Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers

Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą.

Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Bet, žiūrint iš rytų pusės, Vilnius taipogi yra stačiatikių pasaulio dalis (pabandykite suskaičiuoti cerkves Vilniaus senamiestyje – jų ne tiek jau mažai), paskutinis slavų centras, keliaujant į vakarus. O jei dar prisiminsime, jog nuo senų laikų Vilnius kartu buvo ir svarbus žydų centras, su Vilniaus Gaonu priešakyje, nenuostabu, jog Vilnius nuo senovės buvo tautų maišymosi vieta.

Knygoje pasakojami užsieniečių įspūdžiai, patekus į Vilnių, panašūs: tai miestas, į kurį sunku nusigauti, nes jis toli, už plačių girių ir prastų kelių, tačiau atvykus į Vilnių jis stebina savo daugiaveidiškumu ir tautybių gausa: čia ir žydai (kurių XIX amžiaus pabaigoje buvo kone ketvirtadalis miesto gyventojų), ir musulmonai totoriai (dar nuo Vytauto laikų persikėlę į Lietuvą), ir stačiatikiai slavai (didžioji dalis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės piliečių juk ir buvo baltarusiai, ukrainiečiai bei kitos slavų tautos), ir katalikai lenkai, kurių bene daugiausia. Na, dar ir keletas lietuvių, nors jie nuo pat XVII amžiaus Vilniuje tikriausiai nebuvo dominuojanti tautybė (o XX amžiaus pradžioje jų Vilniuje buvo mažiau nei 2 procentai). Užsienio keliautojams Vilnius galėjo pasirodyti šiek tiek provincialus, atitolęs nuo vakarų Europos, tačiau juos labiausiai stebindavo tai, kaip Vilniuje taikiai gali sugyventi tiek daug tautybių ir skirtingų religinių įsitikinimų žmonių. Ta pati Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo tam tikras fenomenas: beveik visi pavaldiniai stačiatikiai, o valdančioji giminė – katalikai. Popiežiai net galvojo, jog LDK galėtų būti raktas į rytų ir vakarų krikščionybės suvienijimą. Liberalumas Vilniuje buvo ne vien religinių laisvių srityje. Keliautojams atrodė, jog ir moralės reikaluose Vilniaus piliečiai žymiai laisvesni: didikai laisvai turėdavo meilužes, mėgdavo medžiokles, o ir mieste virė gyvenimas.

Tačiau griuvus LDK galybei, Vilniaus reikšmė mažėjo (nors, 1795-ais metais, kai Lietuva atiteko Rusijai, Vilnius buvo trečias svarbiausias imperijos miestas), per jį traukė įvairiausios kariuomenės: Napoleonas, vokiečiai pirmajame pasauliniame kare, dėl Vilniaus vyko kovos tarp lietuvių, lenkų, rusų 1918-1920-aisiais, po to sovietai, naciai, vėl sovietai… Po antrojo pasaulinio karo Vilnius pasikeitė neatpažįstamai: lenkų Vilniuje prieš karą buvo virš 50 procentų, žydų – 25-30 procentų, slavų – dar apie 10 procentų, o lietuvių nebuvo nė tūkstančio; po karo lietuviai tapo dominuojančia tautine grupe, o žydų, po jų sunaikinimo Paneriuose, sunkoka Vilniuje rasti. Sunaikintos net senosios Vilniaus gyventojų kapinės. Vilniaus barokas, painios žydų geto gatvelės senamiestyje liko, bet jog lyg muziejaus eksponatai – tikrųjų gyventojų dvasios nebėra. Todėl knyga tikriausiai taip ir vadinasi – „City of Strangers“ – mat jame gyvena nebe tie, kas jį kūrė ir garsino.

