Senasis testamentas žydų akimis

Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį.

Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų. Lyginant su kitomis senovės tautomis, kurios garbindavo kitokius dievus, žydų Dievas kaip tik nereikalaudavo žmonių aukų ir duodavo žmonėms visišką laisvę. Posakis „akis už akį“ reiškia ne tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, tai turi atkeršyti, o tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, neturėtum kaltininko skriausti labiau, nei jo paties akies išlupimu: jeigu atsilygini kerštu, negalima kaltininko skriausti labiau nei jis nuskriaudė tave.

Pranašai, kurie yra pagrindiniai Senojo Testamento veikėjai, radikaliai skiriasi nuo Naujojo Testamento šventųjų. Pranašai yra paprasti žmonės, turintys begales ydų ir vis nusidedantys. Kai kurie jų net nenori būti pranašais ir išsisukinėja, bėga nuo Dievo šauksmo. Visų vadinamas protingiausiu žmogumi, Saliamonas turėjo septynis šimtus žmonų ir leido joms garbinti įvairiausius stabus, dėl ko užrūstino Dievą. Nojus, kuris pastatė Nojaus arką ir išgelbėjo po porą gyvūnų nuo potvynio, žydų požiūriu nėra joks didvyris, nes tik aklai klausė Dievo, kai galėjo su juo pasiginčyti ir galbūt būtų atkalbėjęs nuo potvynio. Štai Abraomas su Dievu nemažai pasiderėjo dėl Sodomos ir Gomoros sunaikinimo – Dievas buvo sutikęs nesunaikinti miestų, jeigu ras bent dešimt gerų žmonių, tik, deja, jų nerado.

Priekaištauti Dievui ir su juo ginčytis, netgi priminti Dievui, jog jis turėtų elgtis geriau – visa tai labai natūralu, nes tai yra bendravimas su Dievu. Ryšys su Dievu yra žmogui labai svarbus, žmogus nėra laisvas jeigu ji negali bendrauti su Dievu (Mozė reikalauja faraoną paleisti žydus iš vergijos tam, kad jie galėtų garbinti savo Dievą). Dievas neturi vardo, jis labai asmeniškas, nes kiekvienam asmeniui jis yra toks, koks jį įsivaizduoja. Dievas teisingas, jis dažnai baudžia už nuodėmes, bet jis labai geras ir daug padeda, jeigu juo pasitikima. Jeigu (pasi)tiki Dievu, nieko nėra neįmanomo.

Duonos puskepalių ekonomika

Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:

Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?

Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?

Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.

Eterio tyla

Senokai čia nerašiau, bet turiu pasiteisinimą, nes pastaruoju metu esu labai užimtas (nors per tą laiką visgi spėjau perskaityti knygą „The Wisdom of Teams“, kurią visgi tikiuosi kada nors aprašyti).

Užtat atradau, kaip beveik padvigubinti savo produktyvumą darbe: tereikia išjungti elektroninio pašto programą ir prisiversti save email‘ą tikrinti tik kelis kartus per dieną. Kas kelias minutes išlendantis pranešimas „You have 3 new messages“ suryja begales naudingo laiko, nes labai knieti mesti viską ką darai ir skaityti paštą, nors jame tik laiškas apie puikias investavimo galimybes Nigerijoje, bendradarbio siųstas grandininis laiškas ir kokios nors informacinės agentūros pranešimas, jog dviejose Svazilende rastose nugaišusiose antyse paukščių gripo nerasta. Bet darbas pertrauktas, ir reikės bent kokių penkių minučių, kol bus galima vėl ties juo pilnai susikaupti. Bent jau kelioms minutėms iki tol, kol ateis emailas iš kito bendradarbio, siūlančio eiti papietauti.

Tiesiog negalima nesutikti su šia mintimi:

Quit reading e-mail and blogs. One of the ways I can tell I’m in uber-productive mode is my unread (or starred) mail piles up and I haven’t read any blog posts (or blogged myself) in a couple days.

