Rizikos valdymas lažybų bendrovėse

Šįryt gerdamas kavą nustebau Lietuvos ryte pamatęs straipsnį apie vos nepatirtus lažybų bendrovių nuostolius. Ypač įstrigo šios lažybų bendrovių atstovų citatos:

„Nėra ko slėpti – iki čempionato pusfinalio lošėjams išmokėdavome daugiau nei surinkdavome”, – „Lietuvos rytui” sakė „TonyBet” punktus vienijančios bendrovės vykdomasis direktorius Vytautas Kačerauskas.

Jam pritarė ir lažybų bendrovės „Top Sport” konsultantas Gintaras Staniulis: „Jei ne vokiečių pralaimėjimas italams, čempionatas mums būtų pažymėtas minuso ženklu.”

Tikriausiai mane yra sugadinęs darbas banke, nes pasirodo, jog buvau daręs klaidingas prielaidas apie lažybų bendrovių verslo modelį: buvau įsitikinęs, jog jos akylai valdo savo rizikas ir koeficientus nustato taip, kad uždirbtų bet kokiu atveju. O jeigu per koeficientų keitimą rizikos suvaldyti neįmanoma, turėtų būti galima apsidrausti per priešpriešinius kontraktus. Aišku, pasaulinė lažybų rinka – tai ne akcijų birža, bet likvidumo joje tam turėtų būti pakankamai.

Ar neturėtų būti lažybų bendrovių modelis toks, kad būtų uždirbama tik iš koeficientų skirtumų (spread‘o)? Nes jeigu jos yra linkusios pardavinėti tokius kontraktus, kuriais prisiima riziką dėl vienos ar kitos lažybos baigties, tai iš principo jie lažinasi klientų pinigais ir yra rizika, jog patyrus nuostolių klientai gali likti be teisėtų išmokų.

Bet gal čia šie lažybų bendrovių atstovų pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nėra viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti.

Lietuvos milijardieriai

Ėmė taip ir sutapo, jog šiandien už akių užkliuvo du straipsniai labai panašiomis temomis: žurnalas „Veidas“ vėl paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, o Ezra Klein dienoraštyje svečio teisėmis Ruchir Sharma analizuoja, ką iš tokio sąrašo galima pasakyti apie valstybę.

Nors viešojoje erdvėje labai populiaru reikšti nuomonę, jog Lietuva yra oligarchinė valstybė, ir su tais mistiniais oligarchais reikia žūt būt kovoti, bet skaičiai rodo kitką: turime tik vieną milijardierių (tiek JAV doleriais, tiek litais), o ir jo turtas siekia tik varganus 3.5 procentus nuo BVP. Iki Rusijos, kur šis rodiklis yra net 20 procentų, labai toli. Toli net iki JAV, kur milijardierių turtas siekia 10.6 proc. BVP, ar Brazilijos. Galime lygintis tik su Pietų Korėja, ir šiek tiek lenkiame Kiniją, kuri pasižymi santykine pajamų lygybe, ir kurioje valdo visai ne verslininkai, o labai kitokio kirpimo politikai. Manoma, jog labai didelė milijardierių koncentracija indikuoja, jog šalis nėra konkurencinga, dažniausiai tokie milijardieriai savo turtą būna sukaupę per kreivas privatizacijas ir korupcinius sandėrius — žiūrint į Rusiją, su tuo galima sutikti.

Labai svarbu, ar milijardierių sąrašas keičiasi, ar jis nėra statiškas: jeigu metai iš metų milijardieriai vis tie patys, tai tikėtina, jog jie savo pozicijas išlaiko ne teisingos konkurencijos dėka, o naudodamiesi politiniais ryšiais ir kitokiais nešvariais būdais stengdamiesi prispausti savo konkurentus. Vėlgi, Rusija šiuo požiūriu neblizga: aštuoni iš dešimties turtingiausiųjų Rusijoje, šiame dešimtuke yra nuo pat 2006-ųjų. Lietuvoje situacija aiškiai geresnė, mat turtingiausiųjų žmonių dešimtukas nors nežymiai, bet visgi kinta metai iš metų. Šiemet tarp turtingiausiųjų buvo tik 4 iš 2006-ųjų “Veido” turtingiausiųjų sąrašo: Nerijus Numavičius (VP Market),  Lubio šeima (Achema), Arūnas Martinkevičius (SBA) ir Rakauskų šeima (Senukai), tad su konkurencija Lietuvoje lyg ir irgi viskas tvarkoje.

