Serhy Jekelčyk: Ukraina. Modernios nacijos gimimas.

Pirmą kartą ką nors gyvenime paėmiau paskaityti apie Ukrainos istoriją, neskaičiuojant tų knygų apie moderniuosius laikus, kuriuose rašoma apie Timošenko iškilimą arba Oranžinę revoliuciją. Gailiuosi, jog neperskaičiau kažko panašaus anksčiau, tuomet, kai Ukrainoje investuodavau ir dažnai lankydavausi: galbūt tai būtų padėjęs išvengti klaidų ir geriau suvokti vietinį mentalitetą (bet bumo laikais mes visi buvome protingi ir investavome lengva ranka :) Tikriausiai vertėtų sau dabar pasižadėti prieš investuojant į užsienio valstybę perskaityti kelias rimtesnes knygas apie tos šalies istoriją, nes tai gali suteikti vertingų įžvalgų.

Pati Ukraina kaip tautinė valstybė susiformavo visai neseniai, galima sakyti dar tik sovietmečiu, kai po labai ilgo laiko ukrainietiškai kalbančios žemės buvo Stalino suvienytos vienoje valstybėje. Iki tol Rytinė Ukrainos dalis priklausė Rusijai, o vakarai — Lenkijai bei Austro-Vengrų imperijai. Ukrainiečiai buvo valstiečiai, miestuose jų buvo nedaug: ten vyravo rusai (rytuose) bei lenkai su žydais. Dėl to dar ir dabar išlikęs labai stiprus Ukrainos pasidalinimas į rytinę bei vakarinę dalis. Ir tai ne vien tautinis pasidalijimas, mat šiose dalyse buvo vykdoma ir skirtinga imperinė politika: vienur buvo diegiamas stačiatikių tikėjimas, kitur vyravo unitai. Net ir sovietinėje Ukrainoje, kai abi šios dalys buvo suvienytos, politika buvo skirtinga: rusiškoje rytinėje dalyje buvo vystoma pramonė, kai vakaruose industrializavimas buvo žymiai mažesnis, nes bijota, jog kilus karui su vakarais, vakarinės Ukrainos dalis gali būti greitai užimta svetimos kariuomenės.

Didžiausia Ukrainos bėda tikriausiai visada buvo ta, jog ji labai derlinga. Tai savaime turėtų būti didelis pliusas savos valstybės kūrimui, bet ukrainiečiai to nesuskubo padaryti: žemės buvo valdomos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, Rusios, vėliau kitų imperijų. Kadangi kaimynai į Ukrainą žiūrėdavo kaip į strateginį aruodą, kuris turėtų išmaitinti jų imperijas, Ukraina ilgą laiką buvo plėšiama, ir, paradoksalu, bet derlingiausių plotų kraštas Stalino valdymo metais patyrė siaubingą badą. Periferinės kolonijos, maitinančios Reichą, vaidmenį Ukrainai buvo numatęs ir Hitleris.

Ukrainiečiai, būdami valstiečiai, visada labiausiai vertino galimybę dirbti savo žemę: daugiausiai vietinių neramumų kilo būtent iš šio poreikio. Valstiečių sukilimai prieš bajorus, kazokų judėjimas, o vėliau ir gana entuziastingas Ukrainos noras prisijungti prie Sovietų Sąjungos (nes valstiečiai tikėjosi, jog žemės priklausys jiems, kad ir kolektyviniu būdu) turi panašias ištakas. Kiekvienas naujas Ukrainos valdovas lengviausiu būdu galėjo užsitikrinti tautos paramą pažadėjęs įvykdyti žemės reformą, tik, deja, nelabai kas ją įgyvendindavo. Dar prieš pat krizę pamenu, jog visi tikėjosi, kad nuo 2007-ųjų bus leidžiama visiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, bet terminas vis buvo atidėliojamas. Dar dabar, kaip suprantu, žemių niekas negali įsigyti.

