Konspiracijos teorijos

Mano dienoraščio skaitytojai komentaruose pasiūlė pažiūrėti keletą filmų, kuriuose teigiama, jog pasaulį valdo slapta grupelė žmonių (masonai, Illiuminati, jėzuitai, etc). Nesu konspiracijos teorijų šalininkas ir dažniausiai net ir į labiausiai įtikinamas iš jų žiūriu gana skeptiškai. Jau vien dėl to, jog konspiracijos teorijų požiūriu tie, kas valdo pasaulį savo virvučių traukiojimui pasirenka labai sudėtingas priemones. Viename iš pasiūlytų filmų teigiama, jog tam, kad valdyti JAV, jėzuitams reikėjo sukurti Federalinį rezervą, bet tam prieštaravo keli milijonieriai, tad reikėjo pastatyti Titaniką, juos ten privilioti, ir Titaniką nuskandinti – skamba maždaug taip įtikinamai, kaip paaiškinimas, jog kažkas ryte sukėlė vandentiekio avariją, dėl kurios buvo išjungtas karštas vanduo, ir man teko suirzusiam važiuoti į darbą ir pamiršti namie telefoną – net jei ir buvo toks prieš mane nusiteikusių konspiratorių tikslas, tai parodanti loginė grandinė švelniai tariant silpnokoka, be to, juk yra žymiai paprastesnių būdų priversti mane vieną dieną nesinaudoti savo telefonu.

Konspiracijos teorijos manęs neįtikina, nes manau, jog jomis tikintys žmonės pasiduoda tik teoriją patvirtinančių argumentų paieškai, ir nebesugeba objektyviai vertinti situacijos. Kai tikrai tiki, jog viskas klostėsi vienaip ar kitaip, priimi tik tuos argumentus, kurie tau priimtini, ir atmeti tuos, kurie nepritinka prie tavo susidarytojo vaizdo. Manoma, jog žmonės ką nors dažnai rinkdamiesi pirmiau nusprendžia intuityviai, kas jiems labiausiai patinka, o tik po to ieško racionalių loginių argumentų, kurie paremtų šį pasirinkimą. Tad konspiracijos teorijas palaikantieji man primena žydų minią iš Monty Python filmo „Life of Brian“: minia sumaišo niekuo dėtą žmogų Brajaną su Kristumi, ir Brajano klausia, ar jis yra Mesijas; šis atsako, jog ne, bet miniai tai nė motais, nes juk „tik tikras Mesijas sakys, jog jis nėra Mesijas“; galų gale, kai Brajanas neapsikentęs minios ir vadovaudamasis logika miniai pradeda šaukti, jog jis yra Mesijas, minia taip pat džiugiai atsako „taip ir žinojom, kad tu Mesijas!“ – kad ir ką sakytų Brajanas, minia jį laikys Mesiju. Lygiai taip pat, kad ir kokie faktai liudytų prieš konspiracijos teorijas, visada bus jomis tikinčiųjų, nes jie pasirinks ir priims tik tuos faktus, kurie atitinka jų tikėjimą.

Turiu susidaręs teigiamą nuomonę apie masonus, jie nėra labai paslaptingi, o jų nariais yra milijonai žmonių. Pagrindinė jų veiklos idėja yra anonimiškai daroma labdara – anonimiškai todėl, jog kai nežinai, kas tau padarė gera, geradarį pradedi matyti kiekviename žmoguje: gal tai buvo kaimynas? troleibuso vairuotojas? mano viršininkas? Ar masonai padeda vienas kitam? Tikriausiai. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas turbūt neatsisakytų šiek tiek labiau pasistengti pažįstamo labui. Ar jie valdo visuomenę? Kadangi masonais būna daug įvarių profesijų žmonių, kurie normaliame gyvenime turi savo pareigų ir galios, tai atsakymas priklauso nėra paprastas, bet ne toks kaip norėtų įteigti konspiracijos teorijos. Tikslo valdyti pasaulį masonai neturi, kaip kad tokio tikslo neturi ir kokio nors bridžo klubo nariai, tačiau bridžo klubo nariai yra gydytojai, verslininkai, įmonių vadovai, o gal tik ir studentai, bet pabaigę bridžo partijas, jie grįžta į pasaulį, kuriame gydo, daro verslą, vadovauja, o gal ir tik studijuoja – ir galbūt turi nemažai įtakos visuomenei.

