E.H.Gombrich: A Little History of the World

Ernstas Gombrich yra parašęs labai neblogą knygą apie meno istoriją (gana nuspėjamu pavadinimu „The Story of Art“), kurią savu laiku smagiai suskaičiau bekamšydamas savo išsilavinimo apie meną spragas (jos dar iki šiol pakankamai plačios ir pro jas švilpauja tamsuoliškumo vėjai). Pastarąjį kartą besilankydamas Londone prigriebiau ir jo knygą apie pasaulio istoriją: tiesiog negalėjau atsilaikyti visoms liaupsėms, kurios buvo išraitytos aplink šios knygos lentyną knygyne, nors knyga skirta labiau vaikams, nei kad taiko į labai rimtus veikalus.

Savo užduotį papasakoti apie pasaulio istorijos įvykius jauniesiems skaitytojams knyga veikiausiai atlieka puikiai: viskas išdėstyta aiškiai, glaustai, intriguojančiai ir neperkrautai. Nors būdamas jau arti trisdešimties tikriausiai nebeturiu jokių teisių vertinti šios knygos iš šios perspektyvos, nes velnias žino, ar ji mane užkabintų, jeigu būčiau trylikos, mat tuo metu istorija ne itin domėjausi. Tikėtina, jog užkabintų. Bet dabartiniam trisdešimtmečiui įtikti žymiai sunkiau: glaustas vieno ar kito pasaulio įvykio aprašymas šiek tiek erzina, nes suvoki, jog pasaulio istorija yra žymiai sudėtingesnė, nei ją galima sutalpinti į kelis šimtus puslapių. Ir viduramžiai nebuvo tokie jau tamsūs, kaip kad daugeliui atrodo, ir tie riteriai ne tokie beviltiški savo šarvuose, ir kiekvienas įvykis turi daug daug niuansų bei subtilybių, kurios, aišku, yra paaukojamos, siekiant nupiešti supaprastintą pasaulio istorijos pasakojimą. Juolab kad vaikams, kuriems visgi ir skirta ši knyga, tikriausiai neįdomu Medičių valdymo ypatybės bei jų kova dėl įtakos, jiems tikriausiai pilnai pakanka paminėti, jog Medičiams valdant suklestėjo menas – dėmesį išlaikyti sunku, kai dėl to konkuruoja Pokemonai, ar bile kas kuo ten šiais laikais tie vaikai užsiima (neturiu supratimo).

Dar viena nedidelė šios knygos blogybė yra ta, jog tai labiau Europos, o ne pasaulio istorija. Šiek tiek bandoma dėmesio skirti ir Azijai bei Amerikai, bet labai jau mažai: visas veiksmas vis tiek koncentruojasi Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Aišku, tuo stebėtis nereikėtų, nes juk autorius europietis.

Bet šiaip, knygą užskaitau. Trumpai pasaulio istorijos apžvalgai ji tinkama. Kaip tik ji priminė, jog reikai susirasti ir pasiskaityti kokią nors knygą apie faraoną Echnatoną, kuris man visada atrodė viena keisčiausių istorijos asmenybių: arba jis sugalvojo pakeisti Egipto religiją dėl politinių priežasčių, kad atsikratyti žynių įtakos arba šiaip buvo gerai pričiuožęs. Bet su šūkiu „vienintelis dievas Atonas jus visus myli vienodai“ jis kartais atrodo kaip 1300 metų aplenkęs Kristų.

BVP obligacijos – būdas valstybėms išleisti savo akcijas

Su paskutiniu Graikijos skolų restruktūrizavimo planu, investuotojams bus siūloma ir labai įdomus naujas skolos instrumentas – BVP varantai – kuris savo esme gana panašus į valstybės išleidžiamas akcijas: investuotojai gaus kupono mokėjimus („dividendus“), jeigu šalies BVP augimas viršys tam tikrą ribą. Graikijos atveju pačio kupono dydis nepriklausys nuo BVP augimo spartos, nors prieš keletą metų leistuose panašiuose Argentinos BVP varantuose buvo numatyta, jog jei šalis augs sparčiai, tai ir kupono mokėjimas bus solidus, o jei šalis toliau sunkiai kapanosis recesijoje, investuotojai nieko negaus. Varantai, kaip kad kokios kompanijos akcijos, berods neturėtų būti išperkami, jų galiojimo laikas neribotas. Aišku, jeigu valstybė manytų, jog verta tokią skolą grąžinti, ji šiuos varantus galėtų supirkti per rinką.

