Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

Naujasis popiežius

Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.

Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis. Bent jau ne iš šio popiežiaus. Iš tiesų, per keletą paskutinių savaičių aš žymiai geriau suvokiau, kodėl bažnyčia teigia būtent taip, o ne kitaip: tai yra kartu ir tradicijos, kurias praradus gresia bažnyčios supasaulėjimas, jos vertybių „supopuliarinimas“. Taip, pralaisvinus dogmas, pašvelninus vienokias ar kitokias nuosatas, galbūt būtų galima pritraukti į tikėjimą daugiau žmonių, bet juk bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija, kuri naudodama marketingo priemones taikosi prie kliento, t.y. tikinčiojo. Kaip tik priešingai, bažnyčia turi būti griežta ir nepataikaujanti, juk ji neša tą pačią žinią, kurią jai Kristus įdavė prieš porą tūkstančių metų, tad kas būtų, jeigu nuostatos būtų keičiamos kas keliasdešimt metų?

O štai bažnyčios dogmų sergėjimui labiausiai ir tinka popiežius Benediktas XVI-asis. Jis yra parašęs daugelį vadovėlių (teko ir man skaityti vieną iš jų – Eschatologiją) ir yra pats geriausias bažnyčios teologas. Viva il Papa!

Carl Gustav Jung: Psichologija ir religija

Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas.

Kita, gal kiek sudėtingesnė mintis, kuri irgi kartojama per visą šią knygą yra ta, jog žmogaus pasąmonėje yra susiformavę tam tikri archetipai, iš kurių ir yra sudarytos pasaulio religijos, tad net netikintis žmogus pasąmonėje kažkuo tiki, ar bent jau jam svarbu tikėti, jog egzistuoja kažkokia tvarka. Jungas teigia, jog paviršutiniškiems žmonėms šį tikėjimą gali atstoti mokslas, tačiau giliau pažįstantiems mokslą to neužtenka, todėl gali kilti tam tikros krizės. Jungas aklą tikėjimą vien tik mokslu vadina naiviu, kadangi mokslas gali paaiškinti tik materinį, fizinį pasaulį, tuo tarpu siela, arba mintys, jausmai, kitaip tariant tai, ką nagrinėja psichologija ir religija, yra sunkiai mokslui pasiekiamos. Štai viena citata iš knygos:

Kokiai nors intelektualinei vidutinybei, pilnai racionalistinio išsilavinimo, labai gera gynybos priemone tampa padėtį supaprastinanti mokslinė teorija. Taip yra todėl, jog šiuolaikinis žmogus beatodairiškai tiki viskuo, kam prikabinta „moksliškumo“ etiketė. Ši etiketė tuojau pat nuramina sielą, taip pat gerai kaip Roma locuta causa finita (Roma pasakė, ginčas baigtas). Mokslinė teorija, kad ir kokia subtili ji būtų, mano nuomone, neturi tokios vertės psichologiniu požiūriu kaip religinė dogma – dėl tos paprastos priežasties, kad teorija būtinai yra labai abstrakti ir perdėm racionalistinė, o dogma vaizdiniais išreiškia iracionalią būtį. Šis metodas daug geriau perteikia iracionalius faktus, tokius kaip psyche

Tarp fizikos ir teologijos

Pateko man į rankas Česlovo Kavaliausko straipsnių knyga „Tarp fizikos ir teologijos“. Pats autorius yra jau miręs iškilus kunigas ir mąstytojas, išvertęs iš senovės graikų kalbos Naująjį Testamentą. Knyga gana sudėtinga, bet įdomi, ji pilna idėjų apie netiesinį Jėzų, Giodelio teoremų svarbą ne vien krikščioniškajai bei ir apskritai filosofijai ir pan. Knygoje visur bandoma pasakyti, kad filosofija be matematinio ar loginio pagrindo yra niekam verta, ir turėtų būti laikoma tik pamąstymais, o ne rimtu mokslu. Na, į gilias filosofijas pats nepretenduoju, bet kol kas ši knyga man patinka (perskaičius jos pusę).

Ypač patiko štai ši mintis:

Jei tikėjimas būtų išbrauktas iš praktinio gyvenimo, visuomenė negalėtų egzistuoti. Tikėdami, jog žmonės sako tiesą, mes klausome jų nurodymų, įsakymų ir informacijos. Tikėdami dokumentais, mes darome teorinius ir praktinius apskaičiavimus. Tikėdami artimaisiais, mes gyvename šeimoje, etc. […] Kaip tik todėl, kad pažinimo procesas yra toks sudėtingas, pažinimu apsiriboti negalima. Jeigu pripažintume vien tai, ką pažįstame, reikėtų išsižadėti be galo daug dalykų.