Irano valiutos krizė

Gali būti, jog pati svarbiausia paskutinių dienų pasaulinė naujiena yra ne taikiai ir demokratiškai praėję Gruzijos rinkimai, kuriuose pirmą kartą Gruzijos istorijoje per rinkimus savo valia bus pakeista valdžia, o tai, kas dedasi su Irano valiuta. Oficialus Irano rialo kursas vis dar yra 12,660 rialų už vieną JAV dolerį, nors jau sekmadienį juodojoje rinkoje JAV doleris jau kainavo beveik 30,000 rialų. Po tolimesnio pirmadienio ir šiandienos kritimo, už dolerį prašoma 37,500 rialų. Tokiais tempais Irano valiuta, o kartu ir Irano piliečių santaupos, labai greitai gali tapti bevertės, o jei valiutos krizė bus nepažabota, sunku pasakyti, kuo tai gali baigtis.

Vakar BBC kėlė versiją, jog valiutos krizė Irane prasidėjo dėl to, kad pagaliau pradėjo veikti ekonominės sankcijos. Dar kovo mėnesį Irano bankai buvo atkirsti nuo tarptautinės bankinės sistemos SWIFT, tad vykdyti tarptautinius bankinius pavedimus jiems tapo labai sunku (o kartu tai reiškia, jog sunku ir gauti pinigus už parduotą naftą). Manoma, jog jie vis dar turėjo būdų kaip vykdyti tarptautinius atsiskaitymus per Dubajaus (BBC versija) ar Kinijos bankus. Bet dabar keliama versija, kad kažkas su šiomis schemomis užstrigo, dėl to staiga Iranas ir pritrūko užsienio valiutos. Irano prezidentas taipogi linkęs kaltinti užsienio ekonomines sankcijas. Lygiai prieš metus rialas irgi staigiai atpigo, nes Dubajuje registruotas Noor Islamic bankas, per kurį, kaip manoma, būdavo atsiskaitoma už 60% Irano naftos pardavimo, atsisakė aptarnauti Iraną.

Kita galima versija, kodėl staiga Iranas pritrūko dolerių yra paprastesnė: pastaruoju metu sustiprėjusi karo tarp Izraelio ir Irano grėsmė privertė žmones savo santaupas keistis į rimtesnę valiutą (o tai galėtų daug ką pasakyti apie pačių Irano piliečių pasitikėjimą Irano ekonomine galia), ir tai greitai peraugo į sniego gniūžtės efektą, kai tik padidėjusi paklausa pradėjo kelti dolerio kainą. Oficialiu kursu galima pinigus pasikeisti tik labai ribotas sumas, ir tik tiems, kas išvyksta į užsienį bei kitais išimtinais atvejais (kurių nėra daug). Pinigų keitimas juodojoje rinkoje gali tapti kriminaliniu nusikaltimu.

Staigus valiutos kurso kritimas ir galima hiperinfliacija politinio stabilumo neprideda. Nors toks tikriausiai ir buvo sankcijų tikslas. Artėja kulminacija?

Knyga apie Kauno istoriją

Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną.

Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Zigmanto Kiaupos pirmasis Kauno istorijos tomas pradžioje lyg ir įtraukė, bet labai greitai pavargau nuo itin akademiško knygos stiliaus, kuriame yra žymiai svarbiau išsamiai pateikti kokio nors nežymaus XVI amžiaus miestiečio turėtų knygų sąrašą, nei pasvarstyti, kuo tas miestietis gyveno, ir kaip tos knygos pas jį atsirado. Sausa. Akademiška. Bet tikriausiai tokia ir yra šios knygos auditorija, į kurią aš sunkiai įsipiešiu.

Nors šiaip iš Kauno istorijos nemažai ko galima pasimokyti. Rašoma, kad viena didžiausių Kauno savivaldos bėdų jau XVI amžiuje buvo neskaidrumas: randama daug miestiečių skundų, jog miesto taryba jau 30 metų surenka mokesčius ir juos išleidžia, bet jokių ataskaitų miestiečiams apie tai nėra (beje, istorikas skundžiasi, jog nei vieno Kauno biudžeto iš XVI-XVII amžiaus neišliko – gal jie ir nebuvo sudarinėjami?). Be to, buvo pastebėta, kad valdininkai sau buvo pasiskyrę po 50 auksinų per metus atlyginimą, nors to miesto privilegijose ir nebuvo leista daryti. Kaip sakant, valdininkų neskaidrumas Lietuvoje turi gilias šaknis.

