Šita akcija vadinasi „IPO“

Bulgarijos kelių tiesimo kompanija „Trace Group“, kuri pradeda listinguoti savo akcijas Sofijos biržoje per daug niekuo neišsiskyrė — tie patys aukštoki santykiniai rodikliai (šių metų P/E 30, EV/EBITDA 17), itin mažas laisvų akcijų kiekis (apie 10-11%, likusi 89% dalis pas vienintelį akcininką), puikios augimo perspektyvos kažkada ateityje (pelnai bent jau 2008-aisiais turėtų vos ne patrigubėti). Tiesa, sektorius visgi įdomus — kelių tiesimui turėtų būti skirta labai daug Europos Sąjungos lėšų, tad buvo galima tikėtis, jog kompanija bus įdomi investuotojams, ir tikriausiai akcijos bus be vargo išplatintos. Bet tokios paklausos man dar neteko matyti:

SOFIA (Bulgaria), October 27 (SeeNews) – Investors offered some 1,480 times more money than the 22.1 million lev ($16.2 million/11.3 million euro) that Bulgarian road construction company Trace Group Hold sought to raise in Bulgaria’s most heavily oversubscribed initial public offering (IPO), the manager said on Saturday.

According to preliminary results, orders for some 290 million shares worth more than 32 billion levs were placed in the offering, the issue manager Somoni Financial Brokerage said in a statement posted on its website.

Šios nedidukės kompanijos (metiniai pardavimai 60 mEUR) akcijų norėta įsigyti už 16 milijardų eurų, nors dar tik prieš kelias savaites austrų statybos kompanijos Strabag (metiniai pardavimai 9.4 bEUR) akcijų paklausa siekė tik apie 13 milijardų eurų. This is getting ridiculous.

Economist Intelligence Unit: ar finansų krizė paskandins pasaulio ekonomiką?

Finansų rinkoms laukiant rytojaus Federalinių Rezervų sistemos sprendimo dėl palūkanų normų mažinimo (rinka mažų mažiausiai tikisi palūkanų sumažinimo bent jau 25 baziniais punktais, arba kitaip tariant 0.25 procentinio punkto) Economist Intelligence Unit (EIU) išleido ataskaitą, kurioje išdėsto savo nuomonę apie tai, kaip turėtų vystytis ekonomika artimiausioje ateityje. Ataskaitos pavadinimas — „Heading for the rocks: Will financial turmoil sink the world economy?“ — atrodo, jog nelabai ką gero žada.

Ekonomikoje burbulai dažniausiai sprogsta palikdami nemažus nuostolius, o dabartinis JAV nekilnojamo burbulo sprogimas nėra išimtis: bankai ir investuotojai, kurį laiką ignoravę riziką bei laisva ranka skolinę lėšas, ir tuo pačiu galvodami, jog nekilnojamo turto kainos gali tik kilti, dabar turėtų likti nusvilę rankas. Skolininkams negrąžinant būsto paskolų, finansų sistemoje prasidėjo panika, kuri gali turėti neigiamų pasekmių ir visai pasaulio ekonomikai.

Nekilnojamo turto burbulai kyla ne taip jau retai, tačiau šį kartą burbulas neapsiriboja tik kuria nors viena valstybe: į JAV nekilnojamo turto rinką investavo ne vien tik JAV investuotojai. Vos ne kas savaitę galima išgirsti, kad dėl JAV nekilnojamo turto krizės su sunkumais susiduria vienas ar kitas Vokietijos, Anglijos, ar net Kinijos bankas. Toks rizikos išskaidymas po visą pasaulį nėra blogas dalykas, tačiau nereikia pamiršti, jog rizika nedingsta, ji tik paskirstoma po visą pasaulį, ir, gali būti, jog su ja reikės tvarkytis tiems, kurie nelabai išmano kaip tai daryti: jeigu anksčiau paskolas išdavę bankai dažniausiai ir prisiimdavo su jais susijusią riziką, tai dabar per supakuotus finansinius instrumentus, ta rizika dažnai „nusėda“ tiek į pensijų fondų, tiek į draudimo kompanijų ar hedge fondų portfelius. Šiais laikais, jeigu skolininkas bankrutuoja, kenčia ne vien tik bankas — nuostolių gali patirti ir žymiai mažiau patyrę ir menkiau apie kredito riziką nutuokiantys investuotojai.

