinkti miestą.


Pagalbos! Kaip pasirinkti kam padėti?

Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.

Vienas žymiausių investuotojų Warren’as Buffett’as turi man patinkantį principą: į labdarai išleistus pinigus reikia žiūrėti kaip į investicijas – jie turi duoti kuo daugiau naudos. Juk tuos pačius šimtą eurų galima išleisti begale būdų: liejant paminklines lentas ar gelbstint gyvybes Afrikoje, tiesiog išdalinant vargšams gatvėje ar dirbant link to, kad jie galėtų patys save išsimaitinti. Nuo pačio aukotojo priklauso, kokių tikslų jis nori pasiekti, bet jeigu jau turi tikslą išgelbėti kuo daugiau pamestų gyvūnų gyvybių, verta pagalvoti, kaip tai padaryti efektyviausiai. Dėl šios priežasties labai svarbūs labdaros fondo efektyvumo rodikliai – kiek iš paaukotų lėšų galų gale pasiekia galutinius naudos gavėjus, o kiek jų išleidžiama administravimui ir reklamai apie gerus darbus. Efektyviai organizuoti fondo veiklą, kaip ir sukurti gerai veikiančią pelningą kompaniją nėra labai paprasta, todėl pats investuotojas pasitiki tais, kuriems jau tai pavyko: jis savo lėšas yra paskyręs Bill’o Gates’o labdaros fondui.

Bet pagrindinis klausimas išlieka: pasaulyje yra daug neišspręstų problemų, tad kurią iš jų turėtų padėti spręsti paaukotos lėšos? Kaip pamatuoti naudą visuomenei: ar sumažintos kančios kiekiu, ar pagerinta gyvenimo kokybe, ar praturtinta siela? Ar didesnę naudą neša vaikui nupirkta knyga ir uždegtas noras siekti mokslo ar iš bedugnės ištrauktas alkoholikas ir jam sugrąžinta gyvenimo viltis? Atsakymų tam neturiu, nors linkstu manyti, jog norėtųsi prisidėti prie problemų sprendimo iš esmės: duoti ne žuvį, o meškerę, investuoti į tai, kad bėdon patekęs tvirtai atsistotų ant kojų ir vėliau jau galėtų padėti kitiems.

Todėl prašau pagalbos: ieškau efektyviai pasaulį gerinančių idėjų, kurioms gal trūksta ne tiek jau daug pinigų. Kokiems tikslams jūs aukojate savo lėšas? Gal tai mane užves ant kelio mano paieškose, o gal bus naudinga ir kitiems, kuriems kyla panašios mintys apie aukojimą.

Jorge Luis Borges – „Smėlio knyga“

Pažvelgus į savo perskaitytų knygų sąrašą ir suskaičiavus pastaraisiais metais skaitytas grožinės literatūros knygas vargiai priskaičiuočiau iki dviženklio skaičiaus: gal tik kas dešimtą galima būtų priskirti šiai kategorijai. Keletą metų prioritetą teikiau negrožinėms knygoms apie ekonomiką, skaičius ir istoriją, apie sąsajas, ryšius ir priežastis, apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip yra sudėliotas, nuvertindamas ištisus išminties klodus, sudėtus į grožinius kūrinius. Šiemet bus kitaip: labai džiaugiuosi, jog keletas draugų įtraukė mane į knygų skaitymo klubą, kuriame kas mėnesį perskaitome po ne pačią lengviausią grožinę knygą. Prasiplečia ne vien skaitomų knygų ratas, priversdamas perskaityti tai, ko anksčiau negalėjai savęs prisiversti pabaigti (dabar jau džiaugiuosi, jog visgi pavyko perskaityti bent vieną Salman Rushdie kūrinį), bet ir pats skaitymas įgauna naują kokybę, žinant, kad susitikus reikės papasakoti knygos paliktą įspūdį – tai leidžia ją geriau išgyventi ir pajausti. O ypač smagu tai, kad kiekvienam perskaičiusiam tą pačią knygą užkliūna skirtingi dalykai, ir tai dar labiau praturtina knygos skaitymo patirtį.

