Masha Gessen: Putinas. Žmogus be veido.

Esu skaitęs ne vieną knygą apie Rusiją, bet jos visos daug maž vienodos: nesvarbu, ar skaitysi apie Berezovskį, Politkovskają, Litvinenko, Abramovičių, Chodorkovskį ar Putiną. Visos jos beveik apie tą patį: Rusijos režimas yra baisus ir neteisingas, oligarchai korumpuoti ir neskrupulingi (nebent jie patys rašo apie save – tada korumpuoti ir neskrupulingi tik jų konkurentai), Rusija ritasi į bedugnę. tikėtina, jog tai yra tikroji tiesa, kad ir kaip Russia Today bandytų teigti kitaip, bet kartais norėtųsi gilesnės ir neutralesnės analizės. Masha Gessen savo antipatijų Putinui tikrai neslepia.

Šiek tiek chaotiškai piešiamas Putino paveiklas labai aiškus: KGB darbuotojas, stiprios rankos šalininkas, linkęs nepakęsti jam kliudančių, tikėtina, jog dar ilgai planuojantis karaliauti Rusijos valdžios viršūnėje – iš ten jį iškrapštyti bus labai nelengva. Putinas nuo pat vaikystės save identifikuoja su chuliganais, tad jam visos priemonės teisingos, į kitų nuomones galima nekreipti dėmesio, jeigu turi tvirtą kumštį. Taip pat iš vaikystės Putinas turi keistą požiūrį į pinigus: jis mėgsta juos leisti prabangai, nors tai lyg ir nesuderinama su KGB darbuotojo įvaizdžiu. Tikriausiai dėl to sklinda gandai apie jo turimas jachtas, prabangius rūmus ir kitokius žaisliukus, nors oficialiai jis nėra labai turtingas. Bet viską nustelbia jo žvalgybininko, nors ir nelabai sėkmingo, praeitis: buvusių KGB darbuotojų nebūna. Gal dėl to, Rusijos korupcija, autokratinis valdymas ir žmonių teisių mindymas yra tapę aiškiu jos įvaizdžiu Vakaruose.

Įdomiausia, ką radau šioje knygoje yra pastebėjimai apie paskutinių dvejų metų pokyčius. Iš vieno savo gero draugo, vėl grįžtančio gyventi į Rusiją, teko girdėti, jog Rusija per šiuos dvejus metus pradėjo labai keistis. jaunimas nebebijo protestuoti, išeiti į gatves, būti suimtiems. Žmonėms Putinas atsibodo. Ir jei dar netyčia nukristų naftos kainos, pablogėtų ekonomika, tai gali būti, jog Putino dienos būtų sutrumptintos. Iki šios knygos į tuos pasakojimus žvelgiau su skepticizmu: tai, kad blogeris Navalnas atvirai kovoja su korupcija, o Kasparovas dažnai praleidžia belangėje, nereiškia, jog režimas atsipalaidavo. Bet Masha Gessen knygos paskutiniai skyriai irgi dvelkia lygiai tokiu pačiu optimizmu. Kol kas dar sunku suprasti, ar tie pokyčiai realūs, bet tikriausiai verta į tai atkreipti dėmesį.

Objektyvios Putino biografijos Mashos Gessen knygoje nerasite. Bet jei sekate įvykius Rusijoje, ją perskaityti visai įdomu. Juolab, kad prie Pauliaus Ambrazevičiaus vertimo vargu ar yra kur prikibti.

 

Ar ilgalaikė regioninė konvergencija tėra tik iliuzija?

Tarp investuotojų paskutinius dešimtį metų buvo gajus stereotipas: reikia investuoti į tuos Europos Sąjungos kraštus, kuriuose ekonomika mažiausiai išvystyta, nes jie, su ES pagalba ir rūpesčiu, turėtų greitai pasiekti Europos Sąjungos vidurkį. Šita mintimi tikėjau ir aš (ir vis dar tikiu): iš tiesų, naujosios Europos sąjungos šalys augdavo greičiau nei senosios ir gal tik smogusi finansų krizė trumpai sustabdė šią tendenciją.

