David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“

Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą.

Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, nes tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi
Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, mat tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi

Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. O Ogilvy biuras tikrai neprimena stereotipinio „kreatyvų“ rinkinio: etika, ilgos darbo valandos, mokslinis požiūris yra būtini. Tai ne tas pasaulis, kur paskutinę minutę kam nors kyla mintis apie labai patrauklią reklamą, kuri staiga susikuria pasaulinį prekės ženklą: Ogilvy nuomone, kiekvienas reklamos niuansas turi būti nuosekliai ištestuotas, jis turi atitikti geriausias praktikas ir paremtas moksliniais tyrimais. Reklaminis tekstas turi ne šiaip „iš dangaus“ (o gal ir „iš butelio“) gimti kūrybinio darbuotojo galvoje: jo ilgis, šriftas, žodžių tvarka ir parinkimas turi būti gerai apgalvoti, ištestuoti su bandomąja auditorija ir tik tada išrinkti geriausi variantai. Reklamoje kūrybos nėra tiek jau daug, darant gerą reklamą mokslinis požiūris labai praverčia.

Dėl to Ogilvy teigia, jog pačios geriausios reklamos yra ne tos, kurios laimi Kanų liūtus, o tos, kurios realiai daugiausiai padidina pardavimus – o jos dažniausiai nebūna tokios linksmos ar kūrybiškos. Iš tiesų, tai gera pamoka: kad ir ką bedarytum, nereikia pamesti iš akių savo tikrojo tikslo – juk ne Kanų liūtai maitina reklamos agentūras. Man patinka tas Ogilvy.

Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?

Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.

Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.

Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).

Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.

Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.

Ekonominės Indijos bėdos

Jeigu politika besidomintis pasaulis šiuo metu daugiausiai stebi Siriją vis spėliodamas kada į ją pasipils raketų lietus, finansų rinkų dalyviai šiuo metu daugiausiai dėmesio kreipia į kitą valstybę: Indijoje vyksta valiutos krizė. Indijos rupija nuo metų pradžios atpigo jau 19%, ir, atrodo, kasdien jos pigimas vis spartėja – vien šiandien ryte JAV dolerio atžvilgiu ji buvo atpigusi net 3.5% ir tik vėliau kiek sustiprėjo. Aišku, prie to prisideda ir neaiškumas dėl Sirijos, kuris pabrangino naftą: Indija importuoja 80 procentų energetinių išteklių, tad tai turėtų dar pabloginti ir taip jau ne kokią mokėjimų balanso situaciją.

Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu
Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu

Indija kažkiek gali būti pavyzdžiu toms šalims, kurios nenoriai daro reformas, tačiau tuo pačiu visiškai nevengia piktnaudžiauti biudžeto subsidijomis ir kitokiomis išlaidomis. Indijos biudžeto deficitas pastaruoju metu siekė beveik 5% procentus nuo BVP, o išlaidos subsidijoms maistui dar prieš kelias dienas buvo padidintos 25 procentais – 70 procentų gyventojų gauna maisto subsidijas. Šios subsidijos leidžia 800 milijonams gyventojų kilogramą grūdų nusipirkti už 10 JAV centų, kai kviečių rinkos kaina pasaulyje siekia apie 25 JAV centus: kritikai teigia, jog toks subsidijų padidinimas yra tik ruošimasis kitais metais vyksiantiems rinkimams – Indijos gyventojai skurdūs ir tokie žingsniai didina vyriausybės populiarumą.

Tiesą sakant, Indijos vyriausybei surinkti daugiau mokesčių nėra taip lengva: tai labai keista šalis, kurioje neformali ekonomika sudaro labai didelę dalį BVP. Manoma, kad neformalioje ekonomikoje, be jokių darbo sutarčių, Indijoje dirba 8590 procentų darbo jėgos! Daugiausiai jie darbuojasi žemės ūkio sektoriuje arba šiaip sukasi kaip išmano, ką nors meistraudami ar pardavinėdami. Gal tai ir nėra labai blogai: visgi jei mokesčių nereikia mokėti ir darbo rinka tokia lanksti, kad nėra net darbo sutarčių, tai turėtų būti laisvosios rinkos šalininkų rojus? Deja, visa tai galioja tik labai smulkiam verslui. Jeigu tik norima užsiimti kuo nors didesniu, Indijos verslininkai labai greitai atsimuša į giliai įsišaknijusią biurokratiją ir klestinčią korupciją. Galima sakyti, jog laisva, be suvaržymų rinka galioja tik tol, kol verslas nelabai ką uždirba, o į stambesnį veslą žiūrima skeptiškai.