Tai gal ir nesam mes valdomi oligarchų ir jau laikas būtų mesti vartoti šią klišę?

Egipte uždrausta pirkti užsienio akcijas

Po to, kai egiptiečių spekuliantai prarado nemažai pinigų, sumerkę juos į ne itin sėkmingas investuotojams Facebook akcijas, Egipto priežiūros tarnybos pasiraitojo rankoves ir ėmėsi aktyvių veiksmų: Egipto brokerinėms kompanijoms uždrausta teikti tarpininkavimo paslaugas perkant ir parduodant užsienio akcijas. Oficialus paaiškinimas skamba šiek tiek juokingai: draudimas įsigalioja todėl, kad Egipto akcijų rinkos prievaizdas neprižiūri užsienio bendrovių, todėl tai yra investuotojams labai rizikingos investicijos. Lyg JAV akcijų rinkos priežiūra nebūtų pakankama, neatitinkanti normalių, visame pasaulyje, kuriame akcijos tik kyla, priimtų standartų.

Aišku, stebėtis čia gal ir nelabai yra kuo, mat kiekviena šalis gali nuspręsti ar ji nori leisti piliečiams būti spekuliantais ar ne. Ta pati JAV irgi turi labai griežtas taisykles, į ką galima jos piliečiams siūlyti investuoti ir į ką ne. Tikriausiai tokio draudimo priežastys daug giliau siekiančios: dėl revoliucijos yra sumažėjęs turistų srautas, užsienio valiutos atsargos senka ir reikia kažkaip stabdyti kapitalo išplaukimą į užsienį. Spekuliantai šiaip dažniausiai bet kur nėra labai mėgiami, todėl jų teisių suvaržymas ir privertimas grąžinti savo lėšas į Egiptą vyriausybei gali pridėti populiarumo. Gal tokio priverstinio kapitalo grąžinimo poveikis bus ir labai laikinas, bet paprastų žmonių akyse bent jau valstybė atrodys, kad kažką daro (nesvarbu, kad kartu griaudama akcijų rinką).

Kad ir kaip ten bebūtų, tikriausiai reikia užsimerkus pirkti Egipto akcijų ETF, nes Egipto investuotojų pinigai, gauti pardavus užsienio akcijas, turės kažkur nusėsti. Ir reikia siūlyti egiptiečiams atsidarinėti brokerines sąskaitas Lietuvoje : )

Vasaros sezono atidarymas

Vakar supratau, kad gyvenu išskirtiniame name: kaimynai ėmė ir kieme suorganizavo vasaros sezono atidarymą, kuriame grojo pučiamųjų orkestras „Senjorai“, buvo vaišinamasi ir bendraujama. Labai dėkui muzikantams bei organizatoriams už puikią šventę.

Vaikų žaidimų aikštelėje susėdęs visas pučiamųjų orkestras sukuria tikrai ypatingą įspūdį.

Daugiabučių kaimynų bendravimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: pamenu, nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos ar aliejaus buvo įprastas reiškinys, visus kaimynus pažinodavai, žinodavai visų bėdas ir rūpesčius (o bobutės prie laiptinių būdavo pagrindinės iformacijos skleidėjos). Aišku, tuomet visi buvo sėslesni, tad per ilgą laiką gyvenant šalia vis tiek susibendrauji. Nors, esu penkerius metus nuomavęsis tą patį butą Vilniuje, bet vis tiek labai mažai kaimynų pažinojau, o bendravimas su jais apsiribodavo pasisveikinimais laiptinėje. Seniau nebuvo interneto bei socialinių tinklų, tad gal ir pasirinkimas, su kuo bendrauti buvo mažesnis: dabar kai gali internetuose rasti panašių interesų bendraminčių bet kuriame pasaulio krašte ir palaikyti su jais glaudų ryšį, kaimynai nebeatrodo patraukli alternatyva.

