Keistų ekonomikų istorijos: Tuvalu

Kartais užtinku tokių istorijų apie ekonomiką, jog sunku jomis nepasidalinti. Neseniai teko skaityti apie vieną mažiausių pagal gyventojų skaičių (mažesnės tik Vatikanas ir Nauru) pasaulio valstybę Tuvalu, kurią viduryje Ramiojo vandenyno sudaro keletas toli viena nuo kitos nutolusių salų. Tuvalu iki 1978-ųjų buvo Britanijos kolonija, tačiau vėliau gavo nepriklausomybę. Šalyje gyvena tik 10,5 tūkstančio gyventojų (taigi, šiek tiek mažiau nei Gargžduose), o tos jų salos taip toli nuo bet ko, jog net ir turistų į šią valstybę kasmet užsuka gal tik apie tūkstantį. Iškasenų irgi nėra, tad nenuostabu, jog ekonomikai vystytis sunkoka. Iki 2000-ųjų Tuvalu net nebuvo Jungtinių Tautų nare, nes jai buvo prabanga mokėti 20,000 JAV dolerių metinį narystės mokestį.

Sako, jog šios mažos valstybėlės ekonominis gyvenimas apsivertė 1999-aisiais, kai pas juos apsilankė vienas Kanados verslininkas, ir pasiūlė iš jų nupirkti visą šaliai priklausantį .tv domeną, mat kaip ir kiekviena nepriklausoma valstybė, Tuvalu turėjo teisę valdyti savo atskirą šalies interneto vardų sritį. Tuvalu sudarė sandėrį, kuriuo gavo 20% administruojančios adresų sritį kompanijos akcijų bei 50 milijonų JAV dolerių (buvo susitarta, jog kas ketvirtį dešimtį metų bus sumokama po milijoną JAV dolerių). Penkiasdešimt milijonų dešimčiai tūkstančių žmonių yra visai nemenki pinigai: jų užteko ir keliams nutiesti, ir pastatyti mokyklą bei prailginti oro uosto nusileidimo taką. Šių investicijų dėka Tuvalu pirmą kartą tapo žemės ūkio produkcijos (kopros bei žuvų) eksportuotoja, kai kuriose salose pirmą kartą atsirado elektra. Ir pirmą kartą šalyje atsirado pakankamai pinigų, kad būtų galima pasiprašyti Jungtinių Tautų narystės. Galima sakyti, jog šiai valstybėlei nuskilo.

tuvalu gdp

Istorija graži, pažvelgus į BVP grafiką, irgi atrodo, jog viskas aišku: iki pat sandorio dėl adresų srities BVP augo vangokai, o po to ėmė ir stryktelėjo į aukštumas. Ėmė augti eksportas, investicijos davė vaisius. Tik pradėjus knistis giliau bei ieškoti daugiau informacijos apie šį ekonomikos stebuklą visgi paaiškėjo, kad tikriausiai tas sandoris nebuvo toks jau fantastiškai apverčiantis Tuvalu ekonomiką. Jei skaičiuosime Tuvalu BVP ne JAV doleriais, o australiškaisiais (kuriuos vietiniai laiko savo valiuta), tai pastarųjų trejų metų realus BVP vidutiniškai smuko po 1 procentą kasmet, o Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, šalis gyvena daugiausiai iš Britanijos, Australijos ir JAV paramos, sunkiai balansuoja biudžetą, ir jeigu stipriau sujudės valiutos kursas, tai neišvengs ir tolimesnės recesijos. Žodžiu, iš šios istorijos išmokau tik tiek, kad gražiomis istorijomis lengvai tikėti nepageidautina, reikia pačiam tikrinti faktus, kartu nepamirštant, jog valiutos kursų svyravimai gali daryti žymią įtaką BVP skaičiavimams.

Patricia Crisafully: Rwanda, Inc

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

Rwanda, Inc“ labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą „Why Nations Fail“, nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į „geradarį diktatorių“, kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją – sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.

Daron Acemoglu: Why Nations Fail

Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau.

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol “liaudis” jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą – išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction – naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo – panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant “stiprios rankos” politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.

Nekilnojamas turtas – ar ne per daug į jį investuojame?

Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.

Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas. Bet jei pažiūrėtume į standartinės lietuvių šeimos balansą, didžiausias dominuojantis turtas jame bus jų butas ar namas, ir, tikėtina, jog jis sudarys arti 80 ar dar daugiau procentų viso šeimos turto. Lietuviai vos ne labiausiai Europoje linkę turėti nuosavą būstą: jį turi 89 procentai gyventojų, o nuomojasi tik 3 procentai. Finansinės teorijos požiūriu, ypač didelę savo portfelio (t.y. turto) dalį sudėti į vieną aktyvą neracionalu. Bet, kaip minėjau, teorija nuo praktikos dažnai skiriasi. Aišku, nuosavo būsto turėtojais mes visi tapome per čekinę privatizaciją, bet neracionali meilė nekilnojamam turtui, iškeliant šią turto klasę virš visų kitų, labai gaji mūsų galvose.

Beje, Europos Sąjungoje tendencija gana aiški: kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau besinuomojančių būstą. O tie kraštai, kuriuose savo būsto turėjimas yra norma, dažniausiai turi didesnį nedarbą: jei nuomojiesi būstą, tai visai nesunku imti ir persikelti į kitą miestą, kur darbo yra, tuo tarpu jei turi nuosavą, tai psichologiškai sudėtingiau. Pagalvoti verta.

Kodėl finansų sektorius neatlieka savo darbo

Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių.

Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai. Net ir šiaip turėdami kažkiek santaupų, žmonės dažniausiai neplanuoja jų visų išleisti per artimiausią mėnesį, todėl yra linkę dalį jų investuoti ilgesniam laikotarpiui. Iš kitos pusės turime ilgalaikio kapitalo vartotojus: verslą, kuris nori įgyvendinti ilgalaikius plėtros planus (retai kada galima įgyvendinti ambicingą plėtros projektą per greičiau nei metus), būstą norinčius įsigyti žmones ir panašiai. Dažniausiai tie, kas nori skolintis pinigus, juos nori pasiskolinti ne mėnesiui, o ilgesniam laikotarpiui.

Gerai subalansuotoje finansų rinkoje problemų nekyla, nes finansų institucijos neblogai atlieka tarpininkavimo vaidmenį ir „suveda“ tuos, kurie nori investuoti ilgam su tais, kurie nori ilgam skolintis. Čia ypač svarbų vaidmenį turi pensijų fondai ir gyvybės draudimas, nes jų dalyviai patiki jiems ilgalaikes lėšas, kurias jie gali naudoti patenkinant ilgalaikio kapitalo vartotojų poreikius (pirkdami jų leidžiamas akcijas ir obligacijas). Pensijų fondai ir draudikai dažniausiai „sutrumpina“ lėšų trukmę, nes jų įsipareigojimai investuotojams (t.y. kiek žmogui liko iki pensijos ar gyvybės draudimo išmokos) yra vidutiniškai ilgesni nei jų investicijos (obligacijų trukmė). Bankų verslas yra surinkti trumpalaikes lėšas (indėliai retai kada būna ilgesni nei vieneri metai) ir perskolinti jas ilgesniam laikotarpiui, taigi jie, atvirkščiai nei pensijų fondai ir draudikai, „ilgina“ lėšų trukmę.

Oliver Wyman studijoje teigiama, jog šios krizės išdava yra ta, jog net normalūs ilgalaikiai investuotojai pradėjo elgtis lyg investuotų trumpuoju laikotarpiu: investicijų likvidumas tapo labai svarbus, tad net jei pinigų tau reikės už 20 metų, pradedi dėlioti tik keleto mėnesių trukmės indėlius. Kai rinkoje sumažėja lėšų, kurias galima investuoti ilguoju laikotarpiu, tai natūralu, jog kenčia tie, kam reikia ilgalaikio finansavimo. Turime dabartinę situaciją: bankai pertekę trumpalaikiais pinigais, bet ilgalaikių paskolų išdavinėti nenori. Gal ir norėtų, bet banko rizikos valdymas yra labai svarbus ir negalima turėti labai didelių investicijų ir įsipareigojimų trukmės neatitikimų. Tiksliau, Oliver Wyman teigimu, tai anksčiau gal ir buvo galima, bet dabartinis sugriežtėjęs bankų reguliavimas to taip lengvai nebeleidžia. Ilgalaikių investuotojų sumažėjo dar ir dėl nepalankios ilgalaikiems investuotojams mokestinės aplinkos bei kitų faktorių, bet svarbiausiais visgi yra šiuolaikinė ilgalaikių investuotojų baimė.

Iš tiesų, užsitikrinti ilgalaikį finansavimą tiems patiems bankams yra labai sunku: kone kas antras bankas vakaruose jaustųsi dar geriau, jei galėtų lengvai pasididinti kapitalą ar išleisti nemažai ilgalaikių obligacijų, bet pirkėjų tokioms investicijoms nėra. Atrodytų paradoksas, bet taip jau gaunasi, jog trumpalaikių lėšų, kurios nieko neuždirba, pilna, o juos užsitikrinti ilguoju laikotarpiu neįmanoma.