Tad kas bus su pasaulio ekonomika? EIU mato tris scenarijus:

  1. vienas iš scenarijų, kuris, EIU nuomone, gali įvykti su 30% tikimybe, piešiamas darant prielaidą, jog JAV, net ir pinigų politikos pagalba, nesugebės išvengti recesijos, kuri bus jaučiama ir likusiame pasaulyje. Tokiu atveju tikėtina, jog stipriai kris rizikingų finansinių instrumentų kainos; akcijoms prognozuojamas 20% nuosmukis; bankai bus priversti likviduoti iš savo balansų rizikingas skolas, kas dar labiau smukdys kredito rinką. JAV ekonomikos augimas sulėtėtų iki 0.2% 2008-aisiais metais, o kompanijos už JAV ribų turėtų susitaikyti su sunkesnėmis skolinimosi sąlygomis ir padidėjusia rizikos premija (kas reiškia, jog akcijos turėtų pigti ne vien JAV, et ir už jos ribų); į JAV eksportuojančios kompanijos sunkiau kovotų dėl rinkų, nes sumažėtų JAV vartotojų apetitas.
  2. pagrindinis scenarijus, kuriam priskiriama 60% tikimybė, teigia, jog finansų krizė greitai bus suvaldyta pinigų politikos priemonėmis (t.y. Federalinė Rezervų sistema agresyviai sumažins palūkanų normas, o tai rinkas ištrauks iš duobės).
  3. bet gali būti ir labai blogai, nors to tikimybė tėra tik 10%. Jeigu JAV ekonomika patiria nuosmukį, o pinigų politika nesuveikia, likusio pasaulio ekonomikos augimas taipogi gali labai stipriai sulėtėti. Nors, EIU nuomone, tokio scenarijaus tikimybė nedidelė, bet visgi toks įvykių susiklostymas turėtų labai didelių bei ilgalaikių pasekmių pasaulio vystymuisi, tad nevertėtų į jį numoti ranka.

Kiek turėtum išleisti savo mašinai?

Vakar su kolega pietų metu diskutavom, kiek būtų racionalu, atsižvelgiant į žmogaus pajamas, išleisti asmeninės mašinos pirkimui. Kažkur esu skaitęs ar girdėjęs (bet, va, ieškau, ir niekur nerandu), jog egzistuoja paprasta taisyklė: nenorint per daug išsišokti (ir mašiną laikant daugiausia tik susisiekimo priemone), tavo mašina turėtų būti verta 2-4 mėnesinių atlyginimų. Tiesa, ši taisyklė gal daugiau galioja Vakarų Europiečiams — tarkim, jeigu esi vidutinio lygio specialistas, ir per metus uždirbi €60.000, tai tavo mašina turėtų kainuoti iki €20.000. Už tokią sumą galima įsigyti visiškai naują vidutinės klasės automobilį, taigi, atrodo, jog taisyklė nėra labai toli nuo realybės.

Tik, va, skaičiuojant pagal lietuviškus atlyginimus, gaunasi, jog mums turėtų būti įkandamos tik gana prastos transporto priemonės — bet pasidairius gatvėse galima padaryti išvadą, jog tikriausiai mes santykinai, lyginant su savo pajamomis, išleidžiame automobiliui daugiau nei vakariečiai. Mano paties mašina, kurią visai neseniai nusipirkau, nepatenka į šios taisyklės rėmus (nors išsišoka ne tiek jau ir daug). Tiesa, sutinku, jog dažniausiai nauji automobiliai perkami lizingu, bei „ant įmonės“, tad šiek tiek keičiasi jų finansavimo ekonomika, o tai leidžia įsigyti prabangesnį modelį.

Kadangi niekur neradau, kur aš šią taisyklę esu skaitęs, tai negaliu pasakyti, kuo ji grindžiama, tačiau prieš perkant mašiną visada verta prisiminti, jog automobilis nėra investicija, tai turtas, kuris greitai nusidėvi, tad geriausia jam pernelyg daug pinigų neskirti.

