Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas

Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.

Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.

Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.

Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.

Carl von Clausewitz: On War

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.

Roy F. Baumeister: Willpower

Prisimenant zefyro testą, psichologai mano, jog tie vaikai, kurie turi stipresnę valią atsispirti pagundoms ir siekti ne vien momentinių tikslų, gyvenime pasiekia žymiai daugiau nei tie, kurių valia silpnesnė. Šioje psichologo Roy Baumeister knygoje apie valią teigiama, jog valios turėjimas ar neturėjimas nebūtinai yra įgimtas: valią, kaip kokį raumenį, galima treniruoti ir ugdyti.

Bėda tame, kad šiuolaikinėje vakarų kultūroje vaikų valios ugdymui yra skiriamas labai mažas dėmesys. Kaip tik atvirkščiai, yra džiaugiamasi jau vien tuo, kad vaikai kur nors sudalyvavo, dėl politinio korektiškumo nėra skatinama sureikšminti pasiektą rezultatą (kuris dažniausiai labai tiesiogiai koreliuoja su įdėtomis pastangomis). Vaikai nuolat giriami, jie greitai apdovanojami: iš dalies dėl pačių tėvų nekantrumo, bet kartu ir dėl to, kad atsakyti vaikui kažkaip tapę neįprasta. Tai turi tam tikrų neigiamų pasekmių: vaikai nesimoko siekti ilgalaikių tikslų, yra pratę viską gauti čia ir dabar, todėl vėliau lengvai lenda į kreditinių kortelių skolas, negali nuosekliai siekti ilgalaikių tikslų, tikisi, jog valstybė ar tėvai turi jiems viską duoti. Vakarų pasaulyje vaikai ugdomi taip, kad jiems niekada netruktų pasitikėjimas savimi, tačiau tyrimai rodo, jog vien tik pasitikėjimas savimi prie geresnių rezultatų neveda: egzaminus geriausiai išlaiko ne tie, kurie turi geriausią nuomonę apie save, o tie, kurie daugiausiai laiko praleido mokydamiesi.

Valia, gebėjimas susikoncentruoti gali būti ugdomas: jis stiprėja jį treniruojant. Tik nereikia iš karto norėti stulbinančių rezultatų – lyg koks raumuo, įtemptai naudojant valią ji „pavargsta“, tad jai irgi reikia poilsio. Todėl dažniausiai sunku vienu kartu radikaliai pakeisti savo dietą ir numesti daug svorio: po kokios savaitės valios pastangų, vėl labai lengva nuklysti į pyragėlių ir sočių steikų pasaulį. Dėl tos pačios priežasties dažniausiai niekam nepavyksta įgyvendinti krūvos Naujaisiais metais pasirašytų pažadų: tiesiog tikslų per daug, o valios per mažai. Bet po truputį siekiant nedidukų tikslų ir ugdant valią, galima pasiekti nemažai: gal pradžioje neverta teigti, jog mesiu rūkyti, o pakanka sau pasižadėti nerūkyti vieną dieną – taip, dienos pabaigoje jausiesi pasiekęs kažką konkretaus ir įgysi didesnio pasitikėjimo savo valią.

Aš dažniausiai su valios trūkumu susiduriu atidėliojant darbus. Juk prokrastinacija tokia saldi: net ir šį įrašą atidėliojau porą dienų. Baumeister turi visai neblogų patarimų, kaip su tuo kovoti: nuo tos pačios getting things done metodikos, kurios esmė yra darbo suskaidymas į mažus žingsniukus iki labai į pomidoro techniką panašių patarimų – tiesiog atsisėsk ir viską pamiršęs dirbk. Patiko vieno rašytojo nusistatymas kiekvieną dieną porą valandų paskirti rašymui: per šias dvi valandas galima veikti tik du dalykus – arba rašyti, arba visiškai nieko neveikti. Juk būna, jog įkvėpimo nebūna, bet to nereiktų bijoti, tiesiog dvi valandas reikės sėdėti spoksant į vieną tašką ir nieko neveikiant. Dažniausiai tokiais atvejais įkvėpimas visgi ateina, nes nieko neveikti yra labai labai sunku. O streso dėl „rašytojo užsiblokavimo“ nebūna.

