Ar stengiamasi atrasti efektyvius vaistus?

Vaistų rinkos efektyvumo įrašo komentaruose keli skaitytojai iškėlė hipotezę, jog farmacijos įmonės neturi jokio noro išrasti efektyvius vaistus – joms labiau apsimoka, kai gydymo kursas trunka kuo ilgiau. Mano nuomone, vaistų rinkoje visgi egzistuoja paskatos sukurti geresnius vaistus, bet viskas ne taip paprasta, kaip kad būtų kitų prekių rinkose.

Vaistų rinka skiriasi nuo kitų prekių rinkų tuo, jog statistinis vaistų pirkėjas apie vaistus nutuokia ne itin daug – juo prirašo gydytojas. Gydytojai, bent jau teoriškai, turėtų žinoti koks yra vienų ar kitų vaistų efektyvumas (iš patirties, mokslinių straipsnių ir t.t.), bet vaistų kompanijos turi labai efektyvią pardavimo strategiją: vaistų reklama patiems gydytojams, o taipogi jų kelionių finansavimas, brangios dovanos ir panašūs dalykai, kurie leidžia gydytojams šiek tiek primiršti vaistų efektyvumo argumentus. Net jei ir neegzistuotų papildomas gydytojų skatinimas iš farmacijos kompanijų pusės, gydytojai stebėtinai mažai nutuokia apie vienų ar kitų vaistų efektyvumą. Nepamenu, kur dabar skaičiau, bet gydytojai tik gal vieną iš trijų kartų teikia efektyvausius patarimus, kaip gydyti ligą – ne iš piktos valios, bet dėl to, jog ligų gydymas yra daugiau menas, o ne tikslusis mokslas. Atrodo, jog veikiant tokioje rinkoje, turėtų klestėti farmacijos kompanijos, kurios per reklamą, ar kitais keliais, užtikrina, jog būtų skiriamas gydymas jų vaistais, kurių gydymo kursas turėtų būti kuo ilgesnis. Bet ar tikrai farmacijos kompanijoms verta taip daryti?

Farmacijos kompanijos veikia ne monopolinėje rinkoje: pasaulyje yra daug farmacijos kompanijų, kurios konkuruoja viena su kita. Farmacijos kompanijų pasaulyje yra tikrai nemažai – vien Baltijos valstybėse jų yra bent dešimtis, tad sunku būtų įsivaizuoti, jog egzistuoja jų visų konspiracinis susitarimas, kuriuo pasaulio niekada nepamatys itin efektyvūs vienos ar kitos ligos gydymui reikalingi vaistai. Konkurencija vers kompanijas atrasti vis naujus ir efektyvesnius vaistus, kad būtų galima užkariauti naujų ligų rinkas ir išsaugoti savas.

Tarkime, jog yra liga, tinginitis chronica, kuria serga gana daug žmonių. Iki šiol rinkoje yra keletas šios ligos gydymui skirtų vaistų, gaminamų kompanijos A ir kompanijos B. Egzistuojantys vaistai nėra labai efektyvūs, jie ligos nepagydo, bet bent jau laikinai sustabdo jos simptomų pasireiškimą, t.y. šioje rinkoje vaistai tokie, kurie iki galo ligos nepagydo, tačiau vartotojai noriai juos ilgą laiką vartos mokėdami farmacijos kompanijoms A ir B už nesibaigiančius gydymo kursus. Ar gali tokia situacija tęstis amžinai? Tikėtina, jog ne. Kažkada atsiras kompanija C, kuri išras naują puikų vaistą natrium bizūnicum nuo šios baisios ligos, kuris gydo greitai ir efektyviai. Su naujuoju vaistu kompanija C turėtų greitai patraukti beveik visus tinginitis chronica sergančiuosius, atimdama iš kompanijų A ir B jų rinkos dalis. Čia aišku svarbu, jog natrium bizūnicum būtų tikrai efektyvesnis už A ir B gaminamus vaistus: jeigu naujasis vaistas yra visa galva pranašesnis, tai net ir esant korumpuotų gydytojų sistemai, kurie vis tiek prirašinės A ir B kompanijų vaistus, natrium bizūnicum turėtų pasisekti (galų gale, neapsikentę pacientai paliks tuos senamadiškus korumpuotus gydytojus ir eis gydytis pas naujus, kurie teikia pirmenybę naujajam vaistui).

