Dar vieno analitiko svetainė

Gallup prieš kelias dienas buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose atliko apklausą apie tai, kokiomis valiutomis gyventojai yra labiausiai linkę pasitikėti. Nors pati agentūra Gallup labiausiai siekia atkreipti dėmesį į faktą, jog JAV doleris saugiausios valiutos pozicijas užleido eurui, man įdomiausi buvo Estijos apklausos rezultatai: pasirodo, jog estai mažiausiai iš visų pasitiki vietine valiuta. Lietuviai su latviais irgi netrykšta optimizmu litams ir latams, bet mažas Estijos, kuri labai realiai gali ne už ilgo tapti euro zonos nare, kronos patikimumas estų akimis stebėtinas.

Apklausos duomenims lietuviai labiausiai iš visų tiki euru (to gal būt galima tikėtis), bet net 7 procentai apklaustųjų teigia, jog laikyti santaupas šiuo metu nepelninga – dažniausiai tokia nuomonė būna ryškesnė šalyse su didele infliacija (Rusija, Uzbekistanas), tad šis rezultatas irgi šiek tiek glumina: negi iš tiesų elektros kainų kilimu prigrasinti lietuviai tikisi nemažos infliacijos? Juolab, kad indėlių litais palūkanos vis dar gana didelės.

Šį savaitgalį, kaip įprasta, klajodamas po internetą, užtikau labai įdomų Anne Trubek straipsnį, kuriame siūloma nebemokyti vaikų rašyti: geriau tą laiką paskirti jų spausdinimo įgūdžiams gerinti. Idėja gana kontraversiška, ir vien ją išgirdus norisi pulti įrodinėti, jog ji niekam verta, tačiau perskaitęs straipsnį turiu pripažinti, jog argumentai įtikinami. Iš tiesų, nuo to laiko, kai baigiau universitetą, ranka tikriausiai esu prirašęs gal tik kokį sąsiuvinį ar du, kai tuo tarpu klaviatūra esu sumaigęs šimtus (o gal net ir daugiau!) puslapių teksto. Rašymas ranka nyksta, o ateityje jo svarba dar turėtų mažėti. Bet nereikia pasiduoti sentimentams: rašymas ranka nėra prigimtinis žmogaus įgūdis, jis lygiai toks pat nenatūralus kaip ir teksto rinkimas klaviatūra (ar šumeriškasis dantiraščio spaudymas nendre į molinę lentelę). Raštas turi trūkumų: žmogaus rašto įskaitomumas ir grožis dažnai nulemia ar rimtai bus pažiūrėta į autoriaus idėjas – tyrimai teigia, jog studentų, kurių raštas gražesnis, pažymiai būna didesni, nors turinio kokybė nesiskiria nuo kitų. Vienodas spausdintas žodis skatina idėjų demokratiją: skaitytojas yra priverstas vertinti vien tik turinį. O tai tikriausiai nėra blogas dalykas.

Nors ir turiu tam tikrą asmeninį fetišą plunksnakočiams bei rašymui ranka, bet šiai drąsiai idėjai pritariu. Svarbu rašto turinys, o ne forma.

Ši nedidukė knygutė, kurią galima perskaityti per gerą valandą gali būti puikus įvadas žmonėms, nieko nenutuokiantiems apie akcijas: joje skaitytojas verčiamas susimąstyti kiek iš tiesų gali būti vertas verslas, o tuo pačiu ir akcijos, kuriomis prekiaujama biržose. Kadangi knyga parašyta itin lengvu stiliumi (bet ne šlykščiai vaikišku-alegorišku, kuris dažnai sutinkamas populiariosios vadybos knygose), ji gali puikiai tikti ir vaikų finansiniam švietimui.

