Juodkalnija

Praėjusią savaitę teko dalyvauti konferencijoje Dubrovnike, Kroatijoje. Kai pamatėme, jog vakare Dubrovnikas tampa gana nykia vieta, kur gal tik vienoje užeigoje galima rasti kiek daugiau nei kelias dešimtis žmonių, nutarėme nuvažiuoti vakaro praleisti į Juodkalniją. Juk ten net paskutinį Džeimso Bondo filmą filmavo, ir šiaip esu girdėjęs neblogų atsiliepimų apie šalies grožį, tad tikėjomės visai nemažai.

Radom nemažai egzotikos, bet ne tokios kokios tikėjimės. Taip, gamta labai graži, skaidraus vandens įlankos apsuptos kalnų grandinėmis paliko nuostabų įspūdį. Kiek kitokį įspūdį paliko tai, jog keliai siauri, prieinantys prie pat vandens, o jokių kelkraščio žymėjimų, tvorelių ar atšvaitų nėra. Kas dešimta mašina važiuoja be valstybinių numerių (dažniau prabangesnės, ir dažniausiai agresyviausios savo vairavimo būdu), naktį visai normalu važiuoti be užpakalinių žibintų ar girtam blaškytis viduriu kelio. O ir kelias kai kuriose vietose tiesiog dingsta — kartais galima vos neįlėkti į metro gylio, dviejų pločio ir dešimties metrų duobę, kuri buvo gal kadaise iškasta kokiems nors vamzdžiams keisti: savaime suprantama, jokio įspėjamojo ženklinimo ar aptvėrimo nematyti.

Galų gale per dvi valandas įveikę apie 100 kilometrų atsiradome mieste pavadinimu Budva, kuriame mūsų turėjo laukti linksmybės ir gerai praleistas laikas. Miestelis kurortinis, bet iš vis dar tvarkomų restoranų galima spręsti, jog turistinis sezonas dar neįsibėgėjęs. Miestelyje daug rusų turistų, muzikos profesionalumas panašus į Palangos Basanavičiaus gatvę, labai sunku susišnekėti angliškai (beje, rusiškai irgi gana painoka). Pavalgėm gana skaniai, bet irgi įdomiai: užsisakius pipirinį kepsnį vietoj tikėtosios jautienos gavau vištienos krūtinėlę, įdarytą kumpiu bei sūriu, tiesa, visgi su pipiriniu padažu. Padavėjas buvo labai juokingas, tad per daug pykti negali.

Visgi Budvoje užtikome ir malonių dalykų: ypač prabangios jachtos stovėjo uoste (vienas kolega netgi teigė, jog viena iš jų prilygsta Bentley markės automobiliui ir verta virš dešimties milijonų dolerių), o atmosfera Budvos senamiestyje, išraižytame labai siaurų gatvelių buvo visai miela: bent jau muzika buvo vakarietiška, ir žmonės jaunesni nei keturiasdešimtmečiai. Tikriausiai potencialo ši šalis turi, bet kol kas dar jis nelabai išnaudojamas.

Tad koks buvo bendras įspūdis apie Juodkalniją apsilankius joje tik vieną naktį? Sakyčiau „mixed“. Iš vienos pusės šalis turi labai daug potencialo, gamta labai graži, senamiestis Budvoje irgi paliko gerą įspūdį (ir jų nacionalinė valiuta — euras!). Iš kitos pusės, šaliai reikia daug investicijų į infrastruktūrą, pritraukti gal kitos klasės turistų segmentą (vos už sienos, Kroatijoje vyrauja pagyvenę britų turistai). Juodkalnijos kaimas atrodo labai skurdus, o ir miestuose dar daug nišų verslui: geriausios parduotuvės, kurias teko matyti buvo degalinės. Economist nesename straipsnyje teigia:

Infrastructure is cracking at the seams, but roads are being resurfaced and a campaign has started to clean up this often garbage-strewn country.

Taigi ši metų senumo valstybė visgi po truputį tvarkosi, o turint noro galima pasiekti nemažai, juolab potencialo yra.

Devalvavimas ir lengvi pinigai

Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.

Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų). Jeigu po metų litas devalvuojamas tik 10%, tai toks biznis vis tiek bus nepelningas, kadangi tavo pelną iš devalvavimo suvalgys paskolos palūkanos. O kas bus, jeigu litas iš viso bus nedevalvuotas? Teks patirti 15% kaštus per metus — juk tokia yra šiame pavyzdyje apsaugos nuo devalvacijos kaina. Be to, laisvoje rinkoje esant lūkesčiams, jog litas bus tikrai devalvuotas, lito palūkanos turėtų būti žymiai didesnės nei 20% (tiksliau jos turėtų būti artimos devalvacijos santykiui) — jeigu rinka veikia efektyviai, (bent jau akivaizdžių) arbitražo galimybių neturėtų būti. Tad dar sunku pasakyti, ar iškilus devalvacijos grėsmei aprašoma spekuliacija pasiteisintų. Na, bent jau sunku būtų pavadinti ją „lengvais pinigais“.

Dar vienas pastebėjimas: Rytis užsimena, jog tokios spekuliacijos yra žalingos ir uždirbti pinigai neturėtų būti malonūs. Nematau čia jokių moralinių problemų — devalvavimo grėsmė kyla dažniausiai ne be pagrindo, ji dažniausiai rodo, jog (fiksuotas) valiutos kursas nebeatitinka realybės. Ar yra moralu pardavinėti pervertintą daiktą (šiame pavyzdyje litus), nes tikiesi, kad jo kaina kris? Manau, kad taip: jei manyčiau kitaip, tai tikriausiai ir investavimu negalėčiau užsiimti.

Diskusija apie būsto paskolas

Vakar Finansų analitikų asociacijoje vyko uždara diskusija nekilnojamo turto paskolų klausimais: buvo įdomu sužinoti ar didėjančios palūkanos bei aukštos nekilnojamo turto kainos, kurios gali pasirodyti sunkiai įkandamos norintiems pirkti būstą, nedidina pradelstų paskolų rodiklių ir nekelia grėsmės nekilnojamo turto rinkai (teoriškai galbūt įmanomas juodasis scenarijus: kyla palūkanos, žmonės negali išsimokėti būsto paskolų ir yra priversti parduoti butus, atsiradusi pasiūla numuša butų kainas).

Pradelstų paskolų rodiklis Lietuvos bankuose yra labai mažas, bet tuo nereikėtų labai stebėtis, kadangi gyvename ekonomikos bumo periodu, pinigų žmonės nestokoja, nedarbas mažas. Be to, skolininkams susidūrus su nemokumo problemomis (tarkime darbo netekimas, arba sunki liga), jie labai lengvai gali grąžinti pasiimtas būsto paskolas parduodami būstą — pastaraisiais metais nekilnojamo turto kainos labai sparčiai kilo, tad būsto paskola dažniausiai sudaro ne tokią didelę dalį būsto vertės. Žinoma, sustojęs (ar bent jau sulėtėjęs) būsto kainų augimas padidins bankų prisiimamą riziką, tačiau šiuo metu realių grėsmių neįžvelgiama. Didžiausias pavojus nekilnojamo turto rinkai kiltų tuo atveju, jeigu Lietuvos ekonomika pereitų į nuosmukio periodą ir stipriai padidėtų nedarbas: būtent pastovių pajamų praradimas yra priežastis, dėl kurios skolininkai gali ryžtis parduoti savo butus, tuo tarpu palūkanų didėjimas keliais procentiniais punktais didelės naštos skolininkams nesukelia. Šiuo metu Lietuvos bankai būsto paskolas išduoda griežtesnėmis sąlygomis nei bankai Latvijoje ar Estijoje (pavyzdžiui, atsižvelgiama tik į legalias ir pastovias pajamas), o būsto paskolų grąžinimui bei palūkanų mokėjimui skolininkai sumoka apie 40% savo pajamų (vidutinės pajamos apie 3 kLTL), tad situacija nėra įtempta. Tiesa, Lietuvoje nemaža paskolų dalis išduota litais, tad paskolų palūkanos priklauso nuo VILIBOR, kuris šiuo metu yra apie 70 bazinių punktų didesnis nei EURIBOR (Latvijos lato devalvavimo atgarsiai?), o tai kartu reiškia, jog palūkanos gali didėti daugiau nei Europoje.

