Religinis pakantumas

Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems. Popiežius Jonas Paulius II-asis pagarsėjo tuo, kad bandė suvienyti skirtingų konfesijų tikinčiuosius, nesistengdamas atversti jų į katalikybę, o pripažindamas, kad visos religijos turi daug bendro: tik jam vienam pavyko sukviesti tiek daug skirtingų tikėjimų dvasininkų vienu metu melstis už taiką. Juk nors kelių užkopti į kalną yra daug, bet pats kalnas tėra vienas. IMHO aišku.

Šypsena daro stebuklus

Grįždamas namo galvojau, jog šiandien neturėsiu ką parašyti į savo dienoraštį, nors diena buvo labai produktyvi: sugebėjau ne vien nudirbti daugybę darbų, bet dar ir pataisyti moblogo RSS. Keisčiausia, jog tai ruošiausi padaryti kokį gerą pusmetį (o iš tikrųjų tai turbūt dar ilgiau, nes negaliu prisiminti, kada jis veikė), o visas tas darbas užtruko tik kokias geras 15 minučių. Kartais tikrai reikia didelio spyrio į užpakalį, kad pradėtum judinti savo reikiamus nudirbti darbus: jie atrodo tokie dideli ir sunkiai nudirbami, jog net nekyla rankos bent pradėti juos krapštinėti.

Visgi grįžtant namo temą įrašui į dienoraštį suradau, ir ne kur kitur, o šalia namų esančioje „Saulutėje“. Laukiau eilėje, o priešais mane stovėjo gerokai įkaušęs vyriškis, kuris rankose laikė du bambalius pačio pigiausio ir pačio stipriausio alaus. Tiesa, vienas iš jų buvo pratrūkusiu dugnu, tad jame alaus nelabai jau buvo likę. Pasirodo, tą butelį jis negrabiai imdamas iš lentynos buvo numetęs ant žemės, todėl jis sprogo. Pilietis nevisai buvo nusiteikęs prisiimti savo kaltę, ir, kaip matėsi iš jo pasiryžimo tąsytis su savimi visai išbėgusį butelį, tikėjosi bent kelis alaus gurkšnius gauti nemokamai („Juk jūs vis tiek tą butelį išmesit, tai geriau man atiduokit“). Man, stovinčiam eilėje, darėsi įdomu, kuo ši situacija baigsis, nes jau atrodė, jog be apsaugos įsikišimo nieko nenuveiksi. Pasirodo klydau, ir labai stipriai. Pardavėja, kuriai teko mus aptarnauti, buvo gana pagyvenusi moteris, kurią jau anksčiau esu įsiminęs dėl niekad jos veide nedingstančios šypsenos – atrodo, jog dirbdama kasininke „Saulutėje“ ji yra laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir šį kartą, užteko jai nusišypsoti kauštelėjusiam piliečiui, paprašyti sumokėti už visą butelį, ir visa situacija išsisprendė be jokių nesusipratimų. Dar daugiau: pilietis sumišo, puolė atsiprašinėti, netgi nusipirko „Saulutės“ nuolaidų kortelę, sukrapštęs paskutinius centus. Tokios magiškos šypsenos galios dar nesu gyvenime matęs: vienas šypsnis sugebėjo visiškai perkeisti žmogų tiesiai prieš pat mano akis.

Koreliacija ir priežastingumas

Pasižiūrėjęs į savo dienoraščio lankytojų sąrašą ir pamatęs, jog dažniausiai mane iš pono Google pasiekia internautai surinkę paieškos žodį koreliacija, šiek tiek nustebau. Na, bet tai priminė man kai kurias mintis, kurias man įskiepijo universitetas: būtent, kad egzistuojanti koreliacija ne visada parodo, jog egzistuoja ir ryšys tarp kintamųjų.

Patį koreliacijos apibrėžimą labai nesunkiai galima rasti wikipedijoje: tai yra statistinio ryšio tarp kintamųjų stiprumo matas. Iš esmės, paėmę duomenų poras galima statistiškai parodyti, kad vienam kintamajam pasikeitus, pasikeičia ir kitas kintamasis. Tačiau iš viso to galima daryti tik tokią išvadą, jog egzistuoja statistinis ryšys, o ne koks nors priežastingumas (t.y. A nebūtinai veikia B, nors A ir B yra statistiškai susiję). Viena geriausių tokio teiginio iliustracijų yra pavyzdys su ledų suvartojimu ir nuskendusiųjų skaičiumi: pastebėta, jog padidėjus ledų suvartojimui, padidėja ir skenduolių skaičius, tad lyg ir norėtųsi daryti išvadą, jog ledų valgymas yra labai kenksmingas plaukikams. Savaime suprantama, čia neatsižvelgiama į svarbiausią užslėptą kintamąjį: oro temperatūrą. Vasarą būna karšta, todėl padidėja tiek ledų suvartojimas, tiek skenduolių skaičius, nes daugiau žmonių maudosi. Gali būti, jog koreliacinis ryšys yra nustatomas, o iš tikrųjų priežastingumas buvo visiškai priešingas: štai praeitame amžiuje buvo manoma, jog žmonėms yra naudinga turėti blusų, nes statistiškai buvo pastebėta koreliacija tarp žmonių sveikatos ir blusų turėjimo – blusas turėjo sveikesni žmonės. Iš tikrųjų, ryšys yra visiškai priešingas: blusos dažnai sukelia ligas, o žmogui susirgus karštine, jog nebegali gyventi žmogaus plaukuose, nes ten per karšta, todėl susirgęs žmogus blusų nebeturi.

