Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.

Mėnesio grafikas: OMX vs EuroStoxx50 koreliacija

OMX ir EuroStoxx indeksų koreliacijaŠio mėnesio grafikas atspindi kaip kiekvieną mėnesį kito kiekvienos dienos Švedijos OMX indekso ir Dow Jones EuroStoXX 50 indekso koreliacija pastaruosius beveik 15 metų (grafike yra pateiktas slenkanti 12 mėnesių vidurkis, nes kas mėnesį ta koreliacija dažnai šokinėja). 1995 metų sausį Švedija tapo Europos sąjungos nare, o kaip tik kelis metus aplink šią datą ir vyko sparčiausia Švedijos akcijų rinkos integracija į Europos rinką ir koreliacijos didėjimas.

Beje, statistiškai irgi galima teigti, jog po narystės Europos sąjungoje pradžios, OMX indeksas pradėjo labiau koreliuoti su Europos akcijų indeksu (vidutinė koreliacijos padidėjimas yra ne toks jau mažas: nuo 0,50 iki 0,77). Įdomu, ar panašių tendencijų galima būtų tikėtis ir Lietuvoje: prieš įstojimą į ES, VILSE koreliacija su EuroStoXX didėjo (nuo neigiamos 2001 metų viduryje iki 0,3 prieš pat pernai metų gegužę), o dabar yra jau sumažėjusi iki nereikšmingo 0,1 lygio, tad mums iki tokio supanašėjimo su Europos rinka yra toli.

Šitų duomenų šaltinis yra mano paties skaičiavimai (kurie turėtų būti panaudoti mano magistriniam darbui), tad kaip sako britai take it with a grain of salt.

Augimo ir vertės akcijos Lietuvoje

Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“. Akcijos į portfelius buvo atrinktos naudojantis tik kainos ir buhalterinės akcijos vertės (P/BV, price to book value) santykiu: dešimt didžiausių šį rodiklį turinčių akcijų pateko į „augimo“ portfelį, o dešimt mažiausių – į „vertės“. Savaime suprantama, duomenų yra per mažai, kad būtų galima daryti statistiškai pagrįstas išvadas, o be to finansų rinkose teorijos dažniausiai veikia tik trumpą laiką, tad prognozuoti, ar ši tendencija išliks ir ateityje būtų neprotinga.

Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?

Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

JAV akcijų rinkų kritimas

Kovo mėnesio pasaulio indeksų palyginimasPraėjusią savaitę JAV turbūt daugeliui investuotojų į akcijas nebeišlaikė nervai: paskelbus prastus makroekonomikos duomenis bei kompanijų veiklos rezultatus, akcijų kursai pasileido kristi žemyn, drauge nusitempdami ir Azijos bei Europos akcijų indeksus. Niekam ne paslaptis, jog JAV ekonomikos augimo tempai silpnėja jau gerą pusmetį, tačiau pastarųjų savaičių duomenys tikrai neteikia itin didelio optimizmo. Juolab kad prie to prisideda ir itin didelės naftos kainos, kurios vien per kovo mėnesį sugebėjo kilstelti JAV vartotojų kainų indeksą 0,6 procento. Tokie duomenys netgi verčia analitikus ištraukti iš palėpių nuo aštuntojo dešimtmečio retai vartotą ir jau spėjusį apdulkėti žodį „stagfliacija“ – gali būti, jog JAV pradeda ekonomikos periodą, kuris pasižymi tiek aukšta infliacija, tiek mažu ekonomikos augimu.

Pradėjusios pigti JAV akcijos išbaidė investuotojus, kurie stengėsi permesti savo lėšas į saugesnius finansinius instrumentus, daugiausiai obligacijas. Tačiau gana stiprų akcijų indeksų kritimą pajuto ir kitos valstybės: štai Japonijos akcijų indeksas NIKKEI per paskutinį mėnesį prarado 7,2 procentus savo vertės. Ganėtinai stipriai sureagavo ir Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog jos su JAV ekonomika mažai ką turi bendro. Atrodo, kad šis regionas yra visiškai integruotas į pasaulinę kapitalo rinką: štai Lenkijos akcijų rinkos indekso WIG20 paskutinį mėnesį koreliacijos koeficientas su NASDAQ indeksu yra lygus 0,904. Iš didžiųjų Rytų Europos rinkų mažiausiai į JAV nuotaikas reagavo Čekijos indeksas, kuris per pastarąjį mėnesį sugebėjo pakilti šiek tiek daugiau nei vienu procentu, nors prieš savaitę jo prieaugis sudarė virš 4 procentų, tačiau tai galima paaiškinti Čekijos telekomo privatizavimo eiga: tikėtina, jog iš indekso išėmus Čekijos telekomą, likusios akcijos labai gražiai sektų JAV akcijų rinkos pavyzdžiu.