Savaime suprantama, tai teoriniai pasvarstymai. Realybėje viskas sudėtingiau: vaistų efektyvumo matavimas yra labai sunkus (juk net apie 30 procentų žmonių pasveiksta, net jei vartojamas tik placebas), tad rinkoje gali praeiti nemažai laiko, kol vartotojai susivoks, kad naujieji vaistai geresni už senuosius. O per tą laiką gal bus pagerinti ir kompanijų A ir B vaistai tiek, kad jų efektyvumas nedaug skirsis nuo natrium bizūnicum. Pirkdamas gydymo kursą, pacientas retai tiksliai žino, koks bus jo tikslus efektyvumas. Gali būti, jog to dorai nežino nei gydytojas, nei pati farmacijos kompanija. Bet farmacijos kompanijos visada turi paskatas sukurti geresnį produktą, nes tai joms duoda pranašumą prieš konkurentus.

Kaliningrado perspektyvos

Vilniaus meras Zuokas savo internetiniame dienoraštyje rašo, jog artimiausiu metu Kaliningrado srityje gyventojų skaičius turėtų viršyti Lietuvos gyventojų skaičių:

Per artimiausius penkerius metus Kaliningrado gyventojų skaičius gali išaugti iki 4 milijonų, vien per ateinančius porą metų – jų skaičius gali padvigubėti. Ir Kaliningradas tam ruošiasi. Plečiamos aprūpinimo energija galimybės, statomi gyvenamieji metai, ir galima prognozuoti, jog Kaliningradas išgyvens tikrą augimo bumą.

Sunku pasakyti, kokią ekonominę reikšmę galėtų turėti toks gyventojų augimas. Savaime suprantama, infrastruktūros vystymo projektuose Lietuvos įmonėms galėtų nubyrėti papildomi užsakymai, o taipogi turėtų išaugti Lietuvos eksportas į šį regioną (ar bent jau padidėti prekybos apimtys). Kitas klausimas, ar staiga padvigubėjus gyventojų skaičiui, dar nesuprastės jų gyvenimas — jau dabar apie trečdalis Kaliningradiečių gyvena žemiau skurdo ribos, pramonės produkcijos apimtys 60 procentų mažesnės nei 1990 metais, o apie pusė gyventojų yra bedarbiai. Iš tokio skurdžių gyventojų pagausėjimo neverta tikėtis kažko itin gero.

Dar apie Mažeikius

Nors jau šiandien Respublikoje teigiama, jog Lehman Brothers neatsisakė Lukoil ir TNK-BP, mano komentaras apie vakarykštę situaciją Lietuvos ryte:

Bendrovės „Finastos investicijų valdymas“ analitikas Petras Kudaras tvirtino, kad Vyriausybės ir „Jukos“ interesai akivaizdžiai išsiskyrė.

Žlungantis Rusijos naftos koncernas siekia kuo brangiau parduoti akcijas, tuo tarpu Vyriausybei svarbu ne tik jų kaina – svarbu surasti strateginį investuotoją, kuris būtų naudingas ir Lietuvai, ir pačiai įmonei.

Pasak P.Kudaro, Vyriausybė galėtų akcijas pirkti ir brangiau negu už 3 mlrd. litų, bet tai – pakankamai komplikuotas variantas, nes reikėtų ieškoti papildomų lėšų arba prašyti Seimo didinti skolinimosi limitą.

Dar didesnė problema yra vėliau įtikinti „LUKoil“ ar TNK-BP išpirkti akcijas iš Vyriausybės didesne kaina, negu šios bendrovės siūlo dabar.

Vaistų rinkos ypatumai (2)

Tęsiant vaistų rinkos temą, mano mintys šiuo klausimu.

Žvelgiant labai paprastai, gali pasirodyti, jog rinka veikia neefektyviai, nes tiems, kuriems reikia gydymo, jo negali gauti. Bet tam yra dar paprastesnė priežastis – norintieji gauti gydymą, jo negauna, nes jis yra per brangus. Dėl šio gydymo brangumo netgi negalima kaltinti gobšių farmacininkų, ar lupikautojų vaistinių pardavėjų – gydymas yra brangus, nes brangiai kainuoja jį pagaminti (į gamybos kaštus įeina ir atradimo kaštai, kurie šiuo atveju yra itin dideli). Farmacijos bendrovės neturi neišsenkamų pinigų šaltinių, todėl, veikiamos laisvosios rinkos jėgų, stengiasi išrasti tokius vaistus, kurie būtų pelningiausi, o tai dažniausiai reiškia, jog tie vaistai padėtų daugiausiai žmonių (aišku yra galimas ir ekstremalus variantas, kai vaistai atrandami ligai, kurios vienintelis sergantysis pasaulyje yra Bilas Geitsas, bet to tikimybė ganėtinai nedidelė, nors realiame pasaulyje irgi pasitaiko – būtent todėl išrandama mažiau vaistų sergantiems kokia nors maliarija, kuri paplitusi beturtėje Afrikoje, nei erekcijų strikimus gydančių vaistų, kurie populiarūs turtingoje JAV).

