Užsienio naujienos lietuviškoje spaudoje: dabar ir prie Smetonos

Google+ tinkle Aistė Paulina dalinasi vieno studento 1937-ųjų metų dienoraščiu. Kas dieną po vieną įrašą. Dažnai apie oro sąlygas, kas užduota namų darbams, bet retkarčiais apie įvykius Lietuvoje ir tai, ką jis perskaitė (arba dar įdomiau – ko nerado paminėta) laikraščiuose. Kadangi svetainėje epaveldas.lt galima rasti beveik visą tarpukario Lietuvos periodiką, tai būna labai įdomu susirasti konkrečius minimus straipsnius ir juos paskaityti.

Jau ne pirmą kartą vartant tuos senų laikraščių atvaizdus į akis krenta vienas labai didelis skirtumas nuo dabartinės spaudos. Ne, ne reklamos trūkumas: ten galima rasti ir loterijų skelbimų, bei kvietimų įsigyti kosmetikos, ar Ūkio banke pasidėti indėlį. Netrūksta net ir nuotraukų, tik jos, aišku, nespalvotos, ir jų mažiau. Skiriasi turinys: ten beveik viskas apie užsienio naujienas! Štai 1937-ųjų metų kovo 2-osios (pasirinkau, kad būtų pirmas kovo antradienis) „Lietuvos žinių“ numeris užsienio aktualijoms ir naujienoms skiria net 5-5,5 puslapio iš dešimties. Perverčiau šios dienos „Lietuvos rytą“: užsienio aktualijoms skirta vargani 3 puslapiai iš 24-ių.

Esu girdėjęs tokią teoriją, jog užsienio naujienomis laikraščiai dažniausiai užpildo tuščius plotus, nes tai pigu ir efektyvu. Užsienio naujienų visada daug, bet jos skaitytojui nebūtinai įdomios. Bet pažvelgus į pirmuosius keturis „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ryto“ puslapius neatrodo, jog prieš 76 metus užsienio naujienos būdavo nugrūdamos į kampą. Straipsnius apie Lietuvą nuspalvinau žaliai, mėlyni – reklama, raudona – užsienio naujienos, geltona – romano ištrauka (paspaudus didinasi). Straipsniai apie Lietuvos aktualijas buvo skelbiami ir prie Smetonos: mano skaičiavimais, jie šiame „Lietuvos žinių“ numeryje užėmė apie 35 procentus ploto, bet jie buvo paliekami antrajai laikraščio pusei, tad sunkoka tokį straipsnių išdėliojimą suversti tuometinei spaudos cenzūrai.

1937 kovo 2, Lietuvos žinios
1937 kovo 2, Lietuvos žinios

2013 kovo 5, Lietuvos rytas
2013 kovo 5, Lietuvos rytas

Kita vertus, dabartinėje Lietuvos žiniasklaidoje iš tiesų labai retai galima užtikti detalesnių nuomonių apie užsienio įvykius, laikraščiai ir radijas dažniausiai pasakoja tik apie labai nedaug užsienio šalių. Dėl to labai mėgstu važiuodamas mašina klausytis BBC – kada paskutinį kartą girdėjote diskusiją apie rinkimus Kenijoje ar Hugo Chavezo sveikatos būklę lietuviškose radijo stotyse? Net ir socialiniuose tinkluose sukamės aplink tuos pačius lietuviškus įvykius. O, va, Aistės Paulinos studentas savo 1937-ųjų dienoraštyje mini straipsnį apie tai, kodėl vyskupai remia Franko Ispanijoje.

Andrius Tapinas: Vilko valanda

Manau, kad Andriaus TapinoVilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan.). Tame nėra nieko blogo, tiesiog mano lūkesčiai besitikint Umberto Eco stiliaus intrigos senoviniame Vilniuje (kad ir su patobulintomis garo mašinomis ir stympankine fantazija) prasilenkė su rezultatu.

Kaip minėjau, labiausiai man patiko knygos istorinis prieskonis ir daugybė užuominų į dabartinius įvykius bei reiškinius: yra ir Venskienė, ir Vilniaus senamiesčio Rožė. Skaitant knygą tos užuominos kelia didelį pasitenkinimą, taip ir nejučia sau į ūsą šypsaisi lėtai kinkuodamas galvą „taip, taip, žinau, ką turėjai omenyje“. Lieka tik klausimas, ar tos užuominos į dabartinius reiškinius išliks aktualios ir suprantamos po kokių dešimties metų, mat be šio kultūrinio sluoksnio „Vilko valanda“ taptų tik lėkštoka nuotykių knyga. Pasikartosiu, bet susidariau įspūdį, jog ji labiau apie dabartinį, o ne senovės Vilnių.

