Nekilnojamo turto burbulas ir ekonomikos teorija

Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.

Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:

“Ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jas kainuoja pagaminti. Būsto kaina atspindi žemės sklypo, statybinių medžiagų vertę, darbininkų algą ir protingą statybos įmonių pelną”, – sakė R.Kuodis.

Mano nuomone, ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jų kainą nustato prekės pasiūla ir paklausa, o tai su prekės pagaminimo kaštais nevisada turi ką nors bendro. Prekės pagaminimo kaštai yra vienas iš faktorių (galbūt ir vienas svarbiausių, bet sunku tai būtų teigti), kuris nulemia prekės pasiūlą, bet lygiai taip, kaip žirklės nekerpa vienais ašmenimis, taip ir kainos ekonomikoje nustatomos kartu pagal paklausą ir pasiūlą.

Kita mintis, kuri irgi nemažai nustebino:

Varžydamiesi vienas su kitu, pardavėjai kainą gali kelti ir kelti

Varžydamiesi pardavėjai, jeigu jie iš tikrųjų stengiasi parduoti prekę, tačiau to negali padaryti esamame kainų lygyje, nes nėra pirkėjų, kainą mažins, o ne kels. Nes jeigu tavo iškeptos bandelės niekas neperka už 100 litų, tai sunkoka tikėtis, kad kažkas nupirks ją už 200 litų. Tikėtina, kad tik nuleidęs kainą iki vieno lito, rasi pirkėją ir sugebėsi parduoti savo prekę. Juk tai elementari ekonomikos teorija — paklausos kreivė leidžiasi žemyn.

Mažeikių naftos pardavimas

Shameless plugReuters:

Analysts told Reuters while four parties had placed bids, the race to the finishing line was down to two frontrunners.

“Realistically speaking only TNK-BP along with (the joint bid by) LUKOIL and ConocoPhillips have a chance at a deal,” said Petras Kudaras, analyst with broker and fund managers Finasta.

“The Poles have little chance … because of the complexity of their delivery scheme and we’ve seen that Kazmunai’s bid is fraught with delivery obstacles as well,” he said.

Analysts also cautioned that the court decision later this week could lead to a totally different outcome if Mazeikiu ends up being auctioned off in the Netherlands.

Kelionių troleibusais makroekonomika

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

LBO schema

Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.

Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą. Todėl jis susitaria su kokiu nors private equity fondu ir bankais bei įsteigia kompaniją “Petro bandelių investicija”, kuri niekuo neužsiima, bet kurios pagrindiniai akcininkai yra Petras ir private equity fondas. “Petro bandelių investicija” iš bankų išsiima didelę paskolą ir už gautus pinigus perka “Petro bandelių” akcijas. Paskola išduodama su tam tikromis sąlygomis — dažniausiai užstatas gali būti nupirktos “Petro bandelių” akcijos, jeigu Petras sugeba bankui įrodyti, kad jos yra vertos daugiau nei jų vertė biržoje (LBO yra prasmės daryti tik tuo atveju, kai manai, jog akcijos yra nuvertintos). Kai “Petro bandelių investicija” tampa pagrindine “Petro bandelių” akcininke, “Petro bandelės” tampa dukterine įmone, o šios dvi kompanijos sujungiamos. Kadangi “Petro bandelių investicija” valdoma Petro ir private equity fondo (fondas čia dalyvauja dažniausiai todėl, kad bankai 100 procentų pirkimo nefinansuoja — dalis pinigų turi ateiti ne skolos pavidalu), tai Petras tampa stambiu “Petro bandelių” akcininku, o ant “Petro bandelių” užkabinama banko paskola, kuria buvo finansuotas kompanijos perėmimas. Tikėtina, jog Petras stengsis pagerinti “Petro bandelių” veiklą, tam kad kompanjia galėtų grąžinti banko paskolą. Gal būt “Petro bandelės” parduos ir kai kuriuos ne visai pelningus padalinius (kokią nors “Petro runkeliai”, kuri nuo senų laikų priklauso “Petro bandelėms”) — irgi tam, kad būtų grąžintos paskolos. Po keletos metų bankams paskola bus grąžinta, o Petras turės “Petro bandelių” kontrolę. Tuo metu private equity fondas dažniausiai norės išeiti iš kompanijos — jeigu Petras prasigyveno, tai private equity fondas galėtų parduoti akcijas Petrui, tačiau dažnai tokiu atveju daromas IPO — kompanijos akcijos siūlomos per biržą.

Sensacijų paieška

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.