Beje, gal kas žinote kaip padaryti, jog Thunderbird systray nerodytų vokelio ikonos, kai ateina naujas laiškas? Kartais visgi pamirštu jį išjungti ir pradeda niežėti nagai paskaityti naujausius elektroninius pranešimus…

Elektroninio pašto subtilybės

Kaip jūs atsakinėjate į elektroninio pašto žinutes? Šiandien iš kolegų gavau keistą pastabą, jog mano elektroninio pašto žinutės, kuriose aš į ką nors atsakinėju, yra visiškai neperskaitomos. Hmm… Kadangi esu senas kompiuterastas, tai laikausi visų senų gerų taisyklių, kurios šiuolaikinei MS Outlook kartai nėra suprantamos, ir kreivai žiūriu į „bottom-quoting“, kaip kad šiame pavyzdyje:

Taip

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

+370 xxx xx xxxxx

—–Original Message—–

From: xxxx (xxxx) [mailto:xxxx@xxxxx.xx]

Sent: Friday, March 24, 2006 2:09 PM

To: xxxxxx

Subject: Pietūs

Importance: High

Gal einam papietauti? Šiandien meniu yra puikių virtų bobausių ir šaldytų varlyčių inkstų.

Be to, už pusvalandžio ten bus tokios ilgos eilės, kad reikės laukti maždaug tiek, kiek trunka Mažeikių naftos pardavimas.

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

+370 xxx xx xxxxx

Juk gi žymiai patogiau taip, kaip atsakinėju aš:

xxxx (xxxx) rašė:

> Gal einam papietauti?

Taip

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

Negi aš toks atsilikęs nuo paskutinių elektroninio pašto tendencijų ir man reiktų susirūpinti? O kaip jūs atsakinėjate į emailus?

Vilniaus getas

Vakar su Indraja žiūrėjome filmą „Vilniaus getas“. Man patiko. Ir ypač už širdies griebiančios dainos, kurias atlieka Judita Leitaitė.

Filmas gal kiek nustebino tuo, jog skirtingai nei kituose filmuose apie žydų genocidą, šiame filme visiškai nesijautė vokiečių žiaurumo. Tikriausiai dėl to, jog budelių vaidmuo atitenka lietuviams ir patiems žydams. Visame filme turbūt tėra trys vokiečiai: vienas iš jų yra menui jautrus jaunas vokiečių karininkas, ir du jo kvaili, visur jį sekiojantys pavadiniai. O kadangi vokiečių nedaug, jie genocidą daro kitų rankomis.

Daugiausiai minčių sukelia žydų geto vadovas, kuris pats yra žydas, ir turi spręsti neišsprendžiamas moralines problemas: tarkim, ar teisinga į mirtį pasiųsti keturis šimtus senių, kad būtų išgelbėta arti dviejų tūkstančių žydų, kurie dar pajėgia išgyventi? Aišku, tragedija tame, jog patys žydai nesupranta, jog vadovams reikia spręsti tokias dilemas ir smerkia jų veiksmus. Vien dėl to, kad nematai viso vaizdo, labai lengva neteisingai teisti žmogų.

O visos tos tragedijos fone skambančios dainos – vien dėl jų verta nueiti į kiną.

Ar stengiamasi atrasti efektyvius vaistus?

Vaistų rinkos efektyvumo įrašo komentaruose keli skaitytojai iškėlė hipotezę, jog farmacijos įmonės neturi jokio noro išrasti efektyvius vaistus – joms labiau apsimoka, kai gydymo kursas trunka kuo ilgiau. Mano nuomone, vaistų rinkoje visgi egzistuoja paskatos sukurti geresnius vaistus, bet viskas ne taip paprasta, kaip kad būtų kitų prekių rinkose.