Bendrai kalbant, tai visai nebloga populiariosios psichologijos knyga, paliekanti norą ugdytis savo valią.

 

Ieškomos įdomios ir kilnios idėjos. Ir parduodamas sklypas.

Mūsų kaimynai pardavinėja sklypą Kernavėje. Pardavinėja ne šiaip sau: moderniai, per Facebook‘ą. Bet įdomiausia tai, jog, pardavus sklypą, tūkstantį litų norėtų skirti kokiai nors įdomiai, kilniai ar gražiai idėjai. Ir jie visai rimtai.

Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero
Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero

Sklypo man nereikia, bet mintis dalį pinigų skirti įdomiai idėjai mane užkabino: juolab, jog ji priverčia apie labdarą pagalvoti visai nauju kampu: iš tiesų, vaikų namams, gyvūnų prieglaudoms ir panašioms įstaigoms dažnai nesunku surinkti labdaringas aukas, nes juk kas gali būti tokios kietos širdies, kad nepadėtų vargšui vaikui ar mielam kačiukui. Tuo tarpu galbūt yra daug kitų, ne tokių pastebimų, sričių, kur net nedidelė pagalba galėtų nuversti kalnus ar pakeisti pasaulį. Į lėšas, skiriamas labdarai, galima žiūrėti kaip į investiciją ir ieškoti tų „neįvertintų“ idėjų, kurios galėtų atnešti didžiausią grąžą, o tada kūrybingai panaudojus net mažas sumas galima nemažai nuveikti.

Viena iš įdomiausių paskutiniu metu matytų idėjų, kuri brangiai nekainuoja, bet suteikia daug džiaugsmo – anoniminis sūpynių fondas, kuris tyliai tyliai, niekam nepastebint, Vilniuje gamina ir kabina sūpynes. Rasti jas galima netikėčiausiose vietose: pats mačiau prabėgdamas pro šalį, kaip suaugę žmonės, jas užtikę ant jų užsiropščia ir pilni šypsenų supasi virš tekančio Neries vandens. Labai puiki, brangiai nekainavusi, idėja, kuri praskaidrins ne vieno žmogaus dieną. Geras išleistų lėšų atsiperkamumas.

Jei visgi tūkstantis litų yra per maži pinigai kažką rimtai nuveikti, galima pasekti investicinio banko Goldman Sachs pavyzdžiu: jie neseniai labdarai skirtas lėšas paskyrė ne kokiam nors labdaros fondui, o išleido juos labdaros lėšų rinkimo veiklai: išleidus kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių žaidimo kūrimui, labdaros tikslams buvo surinkta 1.4 milijono JAV dolerių. Gal ir šį tūkstantį litų būtų galima panaudoti kaip biudžetą žymiai didesnių labdaros lėšų rinkimo kampanijai (vėlgi, aišku, kūrybingai ir smagiai).

Dar viena idėja, kuri mane vis žavi: pliušinių žvėrelių fondas. Berods JAV, Kanadoje ir Britanijoje yra labdaros fondų, kurie policininkus bei greitosios pagalbos medikus aprūpina pliušiniais žvėreliais, kuriuos šie padovanoja vaikams, patekusiems į bėdą. Juk vaikui, patekusiam į buitinio konflikto sūkurį, ką tik išgyvenusiam avariją ar dar kokią nelaimę, labai reikia draugo, kuris galėtų jį nuraminti ir paguosti, o psichologai sako, jog pliušinis meškiukas šią funkciją puikiai atlieka. Keliasdešimt litų kainuojantis žvėrelis gali puikiai nuraminti ir padėti pergyventi stresą. Atsiperkamumas lyg ir neblogas.

Mūsų kaimynai laukia idėjų, kaip išleisti tą tūkstantį litų. Na, ir kad nupirktumėt tą sklypą Kernavėje.

