Marketingistai yra iš Marso, o vartotojai – iš Grigiškių

Nedažnai pasiseka paimti į rankas knygą, kuri argumentuotai apverčia požiūrį į kokią nors sritį. Bob Hoffman‘o „Marketers are from Mars, Consumers are from New Jersey“ išspardė iš galvos visus naujoviškus įsitikinimus apie internetinę bei socialinių medijų rinkodarą ir grąžino į realybę. Dėkui Tomui Ramanauskui už nuorodą.

Esate perskaitę visas Seth Godin knygas ir galvojate, jog socialiniai tinklai visiškai pakeitė rinkodarą, reklamos amžius praėjo ir dabar vartotojai nori būti įtraukti į bendravimą su jūsų prekės ženklu? Kad vartotojams patinka interaktyvi reklama? Kad jie gali įsimylėti „Žemaitijos žvaigždžių“ kefyrą ar nepailstamai domėtis „Vilniaus Gardėsio“ batono istorija? Jums reikia paskaityti šią knygą. Paprastam vartotojui prekių ženklai ne itin rūpi: net jei parduotuvėse dingtų toks stiprus prekinis ženklas kaip Coca-Cola, didžioji dalis vartotojai neimtų inkšti, protestuoti ar trypti kojomis – jie ramiai kitą kartą į krepšelį įsidėtų Pepsi. Vartotojas visai nenori su dauguma prekės ženklų gulti ir keltis, apie juos svajoti ir galvoti, išgyventi jų istoriją, kartu su jais dūsauti, duše niūniuoti daineles, jais gėrėtis ar kartu su jais keisti pasaulį: vartotojas tikisi, jog jis už gerą kainą gaus kokybišką daiktą ar paslaugą ir tiek. Tai labai akivaizdžiai galima matyti ir socialiniuose tinkluose: net ir tokie grandai kaip Red Bull, turintys milijonus fanų bei sekėjų, savo Facebook įrašuose surenka tik keletą tūkstančių „patiktukų“ – 99,9% fanų (!) jie visiškai neįdomūs. Analizė sako, kad Facebooke vartotojai sureaguoja į 0,07% prekinių ženklų skleidžiamo turinio, o Twitteryje – tik į 0,03% (taip, atitinkamai 7 ir 3 iš 10,000!). Socialiniai tinklai ne taip jau radikaliai pakeitė rinkodarą kaip skelbia naujųjų medijų pranašai: geriausiai vis dar veikia senamadiška masinė reklama.

Knygoje dar daug įdomių pastabų apie rinkodarą (tarkim, reikia pardavinėti ne hipsteriams, o penkiasdešimtmečiams, nors tai ir ne taip kieta: penkiasdešimtmečiai turi žymiai daugiau pinigų) ir reklamą. Perskaičiau su malonumu, net jei ir apie šią sritį beveik nieko neišmanau.

Dailius Dargis: 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių

Labai ilgai laukiau, kad kas nors su visu rimtumu ir atsidėjimu imtųsi parašyti lietuviško verslo istoriją: apie pirmuosius šiuolaikinės Lietuvos verslininkus vyšniniais švarkais, apie metalų perpardavinėjimą, investicinius čekius, privatizacijos istorijas, apie nusisekusius ir ne tokius sėkmingus verslus, bankus, finansų piramides, apie tuose drumzlinuose istorijos vandenyse sėkmingai sugebėjusius žvejoti drąsuolius ir tik savo sąžinės bei apsukrumo dėka išplaukusius verslo didvyrius. Su daug analizės, skaičių, profesionaliais komentarais, šimtais dokumentinių šaltinių bei liudininkų pasakojimų. „13 tamsaus lietuviško verslo istorijų“ nėra ta knyga.

Nors Dailiaus Dargio knygos idėja gal ir buvo panaši, bet kompetencijos tam tikrai pritrūko. Gilesnės analizės čia vargu ar galima atrasti, tėra tik keletas žinomų faktų apie verslininkų sovietinių laikų teistumus: ir nors tai irgi yra svarbūs faktai, bet jie nebūtinai yra esminės verslininkų portretų dalys. Juk kur kas įdomesnis turėtų būti gilus verslininkų iškilimo bei pinigų uždirbimo istorijų tyrimas. Deja, pakrapštymas labai paviršutiniškas, apsiribojama vos vienu kitu šaltiniu, o apie tuos, kurie sutiko su autoriumi pakalbėti, tik žodis žodin skamba pačių herojų nuomonė. Tame nieko blogo, bet iki tiriamosios žurnalistikos tolokai. Gal neužteko tam laiko.