Taigi, atrodytų, jog viskas sutvarkyta taip, kaip ir turėtų būti: farmacijos kompanijos visada stengiasi savo lėšas panaudoti taip, kad būtų maksimizuota jų atrandamų vaistų nauda visuomenei. Tad ar reikia vyriausybei kištis į šią sistemą? Tai ne toks jau lengvas klausimas, į kurį norint atsakyti reikia žinoti ir kokios yra vyriausybės lėšų panaudojimo alternatyvos. Iš esmės šiuo atveju vyriausybė perka tam tikrą paslaugą – vaisto išradimą, tad reikia svarstyti ir kiek ši paslauga yra naudingesnė visuomenei nei kitos paslaugos, kurias gali už tas pačias lėšas nupirkti vyriausybė. Gal būt visuomenės gerovė padidėtų daugiau, jeigu būtų išrasti ne vaistai, o pastatytas koks šimtas mokyklų? O gal už vis geriausia būtų, jeigu vietoje to, kad vyriausybė leistų pinigus vaistų subsidijoms, ji sumažintų mokesčius, ir taip mums patiems leistų nuspręsti, ką mes norime daryti su šiuo puse milijardo dolerių, kurie atsirastų mūsų kišenėse?

Tiesa, čia turbūt neturėtų būti pamirštamas ir moralės klausimas. Visada, kai ekonominiai klausimai sukasi apie ligas, mirtį ir panašius dalykus, ekonominė teorija atrodo subyra, ir imamasi lėšas skirstyti remiantis kitomis kategorijomis. Jeigu šiuo atveju tie tūkstantis žmonių, sergantys itin reta liga būtų labai aršūs, reikalaudami, kad vyriausybė mokėtų už jų gydymą, galimas dalykas, kad jie jį ir gautų. Politikai nenori atrodyti rinkėjų akyse, jog jie nepadeda sunkiai sergantiems, o tuo labiau, jog jie verčia sergančiuosius mirti be (bent teoriškai) galimo gydymo. Situacija gal šiek tiek panaši į Prancūzijos fermerių situaciją: nors Prancūzijoje fermeriai sudaro tik kelis procentų gyventojų, bet jie reikalauja itin didelės paramos iš Europos sąjungos ir vyriausybės, grasindami blokuoti kelius. Ir tenka visuomenei „dėl šventos ramybės“ jiems nusileisti, nors dėl kelių triukšmą keliančių procentų fermerių, likusieji 98 procentai visuomenės gyvens šiek tiek vargingau, nes turės mokėti didesnius mokesčius.

Vaistų rinkos ypatumai

Retkarčiais su bendradarbiais padiskutuojame įvairiais teoriniais klausimais, į kuriuos ne visada gal ir yra vienas paprastas atsakymas. Vakar užtikau kažkokį straipsnį apie vaistų rinkos subsidijavimą, kuris privedė prie diskusijos apie rinkos efektyvumą. Šiandien išdėstysiu problemą, o vėliau parašysiu ir savo mintis šiuo klausimu. Gal ir kitiems pasirodys visai įdomi problema :)

Tarkime turime tokią hipotetinę situaciją: pasaulyje yra kokia nors reta liga, kuri nėra užkrečiama (tarkim, genetinė, arba kokia nors panaši į vėžį), kuria serga kokia 1000 žmonių. Vidutiniškai naujų vaistų atradimas farmacijos kompanijoms atsieina apie pusę milijardo dolerių. Jeigu tokia padėtis būtų laisvosios rinkos sąlygomis, tikėtina, jog farmacijos kompanijos net nesiimtų ieškoti vaistų prieš šią ligą, nes tam, kad šie vaistai būtų pelningi, kiekvienas pacientas už gydymo kursą turėtų būti pasiryžęs sumokėti bent po pusę milijono dolerių (neskaitant vaistų gamybos, pardavimo ir kitokių kaštų). Kitaip tariant, farmacijos įmonės nesukurs reikiamo produkto, nes to produkto rinka yra per maža, kad padengtų įmonės investicijas. Ar tai yra rinkos neefektyvumas, kurį vyriausybė turėtų panaikinti subsidijuodama vaistų išradimą?

Nekilnojamo turto burbulas ir ekonomikos teorija

Šiandien Kauno dienoje (ir Delfyje) publikuojamas straipsnis „Būsto kainų burbulas plyšta“, kuriame teigiama, jog nekilnojamo turto kainų kilimas turės prislopti. Pilnai sutinku su SEB Vilniaus banko finansų analitiko Gitano Nausėdos nuomone šiuo klausimu: didėjant palūkanų normoms mažės paskolų paklausa, o kadangi didelė dalis bsto pirkimų finansuojama per paskolas, tai turėtų sumažinti ir būsto paklausą, kas savaime turėtų ir lėtinti būsto kainų augimą.