Kai kalba užsisuka apie masonus, visada kažkaip nejučia pradedu gudriai šypsotis. Ne, tikrai nesu masonas („tik tikras masonas sakys, jog jis ne masonas!“ :)

Graham’o mintys

Vakar vėl pradėjau iš naujo skaityti vieną svarbiausių knygų apie investavimą – Benjamino GrahamoThe Intelligent Investor“. Viena pirmųjų minčių, kurią jau galima sutikti knygo įžangoje:

Obvious prospects for physical growth in a business do not translate into obvious profits for investors.

Labai dažnai investuotojai mano, jog akcijos yra perspektyvios, nes kompanija turi puikias augimo galimybes. Ši klaida kartojama visų kartų investuotojų: pradžioje buvo geležinkeliai, kurių augimas buvo fantastiškas, bet visgi investicijos į jų akcijas nebuvo labai pelningos, vėliau atėjo oro bendrovių eilė – ir nors keleivių srautas augo labai sparčiai, avialinijos uždirbo labai mažai pelno. Dar ne tokia sena istorija kalba ir apie internetines kompanijas – internetas augo labai sparčiai, bet investicijos į internetinių kompanijų akcijas tik labai retai buvo protingos.

Kai kurie ekonomikos sektoriai iš tiesų turi puikias augimo perspektyvas, tik kyla klausimas, ar tuose sektoriuose veikiančios kompanijos galės lygiai taip pat greitai didinti savo pelnus. Sparčiai augančiame sektoriuje dažnai atsiranda vis naujų konkurentų, kurie irgi nori pasinaudoti rinkos augimu, o tai sumažinta visų kompanijų pelno maržas (kitaip sakant, iš oligopolinės, o gal net ir monopolinės rinkos, pereinama arčiau tobulosios konkurencijos modelio, kuriame kompanijų pelnai nebėra tokie stebuklingi).

Akcijų skaidymas

Vienas mano dienoraščio skaitytojas klausia:

Vat toks dalykas: atsiverčiau kad ir Ūkio banko akcijų kainas nuo metų pradžios iki dabar. Ir žiūriu, kad sausio mėnesį jos kainuoja virš 20 lt už vieną. Tada sausio 31 dieną jų kaina užrašyta 0 lt. O jau kita diena kainuoja tik 1.98. Ir čia ne tik su ŪB akcijom, esu matęs ir su dar kažkuo taip. Tai kas čia atsitinka? Ar čia kažkaip stebuklingai per viena dieną ją vertė tiek nukrenta, ar čia kažkaip gal išplatina naujų akcijų ar kaip? Ir kas tada atsitinka su turimomis? Negi būna taip, kad aš turiu tarkim 1000 akcijų ir jų vertė 20 000 lt, o kitą dieną jų vertė pasidaro tik 2000 lt? Būčiau labai dėkingas, jei paaiškintum trumpai kas ir kodėl čia taip būna.

Iš tikrųjų, pažiūrėjus į Ūkio banko akcijos kainos grafiką, būtų galima rimtai susirūpinti: atrodo, jog akcijos kaina staiga lyg niekur nieko ėmė ir nukrito devyniasdešimčia procentų. Tačiau viskas nėra taip baisu, kaip gali rodyti grafikas – iš tiesų, Ūkio banko išleistų akcijų kiekis padidėjo netgi 12 kartų, nes buvo sumažintas akcijų nominalas nuo 12 litų iki 1 litų.