Kas tas „Minskio momentas“?

Prieš kokį mėnesį turbūt nelabai kas žinojo, ką reiškia frazė „Minskio momentas“ (Minsky moment), o ir pačio ekonomisto Hyman Minsky vardas vargu ar buvo kam girdėtas už siauro akademikų rato. Bet dabar tai viena populiariausių frazių rinkos apžvalgose, kiekvieną dieną linksniuojama rinkos analitikų ir su panikos išraiška rinkas stebinčių investuotojų.

Hyman Minsky (kuris mirė prieš kokį dešimtmetį) nesutiko su efektyvios rinkos teorija ir teigė, jog rinkos yra linkusios pasiduoti spekuliacijoms, kurios, jeigu ilgiau užsitęsia, pereina į burbulus, o šie vėliau sprogsta, sukeldami krizes. Minsky savo laiku nebuvo labai populiarus tarp akademikų — tuo metu vyravo darni efektyvios rinkos teorija, o į jos priešininkus rimtai nebuvo žiūrima.

Minskio momentas yra ta situacija rinkoje, kai sprogstantis finansinis burbulas priverčia per daug užsiskolinusius investuotojus skubiai parduoti net ir apdairias investicijas (kurios nebuvo spekuliacinės) tam, kad padengti savo skolas: toks paniškas turto išpardavimas stipriai sukrečia visas finansų rinkas, bei staiga žymiai padidina grynųjų pinigų poreikį. Dėl pastarosios priežasties dažniausiai tenka įsikišti ir centriniam bankui — tam kad palaikytų bankinės sistemos stabilumą.

Minsky idėjos gana paprastos: kai ekonomika auga, ir visi gerai gyvena, kyla noras daugiau skolintis ir prisiimti daugiau rizikos investuojant; kuo ilgiau užsitęsia tokio gero gyvenimo laikotarpis, tuo daugiau imama rizikuoti, imti daugiau paskolų (iš dalies ir dėl to, jog pradedama galvoti „šį kartą bus kitaip, ekonomika amžinai nepaliaujamai augs“). Iki to momento, kai paskolų našta tampa tokia didelė, jog turto generuojamos pajamos nebeatsveria paskolų, už kurias buvo pirktas tas turtas, palūkanų — tada tokio turto staiga norima atsikratyti, kad būtų galima padengti paskolas, o tai stipriai numuša (pradžioje spekuliatyvaus, bet krizei plintant, ir viso kito) turto kainas. Tada, kai paskoloms padengti staigiai parduodamas ne vien spekuliatyvusis turtas, ir kai rinkoje jaučiamas didelis grynųjų pinigų trūkumas (niekas nenori pirkti, visiems reikia grynųjų), galima teigti, jog atėjo Minskio momentas (bent jau taip akademiškai vadinama ši situacija).

Minsky tikriausiai pritartų Minskio momento gydymo vaistams, kuriuos ruošia Federalinių Rezervų sistema — labai svarbu sustabdyti krizės plėtimąsi, o tai galima padaryti didinant likvidumą ir grynųjų pinigų pasiūlą (tiek per mažinamas palūkanas, tiek per pinigų kiekio finansų sistemoje valdymą). Nors tai tikriausiai nepadės ilguoju laikotarpiu: investuotojai, pamatę, jog nuo didelių nuostolių juos vis tiek apsaugos centrinis bankas, vėl ims drąsiau skolintis, ir po keleto metų vėl grįšime į tą patį Minskio momentą.

Kredito rinkos krizė

Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Prie visų neigiamų faktorių, veikusių tuo metu JAV ekonomiką dar galima pridėti ir interneto burbulo sprogimą, ko pasėkoje, bandydama padėti JAV ekonomikai atsigauti bei išvengti defliacijos 2003-aisiais metais Federalinė Rezervų sistema nustatė itin mažas bazines palūkanų normas — jos siekė tik 1% ir tokios išsilaikė ištisus metus. Tik 2004-ųjų birželį jos pamažu buvo pradėtos kelti iki dabartinių 5.25%.

