Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.

Skaitant šią knygą labai aiškiai suvoki, kad nuo kitų Baltijos šalių mes labai skiriamės tiek požiūriu, istorija, tiek architektūra ir kultūra. Visada buvome kitokie nei švedai, danai ar vokiečiai (o tuo pačiu ir kitokie nei latviai ir estai, kurie gyveno vokiškoje aplinkoje). Išskirtiniai tuo, kad paskutiniai pagonys, kad visai ne jūrinė valstybė, kad nepasklido pas mus reformacija, kad turime barokinius miestus. Labai įdomu pažiūrėti į save iš visai kito kampo.

Beje, knygoje buvo labai įdomi mintis apie tai, kodėl buvo tokie sėkmingi Baltijos šalių nacionalinių valstybių projektai tarpukariu: Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės galėjo tapti tiek Tarybos sąjungos, tiek baltųjų rusų, tiek dar kitokių okupantų žeme, bet atsilaikė. Autorius teigia, jog tokią sėkmę nulėmė žemės reformos idėja: žemė buvo nusavinta iš stambiųjų žemvaldžių ir padalinta vietiniams gyventojams, o savanoriams, kurie sutiko eiti į kariuomenę, buvo žadama (ir padalinama) dar daugiau žemės. Atsirado labai aiškus suvokimas, kad kovodamas už savo nacionalinę valstybę, tu kovoji už savo žemę. nieko keisto, kad antrojo pasaulinio karo metu užėjus bolševikams ir prasidėjus gandams apie žemės nusavinimą bei varymą į kolūkius vėl visi ėjo „kariauti už savo žemę“. O kadangi žemė po 5-10 hektarų buvo plačiai padalinta, tai ir tokių kovojančių buvo itin daug.

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Šią paskutinę idėją galima pilnai užskaityti, nors ji tikriausiai nėra labai nauja, mat šiuo keliu einame jau ne vienus metus.

Palyginimui, Estijos vizija yra tikrai ambicinga. Jie nekalba apie tai, kad reikia žūt būt susigrąžinti emigrantus: šiuolaikinės Estijos pilietis yra tas, kuris vieną dieną dirba Taline, paskui važiuoja į Singapūrą ir nuotoliniu būdu aptarnauja klientus Londone. Šiuolaikinis Estijos pilietis neprisiriša prie fizinės vietos, jis veikia visame pasaulyje. Ir stabdyti jo jokiu būdu nereikia įtikinėjant sugrįžti į tėvynę: priešingai, jam reikia suteikti kuo daugiau galimybių daryti savo verslą, uždirbti pinigus ir mokėti mokesčius Estijoje. Net ir būdamas Singapūre ar dirbdamas klientams Argentinoje jis vienodai lengvai gali nuotoliniu būdu susitvarkyti savo biurokratinius reikalus, jis turi visas galimybes būti visateisiu piliečiu. Dar daugiau – sukūrus tokią infrastruktūrą, ja galima leisti naudotis ir užsieniečiams: su mobiliu parašu galima lengvai atsidaryti įmonę Estijoje ir taip vykdyti savo veiklą. Estai supranta, jog šiuolaikiniame pasaulyje dėl piliečių mes konkuruojame su kitomis valstybėmis lygiai taip, kaip koks nors appsas internete konkuruoja dėl klientų dėmesio – ir šioje kovoje žemos būsto kainos ar mokytojo profesijos prestižas nelabai ką nulems. Tiesa, kai kurie Estijos žingsniai gal būt nuveda per toli (nepritariu internetiniam balsavimui, nes jų sistemoje jis nėra anoniminis), bet pats požiūris į šių laikų pasaulį ir savo vietą jame man labai imponuoja. Tuo tarpu mes įteisinsime dvigubą pilietybę ir tikriausiai manysime, kad taip išsprendėme savo demografines problemas.

Richard P. Feynman: Don’t You Have Time to Think?