Net ir tie skyriai, kuriuose bandoma kastis giliau (dažniausiai todėl, kad verslininkai apie savo istoriją patys atsisakė kalbėtis) gavosi silpnoki ir menkai įtaigūs. Pavyzdžiui, minima apšepusi sodyba Molėtų rajone, kurioje, anot autoriaus, slaptiems pasitarimams rinkdavosi VP grupės nariai, o kaip to įrodymas pateikiamas kaimo gyventojų liudijimas, jog jie matė ten besilankančias mašinas su Maximos lipdukais. Kartais atrodo, jog autorius dega begaliniu noru atrasti sensacingų faktų, net jeigu tai ir ne itin sekasi: skyriuje apie Bronislovą Lubį kone penketui pašnekovų vis buvo užduodamas klausimas, ar jo mirtis jiems neatrodo keista. Jiems visiems neatrodė.

Manau, kad kompetetingai parašyti gilaus žurnalistinio tyrimo knygą apie ankstyvąjį lietuvišką verslą yra labai sunku – ir to darbo galėtų imtis gal tik keletas žmonių, kurie verslu domisi jau ne vieną dešimtmetį. Tam reikia labai daug kruopštaus darbo ir srities išmanymo, knaisiojimosi finansiniuose duomenyse, žiniasklaidos archyvuose, ataskaitose ir akcininkų sąrašuose. Tokios knygos, kuri ne vien papasakotų kelis faktus, bet ir nuodugniai skaičiais pagrįstų bei sudėliotų visą verslo istorijos paveikslą vis dar viltingai laukiu. Juk svajoti galima?

Lietuvos toponimų žemėlapis

Prieš keletą dienų užtikęs smagią Vokietijos miestų priesagų vizualizaciją, užsinorėjau ką nors panašaus papaišyti ir su Lietuvos duomenimis. Juolab, kad tai galimybė pažaisti su vis naujais ir dar nepažintais įrankiais bei programomis: ne vien ką nors įdomaus išpeši iš duomenų, bet ir išmoksti ką nors naujo. Duomenis ėmiau iš geonames, analizei ir piešimui naudojau QGIS, MMQGIS bei Mapbox.

-aičiai yra visiškai žemaitiška priesaga
-aičiai yra visiškai žemaitiška priesaga

Įdomiausios priesagos pasirodė -aičiai ir -onys: pirmieji ryškiai dominuoja Žemaitijoje, o antrųjų pas žemaičius beveik nerasi. -ininkai lyg ir Dzūkijos bei Panemunės mada. -upiai žymiai populiaresni nei -ežeriai, kurių net ežeringiausiuose kraštuose retai sutiksi. Visi žemėlapiai ir priesagos šiame puslapyje.

-onių Žemaitijoje nerasi
-onių Žemaitijoje beveik nerasi

Negalima pasitikėti tuo, ką skaitai apie maisto naudą ar žalą

„Įrodyti“, kad vienas ar kitas maisto produktas yra labai sveikas ar didina grėsmę ligoms yra labai labai LABAI sunku. Todėl ir tiek konfliktuojančių teorijų bei madingų dietų. O gal tiesiog geriausia nekreipti į nieką dėmesio ir valgyti tai, kas patinka.

Šaltinis: You Can’t Trust What You Read About Nutrition | FiveThirtyEight

Greitasis skaitymas – tai efektyvus teksto filtravimas

Kad ir kaip greitai skaityčiau, visada norėjau skaityti dar greičiau: neperskaitytų knygų stirta niekada nebuvo linkusi mažėti. Skaitau gana greitai, bet šis greitis jau tikriausiai kokį dešimtmetį nedidėja: per minutę sukramtau kokius 500 žodžių angliško teksto (lietuviškas vis dar ryjasi keliolika procentų greičiau). Sako, kad tai netoli to teorinio maksimumo, kurio nebelabai įmanoma peržengti nuoširdžiai skaitant kiekvieną žodį, ypač jei kas kažkelintą nebyliai ištari pasąmonėje.