Idėja įdomi ir iš pirmo žvilgsnio labai naudinga: augant ekonomikai, kai valstybė dažniausiai nesunkiai surenka mokestines pajamas, investuotojams reikia mokėti dideles palūkanas; tuo tarpu esant nuosmukiui, kai ir taip valstybės biudžetas sunkiai surenkamas ir vyrauja deficitas, investuotojams mokėti nieko nereikia. Gal visą valstybės skolą tokiu būdu finansuotis gal ir nevertėtų, bet bent jei dalis jos būtų išleista tokia forma, tai veiktų valstybę anticikliškai ir stabilizuotų jos ekonomiką.

Tiesa, yra nemažai praktinių problemų. BVP skaičiavimas nėra visiškai tikslusis mokslas, ir paklaidos BVP įvertyje būna nemažos. Turint omenyje, jog turime reikalų su Graikija ir Argentina (tik šios valstybės šiuo metu turi ar turės išleidusios panašius skolinimosi instrumentus), kurių statistikos departamentais ir taip nelabai yra daug noro pasitikėti, ši problema dar opesnė. Manoma, jog visai normalu, jog BVP įvertis gali turėti procento ar dviejų procentų paklaidą, juo labiau jeigu kalbame apie realaus BVP įvertį, nes tokiu atveju dar reikia skaičiuoti ir BVP defliatorių, kuris irgi turi savo paklaidas: jeigu valstybės turėtų daug BVP varantų, tai net kelių dešimtųjų procentų skirtumas gali turėti nemažai įtakos tam, ar reikės mokėti kuponą ar ne. Tikriausiai, tam, kad išvengti interesų konfliktų BVP statistiką turėtų skaičiuoti ne tos pačios valstybės institucijos, o kažkokia nepriklausoma agentūra. Tik nežinau, ar tai iš viso įmanoma: juk neįvesi prievolės visoms šalies bendrovėms kartu su mokestinėmis ataskaitomis Mokesčių inspekcijai siūsti ir statistines ataskaitas kokiai nors Standard&Poor’s, McKinsey, Fitch ar Moody’s (o geriausia visoms keturioms).

Šiaip tikriausiai Graikijos BVP varantų vertė bus labai nedidelė. Bet išmesti jų gal ir nevertėtų. Iš Argentinos BVP varantų investuotojai uždirbo ne tiek jau mažai (nors, kaip minėjau, jie buvo struktūruoti šiek tiek kitaip).

„Grybų karo“ cenzūra

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino MarcinkevičiausGrybų karo“ eilutes:

Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!

Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Beje, labiausiai buvau nustebęs, kad labai nemažai komentarų pačiame Austėjos dienoraštyje visiškai pilnai pritaria šiai cenzūrai, nes buvau linkęs manyti, kad tai ganėtinai kraštutinis požiūris.

Internetuose šis įrašas sukėlė daug komentarų, iš kurių ypač įstrigo Vytauto Rembausko: Mane juokina šitos diskusijos paradoksalumas: „tolerancijos šalininkai, kovotojai prieš pasenusius stereotipus“ trokšta cenzūros, o „fundamentalistai“ šaukia, kad cenzūra yra blogis.

Bet gal iš tiesų blogai vaikams duoti skaityti bet kokią klasiką, nes ji turėtų būti pasenusio požiūrio? Esu susimąstęs.

Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?

Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose.

Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Jei stalas idealiai sutvarkytas, tai tikėtina, jog žmogus visur yra linkęs į detales ir pedantiškas; jeigu ant jo daug šeimos nuotraukų, tai jis šeimyniškas; jei ant jo mėtosi daug įrairių knygų apie keliones, tai tikriausiai jis mėgsta keliauti. Kaip ir nieko stebuklingo, bet į tam tikrus niuansus visgi reikia atkreipti dėmesį.

Tai, kas yra darbe ant stalo ne visai gali pilnai atspindėti žmogaus asmenybę, nes darbo stalas yra vieša erdvė, kuri visiems matoma, tad asmuo gali naudotis ja, bandydamas projektuoti savo asmenybę aplinkiniams: gal būt žmogus nori parodyti, jog jis labai išsilavinęs, todėl laikys ant darbo stalo kokį nors lotynų kalbos vadovėlį arba klasikinės muzikos kompaktinių diskų rinkinį. Gal būt net tokio žmogaus svetainė bus pilna rimtų knygų, bet norint sužinoti apie tikrąją asmenybę, vertėtų pažvelgti į to žmogaus miegamąjį: kokia knyga padėta palei jo lovą? Miegamasis yra ta privati erdvė, kurioje žmonės labiausiai būna savimi, nes juk tai intymi vieta, kur svetimi neužsuka, tad ir nėra reikalo jiems pasirodyti.

