Tradicinė tema: seniai berašiau

Kažkaip jau tampa tradicija, kad neberašau webloge, o šiuo metu net ir nebesiunčiu nuotraukų į moblogą. Viskas juda per daug greitai, kad būtų galima vakarais (o tuo labiau dienomis) prisėsti prie kompiuterio ir apsižvalgyti lietuviškoje blogosferoje. Nelabai pamenu, kada ką nors dariau su Perlu. Tiesa, vakar teko galimybė pasiknisti po šiek tiek PHP kodo – jausmas panašus kaip užėjus į mokyklą, kurią baigau prieš ketverius metus: viskas taip pažįstama, lyg ir sava, bet kartu jau ir nebe sava.

Senokai esu lankęsis ir IRC, o ir dabar kada ten užeinu, tai pirštai labiau linkę rinkti kanalo #akciju_birza pavadinimą, o ne senąjį ir gerąjį #perl. Vakarais skaitau nebe Perlo manualus, o knygas apie investavimą, o turėdamas atliekamų litų juos leidžiu įmonių akcijoms, o nebe naujam hardware’ui.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, kad programavimas ar finansai yra geriau – jie tiesiog skirtingi. Programuodamas gal labiau jaučiausi pasaulinės bendruomenės nariu, programavimas yra atviresnis dalykas, kuriame laisviau dalinamasi idėjomis. Finansai yra turbūt žymiai labiau uždaras daiktas, kuriame informacija nelabai dalinamasi, nes informacija yra pati brangiausia prekė. Žinantis laimi daugiau, nes gali geriau atspėti, kokia yra tikroji įmonės vertė, ar kas bus su jos akcijomis. O paskui būna visiškai tas pats, tik programuotojai sako „Perlas yra žymiai geriau už jūsų PHP“, o finansų makleriai – „Mūsų investicinis fondas žymiai geresnis už jūsiškį“. Galų gale geriausius rezultatus pasiekia geriausi žmonės, ir nesvarbu, ar jie programuoja Perlu, ar PHP, ar jie investuoja tik Lietuvoje, ar deda pinigus į kokią nors Čekiją.

Pastaruoju metu priėjau išvados, kad savose srityse labiausiai yra pastebimi žmonės, kurie daro savo darbą su užsidegimu. Ir ne vien darbą. Kažkada pildžiau šį weblogą su tikru užsidegimu, ir atrodo daug kas jį skaitė. Šis weblogas jau senokai primirštas, bet čia vis dar užklysta žmonės. Kartais netgi tokie, kurie čia niekada nesilankė. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl aš palikau šį weblogą, bet viena svarbiausių turbūt yra ta, kad savo užsidegimą ir pastangas perkėliau į finansus. Dabar žymiai daugiau galėčiau papasakoti apie bet kurią bendrovę, listinguojamą Vilniaus biržoje, nei apie kurią nors Perlo versiją, nors dar prieš gerą pusmetį prie alaus bokalo būčiau galėjęs aiškinti, kuo skiriasi Perlo threadai 5.8.0 ir 5.8.1 versijoje (prisimenu dabar, kad skirtumas tikrai buvo esminis, bet dabar jau penkias minutes suku galvą, ir negaliu prisiminti. Galėčiau nueiti ir pasižiūrėti į internetą, bet kam to reikia).

Dar vienas dalykas, kuris egzistuoja tiek kompiuterastizme, tiek finansuose yra elitizmas. Tik nedrįsk kompiuterastams uždavinėti kvailą klausimą, nes būsi sutrintas. Finansų makleriams gal ir gali užduoti klausimą, ir būsi kantriai išklausytas, bet jie prie alaus bokalo būtinai išsipasakos, kokius juokingus klausimus uždavinėjo tas žmogelis, nieko nenutuokiantis apie akcijas, o tuo labiau jų kainas. Mes visi esam lameriai daugumoje sričių, ir tik vienoje ar keliose turime teisę vadintis ekspertais. Ir tai nevisada.

Didelių žmonių žaidimai

Kadangi kažkas prašė išsamiau papasakoti apie tai, kokie žaidimai vyksta Lietuvoje, tai šiandien tai bandysiu padaryti pasiremdamas Vakarų skirtomųjų tinklų pavyzdžiu.

Lieuvoje yra tokia energetikos kainų komisija (ar kaip ji ten vadinasi – kadangi rašau šitai iš namų, tai neturiu priėjimo prie tikslaus pavadinimo ;), kurios tikslas yra reguliuoti Energetikos išteklių kainas Lietuvoje. Vien jau tas faktas, kad tokia komisija, nustatanti kainas egzistuoja, prieštarauja konkurencijos ir laisvos rinkos principais, bet šiuo atveju tai nesvarbu – šiuo atveju svarbiausia tvarka, kuria ši komisija nustato energetikos kainas.