Suprantu, jog tai tikriausiai nelabai gerai paaiškina situaciją, tad pabandysiu ją pailiustruoti jau kažkada minėtos akcinės bendrovės „Petro kopūstai“ pavyzdžiu. Tarkime, jog „Petro kopūstai“ yra išleidę 100 vienetų 10 litų nominalios vertės akcijų, kurios biržoje kainuoja 20 litų. Nominali vertė – tai dažnai ne itin didelę reikšmė turintis akcijos parametras, kuris daugiau ar mažiau reiškia kiek už kiekvieną akciją turėjo sumokėti akcininkai kompanijos steigimo metu (žinau, ne visai taip, bet ganėtinai panašiai). „Petro kopūstų“ įstatinis kapitalas (suma, kurią akcininkai investavo bendrovės kūrimo pradžioje) sudaro 1000 litų (100 akcijų po 10 litų), o kiekviena akcija suteikia 1 procentą balsų akcininkų susirinkime ir teisę į 1 procentą bendrovės pelno (ir 1 procentą bendrovės turto jos likvidavimo atveju). Bendrovės kapitalizacija, arba kitaip tariant, rinkos vertė biržoje, yra lygi 2000 litų (jeigu norėčiau nupirkti visus „Petro kopūstus“, reikėtų nupirkti 100 akcijų po 20 litų). Dabar tarkime, kad kaip ir Ūkio banko atveju, „Petro kopūstai“ nusprendė sumažinti savo akcijos nominalą nuo 10 litų iki 1 lito, nekeičiant įstatinio kapitalo. Tokiu atveju kiekvienas akcininkas, akcijų skaidymo dieną turėjęs 1 akciją, kitą dieną jų turės 10 kartų daugiau. Bendrovės vertėje neturėjo niekas pasikeisti, kadangi dėl šiek tiek aritmetinių veiksmų su akcijomis „Petro kopūstai“ nepradėjo uždirbti didesnio pelno, ar nepadidino savo pardavimų, ji išliko tokia pati kompanija, tad visa jos vertė biržoje (kapitalizacija) turėtų išlikti 2000 litų. Tiesa, akcijų skaičius padidėjo 10 kartų, tad kiekviena nauja akcija turėtų kainuoti po 2 litus. Kiekvienas akcininkas, turėjęs akciją, kuri kainavo 20 litų, šiuo metu turi 10 akcijų, kurios kiekviena kainuoja po 2 litus: jo investicijos vis tiek vertos tą patį 20 litų. Čia panašu į tai, lyg tavo metalinį litą kas būtų pakeitęs į dešimtį 10 centų monetų – monetų daugiau, bet jų vertė vis tiek tokia pati.

O kodėl kompanijos taip daro? Daugiausiai dėl psichologinių veiksnių. Kai kuriems investuotojams 20 litų vertės akcija gali iš pažiūros pasirodyti brangi (nors ji sudaro visą procentą bendrovės), tuo tarpu 2 litai iš pažiūros atrodo žymiai pigiau (nors tesudaro 0,1 procento „Petro kopūstų“). Kita teorija teigia, jog rinkoje smulkiesiems investuotojams yra žymiai patogiau prekiauti akcijomis, kuo mažesnė jų kaina (irgi iki tam tikros protingos ribos) – tarkime jeigu pradedantysis investuotojas Albinas investicijoms yra sutaupęs 30 litų, ir už juos nusprendžia nusipirkti „Petro kopūstų“ akcijų, ir jos biržoje kainuoja 20 litų, jis galės jų įsigyti tik vieną, o kiti 10 litų turbūt liks neinvestuoti, nes akcijos po pusę neparduodamos. Tuo tarpu kai „Petro kopūstai“ pasmulkina savo akcijas, Albinas gali nusipirkti 15 naujų „Petro kopūstų“ akcijų ir investuoti visas savo lėšas.