Užtat tokie renginiai labai žavūs ir svarbūs, nes jie sukuria galimybę pabendrauti su šalia gyvenančiais, kurti stipresnę bendruomenę. Pasirodo, kad tame pačiame name gyvena ir keletas mano pažįstamų, su kuriais, tikiu, dar ne kartą kartu praleisime vakarus: be šio renginio tikriausiai nebūtume susibendravę. Reikia tiek nedaug – geros iniciatyvos, progos susiburti – ir labai greitai atsiranda bendruomenės jausmas. Tokių renginių reikia visiems Lietuvos daugiabučių kiemams :)

Kiek kainuoja Pylimėlių bulvės?

Pas Artūrą Račą užtikau įdomų įrašą apie tai, kaip jo kaimynai brangioje Pylimėlių žemėje augina bulves:

Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.

Pastarosioms skiriama kokie du trys arai – tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.

Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.

Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė? Spėju, kad daugiau nei arklys, kuriuo yra ariama.

Kaip tikras analitikas, griebiau skaičiuotuvą ir pabandžiau paskaičiuoti bulvių kilogramo savikainą — toks profesinis įprotis.

Tarkime, kad iš tiesų Pylimėliuose aras žemės kainuoja 40.000 litų (šios informacijos netikrinau, esu linkęs tikėti Raču). Pagal žemės ūkio paskirties žemės nuomos pajamingumą, su kuriuo neretai susiduriu darbe, metams išsinuomoti žemės sklypą galima už 4-5% jo vertės (iš tiesų šiek tiek mažiau, daug priklauso ir nuo rajono, derlingumo, ar yra stiprių ūkininkų ir kitų niuansų, bet už tiek tikrai išsinuomosi), tad už teisę metus naudotis aro sklypu Pylimėliuose galima pakloti 2.000 litų per metus (5% nuo 40.000 Lt).

Bulvių derlingumo teko ieškoti Google pagalba: kaip suprantu, iš hektaro normalu tikėtis 40 tonų bulvių, tad iš Pylimėlių aro galima prikasti 400 kilogramų šakniavaisių. 2.000 litų, padalinti iš 400 kilogramų, reiškia, jog bulvių kilogramo savikaina vien dėl brangios žemės yra kokie 5 litai. Dar, aišku, reiktų priskaičiuoti arklio nuomos kaštus, žmonių darbo valandas ir panašiai, bet tikriausiai jie nesudarytų daugiau nei 50 centų kilogramui, tad pilna bulvių kilogramo savikaina tikriausiai neperkops 5 litų 50 centų. Brangoka, bet ne tiek brangu, kiek spėjo Artūras, nes arklio už pusantro euro neįsigysi (kainos sukasi apie 2.500-3.000 litų)

Šiaip, ekonominės teorijos požiūriu, sklypo savininkai nebūtinai elgiasi neracionaliai: žemė nenusidėvi, tad realių piniginių išlaidų savininkai nepatiria, jeigu neturi banko paskolos (kas labai tikėtina). Jie gal ir patiria alternatyvius žemės nuomos kaštus (t.y. galėtų žemę išnuomoti, bet užsodindami bulvėmis, nuomos pajamų negauna), bet, tikėtina, jog nuomininkų, kurie užsiimtų žemės ūkiu ten neras — vystyti ten tokią veiklą nuostolinga, jeigu skaičiuoji žemės kaštus. Tad kodėl jie žemės tiesiog neparduoda? Tikriausiai todėl, jog tikisi jos kainos augimo (o gal dėl kokių nors kitų priežasčių: gal tikisi, kad po trejų metų atsikraustys gyventi dukra ir tame sklype auginsime ne bullves, o statysime dar vieną namą). O jeigu neplanuoji žemės artimiausius metus parduoti, tai bet kokia komercinė veikla ją išnaudojant yra racionali, net jeigu ta nauda yra labai maža. Čia panašiai kaip su paskutinės minutės pasiūlymais lėktuvų skrydžiams: lėktuvas vis tiek skris (t.y. žemės vis tiek šiemet neparduosiu), o yra likę neparduotų vietų (likę bulvėmis neužsodintų plotų), tad galima jas parduoti net ir po 9 eurus — vis kažkiek pajamų surinksime (galima ir bulvėmis apsodint brangią žemę, kad bent kažkiek naudos iš jos gautume), nors jei visas lėktuvas būtų išparduotas tokiomis kainomis, tai viskas galų gale būtų nuostolinga (jei amžinai ten tik bulves sodinsime, tai bus neberacionalu).