Indijos ekonomika vis dar auga gana sparčiai, nors prognozuojama, jog augimas turi sulėtėti iki 3.5% per metus. Indija, nors ir turi 1,2 milijardo gyventojų, tėra tik 10-a didžiausia ekonomika pasaulyje. Iki šiol ekonomikos augimui padėjo ir užsienio investuotojų pinigų srautai, kurie po JAV Federalinio rezervų banko užuominų apie tai, jog svarstoma mažinti skatinimo priemones, pradėjo tekėti priešinga kryptimi. Atsitraukiantys pinigų srautai ir dėl Sirijos kylančios naftos kainos Indijos rupijai neleis atsikvėpti, jeigu tik Indijos centrinis bankas nesiims ryžtingų veiksmų.

Sirijos košė

Geopolitikoje nusituokiu labai nedaug, bet tai, kas vyksta su Sirija, yra labai įdomu. Taip ir norisi įsižnybti sau ir įsitikinti, ar čia nedalyvaujame kažkokiame itin dideliame Twilight Struggle žaidime (beje, labai geras strateginis stalo žaidimas apie Šaltąjį karą – užsikabinau nemenkai). Artimieji Rytai visada buvo susipynusių interesų kamuolys, ir jį nelengva suprasti, juo labiau išnarplioti.

Rusija remia Siriją nuo senų laikų ir turi ten vienintelę karinę jūrų bazę Viduržemio jūroje, nors iš ten neseniai atšaukė visus savo karius. Sirija yra svarbus Rusijos ginklų pramonės klientas, perkantis sudėtingas priešlėktuvines bei raketines sistemas: jau vien tai reiškia, jog Siriją be aukų užimti sunkiai įmanoma, juolab, kad armija gali nesidrovėti panaudojant cheminį ginklą, kurio yra apsčiai. Siriją remia ir Iranas (per Hezbollah). Iranui Sirija reikalinga dėl planuojamo Irano-Irako-Sirijos dujotiekio, kuriuo Iranas galėtų pasiekti Europos rinkas. Yra ir Vakarų remiamas alternatyvus projektas: dujas Europai iš Kataro dujotiekiu teikti per Saudo Arabiją, Jordaniją, ta pačią Siriją ir Turkiją, tuo pačiu nutiesiant ir atšaką į Izraelį ir taip jam garantuojant energetinį saugumą. Vienareikšmiškai, Vakarai suinteresuoti tuo, kad Iranas netaptų svarbia dujas eksportuojančia jėga.

Sirijos sukilėlių rėmėjai – Kataras ir Saudo Arabija. Be religinių priežasčių, jų interesai sutampa su JAV: Iranas netampa stambiu konkurentu ir praranda įtaką Sirijoje. Sirijoje Vakarų įtakos nori ir Izraelis, nes jo patirtis su Sirija ir Libanu nėra pati geriausia (Sirijai priklausančios Golano aukštumos vis dar okupuotos Izraelio).

Financial Times sako, kad Rusijos interesai ne vien prekyba grįsti. Atsispirti Vakarams ir vėl pasijausti rimta bei svarbia valstybe pasaulyje Putinui yra labai svarbu, tai jo Rusijos modelio lipdymo siekiamybė. Šiuo metu, kai Rusijos ekonomikai gresia sulėtėjimas, užsispirti bei laikyti geopolitinį frontą ypač aktualu. The Telegraph vakar rašė apie tai, kad Saudo Arabija Rusijai buvo peteikusi įdomų pasiūlymą: jei jie atsisakytų savo spyriojimosi dėl Sirijos, Rusija de facto galėtų tapti OPEC nare, naftos kainos būtų pakeltos (o tai paskatintų Rusijos lėtėjantį ekonomikos augimą), rusai išlaikytų savo bazę Sirijoje ir nieko bloga nenutiktų Sočio žiemos olimpiados metu – suprask, jog čėčėnus mes pakontroliuosim, bet jei atsisakot tokio puikaus pasiūlymo, už juos neatsakom. Jei iš tiesų Putinui tai garbės reikalas, nenuostabu, kad Sirijos rusai greitai nepaleis.