O Lietuva? O Lietuva į tokius svyravimus kol kas sąlyginai nereaguoja, ir pastarosiomis savaitėmis stipriai pabrangusi „Mažeikių nafta“ tempia akcijų indeksus aukštyn.

Naujasis popiežius

Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.

Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis. Bent jau ne iš šio popiežiaus. Iš tiesų, per keletą paskutinių savaičių aš žymiai geriau suvokiau, kodėl bažnyčia teigia būtent taip, o ne kitaip: tai yra kartu ir tradicijos, kurias praradus gresia bažnyčios supasaulėjimas, jos vertybių „supopuliarinimas“. Taip, pralaisvinus dogmas, pašvelninus vienokias ar kitokias nuosatas, galbūt būtų galima pritraukti į tikėjimą daugiau žmonių, bet juk bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija, kuri naudodama marketingo priemones taikosi prie kliento, t.y. tikinčiojo. Kaip tik priešingai, bažnyčia turi būti griežta ir nepataikaujanti, juk ji neša tą pačią žinią, kurią jai Kristus įdavė prieš porą tūkstančių metų, tad kas būtų, jeigu nuostatos būtų keičiamos kas keliasdešimt metų?

O štai bažnyčios dogmų sergėjimui labiausiai ir tinka popiežius Benediktas XVI-asis. Jis yra parašęs daugelį vadovėlių (teko ir man skaityti vieną iš jų – Eschatologiją) ir yra pats geriausias bažnyčios teologas. Viva il Papa!

Idėjų perteklius

Seth Godin rašo, jog jeigu nori pagauti savo sėkmę verslo pasaulyje, tereikia išsiaiškinti, kas yra daroma „visada“ ir daryti visiškai priešingai. Štai pavyzdžiui „dantų pasta visada būna tūbelėse“ arba „skambinant viršininkui visada atsiliepia sekretorė“. Kodėl nesugalvojus dantų pastos dėžutėje arba pačiam neatsiliepus į visus skambučius asmeniškai?

Problema tame, kad kaip rašė berods tas pats Seth Godin, idėjų niekada netrūksta, nes sugalvoti idėją yra labai paprasta. Netgi sugalvoti labai gerą idėją yra nesunku. Sunkiausia įdėti krūvą pastangų tą idėją įgyvendinant. Galiu sugalvoti sukurti naują kompaniją, kuri užsiimtų tik internetine bankininkyste, arba privačia greitaja medicinine pagalba, arba tik pardavinėtų dantų pastą dėžutėse, bet bet kuriai iš šių idėjų įgyvendinti reikia milžiniškų pastangų ir daug daug įdėto darbo: rinkos tyrimams, kapitalo paieškai, klientų įtikinimui, darbuotojų samdymui ir dar begalei kitų problemų, kurios iškils idėją įgyvendinant, kol bus galima ramia sąžine pasakyti „aš iš savo idėjos sukūriau verslą“. Idėjos yra pigios. Pastangos joms įgyvendinti brangiai kainuoja.

Susitikimas su Darium Nedzinsku

Vakar teko su Finansų analitikų asociacijos nariais dalyvauti susitikime su vienu iš Vilniaus prekybos akcininkų ir VST generaliniu direktoriu Dariumi Nedzinsku. Ponas Nedzinskas dar visai neseniai dirbo Hansabanko valdybos pirmininku, tad turėdamas berods tik 34-erius metus tikrai yra daug pasiekęs ir sukaupęs labai įdomios patirties.