Kas atsitinka, kai gana ilgą laiko tarpą palūkanos būna tokios žemos? Visiems norisi kuo daugiau skolintis. Mažos palūkanos padarė paskolas prieinamas žymiai didesniam ratui žmonių, kurie už jas pirko savo būstus. Padidėjusi būsto paklausa pradėjo kelti jų kainas, o kai nekilnojamo turto kainos pradeda sparčiai kilti, atsiranda norinčių iš to uždirbti: dar prieš kelis metus nesunkiai buvo galima surasti istorijų apie tai, kaip koks nors tūlas amerikietis pirkdavo namą, o jau po kelių savaičių parduodavo jį uždirbdamas šešiaženkles sumas. Staiga visi pradėjo norėti dalyvauti šiame žaidime, kai kurie ėmė paskolas, nors realiai, normaliomis sąlygomis, nebūtų išgalėję jas grąžinti. O bankai ir kitos kredito institucijos mielai skolindavo, kadangi labai retai pasitaikydavo, jog paskolos būtų negrąžinamos — nieko keisto, nes ekonomika pradėjo sparčiai augti, o be to, keliasdešimt procentų per metus didėjančios nekilnojamo turto kainos reiškė, jog, jeigu skolininkas susiduria su mokumo problemomis, tai pardavus jo turtą, kurį jis pirko prieš metus ar du mažomis kainomis, be vargo bus galima padengti jo skolą. (Beje, panašiai šiuo metu yra Lietuvoje: labai mažai bankų išduotų būsto paskolų yra probleminės, kadangi jeigu susiduriama su mokumo problemomis, visada gali parduoti butą žymiai brangiau nei pirkai jį prieš metus kitus ir padengti paskolą)

Bankai pradėjo lengviau dalinti ne vien būsto paskolas, bet ir kitus kreditus. Esant mažoms palūkanoms privataus kapitalo fondams tapo labai patrauklu pasiskolinus daug pinigų pirkti ištisas įmones — per pastaruosius metus tokių perėmimo sandorių (LBO) žymiai padaugėjo. Pinigai perėmimo sandorių bei būsto paskolų finansavimui ateidavo ne vien iš bankų — jie išmoko paskolas „supakuoti“ ir parduoti įvairiems investuotojams, kurie, esant žemoms palūkanų normoms, labai norėjo rasti kokių nors ganėtinai saugių investavimo galimybių su didesne grąža. Priminsiu, jog tokios investicijos atrodė gana saugios, kadangi probleminių paskolų buvo labai nedaug (bet būtent dėl to, jog ekonomika, kaip ir nekilnojamo turto kainos sparčiai augo). Be to, finansinės inžinerijos dėka tapo populiaru net ir iš nelabai saugių investicijoms instrumentų sukurti tokias išvestines priemones, kurios atrodo tinkančios net konservatyviausiam pensijų fondui — joms buvo galima gauti net patį aukščiausią kredito reitingą (tiesa, tokios inžinerijos dėka rizika nedingsta, ji tiesiog yra sukaupiama atskiroje išvestinėje priemonėje, kuri gana tiksliai vadinama „toxic waste“ — bet jeigu yra norinčių ją pirkti, tai kodėl gi ne). Iš čia kilo visas tuntas įvairiausių finansinių priemonių: CDO, CLO, dar įvairiausio plauko ABS, cov-lite obligacijos ir t.t. Bėda tame, kad ne visi gerai žinojo, kiek šios išvestinės priemonės gali būti vertos, jeigu rinkoje bus krizė.