Kauno miestas buvo išskirtinis tuo, kad jame veikė Hanzos pirklių biuras, Nemunas buvo pagrindinis importo ir eksporto kelias. Tarp Kauno gyventojų buvo nemažai vokiečių (galbūt net apie pusė), šie dažniausiai užsiėmė didmenine prekyba. Pirklių verslas viduramžiais nebuvo lengvas – čia tik dabar atrodo, jog va, imi, nusiperki daug druskos Gdanske, atplukdai į Kauną, tris kart brangiau parduodi ir turtingas gali mėgautis viduramžiškais smuklių bei karčemų malonumais. Jau nekalbant apie tai, kad kelyje iš Gdansko į Kauną laivai dažnai skęsdavo (ypač Kuršių mariose), pakrantėse nestigo visokiausių plėšikų, o vos ne kiekvienas pakeliui esantis miestas susigalvodavo, kaip paimti kokius nors mokesčius: tai buvo privalu už saugų laivo pravedimą susimokėti, tai buvo per tų laikų lobistus išsirūpinamas valdovo įsakymas, jog visi praplaukiantys turi pasitikrinti pravežamos druskos kokybę ir svorį (aišku, kad ne už „ačiū“) ir panašiai. Kaune irgi galiojo savi įstatymai: pirklys prekes galėjo parduoti tik didmena Kauno piliečiui, neturėjo teisės pardavinėti savo prekių turguje. Dar buvo sugalvota, kaip gali iš pirklių uždirbti ir kiti: buvo neleidžiama atvykėliams pirkti turguje maisto produktų (eik į karčemą ir ten brangiai valgyk), negalima buvo pirkti nekilnojamo turto (miegok už pinigus toje pačioje karčemoje) ir panašiai. Jei savo prekes norėsi iš Kauno nuvežti į Vilnių, irgi nebus lengva. Pajutę savo galios silpnėjimą Trakai išsirūpino iš valdovų įsakymą, jog visi, keliaujantys iš Kauno į Vilnių privalo keliauti per Trakus (nors tiesiai arčiau) ir čia praleisti po vieną naktį (aišku, tai reiškė papildomas pajamas, be to, Trakai galėjo iš keliautojų imti tiltų mokestį). Kaip sakant, vienas pirklys realiai sukuria pridėtinę vertę, bet iš jo gyvena dar kone šimtas kitų.

Efektyvumo iš tų laikų galima pasimokyti gal tik mokesčių surinkime. Buvo įprasta tam tikrų mokesčių surinkimą „outsourcinti“, kokia nors teisė vienerius metus rinkti mokesčius Kaune galėjo būti parduodama tiems, kas daugiau sumokės. Tokiu būdu pinigus valstybės iždas gauna iš karto ir net nereikia rūpintis visos mokesčių sistemos administravimo bėdomis, nes tai mokestinės teisės pirkėjo vargas. Jei mokesčių surinkėjas per daug nuožmus, valdovui galima pasiskųsti, ir teisė gali būti atimta, tad tam tikra kontrolė egzistavo. Mažas, efektyvus valstybės aparatas su dauguma privatizuotų funkcijų — valstybės reikalas tik kariuomenė ir valdovo teismai.

Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas

Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.

Bet labiausiai man akis užkliuvo už gana įdomaus rodiklio, kurį stebi vieni iš makro investuotojų: jie seka indėlių pokyčius bankinėje sistemoje ir pagal tai nusprendžia, kada jau laikas investuoti į šalį, patyrusią nuosmukį. Ekonomika tvariai pradeda atsigauti tada, kai į bankus pradeda grįžti pinigai, o šie vėliau atsiduria ir finansų rinkose. Knygoje teigiama, jog šis rodiklis puikiai veikė Rusijos ir Argentinos krizių atveju, ir tai padėjo fondų valdytojams uždirbti nemažą grąžą.