Atrodytų, jog užėjus į svečius neturėtum daug ką pasakyti apie šeimininko tvarkingumą: juk visi bando susitvarkyti savo betvarkę prieš kam nors apsilankant. Bet yra didelis skirtumas tarp sutvarkyto kambario ir tvarkingo kambario: tvarkingame kambaryje turėtų matytis aiški sistema, kur visada būna padėti daiktai, kaip pagal spalvą ar autorių išdėliotos knygos ar kaip lygiai sukabinti vienos spalvos rankšluosčiai (va, man net neateitų į galvą, kad jie turi būti vienodos spalvos ir dar lygiai sukabinti, kad ir kaip nuodugniai tvarkyčiau savo butą). Tvarka yra labai subjektyvus dalykas: jeigu aš manau, kad butas yra daug maž tvarkingas, jeigu jame nesimėto kojinės, ir nesimato pusiau nugertų kavos puodukų, tai tikrai pedantiški žmonės jausis blogai net jei bent viena knyga spintoje nebus sulygiuota.

Geriausia asmens aplinkoje kreipti dėmesį ne į daiktus, o ieškoti jų naudojimo požymių. Gal svetainėje stovinti snieglentė yra tik žmogaus noras kada nors išmokti ja slidinėti, o tai, kad ji padėta matomoje vietoje – bandymas parodyti, jog esi sportiškas? Jei iš tiesų žmogus yra aistringas snieglentininkas, tai snieglentė bus apibraižyta, o kambaryje bus ir daugiau su šiuo pomėgiu susijusių atributų: gal kur mėtysis senas skipasas, kabės nuotrauka iš kelionės po kalnus ar panašiai. Mano namuose irgi galima rasti įvairių protingų knygų, kurių vis neprisiruošiu perskaityti – tikriausiai tai irgi kai ką apie mane parodo.

Taigi, sprendžiant apie asmenybę, labai svarbi yra visuma, nes ne visos detalės gali būti iškalbingos: jei po lova mėtosi aukštakulniai bateliai, tai nereiškia, jog kambario savininkas yra mergina, gal jas paliko jo draugė. Be to, išvadų apie asmenybę iki galo negalima pasakyti ir vien iš darbo stalo: galbūt kompanijoje kiekvieną dieną stalą sutvarko valytoja, o laikyti ant jo asmeninių daiktų neleidžia darbdavys. Viskam svarbus kontekstas.

Būna ir neigiamų laivų nuomos įkainių

Bloomberg rašo, jog kompanija Glencore sugebėjo išsinuomoti sausakrūvį laivą už dyką ir dar sutarė, kad laivo savininkai padengs dalį kuro kaštų. Taigi, realiai, Glencore mokės neigiamą nuomos mokestį, nes laivo savininkas primokės, kad tik laivas būtų išnuomotas. Pasirodo, jog tai apsimoka laivo savininkui, nes šiuo metu laivas yra prie Australijos, ir jie norėtų jį nugabenti į Europą, nes ten geresni frachtai (na, sąlyginai geresni, nes laivininkystės įmonės tikrai gyvena ne pačius geriausius laikus). Dar prieš keletą metų net nebuvo galima įsivaizduoti, kad tokie neigiami įkainiai iš viso bent teoriškai gali egzistuoti, bet atrodo, jog dabar gyvename tokiame pasaulyje, kur nieko nėra neįmanomo: kai kurie bankai ima mokesčius už tai, kad leidžia laikyti pas save indėlius, o kai kurios vyriausybės skolinasi pinigus už neigiamas palūkanas.

Tokia liūdna padėtis laivininkystėje susdarė dėl keleto priežasčių: pasaulio ekonomikos augimas sulėtėjęs, tad paklausa pervežimams apslopusi. Bet tai ne blogiausia: laivą pastatyti užtrunka keletą metų, tad tie laivai, kurie buvo užsakyti pasaulinio bumo pike 2008-aisiais, kai visi vertino ekonomikos perspektyvas per rožinius akinius, dar tik dabar pasiekia užsakovus. Tad laivų perteklius aiškiai per didelis, ko pasekoje juos išsinuomoti nieko nekainuoja.