Bet pas Matthew Yglesias užmačiau labai įdomią priešingą nuomonę: jis teigia, jog ilguoju laikotarpiu konvergencija neveikia. Pažvelgus bet kur pasaulyje galima matyti to įrodymus: Misisipės valstija jau ilgą laiką skurdesnė nei Masačiusetso (ir neatrodo, jog ją vytųsi), šiaurės Italija jau labai ilgai yra ryškiai turtingesnė nei pietų Italija, o rytų Vokietija, nepaisant milžiniškų investicijų, taip kol kas ir nepriartėjo prie vakarų Vokietijos vidurkio. Yglesias daro prielaidą, jog esant laisvam žmonių judėjimui, natūraliai atsitinka taip, kad skurdesniuose regionuose gyvenantys aktyvūs žmonės persikelia gyventi į turtingesnius, kur yra daugiau darbo ir galimybių. Taip jauni, neradę darbo tauragiškiai nesunkiai persikelia į Vilnių arba net į Londoną, o Tauragėje lieka neaktyvūs pensininkai ir iš pašalpų gyvenantys žmonės, su kuriais spartus ekonomikos augimas darosi komplikuotas.

Teorija logiška, nors niekada nesu apie tai susimąstęs: iš tiesų, Tauragės ir Vilniaus konvergencija netikiu. Bet kodėl tada ši logika neturėtų galioti valstybių mastu ir kodėl tikimės, kad Lietuva (ar Bulgarija) pavis ES vidurkį? Aišku, ES fondų parama skirta būtent tam, kad regionų išsivystymas vienodėtų, bet Vokietijos bei Italijos regionų pavyzdžiai lyg ir rodo, jog net tai nėra pakankama atsvara natūraliai ekonominei tendencijai.

Alberto Angela: Romos imperija. Kelionė paskui monetą.

Prieš pusmetį suskaityta Aurelijaus Katkevičiaus versta Alberto Angelos knyga „Viena diena Senovės Romojeman labai patiko, nors pačiais romėnais nesu linkęs labai domėtis. Tad nedvejodamas nusipirkau ir antrąją to paties autoriaus knygą apie Romą „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“, kuri irgi versta to paties Aurelijaus.

Rašymo stilius ir labai geras vertimas (o tai, gaila, gana retas dalykas Lietuvoje) neleidžia knygos ilgam padėti į šalį ir ją greitai surijau per kelis vakarus. Iš tiesų, malonu skaityti gerą lietuvišką kalbą. Pats turinys irgi įdomus, bet jau ne toks kabinantis kaip pirmojoje knygoje, pasakojimas šiek tiek labiau pritemptas. Nors čia gal tik man, finansininkui, ties knygos viduriu pradėjo nervinti fantazijos stoka monetai keičiant savininkus – beveik visuomet ji pereina kitam kaip grąža. Būtų buvę įdomu paskaityti apie paskolas, mokesčių sistemą, tiekimo grandines ir kitokius dalykus. Bet knygos tikslas šiek tiek kitoks: papasakoti, kaip gyvena plati Romos imperija, besidriekianti nuo Anglijos beveik iki Indijos ir Egipto, ir tai joje daroma neblogai. Pasakojimai apie imperijos kraštus gyvi ir įdomūs, juos skaitant supranti, kokia galinga kultūrinė (ir karinė) jėga buvo romėnai.

Kasdienis Romos imperijos gyvenimas iš tiesų stebėtinai panašus į dabartinį; viduramžiai kultūriškai atrodo daug toliau. Romoje gerai organizuotas valstybės gyvenimas, kariuomenė elgiasi labai moderniai, daug išradimų ir įpročių atpažintume ir dabar. Globalizacija irgi romėniškas išradimas: nors imperijoje daug tautų, bet jos perima vieną kultūrą, turi daug ekonominių tarpusavio ryšių. Bet kurios tautos atstovas, jei tik jis laisvas žmogus, gali Romoje siekti politinės karjeros; imperatoriai buvo kilę ne vien tik iš dabartinės Italijos. Susisiekimas su imperijos pakraščiais smarkiai pagerėjęs, nes romėnai moka tiesi puikius kelius, gerina infrastruktūrą, statydami uostus bei akvedukus. Roma, Aleksandrija – daugiataučiai miestai, juose galima sutikti netgi turistų: kuo tai nepanašu į dabartinį Londoną ar Niujorką? Skirtumas gal tik tas, jog kastos labai aiškios (vergai nuo piliečių stipriai skiriasi, jiems taikomi kitokie įstatymai) ir romėnai mėgsta, mūsų požiūriu, žiaurias pramogas: gladiatorių, laukinių žvėrių kautynes bei vadeliotojų varžybas, kuriose neretas lenktynininkas, iškritęs iš vežimo, būna sutrypiamas žirgų. Nors, gal romėnams keistai atrodytų ir dabartiniai mūsų filmai, kuriuose agresijos ir smurto netrūksta.

