Damodaran apie įmonių vertinimo objektyvumą

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.

Kaip atskirti gerus įmonių vadovus

Prieš pusantros savaitės The Economist straipsnyje apie angeliškuosius investuotojus užtikau puikią citatą, kurioje pasakojama, ko vienas investicinis fondas tikisi iš įmonių vadovų:

In addition to expecting his entrepreneurs to apply sensible commercial disciplines, such as knowing their market, Mr Hommels looks for obsession in the people he backs. “If you talk to them about vacations, they must always find a way to bring the conversation back to the business,” he says.

Manau, kad tai tinka ne vien vadovams, bet ir paprastiems darbuotojams. Kiek iš jūsų praeitumėte šį testą? Kiek žmonių myli savo darbą tiek, kad net kalbai su nepažįstamu žmogumi pakrypus apie atostogas, vis tiek ji nepastebimai grįžtų prie darbo?

Viena tokia kategorija žmonių, su kuria teko nemažai bendrauti, ir netgi būti vienu iš jų, yra programuotojai (arba šiaip kompiuterastai). Nesvarbu, kur tik besusitiktų programuotojai, kalba suksis apie programavimą. Nesvarbu, ar pašnekovas bus mergina pasimatymo metu (been there, done that), ar mokyklos laikų draugas, vis tiek kažkaip nepastebimai kalba pradeda suktis apie programavimą ir kitus su kompiuteriais susijusius dalykus. Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.

Įmonių skaidrumo svarba

Praėjusį mėnesį Donatas mūsų fondų apžvalgoje išdėstė mūsų požiūrį į investavimą. Šį mėnesį fondų apžvalgoje rašiau apie įmonių skaidrumo svarbą investuojant:

Liepos mėnesio apžvalgoje plačiau papasakojome jums apie savo investavimo strategiją bei atskleidėme, kokiais kriterijais dažniausiai naudojamės rinkdamiesi kompanijas savo investicijoms. Kaip minėjome, mums įmonės akcija nėra tik įrašas sąskaitoje ar skaičių rinkinys finansinėse ataskaitose – pirkdami akcijas mes kartu perkame ir verslo dalį, tad labai svarbu investuojant pasirinkti gerus partnerius, kuriais yra kiti stambūs akcininkai ir bendrovių vadovai. Įmonių vadovų bei stambiųjų akcininkų požiūris į smulkųjį investuotoją yra vienas pagrindinių kriterijų, apsprendžiantis mūsų norą investuoti į vieną ar kitą kompaniją.

Dauguma kompanijų, kurios veikia neišvystytose Naujosios Europos regiono rinkose, nepasižymi dideliu skaidrumu. Ukrainoje,
Gruzijoje, Balkanų šalyse nėra akcijų rinkos tradicijų, veikia netobula įstatymų sistema, tad smulkiųjų akcininkų teisės dažnai
paminamos, o kompanijų vadovai neretai įmones valdo taip kaip patinka jiems, o ne įmonių akcininkams. Tam tikrais atvejais dar ir
akcininkus ne taip jau lengva atrasti, nes jie pasislėpę po lengvatinių mokesčių zonų įmonių grandine bei holdingo kompanijų
struktūromis, kurios taip giliai persipynę tarpusavyje, jog kartais kyla abejonių ar patys tikrieji savininkai gali atsekti, kas, kiek ir ko jiems iš tikrųjų priklauso. Todėl nenuostabu, jog iš pažiūros puikiai veikianti kompanija, kuri uždirba nemažą pelną, net ir kainuodama santykinai pigiai gali būti prasta investicija – jeigu stambieji akcininkai ir vadovai nėra linkę dalintis kompanijos uždirbtu pelnu, tokios įmonės akcijos yra kone bevertės. O kartais būna dar blogiau: štai šį mėnesį Ukrainoje pasigirdo gandų, jog Zaporožės anglies kokso kompanija ruošiasi dešimteriopai padidinti įstatinį kapitalą ir naujai išleistas akcijas pigiai parduoti su viena oligarchų grupe susijusiai kompanijai, taip sustiprinant kontrolę šioje įmonėje, ir paliekant smulkiuosius akcininkus su vos ne dešimteriopai nuvertėjusiomis akcijomis. Taigi tokiose „laukinėse“ akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės yra menkai gerbiamos, svarbu investicijoms pasirinkti įmones, kurių akcininkais ir vadovais būtų galima pasitikėti, kad netektų vėliau likti prie suskilusios geldos.