Dar vienas pastebėjimas. Kai graikams nesiseka, tai nesiseka: laivininkystė sudaro 6% Graikijos BVP ir yra vienas svarbiausių sektorių užsienio prekybos balanse. Graikams priklauso didžiausias prekybos laivynas pasaulyje (Jungtinių tautų 2010 metų duomenimis, psl. 41).

Ką perskaičiau per sausį

Sausis buvo gana produktyvus perskaitytų knygų derliumi, nors ne visi skaitiniai buvo labai įdomūs bei vertingi. Trumpos pastabos apie tai, ką perskaičiau:

  • Umberto Eco – „Vakarykštės dienos sala“. Kadangi Umberto Eco mėgstu, tai negaliu labai skųstis, bet tikriausiai tai, mano nuomone, silpniausia iš jo rašytų grožinių knygų (nesu perskaitęs tik paskutiniosios – „Prahos kapinių“, tad apie ją negaliu nieko pasakyti). Nors geografiniai atradimai, ilgumos nustatymo problemos subtilybės man gana artimos pagal jūreivišką sielą, bet kažko šioje knygoje vis tiek trūko.
  • Hersh Shefrin – „Beyond Greed and Fear“. Sakyčiau, viena geresnių knygų apie elgsenos finansus (behavioural finance, ar čia teisingas vertimas?) ir kaip iš to užsidirbti pinigų. Vienoje vietoje, koncentruotai ir su aiškiais praktiniais pritaikymais. Tiems, kas su šiomis temomis dar nėra susidūręs, tai galėčiau parekomenduoti kaip neblogą knygą, bet pats nelabai daug ką radau joje naujo. Gal tik įsiminusi labai teisingai nuskambėjusi frazė, kad rinkos yra iš tikrųjų valdomos ne godumo ir baimės, o vilties ir baimės.
  • Bruce Buena de Mesquita, Alastair Smith – „The Dictator’s Handbook“. Apie šią knygą jau neseniai rašiau. Gerai šią knygą vertinu jau vien dėl to, kad ją perskaičius, šiek tiek kitaip imi žvelgti į pasaulį, politiką ir geopolitiką: net ir vėliau skaitydamas knygą apie Medičius ar Noamo Chomskio veikalą apie JAV hegemoniją mintyse vis taikiau „Diktatoriaus vadove“ siūlomą analizės modelį. Žodžiu, tai knyga, šį mėnesį daugiausiai prisidėjusi prie mano pasaulėžiūros formavimo. Prie viso to, dar ji ir greitai bei lengvai skaitėsi.
  • Paul Strathern – „The Medici. Godfathers of Renaissance“. Gal ir būtų visai neblogai, bet tikėjausi daugiau istorijos apie finansus ir Medičių banką, bet knyga daugiausiai apie politiką (beje, apie patį Medičių banką man visai patiko Raymond de Roover – „The Medici Bank: Its Organization, Management, Operations, and Decline“). Nors čia nieko stebėtino, nes politika ir finansai visada buvo labai tampriai persipynusi, o juolab tokiais laikais, kai palūkanų ėmimas buvo laikomas nuodėme, o vienintelis rimtas institucinis klientas buvo popiežius. Aišku, tai, kad palūkanų negalima imti, bankui netrukdė, nes palūkanos būdavo “įsiūnamos” į valiutos keitimo kursą: bankas pirkliui skolina kokius nors Venecijos dukatus, o pirklys įsipareigoja už metų grąžinti auksą, kurio vertė tarkim 10 procentų didesnė nei dabar paskolintų Venecijos dukatų kaina. Taip viskas formaliai lyg ir patenka po valiutos keitimo (arba tiksliau — aukso pirkimo) operacijomis, viskas su bažnyčia tvarkoje, palūkanos niekur neminimos, visi laimingi. Net pats žodis “bankas” yra kilęs nuo valiutos keitėjų suoliuko pavadinimo. Pats didžiausias klientas