Aišku, kodėl savininkai nenori žemės parduoti, yra kitas klausimas.

Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Kambodžos akcijų rinka

Kartas nuo karto mano akys užkliūva už labai egzotiškų akcijų rinkų, tad ir šiandien ištempiau ausis, kai važiuojant iš darbo per BBC išgirdau reportažą apie prasidėjusią prekybą Kambodžos biržoje.

Kambodžos birža oficialiai veikia jau apie metus, bet investuoti buvo sunkoka, nes nei viena akcija iki šiol joje nebuvo prekiaujama: pirmasis viešas akcijų siūlymas (IPO) įvyko tik šiandien. Pnom Peno vandens tiekimo kompanija pirmąją prekybos dieną pabrango 48 procentais: investuotojai teigia, jog tai viena skaidriausių bendrovių Kambodžoje (ji priklauso valstybei), nors kainuoja ji ne taip jau ir pigiai, mat P/E santykis siekia 27. Už skaidrumą tokioje šalyje kaip Kambodža matyt verta mokėti, nes pagal korupcijos indeksus ji Azijoje lenkia tik Šiaurės Korėją, Mianmarą bei Afganistaną, tad vietos pasitempti dar yra. Tiesa, Kambodža gana teigiamai žiūri į užsienio investuotojus, ir bent jau teoriškai, užsieniečiai gali turėti net ir 100% kompanijų kontrolę. Kambodža – skurdi valstybė, jos BVP siekia tik 11 milijardų JAV dolerių, bet šalies gyventojai jauni ir ji turi daug potencialo. Pernai metų sausį akcijų biržą atidarė ir Laosas: šiuo metu ten prekiaujama dviejų kompanijų akcijomis, kurios per tris savaites po prekybos pradžios pabrango 86 procentais (o po to, euforijai nuslūgus, atpigo keturiasdešimčia). Sektinų pavyzdžių regione yra: lygiai taip kelią į finansų rinkų pasaulį 2000-aisiais su dviem listinguojamomis kompanijomis pradėjo ir Vietnamas, o dabar jo akcijų biržoje prekiaujama 300 kompanijų akcijomis.

Artimiausiu metu pasirinkti, kur investuoti Kambodžoje vis dar bus nesunku, nes sąrašuose tėra tik ta viena vandens tiekimo bendrovė, bet dar šiemet planuojamas telekomo bei uosto operatoriaus akcijų listingavimas, o kitais metais gal būt rinką pasieks ir bankų akcijos.

Martin Sixsmith: Putino nafta

Pirmą kartą taip gavosi, jog Martin Sixsmith knyga „Putino nafta“ atsidūrė mano rankose leidėjų dėka, žmonai pažadėjus jiems kokią nors recenziją mano svetainėje. Kadangi šeimos biudžetas nelabai džiaugiasi mano narkomanišku polinkiu be saiko urmu pirkti bet kokius skaitalus, tai bet kokiomis dovanomis visada džiaugiuosi (mirkt, mirkt, gerbiami leidėjai :) Bet nepaisant to, kad knygą gavau nemokamai, visgi turiu pripažinti, jog „Putino nafta“ nėra labai įsimintina knyga: patys Jukos sužlugdymo įvykiai atskleisti gal ir neblogai, bet susidaryti išsamų vaizdą apie Chodorkovskio bei Putino asmenybes vargu ar pavyks. O juk jų konfrontacija ir yra esminė knygos tema, tik be gilesnės priešistorės analizės knyga tampa blankoku įvykių atpasakojimu su tam tikromis tendencijomis pabrėžti Jukos vadovų šventumą.

