Perl konferencija?

Po PHP konferencijos jau kokie trys žmonės manęs teiravosi, ar aš nesiruošiu daryti kokios nors atsakomosios konferencijos Perl tema. Tiesą sakant tokia maža ir neryžtinga mintis buvo kilus, paskui labai greitai jos atsisakiau, o vat dabar tie klausinėjimai vėl privertė ją prisiminti.

Konferenciją suorganizuoti gal ir nėra taip sudėtinga, tačiau pats neaiškiausias dalykas būtų tokios konferencijos reikalingumas (na… kiek žmonių iš vis tai būtų įdomu… Lietuvoj ta Perlo kalba yra primiršta ir entuziastų kaip ir nedaug) bei jos kokybė (Tarkim Perlo pradmenis aš moku gal ir neblogai, bei moku pritaikyti jį web aplinkoje, bet su sistemų administravimo moduliais nesu dirbęs… ir ar atsirastų žmonių kurie sutiktų aukoti savo laiką ir būtų pasiruošę pašnekėti apie vieną ar kitą niuansą).

Randal Schwartz nuomone galima per vieną dieną (8-10 valandų) išdėstyti visą Learning Perl, bet visgi tam reikia tikrai nemažai pasiruošimo, ir vėlgi neaišku ar
tai kam nors reikalinga. Be to, turbūt nedaug žmonių mokosi Perlo šiais laikais kaip pirmos programavimo kalbos, tad galbūt jiems nebereikia paskaitų nuo nulio?

Mano nuomone, dabar turbūt geriausia būtų neorganizuoti kažkokios Perlo konferencijos, o tiesiog pabandyti įkurti Perl Mongers grupę, kuri galėtų kiekvieną mėnesį ar panašiai susitikti, gal išklausyti vieno ar kito trumpo pranešimo ir išgerti draugiškai alaus. Vėlgi, jei tai ką sudomintų. Na, bent jau kokius 5 žmones tai tikiuosi surinksim ;)

Tai va, jeigu turit kokių idėjų, ar bent jau jus tai domintų, tai netylėkit ir susisiekit su manim ;-)

Sitepoint apie PHP::Strings

Harry Fuecks, PHPPatterns kūrėjas ir sitepoint PHP weblogo savininkas, pastebėjo minėtame webloge mano dabar palaikomą Perlo modulį PHP::Strings. Harry klaidingai mano, jog perlininkai priešiškai nusiteikę prieš PHP dėl to, kad pavydi jam sėkmės. Kiek teko bendrauti su viso pasaulio perlininkais, tai požiūris į PHP visada būdavo neigiamas ne dėl pavydo, o dėl to, kad PHP nelaikoma rimta kalba (dėl tokio įsitikinimo teisingumo, aišku, galima ginčytis, bet enterprise lygyje PHP vis dar neturi tokių stiprių pozicijų kaip Perl, Java ir panašiai). Na, tikiuosi neužvirs šventasis karas dėl mano palaikomo modulio. Juolab, kad stengsiuosi jį padaryti naudingesniu PHP programuotojams.

Kažkas nekompiuterastiško

Sako, kad reikia retkarčiais parašyti į dienoraštį ir ką nors ne visai kompiuterastiško, nes juk ne absoliučiai visą mano gyvenimą užima mastymai apie semantinį tinklą, Perlą bei kitokius kompiuterastizmus (hmm, gal ką ir nuvyliau tai pasakydamas, bet, kad ir kaip ten būtų keista, tai yra tiesa). Tad sėdžiu dabar autobuse, kuris tuoj pajudės link Vilniaus ir maigau Psiono mygtukus, o tuo pačiu metu galvoje neduoda ramybės nelabai miela ir įkyri kaip vaikas prašantis saldainių mintis „o ką gi aš po velnių galiu parašyti nekompiuterastiško?!“. Nedaug. Labai nedaug. Na, parašyti galima daug, bet vargu ar tai bus kam įdomu. Galima aprašyti, kaip ryte pabudau, nes jau seniai buvo laikas keltis, kaip atsikėliau, kaip aplankiau Perlmonks, kaip… Stop. Perlmonks jau yra kompiuterastiška.