Taip atsitiko ir su Jorge Luis Borges‘u: jei ne šis knygų klubas, tikriausiai nebūčiau jo paėmęs į rankas, o štai dabar manau atradęs kone naują mėgstamiausią rašytoją. Borges‘o kūryba – trumpi, kelių puslapių apsakymai, gilumu nenusileidžiantys storiems romanams. Pats rašytojas yra teigęs, jog nemėgsta ilgų knygų: kam rašyti šimtus puslapių ir keliuose tomuose vyniotį kokią mintį, jei galima apsimesti, jog ta knyga jau parašyta ir įsivaizduoti, kad rašai jos recenziją. Borges’as yra didis žodžio meistras: atrodo, jog glaustuose apsakymuose nėra jokių nereikalingų žodžių, tekstas vos keliais sakiniais sukelia nuotaiką ir gilų įspūdį. Ne viską iš karto lengvai galima perkąsti, ir, anot paties Borges’o, ne visur metaforose reikia ieškoti gilios prasmės, kartais reikia tiesiog mėgautis tekstu. Ir taip būna: skaitai, skaitai, apysaka darosi vis keistesnė, galvoje pradeda kirbėti mintis, kad ji keistoka ir nelabai žinai ką ja norėta pasakyti ir staiga paskutinėje pastraipoje – BAM! Oho! Matai kaip!

Tos Borges‘o apysakos – kaip saldainiai, kurių iš karto nevalia suvalgyti per daug, jais reikia mėgautis po truputį. Po vienos imi galvoti apie begalybę ir ką gali jausti nemirtingasis, po antros medituoji tavo riboto laiko suteikiamą prasmę, po trečios svarstai apie gana absurdiškai atrodantį žmogaus tikėjimą savo galia pilnai suvokti pasaulį, po ketvirtos stebiesi aklos aistros trumparegiškumu. Vis nauja apysaka, vis nauja gili tema apmąstymui. Vis naujas priminimas, kad mes klaidžiojame it labirinte, naiviai, bet tvirtai įsitikinę, kad iki galo pilnai suprantame chaosą ir beprasmybę. Labai patiko, skaityčiau dar kartą.

Robotas irgi žmogus

Iš pažiūros duomenų analizė yra labai nešališkas ir objektyvus reikalas: paimi krūvą duomenų, perleidi per sudėtingą statistinių algoritmų mėsmalę ir gauni kažkokias įžvalgas. Mūsų produktą labiau mėgsta Marijampolėje, brangesnius produktus moterys perka savaitgaliais, socialiniuose tinkluose sekantys veikėją X skaito portalą Y, bent tris kartus gavę labai didelę mėnesinę sąskaitą yra linkę perbėgti pas konkurentus. Su regresijomis (ar sudėtingesnėmis analizėmis) ginčytis sunku, nes duomenys lyg ir kalba už save. Nebereikia spėlioti ir remtis dažnai mus pavedančia intuicija. Bet algoritmai nėra jau tokie neutralūs: jie klysta visai kaip žmonės, nes jie mokosi iš tų pačių žmonių jiems pateiktų duomenų. Tad aklai pasitikėti algoritmų sprendimais nereikėtų.

Vienas to pavyzdys yra JAV naudojamas algoritmas, sprendžiantis apie nuteisto nusikaltėlio polinkį dar kartą nusikalsti. Neseniai buvo pastebėta, jog šis algoritmas turėjo rasistinių polinkių: jeigu esi juodaodis, jo nuomone, tavo recidyvizmo tikimybė didesnė. Kadangi tokiais algoritmais naudojamasi sprendžiant, kokio dydžio bausmę skirti, juodaodžiai už tokius pat pažeidimus automatiškai baudžiami stipriau nei visiškai toks pats baltasis kaimynas, kuris gyvena beveik identiškomis socialinėmis sąlygomis. Su panašiomis diskriminacinėmis problemomis susiduria ir moterys: algoritmai mano, kad jos turi žymiai mažesnę tikimybę uždirbti aukštesnę algą, todėl net joms net nerodo gerų darbo pasiūlymų. Jei tik keliolika procentų vadovų yra moterys, tai net neverta švaistyti lėšų joms rodant vadovų darbo skelbimus.