Pastaraisiais metais mūsų investicijų regione sparčiausiai brango tų įmonių akcijos, kurių vadovai ir stambieji akcininkai suprato, jog verta tapti skaidriems ir gerbti smulkiuosius akcininkus, viešai atskleisti daugiau informacijos apie bendroves ir perimti vakarietišką požiūrį į kompanijų valdymą. Investuodami stengiamės atkreipti dėmesį į tokias kompanijas, kurios pradeda eiti skaidrėjimo keliu ir visada sveikiname tokius vadovų žingsnius. Skaidri ir visus akcininkus gerbianti kompanija dažniausiai kainuoja keletą kartų daugiau nei uždara ir tarnaujanti tik stambiųjų akcininkų interesams bendrovė.

Net ir labiau išvystytose Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės įstatymais apsaugotos žymiai geriau, verta atkreipti dėmesį į kompanijos vadovus. Ten, kur veikia Europos sąjungos teisės normos, tikimybė, jog bus paminamos smulkiųjų akcininkų teisės, yra žymiai mažesnė, tačiau nekompetentingas kompanijų valdymas gali neleisti kompanijai realizuoti viso savo potencialo. Verslo vadybos vadovėliuose mėgstama akcentuoti, jog vienas svarbiausių faktorių, lemiantis sėkmingą įmonės veiklą, yra joje dirbantys žmonės – mes tikime, jog šis teiginys galioja ir renkantis įmones sėkmingoms investicijoms. Kompanijos, turinčios gerą ir šiuolaikinį požiūrį į verslą turinčius vadovus, dažniausiai auga sparčiau ir greičiau didina savo uždirbamą pelną, o tai kartu didina ir jų valdomų kompanijų akcijų grąžą. Kaip tik tokių bendrovių su stipriais vadovais, jeigu tik jos nėra pervertintos, ieškome savo investicijų portfeliui.

Nors pirmiausia ieškome pigių kompanijų akcijų, pigių kompanijų su neskaidriais akcininkais ar vadovais stengiamės vengti. Tereikia prisiminti lietuvių liaudies patarlę „neik su velniu obuoliauti“.

Naktiniai Vilniaus autobusai

ELTA rašo:

Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. […] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

[…] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.

Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu. Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų naudojasi šia paslauga?

Savaitgaliais visais penkiais maršrutais per naktį vidutiniškai važiuodavo apie 1 tūkst. keleivių, darbo dienomis – apie 500.

Taigi, kiekvieno keleivio pavėžėjimas darbo dienomis kainuoja apie 10 litų. Tikriausiai tai vis dar pigiau nei važiuoti taksi, bet žymiai brangiau nei transporto bilieto kaina. Be subsidijavimo toks verslas neišsilaikytų. Tad ar savivaldybės įsikišimas čia racionalus? Jeigu žiūrėti į tai kaip į keleivių vežimo verslą – jokiu būdu.

Tačiau nereikia skubėti. Autobusų parkas šiuo atveju galbūt teikia ne keleivių vežimo paslaugą, o „suteikia galimybę grįžti autobusu“, kurios ir nori dauguma vilniečių. Čia panašu į sporto klubų verslo modelį: daug kas nori turėti galimybę lankytis sporto klubuose (nusipirkti abonentą), bet reguliariai besilankančių yra mažiau (žinau iš asmeninės patirties :) Galimybė vasaros naktimis grįžti autobusu kiekvienam vilniečiui kainuoja ne tiek jau daug (5 kLTL * 3 mėnesiai * 30 dienų / 500,000 vilniečių yra apie 0,9 Lt vilniečiui), tad visai tikėtina, jog vilniečiams galimybė grįžti autobusu namo yra vertingesnė nei vienas litas (nors dauguma jų ir niekada ja nepasinaudos), o tokia savivaldybės iniciatyva subsidijuoti autobusų parką yra ekonomiškai naudinga.