Pati situacija gana keista: štai aš sėdžiu autobuse, rankose, kišenėse ir už diržo turėdamas bent keturis elektroninius prietaisus, iš kurių kiekvienas priverstų viduramžių inkviziciją paskelbti mane jei ne Antikristu, tai bent jau šėtono sugulovu. Sėdžiu ir bandau sumastyti ką nors, kas būtų toli nuo viso to, kas mane supa. Nelengvas darbas. Čia ne Perlinę įpraišką parašyti. Kalbant apie
Perlą, tai vakar kalbėjausi su Juerdu, kuris ką tik parašė ir testuoja perlinį modulį PHP::MySQL, kuris leidžia iš Perlo naudotis MySQL lygiai tokiomis pačiomis funkcijomis kaip ir iš PHP. Turim slaptą planą, kuriuo remiantis reiktų po truputį perrašyti visą PHP Perlu. Na, ne toks jau ir slaptas (o tuo labiau sunku jį pavadint planu), nes tai tik prieš porą dienų
pusiau juokais kilusi idėja. Ach, tiesa, žadėjau nerašyti apie kompiuterastizmą.

Pro langą keičiasi Lietuvos kaimo vaizdai, viena po kitos priešpriešais lekia mašinos, važiuoju į Vilnių. Darau tai kiekvieną savaitgalį, bet šį kartą tai ne sekmadienis, o vasario 16-oji. Ir be to važiuoju į pasimatymą. Žodis „pasimatymas“ man visada atrodė (ir vis dar
atrodo) labai baugus, kažkuo įpareigojantis, kažkaip visada lengviau pasakyti „einu kavos“ ar „einu į kiną“ nei „einu į pasimatymą“. Tad šį kartą irgi turbūt einu ne į pasimatymą, o į susitikimą su pirmoone bei į kiną (pradedu suprasti, kodėl vakarų pasaulis taip mėgsta kad viskas būtų politically correct – neduok dieve, kas nors iš nelabai kruopščiai parinktų žodžių
ištrauks kokią nors potekstę, kuri tau nė nesisapnavo, bet kitiems ji atrodys savaime suprantama). Taigi, einu į kiną. Kalbant apie kiną, šiandien buvau aptikęs labai įdomią svetainę, kurioje aprašomi kino filmuose pažeidžiami fizikos dėsniai (na, žinot, viena iš tų
geekiškų svetainių su daug matematinių formulių, bet, tiesa, juk pažadėjau – nieko kompiuterastiško).

Jeigu rimčiau, tai man šiandien didžiausią įspūdį padarė vieno kompiuterasto dienoraštyje aprašyta Valentino dienos proga gauta atvirutė nuo žmonos, kurios vienoje pusėje parašyta „I want you to treat me like you treat the Internet“, o kitoje – „I want you to spend the whole day with me“. Aš netgi tokios negavau. Tad reikia kažko imtis ir bent ja pabandyti parašyti ką nors nekompiuterastiško. Kaip matot ne kas išėjo :/

Psion Revo

Vakar gavau naują žaisliuką – Psion REVO. Pirmas įspūdis tikrai neblogas, nors, tiesa, klaviatūros klavišai galėtų spaudytis kiek lengviau. Jau susidėjau Operą ir Perlą bei labai paprastą teksto redaktorių (yra čia ir Word’o pakaitalas, bet visad mieliau perlinius skriptus taisyti plain text sąlygomis nei po to kas kart iš Word’o konvertuotis į paprastą tekstą.

Turi šitas Psionas ir problemų. Viena jų yra nedidelė ir neišplečiama atmintis (ką šiais laikais galima padaryti su 8 MB?). Taipogi norėtųsi ir spalvoto, ar bent jau šviečiančio ekrano.