Didžioji Ukrainos pramonė, tad ir didžiausias kapitalas Ukrainoje yra sukauptas rytinėje dalyje, tad nenuostabu, jog verslas ir politika savyje tikriausiai turi daugiau rusiško, rytietiško atspalvio: vyrauja oligarchai, politiniai žaidimai žaidžiami be taisyklių, klesti korupcija ir kitokie nei mums įprasti standartai. Net kaip retas vakarietiško mastymo pavyzdys knygoje piešiamas Juščenka vėliau rodomas kaip turintis panašias rytietiškas vertybes: korumpuotas, autoritariškas ir besilaikantis taisyklių tik tada, kai jam tai naudinga. Ukraina niekada neturėjo labai aiškios vakarietiškos krypties (gal nebent tik buvusiose Lenkijos bei Austro-Vengrijos žemėse požiūris buvo kiek kitoks). Sovietų Sąjungos griuvimo metu Ukraina užėmė visiškai neutralią poziciją: jeigu ne Baltijos valstybių ryžtas išeiti iš Sąjungos, tai gal dar ir Ukraina būtų joje likusi. Ukraina nerodė visiškai jokios iniciatyvos iki tol, kol jau po rugpjūčio pučo Rusijoje tapo aišku, kad Sovietų Sąjungai atėjo galas. Kas gal ir atrodo keistai, žinant, kad Ukraina buvo turbūt svarbiausia respublika Sąjungoje po Rusijos, tad tam tikro lyderiavimo tikrai galėjo pademonstruoti. Bet bent jau iš šios knygos taip atrodo, jog Ukraina nelabai dar yra susivokusi, ko ji siekia ir kur nori eiti, ji labiau pasyviai pasiduoda istorijos srovėms.

Kambodžos akcijų rinka

Kartas nuo karto mano akys užkliūva už labai egzotiškų akcijų rinkų, tad ir šiandien ištempiau ausis, kai važiuojant iš darbo per BBC išgirdau reportažą apie prasidėjusią prekybą Kambodžos biržoje.

Kambodžos birža oficialiai veikia jau apie metus, bet investuoti buvo sunkoka, nes nei viena akcija iki šiol joje nebuvo prekiaujama: pirmasis viešas akcijų siūlymas (IPO) įvyko tik šiandien. Pnom Peno vandens tiekimo kompanija pirmąją prekybos dieną pabrango 48 procentais: investuotojai teigia, jog tai viena skaidriausių bendrovių Kambodžoje (ji priklauso valstybei), nors kainuoja ji ne taip jau ir pigiai, mat P/E santykis siekia 27. Už skaidrumą tokioje šalyje kaip Kambodža matyt verta mokėti, nes pagal korupcijos indeksus ji Azijoje lenkia tik Šiaurės Korėją, Mianmarą bei Afganistaną, tad vietos pasitempti dar yra. Tiesa, Kambodža gana teigiamai žiūri į užsienio investuotojus, ir bent jau teoriškai, užsieniečiai gali turėti net ir 100% kompanijų kontrolę. Kambodža – skurdi valstybė, jos BVP siekia tik 11 milijardų JAV dolerių, bet šalies gyventojai jauni ir ji turi daug potencialo. Pernai metų sausį akcijų biržą atidarė ir Laosas: šiuo metu ten prekiaujama dviejų kompanijų akcijomis, kurios per tris savaites po prekybos pradžios pabrango 86 procentais (o po to, euforijai nuslūgus, atpigo keturiasdešimčia). Sektinų pavyzdžių regione yra: lygiai taip kelią į finansų rinkų pasaulį 2000-aisiais su dviem listinguojamomis kompanijomis pradėjo ir Vietnamas, o dabar jo akcijų biržoje prekiaujama 300 kompanijų akcijomis.

Artimiausiu metu pasirinkti, kur investuoti Kambodžoje vis dar bus nesunku, nes sąrašuose tėra tik ta viena vandens tiekimo bendrovė, bet dar šiemet planuojamas telekomo bei uosto operatoriaus akcijų listingavimas, o kitais metais gal būt rinką pasieks ir bankų akcijos.