Prieš lendant giliau į Lietuvos elektros energijos turbūt vertėtų papasakoti plačiau, kaip viskas joje veikia. Pradžioje elektros energija yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje arba Elektrėnų elektrinėje, arba dar galybėje kitų mažų elektrinių, kurios dažniausiai priklauso valstybei. Paskui ta elektros energija yra parduodama Lietuvos Energijai, kuri taip pat yra valstybinė įmonė. Lietuvos Energija eksploatuoja aukštos įtampos elektros perdavimo linijomis, rūpinasi elektros energijos eksportu ir taip toliau. Kad toliau elektros energija pasiektų galutinį vartotoją, ji yra parduodama skirstomiesiems tinklams, kurių yra du: Rytų skirtomieji tinklai, kurie kol kas yra valstybiniai, ir Vakarų skirstomieji tinklai, kurie neseniai buvo privatizuoti, ir kuriuos įsigijo VP Market grupė (taip, ta pati, kuri valdo Maximas, Saulutes, Minimas ir Medijas). Vat šios dvi skirstomųjų tinklų kompanijos galų gale parduoda pagamintą elektros energiją galutiniam vartotojui, t.y. jums, kad jūs galėtumėt naktimis įsijungti savo kompiuterius pasitikrinti elektroninio pašto, pasišildyti sumuštinius mikrobangėje ir įsijunti šviesą laiptinėje, kad jūsų tamsoje neužpultų piktų kėslų turintis kaunietis.

Visa tai turbūt labai gražiai veiktų normalios konkurencijos sąlygomis, kai kiekviena kompanija užsiimtų savo reikalais, ir stengtųsi maksimizuoti pelną tik iš savo teikiamų paslaugų – t.y. Ignalinos atominė elektrinė pelnytųsi tik iš elektros gaminimo ir pardavimo didmeninėmis kainomis, Lietuvos energija skirstytų ir pardavinėtų elektrą aukštos įtampos linijomis, o skirstomieji tinklai bendrautų su bobutėmis iš Kirtimų, kurios nenori mokėti savo elektros energijos tiekimo sąskaitų. Bet viskas nėra taip paprasta, nes energetikos kainų komisija (ar kaip ten ji vadinasi) nustato kainas, kuriomis kiekvienas rinkos dalyvis gali parduoti savo tiekiamą elektros energiją. Vat čia ir prasideda visi cirkai, kadangi kainų nustatymo taisyklės yra gana įdomios, ir turi įvairių skylių, per kurias gal būt būtų galimą išlįsti ir pakelti kainas (neabejojama, kad kainų komisija kainas laiko dirbtinai žemas, o laisvoje rinkoje jos gerokai padidėtų). Kainų komisija negali nustatyti energijos pardavimo kainų pasižiūrėjusi į lubas, išmetusi kauliuką ar ištraukusi atsitiktinę kortą iš kaladės (arba pasiklausiusio to, kas daugiausiai sumokėjo jai “paskatinamųjų premijų”), nes yra nustatyta pakankamai tiksli metodika šioms kainoms nustatyti, kuri remiasi daugiausia elektros gavybos bei perdavimo skirstomaisiais tinklais kaštais. Tai tiesiog reiškia, kad kainas stengiamasi nustatyti taip, kad niekam elektros tiekimas nebūtų nuostolingas.

Viskas labai gražu, tik reikia prisiminti, jog iš tikrųjų labai sunku nustatyti tikruosius elektros tiekimo kaštus, nes jie priklauso ir nuo labai nesunkiai keičiamų ilgalaikio turto nusidėvėjimo normų. Kai įmonė įsigija ilgalaikį turtą – pasistato aukštos įtampos elektros perdavimo liniją ar dar ką nors – tai dažniausiai tas lėšas, kurios buvo sunaudotos šiam įsigyjimui paskirsto keletui metų – tarkim kokiai dešimčiai. Pavyzdžiui, jeigu aš pastačiau elektros tiekimo liniją Vilnius-Kaunas, ir tai man kainavo 100 milijonų litų, tai aš kasmet į nuostolius nurašysiu po 10 milijonų litų, kad už dešimt metų galėčiau sakyti, jog ta linija “nusidėvėjo” (iš tikrųjų gal po dešimties metų ji ir nusidėvės, ir man reikės sukišti lygiai tiek pat lėšų jos atnaujinimui). Tokiu atveju, šįmet man į elektros linijos Vilnius-Kaunas projektą sukišus 100 milijonų litų, dešimt ateinančių metų man kiekvienais metais pelnas sumažės dešimčia milijonų litų, nes tos išlaidos bus savotiškai paskistytos visam dešimtmečiui, nors daugiau lėšų visus kitus metus aš šiam projektui neišleisiu.