Lietuvos bankas, stebėdamas situaciją visgi nelabai ką gali padaryti, net jeigu ir matytų tam tikras grėsmes — šiuo metu labiau probleminės atrodo vartojimo, o ne būsto paskolos. Lietuva yra maža atvira ekonomika, kuri priklauso nuo užsienio kapitalo srautų, o tikrąsias centrinio banko funkcijas atlieka Švedijoje esantys Lietuvos bankų motininiai bankai — tai jie sprendžia, kiek lėšų galima skirti paskoloms Baltijos valstybėse. Vieninteliai realūs instrumentai, kuriuos galima naudoti Lietuvoje yra fiskalinė politika: nekilnojamo turto mokesčio įvedimas, būsto paskolų lengvatų panaikinimas ir pan., tačiau abejotina, ar tai labai lengva įgyvendinti politiškai. Bet šiuo metu to daryti ir nereikia.

Trumpai tariant, artimiausius metus ar kitus, nieko blogo neturėtų įvykti ir didelių pokyčių nenusimato, o nekilnojamo turto kainas Vilniuje turėtų daugiau veikti tokie veiksniai kaip rajono bendrojo plano tvirtinimas (kuris padidintų sklypų individualiai statybai pasiūlą, taigi dalis žmonių keltųsi iš butų į namus, o tai galbūt mažintų butų kainas), o ne palūkanų didėjimas ir paskolų neprieinamumas.

Rolf Jensen: Svajonių visuomenė

Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti.

Autorius teigia, jog po informacinės visuomenės, kuri garbino visko automatizavimą ir gyvenimo lengvinimą, iškils svajonių visuomenė, kuriai svarbiausias dalykas bus išgirstos istorijos, patirti įspūdžiai ir emocijos. Tokia visuomenė nebepirks daikto vien dėl to, kad jis puikiai atlieka savo funkciją — labai svarbu, jog tas daiktas kartu turėtų ir puikią „istoriją“: perki Apple, nes tai leidžia pasijusti trendy; geri Fair Trade kavą, nes taip jautiesi, jog padedi kavos fermeriams skurdžiose šalyse; vartoji organiškus produktus, nes taip manai, jog rūpiniesi ekologija. „Iešmučiai“, — sakytų kai kurie, bet tokia jau ta post-burbulinės visuomenės vizija, ir, atrodo, jog autoriaus pranašavimai daugiau ar mažiau pildosi. Marketingas šiuolaikinėje visuomenėje tapo itin svarbiu dalyku.

Dar viena, atrodytų gana teisinga mintis — žmonės dirbs ilgiau, nes darbas vis labiau taps saviraiškos priemonė. Bet ilgesnės darbo valandos nereiškia, jog esi išnaudojamas, tiesiog žmonės dirbs įdomesnius dalykus, jie patys norės daugiau laiko praleisti darbe. Visa tai bus įmanoma dėl to, jog nemažai nuobodžių darbų turėtų būti atliekami automatizuotai, kompiuterių pagalba, žmonėms teks atlikti labiau kūrybiškas užduotis. Aišku, dar tikriausiai nedaug žmonių tikrai mėgsta savo darbą, bet šis ateities spėjimas lyg ir juda link išsipildymo, ir bent jau gali būti sėkmingai pritaikytas man asmeniškai — darbas yra saviraiškos priemonė, neskaičiuoju darbo valandų, ir nesijaučiu, jog sunkiai dirbu, kadangi dirbti įdomu.