Knygoje siūloma investicijoms ieškoti gerų kompanijų, kurios kainuoja pigiai. Gera kompanija yra tokia, kuri sugeba stabiliai generuoti aukštą nuosavybės grąžą (return on equity – ROE): aukštas ilgalaikis ROE, autoriaus nuomone, užtikrina, jog kompanija generuos pelną ir ateityje – jei ROE mažas, tai kompanija yra labai priklausoma nuo verslo ciklo, ir pelnas gali labai greitai išnykti. Kompanijos kainos pigumą paprasčiausiu būdu siūloma nustatyti pagal P/E rodiklį. Tad investavimo receptas paprastas: reikia išranguoti visas rinkoje esančias kompanijas pagal ROE ir pagal P/E, ir pasirinkti tas bendroves, kurios pagal šiuos rodiklius atrodo geriausiai (siūloma tiesiog susumuoti konkrečios kompanijos užimamas vietas pagal ROE bei P/E ir rinktis įmones su mažiausia suma). Tiesa, čia paprasčiausias siūlomas būdas kompanijoms atrinkti, ir jis nėra visai korektiškas, nes neatsižvelgia į kompanijų skolas: autoriai savo metodikoje vietoje ROE naudojo veiklos pelną (EBIT) dalintą iš viso materialaus turto, o vietoje P/E – EV (enterprise value: kapitalizacija plius grynoji finansinė skola) dalintą iš EBIT. Autoriai teigia, jog taip parinktų kompanijų grąža aplenkia rinką.

Filtravimas pagal šiuos rodiklius turėtų atrinkti kompanijas, kurios būtų patrauklios „vertės“ stiliaus investuotojams: dažniausiai tai pigios, nedaugelio mėgstamos kompanijos, turinčios monopolinę padėtį (elektros kompanijos, komunalinės paslaugos, telekomai) ir dėl to sugebančios uždirbti puikius pelnus. Pabandžiau pritaikyti šią metodiką lietuviškoms akcijoms (OMXV indeksas, atmetus bankus) ir gavau, jog patraukliausios akcijos yra šios:

Duomenys imti iš Bloomberg, tad jais iki galo pasitikėti nereiktų, bet lyderiai maždaug tokie, kokių ir tikėjausi. Pilną skaičiuoklę galite rasti šiuo adresu.

Jeigu reiktų pasakyti, kokia valstybė yra mažiausiai integruota į pasaulio rinką, pirmiausia į galvą ateitų Butano pavadinimas. Tik 1999-aisiais metais šioje Azijos valstybėje pirmą kartą buvo galima išvysti televizijos transliacijas, o štai šiandieną mano akis užkliuvo už Reuters straipsnio apie Karališkąją Butano akcijų biržą.

Prekyba šioje biržoje labai primena prekybą Gruzijos biržoje prieš penkerius metus. Akcijomis prekiaujama du kartus per savaitę, o prekybos sesijos metu sudaromas tik vienas kitas sandoris. Metinė rinkos apyvarta siekia 3 milijonus JAV dolerių, ir net keleto tūkstančių akcijų pardavimas gali trukti kelias savaites. Tiesa, listinguojamų kompanijų ne tiek jau mažai: 19 bendrovių kapitalizacija siekia 171 milijoną JAV dolerių, o tarp jų yra ir bankų, ir cemento kompanijų, ir netgi vietinis laikraštis. Tik, gaila, akcijų įsigyti užsieniečiams negalima: jas gali turėti tik piliečiai. Akcijas Butano piliečiai dažniausiai perka kaip ilgalaikę investiciją, nes šalyje nėra jokių alternatyvų bankiniams indėliams. O ir šie atsirado ne taip jau seniai: prieš 35 metus čia nebuvo net stabilios valiutos. Straipsnyje minima, jog Butano akcijos moka dividendus, ir tai yra svarbiausia investuotojų paskata.