Šitą įrašą rašau taipogi iš Psiono. Klaviatūra įvedinėti tekstą yra žymiai patogiau nei piešti pagaliuku Palme, tad Psionas gali rimtai tapti mano dažniausiai naudojamu bloginimo prietaisu (iš Palmo irgi galima bloginti, bet tai nepatogu). Dar vienas skirtumas tarp Psion ir Palm yra jų naudojamos operacinės sistemos. Psion naudoja Symbian, kuri yra pilnai multitaskinė sistema, to tarpu PalmOS yra keistokas žvėris, turintis keistą bylų sistemą, ir šiaip kai kurias keistas idėjas, kuriomis išsiskiria nuo įpratesnių sistemų.

Na, ok, prirašiau čia visko ant Psiono, reikia pabandyti nusiųsti visą tai į weblogą.

Ko trūksta Orkute

OK, apie orkut jau turbūt rašė visi pasaulio dienoraštininkai ir dar po kokius penkis kartus, bet vat vis knieti ir man sudaryti sąrašiuką, ko man ten trūksta.

  • Lietuviškų rašmenų palaikymo

    Labai keista, kad nors ir visa svetainė yra daryta UTF-8 koduote (bent jau siunčiamos tokios antraštės), tačiau visuose įrašuose lietuviški rašmenys yra supaprastinami iki lotyniškų (pasilieka tik „š“ ir „ž“, tad darau prielaidą, jog viskas supaprastinama iki ASCII).

  • RDF/RSS/FOAF

    Būtų labai gerai, jei būtų galima stebėti bendruomenių forumus, draugų sąrašus ir kitką per įprastus XML standartus. Blogiausiu atveju šiuos dalykus būtų galima pasirašyti pačiam, pasinaudojus LWP arba cURL, tačiau tam prieštarauja orkut naudojimosi taisyklės (juk skaitėt jas, ar ne?):

    Other examples of illegal or unauthorized uses include, but are not limited to:

    modifying, adapting, translating, or reverse engineering any portion of the orkut.com service;

    using any robot, spider, site search/retrieval application, or other device to retrieve or index any portion or the orkut.com service;

    reformatting or framing any portion of the web pages that are part of the orkut.com service;

  • Laiko zonų palaikymas

    Labai būtų gerai, jei būtų įmanoma nusistatyti sau laiko zoną, nes dabar visos datos ir laikai svetainėje yra rašomos vietiniu Kalifornijos laiku, kuris man nieko nereiškia. Ir dar labai būtų gerai jei būtų galima pasikeisti datos formatą, nes MM/DD/YYYY labai susuka galvą.

  • Asmeninės informacijos keitimas

    Svetainėje kol kas negalima keisti kai kurios asmeninės informacijos – pažįstu bent du žmones, kurie įrašė ne tą lytį, ir dabar jos negali pakeisti (atrodo net yra atskira bendruomenė tokiems žmonėms ;-)

Tai tiek pradžiai. Bendruomenių forumus irgi reiktų kažkaip patobulint, bet kadangi dabar pats nesugalvoju kaip, tai geriau nekritikuosiu ;-) Beje, Lietuvos bendruomenė šiuo metu turi 22 narius ir lenkia netgi Lenkiją, kuri turėjo 16 narių (heh, lenkia Lenkiją – gražus žodžių žaismas).

Orkut įspūdžiai

orkut.com vakar naktį buvo
uždarytas „taisyti klaidoms“, kurių iškilo ne tiek jau ir
mažai. Pirmiausia, tai visoje svetainėje duomenys buvo validuojami gana
prastai, tad buvo pastebėta ne viena XSS klaida (o juk atrodo viskas daroma „in
affiliation with Google“
). Kita problema buvo ta, kad sistema
nelabai susitvarkė su žmonių srautu ir atsirado galimybės masiniam
spaminimui (Na, užrašas „you are connected to 8000 people
through 20 friends“ labai pamalonina akį, bet kartu leidžia tiems
visiems aštuoniems tūkstančiams žmonių išsiųsti laišką vienu
spragtelėjimu). Atrodo šitas problemas ir taisys orkut per
ateinančias dienas kai svetainė bus offline.