Patys nuotykiai per daug manęs nebedomina, bet tikiu, jog „Vilko valanda“ galėtų būti populiari tarp paauglių ir visai puikiai pakeistų savo laiku populiarias indėnų istorijas. Veiksmo daug, jis greitas, tik ganėtinai plokščias, bet tikriausiai ir nebuvo tikslo kurti sudėtingų personažų su labai įvairiapusėmis asmenybėmis. Tiesiog neįtaikau į tikslinę auditoriją, tad sunku ką ir komentuoti.

Tikiu, kad ši knyga galėtų skaitytoją sudominti Vilniaus istorine geografija ir leisti jam visai smagiai praleisti keletą vakarų nuotykių pasaulyje. Bet aš iš jos norėjau daugiau.

ATNAUJINIMAS: VenSkienė, o ne VenCkienė.

Ekonomikos įdomybės: kartais padirbti pinigai tampa tikrais

Užtikau dar vieną istoriją iš įdomiosios ekonomikos srities, kuria knieti pasidalinti. Pasirodo, niekuo nepadengta valiuta be jokios centrinio banko priežiūros nebūtinai veda prie amžino nuvertėjimo ir hiperinfliacijos.

Ekonomistai L. H. White ir W. Luther akademiniuose straipsniuose rašo apie labai įdomią Somalio ekonominę patirtį po 1991 metų valstybės griūties. Natūralu, jog po valstybės žlugimo centrinis Somalio bankas nebeatliko jokių funkcijų, tad negalėjo ir vykdyti pinigų pasiūlos valdymo. Keista, bet visai netikėtai šioje šalyje atsirado visai natūrali pinigų pasiūlos sistema, kuri, po didelės pradinės infliacijos, galų gale stabilizavosi ir pasiekė pusiausvyrą. Nesant valstybės, kuri reguliuotų pinigų pasiūlą, o kartu ir baustų už pinigų padirbinėjimą, Somalio gyventojams pasirodė pelninga samdyti užsienio spaustuves, kad jos spausdintų padirbtus vietinius Somalio banknotus, kurie buvo naudojami iki 1991-ųjų metų: šios padirbtos kupiūros buvo importuojamos ir iškišamos už gryną pinigą (atleiskit už kalambūrą). Aišku, tai negalėjo atsiliepti tokių banknotų vertei: 1000 Somalio šilingų buvo verti 30 JAV centų 1991-aisiais, bet 2008-aisiais jų vertė tebuvo 3 JAV centai. Bet infliacija stabilizavosi, nes pinigų padirbinėtojai turėjo taikytis prie tam tikrų apribojimų: Somalio gyventojai priimdavo tik tokio dizaino (ir nominalo) kupiūras, kurios cirkuliavo iki 1991-ųjų, tad stambiausio banknoto spausdinimo kaštams beveik susilyginus su jo verte, pinigų pasiūla natūraliai nuslopo. Taigi, Somalio šilingo vertė krito tol, kol nesusilygino su popieriaus, dažų, spausdinimo ir logistikos kaštais. Net ir pinigų padirbinėtojai turi galvoti apie savo išlaidas.

Gana keista, bet taip valstybėje be valdžios visiškai natūraliu būdu gali susikurti stabili monetarinė sistema, kurioje pinigai turi maždaug tokią vertę, kaip ir jų gamybos kaštai. Dažniausiai tai būna ankstyvose valstybėse, kur atsiskaitymo priemonė yra koks nors auksas ar kitas brangusis metalas ir monetos svoris atitinka jos vertę, bet, stiprėjant valdžiai, brangiųjų metalų kiekis monetose dažniausiai mažinamas ir pinigų vertė tolsta nuo jų gamybos kaštų.

Beje, Somalis įdomus ir tuo, jog joje labai puikiai veikia mobiliojo ryšio bendrovės, nors joms nereikėjo nei jokių licencijų, nei leidimų statyti mobiliojo ryšio bokštus (nes nebuvo valdžios, kurios reiktų to prašyti). Net ir ekstremalioje laisvojoje rinkoje įmanomos ilgalaikės investicijos į tinklo plėtrą.