Dienoraščio 10-metis

Pasirodo, ėmiau ir pražiopsojau savo internetinio dienoraščio 10-metį: pirmojo išlikusio įrašo data yra 2003 metų balandžio 14-oji. Dešimt metų – tai trečdalis mano paties gyvenimo, tad tai visai nemažai. Per tuos metus keitėsi ir adresas (jis buvo pasiekiamas http://lietuvoje.lt/~moxliukas/, o vėliau http://moxliukas.esu.as), ir temos, ir stilius. Jei pačioje pradžioje buvau užkietėjęs kompiuterastas ir domėjausi tik programavimu, kompiuteriais ir viskuo, apie ką tais laikais rašydavo visų gykų mėgiama svetainė Slashdot, tai vėliau temos perėjo į finansus ir knygas. Žvelgiant į dienoraščio pradžią net sunku patikėti, jog turėdavau šitiek laiko rašyti po penketą ar net daugiau įrašų per dieną ir dalintis nuorodomis į straipsnius, kurie man patiko (nors mano komentarai neturėjo labai didelės išliekamosios vertės: jie tokie naivūs, vaikiški, kvailoki, pilni įsitikinimų, jog pasaulyje svarbiausia, jog visi naudotųsi atviro kodo programomis ir imtų programuoti Perlu). Vėliau tie įrašai retėjo, bet ilgėjo, tapo įžvalgesni. Nors, kartais susimąstai, ar po dar vieno dešimtmečio jie lygiai taip pat neatrodys juokingi ir naivūs.

Kartais būna sunku prisiversti save ką nors čia parašyti. bet tos pauzės gal ir natūralios: kartais tiesiog neturi kuo reikšmingu pasidalinti. Bet po dešimties metų dienoraščio pildymo galiu drąsiai teigti, jog tai daryti verta: rašymas padeda puikiai susidėlioti mintis, priverčia visapusiškiau pasidomėti kuria nors tema, prieš susidarant savo nuomonę. Be to, per šį dienoraštį susiradau daug pažįstamų, bei turiu savo paties minčių archyvą. O tai neįkainojama, kai nori pažvelgti, ką nuveikei per pastaruosius dešimtį metų.

Geopolitiniai Kipro finansai

Kipro parlamentas vakar atmetė keistokai drakonišką Kipro gelbėjimo planą, kuriuo ES ir TVF būtų paskolinusi taip reikiamų Kiprui pinigų su sąlyga, kad Kipras apmokestins stambius (t.y. virš €100k turinčius) indėlininkus vienkartiniu 9.9% mokesčiu, o smulkius – kiek mažesniu 6.75% tarifu. Paskutinę dieną buvo kilusių ir kitokių siūlymų: bent jau neliesti pačių smulkiausių indėlininkų, vietoj to didesnį tarifą taikant turtingiesiems, ar bent jau už nusavintas lėšas duoti indėlininkams bankų akcijų, bet po viso mėtymosi ir vėtymosi nieko gero neišėjo. Planas nepriimtas, Kipras liko be pinigų.

Planas vienkartiniu mokesčiu apmokestinti indėlininkus iš pradžių atrodo keistokas, bet jis gal net visai logiškas, turint galvoje, jog Kipras yra įvairių NVS šalių verslininkų mėgiama ofšorinė zona, leidžiančių jiems išvengti mokesčių ir atokiau nuo Rusijos (ar Ukrainos, ar Baltarusijos, ar kitos NVS narės) pareigūnų laikyti savo pinigus. Kipro bankinės sistemos turtas siekia 800 procentus Kipro bendrojo vidaus produkto. Teoriškai, toks vienkartinis mokestis imtų ir nurėžtų didelę dalį Kipro skolos, o skaudėtų ne paprastiems žmonėms, o stambiems užsienio indėlininkams. Bet siūlomame plane apmokestinti buvo norima ne vien tuos, kurie turi stambius indėlius, bet absoliučiai visus indėlininkus, tad nukentėjusi būtų net paprasta bobutė, kuri lyg ir turėtų pasitikėti indėlių draudimu. Po tokio plano gali būti sunku žmonės aiškinti, jog jų pinigai bankuose yra saugūs, nes yra indėlių draudimas: jis neužtikrina, jog vieną dieną valstybė ims ir nenusavins kažkokį procentą tavo banke laikomų lėšų. Dar keisčiau: investavę į Kipro obligacijas išliptų iš balos sausi, tad peršasi išvada, jog pinigus laikyti bebankruotuojančių valstybių obligacijose gali būti saugiau nei banko indėlyje.