Vaistų rinka skiriasi nuo kitų prekių rinkų tuo, jog statistinis vaistų pirkėjas apie vaistus nutuokia ne itin daug – juo prirašo gydytojas. Gydytojai, bent jau teoriškai, turėtų žinoti koks yra vienų ar kitų vaistų efektyvumas (iš patirties, mokslinių straipsnių ir t.t.), bet vaistų kompanijos turi labai efektyvią pardavimo strategiją: vaistų reklama patiems gydytojams, o taipogi jų kelionių finansavimas, brangios dovanos ir panašūs dalykai, kurie leidžia gydytojams šiek tiek primiršti vaistų efektyvumo argumentus. Net jei ir neegzistuotų papildomas gydytojų skatinimas iš farmacijos kompanijų pusės, gydytojai stebėtinai mažai nutuokia apie vienų ar kitų vaistų efektyvumą. Nepamenu, kur dabar skaičiau, bet gydytojai tik gal vieną iš trijų kartų teikia efektyvausius patarimus, kaip gydyti ligą – ne iš piktos valios, bet dėl to, jog ligų gydymas yra daugiau menas, o ne tikslusis mokslas. Atrodo, jog veikiant tokioje rinkoje, turėtų klestėti farmacijos kompanijos, kurios per reklamą, ar kitais keliais, užtikrina, jog būtų skiriamas gydymas jų vaistais, kurių gydymo kursas turėtų būti kuo ilgesnis. Bet ar tikrai farmacijos kompanijoms verta taip daryti?

Farmacijos kompanijos veikia ne monopolinėje rinkoje: pasaulyje yra daug farmacijos kompanijų, kurios konkuruoja viena su kita. Farmacijos kompanijų pasaulyje yra tikrai nemažai – vien Baltijos valstybėse jų yra bent dešimtis, tad sunku būtų įsivaizuoti, jog egzistuoja jų visų konspiracinis susitarimas, kuriuo pasaulio niekada nepamatys itin efektyvūs vienos ar kitos ligos gydymui reikalingi vaistai. Konkurencija vers kompanijas atrasti vis naujus ir efektyvesnius vaistus, kad būtų galima užkariauti naujų ligų rinkas ir išsaugoti savas.

Tarkime, jog yra liga, tinginitis chronica, kuria serga gana daug žmonių. Iki šiol rinkoje yra keletas šios ligos gydymui skirtų vaistų, gaminamų kompanijos A ir kompanijos B. Egzistuojantys vaistai nėra labai efektyvūs, jie ligos nepagydo, bet bent jau laikinai sustabdo jos simptomų pasireiškimą, t.y. šioje rinkoje vaistai tokie, kurie iki galo ligos nepagydo, tačiau vartotojai noriai juos ilgą laiką vartos mokėdami farmacijos kompanijoms A ir B už nesibaigiančius gydymo kursus. Ar gali tokia situacija tęstis amžinai? Tikėtina, jog ne. Kažkada atsiras kompanija C, kuri išras naują puikų vaistą natrium bizūnicum nuo šios baisios ligos, kuris gydo greitai ir efektyviai. Su naujuoju vaistu kompanija C turėtų greitai patraukti beveik visus tinginitis chronica sergančiuosius, atimdama iš kompanijų A ir B jų rinkos dalis. Čia aišku svarbu, jog natrium bizūnicum būtų tikrai efektyvesnis už A ir B gaminamus vaistus: jeigu naujasis vaistas yra visa galva pranašesnis, tai net ir esant korumpuotų gydytojų sistemai, kurie vis tiek prirašinės A ir B kompanijų vaistus, natrium bizūnicum turėtų pasisekti (galų gale, neapsikentę pacientai paliks tuos senamadiškus korumpuotus gydytojus ir eis gydytis pas naujus, kurie teikia pirmenybę naujajam vaistui).

Savaime suprantama, tai teoriniai pasvarstymai. Realybėje viskas sudėtingiau: vaistų efektyvumo matavimas yra labai sunkus (juk net apie 30 procentų žmonių pasveiksta, net jei vartojamas tik placebas), tad rinkoje gali praeiti nemažai laiko, kol vartotojai susivoks, kad naujieji vaistai geresni už senuosius. O per tą laiką gal bus pagerinti ir kompanijų A ir B vaistai tiek, kad jų efektyvumas nedaug skirsis nuo natrium bizūnicum. Pirkdamas gydymo kursą, pacientas retai tiksliai žino, koks bus jo tikslus efektyvumas. Gali būti, jog to dorai nežino nei gydytojas, nei pati farmacijos kompanija. Bet farmacijos kompanijos visada turi paskatas sukurti geresnį produktą, nes tai joms duoda pranašumą prieš konkurentus.

