Kinijos juanis

Šios savaitės Economist‘e radau puikų straipsnį, pagaliau glaustai išdėsčiusį situaciją su Kinijos valiuta juaniu. Apie šią valiutą kalbama labai dažnai, bet niekad taip ir nebuvau susidaręs pilno vaizdo apie tikrąją situaciją, o dabar lyg visos dėlionės detalės susidėliojo į savo vietas.

Kinijos juanis yra jau 10 metų pririštas prie JAV dolerio kursu 8,28 juaniai už dolerį. Manoma, kad šiuo metu šis valiutos kursas yra maždaug 15-40 procentų mažesnis (t.y. juanis yra dirbtinai nuvertintas prieš dolerį), o tai leidžia dar papildomai atpiginti ir taip pigų Kinijos eksportą. Kadangi į Kiniją plūsta milžiniškas pinigų srautas ir didėja Kinijos juanių paklausa, tai siekdama palaikyti juanio kursą stabilų, Kinija perka daug JAV dolerių (tiksliau — JAV doleriais denominuotų JAV obligacijų, o tai kartu gali paaiškinti ir Federalinės Rezervų sistemos galvosūkį, kodėl padidinus bazines palūkanų normas, ilgų obligacijų pajamingumas neišaugo taip ryškiai, kiek galima būtų tikėtis: ilgo laikotarpio obligacijas surijo Kinijos paklausa). Šiuo metu Kinijos JAV dolerių rezervai yra antri pagal didumą pasaulyje, juos lenkia tik Japonija.

Natūralu, kad JAV nepatinka, kad Kinija dirbtinai laiko savo juanį nuvertintą, nes juk tai kenkia JAV eksportuotojams, kuriems sunkiau konkuruoti pasaulio rinkoje (o kartu ir vietinėje JAV rinkoje). Bet vis dažniau pasigirstantys reikalavimai Kinijai, jog ji leistų juaniui laisvai plaukioti gali turėti ir kitokių pasekmių. Visų pirma, sumažėtų JAV obligacijų paklausa, tad padidėtų JAV skolinimosi kaštai. Tai gali atšaldyti ir šiaip paskutiniu metu nervingą dėl aukštų naftos kainų ekonomiką ir sustabdyti būsto paskolų bumą, kuriuo ir gyvena JAV. Be to, didžioji Kinijos užsienio valiutos rezervų laikomi doleriais, tad juanio atrišimas staiga sumažintų jų vertę ir gali sukelti krizę Kinijos bankų sistemoje, kuri ir taip laikosi ant Marytės plauko. Kinijos juanio atrišimo nuo dolerio artimiausiu metu turbūt neverta tikėtis ir todėl, jog iš Kinijos pusės tai gali atrodyti kaip paklusimas JAV valiai. O juk Kinija yra savarankiška ir savimi besididžiuojanti valstybė, kuri negali paklusti užsieniečių, juo labiau Vakarų kapitalistų reikalavimams.

Tiesa, juanio atrišimas turi ir privalumų pačiai Kinijai. Tai leistų Kinijos monetarinei politikai grįžti į „normalias“ vėžes, t.y. siekti kainų stabilumo ir ekonomikos reguliavimo, o ne tik buko valiutos kurso palaikymo. Kinijos ekonomika plečiasi dviženkliais skaičiais — dar tik prieš kelias dienas buvo skelbta, kad pirmojo ketvirčio duomenimis Kinijos pramonės produkcija padidėjo 15 procentų, investicijos apie 25 procentais, o šis augimas pastaruoju metu netgi greitėja. Be to, infliacijos grėsmė visai reali, tad ekonomikos perkaitimas gali būti visai netoli. Kainų nestabilumas Kinijoje gali tapti ir politiniu nestabilumu, o to juk niekas nenori. Tačiau šiuo metu monetarinės politikos įrankiai, sprendžiant šiuos klausimus yra bėjėgiai, nes visos jėgos koncentruojamos tik valiutos kurso palaikymui.

JAV vartotojams pigi Kinijos produkcija irgi yra nebūtinai vienareikšmiai teigiamas dalykas. Šiuo metu JAV vartotojų taupymas yra itin mažas, o žmonės, pripratę prie žemų paskolų palūkanų normų, gali smarkiai nukentėti joms pakilus. Bet net jei ir Kinija leis juaniui sutvirtėti, tai neišspręs JAV einamosios sąskaitos deficito problemos, nors JAV politikai pastaruoju metu iškilus bet kokioms problemoms dėl ekonomikos, pirštais bado į Kiniją: JAV užsienio prekyboje Kinija sudaro tik 10 procentų visų apimčių.

