Reklamos naktis

Kaip ir tikėjausi, praleisti naktį kine peržiūrint apie 400 geriausių pasaulio reklamų, buvo puiki idėja. Sunku visgi būtų pasakyti, kas mano nuomone padaro reklamą gerą, nors pagalvojus, kokias visgi reklamas iš vakar nakties prisimenu, galiu išskirti tris svarbiausius bruožus: originalumą (Evian, Peugeot, Levi’s), įtikinamumą (UNICEF ir ypač Greenpeace) ir memetiką (Budweiser whassaaaap?!).

Dar norėčiau kažką labai protingo parašyti apie tai, kad memetika yra labai susijusi su internetu ir laisvesniu idėjų dalinimusi visame pasaulyje, bet akys merkiasi, rankos tiesiasi apkabinti pagalvę, o mintyse skraidžioja jūrų kiaulytės ir rateliu šoka voveriukai. Reiktų dar numigti.

Akcijų kainos biržoje

Kadangi X2 komentaruose prašė paaiškinti, kaip biržoje nusistato akcijų kainos, tad ir susiruošiau kiek plačiau apie tai papasakoti.

Viskas iš tikrųjų yra kartu ir labai paprasta, ir labai sudėtinga. Pirmiausia, apie viską labai paprastai. Tarkime, kad biržoje yra prekiaujama kompanijos „Petro kopūstai“ akcijomis. Paskutinis sandoris „Petro kopūstų“ akcijomis įvyko mokant už vieną akciją po 10 litų (t.y. paskutiniu sandoriu Albinas pardavė Broniui kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų). Akcijos kaina biržoje ir yra šio paskutinio sandorio kaina, tad galima teigti, jog „Petro kopūstų“ akcija biržoje kainuoja 10 litų. Jeigu dabar Bronius, neseniai nusipirkęs iš Albino akcijų po 10 litų, jas parduotų Česlovui po 11 litų, tai akcijų kursas pakiltų vienu litu, nes paskutinis sandoris buvo būtent 11 litų už akciją. Tiesa, biržoje viskas vyksta šiek tiek kitaip, ir nei Albinas, nei Bronius, nei Česlovas vienas kito nemato. Jie tik perduoda savo norus į biržos kompiuterį, kuris jau atrenka, kas ką nori pirkti ir parduoti. Šiuo atveju, tarkime, kad pirmasis savo pavedimą į biržos kompiuterį įvedė Albinas, kuris norėjo parduoti tam tikrą kiekį „Petro kopūstų“ akcijų po 10 litų. Gal būt tuo metu biržoje buvo ir daugiau pavedimų: tarkim Zbygnevas norėjo pirkti kažkiek „Petro kopūstų“ akcijų po 9 litus. Taigi, biržoje yra du pavedimai: Albinas nori parduoti po 10 litų, o Zbygnevas nori pirkti po 9 litus. Kadangi parduodantis nori gauti didesnę kainą nei sutinka perkantis, tai sandoris neįvyksta. Bet čia ateina Bronius, kuriam pasirodo, jog „Petro kopūstų“ akcijos yra labai pigios, ir sutinka nupirkti iš Albino akcijas po 10 litų. Broniui įvedus pavedimą pirkti akcijas po 10 litų, įvyksta sandoris (nes sutampa perkančiojo ir parduodančiojo siūlomos kainos ir kiekiai) ir galima teigti, kad akcijų kursas yra 10 litų. Po kiek laiko Česlovas, pamatęs, jog akcijos kainuoja tik 10 litų, ir staiga jų užsinorėjęs net ir aukštesne kaina, įveda pavedimą pirkti akcijas po 11 litų. Šiuo metu biržoje yra du pavedimai pirkti akcijas: vienas Zbygnevo po 9 litus, ir vienas Česlovo po 11 litų. Pardavimo pavedimų nėra, nes Albinas nebeturi akcijų (jis jas pardavė Broniui po 10 litų). Tada Bronius, pamatęs, kad gali labai greitai uždirbti litą už akciją, pasiūlo jas parduoti už 11 litų, ir įvyksta sandoris tarp Broniaus ir Česlovo mokant 11 litų už akciją. Biržoje akcijų kursas padidėja iki 11 litų.