Kelionė paskui monetą“ man padarė šiek tiek mažesnį įspūdį nei „Viena diena Senovės Romoje“, bet besidomintiems Senovės Roma abi jos turėtų patikti, o tokiems ja per daug nesižavintiems kaip aš siūlyčiau pradėti nuo „Vienos dienos“.

Hugo Chavezo palikimas

Po 14 metų valdžioje nuo vėžio mirė Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Ne tokia spalvinga asmenybė, kaip jo gerais draugais buvę Kim Jong-Il‘as, kurio gimimą, anot legendos, išpranašautą kregždės, lydėjo dviguba vaivorykštė bei nauja žvaigždė danguje ar Muammar‘as Guaddafi‘s, mėgęs Bulgarų seseles bei priėmimus savo palapinėje, pastatytoje Niujorko Centriniame Parke, bet vis tiek daranti įspūdį. Vien ko verta jo kalba apie velnio įsikūnyjimą Bušą Juntinėse Tautose. Kairiųjų pažiūrų socialistas, atkaklus kovotojas prieš JAV imperializmą, na, gal tik šiek tiek link diktatūros nuslydęs lyderis.

Keturiolika metų kairuoliško tvarkymosi Venesuelos gyventojams turėjo stipriai pagerinti gyvenimą, juolab, kad šalis turtinga naftos ištekliais. Visgi, Chavezo palikimas nėra labai džiuginantis. Ekonomikos augimas nebuvo toks spartus, kaip kaimyninėse šalyse, ko ir galima buvo tikėtis, kai didelėms kompanijoms kasdieną iškyla grėsmė būti nacionalizuotoms – tokiomis sąlygomis investuoti niekas nenori. Tą gerai parodo Venesuelos BVP bei infliacijos palyginimas su dešinesnę politiką pasirinkusiomis kaimynėmis (1999-ųjų rodikliai prilyginti 100-ui, pasiskolinau iš The Market Monetarist).

Venesuelos ir jos kaimynių BVP
Venesuelos ir jos kaimynių BVP
Venesuelos ir jos kaimynių kainų lygis
Venesuelos ir jos kaimynių kainų lygis

Nepagerėjo ir socialiniai rodikliai. Venesueloje yra vienas didžiausių nusikalstamumų Lotynų Amerikoje, o žmogžudysčių skaičius per dešimtmetį patrigubėjo, nors Chavezas teigė, jog nusikalstamumas kyla dėl kapitalistinių žmonių vertybių ir skurdo. Hugo buvo išrinktas, nes žadėjo negailestingai kovoti su korupcija, bet Transparency International sudaromo indekso duomenimis, Venesuela yra 11-a korumpuočiausia valstybė pasaulyje. Apie spaudos ir žodžio laisvę net neverta kalbėti, nes vykstant „Bolivariškai revoliucijai“ jai ne laikas. Kaip galima suprasti, demokratijai irgi ne labai sekėsi.

Tiesa, kai kurie tikslai buvo pasiekti: stipriai sumažėjo netolygus turto pasiskirstymas (Gini koeficientas nukrito iki 0.39, kai 1999-ais jis buvo apie 0.47), buvo investuota į sveikatos apsaugą (nors patys venesueliečiai teigia, jog reikia mokėti kyšius ir atsinešti savo vaistus, kad kas nors juos teiktųsi gydyti) bei aukštąsias mokyklas, tad sumažėjo kūdinkių mirtingumas ir padidėjo vidutinis žmonių išsilavinimas.