Patikrinti, ar ši strategija Leituvos biržoje galėjo padėti išvengti nuostolių nesunku: tiek indėlių statistika, tiek Vilniaus akcijų rinkos indeksas laisvai prieinamas. Paėmus duomenis nuo 2004 metų pradžios, teigiama koreliacija tarp indėlių pokyčio ir kito mėnesio akcijų rinkos grąžos egzistuoja, nors ji ir statistiškai vos vos patikima (su 95% patikimumu). Grafike galima palyginti dvi strategijas: tiesiog „pirk ir laikyk indeksą“ bei „būk nusipirkęs akcijų tik jei indėlių augimas praeitą mėnesį buvo teigiamas“. Atsitikus finansų krizei irgi būtume praradę pinigų, bet bendras rezultatas visai neblogas.

Va, kaip nesunkiai buvo galima išvengti didelių nuostolių, jei tik realiu laiku būtų galima sekti indėlių statistiką

Tiesa, visa tai tik teorinis modelis, realybė šiek tiek kitokia. Didžiausia problema ta, jog Lietuvos Bankas indėlių statistiką pateikinėja maždaug paskutinę mėnesio savaitę: nors jau ant nosies rugsėjis, rugpjūčio indėlių pokyčius bus galima sužinoti tik iki spalio likus keletui dienų. Su tokiu duomenų vėlavimu nelabai ką uždirbsi, mat su dar vieno mėnesio lagu statistiškai patikimos koreliacijos tarp indėlių ir akcijų grąžos nebelieka.

Kita vertus, gal būt naudinga stebėti šį rodiklį Graikijoje, Ispanijoje, ar bet kurioje kitoje krizės tampomoje šalyje: jei Ispanijoje viskas dar tik blogėja ir nosies kišti į akcijas ankstoka, Graikija kažkada turės pasiekti ekonomikos dugną ir stabilizuotis.

Informacijos dieta: rezultatai

Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu. Kai taip pradedi save kontroliuoti, atkrenta labai daug skaitinių: nebeskaitau ištisų portalų, nebeseku kasdienių biržos naujienų (ir ypač tų straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dieną kilo ar krito akcijos), tik išskirtiniais atvejais peržvelgiu komentarus.

Apsivaliau ir savo RSS skaityklę, išmetęs iš jos tas svetaines, kurių įrašus ir šiaip tik permesdavau akimis. Dėl to kiekvieną dieną nebesikaupia po pusę tūkstančio neperskaitytų naujų tekstų ir nebereikia jaustis kaltam, kad nespėji jų visų sukramtyti. Stipriai koregavau ir savo Facebook‘o nustatymus: naujienų srautas tapo žymiai labiau valdomas. Jame liko tik svarbios ir įdomios naujienos, o tie, kas mėgsta pasidalinti gražiais paveiksliukais ar demotyvacijomis retai šmėžuoja man prieš akis.

Perskaitytų knygų sąrašas lyg ir rodo, jog iš tiesų atsirado daugiau laisvo laiko, kurio nebesusiurbia juodoji interneto skylė: per nepilną rugpjūtį suskaičiau septynias knygas. Kita vertus, neatrodo, kad tiems dalykams, kuriems ir anksčiau buvo sunkiau prisiversti – parašyti į šią svetainę, pabėgioti ar nudirbti kokius nors jau seniai atidėliojamus darbus – laiko paskyriau daugiau. Tiesiog viena maloni veikla (laiko švaistymas internete) buvo pakeista kita malonia veikla (knygų skaitymu).

Visgi dėl savo informacijos dietos labai džiaugiuosi: tikiu, jog ji pradėjo formuoti naują įprotį kaskart užduoti sau klausimą, ar verta viską skaityti, ir tai leis sutaupyti marias švaistomo laiko. Naujienų portalai didžiąja dalimi tampa neįdomūs, jei tik įpranti ties kiekvienu straipsniu klausinėti „na ir kodėl tai svarbu?“. Bet savęs neapgaudinėju: nuo menkavertės informacijos priklausomybės vargu ar įmanoma visiškai pabėgti, toks potraukis tikriausiai yra žmogiškas. Kaip kad važiuodamas pro autoavariją negali susilaikyti į ją nežvilgtelėjęs, taip reikia ir sąmoningų pastangų neskaityti bet kokio šlamšto. Mano vardas vis dar Petras ir aš vis dar turiu priklausomybę.

Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.

Rizikos valdymas lažybų bendrovėse

Šįryt gerdamas kavą nustebau Lietuvos ryte pamatęs straipsnį apie vos nepatirtus lažybų bendrovių nuostolius. Ypač įstrigo šios lažybų bendrovių atstovų citatos:

„Nėra ko slėpti – iki čempionato pusfinalio lošėjams išmokėdavome daugiau nei surinkdavome”, – „Lietuvos rytui” sakė „TonyBet” punktus vienijančios bendrovės vykdomasis direktorius Vytautas Kačerauskas.