O šiaip įspūdis tikrai neblogas. Gal būt dėl to, kad tai kol kas gana
uždara geekų ir kompiuterastų bendruomenė. Jautiesi kaip tarp
įžymybių ir lyg rinkdamas jų autografus (panele Joi, nenorite būti mano drauge? Benai, malonu jus matyti! Randalai, jūs irgi čia?
Ach, štai ir Timas!) Be viso šito
sutikau ir lietuvę (?), kuri dirba Microsoftui Amerikoje, bei
pitonininką, kuris dirba Lietuvoje Programuotojų
Artelėje
. Žiūrėsim kaip ten toliau vystysis viskas.

O šiaip realiai tai kol kas vyksta tikrasis testavimas, ir neaišku ar
orkut sugebės išlaikyt savo populiarumą. Labai gerai čia
pasakyta
:

Most interesting to me is that the people on it are just
kicking the tyres and try to hack the system. It’s the same people who
are on all the other social networking sites, which leads me to believe
the orkut craze may not last very long at all.

lietBlogs žiniasklaidoje

Lietuviški dienoraščiai atrodo vis populiarėja – šiandieną vėl skaičiau OMNI Laiką ir ten užtikau vėl to pačio Virginijaus Savukyno straipsnį apie internetinius dienoraščius. O tame straipsnyje paminėti ir lietBlogs bei blog.hardcore.lt.

Iš to straipsnio galima susidaryti nuomonę, jog Bangos dienoraščiai yra pirmaujantys Lietuvoje. Na, pagal rašytojų skaičių tai galbūt, bet man susidaręs įspūdis kad lietBlogsuose įdomiau (aišku esu visiškai subjektyvus). Prieš keturis mėnesius irgi į Bangą žiūrėjau skeptiškai ir lyg buvo nuspręsta, jog Bangos dienoraščiai nėra tikri weblogai. Gal būt situacija pasikeitė tame fronte? Norėtųsi visgi ir Bangoj ką nors naudingo susirast ;-) O gal tiesiog Banga yra šiaip dienoraščių sistema žmonėms, kurie rimtai nesiruošia vesti dienoraščių, nes rimtesni dažniausiai migruoja į LiveJournal (o kompiuterastiškesni į blog.hardcore.lt, o kompiuterastiškiausi pasirašo savo sistemą)? :)

Savukynas: internetas yra virtuali išvietė

Vakar važiuojant troleibusu ir benaršant internetą per mobilųjį telefoną mano susidomėjimą sukėlė Virginijaus Savukyno straipsnis OMNI laikeAr tikrai internetas yra virtuali išvietės siena?“. Autorius nagrinėja problemą, kodėl internete straipsnių komentarai būna nešvankūs, įžeidžiantys, be jokių argumentų ir t.t. Taip, problema internete egzistuoja jau kokį pusantro dešimtmečio, kai internetas nustojo buvęs tik akademikų ir kompiuteristų susiėjimo vieta ir į jį pradėjo plūsti tais laikais vadinti „AOL users“ – vienos pirmųjų interneto paslaugų tiekimo kompanijos Amerikoje klientai.

Pačiame straipsnyje su viskuo turbūt galima sutikti, išskyrus su viena pastraipa, kuri mane išmušė iš vėžių:

Diskusijų internete, kuriose tinklažmogiai išdėstytų racionalius argumentus, mandagiai pasikeistų nuomonėmis, yra labai mažai. Daug daugiau galima surasti nemotyvuotų emocijų iškrovų ir straipsnių autorių įžeidinėjimų.

Internete praleidžiu didžiąją dalį savo dienos, bet iš tikrųjų labai retai matau savo ekrane nemotyvuotas emocijas ir įžeidinėjimus (kalbu ne apie IRC – ten iš viso skirtingas pasaulis). Aišku aš tų emocijų ir įžeidinėjimų nematau nes paprasčiausiai nesilankau tose svetainėse kur tai vyksta – yra begalės vietų internete kur „signalo ir triukšmo santykis“
(signal to noise ratio) yra labai geras. Tad iškilo klausimas, kodėl vienur vyksta naudingos diskusijos, o kitur jos tėra tik
įžeidinėjimai.

