Dienoraščiai, populiarumas, -iausių rinkimai

Kitą savaitę Vilniuje vyks Lietuvos weblogerių (interneto dienoraštininkų) konferencija, kurios metu bus paskelbti ir geriausi 2006 metų internetiniai dienoraščiai Lietuvoje (šiuo metu vyksta balsavimas, kas jais taps). Pastaraisiais mėnesiais lietuviškoje blogsferoje tapo labai populiaru aiškintis, kas yra geriausi, o tai kai kuriems kelia baisų susierzinimą.

Gali pasirodyti keista, bet priėjau išvados, jog nelabai noriu būti populiarus. Na, tiksliau, noriu būti populiarus tik tarp tam tikrų skaitytojų, kurie domisi tais pačiais dalykais, kuriais domiuosi ir aš. Tokie skaitytojai praturtina šį dienoraštį, duoda idėjų, galbūt užduoda klausimus ir siūlo temas, kitaip tariant — skatina pokalbį. Intelektualūs skaitytojų komentarai, diskusijos ir klausimai yra pats geriausias atpildas už dalinimąsi savo mintimis dienoraštyje, ir tam neprilygs jokie nominavimai tarp -iausių (nors, savaime suprantama, tai yra malonu) — nors sekant paskutinių mėnesių tendencijas Lietuvos blogsferoje gali susidaryti vaizdas, jog tam tikra dalis dienoraštininkų mano atvirkščiai. Nesmerkiu jų, tiesiog dėstau savo poziciją (tam tikros kitos dalies dienoraštininkų neišpasakytas piktinimasis šia padėtimi ir susierzinimu man kelia ne mažesnę nuostabą).

Besikraustydamas į naują serverį peržvelgiau savo dienoraščio statistiką ir pastebėjau, jog daugiausia beverčių komentarų sulaukia tie įrašai, kurie sutraukia didžiausią srautą atsitiktinių skaitytojų, kurie dažniausiai čia patenka per kokią nors mažai su šiuo dienoraščiu susijusią frazę Google paieškoje. Taigi, senokai nesistengiu pritraukti kuo didesnės bendrosios auditorijos (nors prieš kokius trejus-ketverius metus ta liga irgi sirgau), o norėčiau turėti geriau jau tik keliasdešimt, bet įdomių skaitytojų. Dėl jų verta stengtis.

Korekcija! Korekcija!

Tie, kas domisi finansų rinkomis, visą šią savaitę stebėjo dramas biržose: akcijos pirmiausia pradėjo pigti Kinijoje, paskui pesimizmas persimetė į Europą, o po to panikuoti pradėjo JAV — ten akcijos per dieną nukrito labiausiai nuo rugsėjo vienuoliktosios įvykių. Paaiškinimų, kodėl taip įvyko, daug, bet mano nuomone, tai mažai susiję su pačia Kinija ar jos rinka. Apie tai, jog daugelis turto klasių yra pervertinta, ir investuotojai neadekvačiai vertina rizikas, kalbėta jau seniai. Galbūt Kinijos rinkos kritimas privertė investuotojus prisiminti, kas yra rizika ir iš naujo pervertinti savo investavimo strategiją, bet labiausiai prie kitokio požiūrio į pasaulį tikriausiai prisidėjo pesimistiniai JAV ekonomikos duomenys. Kinijos rinka per daug maža, kad sukeltų pasaulinę rinkų griūtį (nors sakoma, jog drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti audrą…), ir bent jau šiuo metu finansų rinkos turi svarbesnių priežasčių nerimui. Manau, jos tokios:

  • Per didelis apetitas rizikai, carry trade. Rizika pastaruoju metu labai populiari. Šiukšlinių obligacijų pajamingumai labai artimi kokybiškų obligacijų pajamingumams. Besivystančių valstybių akcijų rinkos labai brangios (nes juk tokios augimo perspektyvos!), nors tų šalių kompanijų vadyba nėra skaidri, valstybių politinė rizika nemaža. Valiutos rinkos pastaruoju metu veikia ne pagal makroekonomikos vadovėliuose aprašytas tiesas: viena pelningiausių rizikos fondų strategijų šiuo metu yra skolintis mažomis palūkanomis Japonijos jenomis (ar Šveicarijos frankais) ir investuoti didelių palūkanų (taigi, kartu ir nestabiliose) rinkose, kaip kad Naujoji Zelandija, BRIC, Turkija ar Islandija. Viskas gerai, jeigu jena nesustiprėja.
  • JAV ekonomikos lėtėjimas. Net jeigu ir neištiks recesija, korporacijų pelnų augimas šiais metais JAV bus žymiai mažesnis. Svarbi ekonomikos lėtėjimo priežastis yra ir nekilnojamo turto rinkos problemos.
  • Susirūpinimas dėl JAV finansų sistemos stabilumo. Tai labiausiai nerimauti verčiantis faktas — kad tai yra potenciali problema, pripažįsta ir FED vadovas Bernankė. Esant nekilnojamo turto rinkos nuosmukiui, padidėjo negrąžinamų paskolų, o tai jau privertė bankrutuoti kelias dešimtis nekilnojamo turto paskolas dalinusių kompanijų. Teigiama, jog šiais laikais kredito rizika daug geriau valdoma, kadangi dauguma paskolų supakuotos į finansinius instrumentus, kuriais perkiaujama rinkose — bet tai kartu reiškia, jog kredito krizė gali paliesti ne vien bankus, bet ir platesnį rinkos dalyvių ratą. Be to, rinka pilna naujoviškų išvestinių priemonių (viena populiariausių yra credit default swaps), kurios nevisai aišku kaip elgtųsi krizės metu. Šiandien vienas iš straipsnių Bloomberge teigia, jog didžiųjų investicinių bankų kredito reitingas turėtų būti arti šiukšlinio lygio (Goldman, Merrill Almost `Junk,’ Their Own Traders Say).
  • Geopolitinė rizika. Ji niekur nedingo, o Irano situacija negerėja.

Tad norint žinoti, kada baigsis korekcija, trumpuoju laikotarpiu vertėtų stebėti jenos kursą, kuris labai puikiai šią savaitę vos ne minutė į minutę koreliuoja su JAV akcijų rinka. Jenos kursas šiuo metu puikiai atspindi apetitą rizikai rinkose — jenos stiprėjimas reiškia carry trade pozicijų uždarinėjimą. Po savaitės kitos bus labai įdomu sekti naujienas ir rinkos gandus, ar neatsirado didelių fondų, rinkai susvyravus susidūrusių su rimtomis problemomis — tokios naujienos gali sukelti tolimesnę griūtį (kai pasklinda šviežios mėsos kvapas, visi plėšrūs rinkos rykliai dažniausiai skuba pasinaudoti situacija). Ilgesniu laikotarpiu tikriausiai lemiamas veiksnys bus JAV ekonomika: jeigu visgi išsipildys blogiausias variantas (kas lyg ir nėra tikėtina, nors įmanoma, anot Grynspano) tada tai gali būti ne korekcijos, o meškų rinkos pradžia.

Kaip minėjo Donatas, korekcijos laukėme, nors lengva nebuvo. Manau, tiesiog mus aplankė sėkmė, kad visgi išlaukėme. Anot Buffetto, „Holding cash is painful, but not as painful as doing something stupid“. Korekcija Baltijos šalyse ir pasaulyje (beveik) sutapo, bet manau, jog koreliacija yra mažesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Didžiausia problema Baltijos zonoje yra ekonomikos perkaitimas, ir tai žymiai didesnė grėsmė nei JAV ekonomika ar Kinijos biržos nuopuolis. Bet galiu ir klysti, nes tai daugiau nuojauta, o ne faktais pagrįsta nuomonė.

Šeima ir politika

Vakar bevartydamas laikraščius užtikau šią reklamą. Na, man kilusi sąsaja tarp pavaizduotų asmenų buvo „nesantuokiniai santykiai“ – nežinau, ar iš tiesų to ir siekta. Be to, vakar pietaudamas nugirdau šalia sėdėjusios poniutės samprotavimus apie tai, už ką ji ruošiasi nebalsuoti: pagrindinis jos argumentas buvo tas, kad kandidatas paliko žmoną, tad kaip jis gali sugebėti valdyti savivaldybę, jeigu šeimos nesugeba suvaldyti? Dabar nenagrinėsiu teiginio „paliko žmoną“ teisingumo (manau, kad dažniausiai viskas būna žymiai sudėtingiau, nei gali tilpti į vieną frazę iš dviejų žodžių). Toks šeimos ir valstybės valdymo lyginimas primena man dar Valdo Adamkaus kampanijos metu sklandžiusį ir šypseną keliantį argumentą, jog jis negali valdyti valstybės, nes nėra turėjęs savo vaikų. Ar iš tiesų sugebėjimas „valdyti“ šeimą atspindi ir kandidato sugebėjimą valdyti valstybę ar savivaldybę?