Infliacija, valiutos ir jų sąjungos

Šėporaitis savo dienoraštyje turi klausimą apie infliaciją ir valiutų sąjungas, ir, atrodo, tikisi, jog jam atsakysiu ;)

Nesu didelis makroekonomikos specialistas, ir, jeigu atvirai, kažkur giliai savyje jaučiu, kad su visa makroekonomikos teorija ne viskas yra gerai – atrodo, jog ji ganėtinai skystoka, o pagrindiniai modeliai pagrįsti tik šiaip pasamprotavimais, kurie gal ir pagrįsti empiriniais duomenimis, bet nėra per daug įtikinantys. Kaip kad koks IS-LM modelis, kuris neapdairiai palieka neišspręstą infliacijos problemą. Arba dar koks nors augimo modelis, kuris dažnai realiam besivystančiame pasaulyje neveikia, nes staiga pasirodo, jog politinė santvarka ir institucijų egzistavimas yra žymiai svarbiau nei bet kuris jo kintamasis.

Taigi, apie makroekonomiką nusimanau nedaug, o be to ir po ranka neturiu jokio vadovėlio, kuriame galėčiau pasitikrinti savo teiginius, tad mano mintis vertinkite atsargiai ;)

Investuotojo ABC irgi po ranka neturiu, o be to esu jį skaitęs tik kartą prieš porą metų, tad irgi nežinau viso konteksto, kuriame galima rasti Šėporaičio cituojamas eilutes. Pirmiausia, norėčiau paaiškinti pirmąją pirmosios citatos dalį (tikiuosi teisingai ją paaiškinti, nors kaip minėjau, vadovėlio po ranka neturiu, o mano makroekonomikos žinios užrūdiję):

Manoma, kad fiksuotasis valiutos kursas suteikia patikimumo kovoje su infliacija.

Jeigu litas būtų laisvai plaukiojanti valiuta, o Lietuvoje turėtume didelę infliaciją. Na, tarkime, 10% kasmet viskas pabrangtų, ir daugiausia dėl to, jog visi tikisi kainų didėjimo, todėl reikalauja didinti atlyginimus, kas verčia kompanijoms didinti prekių kainas ir išpildyti šią prognozę. Kitaip tariant, infliacija yra sukelta vidinių lūkesčių, o ne kokių nors išorinių veiksnių, kaip kad naftos kainos, kurie veikia ir euro zonos šalis, kuriose, paprastumo dėlei, tarkime, jog infliacija yra lygi nuliuiir kainos yra visiškai stabilios. 10% infliacija Lietuvoje reiškia, jog jeigu šiemet už litą galėjai nusipirkti 100 gramų raugintų kopūstų, tai kitais metais vienas litas teįpirks apie 90 gramų kopūstų. Tuo tarpu euro zonoje tiek šiais, tiek kitais metais už vieną eurą bus galima nusipirkti 345 gramus raugintų kopūstų. Jeigu visoje ekonomikoje vienintelė prekė būtų kopūstai, nesunku pastebėti, jog metų pradžioje lito ir euro kursas būtų 1:3.45, o jau metų pabaigoje tik 0.9:3.45 (arba 1:3.80) – litas euro atžvilgiu atpigtų 10 procentų (taip vadinamoji PPP teorija). Taigi, infliacija veda prie valiutos silpnėjimo, nes valiutos vienetas gali įpirkti vis mažiau ir mažiau prekių. Kas būtų, jeigu valiutai nebūtų leidžiama silpnėti, arba kitaip tariant, ji būtų pririšta prie euro? Pagal perkamosios galios teoriją, infliacija turėtų suvienodėti tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje, kadangi perkamosios galios skirtumai šiose abiejose zonose negali būti dideli. Paprastai tariant, jeigu kopūstų kaina Lietuvoje be paliovos kiltų, o litas būtų tvirtai pririštas prie euro, tai Europos sąjungos kopūstų augintojai kažkada susiprotėtų, jog jiems žymiai labiau apsimoka kopūstus parduoti Lietuvoje, o ne kokioje nors Belgijoje, nes Lietuvoje kopūstų kainos nuolat kyla (Belgijoje jos stabilios, nes infliacija nulinė), taigi Lietuvoje staiga padidėtų kopūstų pasiūla ir kainos turėtų nukristi iki Europos sąjungos lygio, o tai reiškia, jog infliacijos nebeliktų. Visa tai veikia tik tuomet, kai Belgijos kopūstų augintojai yra įsitikinę, jog litai ir eurai bus keičiami visada tokiu pačiu santykiu. Jeigu litas būtų laisvai plaukiojantis, kylant kopūstų kainoms Lietuvoje jie gal ir gaus daugiau litų už kopūstų kilogramą, bet kadangi tikėtina, jog lito kursas kris, bandant juos konvertuotis į eurus, biznis išeis menkas.