tais laikais buvo bažnyčia, nes ji iš viso pasaulio surinkdavo aukas, kurios suplūsdavo į Romą, o čia jas reikdavo pakeisti iš įvairių valiutų į auksą. Aukų rinkimo grandinė buvo gana ilga ir sudėtinga (bet ir labai pelninga tam, kas už ją buvo atsakingas): koks nors vyskupas Islandijoje surinkdavo aukas žvėrių kailiais, jie būdavo gabenami į Briūgę, ten parduodami už vietinę valiutą, vėl paskui kažkaip pervedinėjami per kelias rankas į Romą, keičiami į auksą ar kitokią reikalingą valiutą. Nenuostabu, kad Medičių bankininkai žūt būt stengėsi šį klientą išlaikyti, pradžioje per papirkinėjimus, o paskui ir per savo šeimos narių stūmimą į kardinolus, o vėliau ir pačius popiežius. Beje, pats Medičių bankas nebuvo pasakiškai turtingas iš bankinės veiklos: palūkanos (t.y. efektyvios skolinimo palūkanos, nes akivaizdus skolinimas už palūkanas buvo laikomas lupikavimu) nebuvo labai didelės, ROE siekė gal apie 10%. Kita bėda su paskolomis viduramžiais (ir vėlesniais laikais, kiek teko skaityti Rotšildų istoriją) yra kad tai dažnai labai rizikingas verslas: paskolini kokiam karaliui, o tas nenori grąžinti ir tave suėmęs kankina, kol prisipažįsti, jog jis tau neskolingas. Manoma, jog Medičių turtai daugiausiai kilo iš jų politinės galios. Banko ir Florencijos valstybės biudžetai dažnai maišydavosi, ir Medičiai tvarkėsi, kaip jiems reikėjo. Kelis kartus bankas būtų bankrutavęs, jeigu Medičiai nebūtų galėję skyles užkamšyti Florencijos gyventojų lėšomis. Vienas įdomiausių jų politinių ginklų buvo kadastro valdymas: Florencijoje buvo privaloma mokėti nekilnojamo turto mokesčius, kurie buvo nustatomi pagal turto kadastrinę vertę. Jeigu koks didikas Medičiams neįtinka, netyčia jiems padidinamos kadastrinės jų turto vertės, ir jie arba privalo daug mokėti, arba trauktis iš Florencijos. Mokesčių nemokėjimas ne išeitis, nes Florencijos liaudis didžiuojasi savo respublika (ir Medičių „valdoma demokratija“), tad juos sukurstyti prieš tokius mokesčių nemokėtojus nesunku.
  • Nicholas Dunbar – „The Devil’s Derivatives“. Dar viena patikusi knyga, apie kurią jau rašiau. Apie tai, kad išvestinės priemonės yra skirtos daugiausiai tam, kad pasitelkus finansų alchemiją sukurti tai, ko niekam nereikia ir dar už tai pasiimti didelę maržą. Rekomenduoju.
  • Ram Charam – „Know-How praktinės žinios“. Gal ir būtų nieko, bet Verslo žinių serijos knygų tikslinėje auditorijoje jau senokai nesu ir jų brangios knygos (pa)prasta kalba ir akivaizdžiomis idėjomis (kaip kad esminė šios knygos mintis, kad vadovas turi būti ne vien mėgiamas, bet ir – o, dieve! – turi turėti praktinių vadovavimo žinių) nušvitimo man nesuteikia. Gal net ir erzina.
  • Noam Chomsky – „Hegemonija arba išlikimas“. Apie JAV vaidmenį pasaulyje, apie tai, kad ji yra pats didžiausias agresorius pasaulyje ir dvigubus standartus. Ne visur galima sutikti, bet susimąstyti priverčia. Perskaitai tokią knygą ir paskui pusę dienos gali praleisti interrnetuose skaitydamas kokios nors 1983-ųjų metų Grenados istoriją ir geopolitines Turkijos-Izraelio-JAV ašies pasekmes. Žodžiu neblogai.