Kipro gelbėjimo planuose labai svarbų vaidmenį vaidina Rusija; ir ne vien dėl to, kad Kipre sukasi daug rusų pinigų.  Visai ne keista, jog jie buvo pasipiktinę tokiu Europos Sąjungos Kipro gelbėjimo planu: juk iš tiesų, tikėtina, jog jį priėmus rusams tektų paploninti pinigines. Daug kompanijų šioje Viduržemio jūros saloje priklauso rusams, nemažai jų laiko ten pinigus, dauguma Rusijos maklerinių kompanijų prekiauja per savo dukterines kompanijas Kipre, nemažai rusiškos tarptautinės prekybos irgi eina per šią salą. Gal būt nuostoliai nuo Kipro indėlių mokesčio net nebūtų tokie dideli, gal būt daugiau būtų problemų vien dėl to, kad Kipro bankų sistema šiuo metu uždaryta ir neįmanoma vykdyti atsiskaitymus: juk verslas vis tiek turi suktis. Tiesa, jeigu iš tikrųjų yra taip, jog Kipre sukasi tik Rusijos šešėliniai ir korupciniai pinigai, Rusija tik turėtų trinti rankas dėl Kipro nelaimių: juk užsidarys viena didelė skylė ir Rusijos turtuoliai turės pinigus laikyti arčiau savęs, kur jie bus geriau pasiekiami valstybei.

Bet gali būti, jog čia didesnis žaidimas. Rusijos interesų šiame regione daug. Gazpromas paneigė, jog jis siūlo gelbėti Kiprą mainais už galimybes įsisavinti dujų telkinius Kipro vandenyse, bet vienareikšmiškai, natūralūs ištekliai rusus domina. Dar Rusiją galėtų dominti karinės jūrų bazės Kipre turėjimas, mat dabartinė jų bazė Viduržemio jūroje yra Sirijos teritorijoje, o tenykštis lyderis, besitęsiant pilietiniam karui, vis tampa tarp visų nepopuliaresnis. Taigi, finansiniame Kipro gelbėjime geopolitikos gali būti daugiau nei finansų.

O kol kas Kipro bankai lieka uždaryti. Nenuostabu, jog jiems vėl pradėjus veikti, pinigai didžiulėmis sumomis turi bėgti iš šalies. O net ir tik 10% staigus indėlių išėjimas parklupdytų bet kokią bankų sistemą, todėl kipriečiams būtinai reikia kuo greičiau rasti sprendimą. Nesvarbu, kad jų artimiausių obligacijų išpirkimas tik birželio pradžioje.

Masha Gessen: Putinas. Žmogus be veido.

Esu skaitęs ne vieną knygą apie Rusiją, bet jos visos daug maž vienodos: nesvarbu, ar skaitysi apie Berezovskį, Politkovskają, Litvinenko, Abramovičių, Chodorkovskį ar Putiną. Visos jos beveik apie tą patį: Rusijos režimas yra baisus ir neteisingas, oligarchai korumpuoti ir neskrupulingi (nebent jie patys rašo apie save – tada korumpuoti ir neskrupulingi tik jų konkurentai), Rusija ritasi į bedugnę. tikėtina, jog tai yra tikroji tiesa, kad ir kaip Russia Today bandytų teigti kitaip, bet kartais norėtųsi gilesnės ir neutralesnės analizės. Masha Gessen savo antipatijų Putinui tikrai neslepia.