Wolfram|Alpha

Šiandien pradėjo veikti nauja paieškos svetainė (kūrėjai ją vadina „apskaičiuojamų žinių duomenų baze“ – computational knowledge engine) Wolfram|Alpha, kuri turėtų padėti atsakyti tokius klausimus kaip „kokia tikimybė, kad 10 kartų metant monetą du kartus iškris herbas?“, „Kokia yra magnetinė deklinacija Trakuose?“ ar „Kiek futbolo stadionų galėtų tilpti Vatikane?“. Ateityje WolframAlpha galėtų tapti tikrai naudingu įrankiu, bet kol kas joje sukauptos žinios gana ribotos. Ypač finansų ir ekonomikos srityje, kuri, dėl suprantamų priežasčių, mane domina labiausiai. Nors buvo kalbama, jog WolframAlpha gali pakeisti Google ar Wikipedia, į šią naują svetainę žiūriu kaip į stipriai patobulintą Google Calculator funkciją. O didžiausias sistemos trūkumas yra tas, jog jos funkcionalumas priklauso tik nuo to, ką joje priprogramuoja jos kūrėjai, tad gali praeiti nemažai laiko, kol ji taps tiek naudinga kiek Google ar Wikipedia.

Bat pasižaisti visai smagu. Šiandien sužinojau, kad:

Didžiausia istorijoje finansinė apgavystė

Šį ketvirtadienį į dienos šviesą iškilo tikriausiai didžiausia pasaulyje finansinė apgavystė: pasirodo, fondų valdytojas, buvęs NASDAQ biržos valdybos pirmininkas, Bernard Madoff iš tiesų neturi 50 milijardų JAV dolerių, kuriuos buvo jam patikėję investuotojai – visas jo investavimas tebuvo didžiulė finansinė piramidė. Apie šį žmogų iki praėjusio savaitgalio gal net nedaug kas žinojo: jo klientų tebuvo keletas dešimčių (bet tai reiškia, jog vidutinis klientas buvo investavęs virš milijardo JAV dolerių!).

Bernard Madoff siūlydavo investuoti tik ypač turtingiems klientams ir instituciniams investuotojams (fondų fondams) — jis buvo sukūręs išskirtinumo aurą, tad dažnai teisė investuoti į jo fondą buvo parduodama kaip privilegija. Fondo investavimo strategija buvo gana sudėtinga, buvo prekiaujama pasirinkimo sandoriais (split-strike conversion), tačiau analitikai teigia, jog tokia strategija niekaip negali užtikrinti tokių stabilių ir nuoseklių fondo grąžos rezultatų.

Fondų fondams Madoff fondas labai patiko dėl to, jog valdytojas už paslaugą nieko neimdavo – jo atlygis tebuvo prekybos komisiniai. Aišku, ypač patraukli buvo ir fondo grąža: kiekvieną mėnesį fondo kapitalo prieaugis sudarydavo apie 1%. Kartais mažiau, o kartais daugiau, bet gale metų vis tiek fondo prieaugis buvo labai netoli 10%. Net ir didžiausiu rinkų kritimo metu šių metų spalio ir lapkričio mėnesį fondas krito tik 0,08% ir 1%. Tokios grąžos daugiau nei dešimtmetį užtikrinti neįmanoma, tad jau tai turėjo sukelti įtarimų.

Dar blogiau: aliarmo sirenos turėjo skambėti ir dėl fondo struktūros. Fondo vertybinių popierių saugotojas buvo pats Madoff, tad prižiūrėti fondo buvo neįmanoma. Kompanijos auditą atlikdavo tik trijų žmonių (sekretorės, septyniasdešimtmečio pensininko ir vieno auditoriaus) niekam nežinoma 20 kvadratinių metrų plote įsikūrusi įmonėlė, o juk buvo investuojami 50 milijardų JAV dolerių. JAV vertybinių popierių komisija apie Madoff fondą buvo įspėta jau 1999-aisiais metais, bet kažkaip jis vis tiek veikė iki šiol. Kol rinkos kilo, ir vis atsirasdavo naujų investuotojų, buvo nesunku šią piramidę palaikyti. Tačiau tikėtina, jog ji į viešumą išlindo todėl, kad klientai norėjo atsiimti pinigus – ne dėl to, kad fondas buvo prastai valdomas, bet dėl to, jog klientams patiems reikėjo kamšyti skyles. Ir staiga paaiškėjo, jog pinigų nėra.