Iš viso šitos „Petro kopūstų“ makalynės galima pasakyti tik viena: akcijų kursas biržoje atspindi tą kainą, kuria įvyko paskutinis sandoris biržoje, o sandoriai biržoje sudaromi ta kaina, kuria yra norinčių tiek parduoti, tiek pirkti akcijas. Todėl, akcijų kainų biržoje pokyčiai būna tuomet, kai pasikeičia santykis tarp norinčių parduoti ir pirkti akcijas. Kitaip tariant, pasikeičia paklausos ir pasiūlos santykis. Galbūt staiga Albinui prireikė pinigų, nes jis sudaužė savo mašiną, tad jis sutinka parduoti „Petro kopūstų“ akcijas ir po 10 litų, nors anksčiau būtų linkęs su jomis atsisveikinti tik už 12 litų, o gal būt jis nebetiki, kad „Petro kopūstai“ dirbs pelningai, nes nujaučia, jog kopūstų derlius Suvalkijoje buvo labai prastas. Tuo tarpu Česlovas, pirkdamas akcijas galbūt tiesiog turi laisvų pinigų, ir trokšta paspekuliuoti, o galbūt tikisi, jog „Petro kopūstai“ gaus Europos sąjungos subsidijų, tad jo nuomone, akcijas verta pirkti net ir už 11 litų. Jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Albinas, ta akcijų kaina kris, nes visi norės parduoti šias akcijas, o jei daugiau žmonių pradės galvoti kaip Česlovas, tai akcijų kaina kils. Paklausa ir pasiūla.

Tiesa, visi šie samprotavimai paaiškina tik kaip formuojasi akcijos kaina biržoje, o nepasako, kiek iš tikrųjų turėtų būti verta „Petro kopūstų“ akcija. Čia ir yra sudėtingoji dalis, iš kurios duoną (o kartais ir šokoladu perteptus sausainius) valgo tokie analitikai kaip aš.

Arbata, astrologija ir horoskopai

Šeštadienį dalyvavau Finansų analitikų asociacijos tradicinėje kiniečių arbatos gėrimo ceremonijoje, kurioje apie astrologiją susirinkusiems pasakojo ir astrologas-meteorologas Naglis Šulija. Pati arbatos gėrimo ceremonija gana ilga, su daugybe visokių veiksmų, kurių kiekvienas turi savo prasmę: štai arbatos puodelis geriamas trimis gurkšniais — už dangų, save ir žemę, vanduo kaitinamas tik ant mėlynos spalvos ugnies, kuri simbolizuoja taiką, o pats arbatos ruošimas pradedamas jos uostymu ir prisijaukinimu. Gėrėme žaliai mėlyną arbatą ulong (prisimenu tą pavadinimą, nes jis man asocijuojasi su kompiuterastiniu pasauliu ir duomenų tipu unsigned long), kuri auginama maždaug pusantro kilometro aukštyje. Nesu arbatos gurmanas, tad man visos trys arbatos, iš kurių galėjome rinktis, atrodė maždaug tokios pačios, nors ponas Šulija tik pauostęs jas galėjo apibūdinti, kam jos tiktų: viena skatintų neįpareigojančią ir laisvą diskusiją, kita tiktų susikoncentravimui ties sunkiu ir sudėtingu uždaviniu, o trečia suteiktų papildomos energijos ir teigiamai nuteiktų dalykiniams susitikimams. Kaip analitikai, pasirinkome tą arbatą, kuri reikalinga sunkių uždavinių sprendimui, juolab kad ir įdomiausiai ji atrodė.

Prisiklausę paaiškinimų apie arbatos gėrimo tradicijas, pamažu perėjome prie pokalbio apie astrologiją. Naglis papasakojo apie jos kilmę ir apie tai, kas yra horoskopas. Astrologija senovėje buvo neatskiriama nuo astronomijos, ir tik vėliau, gal tik viduramžiais ji atskilo nuo astronomijos ir tapo atskiru „mokslu“. Astrologija remiasi vien tik empiriniais stebėjimais ir prielaida, kad dangaus įvykiai turi atsispindėti ir žemėje. Astrologijos duomenys ir aiškinimai buvo renkami per daugelį šimtmečių, ir iš to buvo daromos išvados: jeigu Marsas kyla žmogaus gimimo metu, o vėliau žmogus tampa karvedys, tai reiškia, kad Marsas yra karo ir lyderystės planeta, ir kai kitą kartą astrologas susidurs su tokiu pat reiškiniu kito kokio nors žmogaus gimimo metu, bus galima prognozuoti, kad jis irgi bus linkęs į lyderiavimą ir karinius dalykus. Pats svarbiausias dalykas astrologijoje yra tikslus žmogaus (ar valstybės, ar dar ko nors kito) gimimo datos (ir pageidautina – minutės) nustatymas, o būtent žvaigždžių išsidėstymas žmogaus gimimo metu yra vadinamas horoskopu (nuo graikiškų žodžių ωρα, kuris reiškia „valanda“ ir σκοπεω, kuris reiškia „tiriu“, „stebiu“). Viena didžiausių problemų astrologijoje yra būtent tai, kad labai retai žinoma tikslus žmogaus gimimo laikas, o net ir keletas minučių gali turėti daug įtakos (kaip tikino Naglis, dėl šios priežasties dvynukų horoskopai būna nevienodi). Tačiau būtent žinant kai kurias žmogaus charakterio savybes, galimas ir atvirkštinis procesas, t.y. įmanoma nustatyti ir tikrąjį žmogaus gimimo laiką, jeigu yra žinomas apytikslis, ir jeigu žmogus nuoširdžiai ir atvirai sutinka atsakyti į astrologo užduodamus klausimus, kurie dažniausiai apsiriboja hipotetinių situacijų vertinimu (maždaug „jeigu būtų taip, tai ką jūs darytumėte?“). Iš šių charakterių savybių galima atsekti ir žvaigždžių išsidėstymą gimimo metu, ir toliau prognozuoti žmogaus ateitį. Naglis ne kartą pabrėžė, jog astrologija jokiu būdu nėra fatalistinė, ir neteigia, jog jeigu žvaigždės yra tokios, tai taip ir bus. Geriausiu atveju, astrologija gali teikti tik patarimus elgtis vienaip ar kitaip.