Vienas svarbiausių dalykų elektros energijos kainos nustatyme yra būtent ši nusidėvėjimo norma – t.y., jeigu turėčiau skirstomųjų tinklų kompaniją, man elektros energijos pardavimo kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į tuos 10 milijonų litų, kuriuos neva patiriu kiekvienais metais. Čia skirstomųjų tinklų kompanijos atrado aukso gyslą – juk galima padidinti šią nusidėvėjimo normą, ir atrodys, jog mes patiriame didesnius kaštus, todėl ir turime kelti kainas. Lengviausia padidinti nusidėvėjimą yra padidinant turto vertę, o tai galima padaryti atliekant turto perkainojimą. Tai būtų maždaug taip, lyg aš po penkerių metų elektros linijos Vilnius-Kaunas eksploatavimo (prisiminkime, kad į šią liniją investavau 100 milijonų litų, o kasmet ji nusidėvėjo po 10 milijonų, tad dabar jos buhalterinė vertė yra 50 milijonų) padarau turto vertinimą, ir pamatau, kad iš tikrųjų ta elektros linija yra verta 80 milijonų litų. Dabar nusidėvėjimą galiu taikyti dar trejais metais ilgiau, nei būčiau galėjęs anksčiau, o tai reiškia, kad mano išlaidos bus šiek tiek dirbtinai, bet padidinamos (o padidintos buhalterinės išlaidos, nors joms neišleidžiama nei vieno realaus cento, reiškia, kad galiu padidinti kainas ir pelną)

Tokį planą legaliai didinti elektros energijos kainas turėjo turbūt tiek Vakarų, tiek Rytų skirstomieji tinklai, tiek Lietuvos Energija. Visos šios bendrovės lyg buvo atlikusios turto perkainojimus, kurie leistų padidinti nusidėvėjimo normas ir padidinti kainas, bet šiandien kainų kontrolės komisija pakišo koją, mat nutarė, jog kainos bus skaičiuojamos remiantis turto vertei prieš bet kokius perkainojimus. Nenuostabu, kad šių bendrovių akcijos po šių naujienų gana stipriai krito. Neišdegė.

Tiesa, Vakarų skirstomieji tinklai turto perkainojimu bandė nušauti du zuikius. Antrasis yra šiek tiek subtilesnis ir susijęs su bendrovės privatizavimu. Esmė tame, kad Vakarų skirstomuosius nusipirko NDX Energija (kuri priklauso VP Market grupei), kuri juos pirko už pasiskolintus iš banko pinigus. Šiuo metu yra vykdomas įstatinio kapitalo mažinimas, kurio metu dalis buvusio įstatinio kapitalo bus išmokėta Vakarų skirstomųjų tinklų akcininkams, o po šio įstatinio kapitalo mažinimo berods tą pačią dieną seks įstatinio kapitalo didinimas iš perkainojimo rezervo. Tokiu atveju įstatinis kapitalas kaip ir nepakis, tačiau pati vakarų skirstomųjų tinklų bendrovė pasiims naują paskolą ir iš jos gautomis lėšomis apmokės NDX Energijai suteiktą paskolą. Vienintelis šių reorganizacijų rezultatas bus skolų permetimas iš NDX į VST bei nedidelių pinigų išmokėjimas smulkiesiems akcininkams, kurie dabar nusipirkę akciją už 200 litų gaus 108 litus grynais ir vis dar turės akciją bendrovės, kurios skolos padidėjo labai nemaža suma. Niekas iš niekur niekad neatsiranda, o perkainojimo rezervai kartais labai patogūs.

Nuversti kalnus

Kodėl taip būna, kad kai jau pagaliau atrandi jėgų nuversti kalnus, kai jau netgi tikiesi, kad bus visai įdomu su jais pasigalynėti ir po nemažai padėtų pastangų bus galima džiaugtis kažką pasiekus, tik tada tau primenama, kad sulyginti kalnus nėra svarbiausia, o plokščias pasaulis bus labai nykus?

Sėdžiu pasiraitojęs rankoves kalno papėdėje, nežinodamas kur dėti žvilgsnio.

Tikimybės

Šiandieną tarp kolegų buvo iškilusi idėja, kad statymas lažybose už vieną ar kitą komandą kai kuriais atvejais būtų gal visai nebloga investicija. Na, į visą tai galima pažvelgti analitiškai ir pasitelkti paprasčiausią matematiką.