Tokią algoritmo klaidą ištaisyti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Net jei įstatymais uždrausi kuriant algoritmą atsižvelgti į žmogaus lytį ar odos spalvą, yra daug kitų su šiais dalykais koreliuojančių faktorių. Jei 82% namų ūkių su nepilnamečiais ir tik vienu suaugusiuoju sudaro vieniša mama su vaikais, tai iš šeimos sudėties nesunku atspėti suaugusiojo lytį. Juodaodžius galima atskirti pagal vardus, o Lietuvos atveju, tautybę tikriausiai nesunku suprasti pagal pavardę. Žmogaus gyvenamosios vietos pašto indeksas irgi labai daug ką pasako.

Dirbtinio intelekto algoritmai yra kaip vaikai, kurie mokydamiesi iš aplinkos pradeda suvokti ryšius tarp kintamųjų. Lygiai taip, kaip svarbu, jog vaikas bendrautų su tinkamais žmonėmis ir augtų ne asocialioje aplinkoje, taip ir algoritmo negalima lengvabūdiškai tiesiog paleisti mokytis į platųjį pasaulį. Tai pernai suprato Microsoft, paleidusi savaime besimokantį Twitterio botą Tay, kuris per kelias valandas iš interneto vartotojų išmoko daug rasistinių frazių ir tapo piktu keikūnu. Net ir akylai prižiūrint dirbtinio intelekto mokymosi procesą, mokymosi pavyzdžių imtis turi gerai atitikti realaus pasaulio proporcijas (o tai nevisada lengva pasiekti). 2015-aisiais Google išleistas atpažįstantis objektus nuotraukose algoritmas sukėlė skandalą, mat juodaodžių nuotraukas klaidingai klasifikuodavo kaip beždžiones: jis mokėsi daugiausiai iš baltųjų nuotraukų. Panašiai, kaip Delfi žino apie automobilius tik tiek, kad jie dažnai patenka į avarijas.

Galų gale net jei ir labai atsargiai suformuosi duomenų imtį algoritmo mokymuisi ir atidžiai prižiūrėsi visą procesą, mūsų visuomenėje yra tam tikrų stereotipų ar šališkumų, kurie atsispindės duomenyse. Jei dirbtinio intelekto algoritmą mokysi naudodamasis 1870-ųjų studentų duomenų baze, tikėtina, jog jis į magistro programą siūlys priimti beveik vien tik vyrus. Jeigu algoritmas išmoksta tavo keistumus ir atsižvelgdamas į tavo iškreiptą pasaulio vaizdą tau siūlo skaityti tik straipsnius apie konspiracijos teorijas, tai tik padidina tavo tikėjimą jomis – algoritmai ne tik kad nepadeda objektyviau suvokti pasaulį, bet vis labiau jį iškreipia. Klaidingi įsitikinimai sustiprinami ir daromos vis didesnės klaidos.

Ar yra išeitis iš šios spiralės? Vargu, ar visiškai įmanoma sukurti idealius algoritmus, nes jie tėra mūsų visuomenės atspindys. Kritinis mąstymas ir skeptiškumas tampa labai svarbiais įrankiais atskiriant tiesą nuo melagingų naujienų, tik šiais hiperaktyviais laikais, kai dėmesį gali sukaupti tik kelioms sekundėms, tai tampa brangu ir nemadinga.

Dear Data,

Vieną Kalėdų senelio dovanotų knygų surijau per vieną vakarą. Dvi profesionalios duomenų dizainerės (net nesu tikras, kaip teisingai vadinti duomenų atvaizdavimu užsiimančiuosius) – viena Londone, o kita Niujorke –  ištisus metus kas savaitę viena kitai siųsdavo ranka pieštus atvirukus su duomenų schemomis, diagramomis ir grafikais. Kiekvieną savaitę jos pasirinkdavo vis naują temą – kiek kartų pasakei „ačiū“, kiek kartų per savaitę nusijuokei, kas kabo tavo spintoje, kas yra tavo geriausi draugai, kiek kartų nusikeikei ar kiek išgėrei alkoholio. Pasirodo, per septynias dienas tokių duomenų galima prikaupti devynias galybes, ypač jei žymėsiesi ne vien plikus faktus, bet ir su šiais faktais susijusias aplinkybes: ne visi pasakyti „ačiū“ yra vienodi, kai kurie būna ištarti kita kalba, kai kurie parašyti elektroniniame pašte, kai kurie buvo pasakyti tik iš mandagumo, o kai kurie ypač nuoširdūs, nes buvo sakyti su meile savo vyrui. Per daugiau nei penkiasdešimt savaičių šios dizainerės sugalvojo daug išradingų duomenų vaizdavimo būdų ir kone kiekviena atvirutė stebina detalių gausa – bet detalės neužgožia bendro duomenų piešiamo paveikslo, jos nenumaldomai traukia gilyn, ten kur abstraktūs agreguoti skaičiai nutrindami ribą tarp statistikos ir asmeninio intymumo pavirsta į atskirus išgyventus faktus. Kai dešimt kartų pasakytas žodis „ačiū“ tampa trimis „ačiū“ padavėjai už pateiktą sriubą, dviem „ačiū“ bendradarbiui už persiųstą emailą, padėka draugui už tai, kad jis šalia ir keturiais „ačiū“, kuriuos turėjai pasakyti, bet neišdrįsai, tai nebe plika statistika: tikrai jautiesi gerai pažįstantis autorę.