Socialinė inžinerija

Šiandien per lietblogs ir mazhasai užtikau vieną IRC logą, kuris privertė mane šiek tiek susimąstyti. Pats logas ilgas, bet jo santrauka būtų tokia: į kompiuterastų kanalų užeina žmogus, kurio pravardė yra |||||||||||||||||||||||||||||| (kad būtų paprasčiau, toliau jį vadinsiu |x30) ir skelbiasi esąs itin geras „hakeris“, besiruošiantis nulaužti microsoft.com. Savaime suprantama, niekas tuo netiki, pradeda iš jo juoktis, juolab kad žmogus nesugeba atsakyti į paprastus klausimus apie kompiuterius. Tada šis žmogus pradeda grasinti užimti kanalą, tik priduria, kad tam jam reikia kanalo operatoriaus teisių. Aišku, visi leipsta juokais, kol kažkas visgi duoda jam operatoriaus teises, kurias turėdamas, kaip ir buvo tikėtasi, nieko pikto |x30 nepadaro ir atrodo vėl visiškai sužlugęs ir apsijuokęs. Tada |x30 pareiškia, kad jo vienintelis tikslas ir buvo gauti operatoriaus statusą tame kanale, ir pradeda juoktis su visais kitais.

Atrodo, jog čia nieko ypatingo neįvyko: tiesiog „kietiems kompiuterastams“ buvo labai smagu pasijuokti iš kvailelio, kuris norėjo pasigirti galintis užvaldyti visą pasaulį. Juk labai gera pasijusti viršesniam ir protingesniam už kitus. Bet žvelgiant šiek tiek iš kito kampo, ar negalima sakyti, jog tie „kietieji kompiuterastai“ visgi buvo „nulaužti“? Juk jie nebūtų davę operatoriaus teisių bet kuriam nežinomam kanalo lankytojui – o štai |x30 sukėlė jų pasipūtimo jausmą ir pasiekė savo tikslą, t.y. gavo operatoriaus teises. Ir tam nereikėjo jokių techninių sugebėjimų, tam pasitarnavo tik žodžiai. Be to, tie „kietieji kompiuterastai“ ir toliau jautėsi kieti bei galvojo, kad |x30 yra neišmanėlis. Kiek žmonių iš to kanalo būtų sutikę lažintis, jog |x30 niekada negaus kanalo operatoriaus statuso? Social engineering does miracles.

Pasipūtimas ir kitų nuvertinimas gali būti labai pavojingi. Ir nesvarbu, ką nuvertini – neapsiplunksnavusį vaikigalį, kuris teigia užvaldysiantis pasaulį, ar verslo konkurentą, ar kitą akcijų rinkos dalyvį. Žmonės dažnai ne tokie kvaili, kaip gali pasirodyti – tiesiog gal nevisada žinai, ko jie siekia.

Religinis pakantumas

Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems. Popiežius Jonas Paulius II-asis pagarsėjo tuo, kad bandė suvienyti skirtingų konfesijų tikinčiuosius, nesistengdamas atversti jų į katalikybę, o pripažindamas, kad visos religijos turi daug bendro: tik jam vienam pavyko sukviesti tiek daug skirtingų tikėjimų dvasininkų vienu metu melstis už taiką. Juk nors kelių užkopti į kalną yra daug, bet pats kalnas tėra vienas. IMHO aišku.

Šypsena daro stebuklus

Grįždamas namo galvojau, jog šiandien neturėsiu ką parašyti į savo dienoraštį, nors diena buvo labai produktyvi: sugebėjau ne vien nudirbti daugybę darbų, bet dar ir pataisyti moblogo RSS. Keisčiausia, jog tai ruošiausi padaryti kokį gerą pusmetį (o iš tikrųjų tai turbūt dar ilgiau, nes negaliu prisiminti, kada jis veikė), o visas tas darbas užtruko tik kokias geras 15 minučių. Kartais tikrai reikia didelio spyrio į užpakalį, kad pradėtum judinti savo reikiamus nudirbti darbus: jie atrodo tokie dideli ir sunkiai nudirbami, jog net nekyla rankos bent pradėti juos krapštinėti.

Visgi grįžtant namo temą įrašui į dienoraštį suradau, ir ne kur kitur, o šalia namų esančioje „Saulutėje“. Laukiau eilėje, o priešais mane stovėjo gerokai įkaušęs vyriškis, kuris rankose laikė du bambalius pačio pigiausio ir pačio stipriausio alaus. Tiesa, vienas iš jų buvo pratrūkusiu dugnu, tad jame alaus nelabai jau buvo likę. Pasirodo, tą butelį jis negrabiai imdamas iš lentynos buvo numetęs ant žemės, todėl jis sprogo. Pilietis nevisai buvo nusiteikęs prisiimti savo kaltę, ir, kaip matėsi iš jo pasiryžimo tąsytis su savimi visai išbėgusį butelį, tikėjosi bent kelis alaus gurkšnius gauti nemokamai („Juk jūs vis tiek tą butelį išmesit, tai geriau man atiduokit“). Man, stovinčiam eilėje, darėsi įdomu, kuo ši situacija baigsis, nes jau atrodė, jog be apsaugos įsikišimo nieko nenuveiksi. Pasirodo klydau, ir labai stipriai. Pardavėja, kuriai teko mus aptarnauti, buvo gana pagyvenusi moteris, kurią jau anksčiau esu įsiminęs dėl niekad jos veide nedingstančios šypsenos – atrodo, jog dirbdama kasininke „Saulutėje“ ji yra laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir šį kartą, užteko jai nusišypsoti kauštelėjusiam piliečiui, paprašyti sumokėti už visą butelį, ir visa situacija išsisprendė be jokių nesusipratimų. Dar daugiau: pilietis sumišo, puolė atsiprašinėti, netgi nusipirko „Saulutės“ nuolaidų kortelę, sukrapštęs paskutinius centus. Tokios magiškos šypsenos galios dar nesu gyvenime matęs: vienas šypsnis sugebėjo visiškai perkeisti žmogų tiesiai prieš pat mano akis.