Drįsčiau tuo abejoti. Man atrodo, jog valstybė ir šeima yra labai skirtingos institucijos, reikalaujančios skirtingų asmens savybių. Jeigu šeima yra pagrįsta meile ir kelių žmonių sutarimu, tai politika ir valdymas yra žymiai sudėtingesnis dalykas. Tobulą politiką įsivaizduoju tokį, kuris sugeba priimti nepopuliarius sprendimus, jeigu jie yra būtini, o svarbiausia, gerai nusimanantį savo reikaluose specialistą, nepasiduodantį populizmui, siekiantį ilgalaikės naudos valstybei ar miestui. Bent jau man politika labiau kelia „kovos“ ir „konkurencijos“ asociacijas, o tokiomis vertybėmis vadovaudamasis šeimoje netoli nueisi. Nors gal klystu, juk esu nevedęs.

Rusijos naftos gavyba

American.com rašo apie pokyčius Rusijos naftos gavybos sektoriuje: nacionalizavusi nemažą dalį šios pramonės, Rusija gali papjauti savo auksinę žąsį, nuo kurios nešamų pajamų Rusija yra labai priklausoma. 2004-aisiais metais pradėjusi savo naftos verslo nacionalizacijos kampaniją, Rusija pirmiausiai griebėsi Yukos, kuri buvo privesta prie bankroto, o jos įkūrėjas ir savininkas Chodorkovskis sėdi už grotų. Vėliau Gazprom nusipirko ir Sibneft. Per 2004-2005 metus valstybinės Rusijos kompanijos padidino savo gavybos dalį visoje Rusijos išgaunamoje naftoje nuo 10 iki 30 procentų. Ir tikriausiai ši dalis dar didės, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai: pernai rugsėjį vyriausybė staiga susirūpino Sachaline kompanijos Shell vykdomo projekto Sakhalin-2 ekologiniu saugumu, panašus likimas nutiko ir kompaniją ExxonMobile, kuri dalyvauja projekte Sakhalin-1, o analitikai teigia, jog tikėtina, kad bus atimtos licencijos ir iš kompanijos TNK-BP, jeigu jos pagrindiniai akcininkai nesutiks parduoti stambių akcijų paketų Gazpromui. Nėra pamiršta nei paskutinė didelė privati naftos kompanija Rusijoje Lukoil.

Rusijos naftos gavyba

O kaip tai veikia naftos gavybą Rusijoje? Tam, kad būtų didinama naftos gavyba, reikia didelių investicijų, ir, atrodo, jog nors didžiausios naftos kompanijos anksčiau buvo kontroliuojamos oligarchų, jie investicijoms skyrė nemažai lėšų, o to pasėkoje 2001-2004 metais naftos gavyba Rusijoje kasmet augo po 8-9%. Tuo tarpu po Yukos aferos pradžios Rusijos naftos gavyba auga dvigubai lėčiau: apie 4-5% kasmet. Tai lemia žymiai mažesnės investicijos į naujus telkinius valstybinėse kompanijose, bei užsienio investuotojų baimė toliau kišti pinigus į šalį, kurioje didelė politinė rizika. Pinigų Rusijai investicijoms į pasenusią naftos gavybos infrastruktūrą prireiks nemažai, tačiau išgąsdinusi užsienio investuotojus, ji gali susidurti su nemenkomis problemomis juos gaunant.