Bet kaip (per daug dažnai) makroekonomikoje, viskas nėra taip paprasta, kaip galėtų paaiškinti perkamosios galios teorija. Negaliu sutikti su šia citata, kurią galima rasti pas Šėporaitį:

Jeigu lito kursas siejamas su euru, infliacija Lietuvoje negali būti didesnė negu Europos Sąjungoje.

Infliacija gali būti didesnė Lietuvoje nei ES. Tik jau tam nebepakanka perkamosios galios teorijos, o į sceną įeina Penn efektas ir Balassa-Samuelson teorija, kurioje teigiama, jog turtingesnės šalys turi didesnį kainų lygį negu ne tokios išsivysčiusios šalys. Už vieną eurą Belgijoje gali gauti 200 gramų raugintų kopūstų, o kokiame Lietuvos kaime už eurą tau jų prikraus visą trilitrinį stiklainį. Kitaip tariant, tos pačios valiutos perkamosi galia skirtingose šalyse gali stipriai skirtis (geriausias to pavyzdys yra Big Mac indeksas – to pačio mėsainio kaina įvairiose valstybėse labai skiriasi, ir kuo neturtingesnė valstybė, tuo mėsainiai pigesni). Lietuva, lyginant su euro zona, kol kas labai neturtinga, tad turi ir žemesnį bendrą kainų lygį, bet mūsų ekonomikai augant, vejamės ir ES kainų lygį, todėl tikėtina, kad infliacija Lietuvoje turėtų būti didesnė net jeigu ir litas surištas su euru.

Pagaliau priėjau ir prie pagrindinio klausimo, kurį uždavė Šėporaitis:

Ir dar – kiek atsimenu per žinias girdėjęs, mums neleidžia įsivesti euro, nes šalyje esą per didelė infliacija. Tai klausimas skambėtų maždaug taip: kaip gali lietuvoje būti per didelė infliacija, jeigu ji tiesiogiai priklauso nuo Europos Sąjungos infliacijos lygio? Nejaugi pačioje ES ta infliacija per didelė?

Atsakymas į jį, deja, nėra susijęs su ekonomika, o yra grynai techninis. Vienintelis kriterijus, norint prisijungti prie euro zonos, kurio mes netenkinome, buvo infliacijos kriterijus. Kriterijus teigia, jog šalies-eurokandidatės infliacija negali būti didesnė už trijų ES narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Mūsų infliacija buvo 2,63 procento, o kriterijus tuo metu buvo lygus 2,55 procento, tad į euro zoną nepatekome (nuoroda į Delfi).

Žaliavų burbulas

The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.

Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais. Bet šį kartą analitikai mano, jog viskas bus kitaip, nes 1980-aisiais ir 1990-aisiais vyravusios žemos žaliavų kainos neskatino naujų investicijų į žaliavų gavybą, taigi pasiūla neaugo, o dabar staigiai pradėjusi augti Kinija stipriai padidino žaliavų paklausą. Nors dabar kompanijos stengiasi kiek galima daugiau investuoti, bet naujų resursų paieška užtrunka ne vienerius metus, tuo labiau, kad šiuo metu pasaulyje yra žymiai sugriežtinti aplinkos apsaugos įstatymai. Tuo tarpu Kinijos paklausa ir toliau auga (per paskutinius 15 metų Kinija padidino žaliavų importą 10 kartų), tad šis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos iššaukia žymiai didesnes žaliavų kainas.