Anaiptol neteigiu, jog Chodorkovskis, pradėjęs siekti ambicijų ne vien verslo pasaulyje, iš tiesų negalėjo atsiversti į doros kelią: kompanija Jukos buvo tapusi viena skaidriausių bendrovių Rusijoje ir per susijungimus su vakarų naftos bendrovėmis turėjo planų tapti viena svarbiausių naftos kompanijų pasaulyje. Chodorkovskio veikla, kuriant bandant Rusijos visuomenėje įžiebti laisvės ir demokratijos idėjas (jis finansavo “Atviros Rusijos” fondą) irgi gali būti vertinama tik teigiamai, nors, aišku, ciniškai žvelgiant, gal ir tai galima nurašyti kaip pastangas įgyti populiarumą prieš kėsinimąsi užimti Rusijos vadžią. Knygoje labai išsamiai aprašomos priemonės, kuriomis Putino režimas susidorojo su Chodorkovskiu ir taip sunaikino šią grėsmę Putino valdžiai, ir ne daug kas ginčytųsi, jog susidorojimo būdai buvo peržengiantys visas teisinei valstybei priimtinas ribas: šantažas, nebūti kaltinimai, teismų procesų pažeidimai, advokatų persekiojimai, turto atėmimas ir panašiai.  Iš tiesų, šioje kovoje tarp liberalizmo ir demokratijos atstovu simboliu tapusio Chodorkovskio ir totalitarizmo bei absoliučios Kremliaus valdžios įkūnytojo Putino labai nesunku išsirinkti pusę, kurią reiktų palaikyti: akivaizdu, jog Chodorkovskis yra silpnasis, kuriam neduodama teisė į teisingą teismą, kurio parodymai visada ignoruojami, ir kuris tik savo stiprios asmenybės dėka išlieka visiškai nesumaltas vos ne Stalinizmu dvelkiančios sistemos.

Tačiau apie Rusijos valstybės neteisybes ir jos nenumaldomą ritimąsi link autoritarizmo esu skaitęs jau ne kartą. Šioje knygoje tikėjausi rasti šiek tiek labiau daugialypę Chodorkovskio asmenybę, bet, deja, ankstyvieji jo verslo žingsniai aprašyti labai prabėgšmomis. Iki galo man dar vis neaišku, kas iš tiesų lėmė tokį staigų Chodorkovskio, lyg švento Pauliaus kelyje į Damaską, atsivertimą į tiesos kelią: iš nelabai kuo iš kitų besiskiriančio oligarcho jis per vienerius ar dvejus metus tapo vienu didžiausių skaidrumo apologetų. Ir kodėl Putinas taip asmeniškai nekenčia Chodorkovskio: ar tik vien dėl to, jog jis vienintelis parodė jam nepagarbą ir dar drįso nepabėgti į užsienį, kaip Berezovkis? Į Jukos žlugdymo įvykių atpasakojimą sudėta nemažai pastangų, bet dviejų titanų asmenybės kažkokios blankios ir lėkštos, kas man ir pasirodė didžiausias knygos trūkumas.

Goldman Sachs kultūros pokyčiai

Finansų sluoksniuose šiandien daugiausiai dėmesio sulaukęs straipsnis buvo  didžiausiame investiciniame banke Goldman Sachs paskutinę dieną dirbančio Greg Smith paaiškinimas New York Times, kodėl jis išeina iš šio banko. Pagrindinė įvardijama priežastis yra radikalūs Goldman Sachs kultūros pokyčiai: joje stipriai pradėjęs dominuoti godumas ir noras kuo daugiau uždirbti klientų sąskaita.

Šiaip jau, kiek teko skaityti knygų apie investicinius bankus, tai čia nieko keisto: senoji investicinių bankų dvasia, kuria buvo stengiamasi verslą statyti ant ilgalaikio santykio su klientu, jau prieš gerą dešimtmetį, internetinio burbulo metu, išsisklaidė kaip dūmas vėjyje. Galimybė greitai užsidirbti didelius pinigus jau tada leido bankininkams užmerkti akis prieš interesų konfliktus. Vėliau vis labiau investiciniai bankai perėjo prie prekybos sava sąskaita, klientų interesus užkišdami vis į gilesnį užkaborį.

Kaip rašo Greg Smith, šiais laikais Goldman Sachs darbuotojų pasiekimai matuojami vien tiek pagal tai, kiek jie uždirbo pinigų bankui, nekreipiant dėmesio į tai, ar jų veikla buvo naudinga klientams. Gal tai ir teisinga, žinant, kad šiuolaikinė bankininkystė yra labai dinamiška ir nebėra laiko žaisti džentelmenais, mat tavo gardų verslo kąsnį be jokių skrupulų nuneš konkurentas. Seniau Goldman Sachs šūkis buvo „esame godūs ilguoju laikotarpiu“ (long-term greedy), bet dabar jis jau skamba senamadiškai, nes pasaulyje, kur sandoriai vyksta per kelias nanosekundes, net ir ketvirtis metų gali būti labai ilgas laikas.