Tiesa, kai kur autorius visgi žiūri į ateitį per daug naiviai. Pavyzdžiui, jis pranašauja, jog skurdžios ir primityvios tautos ateityje turės labai gerą konkurencinį pranašumą prieš išsivysčiusias tautas: jos yra pilnos legendų, jų primityvumas turėtų labai masinti šią naująją visuomenę, kuri tik ir ieškos naujų potyrių. Galbūt turizmas šiek tiek ir pridės papildomų pajamų prie skurdžių valstybių BVP, bet kažkaip sunkoka įsivaizduoti, jog kokia nors Afrikos valstybė, kurioje dar kartas nuo karto vietiniai karaliukai pasišaudo iš susipirktų Kalašnikovų, o piliečiai sunkiai kapstosi nederlingoje žemėje, bandydami išlipti iš bado ir skurdo, taip staigiai ims ir suklestės, nes visiems taps labai įdomios jų mitologinės pasakos ir turizmas po bekraštę dykumą. Dar vienas autoriaus ateities vizijai — žmonės pirks įmonių akcijas, nes jiems patinka įmonės, o ne dėl to, jog jie siekia finansinės naudos — irgi vargu ar lemta išsipildyti (nors labai norėčiau! — turėtų būti žymiai lengviau uždirbti akcijų rinkoje; tereiktų investuoti racionaliai pasvėrus finansinius rodiklius). Na, taip, yra šiek tiek žmonių, kurie turi nusipirkę kokią nors vieną kitą Google ar Apple akciją dėl to, jog jiems patinka šios kompanijos, bet toks mąstymas labai jau primena dot.comedy laikus — nieko keisto, nes visgi knyga rašyta 1999-aisiais.

Ernst Gombrich: The Story of Art

Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.

Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.

Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.

Internetinės atakos prieš Estiją

Šios savaitės Economist rašo (straipsnio kopija, jeigu neprieinate), jog atakos prieš Estijos interneto svetaines iškėlė daug klausimų NATO generolams: dar nei viena NATO narė nebuvo puolama kibernetinėje erdvėje, tad neaišku kaip reikėtų traktuoti šiuos veiksmus. Jeigu būtų paleista raketa į komunikacijų centrą NATO valstybėje, tai vienareikšmiškai tai būtų traktuojama kaip karo veiksmas, bet kaip traktuoti internetines Denial of Service atakas? Ypač kai papildomo galvos skausmo prideda tai, jog labai sunku nustatyti iš kur jos koordinuojamos ir kas yra už jas atsakingas — dauguma atakų veikia per užkrėstus kompiuterius, kurių savininkai dažniausiai net nenutuokia, jog jų įranga naudojamasi piktais tikslais.

O internetinės atakos nėra toks jau ir nekaltas dalykas: Economist mano, jog Estijos ekonomikai jos gali pakenkti daugiau nei Rusijos akcijos nepirkti Estiškų prekių ar nutraukti traukinio Talinas-Sankt Peterburgas maršrutą. Juk jeigu neveikia bankų internetinės svetainės, negalima naudotis elektroninėmis valdžios teikiamomis paslaugomis, ekonominis gyvenimas šalyje turėtų jeigu ne apmirti, tai bent jau žymiai sulėtėti. Kaip sako straipsnyje cituojami estai “jaučiamės kaip grįžę į akmens amžių ir bendraujame su pasauliu per telefoną ir faksą”. Be to, internetinio ryšio sutrikimai trukdo Estijai kovoti ir su Rusijos propagandiniu karu.

Geriausia gynybos priemonė prieš tokias atakas būtų serverių turėjimas ir kitose NATO šalyse. Matyt NATO generolams reikės geriau pagalvoti, kaip apsaugoti aljanso nares nuo kibernetinių atakų.

ATNAUJINIMAS: Apie tai Lietuvoje rašo delfi ir .

Bankroto nauda

Šiandien nuskaičiau įdomią mintį apie kompanijų diversifikacijos žalą, kuri privertė pamąstyti apie tai, kokią naudą gali atnešti bankrotas:

Jei viename padalinyje susidariusius nuostolius kompensuoja kituose padaliniuose sukurti ištekliai, tai bankroto ir darbo netekimo grėsmė tampa mažiau motyvuojanti.