Richard Feynman yra ne vieno „geeko“ idealas: fizikas, Nobelio premijos laureatas, labai sveiko požiūrio į visokią pompastiką ir biurokratiją (nors kaip tik kiti sako, kad „pasikėlęs“), aštriai juokingas ir įžvalgus. Kitos jo knygos („Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“, „What Do You Care What Other People Think“) yra labiau anekdotinių pasakojimų rinkiniai, o ši – dokumentinė jo laiškų rinktinė. Gal dėl to jį perskaičius Feynman atrodo labiau žmogiškas ir ne tiek užrietęs nosį: kartais jis pats pripažįsta, jog savo pasisakymais yra perspaudęs, atsiprašo, supranta savo klaidas.

Labai jaudinantys ir jo asmeniniai laiškai savo mylimosioms: pirmoji žmona sunkiai sirgo ir ji anksti mirė. Apie antrąją žmoną beveik neužsiminta, mat knygos sudarytoja – Feynmano įsivaikinta dukra, kuri atsirado jau jam gyvenant su trečiąja žmona. Sakoma, jog neilgai trukusi santuoka nutrūko dėl to, kad antroji žmona labai greit suprato, jog neįmanoma gyventi su žmogumi, kuris rytais pabudęs spręndžia diferencialines lygtis. Matyt, tiesos tame galėjo būti.

Tam, kam Richard Feynman yra sektinas pavyzdys, ši knyga nuostabiai atskleis jo įvairiapusę asmenybę. Tie, kas dar jo nepažįsta, tikriausiai pažintį turėtų pradėti kitomis jo knygomis.

Esther Perel: The State of Affairs

Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.

Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. JAV (bet juk ne vien ten) vyrauja kultūrinė nuostata, jog paaiškėjus, kad sutuoktinis tapo neištikimas, būtina skirtis – kitaip juk negerbi savęs. Bet ištikimybės ir neištikimybės laipsniai labai skirtingi (vieni neištikimybe laiko vien apsilankymus tam tikrose internetinėse svetainėse, o kitų „raudona linija“ nubrėžta tik tiek mylėjimusi be prezervatyvų) ir daug kas galėtų priklausyti nuo sutuoktinių sutarimo. Dažniausiai neištikimybė turi du svarbius požymius – intymumą su kitu žmogumi, kuris paverčia santuokos ryšį nebe tokiu ypatingu ir išskirtiniu bei paslapties faktorių: jei tai neslepiama nuo sutuoktinio, tai nėra neištikimybė.

Nežinau, koks turėtų būti sutuoktinių požiūris į vienas kito neištikimybę: tikriausiai tai kiekvieno susitarimo reikalas, nors mintis, jog visuomenė primeta per griežtas normas, kurių galbūt net neįmanoma palaikyti, yra įdomi. Labiausiai visgi knygoje man patiko logiški aiškinimai apie neištikimybės priežastis. Tai būna ir noras pabėgti nuo rutinos, pasijausti tuo, kuo galbūt galėjai tapti, bet jau nebebūsi, nuotykių troškimas, bėgimas nuo nuobodulio ir panašiai. Standartiškai yra kaltinama tik ta pusė, kuri „nuklydo į šoną“, bet to priežasčių galima atrasti abiejų pusių elgesyje. Galbūt žmona jaučiasi užguita, užsisėdėjusi namie, o vyras grįžta iš darbo pavargęs ir jam visiškai nereikia romantikos, galbūt žmona, auginanti vaiką, užsikasusi buityje, ir jai visai nesinori tenkinti vyro seksualinius poreikius – ji nori tik pailsėti žiūrint serialą. Kita vertus, rašoma, jog tokios žmonos labai greitai gali atgauti savo lytinį potencialą horizonte pasirodžius kokiam žaviam santechnikui – su juo jos jaučiasi vėl patiriančios nuotykį ir gali trumpam pamiršti savo motiniškas ar žmonos pareigas. Būtent dėl to sakoma, jog seksas „iš reikalo“ (kai žmona savo pareigas atlieka tik tam, kad patenkintų vyrą, o ne pati patirtų malonumą) irgi nepriveda prie gero: seksas su savo vyru, kaip kokia namų ruoša, tampa darbu.