O va dabar ėmė taip ir atsitiko, jog būsto kainos sustojo augusios (o kai kuriuose JAV regionuose ir krenta) — tai iššaukė staigų probleminių paskolų skaičiaus didėjimą. Kai paskolos negrąžinamos, kenčia ne vien bankai — kenčia visi, kas yra prisipirkę įvairiausių su kredito rinka susijusių naujųjų išvestinių finansinių priemonių (o dar labiau kenčia tie, kurie jas pirko „į skolą“, kaip kad įprasta daryti hedge fondų pasaulyje). Kai supranti, jog turi išvestinę priemonę, kuri staiga tapo rizikingesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti, nori jos atsikratyti, tik bėda tame, jog per pastarąsias dvi savaites taip jautėsi dauguma rinkos dalyvių — o kai rinkoje yra daug tik tokių, kurie nori atsikratyti turimais finansiniais instrumentais, bet nėra pirkėjų, kyla panika. Dėl to kai kurie fondai nebeskelbia savo verčių (kiek vertas tavo turtas, jeigu niekas jo neperka?), o kiti yra priversti uždrausti savo investuotojams atgauti savo pinigus — savaime suprantama, tokių panikuojančių investuotojų netrūksta. Sklinda gandai, jog net galingojo Goldman Sachs valdomi fondai per šiuos metus sugebėjo nudribti 28% — o Goldman Sachs juk laikomi pačiais protingiausiais Wall Street‘e. Panika kredito rinkose šiek tiek persimetė ir į akcijų rinkas, nors 7-10% indeksų kritimas akcijų biržose nėra labai jau didelis įvykis, kuriuo vertėtų stebėtis. Tuo tarpu tikrąjį kredito rinkos krizės mastą galėsime suvokti gal tik po keleto mėnesių, kai jau visi fondai ir bankai bus paskelbę apie savo bėdas — dabar galime tenkintis tik kiekvieną dieną girdimomis naujienomis apie tai, jog su problemomis susidūrė vienas ar kitas investuotojas.

Ar esi saugus, jeigu kredito rinkose investicijų neturi? Akcijų rinkos į šią krizę šiek tiek sureagavo, nors nuostoliai akcijų rinkose, atrodo, neprilygsta problemoms kredito rinkoje. Akcijų kainos krenta, nes tiems, kas investavo į įvairiausias kredito rinkos priemones, dabar labai reikia grynųjų pinigų (atsiskaityti su investuotojais ir padengti savo skolas), tad jeigu jie kartu yra investavę ir į akcijas, tai natūralu, jog jie stengsis parduoti ir jas. Blogiau bus, jeigu pasirodys vis daugiau ženklų, jog krentančios JAV nekilnojamo turto kainos ir sudėtingesnės skolinimosi galimybės nutemps JAV ekonomiką žemyn — vakar apie sulėtėjusius pardavimus pranešė didžiausias JAV mažmenininkas Wal-Mart niekuo neįkvepiančius rezultatus paskelbė ir Home Depot (kurie yra panašūs į Lietuvos „Senukus“). Taigi, gali būti, jog nekilnojamo turto kainų kritimą skaudžiai pradeda jausti JAV vartotojai, o tai reiškia jų ekonomikos sulėtėjimą, bei mažesnes besivystančio pasaulio eksporto į JAV apimtis. Kai JAV nusičiaudi, suserga visas pasaulis — bent jau iki šiol jie buvo stipriausias pasaulio augimo variklis, taigi JAV sulėtėjimas tikriausiai lėtintų ir kitų valstybių augimo tempus, o tai nėra teigiamas ženklas akcijų rinkoms. O kaip Lietuva? Lietuva turi savų problemų, kaip kad gresiantis ekonomikos perkaitimas, bet, iš kitos pusės, jos augimą turėtų skatinti Europos Sąjungos narystės privalumai — JAV bėdos tikriausiai neturėtų turėti mums didelės įtakos (juolab, jog JAV nėra labai svarbus mūsų prekybos partneris, jeigu lygintume pagal prekybos apimtis). Bet visgi verta prisiminti, jog nekilnojamo turto kainos gali tiek kilti, tiek kristi, o spartaus augimo laikotarpiai kartais perauga ir į recesiją.

Universitetas kartais skiriasi nuo realaus verslo

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Ar visi linkę rizikuoti drąsūs optimistai tampa milijonieriais?

Šį rytą beskaitydamas Nassim Taleb knygą „The Black Swan: The Impact of Highly Improbable“ aptikau šią mintį:

To understand successes and analyse what caused them, we need to study the traits present in failures.