Šiek tiek chaotiškai piešiamas Putino paveiklas labai aiškus: KGB darbuotojas, stiprios rankos šalininkas, linkęs nepakęsti jam kliudančių, tikėtina, jog dar ilgai planuojantis karaliauti Rusijos valdžios viršūnėje – iš ten jį iškrapštyti bus labai nelengva. Putinas nuo pat vaikystės save identifikuoja su chuliganais, tad jam visos priemonės teisingos, į kitų nuomones galima nekreipti dėmesio, jeigu turi tvirtą kumštį. Taip pat iš vaikystės Putinas turi keistą požiūrį į pinigus: jis mėgsta juos leisti prabangai, nors tai lyg ir nesuderinama su KGB darbuotojo įvaizdžiu. Tikriausiai dėl to sklinda gandai apie jo turimas jachtas, prabangius rūmus ir kitokius žaisliukus, nors oficialiai jis nėra labai turtingas. Bet viską nustelbia jo žvalgybininko, nors ir nelabai sėkmingo, praeitis: buvusių KGB darbuotojų nebūna. Gal dėl to, Rusijos korupcija, autokratinis valdymas ir žmonių teisių mindymas yra tapę aiškiu jos įvaizdžiu Vakaruose.

Įdomiausia, ką radau šioje knygoje yra pastebėjimai apie paskutinių dvejų metų pokyčius. Iš vieno savo gero draugo, vėl grįžtančio gyventi į Rusiją, teko girdėti, jog Rusija per šiuos dvejus metus pradėjo labai keistis. jaunimas nebebijo protestuoti, išeiti į gatves, būti suimtiems. Žmonėms Putinas atsibodo. Ir jei dar netyčia nukristų naftos kainos, pablogėtų ekonomika, tai gali būti, jog Putino dienos būtų sutrumptintos. Iki šios knygos į tuos pasakojimus žvelgiau su skepticizmu: tai, kad blogeris Navalnas atvirai kovoja su korupcija, o Kasparovas dažnai praleidžia belangėje, nereiškia, jog režimas atsipalaidavo. Bet Masha Gessen knygos paskutiniai skyriai irgi dvelkia lygiai tokiu pačiu optimizmu. Kol kas dar sunku suprasti, ar tie pokyčiai realūs, bet tikriausiai verta į tai atkreipti dėmesį.

Objektyvios Putino biografijos Mashos Gessen knygoje nerasite. Bet jei sekate įvykius Rusijoje, ją perskaityti visai įdomu. Juolab, kad prie Pauliaus Ambrazevičiaus vertimo vargu ar yra kur prikibti.

 

Ar ilgalaikė regioninė konvergencija tėra tik iliuzija?

Tarp investuotojų paskutinius dešimtį metų buvo gajus stereotipas: reikia investuoti į tuos Europos Sąjungos kraštus, kuriuose ekonomika mažiausiai išvystyta, nes jie, su ES pagalba ir rūpesčiu, turėtų greitai pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šita mintimi tikėjau ir aš (ir vis dar tikiu): iš tiesų, naujosios Europos sąjungos šalys augdavo greičiau nei senosios ir gal tik smogusi finansų krizė trumpai sustabdė šią tendenciją.

Bet pas Matthew Yglesias užmačiau labai įdomią priešingą nuomonę: jis teigia, jog ilguoju laikotarpiu konvergencija neveikia. Pažvelgus bet kur pasaulyje galima matyti to įrodymus: Misisipės valstija jau ilgą laiką skurdesnė nei Masačiusetso (ir neatrodo, jog ją vytųsi), šiaurės Italija jau labai ilgai yra ryškiai turtingesnė nei pietų Italija, o rytų Vokietija, nepaisant milžiniškų investicijų, taip kol kas ir nepriartėjo prie vakarų Vokietijos vidurkio. Yglesias daro prielaidą, jog esant laisvam žmonių judėjimui, natūraliai atsitinka taip, kad skurdesniuose regionuose gyvenantys aktyvūs žmonės persikelia gyventi į turtingesnius, kur yra daugiau darbo ir galimybių. Taip jauni, neradę darbo tauragiškiai nesunkiai persikelia į Vilnių arba net į Londoną, o Tauragėje lieka neaktyvūs pensininkai ir iš pašalpų gyvenantys žmonės, su kuriais spartus ekonomikos augimas darosi komplikuotas.