Visgi manau tas svarbiausias ingredientas sėkmingam bendravimui internete yra priklausymas tai pačiai bendruomenei. Turbūt neblogas pavyzdys būtų Lietuvos dienoraščiai – ten gi dešimtys žmonių, aprašančių savo mintis ir tai ką jie nuveikė, ar tiesiog blevyzgojančių. Kiekvieną dienoraštį skaito irgi dešimtys žmonių ir dažniausiai bent keletas palieka savo
komentarus. Kad ir apie ką būtų dienoraščio įrašas, labai retai tik galima rasti komentarą, tiesiogiai įžeidinėjantį autorių už tai kad jis rašo nesąmones ar panašiai (bent jau aš sunkiai pamenu tokį atvejį). Manau, kad taip vyksta dėl to, kad visi, kurie skaito dienoraštį, daugiau ar mažiau pažįsta autorių asmeniškai ir jaučia jam pagarbą. Kiekvienas dienoraštis turi kažkokią mikrobendruomenę, o visose bendruomenėse būna pagarba jos nariams.

Jeigu tas dienoraščio įrašas būtų išimamas iš tos mikrobendruomenės ir pateikiamas kur nors kitur (na, tarkim, mic alaus užgrobimo idėja arba pukomuko pasvarstymai apie tai, jog sunku gyventi suvalgius savo galvą patektų į Delfi) tai jis sulauktų tikrai „įdomių“ komentarų, kuriuose autorius būtų sudirbtas į šuns dienas.

Tad kodėl nėra bendruomenės tarkim Delfyje? Clay Shirky yra rašęs, jog (interneto) bendruomenei yra tiesiog būtinas bendras dievas ir bendras priešas, todėl linuksistai garbina Linus Torvalds ir nekenčia Microsoft, o Pitonininkai meldžiasi Guido van Rossum ir šnairuoja į Perlininkus. Lietuvos dienoraščių bendruomenėje gal ir nėra bendrų dievų ar priešų, bet žmones vienyja bendri interesai ir pomėgiai. Tuo tarpu Delfyje bendrų interesų nėra, kaip tik atvirkščiai, yra labai skirtingi interesai ir nuomonės, ir jeigu ir galima vienytis tai tik į keletą stovyklų. O kai susitinka skirtingos stovyklos internete tai kyla taip vadinamos liepsnos (flames) ir nieko jau čia nebepadarysi. Išvada gana žiauroka: normalus bendravimas internete įmanomas tik tada kai jis vyksta labai panašiai mąstančių žmonių tarpe – vos tik pasirodo horizonte žmogus, turintis kitokią nei bendruomenės nuomonę ir iš karto į jį žiūrima kaip į bendruomenės griovėją, kurį reikia nuginčyti bet kokiomis priemonėmis. To atvykėlio būtų klausomasi tik tada jei jis pats būtų tos bendruomenės autoritetas.

Tad grįžtant prie Delfio, ten matyt yra susidariusios kelios bendruomenės – tarkim Paksininkų ir Antipaksininkų, kurios iš paskutiniųjų kovoja tarpusavyje. Bet kuris komentaras neatitinkantis jų pasaulėžiūros yra tampa gyvybiškai pavojingu bendruomenės išlikimui, todėl jį bet kuriomis priemonėmis nuginčyti. Klasikinis fleimas. Tuo tarpu pats straipsnio autorius atsiduria labai įdomioje situacijoje: jeigu jis stengsis būti iš paskutiniųjų objektyvus, tai turbūt gaus didelę dozę kritikos iš
abiejų stovyklų, nes jos abi sutapatins jį su priešu.

Na ir prisapaliojau čia nesąmonių. Reiktų eit valgyt.