Martin Sixsmith: Putino nafta

Pirmą kartą taip gavosi, jog Martin Sixsmith knyga „Putino nafta“ atsidūrė mano rankose leidėjų dėka, žmonai pažadėjus jiems kokią nors recenziją mano svetainėje. Kadangi šeimos biudžetas nelabai džiaugiasi mano narkomanišku polinkiu be saiko urmu pirkti bet kokius skaitalus, tai bet kokiomis dovanomis visada džiaugiuosi (mirkt, mirkt, gerbiami leidėjai :) Bet nepaisant to, kad knygą gavau nemokamai, visgi turiu pripažinti, jog „Putino nafta“ nėra labai įsimintina knyga: patys Jukos sužlugdymo įvykiai atskleisti gal ir neblogai, bet susidaryti išsamų vaizdą apie Chodorkovskio bei Putino asmenybes vargu ar pavyks. O juk jų konfrontacija ir yra esminė knygos tema, tik be gilesnės priešistorės analizės knyga tampa blankoku įvykių atpasakojimu su tam tikromis tendencijomis pabrėžti Jukos vadovų šventumą.

Anaiptol neteigiu, jog Chodorkovskis, pradėjęs siekti ambicijų ne vien verslo pasaulyje, iš tiesų negalėjo atsiversti į doros kelią: kompanija Jukos buvo tapusi viena skaidriausių bendrovių Rusijoje ir per susijungimus su vakarų naftos bendrovėmis turėjo planų tapti viena svarbiausių naftos kompanijų pasaulyje. Chodorkovskio veikla, kuriant bandant Rusijos visuomenėje įžiebti laisvės ir demokratijos idėjas (jis finansavo “Atviros Rusijos” fondą) irgi gali būti vertinama tik teigiamai, nors, aišku, ciniškai žvelgiant, gal ir tai galima nurašyti kaip pastangas įgyti populiarumą prieš kėsinimąsi užimti Rusijos vadžią. Knygoje labai išsamiai aprašomos priemonės, kuriomis Putino režimas susidorojo su Chodorkovskiu ir taip sunaikino šią grėsmę Putino valdžiai, ir ne daug kas ginčytųsi, jog susidorojimo būdai buvo peržengiantys visas teisinei valstybei priimtinas ribas: šantažas, nebūti kaltinimai, teismų procesų pažeidimai, advokatų persekiojimai, turto atėmimas ir panašiai.  Iš tiesų, šioje kovoje tarp liberalizmo ir demokratijos atstovu simboliu tapusio Chodorkovskio ir totalitarizmo bei absoliučios Kremliaus valdžios įkūnytojo Putino labai nesunku išsirinkti pusę, kurią reiktų palaikyti: akivaizdu, jog Chodorkovskis yra silpnasis, kuriam neduodama teisė į teisingą teismą, kurio parodymai visada ignoruojami, ir kuris tik savo stiprios asmenybės dėka išlieka visiškai nesumaltas vos ne Stalinizmu dvelkiančios sistemos.

Tačiau apie Rusijos valstybės neteisybes ir jos nenumaldomą ritimąsi link autoritarizmo esu skaitęs jau ne kartą. Šioje knygoje tikėjausi rasti šiek tiek labiau daugialypę Chodorkovskio asmenybę, bet, deja, ankstyvieji jo verslo žingsniai aprašyti labai prabėgšmomis. Iki galo man dar vis neaišku, kas iš tiesų lėmė tokį staigų Chodorkovskio, lyg švento Pauliaus kelyje į Damaską, atsivertimą į tiesos kelią: iš nelabai kuo iš kitų besiskiriančio oligarcho jis per vienerius ar dvejus metus tapo vienu didžiausių skaidrumo apologetų. Ir kodėl Putinas taip asmeniškai nekenčia Chodorkovskio: ar tik vien dėl to, jog jis vienintelis parodė jam nepagarbą ir dar drįso nepabėgti į užsienį, kaip Berezovkis? Į Jukos žlugdymo įvykių atpasakojimą sudėta nemažai pastangų, bet dviejų titanų asmenybės kažkokios blankios ir lėkštos, kas man ir pasirodė didžiausias knygos trūkumas.

Goldman Sachs kultūros pokyčiai

Finansų sluoksniuose šiandien daugiausiai dėmesio sulaukęs straipsnis buvo  didžiausiame investiciniame banke Goldman Sachs paskutinę dieną dirbančio Greg Smith paaiškinimas New York Times, kodėl jis išeina iš šio banko. Pagrindinė įvardijama priežastis yra radikalūs Goldman Sachs kultūros pokyčiai: joje stipriai pradėjęs dominuoti godumas ir noras kuo daugiau uždirbti klientų sąskaita.