Šiandien internete skaitant įvairiausias nuomones apie Hugo Chavezą galima suprasti dar vieną dalyką: visgi jis buvo charizmatiškas. Ta Lotynų Amerikos „revoliucionierių“ charizma daug kam susuka galvas (prisiminkime, kaip su pasididžiavimu Vakaruose nešiojami marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu), jie idealizuojami ir apglėbiami romantikos skraiste. Bet net skurdžiausiam žmogui uždavus klausimą, kur jis labiau norėtų gyventi: kapitalistinėje JAV ar Chavezo Venesueloje, atsakymas turbūt turėtų būti daug maž aiškus.

Užsienio naujienos lietuviškoje spaudoje: dabar ir prie Smetonos

Google+ tinkle Aistė Paulina dalinasi vieno studento 1937-ųjų metų dienoraščiu. Kas dieną po vieną įrašą. Dažnai apie oro sąlygas, kas užduota namų darbams, bet retkarčiais apie įvykius Lietuvoje ir tai, ką jis perskaitė (arba dar įdomiau – ko nerado paminėta) laikraščiuose. Kadangi svetainėje epaveldas.lt galima rasti beveik visą tarpukario Lietuvos periodiką, tai būna labai įdomu susirasti konkrečius minimus straipsnius ir juos paskaityti.

Jau ne pirmą kartą vartant tuos senų laikraščių atvaizdus į akis krenta vienas labai didelis skirtumas nuo dabartinės spaudos. Ne, ne reklamos trūkumas: ten galima rasti ir loterijų skelbimų, bei kvietimų įsigyti kosmetikos, ar Ūkio banke pasidėti indėlį. Netrūksta net ir nuotraukų, tik jos, aišku, nespalvotos, ir jų mažiau. Skiriasi turinys: ten beveik viskas apie užsienio naujienas! Štai 1937-ųjų metų kovo 2-osios (pasirinkau, kad būtų pirmas kovo antradienis) „Lietuvos žinių“ numeris užsienio aktualijoms ir naujienoms skiria net 5-5,5 puslapio iš dešimties. Perverčiau šios dienos „Lietuvos rytą“: užsienio aktualijoms skirta vargani 3 puslapiai iš 24-ių.

Esu girdėjęs tokią teoriją, jog užsienio naujienomis laikraščiai dažniausiai užpildo tuščius plotus, nes tai pigu ir efektyvu. Užsienio naujienų visada daug, bet jos skaitytojui nebūtinai įdomios. Bet pažvelgus į pirmuosius keturis „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ryto“ puslapius neatrodo, jog prieš 76 metus užsienio naujienos būdavo nugrūdamos į kampą. Straipsnius apie Lietuvą nuspalvinau žaliai, mėlyni – reklama, raudona – užsienio naujienos, geltona – romano ištrauka (paspaudus didinasi). Straipsniai apie Lietuvos aktualijas buvo skelbiami ir prie Smetonos: mano skaičiavimais, jie šiame „Lietuvos žinių“ numeryje užėmė apie 35 procentus ploto, bet jie buvo paliekami antrajai laikraščio pusei, tad sunkoka tokį straipsnių išdėliojimą suversti tuometinei spaudos cenzūrai.

1937 kovo 2, Lietuvos žinios
1937 kovo 2, Lietuvos žinios

2013 kovo 5, Lietuvos rytas
2013 kovo 5, Lietuvos rytas

Kita vertus, dabartinėje Lietuvos žiniasklaidoje iš tiesų labai retai galima užtikti detalesnių nuomonių apie užsienio įvykius, laikraščiai ir radijas dažniausiai pasakoja tik apie labai nedaug užsienio šalių. Dėl to labai mėgstu važiuodamas mašina klausytis BBC – kada paskutinį kartą girdėjote diskusiją apie rinkimus Kenijoje ar Hugo Chavezo sveikatos būklę lietuviškose radijo stotyse? Net ir socialiniuose tinkluose sukamės aplink tuos pačius lietuviškus įvykius. O, va, Aistės Paulinos studentas savo 1937-ųjų dienoraštyje mini straipsnį apie tai, kodėl vyskupai remia Franko Ispanijoje.

Andrius Tapinas: Vilko valanda

Manau, kad Andriaus TapinoVilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan.). Tame nėra nieko blogo, tiesiog mano lūkesčiai besitikint Umberto Eco stiliaus intrigos senoviniame Vilniuje (kad ir su patobulintomis garo mašinomis ir stympankine fantazija) prasilenkė su rezultatu.