Bet sunku tokia logika vadovautis nagrinėjant visas žaliavas. Maisto produktai irgi keletą metų brango, nors išauginti daugiau kukurūzų ar rapsų nėra labai sudėtinga – tereikia jų daugiau pasėti. Paklausa iš tiesų išaugusi, nes žemės ūkio produktus vis dažniau norima panaudoti biokuro gamybai, o Kinijos gyventojai suvartoja daugiau mėsos (kuriai išauginti reikia daug pašarų), bet pasiūlą padidinti nėra problemų, ir, atrodo, ji sparčiai didėja.

Auksas yra dar viena keistai besielgianti žaliava – prireiktų ilgų metų, kol pramonė ir auksakaliai suvartotų visą auksą, kuris yra iškastas. Auksas vertinamas ne todėl, kad jo trūksta, o todėl, kad manoma, jog jis yra puiki apsisaugojimo nuo infliacijos priemonė. Infliacijos grėsmė šiuo metu padidėjusi, tad aukso kainos šovė į naujas aukštumas.

The Economist teigia, jog net naftos kainos yra žymiai didesnės, nei jos turėtų būti. Tiesa, naftos suvartojimas vis dar didėja, ypač Kinijoje, tuo tarpu pasaulyje pasiūlą galima padidinti tik apie 1,5 milijono barelių per dieną (šiuo metu kasdien suvartojama apie 84 milijonai barelių). Iranas eksportuoja 3,4 milijono barelių naftos kasdien, tad bet kokie pranešimai apie galimą konfliktą Artimuosiuose Rytuose skatina nervingą naftos brangimą. Nepaisant to, per paskutinius metus laisva naftos pasiūla pasaulyje padidėjo. Padidėjo ir naftos atsargos, ir tikėtina, jog pasiūla augs ir artimiausius pora metų. Tuo tarpu paklausa jau auga nebe taip greitai kaip anksčiau, nes aukštos naftos kainos mažina norą vartoti.

Societe Generale analitikų teigimu, ilguoju laikotarpiu žaliavų kainos turėtų būti lygios ribiniams žaliavų išgavimo kaštams (t.y. barelis naftos turi kainuoti tiek, kiek kainuoja išgauti dar vieną papildomą naftos barelį). Pagal tokius skaičiavimus nafta šiuo metu kainuoja 50% brangiau nei derėtų, o cinkas ir varis pervertinti apie 40%. Kiti analitikai mato paraleles su interneto burbulu: jei kas nors pradeda sakyti, jog šį kartą viskas bus visai kitaip, ir kainos tik kils, reikia labai rimtai susimąstyti, nes tikriausiai viskas jau pervertinta.

Konspiracijos teorijos

Mano dienoraščio skaitytojai komentaruose pasiūlė pažiūrėti keletą filmų, kuriuose teigiama, jog pasaulį valdo slapta grupelė žmonių (masonai, Illiuminati, jėzuitai, etc). Nesu konspiracijos teorijų šalininkas ir dažniausiai net ir į labiausiai įtikinamas iš jų žiūriu gana skeptiškai. Jau vien dėl to, jog konspiracijos teorijų požiūriu tie, kas valdo pasaulį savo virvučių traukiojimui pasirenka labai sudėtingas priemones. Viename iš pasiūlytų filmų teigiama, jog tam, kad valdyti JAV, jėzuitams reikėjo sukurti Federalinį rezervą, bet tam prieštaravo keli milijonieriai, tad reikėjo pastatyti Titaniką, juos ten privilioti, ir Titaniką nuskandinti – skamba maždaug taip įtikinamai, kaip paaiškinimas, jog kažkas ryte sukėlė vandentiekio avariją, dėl kurios buvo išjungtas karštas vanduo, ir man teko suirzusiam važiuoti į darbą ir pamiršti namie telefoną – net jei ir buvo toks prieš mane nusiteikusių konspiratorių tikslas, tai parodanti loginė grandinė švelniai tariant silpnokoka, be to, juk yra žymiai paprastesnių būdų priversti mane vieną dieną nesinaudoti savo telefonu.