Ciniškai žiūrint, nuolat greitėjančiame pasaulyje ilgalaikį požiūrį turėti bet kurioje srityje gal būt tapo per senamadiška prabanga. Bet tikiuosi, kad tai tik laikina vertybių krizė.

ATNAUJINIMAS: Nebloga galvų medžiotojo nuomonė apie tai, kas tas Greg Smith ir ką jis galėjo veikti ir uždirbti Goldmanuose.

Dar vienas atnaujinimas: Beje, New York Times rašo, jog Greg Smith turi ir lietuviškų šaknų: jo seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į Pietų Afriką.

Užsikrėčiau bėgiojimu

Nors šiandien ir lynoja ir visur telkšo balos, vis tiek apsimoviau savo sportbačius ir išbėgau pamiklinti kojų. Šiais metais jau kokį šeštą kartą. Jeigu kas būtų prieš kelis metus pasakęs, jog taip su džiaugsmu per savaitę kojomis atmatuosiu kokius 15 kilometrų, būčiau nepatikėjęs. Bet, va, užsimaukšlinu kepurę, įsistatau į ausis ausines ir pirmyn.

Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes. Pabandžiau. Nebuvo įmanoma. Pusę distancijos eidamas susiėmęs už šono, didelėmis valios pastangomis vargais negalais tikslą pasiekiau per kokias trisdešimt tris. Bet po poros dienų dar kartą pabandžiau. Tada dar kartą. Trisdešimt viena minutė. Po to trisdešimt. Po to, žiūrėk, ir dvidešimt devynios. Taip netikėtai ir įpratau per savaitę du kart išbėgti apsukti rato, nes esu greitai įjunkantis skaičių narkomanas: man labai patinka prabėgus tuos 5 kilometrus grįžti namo ir kokias 15 minučių analizuoti savo rezultatus. Gal dėl to ir dirbu analitiku.

Pernai pasiekiau man labai puikių rezultatų: pavyko įveikti tuos penkis kilometrus greičiau nei per 24 minutes, kas man yra mažas stebuklas, mat visą mano gyvenimą mano fizinė veikla apsiribodavo greitu klaviatūros maigymu ką nors programuojant, arba staigiu akių vedžiojimu po baltas puslapių lankas, stengiantis kuo greičiau suryti kokią nors knygą. Bet šiemet atradau dar didesnį bėgiojimo malonumą: bėgti atsipalaidavus, neskaičiuojant laiko, kai gali būti su savomis mintimis, nesistengdamas nugalėti savęs ir priversti kojas žūt būt kilnotis greičiau nei joms pridera. Keista, bet tokioje „zen“ būsenoje bėgimo greitis nėra toks jau ir prastas, kaip kad galima įsivaizduoti, o kilometrai mintyse ištirpsta dar greičiau, mat galva neužimta visa apimančiu pulsuojančiu rėkimu „Tu gali! Dar pasistenk iki kito stulpo! Dar keli metrai ir pailsėsi!“.

Bėgiojimas, be fizinio tobulėjimo, manau, man stipriai ugdo ir valią: jeigu sugalvoji, jog reikia pabėgioti, tam neturėtų sutrukdyti nei lietus, nei tai, kad tavo treningai negražūs – juk svarbiausia išbėgti. Keista, bet pastaruoju metu blogesniu oru sutinku netgi daugiau bėgiojančiųjų. Gal būt tai sutapimas.

Beje, apie kitus bėgiojančiuosius. Pernai metais, vienu iš tų pirmųjų kartų, kai bandžiau įveikti savo distanciją, bėgdamas sutikau kažkokią nepažįstamą merginą (nors lytis čia ne esmė), kuri, atbėgdama priešais nusišypsojo ir ištiesė ranką pasisveikindama „high five!“ stiliumi. Nors tuo metu buvau jau toks pavargęs, kad mano liežuvis turėjo tįstis asfaltu, bet tokie padrąsinimai prideda labai daug jėgų. Tokių bėgiojančių, kurie visada nusišypso ir linkteli galvą – dauguma. Nors nei vieno jų nepažįstu. Man tai labai patinka, jautiesi kažkokios neoficialios bendruomenės nariu.

5km / 27’45”