Bankrotas tarp ekonomistų ir plačiosios visuomenės vertinamas labai skirtingai: dažniausiai ne ekonomistai į bankrotą žiūri kaip į didelę nesėkmę ir vienareikšmiškai blogą dalyką, tuo tarpu ekonomikos mokslų ragavusiems bankrotas tėra tik efektyviai veikiančios ekonomikos ir išteklių paskirstymo pavyzdys — kompanija nesukūrė pakankamai pridėtinės vertės visuomenei, todėl jos veikla turi būti nutraukta, kad jos ištekliais (darbuotojais, kapitalu, turtu) galėtų pradėti naudotis kitos kompanijos, kurios sugebės būti naudingesnės visuomenei. Dėl šios priežasties mažai kuris laisvosios rinkos ekonomistas gali pritarti neefektyvios ūkio šakos subsidijavimui arba beviltiškos įmonės palaikymui. Ūkininkams turėtų būti mokamos ne subsidijos už nereikalingos ir neefektyvios produkcijos gamybą, o skiriamos lėšos jų perkvalifikavimui ir įdarbinimui našesnėse ūkio šakose, kad ir kaimo turizme ar grynakraujų žirgų auginime; „Alytaus tekstilei“ seniai turėjo būti paskelbtas bankrotas, o jos darbuotojai jau būtų perėję dirbti kitur. Įmonės bankrotas gali atrodyti kaip labai bloga žinia įmonės darbuotojams, bet, žiūrint ilguoju laikotarpiu, jiems visgi būtų geriau persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris turi perspektyvą, nei tempti laiką besigaluojančioje įmonėje. Šiuo atveju laisvosios rinkos ekonomistai teigia, jog valstybė neturėtų būti nuošalyje: ji turėtų padėti darbuotojams persikvalifikuoti ir pakeisti darbą; tačiau ekonomistai mano, jog valstybės parama turėtų apsiriboti tik šia pagalba. Tiesa, čia slypi viena problema: žmonės nėra linkę keisti darbo ar gyvenimo būdo, todėl jie palankiau žiūrės į politikus, kurie padės jiems išlaikyti darbo vietas bankruotuojančioje įmonėje (vietoje to, kad skatintų pereiti kitur), nors ekonomiškai tai neefektyvu ir primena baldų perstumdymą Titanike.

Kontraversiškiausia idėja

New York Times Dealbook neseniai rašė apie įdomius klausimus, kurie dažnai užduodami per darbo interviu, siekiant prasimušti į investicinį banką. Vienas jų tikrai suintrigavo: kokia yra pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Tikriausiai labiausiai nestandartinė idėja, kuria tikiu, yra valdžios privatizavimas. Mano nuomone, valdžia būtų žymiai efektyvesnė, jeigu vietoj partijų ir asmenų būtų galima rinkti kompanijas, kurios nustatytą kadenciją būtų valdžioje ir valdydamos siektų savo pelno maksimizavimo. Kompanijai turėtų būti mokamas valdymo mokestis, tiesiogiai susietas su kokiu nors išmatuojamu rodikliu: pavyzdžiui, kuo sparčiau auga žmonių pragyvenimo lygis, tuo labiau didėja valdymo kompanijos pelnas. Tokiu būdu, kompanija būtų suinteresuota valdomų žmonių gerovės didinimu, o jeigu žmonės ja visgi būtų nepatenkinti, kitais rinkimais jie galėtų ją pakeisti — tai niekuo nesiskiria nuo partinės demokratijos, išskyrus tai, jog pelno siekimas būtų viešas ir visiems suprantamas, priešingai negu partijų atveju, kurios lyg ir nesiekia jokių finansinių tikslų (nors korupcijos jose nemažai). Aišku, net jeigu valdo ir kompanija, korupcija visiškai neišnyks, bet procesai turėtų būti skaidresni, turėtų sumažėti biurokratizmo, liktų mažiau ideologijos ir atsirastų daugiau su laisva rinka suderinamų sprendimų. Be to, jeigu kokį nedidelį miestelį valdytų didelė, tarptautinę patirtį turinti kompanija (tarkim kas nors iš keturių didžiųjų pasaulio auditorių), už miestelio valdymą atsakingas skyrius be vargo galėtų naudotis kitose skyriuose sukaupta patirtimi, ar esant kokiai nors specifinei problemai, greitai valdymą galėtų perimti koks nors specialistas iš kitos šalies, kur su ta problema jau buvo susidurta — kitaip tariant, atsiranda masto ekonomija.