Peržvelgus šio projekto atvirutes pradedi suprasti, kad duomenimis savo gyvenime galima paversti beveik bet ką, tačiau vien pats duomenų rinkimas priverčia atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kuriuos šiaip būtum praleidęs pro pirštus. Vien tai, kad skaičiuoji šypsenas, verčia tave daugiau šypsotis, vien tai, kad seki savo alkoholio suvartojimą, galbūt daro tavo blaivesniu, vien tai, kad surenki duomenis apie žmones, su kuriais bendravai per savaitę, primena tau, kad reiktų paskambinti seniai matytai tetai. Ką matuoji, tuo ir gyveni. Apie ką nuolat galvoji, su tuo ir susitapatini. Bet norint daugiau judėti neužtenka nuolat ant rankos nešioti Fitbit apyrankę – jei duomenys surenkami paprastai ir neskausmingai, į juos lengva numoti ranka ir užsimiršti. Kuo sunkiau duomenis teko rinkti ir analizuoti, tuo juos vertini rimčiau. Kartais nėra blogai duomenis sąmoningai užsirašinėti ranka: tai leidžia stabtelti ir pagalvoti apie kiekvieną konkretų stebėjimą.

Be to, kad ši knyga apie duomenis, ji dar priminė, jog reikėtų dažniau sakyti „ačiū“, tad dar kartą dėkoju Kalėdų seneliui už „Dear Data“.

Sociologinės apklausos apie politiką – vėluojantis indikatorius

Šiandien delfi.lt pateikdamas naujausius apklausų duomenis rašo:

Apklausa buvo atlikta spalio 19-27 dienomis, vadinasi, dalis žmonių apklausta iki antrojo rinkimų turo spalio 23 dieną, dalis – po jo. Per tą laiką labai išaugo S. Skvernelio populiarumas: nuo 5,4 proc. iki 13,4 proc. Tai tikriausiai nenuostabu, nes Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtent šį politiką siūlo užimti premjero pareigoms. Paūgėjo ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio reitingas nuo 9,3 proc. iki 12,6 proc.
[…]
Tuo metu ilgą laiką visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės apklausose pirmu numeriu figūravęs socialdemokratų lyderis A. Butkevičius patyrė reitingų nuosmukį: jo galimybės eiti šias pareigas gyventojai po rinkimų labai suabejojo ir šio politiko populiarumas smuko nuo 23 proc. iki 9,3 proc.

Visi šie pokyčiai labai aiškiai atsispindi reitingų grafike:

Kas tiktų į premjerus

Kyla labai natūralus klausimas, ar tokių apklausų metų gaunami reitingai vertingi nuspėjant ateitį – bent jau iš duomenų atrodo, jog jie yra labiau vėluojantis politinio populiarumo indikatorius, į kurį per daug dėmesio kreipti nereikia (pamoka socialdemokratams?). Dar daugiau – įtarčiau, jog populiarumas apklausose tiesiogiai susijęs su politikų paminėjimo dažnumu (ir kontekstu) žiniasklaidoje. Kuo daugiau apie konkretų žmogų kalbama kaip apie galimą premjerą, tuo daugiau kam jis atrodys tinkamas šiam darbui.