Dėl pačios astrologijos prasmės ir ar ji iš tiesų veikia, tai atrodo niekas nėra to rimčiau tyręs. Naglio teigimu, fizikiniu būdu paremti mintį, jog žvaigždės gali daryti įtaką žmogaus gyvenimui net rimtai nebandyta. Jau vien dėl to, jog nėra nei vieno pasaulyje specialisto tiek fizikos, tiek astrologijos srityse, mat astrologams ta fizika buvus nebuvus, o fizikai astrologiją tiesiog vadina prietarais (aš patenku būtent į šią kategoriją, nors nesu fizikas). Uždaviau klausimą, ar buvo atlikta statistinė analizė, ir ar galima pritaikyti kokius nors patikimumo kriterijus, bet čia vėlgi rezultatas panašus: niekas to per daug netyrė, buvo tik tyrimų praėjusio šimtmečio pradžioje ieškant statistinio reikšmingumo berods tarp sportininkų (ar vadovų, dabar jau sunkiai pamenu), ir lyg buvo rasta, jog tarp jų yra daugiau vieno zodiako ženklo žmonių (vėlgi nepamenu kokio, nes nesu išsilavinęs tose srityse).

Paties Naglio teigimu, horoskopais, kurie yra spausdinami laikraščiuose nelabai vertėtų tikėti, nes jie labiau simbolizuoja nebylų susitarimą tarp astrologo ir skaitytojo, jog vienas apsimes, jog tai ką jis rašo yra tiesa, o kitas apsimes, kad tai ką jis skaito irgi yra tiesa. O jeigu visgi reiktų išskirti kokius nors labiau patikimus horoskopus, Naglis pataria skaityti tik tuos, po kuriais autorius nebijo palikti ir savo pavardės.

Ganėtinai mane sudomino ir Naglio, kaip profesionalaus meteorologo, požiūris į astrologiją, pranašaujant orus. Visgi šioje srityje jis yra labai skeptiškas, ir teigia, jog moksliniai metodai veikia žymiai geriau nei astrologiniai spėliojimai, o bandymas nuspėti orus žvaigždžių pagalba yra nevertas dėmesio.

Galbūt mane labiausiai nustebino tvirtas įsitikinimas, jog pati astrologija neklysta, o tik klysta astrologai, klaidingai interpretuodami planetų padėtį. Naglis pasakojo atsitikimą, kai buvo aiškinamasi, kodėl įvyko mašinų avarija, ir jam buvo keista, kodėl jokie dangaus ženklai nieko panašaus nerodė. Vėliau tik jis išsiaiškino, jog tuo metu svarbiausia vairuotoją veikianti planeta buvo susijusi su meilės reikalais, ir ten rodė krizę, o būtent vairuotoja tuo metu buvo ką tik susipykusi su mylimu žmogumi, tad nereiktų stebėtis, jog įvyko avarija. Tuo metu man dingtelėjo mintis, kuri jau vėliau nepaleido manęs iki pat pabaigos: visi tokie interpretavimai, jeigu juos pateiksime pakankamai abstrakčiai, išsipildys, nes jeigu prisiminsime garsiuosius Jaroslavo Hašeko žodžius, ištartus šauniojo kareivio Šveiko lūpomis – dar niekad taip nebuvo, kad ko nors nebūtų. Be to, toks nepasiteisinusios prognozės gilesnis nagrinėjimas labai jau panašus į kažkokį pritempinėjimą, bet kaip ir sakiau, astrologijos atžvilgiu esu skeptikas, tad čia tik mano nuomonė.

Beje, tas pritempinėjimas kartais visai būna nesąmoningas, kaip kad teko pačiam man įsitikinti. Naglio prognozėmis 2004 metais Lietuvos finansų pasaulio turėjo laukti dideli pertvarkymai, kurie turėjo pasireikšti liepos mėnesį, kai kažkuri planeta pakyla ar tai nusileidžia – detalių jau nepamenu, bet tai turėjo būti gana svarbus dangaus įvykis. Na, tokia retrospektyvinė prognozė ganėtinai saugi: juk visgi įstojome į Europos sąjungą, tačiau tie didieji pertvarkymai visgi vyko gegužę, o ne liepą. Vos tik išgirdus tokią praeities prognozę bandžiau prisiminti, kas svarbaus įvyko būtent liepą, ir lyg ir atradau, jog tuo metu buvo nauji pertvarkymai žemės ūkio produkcijos eksportui į Rusiją, kurie buvo gana reikšmingi, tad iš karto sau mintyse pritempiau, kad prognozė buvo sėkminga. Ir tik po poros minučių į galvą atėjo mintis, jog tai tikrai nedidelis pertvarkymas, visų su Europos sąjunga susijusių pertvarkymų fone, tad negi toks smulkus įvykis liepą būtų buvęs išpranašautas, o gegužės įvykiai būtų buvę visai užmiršti?