Kaip minėjau, labiausiai man patiko knygos istorinis prieskonis ir daugybė užuominų į dabartinius įvykius bei reiškinius: yra ir Venskienė, ir Vilniaus senamiesčio Rožė. Skaitant knygą tos užuominos kelia didelį pasitenkinimą, taip ir nejučia sau į ūsą šypsaisi lėtai kinkuodamas galvą „taip, taip, žinau, ką turėjai omenyje“. Lieka tik klausimas, ar tos užuominos į dabartinius reiškinius išliks aktualios ir suprantamos po kokių dešimties metų, mat be šio kultūrinio sluoksnio „Vilko valanda“ taptų tik lėkštoka nuotykių knyga. Pasikartosiu, bet susidariau įspūdį, jog ji labiau apie dabartinį, o ne senovės Vilnių.

Patys nuotykiai per daug manęs nebedomina, bet tikiu, jog „Vilko valanda“ galėtų būti populiari tarp paauglių ir visai puikiai pakeistų savo laiku populiarias indėnų istorijas. Veiksmo daug, jis greitas, tik ganėtinai plokščias, bet tikriausiai ir nebuvo tikslo kurti sudėtingų personažų su labai įvairiapusėmis asmenybėmis. Tiesiog neįtaikau į tikslinę auditoriją, tad sunku ką ir komentuoti.

Tikiu, kad ši knyga galėtų skaitytoją sudominti Vilniaus istorine geografija ir leisti jam visai smagiai praleisti keletą vakarų nuotykių pasaulyje. Bet aš iš jos norėjau daugiau.

ATNAUJINIMAS: VenSkienė, o ne VenCkienė.

Ekonomikos įdomybės: kartais padirbti pinigai tampa tikrais

Užtikau dar vieną istoriją iš įdomiosios ekonomikos srities, kuria knieti pasidalinti. Pasirodo, niekuo nepadengta valiuta be jokios centrinio banko priežiūros nebūtinai veda prie amžino nuvertėjimo ir hiperinfliacijos.

Ekonomistai L. H. White ir W. Luther akademiniuose straipsniuose rašo apie labai įdomią Somalio ekonominę patirtį po 1991 metų valstybės griūties. Natūralu, jog po valstybės žlugimo centrinis Somalio bankas nebeatliko jokių funkcijų, tad negalėjo ir vykdyti pinigų pasiūlos valdymo. Keista, bet visai netikėtai šioje šalyje atsirado visai natūrali pinigų pasiūlos sistema, kuri, po didelės pradinės infliacijos, galų gale stabilizavosi ir pasiekė pusiausvyrą. Nesant valstybės, kuri reguliuotų pinigų pasiūlą, o kartu ir baustų už pinigų padirbinėjimą, Somalio gyventojams pasirodė pelninga samdyti užsienio spaustuves, kad jos spausdintų padirbtus vietinius Somalio banknotus, kurie buvo naudojami iki 1991-ųjų metų: šios padirbtos kupiūros buvo importuojamos ir iškišamos už gryną pinigą (atleiskit už kalambūrą). Aišku, tai negalėjo atsiliepti tokių banknotų vertei: 1000 Somalio šilingų buvo verti 30 JAV centų 1991-aisiais, bet 2008-aisiais jų vertė tebuvo 3 JAV centai. Bet infliacija stabilizavosi, nes pinigų padirbinėtojai turėjo taikytis prie tam tikrų apribojimų: Somalio gyventojai priimdavo tik tokio dizaino (ir nominalo) kupiūras, kurios cirkuliavo iki 1991-ųjų, tad stambiausio banknoto spausdinimo kaštams beveik susilyginus su jo verte, pinigų pasiūla natūraliai nuslopo. Taigi, Somalio šilingo vertė krito tol, kol nesusilygino su popieriaus, dažų, spausdinimo ir logistikos kaštais. Net ir pinigų padirbinėtojai turi galvoti apie savo išlaidas.