O kokia jūsų pati kontraversiškiausia idėja, kuria tikite?

Fama ir French apie “augimo” ir “vertės” akcijas

1997 metais Eugene Fama ir Kenneth French (tie patys, kurie sugalvojo efektyvios rinkos hipotezę) paskelbė savo darbą apie „augimo“ ir „vertės“ akcijų istorinę grąžą įvairiose pasaulio šalyse. Visos biržoje esančios akcijos buvo suranguotos pagal akcijų kainos ir buhalterinės akcijos vertės santykį (price to book value, P/BV) — mažiausią P/BV turinčios akcijos buvo priskirtos „vertės“ akcijoms, o didžiausią — „augimo“. Istoriniai šių akcijų kainų duomenys parodė, jog 12-oje iš 13-os išsivysčiusių šalių „vertės“ akcijų grąža buvo didesnė nei „augimo“ akcijų (vienintelė valstybė, kur „augimo“ akcijos aplenkė „vertės“ akcijas buvo Italija — per nagrinėtą laikotarpį jos finansinės sistemos stabilumas nebuvo pats didžiausias, tad galbūt tai galėtų paaiškinti jos išskirtinumą).

Šiandien naršydamas po New York Times radau straipsnį apie naujausią Fama ir French darbą, kuriame kiek detaliau nagrinėjama, kas lemia geresnę „vertės“ akcijų grąžą. Išvados labai paprastos: didžiausią „vertės“ akcijų portfelio grąžos dalį lemia tos kompanijos, kurios pradeda augti, ir vėliau tampa „augimo“ kompanijomis; eliminavus iš tyrimo kompanijas, kurios „peršoka“ iš „vertės“ kategorijos į „augimo“ kategoriją, portfelis iš „vertės“ akcijų neužtikrina didesnės grąžos, nei portfelis iš „augimo“ akcijų. Šios išvados man labai primena takoskyrą tarp Graham‘o ir Buffett‘o stiliaus „value“ investavimo: pirmasis, ieškodamas kompanijose esančios fundamentalios vertės, nekreipdavo dėmesio į kompanijos augimo perspektyvas, jam buvo svarbiau, kad kompanijos balanse yra daug turto (netgi kaip tik, Graham‘o stilius rėmėsi „cigarečių nuorūkų“ — kompanijų, kurios nebelabai gyvybingos, bet jose dar likę šiek tiek tabako — paieška); tuo tarpu antrasis pirmiausia ieškojo gero, stabilaus verslo, su galimybėmis generuoti nemažą laisvą pinigų srautą (savaime suprantama, tas verslas turėjo kainuoti ne tiek jau daug).

Beje, esu universitete nagrinėjęs „augimo“ ir „vertės” akcijų grąžą Lietuvoje 2002-2004 metais. „Vertės“ akcijos buvo pelningesnės.

Ateities prognozavimas biržoje

Skaitydamas Roger Lowenstein knygą apie Warren‘ą Buffett‘ą aptikau neblogą citatą, kuri kaip tyčia tinka dabartinei situacijai rinkose. Per paskutinį mėnesį labai dažnai galima surasti įvairių ekspertų prognozių ir patarimų, kaip elgtis, esant neaiškiai situacijai rinkoje — dažniausiai siūloma nieko nedaryti, kol situacija „paaiškės“ ir vėl bus galima pasakyti, ar korekcija baigėsi. Bet juk ar kada nors situacija būna aiški? Juk neįmanoma atspėti trumpalaikių rinkos svyravimų.

For some reason, market commentators suffer a peculiar blind spot. They routinely assume that once the “uncertainty” of the immediate moment is lifted they will have a plain view of the future unto Judgement Day. The fact that they did not foresee the present uncertainty does not deter them from thinking that no new clouds will trouble the future.

Let me again suggest [that] the future has never been clear to me (give us a call when the next few months are obvious to you — or, for that matter, the next few hours).