O kas gi laukia šiais 2005 metais Lietuvos finansų pasaulio? Pasirodo artėja didelės grėsmės, kurios pasireikš maždaug lapkričio ar gruodžio mėnesiais. Vyriausybės krizė gali būti jau ir vasarą, kai juodasis mėnulis įžengs į liūto ženklą (ūkio ministras Viktoras Uspaskichas yra būtent liūtas). Su ta didžiąja krize metų pabaigoje gali būti susijęs ir Paulauskas, kuris irgi yra liūtas. Žvaigždžių teigimu, finansinė Lietuvos situacija yra gana sudėtinga, ir reikės ieškoti būdų mažinti šalies biudžeto deficitą.

Vakaras buvo tikrai įdomus, kaip ir patys pašnekovai, ir jų išsakytos mintys. Beje, dar sužinojom, kad Algirdas Mykolas valdžioje bus dar bent pusantrų metų, o gal būt ir dar žymiai ilgiau. Kai kurie žmonės tiek net negyvena, kiek kitiems tenka būti prie valstybės vairo ;)

Mažeikių naftos perėmimas

O ši savaitė turbūt taps „Mažeikių naftos“ (MAZN) savaite, nors čia jau kvepia ne tik savaite, o ir visu mėnesiu. Vyriausybė atrodo pasiryžusi perimti MAZN kontrolę, net ir už tai reikėtų ir sumokėti. Savaime suprantama, kontrolės perėmimas negarantuotų naftos tekėjimo į gamyklą, tad greitai reikėtų ieškotis naujo strateginio investuotojo. Vyriausybė nenori naujo MAZN savininko klausimo palikti spręsti Yukos, ir už šią sprendimo teisę gali tekti pakloti keletą šimtų milijonų litų, arba bent jau nurašyti dalį įmonės skolų (nemažai analitikų turbūt iš karto ir pagalvojo apie neskausmingą skolų kapitalizavimą, kaip apie slaptąjį V.Uspaskich planą). Tiesa, Yukos dar negavo oficialiaus Vyriausybės pasiūlymo, tad viskas spręsis dar tik ateityje.

2005 01 17 13:27

Analitikai nemato būtinybės Lietuvai perimti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą

Vilnius, sausio 17 d. (ELTA). Lietuvai nėra būtinybės perimti finansinių problemų kamuojamo Rusijos naftos koncerno “Yukos” valdomos “Mažeikių naftos” kontrolinį akcijų paketą, teigia analitikai.

“Perimti kontrolę gal ir įmanoma, tačiau ar Vyriausybei to reikia siekiant apsisaugoti nuo “Yukos” problemų? Svarbiausias yra naftos tiekimo klausimas”, – Eltai sakė finansų maklerio įmonės “Finasta” analitikas Petras Kudaras.

[…]

P. Kudaras tvirtino, kad Vyriausybei nėra tikslinga ilgai turėti kontrolinį “Mažeikių naftos” akcijų paketą, nes anksčiau ar vėliau vis tiek tektų ieškoti strateginio investuotojo, galinčio užtikrinti naftos tiekimą.

Neigiamos analitikų rekomendacijos

Šią savaitę vienas svarbiausių įvykių biržoje buvo kolegės iš Vilniaus banko paskelbtas Lietuvos dujų akcijų įvertinimas, bei rekomendacija „parduoti“. Tokia rekomendacija sukėlė nemažas bangas pačioje biržoje ir Lietuvos dujų (LDUJ) akcijos per dvi dienas spėjo atpigti maždaug 10 procentų. Tačiau įdomiausia visgi buvo pačių Lietuvos dujų reakcija: jie pareiškė esą pasipiktinę (arba tiksliau, pažodžiui iš jų pranešimo spaudai švelniai tariant nustebę) tokiu analitikų vertinimu. Dažniausiai vakarų valstybėse vertinamos įmonės nesipiktina analitikų vertinimais, kad ir kokie jie būtų, nebent būtų galima suabejoti analitikų profesionalumu. Šiuo atveju Vilniaus banko analitikė tikrai profesionaliai atliko analizę, ir net jeigu ir būtų galima ginčytis dėl tikslinės kainos, jos atitrūkimas nuo kainos biržoje yra akivaizdus. Be to, juk niekas toje rekomendacijoje nesako, kad Lietuvos dujos yra bloga kompanija: ten tik sakoma, kad jos kaina yra per didelė.