Butanas įdomus ne vien savo finansų rinka, bet ir įdomiu (ir galbūt labai teisingu) ekonominės gerovės matavimu: Butane skaičiuojamas ne bendras vidaus produktas (BVP), o bendra nacionalinė laimė – šalies tikslas ne kuo daugiau išsivystyti ekonomiškai, o kuo labiau padaryti savo žmones laimingus. Ir jiems iš tiesų sekasi: Butanas yra laimingiausia šalis Azijoje (Reuters straipsnyje teigiama, jog jie užima 8-ą vietą pagal laimę pasaulyje). Verta susimąstyti. Tik įdomu, kas bus, jei akcijos kada nors ims pigti: žmonės dažniausiai prarasdami pinigus nesidžiaugia.

Garsių bankininkų Rotšildų (Rothschild) pavardė ne vienam asocijuojasi su neišpasakytais turtais, neaprėpiama galia ir paslaptimis. Neretai jie figūruoja ir įvairiausiose konspiracijų teorijose, lyg jie būtų tie, kurie iš tiesų tampo viso pasaulio virveles ir priverčia geopolitiką vystytis jiems norima linkme. Tame iš tiesų buvo nemažai teisybės devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje, kai Rotšildai buvo patys turtingiausi žmonės pasaulyje ir labai artimai bendravo su Europos monarchais: jie buvo pagrindinis valstybių finansuotojas, tad nuo jų bent jau iš dalies priklausė ar Europoje vyraus taika, ar gali kilti karas (karai dažniausiai visgi finansuojami skolintais pinigais).

Niall Ferguson atliko milžinišką darbą, ir, praleidęs daug laiko benarstydamas Rotšildų korespondenciją (o Rotšildai kartais net kelis kartus per dieną susirašinėdavo tarpusavyje: tai, kas šiais laikais aptariama telefonu, išliko išdėstyta popieriuje), šios šeimos istoriją surašė dviejuose storuose tomuose. Perskaičiau dar tik pirmąjį, apimantį pirmąją XIX amžiaus pusę, o antrasis dar laukia savo eilės.

Rotšildai kilo iš Frankfurto, kur pačioje pradžioje vertėsi senų, kolekcinių monetų prekyba. Kartas nuo karto klientai siūlydavo atsiskaityti už monetas šiek tiek vėliau, tad senelis Rotšildas pamažu perėjo į pinigų skolinimo verslą. Kadangi tuo metu didžiausi kolekcionieriai buvo aukštuomenė, kurie kartu ir užimdavo svarbias pareigas valstybėje, pamažu, palaikant gerus santykius su klientais, buvo galima prieiti ir prie valstybinių paskolų. Tuo metu Vokietija dar nebuvo suvienyta, kiekvieną žemę valdė atskiras monarchas ar didikas, ir dažniausiai, vos ne kiekvienam iš jų reikėdavo finansinių paslaugų, o Rotšildai kaip mat tuo sugebėdavo pasinaudoti.

Penki Rotšildo sūnūs, kuriuos jis siuntė į Paryžių, Londoną, Neapolį ir Vieną (penktasis liko Frankfurte) pradžioje irgi užsiėmė tiesiog pirkliavimu: verslo Londone pradžia buvo gelumbės supirkimas Anglijoje ir jos eksportas į kontinentinę Europą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Rotšildų veikla apsiribojo finansine veikla. Kadangi Rotšildai turėjo savo biurus svarbiausiuose to meto finansų centruose, jie galėjo nesunkiai užsiimti arbitražu: tarkime britų svaro kursas Paryžiuje ir Frankfurte skirdavosi, o Rotšildai galėdavo šiuo skirtumu pasinaudoti, kai kiti finansų rinkos dalyviai dažniausiai iš už savo miesto kojos nekeldavo. Rotšildai taipogi galėjo efektyviai daryti tarptautinius „pervedimus“: jeigu Anglija skolindavo kelias tonas aukso Austrijai, Rotšildai apsiimdavo efektyviai atlikti šį pavedimą. Tam fiziškai gabenti aukso per visą Europą nereikėdavo: Londono biuras gaudavo auksą, o Vienos biuras auksą išmokėdavo iš savų atsargų vos ne tą pačią dieną (aišku, paėmęs už tai solidžius komisinius).