Šiaip jau, kiek teko skaityti knygų apie investicinius bankus, tai čia nieko keisto: senoji investicinių bankų dvasia, kuria buvo stengiamasi verslą statyti ant ilgalaikio santykio su klientu, jau prieš gerą dešimtmetį, internetinio burbulo metu, išsisklaidė kaip dūmas vėjyje. Galimybė greitai užsidirbti didelius pinigus jau tada leido bankininkams užmerkti akis prieš interesų konfliktus. Vėliau vis labiau investiciniai bankai perėjo prie prekybos sava sąskaita, klientų interesus užkišdami vis į gilesnį užkaborį.

Kaip rašo Greg Smith, šiais laikais Goldman Sachs darbuotojų pasiekimai matuojami vien tiek pagal tai, kiek jie uždirbo pinigų bankui, nekreipiant dėmesio į tai, ar jų veikla buvo naudinga klientams. Gal tai ir teisinga, žinant, kad šiuolaikinė bankininkystė yra labai dinamiška ir nebėra laiko žaisti džentelmenais, mat tavo gardų verslo kąsnį be jokių skrupulų nuneš konkurentas. Seniau Goldman Sachs šūkis buvo „esame godūs ilguoju laikotarpiu“ (long-term greedy), bet dabar jis jau skamba senamadiškai, nes pasaulyje, kur sandoriai vyksta per kelias nanosekundes, net ir ketvirtis metų gali būti labai ilgas laikas.

Ciniškai žiūrint, nuolat greitėjančiame pasaulyje ilgalaikį požiūrį turėti bet kurioje srityje gal būt tapo per senamadiška prabanga. Bet tikiuosi, kad tai tik laikina vertybių krizė.

ATNAUJINIMAS: Nebloga galvų medžiotojo nuomonė apie tai, kas tas Greg Smith ir ką jis galėjo veikti ir uždirbti Goldmanuose.

Dar vienas atnaujinimas: Beje, New York Times rašo, jog Greg Smith turi ir lietuviškų šaknų: jo seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į Pietų Afriką.

Užsikrėčiau bėgiojimu

Nors šiandien ir lynoja ir visur telkšo balos, vis tiek apsimoviau savo sportbačius ir išbėgau pamiklinti kojų. Šiais metais jau kokį šeštą kartą. Jeigu kas būtų prieš kelis metus pasakęs, jog taip su džiaugsmu per savaitę kojomis atmatuosiu kokius 15 kilometrų, būčiau nepatikėjęs. Bet, va, užsimaukšlinu kepurę, įsistatau į ausis ausines ir pirmyn.

Pernai pradėjau bėgioti gana netikėtai: kažkaip darbe pasisuko kalba, ar įmanoma nelabai treniravusis imti ir nubėgti 5 kilometrus per 25 minutes. Pabandžiau. Nebuvo įmanoma. Pusę distancijos eidamas susiėmęs už šono, didelėmis valios pastangomis vargais negalais tikslą pasiekiau per kokias trisdešimt tris. Bet po poros dienų dar kartą pabandžiau. Tada dar kartą. Trisdešimt viena minutė. Po to trisdešimt. Po to, žiūrėk, ir dvidešimt devynios. Taip netikėtai ir įpratau per savaitę du kart išbėgti apsukti rato, nes esu greitai įjunkantis skaičių narkomanas: man labai patinka prabėgus tuos 5 kilometrus grįžti namo ir kokias 15 minučių analizuoti savo rezultatus. Gal dėl to ir dirbu analitiku.

Pernai pasiekiau man labai puikių rezultatų: pavyko įveikti tuos penkis kilometrus greičiau nei per 24 minutes, kas man yra mažas stebuklas, mat visą mano gyvenimą mano fizinė veikla apsiribodavo greitu klaviatūros maigymu ką nors programuojant, arba staigiu akių vedžiojimu po baltas puslapių lankas, stengiantis kuo greičiau suryti kokią nors knygą. Bet šiemet atradau dar didesnį bėgiojimo malonumą: bėgti atsipalaidavus, neskaičiuojant laiko, kai gali būti su savomis mintimis, nesistengdamas nugalėti savęs ir priversti kojas žūt būt kilnotis greičiau nei joms pridera. Keista, bet tokioje „zen“ būsenoje bėgimo greitis nėra toks jau ir prastas, kaip kad galima įsivaizduoti, o kilometrai mintyse ištirpsta dar greičiau, mat galva neužimta visa apimančiu pulsuojančiu rėkimu „Tu gali! Dar pasistenk iki kito stulpo! Dar keli metrai ir pailsėsi!“.