Kaip pavyzdį galima paimti statymus už rytojaus rungtynes tarp Lietuvos ir Puerto Riko. Tuo metu, kai rašiau šį įrašą, topsport išlošiai buvo atitinkamai 1.27 ir 3.00, o orakule – 1.24 ir 3.15. Taigi geriausi išlošiai yra 1.27 ir 3.15. Pirmiausia galima patikrinti, ar nėra nerizikingo pelno galimybės – t.y. ar negali būti tokios situacijos, kad tam tikromis proporcijomis statant už abi komandas, bet kuriai iš jų laimėjus būtų gaunamas teigiamas išlošis. Aišku, naivu tikėtis tokios situacijos, nes būtent lažybų bendrovės ir gyvena iš šio nerizikingo pelno, ir juo nesidalina su žaidėjais, bet jeigu tarp keleto bendrovių siūlomų išlošių yra pakankamai didelis skirtumas, tai tokia galimybė bent jau teoriškai galėtų atsirasti. Norint patikrinti ar yra tokia mažai tikėtina rizikos arbitražo galimybė, po nesunkios pelno maksimizavimo (arba nuostolių minimizavimo ;) funkcijos pasirašymo ir jos kritinio taško radimo jos išvestinę prilyginus nuliui gaunasi, kad geriausiu atveju nieko nerizikuojant iš šios situacijos galima išpešti 19 centų nuostolį nuo kiekvieno investuoto lito (tai būtų galima pasiekti, jei iš kiekvieno lito 71.3 cento pastatytume už Lietuvą, o 28.7 centus už Puerto Riką – tokiu atveju nesvarbu kas laimės, mes nuo kiekvieno lito prarasime po 19 centų). Tie 19 centų kaip tik ir yra mokestis, nuo kiekvieno lito, kurį teoriškai uždirba lažybų kompanija, o iš šių skaičiavimų galima pastebėti, kad lažybų dalyviai Lietuvos šansus laimėti rungtynes vertina 71.3 procentų tikimybe.

Taigi nerizikuojant nieko nelaimėsime. Na, investicijų be rizikos ir nebūna. Bet už ką tada statyti ir į ką investuoti – į Lietuvos pergalę, kuri atrodo gal ir patikima, bet neša ne daug potencialaus pelno (24 centus) rizikuojant gana didele suma (visu litu), ar į Puerto Riko sėkmę, kuri gal ir nelabai tikėtina, bet už tai vilioja dideliu išlošiu. Teoriškai viskas turėtų priklausyti nuo paties „investuotojo“ manymo kas kokius turi šansus laimėti, ir svarbiausia, kiek tas numanymas skiriasi nuo visų kitų statytojų nuomonės. Tarkim, jeigu aš manau, jog tikimybė, jog Lietuva laimės prieš Puerto Riką yra ne 71.3 procentas, kaip ją vertina rinka, o tik 60 procentų, tai aš logiškai turėčiau statyti už Puerto Riką, nes tuomet mano manymu tikėtinas išlošis bus 0.4 * (3.15 – 1) – 0.6 * 1 = 0.26 Lt (jeigu statyčiau už Lietuvą, tai mano tikėtinas išlošis būtų neigiamas -0.84 Lt). Na, tie 26 centai tikėtino išlošio atrodo neblogai, tačiau tai tik tikimybėmis pasvertas vidurkis, o reali šio statymo baigtis yra +2.15 Lt su tikimybe 0.4 ir -1.00 Lt su tikimybe 0.6. Investiciniu požiūriu tai labai didelės rizikos, kurios būtų labai sunkiai pateisinamos – akcijų rinkose vyraujančios rizikos yra turbūt keletą šimtų kartų mažesnės (na, čia tik turint omenyje, jog statome tik vieną kartą – didėjant statymų skaičiui, statant kitose varžybose, rizika turėtų truputį diversifikuotis ir tikrieji išlošiai artėti prie vidurkio).

Ping?

Aš dar šiek tiek gyvas, nors nerašiau jau čia oj kiek ilgai. Tiesa, mano moblogas lyg ir buvo gyvas per visą tą laiką.

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl nerašiau, buvo laiko stoka, tačiau vien tai pilnai nepaaiškintų šios visiškos abstinencijos nuo internetinių dienoraščių – juk pastarąsias porą savaičių atostogavau ir nieko neveikiau.