Šiais laikais prastas koreliacijos ir priežastingumo suvokimas irgi yra dažnas, o ypač „tyrimuose“, kurie yra daromi spaudoje, vaikantis sensacijų ir panašiai. Štai JAV buvo atliktas tyrimas, kuris nustatė, jog rūkymas kenkia studentų mokslams, nes rūkantys studentai gauna mažesnius pažymius. Nepagalvota, jog pagrindinė tokios koreliacijos priežastis gali būti tokia, kad rūkantys studentai yra tokie studentai, kurie ir šiaip mokslams skiria mažiau dėmesio, o gal kaip tik, jie rūko tik todėl, jog nesiseka moksluose?

Šios koreliacijos ir priežasčių ieškojimo pastabos buvo vienas vertingiausių dalykų, kuriuos teko išmokti universitete.

Klaidų svarba

Bevartant Tom Peters knygą apie jo tyrinėjimus „In search of Excellence“, akis užkliuvo už Fletcher Byrom citatos:

Make sure you generate a reasonable number of mistakes

Knygoje išreiškiama nuomonė, jog itin sėkmingos kompanijos stengiasi eksperimentuoti, ir nebijo padaryti klaidų. Kaip tik priešingai, tik per klaidas galima išmokti ką nors naujo, o jau išmokus tas žinias pritaikyti aplenkiant savo konkurentus. KLaidos yra teigiamas dalykas, jeigu moki iš jų pasimokyti. Klaidos reiškia, jog nesėdi vietoje, o kažką darai ir kažko sieki.

Tėvo dienos pamokos

Teko praleisti šiandien kelias valandas su tėčiu, o ta proga jis man papasakojo apie dvi didžiausias susijusias su darbu pamokas, kurios jam labiausiai įstrigo gyvenime.

Pirma jų prasidėjo pasakojimu apie tai, kaip jis gavęs kažkokią užduotį, ją greitai padarė, o paskui laukė vis naujos užduoties nieko neveikdamas. Galų gale, jis pasiskundė viršininkui, jog negauna darbo, o tas jam paaiškino, kad geras inžinierius niekada neturi sėdėti be darbo – jis pats turi susigalvoti ką nuveikti ir pats mąstyti, kas gali būti naudinga. Kitaip tariant, niekada nereikia sėdėti rankas susidėjus, o jeigu nori kažko pasiekti, reikia kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti, nelaukiant kol kas nors pirštu parodys ką daryti.

Antra pamoka, kurią man papasakojo tėtis – problemos neišsisprendžia kaltų paieškomis. Tėtis pasakojo apie tai, kad kažkada būdamas atsakingas už kažkokio gaminio surinkimą, neįvykdė savo darbo, nes kitas cechas nebuvo paruošęs detalių. Jo viršininkas nepriėmė pasiaiškinimų, kad kaltas kitas cechas, nes tėčio pareiga buvo užtikrinti gaminio surinkimą, tad reikėjo ne ieškoti kaltų, o eiti į kitą cechą ir jeigu neįmanoma gauti detalių, pačiam jų su savo darbininkais prigaminti. Jeigu ramiai sėdėsi, nes žinai, jog dėl problemos kaltas kitas, tai problema neišsispręs. Dažniausiai pirma reikia išspręsti problemą, o tik paskui jau aiškintis kas ko neatliko.

Vat tą antrą pamoką man vis dar kartais reikia geriau išmokti.

Mėnesio grafikas: OMX vs EuroStoxx50 koreliacija

OMX ir EuroStoxx indeksų koreliacijaŠio mėnesio grafikas atspindi kaip kiekvieną mėnesį kito kiekvienos dienos Švedijos OMX indekso ir Dow Jones EuroStoXX 50 indekso koreliacija pastaruosius beveik 15 metų (grafike yra pateiktas slenkanti 12 mėnesių vidurkis, nes kas mėnesį ta koreliacija dažnai šokinėja). 1995 metų sausį Švedija tapo Europos sąjungos nare, o kaip tik kelis metus aplink šią datą ir vyko sparčiausia Švedijos akcijų rinkos integracija į Europos rinką ir koreliacijos didėjimas.