Gana keista, bet taip valstybėje be valdžios visiškai natūraliu būdu gali susikurti stabili monetarinė sistema, kurioje pinigai turi maždaug tokią vertę, kaip ir jų gamybos kaštai. Dažniausiai tai būna ankstyvose valstybėse, kur atsiskaitymo priemonė yra koks nors auksas ar kitas brangusis metalas ir monetos svoris atitinka jos vertę, bet, stiprėjant valdžiai, brangiųjų metalų kiekis monetose dažniausiai mažinamas ir pinigų vertė tolsta nuo jų gamybos kaštų.

Beje, Somalis įdomus ir tuo, jog joje labai puikiai veikia mobiliojo ryšio bendrovės, nors joms nereikėjo nei jokių licencijų, nei leidimų statyti mobiliojo ryšio bokštus (nes nebuvo valdžios, kurios reiktų to prašyti). Net ir ekstremalioje laisvojoje rinkoje įmanomos ilgalaikės investicijos į tinklo plėtrą.

Michael Lewis – Bumerangas

Pirmiausia noriu atskleisti visus interesų konfliktus: Michael Lewis knygą gavau nemokamai iš Eugrimo leidyklos, jiems tikintis, kad gal ją perskaitęs imsiu ir parašysiu apie ją savo svetainėje. Bet neturiu jokių įsipareigojimų nei ką rašyti, nei kaip, nei kada. Net neturiu įsipareigojimo iš vis ką nors parašyti, jeigu taip man susišvies.

Pradėsiu nuo pačių nemaloniausių dalykų: vertimas vietomis toks prastas, jog norisi prisiekti daugiau niekada į rankas neimti lietuviškų knygų apie finansus vertimų. Prie vertimo kokybės galima kibti net ne tose teksto vietose, kurios iš tiesų gali parklupdyti bet kurį su finansais nedirbantį vertėją, bet ir žymiai paprastesniuose sakiniuose. Itin įstrigo groteskiškas fragmentas „čia buvo sunešta daugybė gyvulėlių iškamšų negimusiam kūdikiui atminti“ – tikiuosi, autorius čia kalbėjo apie „stuffed animals“ – pliušinius žvėrelius/žaisliukus, nes, priešingu atveju, vertėtų rimtai susirūpinti tokiais keistais graikų papročiais gedint kūdikio gyvybės atsinešti gyvūnų iškamšas. Su finansiniais terminais irgi nemažai problemų, nors čia koją kiša ir pati lietuvių kalba: na, neturime mes aiškios terminologijos. Bet bent jau nevartokime „fondų biržos“.

Lewis‘o knyga yra penkių ilgų straipsnių apie finansų krizę, pasirodžiusių žurnale Vanity Fair, rinkinys. Tai autoriaus kelionių po Graikiją, Islandiją, Vokietiją, Airiją ir JAV įspūdžiai, padailinti ryškiomis istorijomis apie žmones, kurie staigiai iškilo bumo metu ir buvo skaudžiai nublokšti į žemę, nors dar tuo metu neatrodė, kad tai padėjo jiems pradėti blaiviau mąstyti. Viena ryškiausių įstrigusių atmintyje istorijų yra apie vieną geriausių Islandijos žvejų, kuris vieną dieną sugalvojo, jog reikia dirbti valiutų dileriu. Jam sekėsi neblogai, uždirbdavo daug, manė esąs vienas geriausių valiutos spekuliantų pasaulyje, nors valiutomis užsiėmė tik keletą metų. Bet netikėtai visi Islandijos bankai bankrutavo ir kortų namelis sugriuvo. Bet paklaustas, ką jis norėtų veikti dabar, į žvejybą nesižvalgo, o vis dar gyvena mintimi dirbti banke. Nors yra vienas geriausių Islandijos žvejų ir tą darbą tikrai puikiai išmano.