Bėgiojimas, be fizinio tobulėjimo, manau, man stipriai ugdo ir valią: jeigu sugalvoji, jog reikia pabėgioti, tam neturėtų sutrukdyti nei lietus, nei tai, kad tavo treningai negražūs – juk svarbiausia išbėgti. Keista, bet pastaruoju metu blogesniu oru sutinku netgi daugiau bėgiojančiųjų. Gal būt tai sutapimas.

Beje, apie kitus bėgiojančiuosius. Pernai metais, vienu iš tų pirmųjų kartų, kai bandžiau įveikti savo distanciją, bėgdamas sutikau kažkokią nepažįstamą merginą (nors lytis čia ne esmė), kuri, atbėgdama priešais nusišypsojo ir ištiesė ranką pasisveikindama „high five!“ stiliumi. Nors tuo metu buvau jau toks pavargęs, kad mano liežuvis turėjo tįstis asfaltu, bet tokie padrąsinimai prideda labai daug jėgų. Tokių bėgiojančių, kurie visada nusišypso ir linkteli galvą – dauguma. Nors nei vieno jų nepažįstu. Man tai labai patinka, jautiesi kažkokios neoficialios bendruomenės nariu.

5km / 27’45”

E.H.Gombrich: A Little History of the World

Ernstas Gombrich yra parašęs labai neblogą knygą apie meno istoriją (gana nuspėjamu pavadinimu „The Story of Art“), kurią savu laiku smagiai suskaičiau bekamšydamas savo išsilavinimo apie meną spragas (jos dar iki šiol pakankamai plačios ir pro jas švilpauja tamsuoliškumo vėjai). Pastarąjį kartą besilankydamas Londone prigriebiau ir jo knygą apie pasaulio istoriją: tiesiog negalėjau atsilaikyti visoms liaupsėms, kurios buvo išraitytos aplink šios knygos lentyną knygyne, nors knyga skirta labiau vaikams, nei kad taiko į labai rimtus veikalus.

Savo užduotį papasakoti apie pasaulio istorijos įvykius jauniesiems skaitytojams knyga veikiausiai atlieka puikiai: viskas išdėstyta aiškiai, glaustai, intriguojančiai ir neperkrautai. Nors būdamas jau arti trisdešimties tikriausiai nebeturiu jokių teisių vertinti šios knygos iš šios perspektyvos, nes velnias žino, ar ji mane užkabintų, jeigu būčiau trylikos, mat tuo metu istorija ne itin domėjausi. Tikėtina, jog užkabintų. Bet dabartiniam trisdešimtmečiui įtikti žymiai sunkiau: glaustas vieno ar kito pasaulio įvykio aprašymas šiek tiek erzina, nes suvoki, jog pasaulio istorija yra žymiai sudėtingesnė, nei ją galima sutalpinti į kelis šimtus puslapių. Ir viduramžiai nebuvo tokie jau tamsūs, kaip kad daugeliui atrodo, ir tie riteriai ne tokie beviltiški savo šarvuose, ir kiekvienas įvykis turi daug daug niuansų bei subtilybių, kurios, aišku, yra paaukojamos, siekiant nupiešti supaprastintą pasaulio istorijos pasakojimą. Juolab kad vaikams, kuriems visgi ir skirta ši knyga, tikriausiai neįdomu Medičių valdymo ypatybės bei jų kova dėl įtakos, jiems tikriausiai pilnai pakanka paminėti, jog Medičiams valdant suklestėjo menas – dėmesį išlaikyti sunku, kai dėl to konkuruoja Pokemonai, ar bile kas kuo ten šiais laikais tie vaikai užsiima (neturiu supratimo).