Vakaruose tokios problemos irgi egzistuoja, tik ten jos nėra gal tokios viešos. Ten analitikai patiria spaudimą vertinti įmonę teigiamai, nes neretai nuo to priklauso, ar ši įmonė rinksis tavo banką ar maklerinę įmonę savo reikalams tvarkyti. O nuo šio pasirinkimo priklauso ir tavo banko pelnas. Interesų konfliktai visur kiša savo bjaurias ir dideles galvas.

Berašydamas šitą įrašą, prisiminiau ir Hugh visuomet kalamą mintį markets are
conversations
. Iš esmės, Lietuvos dujos pasielgė kaip ir visos seno stiliaus korporacijos, kurios žūt būt stengiasi išlaikyti savo tobulą įvaizdį, nors realybės faktai kartais būna ir kitokie. Nežinau, ką turėjo tokiu atveju daryti ši kompanija, bet tikrai ne tai, ką ji padarė, t.y. pareikšti, kad esi pasipiktinęs ir atsisakyti toliau teikti komentarus. Turbūt derėtų daryti viską atvirkščiai: nuoširdžiai susidomėti vertinimu ir atsakyti į visus visiems rūpimus klausimus.

Svečiuose pas latvius

Juokinga latvių kalbaSutikom naujuosius metus su Indraja Rygoje. Pačios Latvijos įspūdžiai gana neblogi, tačiau jausmas visgi toks, lyg būtum tiesiog kitame Vilniaus rajone: žmonės kalba rusiškai arba kalba, kuri labai panaši į lietuvių, visur pilna „Čili picų“, „Maximų“ ir kitų lietuviškų gėrybių. Latvių kalbą visgi galima suprasti, ypač jei ji yra gana techninė: teko skaityti latvių „Dienas Bizness“ verslo laikraštį, tai bent jau pagrindinės mintys aiškios (svarbiausia naujiena savaime suprantama buvo nauji metai ir verslo aplinkos prognozės bei Latvijos lato susiejimas su euru, kuris įvyko būtent 2005 metų sausio 1 dieną).

 

Tradicinė tema: seniai berašiau

Kažkaip jau tampa tradicija, kad neberašau webloge, o šiuo metu net ir nebesiunčiu nuotraukų į moblogą. Viskas juda per daug greitai, kad būtų galima vakarais (o tuo labiau dienomis) prisėsti prie kompiuterio ir apsižvalgyti lietuviškoje blogosferoje. Nelabai pamenu, kada ką nors dariau su Perlu. Tiesa, vakar teko galimybė pasiknisti po šiek tiek PHP kodo – jausmas panašus kaip užėjus į mokyklą, kurią baigau prieš ketverius metus: viskas taip pažįstama, lyg ir sava, bet kartu jau ir nebe sava.

Senokai esu lankęsis ir IRC, o ir dabar kada ten užeinu, tai pirštai labiau linkę rinkti kanalo #akciju_birza pavadinimą, o ne senąjį ir gerąjį #perl. Vakarais skaitau nebe Perlo manualus, o knygas apie investavimą, o turėdamas atliekamų litų juos leidžiu įmonių akcijoms, o nebe naujam hardware’ui.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad programavimas ar finansai yra geriau – jie tiesiog skirtingi. Programuodamas gal labiau jaučiausi pasaulinės bendruomenės nariu, programavimas yra atviresnis dalykas, kuriame laisviau dalinamasi idėjomis. Finansai yra turbūt žymiai labiau uždaras daiktas, kuriame informacija nelabai dalinamasi, nes informacija yra pati brangiausia prekė. Žinantis laimi daugiau, nes gali geriau atspėti, kokia yra tikroji įmonės vertė, ar kas bus su jos akcijomis. O paskui būna visiškai tas pats, tik programuotojai sako „Perlas yra žymiai geriau už jūsų PHP“, o finansų makleriai – „Mūsų investicinis fondas žymiai geresnis už jūsiškį“. Galų gale geriausius rezultatus pasiekia geriausi žmonės, ir nesvarbu, ar jie programuoja Perlu, ar PHP, ar jie investuoja tik Lietuvoje, ar deda pinigus į kokią nors Čekiją.

Pastaruoju metu priėjau išvados, kad savose srityse labiausiai yra pastebimi žmonės, kurie daro savo darbą su užsidegimu. Ir ne vien darbą. Kažkada pildžiau šį weblogą su tikru užsidegimu, ir atrodo daug kas jį skaitė. Šis weblogas jau senokai primirštas, bet čia vis dar užklysta žmonės. Kartais netgi tokie, kurie čia niekada nesilankė. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl aš palikau šį weblogą, bet viena svarbiausių turbūt yra ta, kad savo užsidegimą ir pastangas perkėliau į finansus. Dabar žymiai daugiau galėčiau papasakoti apie bet kurią bendrovę, listinguojamą Vilniaus biržoje, nei apie kurią nors Perlo versiją, nors dar prieš gerą pusmetį prie alaus bokalo būčiau galėjęs aiškinti, kuo skiriasi Perlo threadai 5.8.0 ir 5.8.1 versijoje (prisimenu dabar, kad skirtumas tikrai buvo esminis, bet dabar jau penkias minutes suku galvą, ir negaliu prisiminti. Galėčiau nueiti ir pasižiūrėti į internetą, bet kam to reikia).