Lietuvos euroobligacijų palūkanos

Pasiskaičius komentarus po straipsniais apie tai, kad Lietuva vėl išplatino euroobligacijų emisiją, gali pagalvoti, jog valstybėje vėl kažkas blogai: vyriausybė skolinasi keletą kartų brangiau iš užsieniečių nei iš vietinių! Pradžioje maniau, jog čia šiaip paprastų žmonelių tamsumas ir standartinis nepasitenkinimas vyriausybe, bet visgi finansų rinkos nebūtinai visiems yra aiškios ir suprantamos, ir skandalai gali vaidentis ten, kur jų nėra.

Ir iš tiesų čia skandalo nėra. Visiems tiems, kurie sako „o kad tokias palūkanas bankai mokėtų arba pati valstybė tai kaip mat jai visas santaupas patikėčiau!“ turiu džiugią žinią: šių obligacijų už kokius 6,5 procentų palūkanų galima nusipirkti tikriausiai bet kuriame banke. Valstybė tokiomis didelėmis palūkanomis skolinasi dėl to, jog tai yra 10-ies metų paskola, tuo tarpu dauguma komentatorių tikriausiai šias palūkanas galvoje lygina su metų ar dviejų palūkanomis. Trumpesnės trukmės Lietuvos euroobligacijų pajamingumas nėra toks didelis, ką galima pamatyti šiame paveikslėlyje (duomenys šiek tiek indikatyvūs, šiandien traukti iš Bloombergo, vaizduoja vidutinį tašką tarp pasiūlos ir paklausos, skirtinga spalva pavaizduotos emisijos JAV doleriais).

Lietuviškų euroobligacijų pajamingumas

Visas Lietuvos euroobligacijas galima įsigyti bet kuriame banke (tarkim, Finastos kotiruotės galima rasti šiuo adresu).

Mažos raidės: Tai nėra siūlymas ko nors įsigyti; galvokite savo galva; niekam nieko nepatariu; tas, kas kyla, tas ir gali kristi; jeigu jau atrodo blogai, tai visada gali būti dar blogiau; kiekvieno verslo esmė yra pigiai pirkti ir brangiai parduoti, bet nebūtinai ta tvarka.

Ar įmanoma pastatyti Silicio slėnį prezidento įsakymu?

Pas Felix Salmon šiandien užtikęs optimizmu persmelktą įrašą apie tai, kokia puiki informacinėmis technologijomis persmelkta ateitis nusimato Rusijoje visgi pats iki galo optimizmu neužsikrėčiau, nes apie Rusijos technologines inovacijas vis dar turiu susidaręs prastoką, nors gal būt ir stereotipinę nuomonę. Dar nuo tada kai mano tėtis, dirbęs Kauno Radijo gamykloje inžinieriumi, pasakodavo apie sovietų inžinierių pasiekimus, kurie dažniausiai būdavo kreivokos vakarų pasaulio gaminių kopijos.

Apie Silicio slėnį puikiai parašė Domas: ir tas Silicio slėnis skamba kažkaip labai skirtingai nuo to, ką bandoma padaryti Skolkove. Rusijos vyriausybė bando iki 2015-ų metų šalia Maskvos pastatyti savo Silicio slėnio versiją, kuri kainuos 6.6 milijardus JAV dolerių. Viskas neturėtų apsiriboti pastatais, turės būti keičiami įstatymai, supaprastinama biurokratija ir panašiai. Iš to tikimasi, kad Rusijoje užgims daug naujosios ekonomikos bendrovių, kurios gal būt kada nors ateityje galėtų pakeisti Rusijos priklausomybę nuo naftos eksporto. Nes per du dešimtmečius po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos ekonomika augo gal ir stipriai, bet ji visiškai liko priklausoma nuo gamtinių išteklių eksporto.

Ilgokame, bet įdomiame The Atlantic straipsnyje apie Skolkovą, stebuklų nesitikima. Šiuo projektu netiki ir patys rusai, nes juk tokių „pavysim ir pralenksim“ tipo valstybinio finansavimo projektų būta ir anksčiau. Tikriausiai pats didžiausias klausimas, ar nelabai laisvoje ir demokratinėje valstybėje galima turėti pasaulinio lygio verslą, kurio pagrindinis variklis yra laisva kūryba: autoritarinės valstybės puikiai (ir pigiai!) moka gaminti iPad’us, bet juos nuo nulio sukurti ir sugalvoti kažkaip nesiseka. O Rusijos aplinka nėra sveika: valdžios vertikalė stipri (ką vien pasako skaičiai, kad iš 109-ų studentų, baigusių prestižinio universiteto ekonomikos programą, 88-i labiausiai norėjo dirbti valstybinį darbą), biurokratija ir korupcija panaši kaip Afrikoje.

Tiesa, pasaulyje yra tam tikrų sėkmės pavyzdžių, kai valstybė specialiai kūrė technologijų centrus, ir iš to išaugdavo kas nors gero, bet kaip didžiausios sėkmės pavyzdžiai minimi Alibaba.com ir baidu.com vis tiek daugiausiai dirba vietinei Kinijos rinkai. Galbūt visgi vietinis Silicio slėnį prezidento įsakymu ir įmanomas.

O kaip ten su tais Lietuvoje statomais slėniais?