Visko esmė glūdi šiek tiek kitur. Kaip daugelis turbūt žino, beveik prieš pusę metų pakeičiau savo veiklos sritį, ir metęs kompiuterastiškus dalykus tapau tuo, kuo ir siekiau tapti nuo įstojimo į universitetą dienos – finansų analitiku. Būdamas kompiuterastu stengiausi būti labai atviras apie tai ką veikiu ir ko išmokstu bei visada šias naujas savo žinias perduodavau šiame dienoraštyje. Pasirodo, kad finansų pasaulis ganėtinai skiriasi nuo kompiuterastinio pasaulio, kuris yra labai atviras žinių dalyboms. Finansų rinkose žinios yra pati savaime prekė, o gal būt tiksliau – priemonė pinigams uždirbti, todėl jomis per daug lengvai nesišvaistoma. Sėkmingas investavimas daugeliu atvejų priklauso nuo tavo požiūrio į bendroves, nuo jų perspektyvų įvertinimo ir kitų sudėtingų dalykų. Pati investicijos sėkmė dažnai užtikrinama analitikų įžvalgos, tačiau gerai nuspėti įmonės vertę ateityje nepakanka – reikia nuspėti geriau nei tavo konkurentai ir kiti investuotojai. Iš šito „nuspėti geriau nei kiti“ ir kyla finansų sektoriaus paslaptingumas ir nenoras dalintis patirtimi, kuris man atrodė vienas didžiausių kontrastų tarp kompiuterastijos ir finansų.

Nesakau, kad man tas paslaptingumas kartais nepatinka, ir netgi nesakau, kad jo yra primygtinai reikalaujama – tiesiog dažniau reikia susimastyti apie tai ką kalbi, ir pasvarstyti ar tai ką sakai atitinka tavo ir tavo įmonės interesus. Patys finansų analitikų pasisakymai ir analizės dažnai yra protingai suregzti proto žaidimai, skirti kitiems rinkos dalyviams – štai koks nors George Soros pasakė, kad nori, jog JAV dolerio vertė kristų – ar tai priimti kaip gryną pinigą ir parduoti dolerį, ar kaip tik ponas G.Soros tikisi, kad visi, išgirdę tokias jo kalbas ims pardavinėti dolerį, o tada jis galės jo daug nusipirkti, kad rinkoje nutilus bangoms, ir viskam atsistojus į savo vietas, galėtų jį brangiai parduoti? Visada galų gale tenka kliautis tik savo analizėmis.

Štai kodėl nerašau savo dienoraščio apie finansus – nes tai skiriasi nuo rašymo apie kompiuterastizmus. O apie kompiuterastizmus šiais laikais nieko nebenusimanau. Nebent tai, kad naujausia perlo versija yra berods 5.8.5, o ką tik išleistas PHP 5.0.1 gal kada nors atsiras ir mano serveriuose. Bet kol kas pakanka ir Perlo.

Microsoft pinigų maišas

Pastarosiomis dienomis sklando gana įdomūs gandai, susiję su Microsoft korporacija. Tiesa, įdomūs gandai sklando visada, kai tik kalbama apie didelius pinigus, o čia kalbama ne apie šiaip didelius pinigus, o apie milžiniškus pinigus. Problema, su kuria susiduria Microsoft, yra didžiulis kiekis grynųjų pinigų, bei trumpalaikių investicijų, kurių niekaip nesugalvojama kaip racionaliau panaudoti. Šiuo metu Microsoft turi šiek tiek daugiau nei 50 milijardų laisvų amerikoniškų dolerių, kurie sėdi banko sąskaitose, ir kurie laukia nesulaukia, kada būtų galima juos išeisti į apyvartą. Sėdėjimas ant pinigų krūvos ir nieko neveikimas jokiu būdu negerina Microsoft vadovų įvaizdžio – akcininkams gali pasirodyti, jog toks pinigų (ne)panaudojimas yra neefektyvus.

Microsoft atrodo jau susipirko visas IT įmones, kurias tik galėjo. Tiesa, buvo pasirodę kai kurių gandų, kad Microsoft ruošiasi pirkti kitą IT rinkos milžinę, užsiimančią IT sprendimų verslui kūrimu, Vokietijos kompaniją SAP. Atrodo šios kalbos nepasitvirtino, bet problema liko, nes grynieji vis dar neišleisti. O jų tiek daug, kad Microsoft galėtų porą metų gyventi negaudama nei cento pajamų, ir tai visiškai nesukeltų finansinių problemų.

Tokiu atveju galimi kiti didžiulio pinigų maišo problemos sprendimo būdai, o vieną iš jų šią savaitę pasiūlė vienas Goldman Sachs finansų analitikas (kuris, kaip įtariama, žino daugiau nei bet kuris kitas, nes atrodo jau keletą metų artimai bendrauja su Microsoft, ar bent jau bando propaguoti jos akcijas), kuris pamąstymų pilną straipsnį apie tai, kas būtų, jei Microsoft panaudotų kokius 40 milijardų dolerių savoms akcijoms supirkti. Tokie veiksmai pakeltų Microsoft akcijų kainą, kuri pastaruosius metus kilo lėčiau, nei NASDAQ indeksas. Matyt investuotojai pradėjo Microsoft ateitį vertinti pesimistiškiau, nei vidutinės IT rinkoje dirbančios bendrovės. jau aksčiau buvo siūlyta Microsoft išmokėti kokius 10 milijardų dolerių dividendais, bet atrodo tokios mintys nelabai patiko stambiausiems akcininkams, tad gali būti, kad nedrąsiomis mintimis apie savų akcijų supirkimą bandoma išbandyti kokia būtų reakcija rinkoje.