Koreliacija ir priežastingumas

Pasižiūrėjęs į savo dienoraščio lankytojų sąrašą ir pamatęs, jog dažniausiai mane iš pono Google pasiekia internautai surinkę paieškos žodį koreliacija, šiek tiek nustebau. Na, bet tai priminė man kai kurias mintis, kurias man įskiepijo universitetas: būtent, kad egzistuojanti koreliacija ne visada parodo, jog egzistuoja ir ryšys tarp kintamųjų.

Patį koreliacijos apibrėžimą labai nesunkiai galima rasti wikipedijoje: tai yra statistinio ryšio tarp kintamųjų stiprumo matas. Iš esmės, paėmę duomenų poras galima statistiškai parodyti, kad vienam kintamajam pasikeitus, pasikeičia ir kitas kintamasis. Tačiau iš viso to galima daryti tik tokią išvadą, jog egzistuoja statistinis ryšys, o ne koks nors priežastingumas (t.y. A nebūtinai veikia B, nors A ir B yra statistiškai susiję). Viena geriausių tokio teiginio iliustracijų yra pavyzdys su ledų suvartojimu ir nuskendusiųjų skaičiumi: pastebėta, jog padidėjus ledų suvartojimui, padidėja ir skenduolių skaičius, tad lyg ir norėtųsi daryti išvadą, jog ledų valgymas yra labai kenksmingas plaukikams. Savaime suprantama, čia neatsižvelgiama į svarbiausią užslėptą kintamąjį: oro temperatūrą. Vasarą būna karšta, todėl padidėja tiek ledų suvartojimas, tiek skenduolių skaičius, nes daugiau žmonių maudosi. Gali būti, jog koreliacinis ryšys yra nustatomas, o iš tikrųjų priežastingumas buvo visiškai priešingas: štai praeitame amžiuje buvo manoma, jog žmonėms yra naudinga turėti blusų, nes statistiškai buvo pastebėta koreliacija tarp žmonių sveikatos ir blusų turėjimo – blusas turėjo sveikesni žmonės. Iš tikrųjų, ryšys yra visiškai priešingas: blusos dažnai sukelia ligas, o žmogui susirgus karštine, jog nebegali gyventi žmogaus plaukuose, nes ten per karšta, todėl susirgęs žmogus blusų nebeturi.

Šiais laikais prastas koreliacijos ir priežastingumo suvokimas irgi yra dažnas, o ypač „tyrimuose“, kurie yra daromi spaudoje, vaikantis sensacijų ir panašiai. Štai JAV buvo atliktas tyrimas, kuris nustatė, jog rūkymas kenkia studentų mokslams, nes rūkantys studentai gauna mažesnius pažymius. Nepagalvota, jog pagrindinė tokios koreliacijos priežastis gali būti tokia, kad rūkantys studentai yra tokie studentai, kurie ir šiaip mokslams skiria mažiau dėmesio, o gal kaip tik, jie rūko tik todėl, jog nesiseka moksluose?

Šios koreliacijos ir priežasčių ieškojimo pastabos buvo vienas vertingiausių dalykų, kuriuos teko išmokti universitete.

Klaidų svarba

Bevartant Tom Peters knygą apie jo tyrinėjimus „In search of Excellence“, akis užkliuvo už Fletcher Byrom citatos:

Make sure you generate a reasonable number of mistakes

Knygoje išreiškiama nuomonė, jog itin sėkmingos kompanijos stengiasi eksperimentuoti, ir nebijo padaryti klaidų. Kaip tik priešingai, tik per klaidas galima išmokti ką nors naujo, o jau išmokus tas žinias pritaikyti aplenkiant savo konkurentus. KLaidos yra teigiamas dalykas, jeigu moki iš jų pasimokyti. Klaidos reiškia, jog nesėdi vietoje, o kažką darai ir kažko sieki.