Dar vienas dalykas, kuris egzistuoja tiek kompiuterastizme, tiek finansuose yra elitizmas. Tik nedrįsk kompiuterastams uždavinėti kvailą klausimą, nes būsi sutrintas. Finansų makleriams gal ir gali užduoti klausimą, ir būsi kantriai išklausytas, bet jie prie alaus bokalo būtinai išsipasakos, kokius juokingus klausimus uždavinėjo tas žmogelis, nieko nenutuokiantis apie akcijas, o tuo labiau jų kainas. Mes visi esam lameriai daugumoje sričių, ir tik vienoje ar keliose turime teisę vadintis ekspertais. Ir tai nevisada.

Didelių žmonių žaidimai

Kadangi kažkas prašė išsamiau papasakoti apie tai, kokie žaidimai vyksta Lietuvoje, tai šiandien tai bandysiu padaryti pasiremdamas Vakarų skirtomųjų tinklų pavyzdžiu.

Lieuvoje yra tokia energetikos kainų komisija (ar kaip ji ten vadinasi – kadangi rašau šitai iš namų, tai neturiu priėjimo prie tikslaus pavadinimo ;), kurios tikslas yra reguliuoti Energetikos išteklių kainas Lietuvoje. Vien jau tas faktas, kad tokia komisija, nustatanti kainas egzistuoja, prieštarauja konkurencijos ir laisvos rinkos principais, bet šiuo atveju tai nesvarbu – šiuo atveju svarbiausia tvarka, kuria ši komisija nustato energetikos kainas.

Prieš lendant giliau į Lietuvos elektros energijos turbūt vertėtų papasakoti plačiau, kaip viskas joje veikia. Pradžioje elektros energija yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje arba Elektrėnų elektrinėje, arba dar galybėje kitų mažų elektrinių, kurios dažniausiai priklauso valstybei. Paskui ta elektros energija yra parduodama Lietuvos Energijai, kuri taip pat yra valstybinė įmonė. Lietuvos Energija eksploatuoja aukštos įtampos elektros perdavimo linijomis, rūpinasi elektros energijos eksportu ir taip toliau. Kad toliau elektros energija pasiektų galutinį vartotoją, ji yra parduodama skirstomiesiems tinklams, kurių yra du: Rytų skirtomieji tinklai, kurie kol kas yra valstybiniai, ir Vakarų skirstomieji tinklai, kurie neseniai buvo privatizuoti, ir kuriuos įsigijo VP Market grupė (taip, ta pati, kuri valdo Maximas, Saulutes, Minimas ir Medijas). Vat šios dvi skirstomųjų tinklų kompanijos galų gale parduoda pagamintą elektros energiją galutiniam vartotojui, t.y. jums, kad jūs galėtumėt naktimis įsijungti savo kompiuterius pasitikrinti elektroninio pašto, pasišildyti sumuštinius mikrobangėje ir įsijunti šviesą laiptinėje, kad jūsų tamsoje neužpultų piktų kėslų turintis kaunietis.

Visa tai turbūt labai gražiai veiktų normalios konkurencijos sąlygomis, kai kiekviena kompanija užsiimtų savo reikalais, ir stengtųsi maksimizuoti pelną tik iš savo teikiamų paslaugų – t.y. Ignalinos atominė elektrinė pelnytųsi tik iš elektros gaminimo ir pardavimo didmeninėmis kainomis, Lietuvos energija skirstytų ir pardavinėtų elektrą aukštos įtampos linijomis, o skirstomieji tinklai bendrautų su bobutėmis iš Kirtimų, kurios nenori mokėti savo elektros energijos tiekimo sąskaitų. Bet viskas nėra taip paprasta, nes energetikos kainų komisija (ar kaip ten ji vadinasi) nustato kainas, kuriomis kiekvienas rinkos dalyvis gali parduoti savo tiekiamą elektros energiją. Vat čia ir prasideda visi cirkai, kadangi kainų nustatymo taisyklės yra gana įdomios, ir turi įvairių skylių, per kurias gal būt būtų galimą išlįsti ir pakelti kainas (neabejojama, kad kainų komisija kainas laiko dirbtinai žemas, o laisvoje rinkoje jos gerokai padidėtų). Kainų komisija negali nustatyti energijos pardavimo kainų pasižiūrėjusi į lubas, išmetusi kauliuką ar ištraukusi atsitiktinę kortą iš kaladės (arba pasiklausiusio to, kas daugiausiai sumokėjo jai “paskatinamųjų premijų”), nes yra nustatyta pakankamai tiksli metodika šioms kainoms nustatyti, kuri remiasi daugiausia elektros gavybos bei perdavimo skirstomaisiais tinklais kaštais. Tai tiesiog reiškia, kad kainas stengiamasi nustatyti taip, kad niekam elektros tiekimas nebūtų nuostolingas.