Tiesa, reiktų į tą laisvų pinigų sumą pažiūrėti ir kitame kontekste. Kaip jau žinoma, Europos sąjunga nubaudė Microsoft didžiausia istorijoje bauda už monopolinius veiksmus. Bauda pinigine išraiška siekia apie tris ketvirčius milijardo dolerių, bet svarbiausia, kad kartu buvo įsakyta dalintis savo technologijomis bei atsisakyti Media Player savo Windows operacinėje sistemoje. Microsoft berods praėjusią savaitę apskundė šį sprendimą, motyvuodama tuo, kad tokios didelės baudos stipriai sumažins jos lėšas, kurias ji galėtų paskirti investicijoms, ir tai gali pakenkti netgi pasaulio ekonomikai (hmmm…). Žvelgiant į tas laisvų lėšų krūvas sunkiai galima tuo patikėti, greičiau jau žūt būt nenorima atskleisti savo technologijų ir toliau mėgautis monopoline pozicija.

Tiesa, David Axmark, atvykęs į Vilnių berods džiaugėsi, kad rado investuotojų, kurie investavo į MySQL kompaniją 13 milijonų dolerių. Net graudu darosi, palyginus šį skaičių su Microsoft pinigais.

Faktas

Kuo toliau tuo įdomiau. Faktas. Omnitel savo „faktu juodu ant balto“ stipriai supykdė Tele2, kuri dėl klaidinančios reklamos dar praeitą savaitę padavė skundą Konkurencijos tarybai. Kol konkurencijos taryba dar tik pradeda tyrimą, Omnitel naudojasi proga ir visur trimituoja apie Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis paskaičiuotą geriausią klientams siūlomą pokalbių kainą. Pati Ryšių reguliavimo tarnyba iš karto išsižadėjo tokių duomenų – nežinom iš kur čia kas tuos duomenis traukia, mes tokių neturim ir neskaičiavom.

Šeštadienį į mūšį tarp didžiųjų kompanijų, matyt norėdama pasinaudoti sukelta erzelyne, galvą įkišo ir Eurocom – jų faktas skelbia, kad Omnitel klaidina vartotojus, nes tame brėžinyje neparodytos Eurocom teikiamų paslaugų kainos, kurios, savaime aišku, beveik trečdaliu mažesnės. Ir nesvarbu, kad visai neaišku kaip tos kainos apskaičiuojamos, nes juk vis tiek remiamasi nepriklausomo rinkos reguliatoriaus – Ryšių reguliavimo tarnybos prie LR vyriausybės – duomenimis, kuriuos, kaip jau minėta, pats šaltinis neigia.

Visa ši kampanija labai galėtų tikti marketingo vadovėlio skyriui „kaip manipuliuoti duomenimis ir juos reikiamai pateikti grafiškai“. Omnitel reklamos labai didelės, juodai baltos, pateikiančios tik vieną grafikąir šūkį „Faktas juodu ant balto. Omnitel kaina – geriausia“. Visada iš karto pamatęs tokį drastišką lindimą į akis, ieškau apačioje ir taip vadinamo „small print“, kurį perskaitęs dažniausiai esi grąžinamas į realybę, bet šiuo atveju ten galima rast tik labai lakonišką pasakymą, kad duomenys paskaičiuoti remiantis Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis (kuri, kaip jau minėjau tai neigia). Niekur nepasakyta nei kas ten per kaina, nei kokia ten tiksliai skaičiavimo metodika, netgi nelabai nurodyta kas kainuoja – tai įvardinta abstrakčiu žodžiu „ryšys“. Pamasčius, tai visai gali būti, kad tai kad ir kokia nors metinė ryšio licenzijų kaina, kurią bendrovės sumoka ryšių reguliavimo tarnybai, padalinta iš abonentų skaičiaus. Arba vidutinė minutės mobiliojo ryšio su Latvija kaina. Arba dar kas nors neįtikinamesnio. Pačiame grafike irgi nėra jokių nuorodų kokie čia duomenys vaizduojami. O vaizduojami jie irgi išradingai, apatinė vertikaliosios ašies riba prasideda ne ties nuliu, ko būtų galima tikėtis nesigilinant į subtilybes, o ties 0.20 Lt. Taip sudaromas įspūdis, kad omnitel kaina yra geresnė už Tele2 bent jau kokiu trečdaliu (juk stulpelių aukščių skirtumas toks!), kai realiai pagal grafiko duomenis, jis yra tik apie 20 procentų (ir nesvarbu, kad patys duomenys gali būti ištraukti iš oro, juk nereikiapamiršti, kad 86 procentai visos statistikos yra sugalvojama ;).