Pasaulio technologijų ekonomikos centras

Šios savaitės BusinessWeek pagrindinė tema yra valstybė, kuri yra pasaulio technologijų ekonomikos centras. Šioje valstybėje pagaminama 70 procentų pasaulio procesorių plokščių, 72 procentai pasaulio nešiojamų kompiuterių, 79 procentai delninių kompiuterių, 83 procentai bevielio tinklo įrangos, 68 procentai LCD monitorių, 33 procentai serverių ir dar daug daug ko. Ši valstybė yra Kinijos kaimynė, o pačios Kinijos teigimu – tiesiog Kinijos teritorija. Ši valstybė yra Taivanas. Nedidelė sala, kurios BVP žmogui rodiklis yra 12 kartų didesnis nei Kinijos, sugebėjo per nepilnus porą dešimtmečių labai sėkmingai įsitvirtinti pasaulinėje informacinių technologijų rinkoje. Taivane veikia didžiulės mikroprocesorių gamyklos, kurios priklauso mažai žinomoms kompanijoms, tačiau kurios gamina produkciją Intel, Apple ir kitoms kompanijoms. Iš esmės didžiosios JAV kompanijos sukuria naujus modelius, o jei jau gaminami ne pačių kompanijų fabrikuose, o „outsource’inami“ į Taivanį. Tiesa, taivaniečiai juokiasi, jog amerikiečių „outsourcing“ suvokimas yra priešingas nei tikrasis: kaip tik Taivanas gamina produktus, ir „outsource’ina“ jų marketingą ir prekių ženklus amerikiečiams.

Taivano įmonės, gaminančios aukštų technologijų produkciją, turi labai daug pranašumų, kol kas netgi prieš tą pačią Kiniją, nors reikalai gali pakrypti ir priešinga kryptimi. Šiuo metu Taivano gamybos kaštai, atlyginimai, yra žymiai mažesni nei JAV, o be to Taivanas turi pranašumų ir lankstume bei mokslo ir tyrimo srityje. JAV atradus naują procesorių technoloiją, Taivano gamyklose ji gali būti įdiegiama labai greitai, nes daug dėmesio skiriama tyrimams ir technologijų atnaujinimui. Taivano gamyklos taipogi yra itin lanksčios ir gali gaminti daugybės produktų partijas vienu metu, tuo tapu Kinijoje šio lankstumo dar daug kur trūksta.

Nepaisant politinio šaltumo (jeigu galima šaltumu pavadinti grasinimus karu) tarp Kinijos ir Taivano, manoma, kad Taivano įmonės Kinijoje yra investavę apie 100 milijardų JAV dolerių. Taivanas turi žinias, kaip pagaminti aukštų technoloijų produktus, o Kinija gali juos gaminti labai pigiais, todėl taivano įmonės nemažai investuoja į gamyklas Kinijoje, nors oficialiai ekonominiai ryšiai tarp šalių nėra labai aktyvūs.

Idėjų perteklius

Seth Godin rašo, jog jeigu nori pagauti savo sėkmę verslo pasaulyje, tereikia išsiaiškinti, kas yra daroma „visada“ ir daryti visiškai priešingai. Štai pavyzdžiui „dantų pasta visada būna tūbelėse“ arba „skambinant viršininkui visada atsiliepia sekretorė“. Kodėl nesugalvojus dantų pastos dėžutėje arba pačiam neatsiliepus į visus skambučius asmeniškai?

Problema tame, kad kaip rašė berods tas pats Seth Godin, idėjų niekada netrūksta, nes sugalvoti idėją yra labai paprasta. Netgi sugalvoti labai gerą idėją yra nesunku. Sunkiausia įdėti krūvą pastangų tą idėją įgyvendinant. Galiu sugalvoti sukurti naują kompaniją, kuri užsiimtų tik internetine bankininkyste, arba privačia greitaja medicinine pagalba, arba tik pardavinėtų dantų pastą dėžutėse, bet bet kuriai iš šių idėjų įgyvendinti reikia milžiniškų pastangų ir daug daug įdėto darbo: rinkos tyrimams, kapitalo paieškai, klientų įtikinimui, darbuotojų samdymui ir dar begalei kitų problemų, kurios iškils idėją įgyvendinant, kol bus galima ramia sąžine pasakyti „aš iš savo idėjos sukūriau verslą“. Idėjos yra pigios. Pastangos joms įgyvendinti brangiai kainuoja.