Teorija logiška, nors niekada nesu apie tai susimąstęs: iš tiesų, Tauragės ir Vilniaus konvergencija netikiu. Bet kodėl tada ši logika neturėtų galioti valstybių mastu ir kodėl tikimės, kad Lietuva (ar Bulgarija) pavis ES vidurkį? Aišku, ES fondų parama skirta būtent tam, kad regionų išsivystymas vienodėtų, bet Vokietijos bei Italijos regionų pavyzdžiai lyg ir rodo, jog net tai nėra pakankama atsvara natūraliai ekonominei tendencijai.

Alberto Angela: Romos imperija. Kelionė paskui monetą.

Prieš pusmetį suskaityta Aurelijaus Katkevičiaus versta Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romojeman labai patiko, nors pačiais romėnais nesu linkęs labai domėtis. Tad nedvejodamas nusipirkau ir antrąją to paties autoriaus knygą apie Romą „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuri irgi versta to paties Aurelijaus.

Rašymo stilius ir labai geras vertimas (o tai, gaila, gana retas dalykas Lietuvoje) neleidžia knygos ilgam padėti į šalį ir ją greitai surijau per kelis vakarus. Iš tiesų, malonu skaityti gerą lietuvišką kalbą. Pats turinys irgi įdomus, bet jau ne toks kabinantis kaip pirmojoje knygoje, pasakojimas šiek tiek labiau pritemptas. Nors čia gal tik man, finansininkui, ties knygos viduriu pradėjo nervinti fantazijos stoka monetai keičiant savininkus – beveik visuomet ji pereina kitam kaip grąža. Būtų buvę įdomu paskaityti apie paskolas, mokesčių sistemą, tiekimo grandines ir kitokius dalykus. Bet knygos tikslas šiek tiek kitoks: papasakoti, kaip gyvena plati Romos imperija, besidriekianti nuo Anglijos beveik iki Indijos ir Egipto, ir tai joje daroma neblogai. Pasakojimai apie imperijos kraštus gyvi ir įdomūs, juos skaitant supranti, kokia galinga kultūrinė (ir karinė) jėga buvo romėnai.

Kasdienis Romos imperijos gyvenimas iš tiesų stebėtinai panašus į dabartinį; viduramžiai kultūriškai atrodo daug toliau. Romoje gerai organizuotas valstybės gyvenimas, kariuomenė elgiasi labai moderniai, daug išradimų ir įpročių atpažintume ir dabar. Globalizacija irgi romėniškas išradimas: nors imperijoje daug tautų, bet jos perima vieną kultūrą, turi daug ekonominių tarpusavio ryšių. Bet kurios tautos atstovas, jei tik jis laisvas žmogus, gali Romoje siekti politinės karjeros; imperatoriai buvo kilę ne vien tik iš dabartinės Italijos. Susisiekimas su imperijos pakraščiais smarkiai pagerėjęs, nes romėnai moka tiesi puikius kelius, gerina infrastruktūrą, statydami uostus bei akvedukus. Roma, Aleksandrija – daugiataučiai miestai, juose galima sutikti netgi turistų: kuo tai nepanašu į dabartinį Londoną ar Niujorką? Skirtumas gal tik tas, jog kastos labai aiškios (vergai nuo piliečių stipriai skiriasi, jiems taikomi kitokie įstatymai) ir romėnai mėgsta, mūsų požiūriu, žiaurias pramogas: gladiatorių, laukinių žvėrių kautynes bei vadeliotojų varžybas, kuriose neretas lenktynininkas, iškritęs iš vežimo, būna sutrypiamas žirgų. Nors, gal romėnams keistai atrodytų ir dabartiniai mūsų filmai, kuriuose agresijos ir smurto netrūksta.