Laikraščių verslas

Skaitant apie Warren Buffett investicijas, neišvengiamai sutiksi paaiškinimą, kodėl jis pirko Washington Post kompaniją. Ji beveik tobulai atitiko jo investavimo principus: tai paprastas verslas, kuris uždirba pinigus iš reklamos ir prenumeratorių (taigi, jis nelabai susijęs su visokiais sudėtingais verslo modeliais ir aukštomis technologijomis), be to jis veikia beveik kaip monopolija, kadangi labai retai mieste būna keli sėkmingi dienraščiai: pirmasis jų užgrobia visą rinką, o jau naujam rinkos dalyviui gana sunku prasimušti. Buffett‘ui turėjo patikti ir tai, jog laikraščiams nereikia didelio kapitalo, didžiausia jų vertybė yra žurnalistai ir skaitytojų ratas (kuo jis didesnis, tuo daugiau galima prašyti iš reklamos užsakovų). O ir apyvartinių lėšų reikia ne per daugiausiai, kadangi prenumeratoriai dažniausiai sumoka prenumeratą už visus metus į priekį, taip lyg ir laikraščiui suteikdami beprocentinę paskolą. Bent jau tokia situacija laikraščių rinkoje egzistavo 1973-aisiais, kai Buffett‘as pradėjo pirkti šios kompanijos akcijas. Tais metais, kurie nebuvo puikiausi metai kompanijos istorijoje, turint tokią kvazimonopolinę rinkos poziciją ir mažą kapitalo poreikį, Washington Post pasiekė 19% nuosavo kapitalo grąžos (ROE) rodiklį.

O štai permetant akimis vakar dienos New York Times, radau straipsnį apie seniausią pasaulio laikraštį, kuris nuo 2007-ųjų metų bus leidžiamas tik internete. Dabartinis laikraščių verslas jau sunkiai pamena tuos laikus, kai jam negrėsė konkurencija ir buvo galima išlaikyti beveik monopolinę padėtį. Pirmiausia žmonės pradėjo mažiau domėtis laikraščiais, kai išpopuliarėjo televizija (taip žymiai patogiau įsisavinti dienos naujienas), o vėliau atsiradus internetui, vietiniai laikraščiai prarado dar vieną labai svarbų pranašumą: vietinius skelbimus. Šiuo metu, jeigu nori parduoti mašiną, vargu ar dėsi mokamą skelbimą į kokį nors laikraštį, tikriausiai apsilankysi Autoplius. Laikraščiams sunku konkuruoti ir turinio prasme, kadangi daug nemokamo turinio galima pasiskaityti bet kurioje interneto žinių svetainėje. Tiesa, visgi yra tokių leidinių, kurie labai sėkmingai panaudoja savo geresnį turinį prenumeratorių skaičiaus didinimui – geriausias to pavyzdys yra britų žurnalas (nors dėl senovinių teisinių sumetimų save vadinantis laikraščiu) „The Economist“. Bet apskritai, šiuolaikinės spaudos bendrovės vargu ar betiktų Buffett‘ui į investicijas.

Va taip nejučia ir susimąstai, ar tas verslas, kurį šiuo metu daugiau ar mažiau manai esant amžiną, vis dar tokiu išliks po keleto dešimtmečių.

Šeimos nariai ir draugai bendradarbiai

Jeigu jūsų įmonėje atsirastų laisva darbo vieta, ir lyg visai į ją tiktų jūsų šeimos nariai arba draugai, ar siūlytumėte juos įdarbinti? Vienas iš principinių dalykų, kuriais tikiu vadyboje yra tai, jog bendradarbius turi sieti tik profesionalūs ryšiai ir į juos neturėtų būti įpainioti kokie nors asmeniniai santykiai. Taigi, tokiu atveju tikriausiai net atsisakyčiau svarstyti draugo ar šeimos nario kandidatūrą į laisvą darbo vietą – kas bus, jeigu pasirodys, jog visgi jis nėra toks puikus darbuotojas, kaip tikėjaisi? Ar bus lygiai taip pat lengva pakeisti jį kitu, efektyvesniu žmogumi, ar šiam sprendimui nepamaišys asmeniniai jausmai?

Aišku šeimos verslas nėra toks jau retas reiškinys, jis tikriausiai visgi veikia veiksmingai, bet yra viena sąlyga: šeimos verslo savininkai yra pati šeima, jie yra suinteresuoti pelno didinimu ar šiaip efektyvesne veikla. Bet jeigu įmonė nepriklauso šeimai, ir tik direktoriaus valia įmonėje dirba dar ir jo žmona su keletu pusbrolių, dažnai sunku patikėti, jog viskas toje įmonėje skaidru ir efektyvu. Bent jau tokie požymiai dažnai sukelia stiprių abejonių vadovų intencijomis ir verčia galvoti apie tam tikrą nepotizmą: investuoti į tokias įmonės nebekyla ranka.