Pokalbyje šiek tiek buvo užsiminta ir apie VP Market grupę, jos valdymą. Man, ir turbūt ne vien man, buvo gana neįprasta VP Market valdymo schema: šios grupės aukščiausias valdymo organas yra akcininkų susirinkimas, tačiau daugumą sprendimų priima valdyba, kurios sudėtyje nėra akcininkų (išskyrus labai neseniai akcininku tapusį patį poną Nedzinską), tad jeigu kiltų akcininkų konfliktas su valdyba, galėtų praeiti koks mėnuo, kol būtų atlikti visi formalumai jos atstatydinimui. Visgi pasitikėjimas žmonėmis yra nemenkas.

Savaime suprantama, daugiausiai kalba sukosi apie pačius Vakarų Skirstomuosius Tinklus, apie jų perėmimą, kainodarą, investicijų poreikį, tvarkymąsi su darbuotojais, tiekėjais, apskaitą ir t.t. Vienas įdomus pastebėjimas, kuris įstrigo į atmintį: Lietuvos vartotojai supranta mokesčius už elektrą panašiai kaip kokius valstybinius mokesčius, ir niekaip negali įsisąmoninti, jog elektra yra tokia pati prekė, kaip kad ir koks nors batonas. Na, gal ir ne visai tokia pati, mat tiekti elektrą į kaimus yra visiškai nepelninga, tad visiems vartotojams nustatant tokią pačią elektros kainą miestų gyventojai kompensuoja elektros tiekimo kaštus kaimo gyventojams, tad elektra yra visuomeninė prekė. Bet pagal vartotojų požiūrį, elektros vogimas, savavališkas pasijungimas nuo kokios nors pro šalį einančios linijos, ar tiesiog sąskaitų nemokėjimas yra moralus ir leistinas dalykas.

Pakankamai įdomi yra ir skirtomųjų tinklų veiklos specifika bei visuomeninio elektros tiekėjo statusas. Skirstomieji tinklai yra įsipareigoję per 30 dienų į bet kurią Lietuvos vietą atstatyti nutrūkusį elektros tinklą, arba nutiesti jį naują, tad jeigu gyveni kur nors Čepkelių raisto viduryje, skirstomieji tinklai turės ten nutiesti elektros laidus, jeigu tu to paprašysi (ir sumokėsi 40 procentų kaštų). Tai labai nepelninga kaimo vietovėse, nes kartais tokių kabelių tiesimo atsipirkimas gali siekti ir šimtus metų, bet čia vėl gelbsti miestų gyventojai, kurie yra tikroji grietinėlė, kuri moka už elektrą žymiai daugiau nei ją kainuoja jiems tiekti. Dalinant šalį į dvi skirstomųjų tinklų bendroves kaip tik ir buvo atsižvelgta į gyventojų struktūrą ir viskas sudėliota būtent taip, kad abi bendrovės turėtų po vienodai miesto ir kaimo gyventojų: viską sudėjus į bendrą katilą ir dalinant kaštus visiems vartotojams, tam tikru socializmo principu galima gauti šiokį tokį pelną.

Skirstomieji tinklai susiduria ne vien su tokiomis problemomis. Viena iš tokių neįprastesnių problemų, dėl kurių deramasi ir su Aplinkos Apsaugos ministerija yra ne kas kitas, o paprasčiausi gandrai, kurie suka lizdus ant elektros stulpų. Pasirodo, jie susukę lizdus ten atlieka ir kai kuriuos gamtinius reikalus, kurie yra pakankamai sudėtingos cheminės sudėties, tad lietui palijus, graužia aliumininius laidus ir jiems kenkia. To pasėkoje, šiuos laidus dažnai tenka keisti, o tai papildomi kaštai įmonei, bei padidintas nesaugumas, nes tokias linijas žymiai dažniau reikia prižiūrėti ir remontuoti. Negelbsti ir gandralizdžių perkėlimas į kitas vietas, mat elektros stulpai yra tam tikras rojus gandrams: tekanti elektra šildo laidus, o šie savo ruožtu šildo ir lizdą, ir kiaušinius: nemokamas komfortas.