Pagrindiniai Rotšildų klientai buvo valstybės. Rotšildai labai retai kada skolindavo lėšas verslui ar prekybai: jų verslas buvo skolinti valstybėms, apsiimti jų obligacijų leidimu ir spekuliuoti rinkose. Tiesa, Rotšildai skolindavo pinigus fiziniams asmenims, jeigu buvo tikimasi, jog asmuo turi (ar turės) įtakos valstybėje: palankiai nuteiktus valstybės asmenis, būdavo žymiai lengviau gauti tuos pačius valstybės pavedimus. Meno kolekcionieriais Rotšildai irgi tapo ne iš paikystės, o dėl to, jog įvairiausi meno kūriniai yra labai tinkama dovana įtakingiems asmenims: meno kolekciją visada galima panaudoti savo tikslams siekti.

Iš dalies Rotšildų sėkmę galima paaiškinti ir sukurtu labai efektyviu komunikacijų tinklu: Rotšildai samdydavo specialius kurjerius, kurie kaip įmanoma greičiau pranešdavo jiems naujienas, kurios dar rinkos nebūdavo pasiekę. XIX amžiaus pradžioje žinios sklisdavo gana lėtai (juk nebuvo net geležinkelių!): jei Napoleonas laimėdavo mūšį kur nors netoli Rusijos, tai šios žinios pasiekdavo Londoną gal tik po savaitės. O juk tokios žinios galėjo stipriai įtakoti Prancūzijos obligacijų kainą Londono biržoje! Rotšildų komunikacijos kanalas buvo toks efektyvus, jog jie naujienas ir kito kontinento krašto sužinodavo bent pusdieniu ar visa diena anksčiau nei valstybių vadovai, o tai jiems leisdavo uždirbti nemažai pinigų rinkose. Šiuo Rotšildų komunikacijos kanalu naudodavosi net ir diplomatai ir tie patys valstybės veikėjai, kai norėdavo greitai, efektyviai, ir ne visada oficialiai, perduoti kokią nors žinią. Taigi, Rotšildai buvo tapę neoficialiu Europos aukštuomenės bendravimo kanalu: per juos praeidavo visi gandai ir nuomonės; jie iš tiesų buvo Europos diplomatijos „insaideriai“.

Tiesa, Rotšildų įtakos nereikėtų pervertinti: nors jie ir galėdavo spręsti, ar skolinti valstybėms karo tikslais, bei turėjo galimybių neoficialiai įtakoti Europos politiką, jie anaiptol nebuvo visagaliai, ir kartais ir juos užklupdavo netikėti įvykiai. 1848-ųjų metų neramumams bei ne vienos monarchijos pabaigai jie nebuvo pasiruošę, ir nedaug trūko, jog Rotšildų verslas tuo metu būtų žlugęs (juos išgelbėjo tik laiku iš Naujojo pasaulio parsiųsta tauriųjų metalų siunta). O ir banko grąža neatrodo labai didelė: neretai bankas sugebėdavo uždirbti tik 3-5 procentus pelno nuo savo turto.

Rotšildai išskirtiniai tuo, jog niekada neatsisakė savo žydiškumo, niekada neatsivertė į krikščionybę, nors tai jiems būtų suteikę daug privilegijų. Kilę iš beteisių žydų šeimos, per savo uždirbtus turtus jie padarė daug įtakos tam, jog žydai per XIX amžių įgautų daug teisių. Su Rotšildais įsitvirtino ir stereotipas, jog žydas yra skūpus ir pasakiškai turtingas, siekia sau naudos ir per savo turtą bei pažintis iš tiesų valdo pasaulį, nors niekas jam šios valdžios nesuteikė. Tapti turtingiausia pasaulio šeima, uždirbti tokius pasakiškus turtus per savo gudrumą ir darbą, o ne per pavedėjimą (kaip kad kitos to meto turtingiausios šeimos), nekalbant jau apie tai, jog visa tai pasiekta ne tik kad be privilegijų, bet net ir be krikščionims įprastų teisių, XIX amžiaus Europoje iš tiesų buvo kažkas naujo.