Dauguma tyrimų, kuriuose bandoma išsiaiškinti, kokių savybių reikia, kad taptum milijonieriumi, atliekami taip: pirmiausia atrenkami daugiausiai pasiekę ir daugiausiai pinigų uždirbę žmonės, ir bandoma surasti, kokias bendras savybes jie turi. Dažniausiai randama, jog jie drąsūs, nebijantys rizikuoti, optimistai, ir iš to daromos išvados, jog būtent šios žmogaus savybės ir lemia faktą, jog jie tampa milijonieriais. Bet pažvelkime į tuos, kurie milijonieriais netapo. Tai daroma ne dažnai: nieko nepasiekę žmonės dažniausiai niekam neįdomūs ir jie retai tampa tyrimų objektu. Bet tarp nieko nepasiekusių žmonių irgi nesunku atrasti tokių, kurie turi lygiai tokias pačias būdo savybes kaip ir sėkmingieji: ne visi nebijantys rizikuoti, drąsūs ir optimistai tampa pasakiškai turtingi. Visai gali būti, jog vienintelis tikras skirtumas tarp daug pasiekusių ir nieko nepasiekusių tėra atsitiktinė sėkmė.

Čia panašiai kaip su istorija, kurią prieš du tūkstančius metų apie vieną netikintįjį dievais vardu Diagoras pasakojo Ciceronas.  Kartą Diagorui buvo parodytas paveikslas, kuriame buvo nupiešti žmonės, kurie meldėsi dievams, o po to per audrą išsigelbėjo iš sudužusio laivo — tuo norėta jam parodyti, jog malda padeda išsigelbėti. Diagoras paklausė „O kur paveikslas, kuriame nupiešti žmonės, kurie meldėsi, bet vis tiek nuskendo?“. Skenduoliai dažniausiai tyli ir neskelbia, jog jų maldos nepadėjo — kalba tik išsigelbėjusieji, tad galima susidaryti vaizdą, jog maldos Romėnų dievams iš tiesų padeda. Lygiai taip girdime tik daugiausiai pasiekusių žmonių istorijas, nes tik jos visiems yra įdomios, todėl galime susidaryti vaizdą jog jie būtinai turi turėti kažkokių išskirtinių savybių, kai tuo tarpu jie visiškai tokie patys kaip visi, o jų sėkmę lėmė atsitiktinumas.

Anna Politkovskaya: Putin’s Russia

Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą.

Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Kareiviai tėra girtaujančių karininkų nuosavybė, todėl juos, pavyzdžiui, galima išnuomoti lauko darbams, atlyginimą pasiimant sau, o kareivius paliekant tik su minimaliu maisto daviniu. Tie, kas kariauja Čėčėnijoje, negali pasikliauti bendražygiais — niekas tavęs neateis gelbėti sužeisto, netgi lavonais ne visada pasirūpinama. Net jeigu iškentėsi visus karo siaubus ir pagaliau norėsi išeiti į atsargą, pragyvenimui pakankamų socialinių garantijų ar valstybinio buto vargu ar gali sulaukti: juos dažniausiai išsidalina korumpuoti aukštesnieji karininkai. Tiesa, rusai nuolankūs ir patriotiški žmonės: aprašomas ir atominio povandeninio laivo kapitonas, besibazuojantis Kamčiatkoje, kuris per savaitę gauna porą kepalų duonos, aliejaus butelį bei keletą konservų žuvies davinį. Nepaisant nepriteklių (į darbą jam tenka kulniuoti 40 minučių, nes karinėje bazėje trūksta benzino) jis su atsidavimu saugo Rusijos atominio arsenalo dalį, nors su savo žiniomis puikiai galėtų dirbti kokioje užsienio kompanijoje inžinieriumi. Jis nemėgsta valdžios Maskvoje, bet yra Rusijos patriotas ir mano, jog jo žūtbūtinė pareiga yra jai tarnauti, tik, va, gaila, valdžia nevisai rūpinasi savo labiausiai atsidavusiais patriotais.