Tad ar mano nusistatymas turi logikos? O gal kaip tik efektyvu į darbą priimti savo artimiausio rato žmones, nes juos geriausiai pažįsti (nors sunku patikėti, jog jie visi būtų ir patys geriausi savo sričių specialistai)?

Darbas namie

Kaip jau esu minėjęs, prieš mėnesį su kolega palikome Finastą, ir jau dvi savaitės kaip intensyviai dirbu naujame darbe. Kadangi šiuo metu neturime ofiso (tiksliau jį turime, bet laukiame kol jame atsiras baldai ir kitokia ofisui reikalinga atributika), dirbame iš namų. Kas nėra labai blogas variantas, kadangi dirbant iš namų yra nemažai pliusų, nors viskas galbūt nėra visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pat pradžių.

Vienas didžiausių privalumų dirbant namie man yra galimybė geriau sutelkti savo dėmesį. Sunku susikoncentruoti ties vienu darbu, kurį turėtum daryti dirbant ofise, kuriame šurmuliuoja dar kelios dešimtys kolegų, kurie dar ir paskambina ar ateina pasitarti kokiu klausimu. Net jeigu nusprendi, jog artimiausią pusvalandį paskirsi vienos ar kitos kompanijos analizei, neišvengiamai po kokių dešimties minučių kam nors prisireiks tavo nuomonės, arba tavo mintis nutrauks maklerių šūkčiojimai apie tai, jog išėjo kokia nors esminė informacija. Savaime suprantama, į įvykius aplinkoje reikia reaguoti, ir po kokio pusvalandžio vėl gali grįžti prie savo analizės, tik jau esi pamiršęs, kurioje vietoje esi ją pabaigęs. Atrodo, jog dirbant dideliame (ir triukšmingame) ofise, neišvengiamai tenka žongliruoti užduotimis (kaip programeriai išsireikštų, dažnai daryti „context switching“), o kai nelabai gali ilgesniam laikui susikoncentruoti ties kuria nors viena iš jų, tai atrodo, jog per dieną taip ir nenuveikei nieko naudingo.

Namie viskas kitaip. Mėgstu dirbti tyloje, tad išjungiu muziką, ir darbas prasideda. Kartais atrodo, jog dabar per pusę valandos padarau daugiau nei per visą dieną ofise (tiesa, tik labai retkarčiais), kadangi niekam netrukdant galima užduočiai paskirti ištisas nepertraukiamas keletą valandų. Bet tai atsitinka tik tuomet, kai jau nusiteikiu dirbti. Motyvuoti save ir nuspręsti, jog ateinančias kelias valandas dirbsiu, visgi ne ką lengviau, nei dirbant su kolegomis. Galbūt netgi sunkiau, nes juk niekas nemato, iš tikrųjų tu dirbi ar ne, juolab kad ir darbo rezultatas nevisai apčiuopiamas ir tiesiogiai nėra koreliuotas su darbo valandomis. Motyvacijos problemą labiausiai man padeda spręsti mintis, jog visgi dirbu sau, tad bimbinėjimas po weblogus ir naujausio Dilberto skaitymas nebūtinai maksimizuoja mano iš laiko išspaudžiamą naudą.

Dirbant namuose gali pasirinkti, kada dirbsi, ir ką dirbsi. Dabar galiu atsikelti kada noriu (nors dažniausiai tai atsitinka apie aštuonias) ir jau po penkių minučių sėdėti skaitydamas dienraščius ir elektroninio pašto žinutes bei gerti kavą. Jokių kamščių, jokių stresų, kad pavėluosi. Nes juk jeigu pramiegosi, tai galėsi prie biržos apžvalgų ar kompanijos balansų pasėdėti ilgėliau. Ach taip, ir nėra jokių posėdžių, nes viską galima aptarti per Google talk (dirbame tik dviese) arba per pietus.

Dar vienas privalumas: kai galų gale pavargsti nuo darbo, namie galima nuveikti ką nors naudingo – išplauti indus ar padžiauti skalbinius. Pastebėjau, kad atliekant tokius namų ruošos darbus mintys vis tiek sukasi apie ką tik nagrinėtą įmonę, bet kažkokiam pasąmoningam lygmenyje, kuriame gimsta nemažai idėjų. Šiaip nelabai mėgstu bendrauti su žmonėmis, tad gali būti, jog tik man tai atrodo kaip privalumas, o kiti eitų iš proto, negalėdami bet kurią minutę eiti pasišnekėti su bendradarbiais. Kartais to trūksta, bet visada yra telefonas.