Kažkam Twitteryje parekomendavus Peter Krump knygą „Breakthrough Rapid Reading“ vėl grįžau prie minties, kad gal reikėtų savo skaitymo įgūdžius pasitobulinti. Kelias knygas apie greitąjį skaitymą jau esu skaitęs, bet jos iki galo manęs neįtikino: skaitymo tempą tikrai galima padidinti, bet nuo to gana stipriai pradeda kentėti teksto supratimas bei atsiminimas. O kai bandau prievarta ginti savo akis judėti greičiau, mintis savaime sunku sukoncentruoti į tekstą: po keliolikos minučių tokio skaitymo jaučiuosi, jog perskaičiau daug, bet galėjau lygiai taip pat skaityti ir portugališkai – vis tiek nieko nesupratau.

Šita Peter Krump knyga iš tiesų šiek tiek kitokia, nei kitos, kurios moko greitojo skaitymo. Čia niekas nebando parduoti idėjos, jog skaitydamas kelių tūkstančių žodžių per minutę greičiu ir akimis fotografuodamas puslapius tobulai sugebėsi atpasakoti kiekvieną fizikos vadovėlio skyrių. Greitojo skaitymo paslaptis yra paprasta: skaityti reikia ne viską. Ne visi žodžiai yra vienodai reikšmingi, ne visos pastraipos yra pilnos genialių minčių. Tam, kad greitai įsisavintum knygą, reikia suprasti jos struktūrą, išsiaiškinti, kas joje tau yra svarbiausia, ką iš jos nori pasiimti. Kitaip tariant, greitasis skaitymas yra geras teksto filtravimas: greitai gainioti akis po popieriaus lapą nesudėtinga, ir jei žinai ko ieškai, tai akis pati užklius ten, kur reikia.

Pats puikiai suprantu, jog daugelyje knygų yra labai mažai informacijos (ypač tuose vadybiniuose romanuose, kurie buvo itin populiarūs prieš beveik dešimtmetį) – užtektų puikios vieno puslapio santraukos ir tiek. Bet juk vieno internetinio dienoraščio įrašo apimties knygos neparduosi, tad likę šimtas devyniadešimt devyni puslapiai būna užkamšomi nenaudingu užpildu. Turint supergalią iš knygos išlupti šiuos į vieną puslapį telpančius idėjų grynuolius, iki užverdant pusryčių kavai būtų galima perskaityti net tris tokias knygas. Tik sunku persilaužti: jei nuodugniai neperskaitau viso teksto, man vis atrodo, jog praleidau ką nors genialaus, todėl dažnai stumiuosi net ir begėdiškai neįdomios knygos puslapiais vis tikėdamasis, jog autorius ims ir mestels kokią itin originalią mintį du šimtai aštuonioliktame ar keturi šimtai penktame puslapyje. Ši strategija nepasiteisino nei karto, nors kartais duodu autoriui šansą perskaitydamas net literatūros sąrašą bei rodyklę: jei nebuvo įdomu pirmus šimtą puslapių, galėčiau ir nebevargti. Gal iš tiesų reiktų paklausyti Peter Krump patarimų ir pabandyti daugiau laiko skirti turinio apžvalgai, atrinkti, kurie skyriai bei pastraipos yra svarbiausios, permesti jas akimis ir anksti nuspręsti, jog viskas, kas knygoje naudinga, jau paimta. O tada imtis kitos knygos.

Siekiant išsaugoti verslą drąsių inovacijų nenusimato

Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų. Džiaugsis teisininkai, mokesčių patarėjai ir viešųjų ryšių specialistai.

Visas tas erzelis man priminė kažkada seniai seniai, prieš gerus ketvertą metų, užtiktą klausimą: ar mūsų visuomenėje ne per daug apskaitininkų ir auditorių? Kokia jų sukuriama vertė? Juk ekonomine prasme jie patys vargu ar ką sukuria – auditoriai tik priverčia kitus būti sąžiningesniais, o apskaitininkai turėtų padėti teisingai susimokėti mokesčius (na taip, ataskaitos reikalingos ir vadovams, kad jie galėtų priimti teisingus verslo sprendimus). O kaip su mokesčių patarėjais? Gaila, bet verslui užaugus iki tam tikro dydžio, mokesčių planavimas bei struktūros optimizavimas neretai pradeda tapti svarbiausiu vadovų bei akcininkų rūpesčiu. Verslo išsaugojimas ir reorganizavimas suvalgo didelę dalį laiko ir resursų, nebelieka kada galvoti apie naujų drąsių idėjų įgyvendinimą bei dar vieno milijardo uždirbimą: košės, petvarkų bei maišaties ir taip gana. Net akademiniai tyrimai rodo, kad kompanijos, kurios daro daug struktūros pakeitimų, jungimų, atskyrimų ir pertvarkymų grupės viduje inovacijomis nepasižymi – struktūros optimizavimo reikalai užgožia kūrybiškumą, tad rinką aplenkti galima nebent šviežias idėjas susipirkus išorėje. Naujo Uber ar Teslos sunku tikėtis ten, kur visiems ir taip pakanka kitų galvos skausmų.