Dažniausiai naujienos apie akcijų „smulkinimą“ biržoje sutinkamos teigiamai, ir investuotojai gali tikėtis uždirbti. Arba bent jau yra tokia bendrai priimta nuomonė. Tačiau statistiniai akcijų rinkos tyrimai berods nerodo labai stipraus ryšio, ir akcijų skaidymas negarantuoja investicijų grąžos. Nebepamenu, kur apie tai esu skaitęs, tačiau tikriausiai Damodaran knygoje „Investment Fables“.

Apklausa apie Kauno pilį ir alternatyviniai kaštai

Mano mama vakar rašė:

Išklausėme informaciją „Dėl Kauno pilies galimybių studijos“. Buvo pateikti 3 variantai – 16, 20 ir 27 milijonų apimties darbai. Apklausus 240 kauniečių, dauguma pasisakė už pilną pilies atstatymą, kuris kainuotų 27 milijonus.

Įdomu, ką atsakytumėte, jeigu jums pasiūlytų 16, 20 arba 27 litus? Labai logiška, jog visi pasirinktų didesnę sumą, nes juk pasiūlymas skiriasi tik tuo, kad skiriasi siūloma suma – jeigu pasirinksiu 27 litus, man nereikės nei daugiau dirbti, nei mokėti daugiau mokesčių, nei ko nors atsisakyti. Bet realiame gyvenime taip niekada nebūna (o jeigu būtų, tai ekonomistai visai neturėtų darbo ;), nes lėšos visada būna ribotos, ir milijonai, kurie išleidžiami pilies atstatymui, negali būti išleisti švietimui, sveikatai, kariuomenei, ar dar kam nors. Pinigai yra toks daiktas, kurio visada būna mažiau nei fantazijos, kur juos išleisti, tad visada reikia rinktis tarp alternatyvų, kur jie gali būti panaudoti efektyviausiai.

Nesakau, kad Kauno pilies atstatymas yra nevertas į šį projektą investuojamų pinigų, tiesą sakant, nemanau, jog esu pakankamai susipažinęs su Kauno miesto finansine būkle, kad galėčiau turėti savo nuomonę šiuo klausimu. Tiesiog įdomu, koks būtų buvęs kauniečių atsakymas, jeigu būtų buvęs užduotas klausimas „Kiek lėšų sutiktumėte paimti iš švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų reikmių, kad būtų galima jas nukreipti Kauno pilies atstatymui?“ vietoj „Kuris pilies atstatymo projektas geriausias?“.

Senasis testamentas žydų akimis

Šiuo metu skaitau vieno rabino išleistą knygą apie žydų kultūrą ir jų tradicijas. Knyga storoka, bet įdomi tuo, jog krikščionybės suformuotas požiūris į Senąjį Testamentą gerokai skiriasi nuo žydų požiūrio į jį.

Kadangi visgi esu katalikas, tai esu susidaręs nuomonę, jog Senasis Testamente aprašomas gana žiaurus Dievas, visi žmonės – savanaudžiai ir galioja visuotinė taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Tuo tarpu šioje knygoje teigiama, jog žydai Dievą įsivaizduoja kaip teisingą, bet jokiu būdu ne žiaurų. Lyginant su kitomis senovės tautomis, kurios garbindavo kitokius dievus, žydų Dievas kaip tik nereikalaudavo žmonių aukų ir duodavo žmonėms visišką laisvę. Posakis „akis už akį“ reiškia ne tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, tai turi atkeršyti, o tai, jog jeigu kažkas tau išlupo akį, neturėtum kaltininko skriausti labiau, nei jo paties akies išlupimu: jeigu atsilygini kerštu, negalima kaltininko skriausti labiau nei jis nuskriaudė tave.