Ir kas iš visos šios košės? Rinkoms tokie neaiškumai nepatinka, todėl akcijos šiandien Dubajuje krito 7%, nafta ir auksas brango. Nors jei rusai nepriėmė Saudo Arabijos pasiūlymo, nafta tikriausiai neturėtų ilgai užsilaikyti aukštumose. Kaip minėjau, geopolitikoje nusimanau nedaug, ir naršant po įvairius šaltinius labai nesunku nukrypti į konspiracijos teorijas bei sunku įsitikinti šaltinių rimtumu. Ką rekomenduotumėte paskaityti, kad geriau suvokti šį konfliktą?

Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas

Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.

Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.

Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.

Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.

Carl von Clausewitz: On War

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.

Roy F. Baumeister: Willpower

Prisimenant zefyro testą, psichologai mano, jog tie vaikai, kurie turi stipresnę valią atsispirti pagundoms ir siekti ne vien momentinių tikslų, gyvenime pasiekia žymiai daugiau nei tie, kurių valia silpnesnė. Šioje psichologo Roy Baumeister knygoje apie valią teigiama, jog valios turėjimas ar neturėjimas nebūtinai yra įgimtas: valią, kaip kokį raumenį, galima treniruoti ir ugdyti.

Bėda tame, kad šiuolaikinėje vakarų kultūroje vaikų valios ugdymui yra skiriamas labai mažas dėmesys. Kaip tik atvirkščiai, yra džiaugiamasi jau vien tuo, kad vaikai kur nors sudalyvavo, dėl politinio korektiškumo nėra skatinama sureikšminti pasiektą rezultatą (kuris dažniausiai labai tiesiogiai koreliuoja su įdėtomis pastangomis). Vaikai nuolat giriami, jie greitai apdovanojami: iš dalies dėl pačių tėvų nekantrumo, bet kartu ir dėl to, kad atsakyti vaikui kažkaip tapę neįprasta. Tai turi tam tikrų neigiamų pasekmių: vaikai nesimoko siekti ilgalaikių tikslų, yra pratę viską gauti čia ir dabar, todėl vėliau lengvai lenda į kreditinių kortelių skolas, negali nuosekliai siekti ilgalaikių tikslų, tikisi, jog valstybė ar tėvai turi jiems viską duoti. Vakarų pasaulyje vaikai ugdomi taip, kad jiems niekada netruktų pasitikėjimas savimi, tačiau tyrimai rodo, jog vien tik pasitikėjimas savimi prie geresnių rezultatų neveda: egzaminus geriausiai išlaiko ne tie, kurie turi geriausią nuomonę apie save, o tie, kurie daugiausiai laiko praleido mokydamiesi.

Valia, gebėjimas susikoncentruoti gali būti ugdomas: jis stiprėja jį treniruojant. Tik nereikia iš karto norėti stulbinančių rezultatų – lyg koks raumuo, įtemptai naudojant valią ji „pavargsta“, tad jai irgi reikia poilsio. Todėl dažniausiai sunku vienu kartu radikaliai pakeisti savo dietą ir numesti daug svorio: po kokios savaitės valios pastangų, vėl labai lengva nuklysti į pyragėlių ir sočių steikų pasaulį. Dėl tos pačios priežasties dažniausiai niekam nepavyksta įgyvendinti krūvos Naujaisiais metais pasirašytų pažadų: tiesiog tikslų per daug, o valios per mažai. Bet po truputį siekiant nedidukų tikslų ir ugdant valią, galima pasiekti nemažai: gal pradžioje neverta teigti, jog mesiu rūkyti, o pakanka sau pasižadėti nerūkyti vieną dieną – taip, dienos pabaigoje jausiesi pasiekęs kažką konkretaus ir įgysi didesnio pasitikėjimo savo valią.