Tele2 (na, manau, kad tai Tele2, nes niekur nėra įvardintas reklamos užsakovas), savo atsakomosiose reklamose taip pat bando dengtis nepriklausomais šaltiniais. Čia cituojamas Lietuvos ryto straipsnis, kuriame cituojama Ryšių reguliavimo tarnybos nuomonė apie Omnitel reklama. Savaime aišku, nuomonė nepalanki Omnitel. Čia žaidžiama šiek tiek subtiliau – pagrindinis reklamos motyvas turbūt turėtų būti „va mes tai tikrai nepriklausomi, o Omnitel visus klaidina“. Juk net toje reklamoje nėra paminėta pati Tele2, o remiamasi net dviem nepriklausomais autoritetais – Lietuvos rytu ir Ryšių reguliavimo tarnyba. Tiesa, čia logiką irgi galima paklibinti, nes šią reklamą mačiau būtent tik pačiame Lietuvos ryte (galbūt ji yra ir kitur, bet ją mačiau būtent ten). Bandymas piršti Lietuvos ryte pačio Lietuvs ryto citatą kaip nepriklausomą nuomonę šiek tiek sukelia šypseną, o be to nereikia pamiršti, kad čia reklama, tad kažkas yra suinteresuotas jos pasirodymu. Gana man sunku patikėti, kad masinėje lyginamojoje reklamoje faktai bus visiškai objektyvūs ir neiškraipyti – juk būtent reklamos įstatymas, kurį prižiūri konkurencijos tarnyba ir draudžia tokius dalykus.

Trečias šio erzelo dalyvis, Eurocom, bando pataikyti „ant bangos“ ir reikiamu metu taipogi parodyti savo galvą. Čia irgi kovojama prieš Omnitel, tačiau ne atmetant kainų skaičiavimo metodiką (tai kieno mes ten kainas skaičiuojam ir kaip?), o žaidžiant pagal Omnitel taisykles. Reklamoje paimtas tas pats grafikas ir pridėtas ketvirtas stupelis, vaizduojantis Eurocom. Stulpelio aukštis beveik dvigubai mažesnis nei Omnitel stulpelio, tad daroma iliuzija, jog Eurocom kainos dvigubai mažesnės, bet kaip jau ir minėjau aukščiau, skalė prasideda nuo 0.20 Lt, o ne nuo nulio, tad realus kainų skirtumas yra apie 30 procentų. Nors čia irgi nebus paaiškinta kaip ta kaina apskaičiuota bei kieno čia ta kaina.

Įtariu, kad čia dar ne pabaiga, nes konkurencijos taryba išvadas padarys ne taip greitai, tad galima tikėtis ir kitokių akcijų-atrakcijų. Mobilaus ryšio rinka nenuobodi. Faktas.

Seniai berašiau

Ach taip, labai jau seniai palikau čia kokį nors įrašą. Nauji darbai visgi nelabai leidžia atsikvėpti ir susimąstyti apie tai, kad reikia kartas nuo karto ir čia papasakoti ką veikiu ir kuo gyvenu. Tiesa, visą tą tylos laikotarpį moblogas lyg ir buvo aktyvus.

Atrodo, kad tikrai daug kas pasikeitė. Vietoj Slashdot dažniau skaitau ir seku Bloomberg, o vietoj userfriendly dažniau lankausi pas
href=”http://dilbert.com”>Dilbert (OK, šiek tiek meluoju, ir anksčiau Dilbertą mylėjau labiau nei userfriendly). Pirmas dalykas, kurį padarau darbe yra nebe perl5-porters susirašinėjimo sąrašo naujienų peržvelgimas, o pasidairymas po ELTA naujienas, o galvoje sukasi mintys ne apie naujausias perlo versijas, o apie naujausius ketvirtinius įmonių balansus ir pelno bei nuostolio ataskaitas. Beje, kalbant apie Perlą, tai beveik pražiopsojau 5.9.1 versiją ir niekam apie tai nepranešiau, o štai jau dabar šiomis dienomis turėtų išeiti ir Perl 5.8.4, tik šį kartą matyt man nebeliks laiko išversti perldelta (net nelabai turėjau laiko ją ir perskaityti).