Kaip jau minėjau, vien dėl to, kad esi ramesnėje namų aplinkoje, darbo efektyvumas nepadidėja, nes ir namuose pilna įvairiausių dalykų, atitraukiančių dėmesį. Nors skaityti apžvalgas man geriausia patogiai įsitaisius ant sofos, bet darbingiausia nuotaika mane aplanko ant virtuvinio stalo pasidėjus kompiuterį – tada kažkaip pasąmoningai jaučiasi, jog esi darbe, tad nereiktų klajoti be tikslo po interneto platybes, o geriau vertėtų išsitraukti skaičiavimo mašinėlę ir užrašų sąsiuvinį. Kiek esu skaitęs apie kitų žmonių patirtį dirbant namie, jiems irgi yra labai svarbu turėti specialią vietą namuose, kuri yra skirta darbui.

Bendrai žiūrint, dirbti namuose neblogai. Nuveikiu lyg ir daugiau nei anksčiau, nors atrodo, jog dar daugiau dalykų lieka nepadarytų, bet čia tikriausiai dėl to, jog anksčiau domėdavausi žymiai siauresniu investavimo regionu nei dabar. Nors kartais galima pasiilgti ir ofiso šurmulio.

Faktai ir tikėjimas moksle

Labiausiai verčiantis susimąstyti dalykas, kurį šį rytą perskaičiau buvo šios Clay Shirky mintys:

In school, the embrace of evidence is often taught as if it were a one-time revolution that has now been internalized by society. It hasn’t. The idea of evidence is consistently radical: Take nothing on faith. No authority is infallible. If you figure out a good way to test something, you can contradict hallowed figures with impunity.

Labai didelė dalis to, ką žinome, iš tikrųjų yra daugiau tikėjimas, o ne faktais grįstas pažinimas. Net jeigu kažkas senovėje faktais įrodė, kad kažkoks teiginys yra teisingas, šiuo metu mes pasitikime (tikime?) to žmogaus autoritetu, ir priimame jo teiginius, nesulygindami jų su faktais. Aišku, mūsų šiuolaikinis pažinimas yra toks didelis, kad būtų neįmanoma sužinoti ką nors naujo, jeigu nuolat vis tikrintume prieš mus dirbusių mokslininkų prielaidas ir išvadas – tai per daug užtruktų, tad turime jais (pasi)tikėti.

Bet kartais susigriebiu, jog dažnai aklai pasitikiu autoritetu ar vyraujančiu stereotipu, nesigilindamas į prielaidas, small print ir kitas subtilybes: juk labai sunku net pagalvoti, kad koks nors didžiai gerbiamas profesorius gali klysti, o rinkų apžvalgininkas iš tikrųjų nelabai ką nusituokti apie tai, ką jis rašo.

Laimė skurde

Ir toliau tęsiant laimės ir turtingumo temą, šiandien bežiūrėdamas Barry Schwartz paskaitą nuklausiau įdomią mintį, kuri labiau susijusi su psichologija, o ne su ekonomika (beje, visa paskaita yra apie tai, jog didesnis pasirinkimas ne visada būna geriau – lyg ir priešingai ekonominei logikai). Ponas Schwartz teigia, jog neretai būna taip, jog skurde esantys žmonės būna laimingesni nei turtingi (na, ar bent jau praturtėję dažnai žvalgosi į praeitį ir dūsauja „kokie mes buvom tada laimingi, nors ir nieko neturėjom“), kadangi jie leisdami pinigus nedaug ko tikisi, tuo tarpu turtuoliai tikisi už pinigus nusipirkti beveik tobulybę: kai tai, ką gauni, pranoksta tavo lūkesčius, jautiesi laimingas, tad jei mažai ko tikiesi, tavo lūkesčius pranokti ir tave pradžiuginti nesunku. Čia turtuoliams sunkiau, nes jų lūkesčiai yra užaukštinti, ir lengviau nusivilti, kai gauta prekė neatitinka lūkesčių, artimų tobulybei. Trumpai tariant:

We evaluate our experiences by comparing them to what we expect them to be; and if our expectations are high, even good experiences will end up feeling like we have failed.