Kas yra gera svetainė

Vienoje konferencijoje šiandien vyko labai įdomi diskusija apie tai, ką galima vadinti gera interneto svetaine. Diskusija pati buvo įdomi tuo kad joje dalyvavo žmonės iš gana skirtingų sferų, su skirtingomis interneto svetainių vizijomis bei idėjomis, o tai leido pažvelgti į problemą ne vien iš savo varpinės ;-)

Prieš bandydant išdėstyti ką aš pats laikau gera interneto svetaine, matyt reiktų pirma pagalvoti, ką aš daugiausiai veikiu internete ir ko tikiuosi iš svetainių. Kadangi internetu svetainėmis naudo juosi dažniausiai ieškodamas kokios nors informacijos (kaip suprogramuoti tą ar aną, kas yra šita ar ana technologija, kas šiandien įvyko naujo ir t.t) tai pirmiausia man ir rūpi tos svetainės kuriose slypi mano ieškoma informacija. Labiausiai vertinu svetaines kur yra daug (gerai parašyto) teksto, kuris yra man reikalingas arba šiaip įdomus. Todėl man patinka PerlMonks arba Slashdot, kurių dizainas yra ganėtinai tragiškas. Bet tai man nesvarbu, nes aš randu ką ten pasiskaitinėti (Content is the king kaip įprasta sakyti). Ir lankyčiausi tose svetainėse net jei jos būtų text-only (nors ir dabar jos faktiškai yra tik tekstinės).

Taigi mano idealioje svetainėje pagrindinis dalykas būtų turinys (na, neturi jis būti tekstinis – tekstinį moblogą gana sunku padaryt ;-), o visa kita turi tarnauti tik jam. O tų tarnaujančių nėra mažai – tai ir dizainas, ir kodas serverio pusėje, ir svetainės išplanavimas, ir HTML kodas. Visi jie dirba tik tam kad svetainės lankytojas pasiektų turinį. Gal tai atrodo ir visiems savaime suprantamas dalykas, bet visgi tai labai svarbu ir gana retai to laikomasi (aš irgi esu šitam principui ne
kartą nusikaltęs).

Tad idealiai svetainei reikia jog turinys būtų pasiekiamas. Ir ne šiaip pasiekiamas, bet bandant prie jo prieiti įvairiais būdais – visomis naršyklėmis, mobiliaisiais telefonais, delninukais, Brailio terminalais ir screenreader‘iais. Be to turi būti prieinamas greitai, neklaidžiojant ir nelaukiant kada serveris atsiųs šimtakilobaitinius meniu pagražinimus. Pirmajai problemai spręsti yra standartus atitinkantis semantinis HTML kodas su CSS, o antrajai – planavimo ir dizaino sprendimai.

Validžiam HTML atrodo pastaruoju metu yra skiriama daugiau dėmesio (jeigu iš vis skiriama) nei teisingai žymių semantikai. Teko visai neseniai kalbėtis su vienu HTML programuotoju, kuris labai džiugiai man gyrėsi jog jis rašo kodą, kuris patinka validatoriui. Deja, tas kodas buvo ne ką geresnis už įprastą HTML košę – skirtumas tik tas, kad visos
žymės buvo uždarytos, bei keletą <table> pakeitė keletas <div>. Tos magiškos raidės „The Page Is Valid“ mėlyname fone kartais taip susuka galvą, kad kodas rašomas tik tam kad validuotųsi, visai pamirštant žymių semantiką bei pagrindinį tikslą kam yra daroma svetainė – kad būtų lengva prieiti prie turinio. Standartus atitinkantis kodas yra labai gerai, bet tai tėra tik įrankis (ir labai geras įrankis), kurio nereiktų visgi religiškai sudievinti (nes jis nėra vienintelis įrankis siekiant kad bet kuris vartotojas jaustųsi svetainėje gerai).