Šiandien beskaitant dienos RSS dozę mano akis užkliuvo už straipsnio apie vykdytą matematinių analitikų (quantitative analysts, quants) apklausą, kurioje du trečdaliai jų išsakė nuomonę, jog jų vadovai nesupranta analitikų darbo. Quant‘ai yra tie analitikai, kurie kuria itin sudėtingus matematinius rinkų modelius, kurių pagalba vėliau kuriami tokie išvestiniai finansiniai produktai kaip liūdnokai pagarsėję CDO: sukurtas matematinis modelis daugeliu atvejų veikia puikiai, tačiau kada nors iš maišo ima ir vis išlenda kokia nors nenumatyta yla. Nemaža dalis kaltės dėl šios krizės būtent verčiama ant per daug sudėtingų finansinių produktų, kurių rizikos iki galo nebuvo aiškios. Taigi, šios apklausos išvada verčia sunerimti: jeigu net analitikų vadovas nesupranta, ką tie analitikai analizuoja, tai ką jau kalbėti apie kokius nors teisininkus, kurie atsakingi už teisinę sukurtų produktų pusę, ar vidaus kontrolės žmones, kurie irgi ne visada turi mokslų daktaro lygio išsilavinimą matematikoje. O kokia kompetencija gali būti priežiūros institucijose?

Kita vertus, gal šios apklausos rezultatais nereikėtų taip stebėtis: vadovai bet kuriame versle dažniausiai supranta mažiau, nei jų pavaldiniai – ar kiekvienas aktuarijų skyriaus vadovas giliai išmano visas konkretaus kliento rizikos vertinimo plonybes ir ar kiekvienas atsakingas už chirurgijos skyriaus veiklą yra pats geriausias širdies persodinimo specialistas ligoninėje? Be to, neverta pamiršti, jog buvo apklausti matematikai, o jie, kaip ir programuotojai (been there, done that :) yra linkę manyti, jog jie žymiai geriau viską išmano, nei jų vadovai, nors toliau savojo modelio ar programos nelabai ką mato. Gal būt tikroji tiesa nėra tokia baisi, ir visgi bankai supranta ką daro.

Akcijų rizikos premija (equity risk premium, ERP) finansų teorijoje rodo, kiek ilguoju laikotarpiu akcijų rinkos grąža turėtų viršyti obligacijų rinkos grąžą. Akcijos yra žymiai rizikingesnė investicija, taigi natūralu, jog už patiriamą didesnę riziką investuotojai gali tikėtis didesnės grąžos. Dažniausiai ši akcijų rizikos premija yra apskaičiuojama iš istorinių duomenų, nors galima ją išvesti ir kitokiais būdais. Neseniai profesorius Aswath Damodaran išleido naują akademinį straipsnį apie ERP skaičiavimą, atsižvelgiant į pastarųjų metų krizę finansų rinkose.

Kadangi per pastarąjį dešimtmetį akcijos ne tik kad nepabrango, bet dar ir atpigo, tai ir ERP vis mažėja (rizika išliko, bet grąžos nei su žiburiu nerasi). O jeigu ją bandytume skaičiuoti tik imdami paskutinio dešimtmečio duomenis, tai ji būti neigiama.

Istorinė akcijų rinkos premija

Iš pirmo žvilgsnio, pagal šiuos duomenis tikriausiai reikėtų nebenaudoti daug maž įprastos ir visų priimamos 4,5% akcijų rizikos premijos darant diskontuotų pinigų srautų vertinimus, mat akcijoms nukritus ji tapo artimesnė 3,5%. Didžiausia problema su tokiu ERP skaičiavimu iš istorinių duomenų yra ta, jog istoriniai duomenys retai kada parodo, kokia gi bus ta akcijų rizikos premija ateityje: po itin prasto dešimtmečio akcijų rinkose ateinantys 10 metų akcijoms gali būti visai sėkmingi.