Lietuvoje tikriausiai dar blogiau, nes per šią krizę finansų sistema prarado du labai svarbius ilgalaikio finansavimo instrumentus: pensijų fondams buvo stipriai sumažintos įmokos, o po DNB skandalų bankams stipriai užsivėrė įvairiausių struktūrinių obligacijų rinkos. Anksčiau bankai leisdami su akcijomis susietas obligacijas prisitraukdavo gana nemenkas lėšas (obligacijų trukmė būdavo 2-3 metai, taigi, žymiai ilgesnė nei indėlių). Nesakau, kad tai buvo geri instrumentai investuotojams, bet bankų balanso trukmės valdymui tai turėjo būti nemenka paspirtis. Kol neatsiras ilgalaikių investuotojų, tol ilgalaikis kreditavimas stipriai nepajudės, o besikaupiantys trumpalaikiai indėliai tikriausiai nebus investuojami.

Irano valiutos krizė

Gali būti, jog pati svarbiausia paskutinių dienų pasaulinė naujiena yra ne taikiai ir demokratiškai praėję Gruzijos rinkimai, kuriuose pirmą kartą Gruzijos istorijoje per rinkimus savo valia bus pakeista valdžia, o tai, kas dedasi su Irano valiuta. Oficialus Irano rialo kursas vis dar yra 12,660 rialų už vieną JAV dolerį, nors jau sekmadienį juodojoje rinkoje JAV doleris jau kainavo beveik 30,000 rialų. Po tolimesnio pirmadienio ir šiandienos kritimo, už dolerį prašoma 37,500 rialų. Tokiais tempais Irano valiuta, o kartu ir Irano piliečių santaupos, labai greitai gali tapti bevertės, o jei valiutos krizė bus nepažabota, sunku pasakyti, kuo tai gali baigtis.

Vakar BBC kėlė versiją, jog valiutos krizė Irane prasidėjo dėl to, kad pagaliau pradėjo veikti ekonominės sankcijos. Dar kovo mėnesį Irano bankai buvo atkirsti nuo tarptautinės bankinės sistemos SWIFT, tad vykdyti tarptautinius bankinius pavedimus jiems tapo labai sunku (o kartu tai reiškia, jog sunku ir gauti pinigus už parduotą naftą). Manoma, jog jie vis dar turėjo būdų kaip vykdyti tarptautinius atsiskaitymus per Dubajaus (BBC versija) ar Kinijos bankus. Bet dabar keliama versija, kad kažkas su šiomis schemomis užstrigo, dėl to staiga Iranas ir pritrūko užsienio valiutos. Irano prezidentas taipogi linkęs kaltinti užsienio ekonomines sankcijas. Lygiai prieš metus rialas irgi staigiai atpigo, nes Dubajuje registruotas Noor Islamic bankas, per kurį, kaip manoma, būdavo atsiskaitoma už 60% Irano naftos pardavimo, atsisakė aptarnauti Iraną.

Kita galima versija, kodėl staiga Iranas pritrūko dolerių yra paprastesnė: pastaruoju metu sustiprėjusi karo tarp Izraelio ir Irano grėsmė privertė žmones savo santaupas keistis į rimtesnę valiutą (o tai galėtų daug ką pasakyti apie pačių Irano piliečių pasitikėjimą Irano ekonomine galia), ir tai greitai peraugo į sniego gniūžtės efektą, kai tik padidėjusi paklausa pradėjo kelti dolerio kainą. Oficialiu kursu galima pinigus pasikeisti tik labai ribotas sumas, ir tik tiems, kas išvyksta į užsienį bei kitais išimtinais atvejais (kurių nėra daug). Pinigų keitimas juodojoje rinkoje gali tapti kriminaliniu nusikaltimu.

Staigus valiutos kurso kritimas ir galima hiperinfliacija politinio stabilumo neprideda. Nors toks tikriausiai ir buvo sankcijų tikslas. Artėja kulminacija?

Knyga apie Kauno istoriją

Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną.

Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Zigmanto Kiaupos pirmasis Kauno istorijos tomas pradžioje lyg ir įtraukė, bet labai greitai pavargau nuo itin akademiško knygos stiliaus, kuriame yra žymiai svarbiau išsamiai pateikti kokio nors nežymaus XVI amžiaus miestiečio turėtų knygų sąrašą, nei pasvarstyti, kuo tas miestietis gyveno, ir kaip tos knygos pas jį atsirado. Sausa. Akademiška. Bet tikriausiai tokia ir yra šios knygos auditorija, į kurią aš sunkiai įsipiešiu.