Wal-Mart vs profsąjungos

The Economist rašo apie tai, koks yra mažmenininkės Wal-Mart požiūris į profesines sąjungas: jeigu tik tokia susikuria, parduotuvė uždaroma. O dar sako, kad VP Market yra evil :)

Time has not tempered Wal-Mart”s hatred of organised labour. On February 9th, the firm said that it would close the first of its stores anywhere in North America to unionise. Officially, the store, at Jonquiere, a town some 400km (250 miles) north-east of Montreal, is shutting for economic reasons. It was “struggling” and had never turned a profit, the company said.

But few Canadians believe this. Wal-Mart refused to release any financial numbers for the store; in its decade in Canada, it has never previously shut down an outlet. The popular interpretation is that Wal-Mart was sending a message – especially to heavily-unionised Quebec – that it will not allow unions across its threshold.

W.Buffet gyvenimo principai

Visai neseniai užtikau vieno sėkmingiausių pasaulio investuotojų Warren Buffett investavimo principų rinkinį, kuris tinka ir šiaip gyvenime:

  • Būk dėkingas
  • Būk patikimas
  • Būk etiškas ir teisingas
  • Investuok į tai, ką supranti
  • Daryk tai, kas tau labai patinka

Labai paprastos taisyklės, kurios sukrovė jam milijardus. Ypač ignoruojama yra pirmoji taisyklė: reiktų man dažniau irgi sakyti „ačiū“. Ačiū, kad lankotės ;)

Miręs Dolskis

Kaip jau turbūt visi seniai žino, frazė „Dolskis mirė“ yra užgrobta Googlėje lietuviškosios blogosferos. Todėl šiandien paėmus į rankas „Kauno dieną“ mano dėmesį patraukė straipsnis apie būtent šią asmenybę, kurios mirtį trimituoja internetiniai dienoraščiai. Pasirodo, jis buvo žydas, kalbėjęs daug kalbų, vieno aktoriaus teatro pradininkas, linksminęs Rusijos publiką, ir tik gyvenimo pabaigoje atvykęs į Kauną, kur pirmasis pradėjo dainuoti lietuviškai, per pusę metų išmokęs mūsų kalbą. Labai gerbtina asmenybė, kurio kapą reikės kada nors prie progos aplankyti, juolab, kad jis nuo mano namų nepilnai per kilometrą. Dėkui blogosferai, kad paskatino mane domėtis Dolskiu ir daugiau apie jį sužinoti ;)

Reklamos naktis

Kaip ir tikėjausi, praleisti naktį kine peržiūrint apie 400 geriausių pasaulio reklamų, buvo puiki idėja. Sunku visgi būtų pasakyti, kas mano nuomone padaro reklamą gerą, nors pagalvojus, kokias visgi reklamas iš vakar nakties prisimenu, galiu išskirti tris svarbiausius bruožus: originalumą (Evian, Peugeot, Levi’s), įtikinamumą (UNICEF ir ypač Greenpeace) ir memetiką (Budweiser whassaaaap?!).

Dar norėčiau kažką labai protingo parašyti apie tai, kad memetika yra labai susijusi su internetu ir laisvesniu idėjų dalinimusi visame pasaulyje, bet akys merkiasi, rankos tiesiasi apkabinti pagalvę, o mintyse skraidžioja jūrų kiaulytės ir rateliu šoka voveriukai. Reiktų dar numigti.

15 milijonų už nuotrauką

Taip būna tik Amerikoje. Vaikštai sau žmogus tarp supermarketo lentynų, ieškai kur kokį pigesnį batoną ar bent jau juodos duonos kampą rasti, ir staiga prie tavęs priėjusi moteriškė pašnibžda, jog tu esi labai panašus į tą vyriškį, kuris švelniai į ją kas rytą žvelgia nuo tirpios kavos skardinės. Tada prisimeni, kad prieš 15 metų kažkada nesėkmingai dalyvavai fotosesijoje, už kurią tau sumokėjo tik tiek, kiek buvo vertas tavo sugaištas laikas — varganus 250 dolerių, o tavo šiltumu ir kavos aromatu dvelkiančia nuotrauka taip niekas ir nepasinaudojo. Ar bent jau sakė, kad nepasinaudojo. Įtaręs klastą, čiumpi keletą advokatų, paduodi kompaniją į teismą, prašai tik 330000 dolerių kompensacijos, bet teismas nusprendžia, kad su tavimi pasielgta tiek šlykščiai, kad priteisia tau 15 milijonų dolerių.

Visa tai yra tikra istorija, kurią perskaičiau vakar dienos Financial Times. Amerika — svajonių šalis.