Profesorius savo straipsnyje teigia, jog akcijų rizikos premiją visgi geriausia skaičiuoti ne iš istorinių duomenų (ypač jeigu imama tik sąlyginai trumpa istorija), o naudotis kitais metodais, kaip kad  išskaičiuoti ERP iš akcijų verčių pagal dividendų diskonto modelį. Tokiu būdu gauta rizikos premija S&P 500 indeksui šių metų rugsėjo mėnesį buvo 4,86%, tad dažniausiai naudojamos 4,5% reikšmės kol kas dar nurašyti neverta. Panašią ERP reikšmę profesorius gauna ir bandant ją išskaičiuoti per kredito rinkos indikatorius.

Jei jus domina akcijų vertinimo plonybės, šį straipsnį tikrai verta paskaityti.

Meno žinovas iš manęs itin menkas, o ypač jaučiuosi nieko nesuprantantis, kai kalbama apie modernųjį. Nekelia jis man dažniausiai jokių emocijų, kad ir kokia ten gili jame prasmė gal paslėpta. Lygiai taip pat man belieka skėsčioti rankomis, jei kas paklausia ar verta investuoti į meno kūrinius: tekdavo atsakyti, jog gal ir verta, tik reikia labai daug tame mene nusimanyti. Nors turėjau įsivaizdavimą, jog meno kūriniai daugiausiai brangsta būtent tuomet, kai ekonomika pergyvena bumą, o žmonės turi daug laisvų pinigų. Bet tada brangsta ne vien menas – didėja visų turto klasių kainos.

Ir štai pas Felix Salmon užtikau nuorodą į akademinį straipsnį apie investicijų grąžą meno rinkoje. Pasirodo,  nuo 1951-ųjų iki 2007-ųjų metų meno kūriniai kasmet vidutiniškai brangdavo 4,03 procento per metus. Tai žymiai mažiau nei investicijų grąža iš akcijų, nors meno kūriniai nagrinėtu laikotarpiu buvo pelningesnė investicija nei obligacijos. Tiesa, meno kūrinių kainų svyravimas buvo žymiai didesnis nei obligacijų, o jeigu dar prisiminsime, jog meno rinka nėra labai likvidi ir sandorio kaštai yra tikrai nemenki, peršasi išvada, jog investuoti į meną nėra protinga: pirkti meno kūrinius reikia tik jeigu jie teikia nemažą estetinį malonumą. Meno, kaip investicijos idėja tapo populiari tik nuo kokių 2002-ųjų metų, kai meno rinka pergyveno nemažą bumą (kuris, aišku, buvo paskatintas didelių bankininkų ir naftininkų pajamų) – 2002-2007-aisiais metais meno kūriniai kasmet brango po 11,6 procento.

Beje, kitos akademinės studijos teigia, jog investicijų į meną grąža yra didesnė, nei tie vargani 4 procentai per metus, tačiau straipsnio autoriai sako, jog tai galima paaiškinti tuo, jog jų skaičiuojamas meno indeksas yra labai platus, ir į jį įtraukiami ne vien žymiausi menininkai. Daugumos gerai nežinomų autorių meno kūriniai tuoj po jų pardavimo faktiškai turi nulinę vertę, nes jų antrinėje rinkoje neparduosi – kas ir už kiek realiai iš jūsų pirks svetainėje kabančius paveikslus, įsigytus Pilies gatvėje? Tad jeigu iš investavimo į meną norisi tikėtis ne vien estetinio pasitenkinimo, o ir piniginės naudos, vertėtų dairytis tik į garsiausių menininkų darbus. Tik jie už šimtinę litų nesimėto.