Beslano tragedijos pabaiga bei Nord-Ost teatro laisvinimas dujų pagalba parodė, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms nerūpi žmonių gyvybės. Negana to, Rusijos specialiosios tarnybos jokiu būdu negali pripažinti dariusios ką nors ne taip — pasigailėjimo civilių aukų giminėms nesulauksi. Priešingai, visa, kas susiję su šiais teroro aktais, yra įslaptinta informacija, o kaltinti valdžią beprasmiška. Panašaus požiūrio sulaukia ir Rusijos karo nusikaltėliai Čėčėnijoje: įgaliojimų viršijimas, prievartavimai ir žudymai laikomi savaime suprantamais ir nebaudžiamais dalykais, nes juk reikia kovoti su teroristais. Aišku, jeigu jau sugauni čėčėnų kovotoją, tai jam pasigailėjimo nereiktų tikėtis. Kaip ir nereiktų tikėtis normalaus gyvenimo čėčėnams, gyvenantiems už Čėčėnijos ribų: pradžioje jie neteks darbo, paskui jiems bus įkištas į kišenę narkotikų pundelis ar nelegalus ginklas, jie bus suimti, ir uždaryti keliems metams. Ir nesvarbu, jog jie Rusijos piliečiai, ilgus metus gyvenantys kokioje Maskvoje ir su karu neturintys nieko bendro — užtenka čėčėniškos pavardės.

Užtat jeigu gerai sutari su valdžia, gyventi Rusijoje tikrai gerai. Gali netrukdomas periminėti kompanijas, plėšti ir žudyti: nieko tau bloga neatsitiks, kadangi tave pridengs korumpuota teismų sistema ir jėgos struktūros. Kai kurie oligarchai paprasčiausiai jėga atima dideles kompanijas iš teisėtų jų savininkų ir priveda jas prie bankroto. Tam galima suorganizuoti akcininkų susirinkimą, į kurį įleisi tik tuos akcininkus, kurie yra tavo statytiniai — kontrolei perimti gali užtekti ir tik kelių procentų kompanijos. Jeigu visgi kažkas bandys prieštarauti, lengviausia jį nužudyti. O perėmus kompaniją dar ir pats Putinas gali tau paspausti ranką — ir kodėl gi ne, nes juk jo paties metodai tvarkantis su Chodorkovskiu ir Jukos labai panašūs.

Russia is f*cked up. It has always been.

Juodkalnija

Praėjusią savaitę teko dalyvauti konferencijoje Dubrovnike, Kroatijoje. Kai pamatėme, jog vakare Dubrovnikas tampa gana nykia vieta, kur gal tik vienoje užeigoje galima rasti kiek daugiau nei kelias dešimtis žmonių, nutarėme nuvažiuoti vakaro praleisti į Juodkalniją. Juk ten net paskutinį Džeimso Bondo filmą filmavo, ir šiaip esu girdėjęs neblogų atsiliepimų apie šalies grožį, tad tikėjomės visai nemažai.

Radom nemažai egzotikos, bet ne tokios kokios tikėjimės. Taip, gamta labai graži, skaidraus vandens įlankos apsuptos kalnų grandinėmis paliko nuostabų įspūdį. Kiek kitokį įspūdį paliko tai, jog keliai siauri, prieinantys prie pat vandens, o jokių kelkraščio žymėjimų, tvorelių ar atšvaitų nėra. Kas dešimta mašina važiuoja be valstybinių numerių (dažniau prabangesnės, ir dažniausiai agresyviausios savo vairavimo būdu), naktį visai normalu važiuoti be užpakalinių žibintų ar girtam blaškytis viduriu kelio. O ir kelias kai kuriose vietose tiesiog dingsta — kartais galima vos neįlėkti į metro gylio, dviejų pločio ir dešimties metrų duobę, kuri buvo gal kadaise iškasta kokiems nors vamzdžiams keisti: savaime suprantama, jokio įspėjamojo ženklinimo ar aptvėrimo nematyti.

Galų gale per dvi valandas įveikę apie 100 kilometrų atsiradome mieste pavadinimu Budva, kuriame mūsų turėjo laukti linksmybės ir gerai praleistas laikas. Miestelis kurortinis, bet iš vis dar tvarkomų restoranų galima spręsti, jog turistinis sezonas dar neįsibėgėjęs. Miestelyje daug rusų turistų, muzikos profesionalumas panašus į Palangos Basanavičiaus gatvę, labai sunku susišnekėti angliškai (beje, rusiškai irgi gana painoka). Pavalgėm gana skaniai, bet irgi įdomiai: užsisakius pipirinį kepsnį vietoj tikėtosios jautienos gavau vištienos krūtinėlę, įdarytą kumpiu bei sūriu, tiesa, visgi su pipiriniu padažu. Padavėjas buvo labai juokingas, tad per daug pykti negali.