Dar vienas netikėtas skyrius knygoje kalba apie meilužių jausmus. Tradicinėje porų terapijoje konsultuojami tik sutuoktiniai, o meilužes ar meilužius stengiamasi ištrinti. Jų jausmai irgi būna svarbūs: neretai įsimylėjusi meilužė metų metais taikstosi su tokia savo padėtimi, nes vis viliasi, kad vyras dėl jos paliks savo žmoną. Deja, dažniausiai viskam paaiškėjus meilužė tampa nereikalinga: arba vyras stengiasi grįžti į doros kelią, arba šeimai iširus, meilužė nebėra „nuotykių“ šaltinis ir jos patrauklumas sumenksta.

Nežinau, ar su viskuo knygoje galima sutikti, bet susimąstyti ji tikrai privertė. O tokios knygos man labai patinka.

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.

Keletas patarimų apklausų sudarytojams

Artėjant tam pavasario metui, kai į elektroninį paštą bei Facebook’o srautą pradeda plaukti studentų prašymai užpildyti nuobodžias ir skausmingai ilgas bakalaurinių ar magistrinių darbų anketas, užtikau labai neprastą „Partially Derivativepodcast‘o seriją apie tai, kaip teisingai tas apklausas sudarinėti. Kadangi patarimai buvo vertingi ir man pačiam, dalinuosi trumpa jų santrauka:

  • Prieš sudarant apklausos anketą reikia gerai pagalvoti, kokius duomenis nori surinkti ir kaip tuos duomenis analizuosi. Visai ne pro šalį būtų iš anksto susidaryti sąrašą grafikų, kuriuos norėsi nupiešti ir nuspręsti, kokias regresijas skaičiuosi. Anketa žymiai sutrumpės, kai tikrai žinosi kokių tiksliai duomenų reikia, o ir klausimai bus žymiai tikslesni: gal iš tiesų reikia sužinoti, kaip klientai vertina restorano maisto kokybę, o ne tai, ar jiems tiesiog patiko jame apsilankyti. Kuo trumpesnė anketa – tuo geriau. Niekas nenori švaistyti laiko pusvalandį pildydamas anketą apie restoraną.
  • Tiksliai apibrėžk savo tiriamųjų populiaciją, nes nuo to priklausys ir tavo klausimai. Jei darai apklausą apie Pokemonus, tikriausiai gali naudoti ir ne tokią formalią kalbą, nes tavo respondentai bus jauni, bet jei klausinėji apie pensijų fondus, tai ir klausimai turėtų būti labiau solidūs.
  • Klausimai turi būti trumpi ir aiškūs. Juos respondentai turi suprasti be jokių papildomų paaiškinimų.
  • Klausimai turi būti objektyvūs. Neklausk „Ar tau labai patiko mūsų restorane?“ (Bet juk tai savaime suprantama, ar ne?)
  • Kad ir kokį užduosi klausimą visada gausi kažkokį atsakymą, bet ar pats klausimas buvo teisingai suformuluotas ir teisingai suprastas?
  • Geriausia prieš paleidžiant apklausą ją patestuoti su keliais žmonėmis. Reiktų jų paklausti, kaip jie suprato klausimus, ar jiems nekilo neaiškumų. Kiek užtruko laiko užpildyti anketą? Jei testuojama internete, galima pažiūrėti ties kuriuo klausimu žmonės daugiausiai užtrunka laiko – gal jis per sudėtingas ar tiesiog sunku apsispręsti?
  • Apklausa turėtų būtų kuo trumpesnė, bet jei apklausinėji žmones asmeniškai gyvame susitikime, ji gali trukti ir pusvalandį ar valandą. Apklausiant telefonu respondentai ima dairytis į laikrodį po 10-15 minučių, o internete jie dažniausiai pasiruošę paskirti tik keletą minučių. Tiesa, jei apklausos klausimai yra labai įdomūs, jos trukmė gali būti ir ilgesnė, bet geriausia galvoti, kad tavo apklausa nėra labai įdomi.
  • Reikėtų vengti atvirų klausimų, nes juos sunku analizuoti. Analizuojant juos kažkaip reikės sudėlioti į kategorijas, o tai nėra lengva automatizuoti.
  • Internete reikėtų vengti didelių klausimų blokų, kur prašoma nuo 1 iki 10 sužymėti savo vertinimus daugeliu kriterijų (pvz „Nuo 1 iki 10 įvertinkite: grožį, spalvą, kvapą, vaizdą, pojūtį, šaltį, etc“). Dažniausiai tokie klausimų blokai netelpa mobilaus telefono ekrane ir juos labai sunku teisingai sužymėti, ypač jei reikia slinkti ekraną.
  • Respondentai dažnai yra tinginiai ir linkę pasirinkti lengviausią variantą. Jei reikia rinktis iš kelių kategorijų („obuolys“, „kriaušė“ ar „bulvė“), jie dažnai pasirinks pirmą, todėl kartais vertakiekvienam respondentui atsakymus pateikti atsitiktine tvarka.
  • Jeigu vertinimo skalė susideda iš nelyginio skaičiaus kategorijų („įvertinkite nuo vieno iki penkių“), tingus respondentas žymiai lengviau pasirinks neutralią vidurinę reikšmę. Jei būtinai norima, kad respondentas pagalvotų geriau ir išreikštų savo (kad ir silpną) preferenciją, reikia prašyti rinktis iš lyginio skaičiaus kategorijų („nuo vieno iki keturių“ arba „nuo vieno iki dešimt“). Tiesa, skalė nuo vieno iki dešimt dažnai yra per smulki: lengviau apsispręsti, kai galima rinktis iš 4-5-6 kategorijų.
  • Ar leisti rinktis kategoriją „kita“ paliekant vietos įrašyti savo variantą? Dažniausiai taip, bet reikia palikti vietos tik vienam ar dviem žodžiams, kad nebūtų daug vietos plėstis (kiek vietos paliksi, tiek kas nors ir prirašys, o po to tai sukels problemų duomenis analizuojant ir kategorizuojant). Apklausos testavimo metu reikia stebėti, ar daug kas renkasi variantą “kita” ir pagal tai pakoreguoti atsakymų variantus. Galutinėje apklausoje reiktų tikėtis, kad šio varianto pasirinkimas nedominuos.
  • Analizuojant apklausos duomenis reikia atkreipti dėmesį į atsakymų pasiskirstymą. Jei visi repondentų atsakymai yra beveik vienodi, iš apklausos gausi nedaug informacijos. Jei visi tavo restoraną vertina penkiomis žvaigždutėmis, tikriausiai ne visai teisingai formuluoji klausimą.
  • Apklausos pradžioje nedėk demografinių klausimų (amžius, lytis, pajamos ir t.t.), nes respondentui tai nuobodu. Paklausk ką nors intriguojančio, kad respondentas susidomėtų ir norėtų iki galo užpildyti visą anketą. Žmonės nuo pat pirmųjų klausimų savo anketinių duomenų pildyti nenori – jie vis dar sprendžia ar verta paskirti savo penkias ar dešimt gyvenimo minučių tavo apklausai.