Patarimai, kaip būti sėkmingu diktatoriumi

Prieš kelias savaites The Economist užmačiau visai neblogą interviu su vienos knygos autoriumi apie tai, kaip būti ilgaamžiu ir sėkmingu diktatoriumi. Interviu patiko taip, kad perskaičiau ir pačią knygą (The Dictator’s Handbook: Why Bad Behavior is Almost Always Good Politics). Patiko. Netgi daugiau – privertė pažiūrėti į pasaulį šiek tiek kitaip, kas jau savaime yra geros knygos požymis.

Knygos teorija paprasta: diktatoriai irgi žmonės, tad į juos galima žiūrėti iš asmeninės motyvacijos pusės. Dažniausiai jie motyvuoti bent jau tuo, kad liktų gyvi, kas nėra taip jau paprasta, nes visokių veikėjų, norinčių tave nugalabyt dažniausiai netrūksta. Kad nuo jų apsisaugot, geriausia kad aplinkiniai žmonės tau būtų lojalūs ir patenkinti. Tų aplinkinių daug nereikia — užteks gal kokio procento populiacijos, nes šiaip pilka paprasta liaudis maištauti tingi ir politinių ambicijų neturi. Dar geriau, kad jie ir skaityt nemokėtų, tada ir nesugalvos, kad reikia pokyčių. O geriausia, kad jie ir valgyt neturėtų, kaip Šiaurės Korėjoje, tada ir jėgų galvot neturės.

Tam, kad tavo aplinkiniai, kuriais tu turi pasitikėti, būtų tavimi patenkinti, jiems reikia negailėti pinigų ir prabangos. Bet irgi nereiktų jų per daug išlepinti, nes jie turi suprasti, jog jie priklauso tik nuo tavo malonės. Nes priešingu atveju gerai gyvenantys, bet dėl kažkokių priežasčių nepatenkinti pavaldiniai tampa išlepę ir ambicingi bei užsimano tave pašalinti. Dažniausiai ne itin maloniu keliu. Labai svarbu kontroliuoti šalies pajamas. Kuo mažiau žmonių žino, kur padėti pinigai, tuo geriau. Jeigu šalis turi gamtinių išteklių (kaip nafta ar panašiai) tai šiek tiek lengviau, jeigu šalis skurdi, nieko nebus, bet reikės stipriai apmokestinti liaudį (jie vis tiek nieko nereiškia, be to, kaip minėta, kuo jie turi mažiau resursų, tuo jie mažiau galvoja ir bruzda).

Labai svarbu, kad šalyje būtų soti kariuomenė, nes jiems teks šaudyti į tuos, kas pradės galvoti apie tai, jog reiktų keisti diktatorių. Į užsienio karus tikriausiai nereikės veltis, nes tarptautiniai konfliktai tik sukelia tarptautinės bendruomenės susidomėjimą ir norą tave nuversti ir pakeisti taip vadinama demokratija. Jeigu labai didelio genocido savo šalyje nedarai, tai demokratijos skleidimu dažniausiai visokie vakariečiai nesidomi. Jiems gal kartais reikia, kad juos paremtum Jungtinėse Tautose ar dar kur nors (na, kad leistum naudotis savo žeme karinėms bazėms, iš kurių bus puolamas ne toks protingas kaimyninis diktatorius), bet tokią paramą nesunku iš tavęs nusipirkti: keliasdešimt milijonų dolerių paramos, kuri tikriausiai nusės tavo ir tavo draugų asmeninėse sąskaitose yra žymiai pigiau nei statyti mokyklas, ligonines ir kitokiais būdais laimėti piliečių palankumą normaliomis demokratijos sąlygomis. Demokratija dar yra blogai vakariečių požiūriu ir dėl to, kad patys mąstantys žmonės  kartais galvoja ne taip, kaip vakariečiai norėtų – vat ima ir prasimuša koks nors jų islamiškumas ar dar nors velnias. Su diktatoriais susitarti tokių problemų nėra: keliasdešimt milijonų pinigų ir problemos išspręstos. Arabų šeichai puikiai gyvena ir be demokratijos.

Beje, autoriai teigia, jog panašus modelis gali būti taikomas ne vien valstybėms, bet ir kompanijoms, nes jų valdymo modeliai dažniausiai irgi yra tolokai nuo demokratijos. Bet gal čia nieko blogo.

Nicholas Dunbar: „The Devil’s Derivatives“

Knygų perskaitau nemažai, bet tikrai man patikusios pasitaiko ne taip dažnai. Nicholas Dunbar knyga apie išvestines priemones „The Devil’s Derivatives“ – viena iš jų.