Kelionė paskui monetą“ man padarė šiek tiek mažesnį įspūdį nei „Viena diena Senovės Romoje“, bet besidomintiems Senovės Roma abi jos turėtų patikti, o tokiems ja per daug nesižavintiems kaip aš siūlyčiau pradėti nuo „Vienos dienos“.

Hugo Chavezo palikimas

Po 14 metų valdžioje nuo vėžio mirė Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Ne tokia spalvinga asmenybė, kaip jo gerais draugais buvę Kim Jong-Il‘as, kurio gimimą, anot legendos, išpranašautą kregždės, lydėjo dviguba vaivorykštė bei nauja žvaigždė danguje ar Muammar‘as Guaddafi‘s, mėgęs Bulgarų seseles bei priėmimus savo palapinėje, pastatytoje Niujorko Centriniame Parke, bet vis tiek daranti įspūdį. Vien ko verta jo kalba apie velnio įsikūnyjimą Bušą Juntinėse Tautose. Kairiųjų pažiūrų socialistas, atkaklus kovotojas prieš JAV imperializmą, na, gal tik šiek tiek link diktatūros nuslydęs lyderis.

Keturiolika metų kairuoliško tvarkymosi Venesuelos gyventojams turėjo stipriai pagerinti gyvenimą, juolab, kad šalis turtinga naftos ištekliais. Visgi, Chavezo palikimas nėra labai džiuginantis. Ekonomikos augimas nebuvo toks spartus, kaip kaimyninėse šalyse, ko ir galima buvo tikėtis, kai didelėms kompanijoms kasdieną iškyla grėsmė būti nacionalizuotoms – tokiomis sąlygomis investuoti niekas nenori. Tą gerai parodo Venesuelos BVP bei infliacijos palyginimas su dešinesnę politiką pasirinkusiomis kaimynėmis (1999-ųjų rodikliai prilyginti 100-ui, pasiskolinau iš The Market Monetarist).

Venesuelos ir jos kaimynių BVP
Venesuelos ir jos kaimynių BVP
Venesuelos ir jos kaimynių kainų lygis
Venesuelos ir jos kaimynių kainų lygis

Nepagerėjo ir socialiniai rodikliai. Venesueloje yra vienas didžiausių nusikalstamumų Lotynų Amerikoje, o žmogžudysčių skaičius per dešimtmetį patrigubėjo, nors Chavezas teigė, jog nusikalstamumas kyla dėl kapitalistinių žmonių vertybių ir skurdo. Hugo buvo išrinktas, nes žadėjo negailestingai kovoti su korupcija, bet Transparency International sudaromo indekso duomenimis, Venesuela yra 11-a korumpuočiausia valstybė pasaulyje. Apie spaudos ir žodžio laisvę net neverta kalbėti, nes vykstant „Bolivariškai revoliucijai“ jai ne laikas. Kaip galima suprasti, demokratijai irgi ne labai sekėsi.

Tiesa, kai kurie tikslai buvo pasiekti: stipriai sumažėjo netolygus turto pasiskirstymas (Gini koeficientas nukrito iki 0.39, kai 1999-ais jis buvo apie 0.47), buvo investuota į sveikatos apsaugą (nors patys venesueliečiai teigia, jog reikia mokėti kyšius ir atsinešti savo vaistus, kad kas nors juos teiktųsi gydyti) bei aukštąsias mokyklas, tad sumažėjo kūdinkių mirtingumas ir padidėjo vidutinis žmonių išsilavinimas.

Šiandien internete skaitant įvairiausias nuomones apie Hugo Chavezą galima suprasti dar vieną dalyką: visgi jis buvo charizmatiškas. Ta Lotynų Amerikos „revoliucionierių“ charizma daug kam susuka galvas (prisiminkime, kaip su pasididžiavimu Vakaruose nešiojami marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu), jie idealizuojami ir apglėbiami romantikos skraiste. Bet net skurdžiausiam žmogui uždavus klausimą, kur jis labiau norėtų gyventi: kapitalistinėje JAV ar Chavezo Venesueloje, atsakymas turbūt turėtų būti daug maž aiškus.