Beje, statistiškai irgi galima teigti, jog po narystės Europos sąjungoje pradžios, OMX indeksas pradėjo labiau koreliuoti su Europos akcijų indeksu (vidutinė koreliacijos padidėjimas yra ne toks jau mažas: nuo 0,50 iki 0,77). Įdomu, ar panašių tendencijų galima būtų tikėtis ir Lietuvoje: prieš įstojimą į ES, VILSE koreliacija su EuroStoXX didėjo (nuo neigiamos 2001 metų viduryje iki 0,3 prieš pat pernai metų gegužę), o dabar yra jau sumažėjusi iki nereikšmingo 0,1 lygio, tad mums iki tokio supanašėjimo su Europos rinka yra toli.

Šitų duomenų šaltinis yra mano paties skaičiavimai (kurie turėtų būti panaudoti mano magistriniam darbui), tad kaip sako britai take it with a grain of salt.

Augimo ir vertės akcijos Lietuvoje

Praėjusią savaitę pribaigiau visus darbus, susijusius su tam tikru darbeliu universitetui, kuriame nagrinėjau (na, „nagrinėjau“ turbūt per stiprus žodis – verčiau būtų sakyti „vieną vakarą trumpai pažvelgiau“) akcijų skirstymo į augimo ir vertės akcijas teoriją ir jos pritaikomumą Lietuvoje. Trumpo tyrimo,kurį atlikau, rezultatai šiek tiek mane nustebino, ir patvirtino, jog Lietuvoje lyg ir galioja tokios pačios tendencijos kaip ir vakarų rinkose. Tyrimo metu buvo sudaryti portfeliai iš „augimo“ ir „vertės“ akcijų, o kiekvienais metais (nuo 2002 iki 2005 metų) „vertės“ akcijų portfelis užtikrino didesnę investicijų grąžą nei „augimo“. Akcijos į portfelius buvo atrinktos naudojantis tik kainos ir buhalterinės akcijos vertės (P/BV, price to book value) santykiu: dešimt didžiausių šį rodiklį turinčių akcijų pateko į „augimo“ portfelį, o dešimt mažiausių – į „vertės“. Savaime suprantama, duomenų yra per mažai, kad būtų galima daryti statistiškai pagrįstas išvadas, o be to finansų rinkose teorijos dažniausiai veikia tik trumpą laiką, tad prognozuoti, ar ši tendencija išliks ir ateityje būtų neprotinga.

Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?

Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

JAV akcijų rinkų kritimas

Kovo mėnesio pasaulio indeksų palyginimasPraėjusią savaitę JAV turbūt daugeliui investuotojų į akcijas nebeišlaikė nervai: paskelbus prastus makroekonomikos duomenis bei kompanijų veiklos rezultatus, akcijų kursai pasileido kristi žemyn, drauge nusitempdami ir Azijos bei Europos akcijų indeksus. Niekam ne paslaptis, jog JAV ekonomikos augimo tempai silpnėja jau gerą pusmetį, tačiau pastarųjų savaičių duomenys tikrai neteikia itin didelio optimizmo. Juolab kad prie to prisideda ir itin didelės naftos kainos, kurios vien per kovo mėnesį sugebėjo kilstelti JAV vartotojų kainų indeksą 0,6 procento. Tokie duomenys netgi verčia analitikus ištraukti iš palėpių nuo aštuntojo dešimtmečio retai vartotą ir jau spėjusį apdulkėti žodį „stagfliacija“ – gali būti, jog JAV pradeda ekonomikos periodą, kuris pasižymi tiek aukšta infliacija, tiek mažu ekonomikos augimu.

Pradėjusios pigti JAV akcijos išbaidė investuotojus, kurie stengėsi permesti savo lėšas į saugesnius finansinius instrumentus, daugiausiai obligacijas. Tačiau gana stiprų akcijų indeksų kritimą pajuto ir kitos valstybės: štai Japonijos akcijų indeksas NIKKEI per paskutinį mėnesį prarado 7,2 procentus savo vertės. Ganėtinai stipriai sureagavo ir Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkos, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog jos su JAV ekonomika mažai ką turi bendro. Atrodo, kad šis regionas yra visiškai integruotas į pasaulinę kapitalo rinką: štai Lenkijos akcijų rinkos indekso WIG20 paskutinį mėnesį koreliacijos koeficientas su NASDAQ indeksu yra lygus 0,904. Iš didžiųjų Rytų Europos rinkų mažiausiai į JAV nuotaikas reagavo Čekijos indeksas, kuris per pastarąjį mėnesį sugebėjo pakilti šiek tiek daugiau nei vienu procentu, nors prieš savaitę jo prieaugis sudarė virš 4 procentų, tačiau tai galima paaiškinti Čekijos telekomo privatizavimo eiga: tikėtina, jog iš indekso išėmus Čekijos telekomą, likusios akcijos labai gražiai sektų JAV akcijų rinkos pavyzdžiu.

O Lietuva? O Lietuva į tokius svyravimus kol kas sąlyginai nereaguoja, ir pastarosiomis savaitėmis stipriai pabrangusi „Mažeikių nafta“ tempia akcijų indeksus aukštyn.