Kaliningrado perspektyvos

Vilniaus meras Zuokas savo internetiniame dienoraštyje rašo, jog artimiausiu metu Kaliningrado srityje gyventojų skaičius turėtų viršyti Lietuvos gyventojų skaičių:

Per artimiausius penkerius metus Kaliningrado gyventojų skaičius gali išaugti iki 4 milijonų, vien per ateinančius porą metų – jų skaičius gali padvigubėti. Ir Kaliningradas tam ruošiasi. Plečiamos aprūpinimo energija galimybės, statomi gyvenamieji metai, ir galima prognozuoti, jog Kaliningradas išgyvens tikrą augimo bumą.

Sunku pasakyti, kokią ekonominę reikšmę galėtų turėti toks gyventojų augimas. Savaime suprantama, infrastruktūros vystymo projektuose Lietuvos įmonėms galėtų nubyrėti papildomi užsakymai, o taipogi turėtų išaugti Lietuvos eksportas į šį regioną (ar bent jau padidėti prekybos apimtys). Kitas klausimas, ar staiga padvigubėjus gyventojų skaičiui, dar nesuprastės jų gyvenimas — jau dabar apie trečdalis Kaliningradiečių gyvena žemiau skurdo ribos, pramonės produkcijos apimtys 60 procentų mažesnės nei 1990 metais, o apie pusė gyventojų yra bedarbiai. Iš tokio skurdžių gyventojų pagausėjimo neverta tikėtis kažko itin gero.

Dar apie Mažeikius

Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:

Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.

Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.

Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd. litų, bet tai – pakankamai komplikuotas variantas, nes reikėtų ieškoti papildomų lėšų arba prašyti Seimo didinti skolinimosi limitą.

Dar didesnė problema yra vėliau įtikinti „LUKoil“ ar TNK-BP išpirkti akcijas iš Vyriausybės didesne kaina, negu šios bendrovės siūlo dabar.

Vaistų rinkos ypatumai (2)

Tęsiant vaistų rinkos temą, mano mintys šiuo klausimu.

Žvelgiant labai paprastai, gali pasirodyti, jog rinka veikia neefektyviai, nes tiems, kuriems reikia gydymo, jo negali gauti. Bet tam yra dar paprastesnė priežastis – norintieji gauti gydymą, jo negauna, nes jis yra per brangus. Dėl šio gydymo brangumo netgi negalima kaltinti gobšių farmacininkų, ar lupikautojų vaistinių pardavėjų – gydymas yra brangus, nes brangiai kainuoja jį pagaminti (į gamybos kaštus įeina ir atradimo kaštai, kurie šiuo atveju yra itin dideli). Farmacijos bendrovės neturi neišsenkamų pinigų šaltinių, todėl, veikiamos laisvosios rinkos jėgų, stengiasi išrasti tokius vaistus, kurie būtų pelningiausi, o tai dažniausiai reiškia, jog tie vaistai padėtų daugiausiai žmonių (aišku yra galimas ir ekstremalus variantas, kai vaistai atrandami ligai, kurios vienintelis sergantysis pasaulyje yra Bilas Geitsas, bet to tikimybė ganėtinai nedidelė, nors realiame pasaulyje irgi pasitaiko – būtent todėl išrandama mažiau vaistų sergantiems kokia nors maliarija, kuri paplitusi beturtėje Afrikoje, nei erekcijų strikimus gydančių vaistų, kurie populiarūs turtingoje JAV).