Lietuvos miestų gatvės

Miestų žemėlapiai mane traukia kaip blizgučiai šarkas: nuo pat mažų dienų mėgau ištisas valandas juos tyrinėti vedžiodamas pirštais autobusų maršrutus, šnabždėdamas sau gatvių pavadinimus ir įsivaizduodamas miesto gyvenimą pagrindinėse sankryžose. Tad Rūtai užrodžius naują Pitono modulį OSMnx, kuris leidžia iš openstreetmaps duomenų nupiešti labai estetišką Allan Jacob knygos „Great Streets“ stiliaus žemėlapį negalėjau susilaikyti jo neišbandęs. To rezultatas: visų Lietuvos miestų centrinės kvadratinės mylios žemėlapiai.

Tokiuose žemėlapiuose dažniausiai į akį krenta kvartalų simetrija ir tvarka, o Lietuvoje to beveik neįmanoma rasti. Lietuvoje nedaug miestų, kuriame stipriai būtų padirbėjusi miesto planuotojo liniuotė: neskaitant įvairausių sodų ir garažų bendrijų itin tvarkingą smulkų gatvių tinklelį galima rasti Klaipėdos senamiestyje, ir tik Palanga, Šalčininkai ar Tauragė išlaiko daugiau mažiau kvadratinių kvartalų tinklą. Stebėtis nereikėtų: miesteliai kūrėsi gana seniai ir ne tuščiose vietose, dar prieš bandant natūralų procesą suvaldyti miesto architektams.