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Naujų būstų pasiūla Vilniuje

Analizuojant būsto rinką Amerikoje dažnai galima sutikti tokį visai naudingą rodiklį, kuris neblogai indikuoja būsto rinkos tendencijas: imamas šiuo metu rinkoje esantis naujų namų (būstų) kiekis ir padalinamas iš vidutinio per mėnesį parduodamų būstų skaičiaus. Taip gaunama naujų būstų pasiūla mėnesiais, kuri šiuo metu JAV siekia apie 4,9. Būsto krizės įkarštyje šis rodiklis JAV buvo pasiekęs 12 mėnesių, o nuo 2008-ųjų pabaigos nuosekliai pradėjo mažėti, kol 2012-aisias aprimo besiblaškydamas tarp 4 ir 5 mėnesių.

butu atsargos

Diskutuojant su kolegomis iš Inreal apie Vilniaus nekilnojamo turto kainų tendencijas, pabandžiau sumesti kažką panašaus į JAV taikomą rodiklį ir Vilniaus naujų būstų rinkai. Gavosi gana įdomus grafikėlis, kuris labai aiškiai rodo, jog nuo 2011-ųjų metų pradžios nuosekliai kaupėsi naujų būstų pasiūla, mat pasinaudoję kainų stabilizavimusi ir šiokiu tokiu paklausos atsigavimu, vystytojai atšildė ar naujai pradėjo vystyti nemažai projektų. Tad, nepaisant gerėjančios ekonominės situacijos ir paklausos pagyvėjimo, naujų būstų kainos Vilniuje į viršų nešoktelėjo, o mindžikavo vienoje vietoje, kol pernai metų viduryje nepradėjo kristi.

Įdomu ir tai, jog būstų pasiūlos ir paklausos santykis rodo, jog pernai buvome pasiekę beveik tokį patį tašką, kaip NT stagnacijos 2009-ųjų pabaigoje viršūnėje, kai vystytojai galėjo tikėtis parduoti savo būstų pasiūlą vidutiniškai per dvejus metus. Tiesa, kainos pernai metais taip staigiai nekrito, nes, matyt, vystytojai ne tokie užsiskolinę ir gali kantriau laukti pirkėjų. Situacija nuo 2012-ųjų vidurio lyg ir gerėja, tokiais pardavimų tempais pasiūla būtų išsemta per 24 mėnesius, o nebe per 27, bet kol kas neatrodytų, jog artimiausiu metu rinkos bumas labai tikėtinas.

Iš pažiūros, 24 mėnesių pasiūla, lyginant su 5-ių mėnesių rodikliu JAV atrodo labai baisiai, bet tai tikriausiai nelabai palyginami dalykai: skiriasi metodika, be to tikėtina, jog JAV pradedama parduoti jau pastatytus būstus, kai Inreal pasiūlą skaičiuoja pagal esamus skelbimus (o šie atsiranda vos tik prasidėjus statyboms). Į Vilniaus skaičius reikia žvelgti atlaidžiai ir dėl to, kad Vilniaus rinka nėra labai didelė, ir net vienas naujas namas daug ką lemia: kartais vidutinės pasiūlos kainos nukrenta ne dėl to, kad atpigo butai, bet dėl to, kad atsirado naujas ekonominės klasės projektas, kuris sumažino vidutinę Vilniaus būstų pasiūlos kainą. Sandorių kiekiai irgi interpretuojami iš skelbimų pokyčių, tad duomenys nėra tokie patikimi, kaip iš Registrų centro. Bet, tikiuosi, tendencijas šie skaičiai parodo. Bent jau į tą pusę.

Keistų ekonomikų istorijos: Tuvalu

Kartais užtinku tokių istorijų apie ekonomiką, jog sunku jomis nepasidalinti. Neseniai teko skaityti apie vieną mažiausių pagal gyventojų skaičių (mažesnės tik Vatikanas ir Nauru) pasaulio valstybę Tuvalu, kurią viduryje Ramiojo vandenyno sudaro keletas toli viena nuo kitos nutolusių salų. Tuvalu iki 1978-ųjų buvo Britanijos kolonija, tačiau vėliau gavo nepriklausomybę. Šalyje gyvena tik 10,5 tūkstančio gyventojų (taigi, šiek tiek mažiau nei Gargžduose), o tos jų salos taip toli nuo bet ko, jog net ir turistų į šią valstybę kasmet užsuka gal tik apie tūkstantį. Iškasenų irgi nėra, tad nenuostabu, jog ekonomikai vystytis sunkoka. Iki 2000-ųjų Tuvalu net nebuvo Jungtinių Tautų nare, nes jai buvo prabanga mokėti 20,000 JAV dolerių metinį narystės mokestį.