Jam pritarė ir lažybų bendrovės „Top Sport” konsultantas Gintaras Staniulis: „Jei ne vokiečių pralaimėjimas italams, čempionatas mums būtų pažymėtas minuso ženklu.”

Tikriausiai mane yra sugadinęs darbas banke, nes pasirodo, jog buvau daręs klaidingas prielaidas apie lažybų bendrovių verslo modelį: buvau įsitikinęs, jog jos akylai valdo savo rizikas ir koeficientus nustato taip, kad uždirbtų bet kokiu atveju. O jeigu per koeficientų keitimą rizikos suvaldyti neįmanoma, turėtų būti galima apsidrausti per priešpriešinius kontraktus. Aišku, pasaulinė lažybų rinka – tai ne akcijų birža, bet likvidumo joje tam turėtų būti pakankamai.

Ar neturėtų būti lažybų bendrovių modelis toks, kad būtų uždirbama tik iš koeficientų skirtumų (spread‘o)? Nes jeigu jos yra linkusios pardavinėti tokius kontraktus, kuriais prisiima riziką dėl vienos ar kitos lažybos baigties, tai iš principo jie lažinasi klientų pinigais ir yra rizika, jog patyrus nuostolių klientai gali likti be teisėtų išmokų.

Bet gal čia šie lažybų bendrovių atstovų pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nėra viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti.

Lietuvos milijardieriai

Ėmė taip ir sutapo, jog šiandien už akių užkliuvo du straipsniai labai panašiomis temomis: žurnalas „Veidas“ vėl paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, o Ezra Klein dienoraštyje svečio teisėmis Ruchir Sharma analizuoja, ką iš tokio sąrašo galima pasakyti apie valstybę.

Nors viešojoje erdvėje labai populiaru reikšti nuomonę, jog Lietuva yra oligarchinė valstybė, ir su tais mistiniais oligarchais reikia žūt būt kovoti, bet skaičiai rodo kitką: turime tik vieną milijardierių (tiek JAV doleriais, tiek litais), o ir jo turtas siekia tik varganus 3.5 procentus nuo BVP. Iki Rusijos, kur šis rodiklis yra net 20 procentų, labai toli. Toli net iki JAV, kur milijardierių turtas siekia 10.6 proc. BVP, ar Brazilijos. Galime lygintis tik su Pietų Korėja, ir šiek tiek lenkiame Kiniją, kuri pasižymi santykine pajamų lygybe, ir kurioje valdo visai ne verslininkai, o labai kitokio kirpimo politikai. Manoma, jog labai didelė milijardierių koncentracija indikuoja, jog šalis nėra konkurencinga, dažniausiai tokie milijardieriai savo turtą būna sukaupę per kreivas privatizacijas ir korupcinius sandėrius — žiūrint į Rusiją, su tuo galima sutikti.

Labai svarbu, ar milijardierių sąrašas keičiasi, ar jis nėra statiškas: jeigu metai iš metų milijardieriai vis tie patys, tai tikėtina, jog jie savo pozicijas išlaiko ne teisingos konkurencijos dėka, o naudodamiesi politiniais ryšiais ir kitokiais nešvariais būdais stengdamiesi prispausti savo konkurentus. Vėlgi, Rusija šiuo požiūriu neblizga: aštuoni iš dešimties turtingiausiųjų Rusijoje, šiame dešimtuke yra nuo pat 2006-ųjų. Lietuvoje situacija aiškiai geresnė, mat turtingiausiųjų žmonių dešimtukas nors nežymiai, bet visgi kinta metai iš metų. Šiemet tarp turtingiausiųjų buvo tik 4 iš 2006-ųjų “Veido” turtingiausiųjų sąrašo: Nerijus Numavičius (VP Market),  Lubio šeima (Achema), Arūnas Martinkevičius (SBA) ir Rakauskų šeima (Senukai), tad su konkurencija Lietuvoje lyg ir irgi viskas tvarkoje.

Tai gal ir nesam mes valdomi oligarchų ir jau laikas būtų mesti vartoti šią klišę?