Konspiracijos teorijos manęs neįtikina, nes manau, jog jomis tikintys žmonės pasiduoda tik teoriją patvirtinančių argumentų paieškai, ir nebesugeba objektyviai vertinti situacijos. Kai tikrai tiki, jog viskas klostėsi vienaip ar kitaip, priimi tik tuos argumentus, kurie tau priimtini, ir atmeti tuos, kurie nepritinka prie tavo susidarytojo vaizdo. Manoma, jog žmonės ką nors dažnai rinkdamiesi pirmiau nusprendžia intuityviai, kas jiems labiausiai patinka, o tik po to ieško racionalių loginių argumentų, kurie paremtų šį pasirinkimą. Tad konspiracijos teorijas palaikantieji man primena žydų minią iš Monty Python filmo „Life of Brian“: minia sumaišo niekuo dėtą žmogų Brajaną su Kristumi, ir Brajano klausia, ar jis yra Mesijas; šis atsako, jog ne, bet miniai tai nė motais, nes juk „tik tikras Mesijas sakys, jog jis nėra Mesijas“; galų gale, kai Brajanas neapsikentęs minios ir vadovaudamasis logika miniai pradeda šaukti, jog jis yra Mesijas, minia taip pat džiugiai atsako „taip ir žinojom, kad tu Mesijas!“ – kad ir ką sakytų Brajanas, minia jį laikys Mesiju. Lygiai taip pat, kad ir kokie faktai liudytų prieš konspiracijos teorijas, visada bus jomis tikinčiųjų, nes jie pasirinks ir priims tik tuos faktus, kurie atitinka jų tikėjimą.

Turiu susidaręs teigiamą nuomonę apie masonus, jie nėra labai paslaptingi, o jų nariais yra milijonai žmonių. Pagrindinė jų veiklos idėja yra anonimiškai daroma labdara – anonimiškai todėl, jog kai nežinai, kas tau padarė gera, geradarį pradedi matyti kiekviename žmoguje: gal tai buvo kaimynas? troleibuso vairuotojas? mano viršininkas? Ar masonai padeda vienas kitam? Tikriausiai. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas turbūt neatsisakytų šiek tiek labiau pasistengti pažįstamo labui. Ar jie valdo visuomenę? Kadangi masonais būna daug įvarių profesijų žmonių, kurie normaliame gyvenime turi savo pareigų ir galios, tai atsakymas priklauso nėra paprastas, bet ne toks kaip norėtų įteigti konspiracijos teorijos. Tikslo valdyti pasaulį masonai neturi, kaip kad tokio tikslo neturi ir kokio nors bridžo klubo nariai, tačiau bridžo klubo nariai yra gydytojai, verslininkai, įmonių vadovai, o gal tik ir studentai, bet pabaigę bridžo partijas, jie grįžta į pasaulį, kuriame gydo, daro verslą, vadovauja, o gal ir tik studijuoja – ir galbūt turi nemažai įtakos visuomenei.

Kai kalba užsisuka apie masonus, visada kažkaip nejučia pradedu gudriai šypsotis. Ne, tikrai nesu masonas („tik tikras masonas sakys, jog jis ne masonas!“ :)

Graham’o mintys

Vakar vėl pradėjau iš naujo skaityti vieną svarbiausių knygų apie investavimą – Benjamino GrahamoThe Intelligent Investor“. Viena pirmųjų minčių, kurią jau galima sutikti knygo įžangoje:

Obvious prospects for physical growth in a business do not translate into obvious profits for investors.

Labai dažnai investuotojai mano, jog akcijos yra perspektyvios, nes kompanija turi puikias augimo galimybes. Ši klaida kartojama visų kartų investuotojų: pradžioje buvo geležinkeliai, kurių augimas buvo fantastiškas, bet visgi investicijos į jų akcijas nebuvo labai pelningos, vėliau atėjo oro bendrovių eilė – ir nors keleivių srautas augo labai sparčiai, avialinijos uždirbo labai mažai pelno. Dar ne tokia sena istorija kalba ir apie internetines kompanijas – internetas augo labai sparčiai, bet investicijos į internetinių kompanijų akcijas tik labai retai buvo protingos.