Sako, jog šios mažos valstybėlės ekonominis gyvenimas apsivertė 1999-aisiais, kai pas juos apsilankė vienas Kanados verslininkas, ir pasiūlė iš jų nupirkti visą šaliai priklausantį .tv domeną, mat kaip ir kiekviena nepriklausoma valstybė, Tuvalu turėjo teisę valdyti savo atskirą šalies interneto vardų sritį. Tuvalu sudarė sandėrį, kuriuo gavo 20% administruojančios adresų sritį kompanijos akcijų bei 50 milijonų JAV dolerių (buvo susitarta, jog kas ketvirtį dešimtį metų bus sumokama po milijoną JAV dolerių). Penkiasdešimt milijonų dešimčiai tūkstančių žmonių yra visai nemenki pinigai: jų užteko ir keliams nutiesti, ir pastatyti mokyklą bei prailginti oro uosto nusileidimo taką. Šių investicijų dėka Tuvalu pirmą kartą tapo žemės ūkio produkcijos (kopros bei žuvų) eksportuotoja, kai kuriose salose pirmą kartą atsirado elektra. Ir pirmą kartą šalyje atsirado pakankamai pinigų, kad būtų galima pasiprašyti Jungtinių Tautų narystės. Galima sakyti, jog šiai valstybėlei nuskilo.

tuvalu gdp

Istorija graži, pažvelgus į BVP grafiką, irgi atrodo, jog viskas aišku: iki pat sandorio dėl adresų srities BVP augo vangokai, o po to ėmė ir stryktelėjo į aukštumas. Ėmė augti eksportas, investicijos davė vaisius. Tik pradėjus knistis giliau bei ieškoti daugiau informacijos apie šį ekonomikos stebuklą visgi paaiškėjo, kad tikriausiai tas sandoris nebuvo toks jau fantastiškai apverčiantis Tuvalu ekonomiką. Jei skaičiuosime Tuvalu BVP ne JAV doleriais, o australiškaisiais (kuriuos vietiniai laiko savo valiuta), tai pastarųjų trejų metų realus BVP vidutiniškai smuko po 1 procentą kasmet, o Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, šalis gyvena daugiausiai iš Britanijos, Australijos ir JAV paramos, sunkiai balansuoja biudžetą, ir jeigu stipriau sujudės valiutos kursas, tai neišvengs ir tolimesnės recesijos. Žodžiu, iš šios istorijos išmokau tik tiek, kad gražiomis istorijomis lengvai tikėti nepageidautina, reikia pačiam tikrinti faktus, kartu nepamirštant, jog valiutos kursų svyravimai gali daryti žymią įtaką BVP skaičiavimams.

Patricia Crisafully: Rwanda, Inc

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

Rwanda, Inc“ labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą „Why Nations Fail“, nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į „geradarį diktatorių“, kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją – sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.

Daron Acemoglu: Why Nations Fail

Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau.

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol “liaudis” jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą – išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction – naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo – panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant “stiprios rankos” politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.

Nekilnojamas turtas – ar ne per daug į jį investuojame?

Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.

Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas. Bet jei pažiūrėtume į standartinės lietuvių šeimos balansą, didžiausias dominuojantis turtas jame bus jų butas ar namas, ir, tikėtina, jog jis sudarys arti 80 ar dar daugiau procentų viso šeimos turto. Lietuviai vos ne labiausiai Europoje linkę turėti nuosavą būstą: jį turi 89 procentai gyventojų, o nuomojasi tik 3 procentai. Finansinės teorijos požiūriu, ypač didelę savo portfelio (t.y. turto) dalį sudėti į vieną aktyvą neracionalu. Bet, kaip minėjau, teorija nuo praktikos dažnai skiriasi. Aišku, nuosavo būsto turėtojais mes visi tapome per čekinę privatizaciją, bet neracionali meilė nekilnojamam turtui, iškeliant šią turto klasę virš visų kitų, labai gaji mūsų galvose.

Beje, Europos Sąjungoje tendencija gana aiški: kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau besinuomojančių būstą. O tie kraštai, kuriuose savo būsto turėjimas yra norma, dažniausiai turi didesnį nedarbą: jei nuomojiesi būstą, tai visai nesunku imti ir persikelti į kitą miestą, kur darbo yra, tuo tarpu jei turi nuosavą, tai psichologiškai sudėtingiau. Pagalvoti verta.

Kodėl finansų sektorius neatlieka savo darbo

Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių.

Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai. Net ir šiaip turėdami kažkiek santaupų, žmonės dažniausiai neplanuoja jų visų išleisti per artimiausią mėnesį, todėl yra linkę dalį jų investuoti ilgesniam laikotarpiui. Iš kitos pusės turime ilgalaikio kapitalo vartotojus: verslą, kuris nori įgyvendinti ilgalaikius plėtros planus (retai kada galima įgyvendinti ambicingą plėtros projektą per greičiau nei metus), būstą norinčius įsigyti žmones ir panašiai. Dažniausiai tie, kas nori skolintis pinigus, juos nori pasiskolinti ne mėnesiui, o ilgesniam laikotarpiui.

Gerai subalansuotoje finansų rinkoje problemų nekyla, nes finansų institucijos neblogai atlieka tarpininkavimo vaidmenį ir „suveda“ tuos, kurie nori investuoti ilgam su tais, kurie nori ilgam skolintis. Čia ypač svarbų vaidmenį turi pensijų fondai ir gyvybės draudimas, nes jų dalyviai patiki jiems ilgalaikes lėšas, kurias jie gali naudoti patenkinant ilgalaikio kapitalo vartotojų poreikius (pirkdami jų leidžiamas akcijas ir obligacijas). Pensijų fondai ir draudikai dažniausiai „sutrumpina“ lėšų trukmę, nes jų įsipareigojimai investuotojams (t.y. kiek žmogui liko iki pensijos ar gyvybės draudimo išmokos) yra vidutiniškai ilgesni nei jų investicijos (obligacijų trukmė). Bankų verslas yra surinkti trumpalaikes lėšas (indėliai retai kada būna ilgesni nei vieneri metai) ir perskolinti jas ilgesniam laikotarpiui, taigi jie, atvirkščiai nei pensijų fondai ir draudikai, „ilgina“ lėšų trukmę.

Oliver Wyman studijoje teigiama, jog šios krizės išdava yra ta, jog net normalūs ilgalaikiai investuotojai pradėjo elgtis lyg investuotų trumpuoju laikotarpiu: investicijų likvidumas tapo labai svarbus, tad net jei pinigų tau reikės už 20 metų, pradedi dėlioti tik keleto mėnesių trukmės indėlius. Kai rinkoje sumažėja lėšų, kurias galima investuoti ilguoju laikotarpiu, tai natūralu, jog kenčia tie, kam reikia ilgalaikio finansavimo. Turime dabartinę situaciją: bankai pertekę trumpalaikiais pinigais, bet ilgalaikių paskolų išdavinėti nenori. Gal ir norėtų, bet banko rizikos valdymas yra labai svarbus ir negalima turėti labai didelių investicijų ir įsipareigojimų trukmės neatitikimų. Tiksliau, Oliver Wyman teigimu, tai anksčiau gal ir buvo galima, bet dabartinis sugriežtėjęs bankų reguliavimas to taip lengvai nebeleidžia. Ilgalaikių investuotojų sumažėjo dar ir dėl nepalankios ilgalaikiems investuotojams mokestinės aplinkos bei kitų faktorių, bet svarbiausiais visgi yra šiuolaikinė ilgalaikių investuotojų baimė.

Iš tiesų, užsitikrinti ilgalaikį finansavimą tiems patiems bankams yra labai sunku: kone kas antras bankas vakaruose jaustųsi dar geriau, jei galėtų lengvai pasididinti kapitalą ar išleisti nemažai ilgalaikių obligacijų, bet pirkėjų tokioms investicijoms nėra. Atrodytų paradoksas, bet taip jau gaunasi, jog trumpalaikių lėšų, kurios nieko neuždirba, pilna, o juos užsitikrinti ilguoju laikotarpiu neįmanoma.

Lietuvoje tikriausiai dar blogiau, nes per šią krizę finansų sistema prarado du labai svarbius ilgalaikio finansavimo instrumentus: pensijų fondams buvo stipriai sumažintos įmokos, o po DNB skandalų bankams stipriai užsivėrė įvairiausių struktūrinių obligacijų rinkos. Anksčiau bankai leisdami su akcijomis susietas obligacijas prisitraukdavo gana nemenkas lėšas (obligacijų trukmė būdavo 2-3 metai, taigi, žymiai ilgesnė nei indėlių). Nesakau, kad tai buvo geri instrumentai investuotojams, bet bankų balanso trukmės valdymui tai turėjo būti nemenka paspirtis. Kol neatsiras ilgalaikių investuotojų, tol ilgalaikis kreditavimas stipriai nepajudės, o besikaupiantys trumpalaikiai indėliai tikriausiai nebus investuojami.