Nors šiaip iš Kauno istorijos nemažai ko galima pasimokyti. Rašoma, kad viena didžiausių Kauno savivaldos bėdų jau XVI amžiuje buvo neskaidrumas: randama daug miestiečių skundų, jog miesto taryba jau 30 metų surenka mokesčius ir juos išleidžia, bet jokių ataskaitų miestiečiams apie tai nėra (beje, istorikas skundžiasi, jog nei vieno Kauno biudžeto iš XVI-XVII amžiaus neišliko – gal jie ir nebuvo sudarinėjami?). Be to, buvo pastebėta, kad valdininkai sau buvo pasiskyrę po 50 auksinų per metus atlyginimą, nors to miesto privilegijose ir nebuvo leista daryti. Kaip sakant, valdininkų neskaidrumas Lietuvoje turi gilias šaknis.

Kauno miestas buvo išskirtinis tuo, kad jame veikė Hanzos pirklių biuras, Nemunas buvo pagrindinis importo ir eksporto kelias. Tarp Kauno gyventojų buvo nemažai vokiečių (galbūt net apie pusė), šie dažniausiai užsiėmė didmenine prekyba. Pirklių verslas viduramžiais nebuvo lengvas – čia tik dabar atrodo, jog va, imi, nusiperki daug druskos Gdanske, atplukdai į Kauną, tris kart brangiau parduodi ir turtingas gali mėgautis viduramžiškais smuklių bei karčemų malonumais. Jau nekalbant apie tai, kad kelyje iš Gdansko į Kauną laivai dažnai skęsdavo (ypač Kuršių mariose), pakrantėse nestigo visokiausių plėšikų, o vos ne kiekvienas pakeliui esantis miestas susigalvodavo, kaip paimti kokius nors mokesčius: tai buvo privalu už saugų laivo pravedimą susimokėti, tai buvo per tų laikų lobistus išsirūpinamas valdovo įsakymas, jog visi praplaukiantys turi pasitikrinti pravežamos druskos kokybę ir svorį (aišku, kad ne už „ačiū“) ir panašiai. Kaune irgi galiojo savi įstatymai: pirklys prekes galėjo parduoti tik didmena Kauno piliečiui, neturėjo teisės pardavinėti savo prekių turguje. Dar buvo sugalvota, kaip gali iš pirklių uždirbti ir kiti: buvo neleidžiama atvykėliams pirkti turguje maisto produktų (eik į karčemą ir ten brangiai valgyk), negalima buvo pirkti nekilnojamo turto (miegok už pinigus toje pačioje karčemoje) ir panašiai. Jei savo prekes norėsi iš Kauno nuvežti į Vilnių, irgi nebus lengva. Pajutę savo galios silpnėjimą Trakai išsirūpino iš valdovų įsakymą, jog visi, keliaujantys iš Kauno į Vilnių privalo keliauti per Trakus (nors tiesiai arčiau) ir čia praleisti po vieną naktį (aišku, tai reiškė papildomas pajamas, be to, Trakai galėjo iš keliautojų imti tiltų mokestį). Kaip sakant, vienas pirklys realiai sukuria pridėtinę vertę, bet iš jo gyvena dar kone šimtas kitų.

Efektyvumo iš tų laikų galima pasimokyti gal tik mokesčių surinkime. Buvo įprasta tam tikrų mokesčių surinkimą „outsourcinti“, kokia nors teisė vienerius metus rinkti mokesčius Kaune galėjo būti parduodama tiems, kas daugiau sumokės. Tokiu būdu pinigus valstybės iždas gauna iš karto ir net nereikia rūpintis visos mokesčių sistemos administravimo bėdomis, nes tai mokestinės teisės pirkėjo vargas. Jei mokesčių surinkėjas per daug nuožmus, valdovui galima pasiskųsti, ir teisė gali būti atimta, tad tam tikra kontrolė egzistavo. Mažas, efektyvus valstybės aparatas su dauguma privatizuotų funkcijų — valstybės reikalas tik kariuomenė ir valdovo teismai.

Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas

Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.

Bet labiausiai man akis užkliuvo už gana įdomaus rodiklio, kurį stebi vieni iš makro investuotojų: jie seka indėlių pokyčius bankinėje sistemoje ir pagal tai nusprendžia, kada jau laikas investuoti į šalį, patyrusią nuosmukį. Ekonomika tvariai pradeda atsigauti tada, kai į bankus pradeda grįžti pinigai, o šie vėliau atsiduria ir finansų rinkose. Knygoje teigiama, jog šis rodiklis puikiai veikė Rusijos ir Argentinos krizių atveju, ir tai padėjo fondų valdytojams uždirbti nemažą grąžą.