Gali būti, jog kai kurie investuotojai manė, jog iš tiesų fondų valdytojas yra sukčius ir naudojasi kokia nors nelegalia schema (tarkim, prekiauja vertybiniais popieriais, naudodamasis viešai neatskleista informacija), bet vis tiek tikėjosi pasipelnyti iš jo investicijų. Priešingu atveju sunku patikėti, jog dideli fondų fondai ar kiti instituciniai investuotojai neatliko bent elementaraus audito prieš investuodami klientų pinigus pas Madoff.

Papildoma įdomi nuoroda į Youtube: pernai metų spalį Bernard Madoff kalba vienoje konferencijoje ir teigia, jog šiais laikais investicijų priežiūra yra tokia akyla, jog neįmanoma ko nors nuslėpti ir atsako į klausimą „taip kaip jūs visgi iš tikrųjų uždirbate pinigus?“

Naftos rinkos subtilybės

Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:

Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos neišgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…

Taigi, yra tikimybė, jog ties kažkuriuo momentu didėjančios naftos kainos mažins naftos gavybą.

Tokie pasvarstymai iš pradžių gal ir atrodo keisti, bet jei iš tiesų šalis susiduria su problema, jog į šalį priplaukia tiek daug lėšų, jog neįmanoma jų pakankamai greitai ir pelningai investuoti, tai logiška išvada būtų mažinti naftos gavybą, taip mažinant pinigų srautą – o kartu ir dėl sumažėjusios pasiūlos didinant naftos kainas bei jos gavybos pelningumą ateityje. Tad gal naftos gavybos apimčių lėtėjimas iš tikrųjų signalizavo ne tai, jog naftos resursai artėja prie pabaigos (peak oil), o rodė, jog Artimųjų Rytų valstybės investuoja neišgaudamos naftos?

Beje, tokia teorija veda prie dar įdomesnės išvados: krentant kainoms naftos gavyba turėtų didėti, o tai dar labiau turėtų numušti naftos kainas. Krentančios naftos kainos sumažina naftos eksportuotojų gaunamą pinigų srautą, tad jie, norėdami subalansuoti savo biudžetus, yra priversti eksportuoti daugiau naftos – bent jau kol naftos gavyba jiems yra pelninga. Tokiu atveju, galima tikėtis ir to, kad naftos kaina išsilaikys ties 40 dolerių už barelį ilgesnį laiką (tai vis dar pelninga naftos gavybos kaina Saudo Arabijai), ir tik stiprūs OPEC kartelio veiksmai gali pakeisti šią situaciją (bet tam reikia laiko – bent jau keleto mėnesių, o gal ir pusmečio).

Panašiomis nuotaikomis gyvena ir ateities sandorių nafta rinka: jeigu penktadienį naftos barelį galėjai nusipirkti už 40,81 dolerį, tai sudaryti naftos barelio pirkimo kontraktą kitam gruodžiui buvo galima tik už 54,65 dolerio. Taigi, gali nusipirkti barelį naftos, laikyti jį sandėlyje, o po metų parduoti jį su 11% pelnu (anot Andy Lipow, iš 33,9% skirtumo reikia atimti finansavimo ir sandėliavimo kaštus) — nieko nerizikuodamas. Tokio dydžio skirtumo, vadinamo contango, nebuvo nuo 1998-ųjų. Besipelnydama iš šios investavimo strategijos Royal Dutch Shell netgi nuomojasi naftos tankerius, kuriuos naudoja kaip plaukiojančius sandėlius.