Tikriausiai tuo labai stebėtis nereiktų, mat jeigu manęs kas gatvėje sustabdęs paklaustų, kokia amerikietiško futbolo komanda kitais metais laimės Super Bowl, atsakyčiau „Green Bay Packers“, bet tik todėl, kad tai bene vienintelis komandos pavadinimas, kurį žinau. Amerikietišku futbolu visiškai nesidomiu ir nieko apie jį nenutuokiu, ir, tikėtina, jog panašiai apie tinkamus kandidatus premjero poste galvoja ir kiti apklausose dalyvaujantys: lengviausia paminėti tuos kandidatus, apie kuriuos dažniausiai pastaruoju metu kalbama viešojoje erdvėje. Ar tai reiškia, kad apklausos yra visiškai bevertės? Ne, eliminavus paminėjimų viešojoje erdvėje dažnumo efektą skaičiai galėtų tapti iškalbingesni. Jei dažnai apie kurį nors kandidatą kalbama, bet jis nefigūruoja apklausose, galima suprasti, jog jis tarp žmonių stipriai nemėgiamas (to geras pavyzdys buvo liberalų reitingų kritimas po Masiulio skandalo – paminėjimų daug, o reitingai pažemėje).

Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.

Ką perskaičiau spalį

Kadangi dukra jau kiek paaugo ir miega ramiau, spalį perskaitytų knygų sąrašas kiek trumpesnis nei rugsėjo. Tiesa, čia dar įsiterpia ir savaitės atostogos Italijoje, kurioms tikriausiai reiktų paskirti atskirą įrašą: keliauti su trijų mėnesių kūdikiu yra visai įdomi patirtis.