Viskas labai gražu, tik reikia prisiminti, jog iš tikrųjų labai sunku nustatyti tikruosius elektros tiekimo kaštus, nes jie priklauso ir nuo labai nesunkiai keičiamų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normų. Kai įmonė įsigija ilgalaikį turtą – pasistato aukštos įtampos elektros perdavimo liniją ar dar ką nors – tai dažniausiai tas lėšas, kurios buvo sunaudotos šiam įsigyjimui paskirsto keletui metų – tarkim kokiai dešimčiai. Pavyzdžiui, jeigu aš pastačiau elektros tiekimo liniją Vilnius-Kaunas, ir tai man kainavo 100 milijonų litų, tai aš kasmet į nuostolius nurašysiu po 10 milijonų litų, kad už dešimt metų galėčiau sakyti, jog ta linija “nusidėvėjo” (iš tikrųjų gal po dešimties metų ji ir nusidėvės, ir man reikės sukišti lygiai tiek pat lėšų jos atnaujinimui). Tokiu atveju, šįmet man į elektros linijos Vilnius-Kaunas projektą sukišus 100 milijonų litų, dešimt ateinančių metų man kiekvienais metais pelnas sumažės dešimčia milijonų litų, nes tos išlaidos bus savotiškai paskistytos visam dešimtmečiui, nors daugiau lėšų visus kitus metus aš šiam projektui neišleisiu.

Vienas svarbiausių dalykų elektros energijos kainos nustatyme yra būtent ši nusidėvėjimo norma – t.y., jeigu turėčiau skirstomųjų tinklų kompaniją, man elektros energijos pardavimo kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į tuos 10 milijonų litų, kuriuos neva patiriu kiekvienais metais. Čia skirstomųjų tinklų kompanijos atrado aukso gyslą – juk galima padidinti šią nusidėvėjimo normą, ir atrodys, jog mes patiriame didesnius kaštus, todėl ir turime kelti kainas. Lengviausia padidinti nusidėvėjimą yra padidinant turto vertę, o tai galima padaryti atliekant turto perkainojimą. Tai būtų maždaug taip, lyg aš po penkerių metų elektros linijos Vilnius-Kaunas eksploatavimo (prisiminkime, kad į šią liniją investavau 100 milijonų litų, o kasmet ji nusidėvėjo po 10 milijonų, tad dabar jos buhalterinė vertė yra 50 milijonų) padarau turto vertinimą, ir pamatau, kad iš tikrųjų ta elektros linija yra verta 80 milijonų litų. Dabar nusidėvėjimą galiu taikyti dar trejais metais ilgiau, nei būčiau galėjęs anksčiau, o tai reiškia, kad mano išlaidos bus šiek tiek dirbtinai, bet padidinamos (o padidintos buhalterinės išlaidos, nors joms neišleidžiama nei vieno realaus cento, reiškia, kad galiu padidinti kainas ir pelną)

Tokį planą legaliai didinti elektros energijos kainas turėjo turbūt tiek Vakarų, tiek Rytų skirstomieji tinklai, tiek Lietuvos Energija. Visos šios bendrovės lyg buvo atlikusios turto perkainojimus, kurie leistų padidinti nusidėvėjimo normas ir padidinti kainas, bet šiandien kainų kontrolės komisija pakišo koją, mat nutarė, jog kainos bus skaičiuojamos remiantis turto vertei prieš bet kokius perkainojimus. Nenuostabu, kad šių bendrovių akcijos po šių naujienų gana stipriai krito. Neišdegė.

Tiesa, Vakarų skirstomieji tinklai turto perkainojimu bandė nušauti du zuikius. Antrasis yra šiek tiek subtilesnis ir susijęs su bendrovės privatizavimu. Esmė tame, kad Vakarų skirstomuosius nusipirko NDX Energija (kuri priklauso VP Market grupei), kuri juos pirko už pasiskolintus iš banko pinigus. Šiuo metu yra vykdomas įstatinio kapitalo mažinimas, kurio metu dalis buvusio įstatinio kapitalo bus išmokėta Vakarų skirstomųjų tinklų akcininkams, o po šio įstatinio kapitalo mažinimo berods tą pačią dieną seks įstatinio kapitalo didinimas iš perkainojimo rezervo. Tokiu atveju įstatinis kapitalas kaip ir nepakis, tačiau pati vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė pasiims naują paskolą ir iš jos gautomis lėšomis apmokės NDX Energijai suteiktą paskolą. Vienintelis šių reorganizacijų rezultatas bus skolų permetimas iš NDX į VST bei nedidelių pinigų išmokėjimas smulkiesiems akcininkams, kurie dabar nusipirkę akciją už 200 litų gaus 108 litus grynais ir vis dar turės akciją bendrovės, kurios skolos padidėjo labai nemaža suma. Niekas iš niekur niekad neatsiranda, o perkainojimo rezervai kartais labai patogūs.