Apie „vertės“ stiliaus investavimą (value investing) prirašyta daug, bet ši keturių autorių knyga, manyčiau, viena geresnių. Joje trumpai ir aiškiai išdėstoma investavimo filosofija, pateikiama nemažai realių pavyzdžių, kaip tikri investuotojai ieško potencialių investicijų, kaip skaičiuoja tikrąsias kompanijų vertes. Be to, antroje knygos dalyje aprašoma keleto žymiausių „vertės“ stiliaus investuotojų strategijos, išryškinama tai, kuo jų investavimas skiriasi nuo bendraminčių: net ir „vertės“ investuotojai nėra visiškai vienodi, kiekvienas jų specializuojasi savose nišose, turi skirtingas kompetencijos ribas.

Greitai permesti akimis šios knygos nepavyks: bent jau aš, perskaitęs kokį skyrių, imdavau galvoti, kokios kompanijos atitiktų vieną ar kitą „vertės“ investuotojų kriterijų Baltijos šalyse. Mechaniškai sijojant įmones, rezultatai nustebindavo: pigiausios kompanijos atrodydavo tos, apie kurias šiaip net nebūčiau pagalvojęs. Ne veltui „vertės“ investuotojai dažnai nesutinka su rinkos nuomone ir vengia populiariausių akcijų: apie kokius nors Lietuvos baldininkus ar Latvijos Dujas spekuliantų forumuose išgirsi ne kasdien.

Pats svarbiausias kriterijus vertės investuotojui yra kompanijos turto vertė (savaime aišku, atėmus skolas, nors labiausiai ieškoma kompanijų, turinčių dideles grynųjų pinigų atsargas). Kompanijos balansas rodo dabartinę kompanijos situaciją, tad nereikia galvoti apie tai, kiek kompanija uždirbs pelno, ir kaip ji atrodys po penketo metų – vertės investuotojai mano, jog toks pelno prognozavimas yra bevertis, nes jo paklaida yra labai didelė. Vertės investavimo klasikas Grehemas tik taip ir atsirinkdavo kompanijas savo investicijoms: jis pirkdavo kompanijas, kurių kaina buvo mažesnė nei likvidaus turto, esančio ant balanso, vertė. Tiesa, dabar tokių kompanijų rasti beveik neįmanoma, tačiau P/BV (kainos ir buhalterinės vertės) santykis vis dar išlieka vienu svarbiausiu vertės investuotojų įrankiu. Tikras vertės investuotojas nebijo ieškoti investavimo galimybių bankrutuojančiose ar restruktūrizuojamose kompanijose, tačiau tam reikia daug žinių, mat reikia teisingai įvertinti, kiek yra vertas kompanijos turtas. Įdomus pastebėjimas: tuo metu, kai skaičiau skyrių apie balansą, mažiausią P/BV santykį Lietuvoje turėjo Agrowill Group akcijos. Tiesa, tikras vertės investuotojas šios kompanijos balanso nepriimtų už gryną pinigą be nemažo žemės kainos sumažinimo, tad tikrasis P/BV po pataisymų turėtų būti žymiai didesnis ir, tikėtina, jog akcijos nebeatrodytų patraukliai. Tačiau kartais net ir visiškai „nurašytose“ kompanijose galima atrasti įdomių galimybių.