Aš dažniausiai su valios trūkumu susiduriu atidėliojant darbus. Juk prokrastinacija tokia saldi: net ir šį įrašą atidėliojau porą dienų. Baumeister turi visai neblogų patarimų, kaip su tuo kovoti: nuo tos pačios getting things done metodikos, kurios esmė yra darbo suskaidymas į mažus žingsniukus iki labai į pomidoro techniką panašių patarimų – tiesiog atsisėsk ir viską pamiršęs dirbk. Patiko vieno rašytojo nusistatymas kiekvieną dieną porą valandų paskirti rašymui: per šias dvi valandas galima veikti tik du dalykus – arba rašyti, arba visiškai nieko neveikti. Juk būna, jog įkvėpimo nebūna, bet to nereiktų bijoti, tiesiog dvi valandas reikės sėdėti spoksant į vieną tašką ir nieko neveikiant. Dažniausiai tokiais atvejais įkvėpimas visgi ateina, nes nieko neveikti yra labai labai sunku. O streso dėl „rašytojo užsiblokavimo“ nebūna.

Bendrai kalbant, tai visai nebloga populiariosios psichologijos knyga, paliekanti norą ugdytis savo valią.

 

Ieškomos įdomios ir kilnios idėjos. Ir parduodamas sklypas.

Mūsų kaimynai pardavinėja sklypą Kernavėje. Pardavinėja ne šiaip sau: moderniai, per Facebook‘ą. Bet įdomiausia tai, jog, pardavus sklypą, tūkstantį litų norėtų skirti kokiai nors įdomiai, kilniai ar gražiai idėjai. Ir jie visai rimtai.

Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero
Perki sklypą – jautiesi prisidėjęs prie kažko gero

Sklypo man nereikia, bet mintis dalį pinigų skirti įdomiai idėjai mane užkabino: juolab, jog ji priverčia apie labdarą pagalvoti visai nauju kampu: iš tiesų, vaikų namams, gyvūnų prieglaudoms ir panašioms įstaigoms dažnai nesunku surinkti labdaringas aukas, nes juk kas gali būti tokios kietos širdies, kad nepadėtų vargšui vaikui ar mielam kačiukui. Tuo tarpu galbūt yra daug kitų, ne tokių pastebimų, sričių, kur net nedidelė pagalba galėtų nuversti kalnus ar pakeisti pasaulį. Į lėšas, skiriamas labdarai, galima žiūrėti kaip į investiciją ir ieškoti tų „neįvertintų“ idėjų, kurios galėtų atnešti didžiausią grąžą, o tada kūrybingai panaudojus net mažas sumas galima nemažai nuveikti.

Viena iš įdomiausių paskutiniu metu matytų idėjų, kuri brangiai nekainuoja, bet suteikia daug džiaugsmo – anoniminis sūpynių fondas, kuris tyliai tyliai, niekam nepastebint, Vilniuje gamina ir kabina sūpynes. Rasti jas galima netikėčiausiose vietose: pats mačiau prabėgdamas pro šalį, kaip suaugę žmonės, jas užtikę ant jų užsiropščia ir pilni šypsenų supasi virš tekančio Neries vandens. Labai puiki, brangiai nekainavusi, idėja, kuri praskaidrins ne vieno žmogaus dieną. Geras išleistų lėšų atsiperkamumas.

Jei visgi tūkstantis litų yra per maži pinigai kažką rimtai nuveikti, galima pasekti investicinio banko Goldman Sachs pavyzdžiu: jie neseniai labdarai skirtas lėšas paskyrė ne kokiam nors labdaros fondui, o išleido juos labdaros lėšų rinkimo veiklai: išleidus kelis šimtus tūkstančių JAV dolerių žaidimo kūrimui, labdaros tikslams buvo surinkta 1.4 milijono JAV dolerių. Gal ir šį tūkstantį litų būtų galima panaudoti kaip biudžetą žymiai didesnių labdaros lėšų rinkimo kampanijai (vėlgi, aišku, kūrybingai ir smagiai).