Nuversti kalnus

Kodėl taip būna, kad kai jau pagaliau atrandi jėgų nuversti kalnus, kai jau netgi tikiesi, kad bus visai įdomu su jais pasigalynėti ir po nemažai padėtų pastangų bus galima džiaugtis kažką pasiekus, tik tada tau primenama, kad sulyginti kalnus nėra svarbiausia, o plokščias pasaulis bus labai nykus?

Sėdžiu pasiraitojęs rankoves kalno papėdėje, nežinodamas kur dėti žvilgsnio.

Tikimybės

Šiandieną tarp kolegų buvo iškilusi idėja, kad statymas lažybose už vieną ar kitą komandą kai kuriais atvejais būtų gal visai nebloga investicija. Na, į visą tai galima pažvelgti analitiškai ir pasitelkti paprasčiausią matematiką.

Kaip pavyzdį galima paimti statymus už rytojaus rungtynes tarp Lietuvos ir Puerto Riko. Tuo metu, kai rašiau šį įrašą, topsport išlošiai buvo atitinkamai 1.27 ir 3.00, o orakule – 1.24 ir 3.15. Taigi geriausi išlošiai yra 1.27 ir 3.15. Pirmiausia galima patikrinti, ar nėra nerizikingo pelno galimybės – t.y. ar negali būti tokios situacijos, kad tam tikromis proporcijomis statant už abi komandas, bet kuriai iš jų laimėjus būtų gaunamas teigiamas išlošis. Aišku, naivu tikėtis tokios situacijos, nes būtent lažybų bendrovės ir gyvena iš šio nerizikingo pelno, ir juo nesidalina su žaidėjais, bet jeigu tarp keleto bendrovių siūlomų išlošių yra pakankamai didelis skirtumas, tai tokia galimybė bent jau teoriškai galėtų atsirasti. Norint patikrinti ar yra tokia mažai tikėtina rizikos arbitražo galimybė, po nesunkios pelno maksimizavimo (arba nuostolių minimizavimo ;) funkcijos pasirašymo ir jos kritinio taško radimo jos išvestinę prilyginus nuliui gaunasi, kad geriausiu atveju nieko nerizikuojant iš šios situacijos galima išpešti 19 centų nuostolį nuo kiekvieno investuoto lito (tai būtų galima pasiekti, jei iš kiekvieno lito 71.3 cento pastatytume už Lietuvą, o 28.7 centus už Puerto Riką – tokiu atveju nesvarbu kas laimės, mes nuo kiekvieno lito prarasime po 19 centų). Tie 19 centų kaip tik ir yra mokestis, nuo kiekvieno lito, kurį teoriškai uždirba lažybų kompanija, o iš šių skaičiavimų galima pastebėti, kad lažybų dalyviai Lietuvos šansus laimėti rungtynes vertina 71.3 procentų tikimybe.

Taigi nerizikuojant nieko nelaimėsime. Na, investicijų be rizikos ir nebūna. Bet už ką tada statyti ir į ką investuoti – į Lietuvos pergalę, kuri atrodo gal ir patikima, bet neša ne daug potencialaus pelno (24 centus) rizikuojant gana didele suma (visu litu), ar į Puerto Riko sėkmę, kuri gal ir nelabai tikėtina, bet už tai vilioja dideliu išlošiu. Teoriškai viskas turėtų priklausyti nuo paties „investuotojo“ manymo kas kokius turi šansus laimėti, ir svarbiausia, kiek tas numanymas skiriasi nuo visų kitų statytojų nuomonės. Tarkim, jeigu aš manau, jog tikimybė, jog Lietuva laimės prieš Puerto Riką yra ne 71.3 procentas, kaip ją vertina rinka, o tik 60 procentų, tai aš logiškai turėčiau statyti už Puerto Riką, nes tuomet mano manymu tikėtinas išlošis bus 0.4 * (3.15 – 1) – 0.6 * 1 = 0.26 Lt (jeigu statyčiau už Lietuvą, tai mano tikėtinas išlošis būtų neigiamas -0.84 Lt). Na, tie 26 centai tikėtino išlošio atrodo neblogai, tačiau tai tik tikimybėmis pasvertas vidurkis, o reali šio statymo baigtis yra +2.15 Lt su tikimybe 0.4 ir -1.00 Lt su tikimybe 0.6. Investiciniu požiūriu tai labai didelės rizikos, kurios būtų labai sunkiai pateisinamos – akcijų rinkose vyraujančios rizikos yra turbūt keletą šimtų kartų mažesnės (na, čia tik turint omenyje, jog statome tik vieną kartą – didėjant statymų skaičiui, statant kitose varžybose, rizika turėtų truputį diversifikuotis ir tikrieji išlošiai artėti prie vidurkio).