  • Kevin Bloom – „Continental Shift: A Journey into Africa’s Changing Fortunes“. Jau nepamenu, kas rekomendavo šią knygą, bet tikėjausi tikrai nemažai. Nemažai iš jos ir gavau, nors iki pilnos laimės kažkiek pritrūko aiškesnės vientisos minties: knyga yra dviejų Pietų Afrikos žurnalistų kelionių po Afrikos šalis aprašymų rinkinys, o kadangi šalys gana skirtingos, su skirtingomis problemomis (kai kur didžiausia vis dar bėda yra apsirūpinimas maistu, kitur – siekiama gyventi taikoje ir ramybėje, o trečiur – noras būti panašiu į išsivysčiusais šalis), tai ir knygos skyriai apima gana skirtingas temas. Bet Afrikos paveikslo dėlionė įtraukia. Atrodo, jog nuo finansų krizės ten daug kas pasikeitė: vakarai dykai pinigų nebedalina, o jeigu ir duoda paskolas ar sušelpia per tarptautines organizacijas, tai tokie pinigai ateina su papildomis sąlygomis dėl reformų, žmonių teisių, skaidrumo ir kitų sunkiai įgyvendinamų dalykų. Visa tai – puiki niša Kinijos investuotojams, kurie turi žymiai mažiau skrupulų ir nereikalauja jokių įsipareigojimų. Dar daugiau: su jais žymiai lengviau dirbti, nes jie suorganizuoja ne vien paskolą keliui statyti, bet ir atsiveža savo kompaniją, kuri tą kelią pastatys, o be to visai nespjauna ir į projekto „nubyrėjimus“, kyšius ir kitokius būdus pinigų „įsisavinimui“, nes į tai pragmatiškai žiūri tiesiog kaip verslo darymo kaštus. O ir palūkanos geresnės, nes bankas priklauso Kinijos valstybei, kuri labai skatina savo ekonomiką (tai išsiverčia į paslaugų eksportą, nes kelią stato Kinijos bendrovė su Kinijos inžinieriais ir netgi didžiaja dalimi Kinijos darbininkų). Ir pats kelias pigesnis, nes jo kokybė prastesnė, bet tai nesvarbu, nes tuo keliu nedaug kas gal ir naudosis, bet užtat bus galim pasigirti kažką padarius. Tiesa, paprasti Afrikos žmonės tuo džiaugiasi kiek mažiau: dideli infrastruktūros projektai dažnai atneša gana nedaug naudos, o ir į kinus žiūrima su įtarumu, mat jų projektuose samdoma mažai vietinių žmonių. Kita vertus, kalbinti kinai teigė, jog vietinių įdarbinti neįmanoma, nes jie nori daug (ir sveikatos draudimo, ir gerų darbo sąlygų „kaip vakaruose“), o patys dažnai pamiršta ateiti į darbą, kai iš Kinijos atvežti darbininkai dirba sunkiai, be burbėjimo ir gana pigiai. Žodžiu, visai įdomi knyga norintiems suprasti, kuo gyvena šiuolaikinė Afrika.
  • Salman Rushdie – „Shalimar the Clown“. Pastaruoju metu labai retai skaitau grožines knygas, tad reikėjo išorinio paskatinimo perskaityti šią knygą. Pripratus prie negrožinės literatūros grožinėms knygoms reikia specialiai nusiteikti, žiūrėti į tekstą atlaidžiau, suprasti, jog skaitai dėl pačio proceso malonumo, lėčiau gromuliuojant žodžius gerklėje ir stabtelint pagalvoti apie tai kas rašoma. Jeigu ne įsipareigojimas šią knygą perskaityti, turbūt šią knygą būčiau metęs gana greitai, kaip kad esu metęs Rushdie „Paskutinį mauro atodūsį“: per daug sudėtingų sakinių, nuvingiuojančių minčių ir darbo norint nepamesti siužeto giją, per daug noro pasididžiuoti nereikšmingomis detalėmis, kurios be kultūrinio konteksto gali likti nesuprastos. Kita vetus, net ir pagrindinė knygos tema – Indijos/Pakistano konfliktas dėl Jammu-Kašmyro provincijos liko gana plokščias, be aiškesnio vaizdo kodėl jis kilo ir kokios iki galo ten vyravo nuotaikos. Gal tiesiog esu atpratęs skaityti romanus.
  • Ta-Nehisi Coates – „Between the World and Me“. Labai nebloga žurnalisto iš Baltimorės knyga apie tai, kaip jaučiasi JAV juodaodžiai: apie baimės atmosferą, nes gatvėse daug smurto ir nusikalstamumo, apie tai, jog norintys siekti mokslo yra pašiepiami ir jiems sunku neiškristi iš mokyklos ir negrįžti į tą pačią gatvę. Stereotipai apie juodaodžius yra labai gajūs, ir juos visiems nelengva peržengti – net jeigu būdamas juodas tu stengiesi pasiekti ką nors daugiau, tau reikia kovoti tiek su neigiama aplinkos įtaka, tiek su tuo, kad tavo mokytojai baltieji į tave rimtai nežiūrės, nes gi vis tiek tu „nurašytas“. Į tave nerimtai žiūrės ir policininkai, nes vien dėl to, kad tu juodas, jie galvos, kad tu slepi ginklą ir gali juos nušauti. Ir išlipti iš tokio požiūrio nesiseka jau ištisus šimtmečius: amerikietiška svajonė galioja tik baltiesiems. Yra labai lengva kaltinti tingumu ar kvailumu tuos, kurie yra nieko nepasiekę, tačiau, deja, ne visi turi vienodas sąlygas ir visuomenės palaikymą siekti savo svajonių. Ar mes kartais irgi ne per skubiai apkaltinam „runkelius“ tamsumu prieš jiems suteikdami sąlygas siekti šviesos?
  • Vinnie Mirchandani – „SAP Nation: a Runaway Software Company“. Paėmiau į rankas šią knygą, nes tikėjausi kompanijos SAP istorijos, bet ji pasirodė esanti SAP kompanijos kritika klientų ir verslo analitikų akimis. SAP yra didžiulis milžinas verslo IT sistemų rinkoje ir, atrodo, kad sunkoka rasti patenkintų ja klientų: projektai vyksta labai ilgai ir brangiai, o apčiuopiamos naudos gana mažai. Būtų įdomu pamatyti ir kitokią nuomonę apie SAP, be to šioje knygoje pasigedau.
  • James Surowiecki – „Wisdom of Crowds“. Viena geresnių populiariųjų knygų apie tai, kaip žmonių grupės priima sprendimus. Išleista senokai, prieš dešimtmetį, ir net gaila, kad kažkaip tuo metu jos neperskaičiau – skaitant ją dabar beveik viskas jau girdėta, daug kartų skaityta kur nors pas Malcolm Gladwell, Dan Ariely ar Daniel Kahneman. Bet jei dar nesate persisotinę tokio tipo skaitinių – tikrai patiks.