Kai kurie ekonomikos sektoriai iš tiesų turi puikias augimo perspektyvas, tik kyla klausimas, ar tuose sektoriuose veikiančios kompanijos galės lygiai taip pat greitai didinti savo pelnus. Sparčiai augančiame sektoriuje dažnai atsiranda vis naujų konkurentų, kurie irgi nori pasinaudoti rinkos augimu, o tai sumažinta visų kompanijų pelno maržas (kitaip sakant, iš oligopolinės, o gal net ir monopolinės rinkos, pereinama arčiau tobulosios konkurencijos modelio, kuriame kompanijų pelnai nebėra tokie stebuklingi).

Akcijų skaidymas

Vienas mano dienoraščio skaitytojas klausia:

Vat toks dalykas: atsiverčiau kad ir Ūkio banko akcijų kainas nuo metų pradžios iki dabar. Ir žiūriu, kad sausio mėnesį jos kainuoja virš 20 lt už vieną. Tada sausio 31 dieną jų kaina užrašyta 0 lt. O jau kita diena kainuoja tik 1.98. Ir čia ne tik su ŪB akcijom, esu matęs ir su dar kažkuo taip. Tai kas čia atsitinka? Ar čia kažkaip stebuklingai per viena dieną ją vertė tiek nukrenta, ar čia kažkaip gal išplatina naujų akcijų ar kaip? Ir kas tada atsitinka su turimomis? Negi būna taip, kad aš turiu tarkim 1000 akcijų ir jų vertė 20 000 lt, o kitą dieną jų vertė pasidaro tik 2000 lt? Būčiau labai dėkingas, jei paaiškintum trumpai kas ir kodėl čia taip būna.

Iš tikrųjų, pažiūrėjus į Ūkio banko akcijos kainos grafiką, būtų galima rimtai susirūpinti: atrodo, jog akcijos kaina staiga lyg niekur nieko ėmė ir nukrito devyniasdešimčia procentų. Tačiau viskas nėra taip baisu, kaip gali rodyti grafikas – iš tiesų, Ūkio banko išleistų akcijų kiekis padidėjo netgi 12 kartų, nes buvo sumažintas akcijų nominalas nuo 12 litų iki 1 litų.

Suprantu, jog tai tikriausiai nelabai gerai paaiškina situaciją, tad pabandysiu ją pailiustruoti jau kažkada minėtos akcinės bendrovės „Petro kopūstai“ pavyzdžiu. Tarkime, jog „Petro kopūstai“ yra išleidę 100 vienetų 10 litų nominalios vertės akcijų, kurios biržoje kainuoja 20 litų. Nominali vertė – tai dažnai ne itin didelę reikšmė turintis akcijos parametras, kuris daugiau ar mažiau reiškia kiek už kiekvieną akciją turėjo sumokėti akcininkai kompanijos steigimo metu (žinau, ne visai taip, bet ganėtinai panašiai). „Petro kopūstų“ įstatinis kapitalas (suma, kurią akcininkai investavo bendrovės kūrimo pradžioje) sudaro 1000 litų (100 akcijų po 10 litų), o kiekviena akcija suteikia 1 procentą balsų akcininkų susirinkime ir teisę į 1 procentą bendrovės pelno (ir 1 procentą bendrovės turto jos likvidavimo atveju). Bendrovės kapitalizacija, arba kitaip tariant, rinkos vertė biržoje, yra lygi 2000 litų (jeigu norėčiau nupirkti visus „Petro kopūstus“, reikėtų nupirkti 100 akcijų po 20 litų). Dabar tarkime, kad kaip ir Ūkio banko atveju, „Petro kopūstai“ nusprendė sumažinti savo akcijos nominalą nuo 10 litų iki 1 lito, nekeičiant įstatinio kapitalo. Tokiu atveju kiekvienas akcininkas, akcijų skaidymo dieną turėjęs 1 akciją, kitą dieną jų turės 10 kartų daugiau. Bendrovės vertėje neturėjo niekas pasikeisti, kadangi dėl šiek tiek aritmetinių veiksmų su akcijomis „Petro kopūstai“ nepradėjo uždirbti didesnio pelno, ar nepadidino savo pardavimų, ji išliko tokia pati kompanija, tad visa jos vertė biržoje (kapitalizacija) turėtų išlikti 2000 litų. Tiesa, akcijų skaičius padidėjo 10 kartų, tad kiekviena nauja akcija turėtų kainuoti po 2 litus. Kiekvienas akcininkas, turėjęs akciją, kuri kainavo 20 litų, šiuo metu turi 10 akcijų, kurios kiekviena kainuoja po 2 litus: jo investicijos vis tiek vertos tą patį 20 litų. Čia panašu į tai, lyg tavo metalinį litą kas būtų pakeitęs į dešimtį 10 centų monetų – monetų daugiau, bet jų vertė vis tiek tokia pati.