Dar viena nedidelė šios knygos blogybė yra ta, jog tai labiau Europos, o ne pasaulio istorija. Šiek tiek bandoma dėmesio skirti ir Azijai bei Amerikai, bet labai jau mažai: visas veiksmas vis tiek koncentruojasi Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Aišku, tuo stebėtis nereikėtų, nes juk autorius europietis.

Bet šiaip, knygą užskaitau. Trumpai pasaulio istorijos apžvalgai ji tinkama. Kaip tik ji priminė, jog reikai susirasti ir pasiskaityti kokią nors knygą apie faraoną Echnatoną, kuris man visada atrodė viena keisčiausių istorijos asmenybių: arba jis sugalvojo pakeisti Egipto religiją dėl politinių priežasčių, kad atsikratyti žynių įtakos arba šiaip buvo gerai pričiuožęs. Bet su šūkiu „vienintelis dievas Atonas jus visus myli vienodai“ jis kartais atrodo kaip 1300 metų aplenkęs Kristų.

BVP obligacijos – būdas valstybėms išleisti savo akcijas

Su paskutiniu Graikijos skolų restruktūrizavimo planu, investuotojams bus siūloma ir labai įdomus naujas skolos instrumentas – BVP varantai – kuris savo esme gana panašus į valstybės išleidžiamas akcijas: investuotojai gaus kupono mokėjimus („dividendus“), jeigu šalies BVP augimas viršys tam tikrą ribą. Graikijos atveju pačio kupono dydis nepriklausys nuo BVP augimo spartos, nors prieš keletą metų leistuose panašiuose Argentinos BVP varantuose buvo numatyta, jog jei šalis augs sparčiai, tai ir kupono mokėjimas bus solidus, o jei šalis toliau sunkiai kapanosis recesijoje, investuotojai nieko negaus. Varantai, kaip kad kokios kompanijos akcijos, berods neturėtų būti išperkami, jų galiojimo laikas neribotas. Aišku, jeigu valstybė manytų, jog verta tokią skolą grąžinti, ji šiuos varantus galėtų supirkti per rinką.

Idėja įdomi ir iš pirmo žvilgsnio labai naudinga: augant ekonomikai, kai valstybė dažniausiai nesunkiai surenka mokestines pajamas, investuotojams reikia mokėti dideles palūkanas; tuo tarpu esant nuosmukiui, kai ir taip valstybės biudžetas sunkiai surenkamas ir vyrauja deficitas, investuotojams mokėti nieko nereikia. Gal visą valstybės skolą tokiu būdu finansuotis gal ir nevertėtų, bet bent jei dalis jos būtų išleista tokia forma, tai veiktų valstybę anticikliškai ir stabilizuotų jos ekonomiką.

Tiesa, yra nemažai praktinių problemų. BVP skaičiavimas nėra visiškai tikslusis mokslas, ir paklaidos BVP įvertyje būna nemažos. Turint omenyje, jog turime reikalų su Graikija ir Argentina (tik šios valstybės šiuo metu turi ar turės išleidusios panašius skolinimosi instrumentus), kurių statistikos departamentais ir taip nelabai yra daug noro pasitikėti, ši problema dar opesnė. Manoma, jog visai normalu, jog BVP įvertis gali turėti procento ar dviejų procentų paklaidą, juo labiau jeigu kalbame apie realaus BVP įvertį, nes tokiu atveju dar reikia skaičiuoti ir BVP defliatorių, kuris irgi turi savo paklaidas: jeigu valstybės turėtų daug BVP varantų, tai net kelių dešimtųjų procentų skirtumas gali turėti nemažai įtakos tam, ar reikės mokėti kuponą ar ne. Tikriausiai, tam, kad išvengti interesų konfliktų BVP statistiką turėtų skaičiuoti ne tos pačios valstybės institucijos, o kažkokia nepriklausoma agentūra. Tik nežinau, ar tai iš viso įmanoma: juk neįvesi prievolės visoms šalies bendrovėms kartu su mokestinėmis ataskaitomis Mokesčių inspekcijai siūsti ir statistines ataskaitas kokiai nors Standard&Poor’s, McKinsey, Fitch ar Moody’s (o geriausia visoms keturioms).

Šiaip tikriausiai Graikijos BVP varantų vertė bus labai nedidelė. Bet išmesti jų gal ir nevertėtų. Iš Argentinos BVP varantų investuotojai uždirbo ne tiek jau mažai (nors, kaip minėjau, jie buvo struktūruoti šiek tiek kitaip).