Egipte uždrausta pirkti užsienio akcijas

Po to, kai egiptiečių spekuliantai prarado nemažai pinigų, sumerkę juos į ne itin sėkmingas investuotojams Facebook akcijas, Egipto priežiūros tarnybos pasiraitojo rankoves ir ėmėsi aktyvių veiksmų: Egipto brokerinėms kompanijoms uždrausta teikti tarpininkavimo paslaugas perkant ir parduodant užsienio akcijas. Oficialus paaiškinimas skamba šiek tiek juokingai: draudimas įsigalioja todėl, kad Egipto akcijų rinkos prievaizdas neprižiūri užsienio bendrovių, todėl tai yra investuotojams labai rizikingos investicijos. Lyg JAV akcijų rinkos priežiūra nebūtų pakankama, neatitinkanti normalių, visame pasaulyje, kuriame akcijos tik kyla, priimtų standartų.

Aišku, stebėtis čia gal ir nelabai yra kuo, mat kiekviena šalis gali nuspręsti ar ji nori leisti piliečiams būti spekuliantais ar ne. Ta pati JAV irgi turi labai griežtas taisykles, į ką galima jos piliečiams siūlyti investuoti ir į ką ne. Tikriausiai tokio draudimo priežastys daug giliau siekiančios: dėl revoliucijos yra sumažėjęs turistų srautas, užsienio valiutos atsargos senka ir reikia kažkaip stabdyti kapitalo išplaukimą į užsienį. Spekuliantai šiaip dažniausiai bet kur nėra labai mėgiami, todėl jų teisių suvaržymas ir privertimas grąžinti savo lėšas į Egiptą vyriausybei gali pridėti populiarumo. Gal tokio priverstinio kapitalo grąžinimo poveikis bus ir labai laikinas, bet paprastų žmonių akyse bent jau valstybė atrodys, kad kažką daro (nesvarbu, kad kartu griaudama akcijų rinką).

Kad ir kaip ten bebūtų, tikriausiai reikia užsimerkus pirkti Egipto akcijų ETF, nes Egipto investuotojų pinigai, gauti pardavus užsienio akcijas, turės kažkur nusėsti. Ir reikia siūlyti egiptiečiams atsidarinėti brokerines sąskaitas Lietuvoje : )

Vasaros sezono atidarymas

Vakar supratau, kad gyvenu išskirtiniame name: kaimynai ėmė ir kieme suorganizavo vasaros sezono atidarymą, kuriame grojo pučiamųjų orkestras „Senjorai“, buvo vaišinamasi ir bendraujama. Labai dėkui muzikantams bei organizatoriams už puikią šventę.

Vaikų žaidimų aikštelėje susėdęs visas pučiamųjų orkestras sukuria tikrai ypatingą įspūdį.

Daugiabučių kaimynų bendravimas per pastaruosius kelis dešimtmečius labai pasikeitė: pamenu, nueiti pas kaimynus pasiskolinti druskos ar aliejaus buvo įprastas reiškinys, visus kaimynus pažinodavai, žinodavai visų bėdas ir rūpesčius (o bobutės prie laiptinių būdavo pagrindinės iformacijos skleidėjos). Aišku, tuomet visi buvo sėslesni, tad per ilgą laiką gyvenant šalia vis tiek susibendrauji. Nors, esu penkerius metus nuomavęsis tą patį butą Vilniuje, bet vis tiek labai mažai kaimynų pažinojau, o bendravimas su jais apsiribodavo pasisveikinimais laiptinėje. Seniau nebuvo interneto bei socialinių tinklų, tad gal ir pasirinkimas, su kuo bendrauti buvo mažesnis: dabar kai gali internetuose rasti panašių interesų bendraminčių bet kuriame pasaulio krašte ir palaikyti su jais glaudų ryšį, kaimynai nebeatrodo patraukli alternatyva.

Užtat tokie renginiai labai žavūs ir svarbūs, nes jie sukuria galimybę pabendrauti su šalia gyvenančiais, kurti stipresnę bendruomenę. Pasirodo, kad tame pačiame name gyvena ir keletas mano pažįstamų, su kuriais, tikiu, dar ne kartą kartu praleisime vakarus: be šio renginio tikriausiai nebūtume susibendravę. Reikia tiek nedaug – geros iniciatyvos, progos susiburti – ir labai greitai atsiranda bendruomenės jausmas. Tokių renginių reikia visiems Lietuvos daugiabučių kiemams :)

Kiek kainuoja Pylimėlių bulvės?