Nors gal problema dar gilesnė ir kaltas konservatyvus lietuviškas požiūris į verslą: tik nedaugelis turi noro pakeisti pasaulį, svarbesniu išlieka siekis išsaugoti savo susikurtą gerovę. Tiesiog visa verslo aplinka ganėtinai dinamiška, gilias krizes keičia staigūs pakilimai, (ne)tikėti embargai, mokesčių reformos bei burbulai – rizikos ir taip per akis, tad stabilumas turi būti vertybė. Visa tai logiška ir pateisinama, gal tik norėtųsi, kad vertę kurtų drąsūs inovatoriai, o ne mokesčių patarėjai (ir aš pats labiau, deja, prie pastarųjų).

Alaus degustavimas: pigūs ir stiprūs nebūtinai yra blogai

Prieš truputį daugiau nei metus su kolegomis darėme eksperimentą: degustuodami įvairaus brangumo vynus bandėme suprasti, ar kaina mums koreliuoja su skoniu. Koreliavo: brangiausias vynas pelnytai buvo populiariausias, net jeigu ir eksperimente dalyvavę somelje buvo ne profesionalūs vyno snobai. Šįmet gimtadienio vakarėlyje eksperimentą pakartojom su skirtingomis alaus rūšimis.

Alus – žymiai demokratiškesnis gėrimas nei vynas, tad šešeto kartų kainų skirtumą parduotuvėse ne taip jau lengva rasti (pernykštėje vynų degustacijoje bandomieji buteliai kainavo nuo 15 iki 100 Lt), bet gerai pasistengus – pavyko. Tiesa, teko pigiausių pavyzdžių ieškoti Kruonio miestelio parduotuvėje, nes tokių prekinių alaus ženklų nesu matęs dideliuose prekybos centruose: alaus „Vo!“, „Grifas“ bei „Žalčio Stipriojo“ litriniai bambaliai kainavo tik apie €0,85. Brangiausiųjų klasę atstovavo ispaniškas „Estrella“ (už litrą kiek daugiau nei €5) bei „London Pride“ (litras – €4). Nors pradžioje galvojau kaip kontrolinį pavyzdį įtraukti visiškai standartinį „Carlsberg“ alų, bet paskutinę minutę pakeičiau jį nealkoholiniu „Bavaria“. Bent jau kiek esu ragavęs nealkoholinio alaus, šis lyg ir buvo visai geriamas. Bent jau leidau sau taip galvoti.

Dešimt degustuotojų atsitiktine tvarka ragavo visas šešias alaus rūšis bei skalėje nuo 1 iki 5 turėjo įvertinti alaus kvapą, skonį bei savo norą testuojamą alų pakartoti. Rezultatai nebuvo visiškai netikėti: brangiausias „Estrella“ surinko daugiausiai balų (nors, net keli degustatoriai sumaišė jį su nealkoholiniu alumi – paragavus keletą stipriųjų Kruonio klasės alaus pavyzdžių, bet koks kitas alus atrodo be alkoholio), o antram brangiausiam „London Pride“ vertinimuose koją pakišo specifinis kartumas. Gal kiek netikėtai nuo nugalėtojo visai nedaug atsiliko alus „Vo!“ bei „Žalčio stiprusis“: tikėtina, jog nesofistikuotoje degustatorių kompanijoje jie būtų visiškai lygiaverčiai varžovai šešetą kartų prabangesniems konkurentams, jei tik turėtų savyje mažiau alkoholio. Bet net ir būdami stiprūs kaip kaimo vyrų prakaitas, kvapu bei skoniu jie gali lygintis su pasaulinio lygio aludarių gaminiais.

Aiškiausias degustacijos nusivylimas – nealkoholinis alus „Bavaria“: jokių šansų konkuruoti su alkoholio pertekusiais varžovais. Jeigu kvapo rungtyje dar buvo kažkokios vilties jog juo mėgautis galima, nuosprendis dėl skonio buvo negailestingas. Ar iš vis būna geriamo nealkoholinio alaus?

Alaus vertinimai
Alaus vertinimai

Visus rezultatus galima parsisiųsti Excel formatu.