Iš esmės išvestinių priemonių nelabai kam reikia. Na, reikia ten kai kuriems bankams ir žinantiems ką jie patys daro sofistikuotiems investuotojams. Bet paprastam ir nuobodžiam komerciniam bankui, ar kredito unijai, ar draudimo kompanijai turėtų pakakti ateities valiutos sandorių ir, na, galbūt išvestinių palūkanų instrumentų (tam kad pasikeisti plaukiojančias palūkanų normas į fiksuotas ir atvirkščiai). Juo labiau išvestinių priemonių nereikia paprastiems mažmeniniams investuotojams (taip, jums) ar nelabai ką suprantančioms savivaldybėms ar kitokiems nelabai patyrusiems investuotojams. Bet išvestinių priemonių kūrimas yra santykinai labai pelninga investicinių bankų veikla, tad jie ėmė ir prikūrė visokiausių sudėtingų išvestinių instrumentų, kurie su finansų magijos pagalba pavertė smirdinčias ir beveik nemokias JAV gyventojų būsto paskolas į kvepiančius saugius aukščiausią reitingą turinčias investicijas, kurias buvo galima siūlyti tik saugumo ieškantiems investuotojams. Kurie nei iš tolo nebūtų prisilietę prie tokių produktų, jeigu būtų suvokę, su kokiomis rizikomis jie realiai susiduria.

Išvestinių priemonių populiarumas staiga didėjo ne vien dėl to, kad tai buvo labai pelninga finansų alchemijos veikla investiciniams bankams – buvo ir tam tikros iškreiptos motyvacijos iš bankų reguliatorių pusės. Bazelio reikalavimai ne vienodai skaičiuoja kapitalo poreikį išvestinėms priemonėms ir, tarkim, paskoloms, tad atsiranda galimybių bankams pasiekti lygiai tokį patį ekonominį efektą per kokius nors apsikeitimo sandorius su Kaimanų salų banku, kuris turi nusipirkęs paskolą, kaip ir turint tą pačią paskolą ant savo balanso. Tik kapitalo poreikis žymiai mažesnis, naudojantis išvestinėmis priemonėmis, tad ir svertą galima naudoti didesnį, kas automatiškai reiškia, jog ir akcininkų nuosavybės grąža turėtų būti didesnė (tiesa, ir rizika didesnė, bet viskas gerai, kol viskas gerai).

Sudėtingų išvestinių priemonių augimas vyko iki tol, kol viskas pradėjo įspūdingai griūti. Užteko nustoti augti JAV būsto kainoms, pradėjo bankrutuoti namų savininkai, būsto paskolos tapo bevertės, ir net saugiais laikyti AAA reitingo CDO tapo nelabai kam reikalingi. Išvestinių priemonių buvo prisipirkę net patys saugiausi investuotojai, užkratas plėtėsi net iki pinigų rinkos fondų. Net draudimo bendrovės (kaip kad AIG) nebuvo tinkamai įvertinusi išvestinių priemonių rizikų: net jeigu CDS išrašymas ir atrodo labai panašiai kaip draudimas nuo įmonės bankroto, bet jis dažniausiai apskaitomas rinkos verte, tad jai nukritus draudimo bendrovei iš karto reikia pervesti pinigus kitai sandorio šaliai (t.y. draudimo kompanija gauna margin call). Jei tai būtų normalus draudimo kontraktas, draudimo kompanija pinigus turėtų pervesti tik atsitikus draudiminiam įvykiui, o ne kažkada anksčiau, priklausomai nuo rinkos įnorių. Didžiausias JAV draudikas AIG tam nebuvo pasiruošęs ir dėl to jį teko gelbėti.

Aišku, gal būt šioje knygoje spalvos ir sutirštintos, o tie, kas kūrė išvestines priemones neturėjo jokių piktų kėslų ir tikrai jomis tikėjo. Bet visgi tai, kad išvestinių priemonių rinkoje jų kūrėjų paskatos buvo ne visai teisingos, o investuotojai nebuvo apsaugoti irgi tiesa. Nors, kita vertus, visko irgi nesureguliuosi, o nuo pačio savęs kvailumo niekas ir neapsaugos. Bet juk taip nesunku susivilioti keliasdešimt bazinių punktų didesniu pajamingumu, net jei jis padarytas finansų alchemijos pagalba.