Tauragė išplanavimu panaši į Amerikos miestus

Itin įdomus naujai projektuotų miestų gatvių tinklas: Elektrėnai atrodo lyg įsprausti į vienos gatvės žiedą. Tokį patį dirbtinio suspaudimo įspūdį daro ir Ventos žemėlapis – vienoje kelio pusėje senoji individualių namų Venta, o kitoje – daugiaaukščių rajonas.

Senoji Venta vienoje kelio pusėje labai skiriasi nuo naujosios Ventos kitoje

Vienas svarbiausių faktorių, nulemiančių gatvių tinklą yra vandens telkiniai ir upės: jos skiria miesto dalis, arba atvirkščiai – įspraudžia į rėmus (pvz. Trakai). Nors kartais tokią funkciją atlieka geležinkelis – Varėna lyg nurėžta bėgių linijos.

Įsprausti tarp ežerų Trakai

Visgi man gražiausias Lietuvos miestų gatvių tinklas yra Zarasuose. Reikės kada apsilankyti.

Zarasų gatvių planas

Čia yra dar bent šimtas kitų žemėlapių. Tereikia pasirinkti miestą.


Pagalbos! Kaip pasirinkti kam padėti?

Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.

Vienas žymiausių investuotojų Warren’as Buffett’as turi man patinkantį principą: į labdarai išleistus pinigus reikia žiūrėti kaip į investicijas – jie turi duoti kuo daugiau naudos. Juk tuos pačius šimtą eurų galima išleisti begale būdų: liejant paminklines lentas ar gelbstint gyvybes Afrikoje, tiesiog išdalinant vargšams gatvėje ar dirbant link to, kad jie galėtų patys save išsimaitinti. Nuo pačio aukotojo priklauso, kokių tikslų jis nori pasiekti, bet jeigu jau turi tikslą išgelbėti kuo daugiau pamestų gyvūnų gyvybių, verta pagalvoti, kaip tai padaryti efektyviausiai. Dėl šios priežasties labai svarbūs labdaros fondo efektyvumo rodikliai – kiek iš paaukotų lėšų galų gale pasiekia galutinius naudos gavėjus, o kiek jų išleidžiama administravimui ir reklamai apie gerus darbus. Efektyviai organizuoti fondo veiklą, kaip ir sukurti gerai veikiančią pelningą kompaniją nėra labai paprasta, todėl pats investuotojas pasitiki tais, kuriems jau tai pavyko: jis savo lėšas yra paskyręs Bill’o Gates’o labdaros fondui.

Bet pagrindinis klausimas išlieka: pasaulyje yra daug neišspręstų problemų, tad kurią iš jų turėtų padėti spręsti paaukotos lėšos? Kaip pamatuoti naudą visuomenei: ar sumažintos kančios kiekiu, ar pagerinta gyvenimo kokybe, ar praturtinta siela? Ar didesnę naudą neša vaikui nupirkta knyga ir uždegtas noras siekti mokslo ar iš bedugnės ištrauktas alkoholikas ir jam sugrąžinta gyvenimo viltis? Atsakymų tam neturiu, nors linkstu manyti, jog norėtųsi prisidėti prie problemų sprendimo iš esmės: duoti ne žuvį, o meškerę, investuoti į tai, kad bėdon patekęs tvirtai atsistotų ant kojų ir vėliau jau galėtų padėti kitiems.

Todėl prašau pagalbos: ieškau efektyviai pasaulį gerinančių idėjų, kurioms gal trūksta ne tiek jau daug pinigų. Kokiems tikslams jūs aukojate savo lėšas? Gal tai mane užves ant kelio mano paieškose, o gal bus naudinga ir kitiems, kuriems kyla panašios mintys apie aukojimą.