Pranašai, kurie yra pagrindiniai Senojo Testamento veikėjai, radikaliai skiriasi nuo Naujojo Testamento šventųjų. Pranašai yra paprasti žmonės, turintys begales ydų ir vis nusidedantys. Kai kurie jų net nenori būti pranašais ir išsisukinėja, bėga nuo Dievo šauksmo. Visų vadinamas protingiausiu žmogumi, Saliamonas turėjo septynis šimtus žmonų ir leido joms garbinti įvairiausius stabus, dėl ko užrūstino Dievą. Nojus, kuris pastatė Nojaus arką ir išgelbėjo po porą gyvūnų nuo potvynio, žydų požiūriu nėra joks didvyris, nes tik aklai klausė Dievo, kai galėjo su juo pasiginčyti ir galbūt būtų atkalbėjęs nuo potvynio. Štai Abraomas su Dievu nemažai pasiderėjo dėl Sodomos ir Gomoros sunaikinimo – Dievas buvo sutikęs nesunaikinti miestų, jeigu ras bent dešimt gerų žmonių, tik, deja, jų nerado.

Priekaištauti Dievui ir su juo ginčytis, netgi priminti Dievui, jog jis turėtų elgtis geriau – visa tai labai natūralu, nes tai yra bendravimas su Dievu. Ryšys su Dievu yra žmogui labai svarbus, žmogus nėra laisvas jeigu ji negali bendrauti su Dievu (Mozė reikalauja faraoną paleisti žydus iš vergijos tam, kad jie galėtų garbinti savo Dievą). Dievas neturi vardo, jis labai asmeniškas, nes kiekvienam asmeniui jis yra toks, koks jį įsivaizduoja. Dievas teisingas, jis dažnai baudžia už nuodėmes, bet jis labai geras ir daug padeda, jeigu juo pasitikima. Jeigu (pasi)tiki Dievu, nieko nėra neįmanomo.

Duonos puskepalių ekonomika

Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:

Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?

Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?

Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.

Eterio tyla

Senokai čia nerašiau, bet turiu pasiteisinimą, nes pastaruoju metu esu labai užimtas (nors per tą laiką visgi spėjau perskaityti knygą „The Wisdom of Teams“, kurią visgi tikiuosi kada nors aprašyti).

Užtat atradau, kaip beveik padvigubinti savo produktyvumą darbe: tereikia išjungti elektroninio pašto programą ir prisiversti save email‘ą tikrinti tik kelis kartus per dieną. Kas kelias minutes išlendantis pranešimas „You have 3 new messages“ suryja begales naudingo laiko, nes labai knieti mesti viską ką darai ir skaityti paštą, nors jame tik laiškas apie puikias investavimo galimybes Nigerijoje, bendradarbio siųstas grandininis laiškas ir kokios nors informacinės agentūros pranešimas, jog dviejose Svazilende rastose nugaišusiose antyse paukščių gripo nerasta. Bet darbas pertrauktas, ir reikės bent kokių penkių minučių, kol bus galima vėl ties juo pilnai susikaupti. Bent jau kelioms minutėms iki tol, kol ateis emailas iš kito bendradarbio, siūlančio eiti papietauti.

Tiesiog negalima nesutikti su šia mintimi:

Quit reading e-mail and blogs. One of the ways I can tell I’m in uber-productive mode is my unread (or starred) mail piles up and I haven’t read any blog posts (or blogged myself) in a couple days.

Beje, gal kas žinote kaip padaryti, jog Thunderbird systray nerodytų vokelio ikonos, kai ateina naujas laiškas? Kartais visgi pamirštu jį išjungti ir pradeda niežėti nagai paskaityti naujausius elektroninius pranešimus…

Elektroninio pašto subtilybės

Kaip jūs atsakinėjate į elektroninio pašto žinutes? Šiandien iš kolegų gavau keistą pastabą, jog mano elektroninio pašto žinutės, kuriose aš į ką nors atsakinėju, yra visiškai neperskaitomos. Hmm… Kadangi esu senas kompiuterastas, tai laikausi visų senų gerų taisyklių, kurios šiuolaikinei MS Outlook kartai nėra suprantamos, ir kreivai žiūriu į „bottom-quoting“, kaip kad šiame pavyzdyje:

Taip

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

+370 xxx xx xxxxx

—–Original Message—–

From: xxxx (xxxx) [mailto:xxxx@xxxxx.xx]

Sent: Friday, March 24, 2006 2:09 PM

To: xxxxxx

Subject: Pietūs

Importance: High

Gal einam papietauti? Šiandien meniu yra puikių virtų bobausių ir šaldytų varlyčių inkstų.