„Grybų karo“ cenzūra

Šiaip šios dienos pamąstymas, nesusijęs su ekonomika, bet šiek tiek su knygomis. Užtikau internetuose Austėjos Lansbergienės dienoraščio įrašą apie tai, kad vaikams reiktų cenzūruoti šias Justino MarcinkevičiausGrybų karo“ eilutes:

Kad užriks
Ant jo kazlėkas:
– Koks tu vyras…
Pašlemėkas!

– Neklausyk,
Bičiuli mano!
Ką tos bobos
Beišmano!

Austėjos nuomone, šis tekstas pilnas stereotipų, nes nedrąsus vyras yra pašlemėkas, o bobos nieko neišmano, tad labai blogai apie tai kalbėti vaikams. Pats vaikų neturiu, bet toks požiūris skamba ganėtinai ekstremaliai, na, bet gal esu per daug tradiciškai stereotipinis. Beje, labiausiai buvau nustebęs, kad labai nemažai komentarų pačiame Austėjos dienoraštyje visiškai pilnai pritaria šiai cenzūrai, nes buvau linkęs manyti, kad tai ganėtinai kraštutinis požiūris.

Internetuose šis įrašas sukėlė daug komentarų, iš kurių ypač įstrigo Vytauto Rembausko: Mane juokina šitos diskusijos paradoksalumas: „tolerancijos šalininkai, kovotojai prieš pasenusius stereotipus“ trokšta cenzūros, o „fundamentalistai“ šaukia, kad cenzūra yra blogis.

Bet gal iš tiesų blogai vaikams duoti skaityti bet kokią klasiką, nes ji turėtų būti pasenusio požiūrio? Esu susimąstęs.

Ar tavo darbo stalas ką nors pasako apie tavo asmenybę?

Vakar užverčiau paskutinius Sam Gosling knygos „Snoop“ puslapius apie tai, jog iš žmogaus daiktų galima daug ką pasakyti apie jo asmenybę. Knygos tikėjausi šiek tiek įdomesnės ir naudingesnės (ėmė mane ir papirko pozityvi Lucy Kellaway rekomendacija ant paties viršelio), nors skaitinys buvo visai pakenčiamas, ypač pertraukoms tarp snieglentinimo Italijos kalnuose.

Iš emės, nieko čia gudraus nėra: užėjus į žmogaus kambarį ar apžvelgus jo darbo stalą tikriausiai bet kas galėtų nemažai ką pasakyti apie jo savininką. Jei stalas idealiai sutvarkytas, tai tikėtina, jog žmogus visur yra linkęs į detales ir pedantiškas; jeigu ant jo daug šeimos nuotraukų, tai jis šeimyniškas; jei ant jo mėtosi daug įrairių knygų apie keliones, tai tikriausiai jis mėgsta keliauti. Kaip ir nieko stebuklingo, bet į tam tikrus niuansus visgi reikia atkreipti dėmesį.

Tai, kas yra darbe ant stalo ne visai gali pilnai atspindėti žmogaus asmenybę, nes darbo stalas yra vieša erdvė, kuri visiems matoma, tad asmuo gali naudotis ja, bandydamas projektuoti savo asmenybę aplinkiniams: gal būt žmogus nori parodyti, jog jis labai išsilavinęs, todėl laikys ant darbo stalo kokį nors lotynų kalbos vadovėlį arba klasikinės muzikos kompaktinių diskų rinkinį. Gal būt net tokio žmogaus svetainė bus pilna rimtų knygų, bet norint sužinoti apie tikrąją asmenybę, vertėtų pažvelgti į to žmogaus miegamąjį: kokia knyga padėta palei jo lovą? Miegamasis yra ta privati erdvė, kurioje žmonės labiausiai būna savimi, nes juk tai intymi vieta, kur svetimi neužsuka, tad ir nėra reikalo jiems pasirodyti.