Kadangi visus Lewis‘o straipsnius buvau skaitęs anksčiau, visai įdomu buvo juos atrasti iš naujo ir pažvelgti į juos jau šiek tiek kitomis akimis. Straipsniai (taigi, ir knyga) rašyti 2009-2011 metais, tad jau praėjo šiek tiek laiko. Ankstyvesnieji tekstai persmelkti tam tikra panika ir pasaulio pabaigos nuotaika. Reikia pirkti fizinį auksą! JAV irgi ant bankroto ribos! Tuoj viskas nuvertės! Nebėra nieko tikro! Iš tiesų, gerai pamenu tą jausmą: sumaištis finansų rinkose tikrai buvo neeilinė. Praėjus keliems metams jau blaiviau galima vertinti, kad tuo metu atrodėme kaip ant kelio naktį išbėgę elniukai sustingusiomis akimis žvelgiantys į dideliu greičiu artėjančius automobilio žibintus. Pasaulis nesibaigė, auksas pabrango, bet ne tūkstanteriopai, o infliacijos kol kas nedaug matyti. Ir Graikijos bankrotas nebeatrodo pats baisiausias įmanomas įvykis, o gal ir euras išgyvens. Nors gal tiesiog jau pavargome baimintis: akcijos kilo, su grėsmėmis susigyvenome.

Jei neskaitėte Lewis‘o originalių straipsnių, „Bumerangas“ galėtų visai patikti. Lewis‘as moka raiškiai rašyti ir vaizdžiai perteikti nuotaikas, o to nepaslėpsi net po prastu vertimu. Skolomis grįstam ekonomikos bumui ir po to vykusiam nuosmukiui spalvų tikrai netrūko.

Naujų būstų pasiūla Vilniuje

Analizuojant būsto rinką Amerikoje dažnai galima sutikti tokį visai naudingą rodiklį, kuris neblogai indikuoja būsto rinkos tendencijas: imamas šiuo metu rinkoje esantis naujų namų (būstų) kiekis ir padalinamas iš vidutinio per mėnesį parduodamų būstų skaičiaus. Taip gaunama naujų būstų pasiūla mėnesiais, kuri šiuo metu JAV siekia apie 4,9. Būsto krizės įkarštyje šis rodiklis JAV buvo pasiekęs 12 mėnesių, o nuo 2008-ųjų pabaigos nuosekliai pradėjo mažėti, kol 2012-aisias aprimo besiblaškydamas tarp 4 ir 5 mėnesių.

butu atsargos

Diskutuojant su kolegomis iš Inreal apie Vilniaus nekilnojamo turto kainų tendencijas, pabandžiau sumesti kažką panašaus į JAV taikomą rodiklį ir Vilniaus naujų būstų rinkai. Gavosi gana įdomus grafikėlis, kuris labai aiškiai rodo, jog nuo 2011-ųjų metų pradžios nuosekliai kaupėsi naujų būstų pasiūla, mat pasinaudoję kainų stabilizavimusi ir šiokiu tokiu paklausos atsigavimu, vystytojai atšildė ar naujai pradėjo vystyti nemažai projektų. Tad, nepaisant gerėjančios ekonominės situacijos ir paklausos pagyvėjimo, naujų būstų kainos Vilniuje į viršų nešoktelėjo, o mindžikavo vienoje vietoje, kol pernai metų viduryje nepradėjo kristi.

Įdomu ir tai, jog būstų pasiūlos ir paklausos santykis rodo, jog pernai buvome pasiekę beveik tokį patį tašką, kaip NT stagnacijos 2009-ųjų pabaigoje viršūnėje, kai vystytojai galėjo tikėtis parduoti savo būstų pasiūlą vidutiniškai per dvejus metus. Tiesa, kainos pernai metais taip staigiai nekrito, nes, matyt, vystytojai ne tokie užsiskolinę ir gali kantriau laukti pirkėjų. Situacija nuo 2012-ųjų vidurio lyg ir gerėja, tokiais pardavimų tempais pasiūla būtų išsemta per 24 mėnesius, o nebe per 27, bet kol kas neatrodytų, jog artimiausiu metu rinkos bumas labai tikėtinas.

Iš pažiūros, 24 mėnesių pasiūla, lyginant su 5-ių mėnesių rodikliu JAV atrodo labai baisiai, bet tai tikriausiai nelabai palyginami dalykai: skiriasi metodika, be to tikėtina, jog JAV pradedama parduoti jau pastatytus būstus, kai Inreal pasiūlą skaičiuoja pagal esamus skelbimus (o šie atsiranda vos tik prasidėjus statyboms). Į Vilniaus skaičius reikia žvelgti atlaidžiai ir dėl to, kad Vilniaus rinka nėra labai didelė, ir net vienas naujas namas daug ką lemia: kartais vidutinės pasiūlos kainos nukrenta ne dėl to, kad atpigo butai, bet dėl to, kad atsirado naujas ekonominės klasės projektas, kuris sumažino vidutinę Vilniaus būstų pasiūlos kainą. Sandorių kiekiai irgi interpretuojami iš skelbimų pokyčių, tad duomenys nėra tokie patikimi, kaip iš Registrų centro. Bet, tikiuosi, tendencijas šie skaičiai parodo. Bent jau į tą pusę.