Jorge Luis Borges – „Smėlio knyga“

Pažvelgus į savo perskaitytų knygų sąrašą ir suskaičiavus pastaraisiais metais skaitytas grožinės literatūros knygas vargiai priskaičiuočiau iki dviženklio skaičiaus: gal tik kas dešimtą galima būtų priskirti šiai kategorijai. Keletą metų prioritetą teikiau negrožinėms knygoms apie ekonomiką, skaičius ir istoriją, apie sąsajas, ryšius ir priežastis, apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip yra sudėliotas, nuvertindamas ištisus išminties klodus, sudėtus į grožinius kūrinius. Šiemet bus kitaip: labai džiaugiuosi, jog keletas draugų įtraukė mane į knygų skaitymo klubą, kuriame kas mėnesį perskaitome po ne pačią lengviausią grožinę knygą. Prasiplečia ne vien skaitomų knygų ratas, priversdamas perskaityti tai, ko anksčiau negalėjai savęs prisiversti pabaigti (dabar jau džiaugiuosi, jog visgi pavyko perskaityti bent vieną Salman Rushdie kūrinį), bet ir pats skaitymas įgauna naują kokybę, žinant, kad susitikus reikės papasakoti knygos paliktą įspūdį – tai leidžia ją geriau išgyventi ir pajausti. O ypač smagu tai, kad kiekvienam perskaičiusiam tą pačią knygą užkliūna skirtingi dalykai, ir tai dar labiau praturtina knygos skaitymo patirtį.

Taip atsitiko ir su Jorge Luis Borges‘u: jei ne šis knygų klubas, tikriausiai nebūčiau jo paėmęs į rankas, o štai dabar manau atradęs kone naują mėgstamiausią rašytoją. Borges‘o kūryba – trumpi, kelių puslapių apsakymai, gilumu nenusileidžiantys storiems romanams. Pats rašytojas yra teigęs, jog nemėgsta ilgų knygų: kam rašyti šimtus puslapių ir keliuose tomuose vyniotį kokią mintį, jei galima apsimesti, jog ta knyga jau parašyta ir įsivaizduoti, kad rašai jos recenziją. Borges’as yra didis žodžio meistras: atrodo, jog glaustuose apsakymuose nėra jokių nereikalingų žodžių, tekstas vos keliais sakiniais sukelia nuotaiką ir gilų įspūdį. Ne viską iš karto lengvai galima perkąsti, ir, anot paties Borges’o, ne visur metaforose reikia ieškoti gilios prasmės, kartais reikia tiesiog mėgautis tekstu. Ir taip būna: skaitai, skaitai, apysaka darosi vis keistesnė, galvoje pradeda kirbėti mintis, kad ji keistoka ir nelabai žinai ką ja norėta pasakyti ir staiga paskutinėje pastraipoje – BAM! Oho! Matai kaip!

Tos Borges‘o apysakos – kaip saldainiai, kurių iš karto nevalia suvalgyti per daug, jais reikia mėgautis po truputį. Po vienos imi galvoti apie begalybę ir ką gali jausti nemirtingasis, po antros medituoji tavo riboto laiko suteikiamą prasmę, po trečios svarstai apie gana absurdiškai atrodantį žmogaus tikėjimą savo galia pilnai suvokti pasaulį, po ketvirtos stebiesi aklos aistros trumparegiškumu. Vis nauja apysaka, vis nauja gili tema apmąstymui. Vis naujas priminimas, kad mes klaidžiojame it labirinte, naiviai, bet tvirtai įsitikinę, kad iki galo pilnai suprantame chaosą ir beprasmybę. Labai patiko, skaityčiau dar kartą.

Robotas irgi žmogus

Iš pažiūros duomenų analizė yra labai nešališkas ir objektyvus reikalas: paimi krūvą duomenų, perleidi per sudėtingą statistinių algoritmų mėsmalę ir gauni kažkokias įžvalgas. Mūsų produktą labiau mėgsta Marijampolėje, brangesnius produktus moterys perka savaitgaliais, socialiniuose tinkluose sekantys veikėją X skaito portalą Y, bent tris kartus gavę labai didelę mėnesinę sąskaitą yra linkę perbėgti pas konkurentus. Su regresijomis (ar sudėtingesnėmis analizėmis) ginčytis sunku, nes duomenys lyg ir kalba už save. Nebereikia spėlioti ir remtis dažnai mus pavedančia intuicija. Bet algoritmai nėra jau tokie neutralūs: jie klysta visai kaip žmonės, nes jie mokosi iš tų pačių žmonių jiems pateiktų duomenų. Tad aklai pasitikėti algoritmų sprendimais nereikėtų.