Dovanų ekonomika

Ekonomistams, ir aišku ne vien jiems, Kalėdos užduoda nemažai galvosūkių, nes reikia sugalvoti, ką nupirkti dovanų savo artimiesiems ir šiaip draugams. Įdomiausia, jog Kalėdų metas sunkiai dera su ekonomine teorija ir viena jos pagrindinių prielaidų, jog esame racionalūs vartotojai, kadangi ekonomikos mokslas (jeigu jį galima pavadinti mokslu) teigia, jog pati naudingiausia dovana yra pinigai, kadangi ji leidžia jos gavėjui pačiam pasirinkti, kaip juos išleisti, taip patiriant kuo daugiau naudos.

Jeigu tokia išvada pasirodė keista, bandysiu ją paaiškinti, bet pirmiausiai reiktų paaiškinti ribinio naudingumo sąvoką. Ribinis naudingumas – tai papildomas džiaugsmas, nauda, laimė, dar kažkoks abstraktus teigiamas jausmas, kurį suteikia papildomas kiekis kokios nors daikto ar prekės. Naudingumas yra daugiau filosofinė sąvoka, ji nėra realiai matuojama kokiais nors vienetais, bet ji gana reali sąvoka. Ribinis naudingumas dažniausiai mažėja, didėjant daiktų kiekiui – tarkim pirmąja ledų porcija labai džiaugsitės, vis dar būsite patenkinti gavę antrą, bet jau gavę trečią tikriausiai nebebūsite tokie džiaugsmingi: po poros porcijų ledų labiau džiaugtumėtės gavę ko nors kito, (gal būt kavos?), nes tie ledai jau pradeda įgristi. Viena svarbiausių vartotojo teorijos išvadų yra ta, jog vartotojai stengiasi už savo turimas lėšas nusipirkti kuo daugiau naudingumo, t.y. maksimizuoja savo patiriamą „laimę“, o kad tai būtų galima padaryti, jie pirmiausia renkasi vartoti tas prekes, kurios „už vieną litą suteikia daugiausiai naudos“, arba išsireiškus moksliškiau, tas prekes, kurių ribinis naudingumas už vieną litą didžiausias. Arba tariant paprasčiau, pirmiausiai žmonės perka tuos daiktus, kuriuos vertina labiausiai, ir neperka tų daiktų (kai jau baigiasi pinigai), kuriuos jie vertina mažiau.

Iš čia ir išvada, jog optimali dovana yra ne kas kitas, o pinigai, kadangi dovanos gavėjas jau dabar yra įsigijęs visus labiausiai savo vertinamus daiktus už tiek pinigų, kiek jis turi. Ką pirktų vartotojas, jeigu gautų papildomą dvidešimt litų? Tai, ką jis labiausiai vertina iš to, ko jis dar neturi. Galbūt tai būtų Mocarto kompaktas, o gal geras kepsnys restorane – tai geriausiai gali žinoti tik pats vartotojas. Jeigu dovanotojas padovanoja būtent Mocarto kompaktą arba kepsnį, tai viskas puiku, ir ekonomikos mokslo prasme „laimė būna maksimizuota“, bet kas jeigu dovanotojas nuperka ne Mocartą, o Brolių Aliukų geriausias dainas (jokių piktų minčių prieš brolius Aliukus neturiu ;) ir tam pačiam veiksmui išleidžia tuos pačius dvidešimt litų? Galbūt dovanos gavėjas už Aliukų kompaktą nebūtų net penkių litų davęs, nes jis jų nevertina. Tokiu atveju gauname, jog išleista dvidešimt litų, o dovanos gavėjas patyrė laimės už mažiau nei penkis litus – penkiolika litų ekonomikoje išgaravo per efektą vadinamą pertekliniu gerovės nuostoliu. Žodžiu, geriausia kas gali atsitikti, jeigu bus dovanojami ne pinigai – atspėti, ko dovanos gavėjas nori labiausiai. Aišku, dovanotojai visada stengiasi padovanoti tai, kas labiausiai patiktų dovanos gavėjui, bet juk atspėti labai sunku, tad lengviausias sprendimas yra dovanoti tiesiog pinigus.

Tiesa, visa ši analizė neatsižvelgia į tradicijas, ji yra grynai ekonominė. Be to, galima dovanoti ir tokius dalykus, kuriems sunku suteikti kokią nors piniginę vertę – pagaminti dovaną pačiam, arba padovanoti tai, kas neparduodama (kas nori mane pabučiuoti? :)