Keistų ekonomikų istorijos: Tuvalu

Kartais užtinku tokių istorijų apie ekonomiką, jog sunku jomis nepasidalinti. Neseniai teko skaityti apie vieną mažiausių pagal gyventojų skaičių (mažesnės tik Vatikanas ir Nauru) pasaulio valstybę Tuvalu, kurią viduryje Ramiojo vandenyno sudaro keletas toli viena nuo kitos nutolusių salų. Tuvalu iki 1978-ųjų buvo Britanijos kolonija, tačiau vėliau gavo nepriklausomybę. Šalyje gyvena tik 10,5 tūkstančio gyventojų (taigi, šiek tiek mažiau nei Gargžduose), o tos jų salos taip toli nuo bet ko, jog net ir turistų į šią valstybę kasmet užsuka gal tik apie tūkstantį. Iškasenų irgi nėra, tad nenuostabu, jog ekonomikai vystytis sunkoka. Iki 2000-ųjų Tuvalu net nebuvo Jungtinių Tautų nare, nes jai buvo prabanga mokėti 20,000 JAV dolerių metinį narystės mokestį.

Sako, jog šios mažos valstybėlės ekonominis gyvenimas apsivertė 1999-aisiais, kai pas juos apsilankė vienas Kanados verslininkas, ir pasiūlė iš jų nupirkti visą šaliai priklausantį .tv domeną, mat kaip ir kiekviena nepriklausoma valstybė, Tuvalu turėjo teisę valdyti savo atskirą šalies interneto vardų sritį. Tuvalu sudarė sandėrį, kuriuo gavo 20% administruojančios adresų sritį kompanijos akcijų bei 50 milijonų JAV dolerių (buvo susitarta, jog kas ketvirtį dešimtį metų bus sumokama po milijoną JAV dolerių). Penkiasdešimt milijonų dešimčiai tūkstančių žmonių yra visai nemenki pinigai: jų užteko ir keliams nutiesti, ir pastatyti mokyklą bei prailginti oro uosto nusileidimo taką. Šių investicijų dėka Tuvalu pirmą kartą tapo žemės ūkio produkcijos (kopros bei žuvų) eksportuotoja, kai kuriose salose pirmą kartą atsirado elektra. Ir pirmą kartą šalyje atsirado pakankamai pinigų, kad būtų galima pasiprašyti Jungtinių Tautų narystės. Galima sakyti, jog šiai valstybėlei nuskilo.

tuvalu gdp

Istorija graži, pažvelgus į BVP grafiką, irgi atrodo, jog viskas aišku: iki pat sandorio dėl adresų srities BVP augo vangokai, o po to ėmė ir stryktelėjo į aukštumas. Ėmė augti eksportas, investicijos davė vaisius. Tik pradėjus knistis giliau bei ieškoti daugiau informacijos apie šį ekonomikos stebuklą visgi paaiškėjo, kad tikriausiai tas sandoris nebuvo toks jau fantastiškai apverčiantis Tuvalu ekonomiką. Jei skaičiuosime Tuvalu BVP ne JAV doleriais, o australiškaisiais (kuriuos vietiniai laiko savo valiuta), tai pastarųjų trejų metų realus BVP vidutiniškai smuko po 1 procentą kasmet, o Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, šalis gyvena daugiausiai iš Britanijos, Australijos ir JAV paramos, sunkiai balansuoja biudžetą, ir jeigu stipriau sujudės valiutos kursas, tai neišvengs ir tolimesnės recesijos. Žodžiu, iš šios istorijos išmokau tik tiek, kad gražiomis istorijomis lengvai tikėti nepageidautina, reikia pačiam tikrinti faktus, kartu nepamirštant, jog valiutos kursų svyravimai gali daryti žymią įtaką BVP skaičiavimams.