Labiausiai šiame straipsnyje nustebino Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio išsakytos mintys:

“Ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jas kainuoja pagaminti. Būsto kaina atspindi žemės sklypo, statybinių medžiagų vertę, darbininkų algą ir protingą statybos įmonių pelną”, – sakė R.Kuodis.

Mano nuomone, ekonomikoje prekės kainuoja tiek, kiek jų kainą nustato prekės pasiūla ir paklausa, o tai su prekės pagaminimo kaštais nevisada turi ką nors bendro. Prekės pagaminimo kaštai yra vienas iš faktorių (galbūt ir vienas svarbiausių, bet sunku tai būtų teigti), kuris nulemia prekės pasiūlą, bet lygiai taip, kaip žirklės nekerpa vienais ašmenimis, taip ir kainos ekonomikoje nustatomos kartu pagal paklausą ir pasiūlą.

Kita mintis, kuri irgi nemažai nustebino:

Varžydamiesi vienas su kitu, pardavėjai kainą gali kelti ir kelti

Varžydamiesi pardavėjai, jeigu jie iš tikrųjų stengiasi parduoti prekę, tačiau to negali padaryti esamame kainų lygyje, nes nėra pirkėjų, kainą mažins, o ne kels. Nes jeigu tavo iškeptos bandelės niekas neperka už 100 litų, tai sunkoka tikėtis, kad kažkas nupirks ją už 200 litų. Tikėtina, kad tik nuleidęs kainą iki vieno lito, rasi pirkėją ir sugebėsi parduoti savo prekę. Juk tai elementari ekonomikos teorija — paklausos kreivė leidžiasi žemyn.

Mažeikių naftos pardavimas

Shameless plugReuters:

Analysts told Reuters while four parties had placed bids, the race to the finishing line was down to two frontrunners.

“Realistically speaking only TNK-BP along with (the joint bid by) LUKOIL and ConocoPhillips have a chance at a deal,” said Petras Kudaras, analyst with broker and fund managers Finasta.

“The Poles have little chance … because of the complexity of their delivery scheme and we’ve seen that Kazmunai’s bid is fraught with delivery obstacles as well,” he said.

Analysts also cautioned that the court decision later this week could lead to a totally different outcome if Mazeikiu ends up being auctioned off in the Netherlands.

Kelionių troleibusais makroekonomika

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

LBO schema

Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.

Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą. Todėl jis susitaria su kokiu nors private equity fondu ir bankais bei įsteigia kompaniją “Petro bandelių investicija”, kuri niekuo neužsiima, bet kurios pagrindiniai akcininkai yra Petras ir private equity fondas. “Petro bandelių investicija” iš bankų išsiima didelę paskolą ir už gautus pinigus perka “Petro bandelių” akcijas. Paskola išduodama su tam tikromis sąlygomis — dažniausiai užstatas gali būti nupirktos “Petro bandelių” akcijos, jeigu Petras sugeba bankui įrodyti, kad jos yra vertos daugiau nei jų vertė biržoje (LBO yra prasmės daryti tik tuo atveju, kai manai, jog akcijos yra nuvertintos). Kai “Petro bandelių investicija” tampa pagrindine “Petro bandelių” akcininke, “Petro bandelės” tampa dukterine įmone, o šios dvi kompanijos sujungiamos. Kadangi “Petro bandelių investicija” valdoma Petro ir private equity fondo (fondas čia dalyvauja dažniausiai todėl, kad bankai 100 procentų pirkimo nefinansuoja — dalis pinigų turi ateiti ne skolos pavidalu), tai Petras tampa stambiu “Petro bandelių” akcininku, o ant “Petro bandelių” užkabinama banko paskola, kuria buvo finansuotas kompanijos perėmimas. Tikėtina, jog Petras stengsis pagerinti “Petro bandelių” veiklą, tam kad kompanjia galėtų grąžinti banko paskolą. Gal būt “Petro bandelės” parduos ir kai kuriuos ne visai pelningus padalinius (kokią nors “Petro runkeliai”, kuri nuo senų laikų priklauso “Petro bandelėms”) — irgi tam, kad būtų grąžintos paskolos. Po keletos metų bankams paskola bus grąžinta, o Petras turės “Petro bandelių” kontrolę. Tuo metu private equity fondas dažniausiai norės išeiti iš kompanijos — jeigu Petras prasigyveno, tai private equity fondas galėtų parduoti akcijas Petrui, tačiau dažnai tokiu atveju daromas IPO — kompanijos akcijos siūlomos per biržą.

Sensacijų paieška

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.