Dar viena idėja, kuri mane vis žavi: pliušinių žvėrelių fondas. Berods JAV, Kanadoje ir Britanijoje yra labdaros fondų, kurie policininkus bei greitosios pagalbos medikus aprūpina pliušiniais žvėreliais, kuriuos šie padovanoja vaikams, patekusiems į bėdą. Juk vaikui, patekusiam į buitinio konflikto sūkurį, ką tik išgyvenusiam avariją ar dar kokią nelaimę, labai reikia draugo, kuris galėtų jį nuraminti ir paguosti, o psichologai sako, jog pliušinis meškiukas šią funkciją puikiai atlieka. Keliasdešimt litų kainuojantis žvėrelis gali puikiai nuraminti ir padėti pergyventi stresą. Atsiperkamumas lyg ir neblogas.

Mūsų kaimynai laukia idėjų, kaip išleisti tą tūkstantį litų. Na, ir kad nupirktumėt tą sklypą Kernavėje.

Dienoraščio 10-metis

Pasirodo, ėmiau ir pražiopsojau savo internetinio dienoraščio 10-metį: pirmojo išlikusio įrašo data yra 2003 metų balandžio 14-oji. Dešimt metų – tai trečdalis mano paties gyvenimo, tad tai visai nemažai. Per tuos metus keitėsi ir adresas (jis buvo pasiekiamas http://lietuvoje.lt/~moxliukas/, o vėliau http://moxliukas.esu.as), ir temos, ir stilius. Jei pačioje pradžioje buvau užkietėjęs kompiuterastas ir domėjausi tik programavimu, kompiuteriais ir viskuo, apie ką tais laikais rašydavo visų gykų mėgiama svetainė Slashdot, tai vėliau temos perėjo į finansus ir knygas. Žvelgiant į dienoraščio pradžią net sunku patikėti, jog turėdavau šitiek laiko rašyti po penketą ar net daugiau įrašų per dieną ir dalintis nuorodomis į straipsnius, kurie man patiko (nors mano komentarai neturėjo labai didelės išliekamosios vertės: jie tokie naivūs, vaikiški, kvailoki, pilni įsitikinimų, jog pasaulyje svarbiausia, jog visi naudotųsi atviro kodo programomis ir imtų programuoti Perlu). Vėliau tie įrašai retėjo, bet ilgėjo, tapo įžvalgesni. Nors, kartais susimąstai, ar po dar vieno dešimtmečio jie lygiai taip pat neatrodys juokingi ir naivūs.

Kartais būna sunku prisiversti save ką nors čia parašyti. bet tos pauzės gal ir natūralios: kartais tiesiog neturi kuo reikšmingu pasidalinti. Bet po dešimties metų dienoraščio pildymo galiu drąsiai teigti, jog tai daryti verta: rašymas padeda puikiai susidėlioti mintis, priverčia visapusiškiau pasidomėti kuria nors tema, prieš susidarant savo nuomonę. Be to, per šį dienoraštį susiradau daug pažįstamų, bei turiu savo paties minčių archyvą. O tai neįkainojama, kai nori pažvelgti, ką nuveikei per pastaruosius dešimtį metų.

Geopolitiniai Kipro finansai

Kipro parlamentas vakar atmetė keistokai drakonišką Kipro gelbėjimo planą, kuriuo ES ir TVF būtų paskolinusi taip reikiamų Kiprui pinigų su sąlyga, kad Kipras apmokestins stambius (t.y. virš €100k turinčius) indėlininkus vienkartiniu 9.9% mokesčiu, o smulkius – kiek mažesniu 6.75% tarifu. Paskutinę dieną buvo kilusių ir kitokių siūlymų: bent jau neliesti pačių smulkiausių indėlininkų, vietoj to didesnį tarifą taikant turtingiesiems, ar bent jau už nusavintas lėšas duoti indėlininkams bankų akcijų, bet po viso mėtymosi ir vėtymosi nieko gero neišėjo. Planas nepriimtas, Kipras liko be pinigų.