Pas Artūrą Račą užtikau įdomų įrašą apie tai, kaip jo kaimynai brangioje Pylimėlių žemėje augina bulves:

Nes jau greit bus dešimt metų kai pavasariais stebiu tą patį vaizdą: arklys, plūgas, keletas žmonių su krepšiais ir bulvės.

Pastarosioms skiriama kokie du trys arai – tai yra, maždaug 100 000 litų ar kiek daugiau vertas žemės plotas.

Dar šiek tiek užsėjama javais bei daržovėmis.

Kartais pagalvoju: kiek turėtų kainuoti viena šiame žemės plote užauginta bulvė? Spėju, kad daugiau nei arklys, kuriuo yra ariama.

Kaip tikras analitikas, griebiau skaičiuotuvą ir pabandžiau paskaičiuoti bulvių kilogramo savikainą — toks profesinis įprotis.

Tarkime, kad iš tiesų Pylimėliuose aras žemės kainuoja 40.000 litų (šios informacijos netikrinau, esu linkęs tikėti Raču). Pagal žemės ūkio paskirties žemės nuomos pajamingumą, su kuriuo neretai susiduriu darbe, metams išsinuomoti žemės sklypą galima už 4-5% jo vertės (iš tiesų šiek tiek mažiau, daug priklauso ir nuo rajono, derlingumo, ar yra stiprių ūkininkų ir kitų niuansų, bet už tiek tikrai išsinuomosi), tad už teisę metus naudotis aro sklypu Pylimėliuose galima pakloti 2.000 litų per metus (5% nuo 40.000 Lt).

Bulvių derlingumo teko ieškoti Google pagalba: kaip suprantu, iš hektaro normalu tikėtis 40 tonų bulvių, tad iš Pylimėlių aro galima prikasti 400 kilogramų šakniavaisių. 2.000 litų, padalinti iš 400 kilogramų, reiškia, jog bulvių kilogramo savikaina vien dėl brangios žemės yra kokie 5 litai. Dar, aišku, reiktų priskaičiuoti arklio nuomos kaštus, žmonių darbo valandas ir panašiai, bet tikriausiai jie nesudarytų daugiau nei 50 centų kilogramui, tad pilna bulvių kilogramo savikaina tikriausiai neperkops 5 litų 50 centų. Brangoka, bet ne tiek brangu, kiek spėjo Artūras, nes arklio už pusantro euro neįsigysi (kainos sukasi apie 2.500-3.000 litų)

Šiaip, ekonominės teorijos požiūriu, sklypo savininkai nebūtinai elgiasi neracionaliai: žemė nenusidėvi, tad realių piniginių išlaidų savininkai nepatiria, jeigu neturi banko paskolos (kas labai tikėtina). Jie gal ir patiria alternatyvius žemės nuomos kaštus (t.y. galėtų žemę išnuomoti, bet užsodindami bulvėmis, nuomos pajamų negauna), bet, tikėtina, jog nuomininkų, kurie užsiimtų žemės ūkiu ten neras — vystyti ten tokią veiklą nuostolinga, jeigu skaičiuoji žemės kaštus. Tad kodėl jie žemės tiesiog neparduoda? Tikriausiai todėl, jog tikisi jos kainos augimo (o gal dėl kokių nors kitų priežasčių: gal tikisi, kad po trejų metų atsikraustys gyventi dukra ir tame sklype auginsime ne bullves, o statysime dar vieną namą). O jeigu neplanuoji žemės artimiausius metus parduoti, tai bet kokia komercinė veikla ją išnaudojant yra racionali, net jeigu ta nauda yra labai maža. Čia panašiai kaip su paskutinės minutės pasiūlymais lėktuvų skrydžiams: lėktuvas vis tiek skris (t.y. žemės vis tiek šiemet neparduosiu), o yra likę neparduotų vietų (likę bulvėmis neužsodintų plotų), tad galima jas parduoti net ir po 9 eurus — vis kažkiek pajamų surinksime (galima ir bulvėmis apsodint brangią žemę, kad bent kažkiek naudos iš jos gautume), nors jei visas lėktuvas būtų išparduotas tokiomis kainomis, tai viskas galų gale būtų nuostolinga (jei amžinai ten tik bulves sodinsime, tai bus neberacionalu).

Aišku, kodėl savininkai nenori žemės parduoti, yra kitas klausimas.