Patikrinti, ar ši strategija Leituvos biržoje galėjo padėti išvengti nuostolių nesunku: tiek indėlių statistika, tiek Vilniaus akcijų rinkos indeksas laisvai prieinamas. Paėmus duomenis nuo 2004 metų pradžios, teigiama koreliacija tarp indėlių pokyčio ir kito mėnesio akcijų rinkos grąžos egzistuoja, nors ji ir statistiškai vos vos patikima (su 95% patikimumu). Grafike galima palyginti dvi strategijas: tiesiog „pirk ir laikyk indeksą“ bei „būk nusipirkęs akcijų tik jei indėlių augimas praeitą mėnesį buvo teigiamas“. Atsitikus finansų krizei irgi būtume praradę pinigų, bet bendras rezultatas visai neblogas.

Va, kaip nesunkiai buvo galima išvengti didelių nuostolių, jei tik realiu laiku būtų galima sekti indėlių statistiką

Tiesa, visa tai tik teorinis modelis, realybė šiek tiek kitokia. Didžiausia problema ta, jog Lietuvos Bankas indėlių statistiką pateikinėja maždaug paskutinę mėnesio savaitę: nors jau ant nosies rugsėjis, rugpjūčio indėlių pokyčius bus galima sužinoti tik iki spalio likus keletui dienų. Su tokiu duomenų vėlavimu nelabai ką uždirbsi, mat su dar vieno mėnesio lagu statistiškai patikimos koreliacijos tarp indėlių ir akcijų grąžos nebelieka.

Kita vertus, gal būt naudinga stebėti šį rodiklį Graikijoje, Ispanijoje, ar bet kurioje kitoje krizės tampomoje šalyje: jei Ispanijoje viskas dar tik blogėja ir nosies kišti į akcijas ankstoka, Graikija kažkada turės pasiekti ekonomikos dugną ir stabilizuotis.

Informacijos dieta: rezultatai

Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu. Kai taip pradedi save kontroliuoti, atkrenta labai daug skaitinių: nebeskaitau ištisų portalų, nebeseku kasdienių biržos naujienų (ir ypač tų straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dieną kilo ar krito akcijos), tik išskirtiniais atvejais peržvelgiu komentarus.

Apsivaliau ir savo RSS skaityklę, išmetęs iš jos tas svetaines, kurių įrašus ir šiaip tik permesdavau akimis. Dėl to kiekvieną dieną nebesikaupia po pusę tūkstančio neperskaitytų naujų tekstų ir nebereikia jaustis kaltam, kad nespėji jų visų sukramtyti. Stipriai koregavau ir savo Facebook‘o nustatymus: naujienų srautas tapo žymiai labiau valdomas. Jame liko tik svarbios ir įdomios naujienos, o tie, kas mėgsta pasidalinti gražiais paveiksliukais ar demotyvacijomis retai šmėžuoja man prieš akis.

Perskaitytų knygų sąrašas lyg ir rodo, jog iš tiesų atsirado daugiau laisvo laiko, kurio nebesusiurbia juodoji interneto skylė: per nepilną rugpjūtį suskaičiau septynias knygas. Kita vertus, neatrodo, kad tiems dalykams, kuriems ir anksčiau buvo sunkiau prisiversti – parašyti į šią svetainę, pabėgioti ar nudirbti kokius nors jau seniai atidėliojamus darbus – laiko paskyriau daugiau. Tiesiog viena maloni veikla (laiko švaistymas internete) buvo pakeista kita malonia veikla (knygų skaitymu).

Visgi dėl savo informacijos dietos labai džiaugiuosi: tikiu, jog ji pradėjo formuoti naują įprotį kaskart užduoti sau klausimą, ar verta viską skaityti, ir tai leis sutaupyti marias švaistomo laiko. Naujienų portalai didžiąja dalimi tampa neįdomūs, jei tik įpranti ties kiekvienu straipsniu klausinėti „na ir kodėl tai svarbu?“. Bet savęs neapgaudinėju: nuo menkavertės informacijos priklausomybės vargu ar įmanoma visiškai pabėgti, toks potraukis tikriausiai yra žmogiškas. Kaip kad važiuodamas pro autoavariją negali susilaikyti į ją nežvilgtelėjęs, taip reikia ir sąmoningų pastangų neskaityti bet kokio šlamšto. Mano vardas vis dar Petras ir aš vis dar turiu priklausomybę.

Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.