O kodėl kompanijos taip daro? Daugiausiai dėl psichologinių veiksnių. Kai kuriems investuotojams 20 litų vertės akcija gali iš pažiūros pasirodyti brangi (nors ji sudaro visą procentą bendrovės), tuo tarpu 2 litai iš pažiūros atrodo žymiai pigiau (nors tesudaro 0,1 procento „Petro kopūstų“). Kita teorija teigia, jog rinkoje smulkiesiems investuotojams yra žymiai patogiau prekiauti akcijomis, kuo mažesnė jų kaina (irgi iki tam tikros protingos ribos) – tarkime jeigu pradedantysis investuotojas Albinas investicijoms yra sutaupęs 30 litų, ir už juos nusprendžia nusipirkti „Petro kopūstų“ akcijų, ir jos biržoje kainuoja 20 litų, jis galės jų įsigyti tik vieną, o kiti 10 litų turbūt liks neinvestuoti, nes akcijos po pusę neparduodamos. Tuo tarpu kai „Petro kopūstai“ pasmulkina savo akcijas, Albinas gali nusipirkti 15 naujų „Petro kopūstų“ akcijų ir investuoti visas savo lėšas.

Dažniausiai naujienos apie akcijų „smulkinimą“ biržoje sutinkamos teigiamai, ir investuotojai gali tikėtis uždirbti. Arba bent jau yra tokia bendrai priimta nuomonė. Tačiau statistiniai akcijų rinkos tyrimai berods nerodo labai stipraus ryšio, ir akcijų skaidymas negarantuoja investicijų grąžos. Nebepamenu, kur apie tai esu skaitęs, tačiau tikriausiai Damodaran knygoje „Investment Fables“.

Apklausa apie Kauno pilį ir alternatyviniai kaštai

Mano mama vakar rašė:

Išklausėme informaciją „Dėl Kauno pilies galimybių studijos“. Buvo pateikti 3 variantai – 16, 20 ir 27 milijonų apimties darbai. Apklausus 240 kauniečių, dauguma pasisakė už pilną pilies atstatymą, kuris kainuotų 27 milijonus.

Įdomu, ką atsakytumėte, jeigu jums pasiūlytų 16, 20 arba 27 litus? Labai logiška, jog visi pasirinktų didesnę sumą, nes juk pasiūlymas skiriasi tik tuo, kad skiriasi siūloma suma – jeigu pasirinksiu 27 litus, man nereikės nei daugiau dirbti, nei mokėti daugiau mokesčių, nei ko nors atsisakyti. Bet realiame gyvenime taip niekada nebūna (o jeigu būtų, tai ekonomistai visai neturėtų darbo ;), nes lėšos visada būna ribotos, ir milijonai, kurie išleidžiami pilies atstatymui, negali būti išleisti švietimui, sveikatai, kariuomenei, ar dar kam nors. Pinigai yra toks daiktas, kurio visada būna mažiau nei fantazijos, kur juos išleisti, tad visada reikia rinktis tarp alternatyvų, kur jie gali būti panaudoti efektyviausiai.

Nesakau, kad Kauno pilies atstatymas yra nevertas į šį projektą investuojamų pinigų, tiesą sakant, nemanau, jog esu pakankamai susipažinęs su Kauno miesto finansine būkle, kad galėčiau turėti savo nuomonę šiuo klausimu. Tiesiog įdomu, koks būtų buvęs kauniečių atsakymas, jeigu būtų buvęs užduotas klausimas „Kiek lėšų sutiktumėte paimti iš švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų reikmių, kad būtų galima jas nukreipti Kauno pilies atstatymui?“ vietoj „Kuris pilies atstatymo projektas geriausias?“.