[via Economist Free Exchange]

„Patrumpinti“ „trumpintojus“ ir kiti rinkų gelbėjimo planai

Penktadienį pasaulio akcijų rinkos kilo taip stipriai, kad kai kurių akcijų kursai ėmė ir padvigubėjo. Ar krizė pasibaigė ir investuotojai suvokė, jog mūsų laukia šviesus rytojus? Anaiptol. Staigaus akcijų kilimo priežastis – draudimas Britanijoje, Rusijoje ir JAV (šioje šalyje taikomas tik finansinėms akcijoms) rinkos dalyviams pardavinėti skolintas akcijas (short). Kadangi tie, kas jau buvo pašortinę privalėjo kuo greičiau akcijas atpirkti – matėme standartinį panišką short squeeze.

Tiesą sakant, sunku suvokti, kodėl JAV ir Britanijos rinkos priežiūros institucijos ėmėsi tokių priemonių (Rusijoje niekas niekada nestebina). Oficiali versija – pardavinėjantys skolintas akcijas smukdė akcijų kursus ir taip kėlė paniką. Tačiau neatrodo, jog tai arti tiesos: tiek Britanijoje, tiek JAV paskutinį mėnesį šortintų pozicijų buvo žymiai mažiau nei vasarą (bendra short pozicija Morgan Stanley akcijoms buvo tik 3% nuo kapitalo). Tokia rinkos manipuliacija tikrai beprecedentė, bet ji neišspręs bankų likvidumo (o gal ir mokumo) problemos.

Ko galima tikėtis artimiausiomis dienomis iš tokios rinkos? Štai Pakistano pavyzdys (via Dealbreaker):

Kas būna, kai uždraudžiama šortinti
Kas būna, kai „patrumpinami“ „trumpintojai“

O ką daryti tiems, kurie turi visiškai nespekuliacinių tikslų parduodami skolintas akcijas (tarkim, investuotojai į konvertuojamas obligacijas apsisaugo nuo akcijų svyravimo rizikos parduodami skolintas akcijas, kurias paskui grąžina iškonvertavę turimas obligacijas)? O jeigu tavo fondas laikosi long-short strategijos, ar, dar blogiau, tavo strategija ir yra pardavinėti skolintas akcijas? Visai įmanoma, jog tokie reguliatorių veiksmai gali paskandinti ne vieną didesnį hedge fondą. Be to, kaip rašo Bronte Capital, toks draudimas atima iš brokerių daug likvidžių lėšų.

Bet gal visgi rinkos išganymas ateis su naujuoju Paulsono $700 milijardų vertės planu? Apie šio plano subtilybes labai puikiai rašo Naked Capitalism. Nebent neverta abejoti tuo, jog JAV dolerio laukia nuosmukis.

Krizės naujienos

Šiais neramiais finansų rinkoms laikais per vieną dieną atsitinka labai daug įvykių:

  • Vieną iš silpniausių finansavimo prasme, bet patį didžiausią Britanijos būsto paskolų teikėją Halifax Bank of Scotland (HBOS; turtas – virš 330 milijardų svarų) vyriausybė bando parduoti Lloyds TSB bankui. Nors dar vakar HBOS teigė, jog su finansavimu jam viskas gerai.
  • Rusijos finansų rinkoje panika, antra diena iš eilės stabdoma prekyba RTS biržoje. Čia didžiausia problema yra repo sandoriai (už užstatytas akcijas teikiamos paskolos) — žymiai nukritus akcijų kainoms skolininkai paskolų grąžinti negali. Akcijos pradžioje krito dėl užsienio investuotojų traukimosi, naftos kainos kritimo, Gruzijos karo ir bendrai pasikeitusio investuotojų požiūrio į Rusijos ekonomikos perspektyvą, tačiau dabartinis kritimas Rusijoje vyksta dėl to, jog bankai bei maklerinės kompanijos nebepasitiki viena kita — o paskolas grąžinti reikia. Dėl šios repo sandorių krizės bankui VTB jau teko šiandien už vieną dolerį perimti maklerinę KIT Finance, kuri negalėjo sugrąžinti apie 300 milijonų JAV dolerių paskolų. Teigiama, jog nuostoliai iš repo paskolų iš tiesų milžiniški: kalbama, jog vien turtingiausi oligarchai Vladimiras Potaninas ir Olegas Deripaska privalo grąžinti 4 milijardus JAV dolerių repo paskolų. Tikėtina, jog vyriausybė, didindama bankinio sektoriaus likvidumą ir laisvai skolindama pinigus turėtų susitvarkyti su šia problema. Bet vargu ar greitai Rusijos akcijos sugrįš iki buvusio lygio.
  • Federaliniam Rezervui “baigėsi pinigai” — JAV iždas skolinsis pinigus per specialų iždo vekselių aukcioną ir šiuos pinigus kaip depozitą atiduos Federalinio Rezervo naudojimui. Iždo vekseliai tarp investuotojų iš tiesų itin populiarūs — jų palūkanų normos pasiekė žemiausią tašką nuo 1954-ųjų ir siekia tik 0,233%. 
  • JAV akcijų rinkose uždraudžiamas bet koks “naked short selling” — akcijų pardavimas jų neturint (net nepasiskolinus). Nepaisant to, šiuo metu DOW Jones indeksas nukritęs virš 2 procentų. 
Ko dar galima laukti? Morgan Stanley žlugimo?
ATNAUJINIMAS (20:52): 3 mėnesių iždo vekselių palūkanos 0.02%, ateityje gali būti ir neigiamos; DOW Jones indeksas nukritęs 3,4%.

Kartais rinkose galima ir šiek tiek apsirikti…

Šiandien CNBC rašo:

Shares of UAL, the parent of United Airlines, were nearly wiped out Monday by a false rumor that the company was declaring bankruptcy.

The rumor was apparently sparked by the accidental republication of a four-year-old news story on the Web site of the Chicago Tribune newspaper. United Airlines subsequently told CNBC that the report is inaccurate.

The stock UAUA, which opened trading at $12.17 on the Nasdaq Monday, plummeted 99.92 percent to 1 cent before being halted.

Kartais net ketverių metų senumo naujienos gali pakurstyti gandus ir paveikti rinką. Kompanijos akcijų kursas dar vis neatsistatė iki prieš tai buvusio lygio.

Šiek tiek apie techninę analizę

Daugelis tikriausiai žino, jog technine analize nesinaudoju ir į visą tą būrimą iš kavos tirščių žiūriu pakankamai skeptiškai. Grįžęs iš atostogų aptikau trijų mokslo žmonių iš Naujosios Zelandijos tyrimą, kuriuo jie nepatingėjo patikrinti net 5806 (!) įvairiausių techninės analizės spekuliavimo taisyklių 49 į MSCI indeksą įeinančių valstybių rinkose. Išvada: jeigu teisingai kontroliuosime kintamuosius dėl data-snooping bias, nei viena taisyklė nepadidino grąžos daugiau nei galima tikėtis iš paprasčiausio atsitiktinumo. Tiesa, kuo mažiau likvidžios rinkos, tuo didesni šansai techninei analizei, tačiau šis rezultatas nėra statistiškai stiprus.

Aišku, techninės analizės fanai gali sakyti, jog dažniausiai taip ir būna, kad dvigubo-kūlverstuko-su-dešiniu-apsisukimu-per-gulbės-petį grafiko forma reiškia signalą „pirkti“ tik tuomet, jeigu prieš tai buvo aiškiai nubrėžtas ir tris kartus patvirtintas pakarto-krabo-galvos-su-plaktuku signalas, kadangi šie mokslininkai tyrė tik pavienius indikatorius. Bet pasikartosiu:

We can say that over 5,000 popular technical trading rules do not appear to add value, beyond that which may be explained by chance, when used in isolation.