Ne visi „vertės“ investuotojai remiasi tik turto verte: svarbus ir ilgalaikis kompanijos uždirbamas pinigų srautas. Tačiau jie vengia prognozuoti kompanijos pelnus į ateitį, dažnai šnairuoja į itin ambicingus kompanijų plėtros planus: gali būti, jog spartus didėsiantis kompanijos pelnas ateityje pasirodys besąs tik miražas. Todėl dažniausiai investuotojai bando paskaičiuoti, koks tikėtinas kompanijos pelningumas ilguoju laikotarpiu, nekreipiant jokio dėmesio į kompanijos augimo galimybes. Tam tinka skaičiuoti vidutinius per 10 metų kompanijų pelnus, ir pagal juos išvesti Shillerio 10P/E  rodiklį (skaičiavau ir aš Lietuvos kompanijų ilgalaikį P/E). Aišku, jeigu kompanija buvo pelninga praėjusį dešimtmetį, tai nereiškia, jog ji bus pelninga ir per ateinančius dešimtį metų, todėl „vertės“ investuotojai ieško kompanijų, kurios turi rimtą konkurencinį pranašumą (kaip kad Coca Cola, Gillette) ar užima monopolinę poziciją savoje rinkos nišoje (Washington Post, telekomai). Kai kurie investuotojai laikosi nuomonės, jog geriausia rinktis kompanijas, kurios yra ne monopoliai, o veikia duopolinėje rinkoje – monopolinės kompanijos dažniausiai yra prižiūrimos valstybės, jiems nustatinėjamos įvairiausios kainų lubos, tuo tarpu duopolinės kompanijos retai įsivelia į kainų karus, o tai leidžia ilgiau išlaikyti gerą pelningumą.

Tie, kas domisi akcijų rinkomis, tikriausiai yra matę šį 10 metų JAV P/E santykio grafiką. Kompanijų pelnai skirtingose verslo ciklo fazėse skiriasi gana daug: tarkime, dabar kompanijų pelnai yra stipriai sumažėję, tad vien žvelgiant į šių metų pelningumo duomenis, akcijos gali pasirodyti brangios. Tuo tarpu prieš dvejus metus kompanijos uždirbdavo labai didelius pelnus, taigi, jei investuotojas darys prielaidą, kad ilguoju laikotarpiu kompanija vėl vidutiniškai galės pasiekti tokius veiklos rodiklius kaip ciklo viršūnėje, akcijos gali pasirodyti itin pigios. Siekiant susidaryti geresnį vaizdą apie galimą kompanijos pelningumą, Robert Shiller sugalvojo, jog reikia skaičiuoti vidutinį kompanijų uždirbamą pelną per paskutinius 10 metų: dažniausiai tokio laikotarpio pakanka, kad kompanija pergyventų tiek didelio pakilimo, tiek nuosmukio metus.

Vertinant kompanijas Lietuvoje irgi susiduriama su ta pačia problema: nuo maždaug 2005-ųjų metų daugelio kompanijų pelnai augo įspūdingais tempais, o štai pernai ir šiemet juos pakeitė lygiai tokie patys įspūdingi nuostoliai. Tikėtina, jog po metų (ar keleto) kompanija vėl dirbs pelningai, nors tikriausiai dar turės praeiti nemažai laiko, kol bus grįžta į buvusius pelningumo lygius. O galbūt tokių puikių metų kaip 2007-ieji teks laukti net dešimtmetį. Shiller‘io 10 metų P/E tokiu atveju galėtų padėti atsakyti į klausimą, ar akcijos šiuo metu yra pigios, ar brangios.

Biržos svetainėje pateikiama Lietuvos biržoje kotiruojamų kompanijų pelningumo istorija dažniausiai nesiekia dešimties metų, tačiau surinkau tiek duomenų apie oficialiojo sąrašo kompanijų pelnus, kiek jų buvo galima rasti. Kadangi dar buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip kinta tokios ciklinės kompanijos kaip Lifosa pelnai, įtraukiau į skaičiavimus ir ją. Jeigu tiksliai sekti Shiller metodologija, tai reikėtų šiuos kompanijų pelnus pataisyti atsižvelgiant į infliaciją: ir nors paskutinius penkerius metus ji tikriausiai nedaug pakeistų situaciją, gali būti, jog pakoreguoti P/E santykiai būtų šiek tiek mažesni (gal 10, gal 15 procentų?).

Apie gautą P/E santykį palieku spręsti jums patiems, juolab aklai juo pasitikėti negalima – Sanitas (ar kokia Apranga) dabar ir Sanitas prieš 6 metus yra visiškai skirtingos įmonės. Detalius skaičiavimus galite rasti sudėtus Google Docs.