Kalbant apie dizainą, tai jis irgi turėtų tarnauti turiniui (OK, dabar jau brendu į vandenis, kuriuose pats neplaukioju ;-) Estetinis vaizdas yra gal ir svarbu, bet vis tiek pirmenybė turi būti atiduota turiniui, bei efektyviam jo pateikimui, nes man iš grožio jokios naudos jei negalėsiu per jį prieiti prie man reikalingos informacijos. Internetas nėra suknista televizija girdžiu jau iš trečio žmogaus šią savaitę ir su tuo sutinku. Man interneto svetainės panašesnės į knygas ar bent jau žurnalus, kur informacija pateikiama žodžiu, o ne vaizdu. Teksto išdėliojmas knygoje, paraščių plotis, raidžių aukštis, visa tipografija yra ištisas mokslas, kurio vienintelis tikslas yra padaryti knygą lengviau įskaitomą. Panašiai turėtų būti ir idealioje svetainėje.

Ir dar. Idealioje svetainėje neturėtų būti flash‘o. Vien jau dėl to kad jis yra košmaras „accessibility“ gatvėje. O ir šiaip jis prieštarauja tai turinio perdavimo tekstu idėjai ant kurios sukurtas visas internetas. Pasikartosiu: Internetas nėra suknista televizija. Gal flash yra ir revoliucija, bet ji man nepatinka. Bet jau kol kas ;-)

Nugirsti pokalbiai

Teko man Kaune važiuoti troleibusu ir nugirsti gana įdomų pokalbį tarp keleto maždaug kokių trylikos metų berniukų. Kaip supratau jie iš Kauno J.Jablonskio gimnazijos (tos pačios kurią ir aš baigiau). Jų pokalbis prasidėjo apie tai, jog NKTV rodė kažkokį reportažą apie kažinkokį hakerį, kuris lyg buvo įsilaužęs į Telekomo serverius ar dar kažkur (pats aš tos laidos nemačiau.. tiesą sakant gyvenime esu tik kokią vieną NKTV ir matęs). Esmė ne tame. Labiausiai man buvo įdomi buvo jų diskusija. Vienas tokiu rimtu veidu sako:

Manęs tai hakerio karjera nelabai vilioja. Jie kažkokie užsisėdėję prie kompų.

Hmm… Hakeris yra karjera? Įdomu, įdomu… kaip supratau tam berniukui pats kompiuterastizmas nelabai prie širdies, bet patys hackeriai vis tiek jo pasąmonėje yra sudarę kažkokį romantišką įvaizdį. Matyt šiais laikais hakeriai jauniems berniukams atstoja piratus ir indėnus, kurie nors kartais ir pikti, bet labai įdomūs. Dar labai įdomu tai, kad hakeris jų nuomone yra profesija (o jie žodį hakeris supranta tikrai ne taip kaip aprašyta ESR žodyne), o ne kaip kažkoks gyvenimo būdas ar dar kas nors. Žodžiu jie yra standartiniai žiniasklaidos suformuoto įvaizdžio apie hakerius vergai – jų nuomone hakeriai yra labai protingi, labai užsislėpę, visa visuomenė yra jų rankose, todėl reikia jų labai bijoti. Jų nuomone hakeriai yra tarsi pilkieji kardinolai, niekeno nesugaunami šešėliai, keliantis siaubą ir pagarbą. Kalbėdamiesi apie tuos mistinius hakerius jie net nenutuokė, kad šalia jų stovintis ir slapčia jų besiklausantis moxliukas
mėgsta save kartais vadinti JAPH. Turbūt kaip mes vaikystėje tikėjome raganomis, burtininkais ir kaukais, taip jie tiki hakeriais. Naujasis informacinis amžius visgi ;-)

Tiesa, dar vienas įdomus dalykas, kurį nugirdau buvo vieno iš tų berniukų pasakojimas, kaip į jo tėvo firmos kompiuterių tinklą buvo kažkas įsilaužę ir pratrynę kažkokias bylas. Pagal jo pasakojimus tik po šio incidento buvo susirūpinta ugniasienėmis ir kitokiomis saugumo priemonėmis. Aišku sunku sužinoti kiek ta istorija yra atitinka tiesą, tik tai verčia susimastyti kad visgi turbūt dar daug kur kompiuterinių tinklų saugumas yra tikrai ne pirmame prioritetų sąraše ir apie jį pagalvojama tik tuomet kai kas nors atsitinka.