Be to, už pusvalandžio ten bus tokios ilgos eilės, kad reikės laukti maždaug tiek, kiek trunka Mažeikių naftos pardavimas.

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

+370 xxx xx xxxxx

Juk gi žymiai patogiau taip, kaip atsakinėju aš:

xxxx (xxxx) rašė:

> Gal einam papietauti?

Taip

xxxxx xxxxxx,

xxxxxx xxxxxx,

xxxxxxx xx xxx,

+370 xxx xx xxxxx

Negi aš toks atsilikęs nuo paskutinių elektroninio pašto tendencijų ir man reiktų susirūpinti? O kaip jūs atsakinėjate į emailus?

Vilniaus getas

Vakar su Indraja žiūrėjome filmą „Vilniaus getas“. Man patiko. Ir ypač už širdies griebiančios dainos, kurias atlieka Judita Leitaitė.

Filmas gal kiek nustebino tuo, jog skirtingai nei kituose filmuose apie žydų genocidą, šiame filme visiškai nesijautė vokiečių žiaurumo. Tikriausiai dėl to, jog budelių vaidmuo atitenka lietuviams ir patiems žydams. Visame filme turbūt tėra trys vokiečiai: vienas iš jų yra menui jautrus jaunas vokiečių karininkas, ir du jo kvaili, visur jį sekiojantys pavadiniai. O kadangi vokiečių nedaug, jie genocidą daro kitų rankomis.

Daugiausiai minčių sukelia žydų geto vadovas, kuris pats yra žydas, ir turi spręsti neišsprendžiamas moralines problemas: tarkim, ar teisinga į mirtį pasiųsti keturis šimtus senių, kad būtų išgelbėta arti dviejų tūkstančių žydų, kurie dar pajėgia išgyventi? Aišku, tragedija tame, jog patys žydai nesupranta, jog vadovams reikia spręsti tokias dilemas ir smerkia jų veiksmus. Vien dėl to, kad nematai viso vaizdo, labai lengva neteisingai teisti žmogų.

O visos tos tragedijos fone skambančios dainos – vien dėl jų verta nueiti į kiną.

Ar stengiamasi atrasti efektyvius vaistus?

Vaistų rinkos efektyvumo įrašo komentaruose keli skaitytojai iškėlė hipotezę, jog farmacijos įmonės neturi jokio noro išrasti efektyvius vaistus – joms labiau apsimoka, kai gydymo kursas trunka kuo ilgiau. Mano nuomone, vaistų rinkoje visgi egzistuoja paskatos sukurti geresnius vaistus, bet viskas ne taip paprasta, kaip kad būtų kitų prekių rinkose.

Vaistų rinka skiriasi nuo kitų prekių rinkų tuo, jog statistinis vaistų pirkėjas apie vaistus nutuokia ne itin daug – juo prirašo gydytojas. Gydytojai, bent jau teoriškai, turėtų žinoti koks yra vienų ar kitų vaistų efektyvumas (iš patirties, mokslinių straipsnių ir t.t.), bet vaistų kompanijos turi labai efektyvią pardavimo strategiją: vaistų reklama patiems gydytojams, o taipogi jų kelionių finansavimas, brangios dovanos ir panašūs dalykai, kurie leidžia gydytojams šiek tiek primiršti vaistų efektyvumo argumentus. Net jei ir neegzistuotų papildomas gydytojų skatinimas iš farmacijos kompanijų pusės, gydytojai stebėtinai mažai nutuokia apie vienų ar kitų vaistų efektyvumą. Nepamenu, kur dabar skaičiau, bet gydytojai tik gal vieną iš trijų kartų teikia efektyvausius patarimus, kaip gydyti ligą – ne iš piktos valios, bet dėl to, jog ligų gydymas yra daugiau menas, o ne tikslusis mokslas. Atrodo, jog veikiant tokioje rinkoje, turėtų klestėti farmacijos kompanijos, kurios per reklamą, ar kitais keliais, užtikrina, jog būtų skiriamas gydymas jų vaistais, kurių gydymo kursas turėtų būti kuo ilgesnis. Bet ar tikrai farmacijos kompanijoms verta taip daryti?