Iš informacinių technologijų sferos tai nemažą susidomėjimą man sukėlė informaciniai Reuters bei
Bloomberg terminalai. Tiksliau ne tiek patys terminalai, o jų vartotojo sąsaja, kuri iš esmės yra hibridas tarp komandinės eilutės ir teleteksto. Intuityvumo ten nelabai galima rasti, nors kainuoja priėjimas prie tų informacijos klodų milžiniškus pinigus, tačiau jeigu supranti ko tau reikia ir žinai visas sudėtingas santrumpas, tai gali stebėti viską realiu laiku pasaulio biržų pulsą, ir viskas atrodys šiek tiek panašiai lyg būtum pasileidęs penkiuose terminaluose top, keliuose butum padaręs tail -f /var/log/messages, o dar kituose veiktų vi ir lynx. Ir prie šitų terminalų sėdi ne kompiuterastai, o makleriai ir analitikai. Sunku būtų patikėti nemačius :)

Ko aš kol kas išmokau naujame darbe

Na vat, jau ketvirta diena plaukiu finansinių duomenų ir teorijų vandenyse, ir, atrodo, kol kas dar nepaskendau :) Per šias kelias dienas spėjau suprasti keletą dalykų, kurių egzistavimu buvau beveik įsitikinęs ir dirbdamas programuotoju.

Pirmas ir svarbiausias dalykas – There is no silver bullet. Niekada nebūna vieno aiškaus trumpo problemos sprendimo, kuris tiktų visiems gyvenimo atvejams. Kiekvieną kartą būna kažkas kitaip, visos problemos būna skirtingos, o jų sprendimas yra kūrybinis procesas. Tad kiekvienos įmonės finansinės analizės atveju neįmanoma aklai pritaikyti jokių jau patikrintų receptų, nes gautas skaičiukas skaitine reikšme gali būti ir toks pat kaip ir prieš tai nagrinėtos kompanijos, bet jo prasmė gali labai skirtis.

Kitas labai svarbus dalykas – niekas nėra sudėtinga, jei pasiskaitai dokumentaciją ;-) Mano atveju, jau trečią dieną skaitau finansinės analizės teoriją, ir jau atrodo suprantu kur kas padėta ;-) Tiesa, čia labai man patinka ir kompanijos politika, kuri galima sakyti verčia mokytis ir skaityti dokumentacijas nuo pirmos dienos. Štai aš visiškai naujas žmogus kompanijoje, nieko nemokantis finansinės analizės srityje (na, ok, turintis tik teorines žinias, nelabai laikęs rankose realių įmonių finansines ataskaitas) ir gaunu užduotį pravesti paskaitą kitiems įmonės skyriams apie tai kokie būna finansų analizės metodai bei kur ir kaip jie taikomi. Kaip sakant iš karto įmetimas į šaltą vandenį ir privertimas kuo greičiau pačiam įsisavinti naują informaciją ir ją suprasti tiek, kad galėtum paaiškinti ir kitiems. Man tai patinka ;-)

Perl konferencija?

Po PHP konferencijos jau kokie trys žmonės manęs teiravosi, ar aš nesiruošiu daryti kokios nors atsakomosios konferencijos Perl tema. Tiesą sakant tokia maža ir neryžtinga mintis buvo kilus, paskui labai greitai jos atsisakiau, o vat dabar tie klausinėjimai vėl privertė ją prisiminti.

Konferenciją suorganizuoti gal ir nėra taip sudėtinga, tačiau pats neaiškiausias dalykas būtų tokios konferencijos reikalingumas (na… kiek žmonių iš vis tai būtų įdomu… Lietuvoj ta Perlo kalba yra primiršta ir entuziastų kaip ir nedaug) bei jos kokybė (Tarkim Perlo pradmenis aš moku gal ir neblogai, bei moku pritaikyti jį web aplinkoje, bet su sistemų administravimo moduliais nesu dirbęs… ir ar atsirastų žmonių kurie sutiktų aukoti savo laiką ir būtų pasiruošę pašnekėti apie vieną ar kitą niuansą).

Randal Schwartz nuomone galima per vieną dieną (8-10 valandų) išdėstyti visą Learning Perl, bet visgi tam reikia tikrai nemažai pasiruošimo, ir vėlgi neaišku ar
tai kam nors reikalinga. Be to, turbūt nedaug žmonių mokosi Perlo šiais laikais kaip pirmos programavimo kalbos, tad galbūt jiems nebereikia paskaitų nuo nulio?

Mano nuomone, dabar turbūt geriausia būtų neorganizuoti kažkokios Perlo konferencijos, o tiesiog pabandyti įkurti Perl Mongers grupę, kuri galėtų kiekvieną mėnesį ar panašiai susitikti, gal išklausyti vieno ar kito trumpo pranešimo ir išgerti draugiškai alaus. Vėlgi, jei tai ką sudomintų. Na, bent jau kokius 5 žmones tai tikiuosi surinksim ;)

Tai va, jeigu turit kokių idėjų, ar bent jau jus tai domintų, tai netylėkit ir susisiekit su manim ;-)