Vienas to pavyzdys yra JAV naudojamas algoritmas, sprendžiantis apie nuteisto nusikaltėlio polinkį dar kartą nusikalsti. Neseniai buvo pastebėta, jog šis algoritmas turėjo rasistinių polinkių: jeigu esi juodaodis, jo nuomone, tavo recidyvizmo tikimybė didesnė. Kadangi tokiais algoritmais naudojamasi sprendžiant, kokio dydžio bausmę skirti, juodaodžiai už tokius pat pažeidimus automatiškai baudžiami stipriau nei visiškai toks pats baltasis kaimynas, kuris gyvena beveik identiškomis socialinėmis sąlygomis. Su panašiomis diskriminacinėmis problemomis susiduria ir moterys: algoritmai mano, kad jos turi žymiai mažesnę tikimybę uždirbti aukštesnę algą, todėl net joms net nerodo gerų darbo pasiūlymų. Jei tik keliolika procentų vadovų yra moterys, tai net neverta švaistyti lėšų joms rodant vadovų darbo skelbimus.

Tokią algoritmo klaidą ištaisyti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Net jei įstatymais uždrausi kuriant algoritmą atsižvelgti į žmogaus lytį ar odos spalvą, yra daug kitų su šiais dalykais koreliuojančių faktorių. Jei 82% namų ūkių su nepilnamečiais ir tik vienu suaugusiuoju sudaro vieniša mama su vaikais, tai iš šeimos sudėties nesunku atspėti suaugusiojo lytį. Juodaodžius galima atskirti pagal vardus, o Lietuvos atveju, tautybę tikriausiai nesunku suprasti pagal pavardę. Žmogaus gyvenamosios vietos pašto indeksas irgi labai daug ką pasako.

Dirbtinio intelekto algoritmai yra kaip vaikai, kurie mokydamiesi iš aplinkos pradeda suvokti ryšius tarp kintamųjų. Lygiai taip, kaip svarbu, jog vaikas bendrautų su tinkamais žmonėmis ir augtų ne asocialioje aplinkoje, taip ir algoritmo negalima lengvabūdiškai tiesiog paleisti mokytis į platųjį pasaulį. Tai pernai suprato Microsoft, paleidusi savaime besimokantį Twitterio botą Tay, kuris per kelias valandas iš interneto vartotojų išmoko daug rasistinių frazių ir tapo piktu keikūnu. Net ir akylai prižiūrint dirbtinio intelekto mokymosi procesą, mokymosi pavyzdžių imtis turi gerai atitikti realaus pasaulio proporcijas (o tai nevisada lengva pasiekti). 2015-aisiais Google išleistas atpažįstantis objektus nuotraukose algoritmas sukėlė skandalą, mat juodaodžių nuotraukas klaidingai klasifikuodavo kaip beždžiones: jis mokėsi daugiausiai iš baltųjų nuotraukų. Panašiai, kaip Delfi žino apie automobilius tik tiek, kad jie dažnai patenka į avarijas.

Galų gale net jei ir labai atsargiai suformuosi duomenų imtį algoritmo mokymuisi ir atidžiai prižiūrėsi visą procesą, mūsų visuomenėje yra tam tikrų stereotipų ar šališkumų, kurie atsispindės duomenyse. Jei dirbtinio intelekto algoritmą mokysi naudodamasis 1870-ųjų studentų duomenų baze, tikėtina, jog jis į magistro programą siūlys priimti beveik vien tik vyrus. Jeigu algoritmas išmoksta tavo keistumus ir atsižvelgdamas į tavo iškreiptą pasaulio vaizdą tau siūlo skaityti tik straipsnius apie konspiracijos teorijas, tai tik padidina tavo tikėjimą jomis – algoritmai ne tik kad nepadeda objektyviau suvokti pasaulį, bet vis labiau jį iškreipia. Klaidingi įsitikinimai sustiprinami ir daromos vis didesnės klaidos.

Ar yra išeitis iš šios spiralės? Vargu, ar visiškai įmanoma sukurti idealius algoritmus, nes jie tėra mūsų visuomenės atspindys. Kritinis mąstymas ir skeptiškumas tampa labai svarbiais įrankiais atskiriant tiesą nuo melagingų naujienų, tik šiais hiperaktyviais laikais, kai dėmesį gali sukaupti tik kelioms sekundėms, tai tampa brangu ir nemadinga.