Farmacijos kompanijos veikia ne monopolinėje rinkoje: pasaulyje yra daug farmacijos kompanijų, kurios konkuruoja viena su kita. Farmacijos kompanijų pasaulyje yra tikrai nemažai – vien Baltijos valstybėse jų yra bent dešimtis, tad sunku būtų įsivaizuoti, jog egzistuoja jų visų konspiracinis susitarimas, kuriuo pasaulio niekada nepamatys itin efektyvūs vienos ar kitos ligos gydymui reikalingi vaistai. Konkurencija vers kompanijas atrasti vis naujus ir efektyvesnius vaistus, kad būtų galima užkariauti naujų ligų rinkas ir išsaugoti savas.

Tarkime, jog yra liga, tinginitis chronica, kuria serga gana daug žmonių. Iki šiol rinkoje yra keletas šios ligos gydymui skirtų vaistų, gaminamų kompanijos A ir kompanijos B. Egzistuojantys vaistai nėra labai efektyvūs, jie ligos nepagydo, bet bent jau laikinai sustabdo jos simptomų pasireiškimą, t.y. šioje rinkoje vaistai tokie, kurie iki galo ligos nepagydo, tačiau vartotojai noriai juos ilgą laiką vartos mokėdami farmacijos kompanijoms A ir B už nesibaigiančius gydymo kursus. Ar gali tokia situacija tęstis amžinai? Tikėtina, jog ne. Kažkada atsiras kompanija C, kuri išras naują puikų vaistą natrium bizūnicum nuo šios baisios ligos, kuris gydo greitai ir efektyviai. Su naujuoju vaistu kompanija C turėtų greitai patraukti beveik visus tinginitis chronica sergančiuosius, atimdama iš kompanijų A ir B jų rinkos dalis. Čia aišku svarbu, jog natrium bizūnicum būtų tikrai efektyvesnis už A ir B gaminamus vaistus: jeigu naujasis vaistas yra visa galva pranašesnis, tai net ir esant korumpuotų gydytojų sistemai, kurie vis tiek prirašinės A ir B kompanijų vaistus, natrium bizūnicum turėtų pasisekti (galų gale, neapsikentę pacientai paliks tuos senamadiškus korumpuotus gydytojus ir eis gydytis pas naujus, kurie teikia pirmenybę naujajam vaistui).

Savaime suprantama, tai teoriniai pasvarstymai. Realybėje viskas sudėtingiau: vaistų efektyvumo matavimas yra labai sunkus (juk net apie 30 procentų žmonių pasveiksta, net jei vartojamas tik placebas), tad rinkoje gali praeiti nemažai laiko, kol vartotojai susivoks, kad naujieji vaistai geresni už senuosius. O per tą laiką gal bus pagerinti ir kompanijų A ir B vaistai tiek, kad jų efektyvumas nedaug skirsis nuo natrium bizūnicum. Pirkdamas gydymo kursą, pacientas retai tiksliai žino, koks bus jo tikslus efektyvumas. Gali būti, jog to dorai nežino nei gydytojas, nei pati farmacijos kompanija. Bet farmacijos kompanijos visada turi paskatas sukurti geresnį produktą, nes tai joms duoda pranašumą prieš konkurentus.