Savaime suprantama, ne visos problemos yra tokios sąlyginai paprastos. Privatizavus tinklus juos reikėjo gerokai aptvarkyti, kad jie pradėtų generuoti pelną, o tam reikėjo sutvarkyti ir sąskaitų tvarkymą, ir darbuotojus, ir dar daugelį kitų dalykų. VST buvo atleisti apie 700 žmonių, ir buvo įdiegta nauja atlyginimų sistema: kiekvienas gauna ne po lygiai, o po tiek, kiek jis dirbo ir nusipelnė. Beje, į tokią sistemą reakcija yra gana prieštaringa: dažnai į gerai besistengiantį dirbti ir tobulėti žmogų bendradarbiai vis dar žiūri su tam tikra panieka ir vos ne klijuoja jam išdaviko etiketę. Lygindamas Hansabanko ir VST patirtį ponas Nedzinskas teigė, jog Hansabanke daryti tokias pertvarkas buvę žymiai lengviau, nes ten daugiau žmonių buvo su aukštuoju išsilavinimu, ir lengviau suvokė tai, jog reikia stengtis dirbti ir ko nors siekti, tuo tarpu VST yra ne taip lengva, bet ilgainiui gal būt mąstymas pasikeis.

Kalbant apie žmones, dar buvo paminėta, jog nemažai žmonių buvo pasiruošę iš VST išvažiuoti dirbti į vakarus statybose ar tik šiaip braškių skinti, mat ten didesnis atlyginimas ir geresnės sąlygos. Tačiau yra jau ir grįžusių, kurie sutinka čia Lietuvoje gauti ir mažesnį atlyginimą, bet būti kartu su šeima, turėti laisvesnį darbo grafiką, ne visą dieną arti kaip jaučiui ir dar turėti visas socialines garantijas. VST su malonumu priima grįžusius žmones į darbą, ir dažnai tame skyriuje sumažėja norinčių vykti uždarbiauti į užsienį skaičius.

Dar įdomi mintis dėl profesinių sąjungų: jos irgi yra verslo forma, ir jeigu jų vadovai yra pakankamai protingi ir nėra bukai užsispyrę rodyti kažkokias ambicijas, tai bendradarbiavimas su įmonės vadovybe dažniausiai būna vaisingas ir abipusiai naudingas.

Beje, prieš eidamas dirbti direktoriumi, Nedzinskas nežinojo, koks yra elektros apibrėžimas. Aš irgi jo nežinojau, nes nebuvau girdėjęs nuo mokyklos laikų. Pasirodo, tai paprasčiausias laisvųjų elektronų judėjimas.

Baldžiai internete

Krypties projektų vadovė Bangoje panagrinėjo Lietuvos baldžių internetines svetaines (via scooox). Perskaičius straipsnį kilo šiokių tokių minčių, kuriomis galbūt ir norėčiau pasidalinti.

Labiausiai nenoriu sutikti su pagrindine straipsnio mintimi, jog e-marketingas baldų prekybos, o juo labiau gamybos įmonėms yra labai svarbu. Esu labiau susipažinęs su baldų gamybos įmonėmis (nes VVPB listinguojami „Vilniaus baldai“ ir „Klaipėdos baldai“) bei tais naujaisiais baldų pramonės projektais, kurie ir paminėti straipsnyje. Lietuvos baldžiai šiuo metu gamina beveik visą savo produkciją („beveik visą“ – tai apie 85-90 procentus) vienam pirkėjui, kuris yra IKEA. Baldų gamintojų verslo specifika dažniausiai susijusi su urminiu pardavimu kitai bendrovei (didmenininkui, arba dideliam mažmenininkui), ir čia e-marketingui kaip ir nelabai lieka vietos, nes e-marketingas gana retai yra skiriamas B2B klientų paieškai. Na, galbūt aš ir klystu, bet didžiųjų Lietuvos baldininkų pagrindinis tikslas yra geresnių kontraktų su IKEA sudarymas, o visa kita iš tikrųjų jiems nėra svarbu. Ir neturėtų būti svarbu, nes tai sudaro tik labai mažą jų verslo dalį.

Taip pat sutikčiau su straipsnio komentarais apie tai, jog baldų mažmenininkai irgi sunkiai galėtų pasinaudoti e-pardavimo galimybėmis. Juk baldas nėra toks dalykas, kaip knyga ar kompaktinis diskas: perkant kokią nors sofą, norisi ją pačiupinėti, pažiūrėti, ar ji minkšta, patogi ir t.t. Bent jau aš lieku skeptiškas elektroninių pardavimų ir komercijos galimybe Lietuvoje. Bent jau šiuo metu.