Planas vienkartiniu mokesčiu apmokestinti indėlininkus iš pradžių atrodo keistokas, bet jis gal net visai logiškas, turint galvoje, jog Kipras yra įvairių NVS šalių verslininkų mėgiama ofšorinė zona, leidžiančių jiems išvengti mokesčių ir atokiau nuo Rusijos (ar Ukrainos, ar Baltarusijos, ar kitos NVS narės) pareigūnų laikyti savo pinigus. Kipro bankinės sistemos turtas siekia 800 procentus Kipro bendrojo vidaus produkto. Teoriškai, toks vienkartinis mokestis imtų ir nurėžtų didelę dalį Kipro skolos, o skaudėtų ne paprastiems žmonėms, o stambiems užsienio indėlininkams. Bet siūlomame plane apmokestinti buvo norima ne vien tuos, kurie turi stambius indėlius, bet absoliučiai visus indėlininkus, tad nukentėjusi būtų net paprasta bobutė, kuri lyg ir turėtų pasitikėti indėlių draudimu. Po tokio plano gali būti sunku žmonės aiškinti, jog jų pinigai bankuose yra saugūs, nes yra indėlių draudimas: jis neužtikrina, jog vieną dieną valstybė ims ir nenusavins kažkokį procentą tavo banke laikomų lėšų. Dar keisčiau: investavę į Kipro obligacijas išliptų iš balos sausi, tad peršasi išvada, jog pinigus laikyti bebankruotuojančių valstybių obligacijose gali būti saugiau nei banko indėlyje.

Kipro gelbėjimo planuose labai svarbų vaidmenį vaidina Rusija; ir ne vien dėl to, kad Kipre sukasi daug rusų pinigų.  Visai ne keista, jog jie buvo pasipiktinę tokiu Europos Sąjungos Kipro gelbėjimo planu: juk iš tiesų, tikėtina, jog jį priėmus rusams tektų paploninti pinigines. Daug kompanijų šioje Viduržemio jūros saloje priklauso rusams, nemažai jų laiko ten pinigus, dauguma Rusijos maklerinių kompanijų prekiauja per savo dukterines kompanijas Kipre, nemažai rusiškos tarptautinės prekybos irgi eina per šią salą. Gal būt nuostoliai nuo Kipro indėlių mokesčio net nebūtų tokie dideli, gal būt daugiau būtų problemų vien dėl to, kad Kipro bankų sistema šiuo metu uždaryta ir neįmanoma vykdyti atsiskaitymus: juk verslas vis tiek turi suktis. Tiesa, jeigu iš tikrųjų yra taip, jog Kipre sukasi tik Rusijos šešėliniai ir korupciniai pinigai, Rusija tik turėtų trinti rankas dėl Kipro nelaimių: juk užsidarys viena didelė skylė ir Rusijos turtuoliai turės pinigus laikyti arčiau savęs, kur jie bus geriau pasiekiami valstybei.

Bet gali būti, jog čia didesnis žaidimas. Rusijos interesų šiame regione daug. Gazpromas paneigė, jog jis siūlo gelbėti Kiprą mainais už galimybes įsisavinti dujų telkinius Kipro vandenyse, bet vienareikšmiškai, natūralūs ištekliai rusus domina. Dar Rusiją galėtų dominti karinės jūrų bazės Kipre turėjimas, mat dabartinė jų bazė Viduržemio jūroje yra Sirijos teritorijoje, o tenykštis lyderis, besitęsiant pilietiniam karui, vis tampa tarp visų nepopuliaresnis. Taigi, finansiniame Kipro gelbėjime geopolitikos gali būti daugiau nei finansų.

O kol kas Kipro bankai lieka uždaryti. Nenuostabu, jog jiems vėl pradėjus veikti, pinigai didžiulėmis sumomis turi bėgti iš šalies. O net ir tik 10% staigus indėlių išėjimas parklupdytų bet kokią bankų sistemą, todėl kipriečiams būtinai reikia kuo greičiau rasti sprendimą. Nesvarbu, kad jų artimiausių obligacijų išpirkimas tik birželio pradžioje.