Atrodytų, jog užėjus į svečius neturėtum daug ką pasakyti apie šeimininko tvarkingumą: juk visi bando susitvarkyti savo betvarkę prieš kam nors apsilankant. Bet yra didelis skirtumas tarp sutvarkyto kambario ir tvarkingo kambario: tvarkingame kambaryje turėtų matytis aiški sistema, kur visada būna padėti daiktai, kaip pagal spalvą ar autorių išdėliotos knygos ar kaip lygiai sukabinti vienos spalvos rankšluosčiai (va, man net neateitų į galvą, kad jie turi būti vienodos spalvos ir dar lygiai sukabinti, kad ir kaip nuodugniai tvarkyčiau savo butą). Tvarka yra labai subjektyvus dalykas: jeigu aš manau, kad butas yra daug maž tvarkingas, jeigu jame nesimėto kojinės, ir nesimato pusiau nugertų kavos puodukų, tai tikrai pedantiški žmonės jausis blogai net jei bent viena knyga spintoje nebus sulygiuota.

Geriausia asmens aplinkoje kreipti dėmesį ne į daiktus, o ieškoti jų naudojimo požymių. Gal svetainėje stovinti snieglentė yra tik žmogaus noras kada nors išmokti ja slidinėti, o tai, kad ji padėta matomoje vietoje – bandymas parodyti, jog esi sportiškas? Jei iš tiesų žmogus yra aistringas snieglentininkas, tai snieglentė bus apibraižyta, o kambaryje bus ir daugiau su šiuo pomėgiu susijusių atributų: gal kur mėtysis senas skipasas, kabės nuotrauka iš kelionės po kalnus ar panašiai. Mano namuose irgi galima rasti įvairių protingų knygų, kurių vis neprisiruošiu perskaityti – tikriausiai tai irgi kai ką apie mane parodo.

Taigi, sprendžiant apie asmenybę, labai svarbi yra visuma, nes ne visos detalės gali būti iškalbingos: jei po lova mėtosi aukštakulniai bateliai, tai nereiškia, jog kambario savininkas yra mergina, gal jas paliko jo draugė. Be to, išvadų apie asmenybę iki galo negalima pasakyti ir vien iš darbo stalo: galbūt kompanijoje kiekvieną dieną stalą sutvarko valytoja, o laikyti ant jo asmeninių daiktų neleidžia darbdavys. Viskam svarbus kontekstas.

Būna ir neigiamų laivų nuomos įkainių

Bloomberg rašo, jog kompanija Glencore sugebėjo išsinuomoti sausakrūvį laivą už dyką ir dar sutarė, kad laivo savininkai padengs dalį kuro kaštų. Taigi, realiai, Glencore mokės neigiamą nuomos mokestį, nes laivo savininkas primokės, kad tik laivas būtų išnuomotas. Pasirodo, jog tai apsimoka laivo savininkui, nes šiuo metu laivas yra prie Australijos, ir jie norėtų jį nugabenti į Europą, nes ten geresni frachtai (na, sąlyginai geresni, nes laivininkystės įmonės tikrai gyvena ne pačius geriausius laikus). Dar prieš keletą metų net nebuvo galima įsivaizduoti, kad tokie neigiami įkainiai iš viso bent teoriškai gali egzistuoti, bet atrodo, jog dabar gyvename tokiame pasaulyje, kur nieko nėra neįmanomo: kai kurie bankai ima mokesčius už tai, kad leidžia laikyti pas save indėlius, o kai kurios vyriausybės skolinasi pinigus už neigiamas palūkanas.

Tokia liūdna padėtis laivininkystėje susdarė dėl keleto priežasčių: pasaulio ekonomikos augimas sulėtėjęs, tad paklausa pervežimams apslopusi. Bet tai ne blogiausia: laivą pastatyti užtrunka keletą metų, tad tie laivai, kurie buvo užsakyti pasaulinio bumo pike 2008-aisiais, kai visi vertino ekonomikos perspektyvas per rožinius akinius, dar tik dabar pasiekia užsakovus. Tad laivų perteklius aiškiai per didelis, ko pasekoje juos išsinuomoti nieko nekainuoja.

Dar vienas pastebėjimas. Kai graikams nesiseka, tai nesiseka: laivininkystė sudaro 6% Graikijos BVP ir yra vienas svarbiausių sektorių užsienio prekybos balanse. Graikams priklauso didžiausias prekybos laivynas pasaulyje (Jungtinių tautų 2010 metų duomenimis, psl. 41).