Visgi Budvoje užtikome ir malonių dalykų: ypač prabangios jachtos stovėjo uoste (vienas kolega netgi teigė, jog viena iš jų prilygsta Bentley markės automobiliui ir verta virš dešimties milijonų dolerių), o atmosfera Budvos senamiestyje, išraižytame labai siaurų gatvelių buvo visai miela: bent jau muzika buvo vakarietiška, ir žmonės jaunesni nei keturiasdešimtmečiai. Tikriausiai potencialo ši šalis turi, bet kol kas dar jis nelabai išnaudojamas.

Tad koks buvo bendras įspūdis apie Juodkalniją apsilankius joje tik vieną naktį? Sakyčiau „mixed“. Iš vienos pusės šalis turi labai daug potencialo, gamta labai graži, senamiestis Budvoje irgi paliko gerą įspūdį (ir jų nacionalinė valiuta — euras!). Iš kitos pusės, šaliai reikia daug investicijų į infrastruktūrą, pritraukti gal kitos klasės turistų segmentą (vos už sienos, Kroatijoje vyrauja pagyvenę britų turistai). Juodkalnijos kaimas atrodo labai skurdus, o ir miestuose dar daug nišų verslui: geriausios parduotuvės, kurias teko matyti buvo degalinės. Economist nesename straipsnyje teigia:

Infrastructure is cracking at the seams, but roads are being resurfaced and a campaign has started to clean up this often garbage-strewn country.

Taigi ši metų senumo valstybė visgi po truputį tvarkosi, o turint noro galima pasiekti nemažai, juolab potencialo yra.

Devalvavimas ir lengvi pinigai

Skaičiau Ryčio dienoraščio įrašą apie tai, kaip galima pasipelnyti iš devalvacijos, ir susidarė įspūdis, jog Rytis mano, kad toks pasipelnymas lengvai gaunamas. Negaliu su tuo sutikti: tai jokiu būdu nėra lengvi pinigai, gaunami be rizikos.

Galima pagalvoti, jog labai lengva uždirbti pinigus esant devalvavimo grėsmei, pasinaudojant aprašyta schema. Ir iš tiesų taip būtų, jeigu tikrai žinotum, kad litas bus devalvuotas euro atžvilgiu daugiau nei lito ir euro palūkanų skirtumas. Pasiskolinti litais ir gauti palūkanas eurais Ryčio pavyzdyje kainuoja 15% per metus (skirtumas tarp 20% lito ir 5% euro palūkanų). Jeigu po metų litas devalvuojamas tik 10%, tai toks biznis vis tiek bus nepelningas, kadangi tavo pelną iš devalvavimo suvalgys paskolos palūkanos. O kas bus, jeigu litas iš viso bus nedevalvuotas? Teks patirti 15% kaštus per metus — juk tokia yra šiame pavyzdyje apsaugos nuo devalvacijos kaina. Be to, laisvoje rinkoje esant lūkesčiams, jog litas bus tikrai devalvuotas, lito palūkanos turėtų būti žymiai didesnės nei 20% (tiksliau jos turėtų būti artimos devalvacijos santykiui) — jeigu rinka veikia efektyviai, (bent jau akivaizdžių) arbitražo galimybių neturėtų būti. Tad dar sunku pasakyti, ar iškilus devalvacijos grėsmei aprašoma spekuliacija pasiteisintų. Na, bent jau sunku būtų pavadinti ją „lengvais pinigais“.

Dar vienas pastebėjimas: Rytis užsimena, jog tokios spekuliacijos yra žalingos ir uždirbti pinigai neturėtų būti malonūs. Nematau čia jokių moralinių problemų — devalvavimo grėsmė kyla dažniausiai ne be pagrindo, ji dažniausiai rodo, jog (fiksuotas) valiutos kursas nebeatitinka realybės. Ar yra moralu pardavinėti pervertintą daiktą (šiame pavyzdyje litus), nes tikiesi, kad jo kaina kris? Manau, kad taip: jei manyčiau kitaip, tai tikriausiai ir investavimu negalėčiau užsiimti.