Taigi, atrodytų, jog viskas sutvarkyta taip, kaip ir turėtų būti: farmacijos kompanijos visada stengiasi savo lėšas panaudoti taip, kad būtų maksimizuota jų atrandamų vaistų nauda visuomenei. Tad ar reikia vyriausybei kištis į šią sistemą? Tai ne toks jau lengvas klausimas, į kurį norint atsakyti reikia žinoti ir kokios yra vyriausybės lėšų panaudojimo alternatyvos. Iš esmės šiuo atveju vyriausybė perka tam tikrą paslaugą – vaisto išradimą, tad reikia svarstyti ir kiek ši paslauga yra naudingesnė visuomenei nei kitos paslaugos, kurias gali už tas pačias lėšas nupirkti vyriausybė. Gal būt visuomenės gerovė padidėtų daugiau, jeigu būtų išrasti ne vaistai, o pastatytas koks šimtas mokyklų? O gal už vis geriausia būtų, jeigu vietoje to, kad vyriausybė leistų pinigus vaistų subsidijoms, ji sumažintų mokesčius, ir taip mums patiems leistų nuspręsti, ką mes norime daryti su šiuo puse milijardo dolerių, kurie atsirastų mūsų kišenėse?

Tiesa, čia turbūt neturėtų būti pamirštamas ir moralės klausimas. Visada, kai ekonominiai klausimai sukasi apie ligas, mirtį ir panašius dalykus, ekonominė teorija atrodo subyra, ir imamasi lėšas skirstyti remiantis kitomis kategorijomis. Jeigu šiuo atveju tie tūkstantis žmonių, sergantys itin reta liga būtų labai aršūs, reikalaudami, kad vyriausybė mokėtų už jų gydymą, galimas dalykas, kad jie jį ir gautų. Politikai nenori atrodyti rinkėjų akyse, jog jie nepadeda sunkiai sergantiems, o tuo labiau, jog jie verčia sergančiuosius mirti be (bent teoriškai) galimo gydymo. Situacija gal šiek tiek panaši į Prancūzijos fermerių situaciją: nors Prancūzijoje fermeriai sudaro tik kelis procentų gyventojų, bet jie reikalauja itin didelės paramos iš Europos sąjungos ir vyriausybės, grasindami blokuoti kelius. Ir tenka visuomenei „dėl šventos ramybės“ jiems nusileisti, nors dėl kelių triukšmą keliančių procentų fermerių, likusieji 98 procentai visuomenės gyvens šiek tiek vargingau, nes turės mokėti didesnius mokesčius.

Vaistų rinkos ypatumai

Retkarčiais su bendradarbiais padiskutuojame įvairiais teoriniais klausimais, į kuriuos ne visada gal ir yra vienas paprastas atsakymas. Vakar užtikau kažkokį straipsnį apie vaistų rinkos subsidijavimą, kuris privedė prie diskusijos apie rinkos efektyvumą. Šiandien išdėstysiu problemą, o vėliau parašysiu ir savo mintis šiuo klausimu. Gal ir kitiems pasirodys visai įdomi problema :)

Tarkime turime tokią hipotetinę situaciją: pasaulyje yra kokia nors reta liga, kuri nėra užkrečiama (tarkim, genetinė, arba kokia nors panaši į vėžį), kuria serga kokia 1000 žmonių. Vidutiniškai naujų vaistų atradimas farmacijos kompanijoms atsieina apie pusę milijardo dolerių. Jeigu tokia padėtis būtų laisvosios rinkos sąlygomis, tikėtina, jog farmacijos kompanijos net nesiimtų ieškoti vaistų prieš šią ligą, nes tam, kad šie vaistai būtų pelningi, kiekvienas pacientas už gydymo kursą turėtų būti pasiryžęs sumokėti bent po pusę milijono dolerių (neskaitant vaistų gamybos, pardavimo ir kitokių kaštų). Kitaip tariant, farmacijos įmonės nesukurs reikiamo produkto, nes to produkto rinka yra per maža, kad padengtų įmonės investicijas. Ar tai yra rinkos neefektyvumas, kurį vyriausybė turėtų panaikinti subsidijuodama vaistų išradimą?