Kai akcijos krenta Pakistane…

Kartais akcijos krenta ir Pakistane
Kartais akcijos krenta ir Pakistane

Šiandien dužo Pakistano akcijų biržos langai, į pastatą buvo svaidomi gėlių vazonai, investuotojai protestavo ir degino išrašus iš sąskaitų. Kaip sakytų Dave Barry, I am not making this up. Investuotojai protestavo prieš tai, kad jau 15-ą dieną iš eilės krenta akcijų rinkos indeksas. Šią savaitę Pakistano vertybinių popierių komisija panaikino tam tikrus akcijų rinkos suvaržymus: buvo leista parduoti skolintas akcijas (short‘inti) bei buvo atsisakyta vieno procento akcijų kritimo per dieną ribos. Per tris mėnesius Pakistano akcijų rinka nukrito apie 30%, tačiau nuo 2001-ųjų ji yra pakilusi bene 14 kartų.

Valstybė visgi imasi priemonių akcijų rinkai stabilizuoti — sukurtas 50 milijardų rupijų valstybinis fondas akcijoms pirkti. Tuo tarpu smulkieji akcininkai reikalauja „užšaldyti akcijų kainas“. Hmm, tikriausiai Pakistane jiems neaiškina, jog „akcijos gali tiek kilti, tiek kristi“, nors gal to daryti ir nebūtina, jeigu valstybė visada pasiryžusi padėti nenusisekusiems investuotojams.

Užsienio tinklaraščiai apie ekonomiką

Šiandieną vienas mano skaitytojas paprašė jam atsiųsti nuorodų į užsienietiškus tinklaraščius apie ekonomiką ir investicijas. Štai mano sąrašas, kuris gal būt bus naudingas ir jums:

Rusijoje mažėja mokesčiai už naftos gavybą

Vienas nedidelis teisingas žingsnis Rusijos ekonominėje politikoje: sumažinti mokesčiai naftos gavybos kompanijoms. Išgautos naftos barelis nuo 2009-ųjų metų bus apmokestinamas $1.15 mažiau nei iki šiol.

Rusija iki šiol yra labai priklausoma nuo naftos ir dujų gavybos (pajamos iš šių išteklių sudaro apie 40 procentų Rusijos biudžeto), tačiau pastaraisiais metais galioję gamtinių išteklių mokesčiai visiškai neskatino kompanijų investuoti į naujų telkinių paieškas ir naujų gręžinių statybą. To pasekmė: naftos išgavimo apimtys Rusijoje šiuo metu beveik neauga. Tiesa, dar viena naftos sektoriaus stagnacijos priežastis yra sunkios politinės verslo sąlygos, mat nedaug kas nori investuoti lėšas į naftos gavybą, kai tavo turtą valstybė bet kada gali nusavinti.

Iš naujojo Rusijos prezidento buvo tikimasi, jog jis visgi imsis tvarkyti naftos ir dujų gavybos ūkį Rusijoje, pirmiausiai pasitelkdamas mokesčių politiką. D.Medvedevas oficialiai prezidentu taps dar tik gegužę, tad šis, nors kol kas ir nelabai žymus, mokesčių sumažinimas įvyko anksčiau nei tikėtasi. Jeigu naftos kainos per metus būtų apie $80 už barelį, naftos bendrovės į biudžetą sumokėtų apie $115 milijardų (banko ING analitikų duomenimis), o šis mokesčių sumažinimas joms sutaupytų apie $4.2 milijardus — tai tikriausiai radikaliai nepakeis jų investavimo politikos ir stipriai nepadidins naftos gavybos Rusijoje, bet analitikai tikisi, jog mokesčiai turėtų būti dar labiau sumažinti ateityje. Įvairių analitikų skaičiavimais, vakarykštis mokesčių sumažinimas naftos kompanijų vertę turėtų padidinti 6-9%.

Kodėl sugebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas talentu?

Šiandieną naujoje Gario Kasparovo knygoje „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“ perskaičiau neblogą mintį:

[…] Visada man atrodė neteisinga: kodėl gebėjimas atkakliai dirbti nelaikomas įgimtais gabumais? Mano požiūriu, pasakyti apie ką nors, kad „iššoko aukščiau bambos“, — labai abejotinas komplimentas. Jeigu žemo ūgio ir lėtas futbolininkas (pavyzdžiu, jaunas Maradona) treniruojasi daugiau už kitus ir galiausiai tampa ekstra klasės žaidėju, ar korektiška apie jį sakyti: „Nepaisant menkų įgimtų duomenų“? O galbūt jis tiesiog dešimteriopai kompensavo jų trūkumą kito talento pertekliumi?

Knyga visai nebloga, ir joje galima rasti ir daugiau panašių įdomių minčių, kurios priverčia stabtelti ir pagalvoti. Tik, deja, nesu labai didelis šachmatų mėgėjas, tad norėtųsi, jog daugiau būtų rašoma apie gyvenimą, o ne šachmatus. Ir būtų daugiau minčių apie dabartinę Rusijos politinę padėtį (Kasparovas, žinia, labai aktyviai reiškiasi opozicijoje — kaip tik dėl to iš karto ir nusipirkau šią knygą, kai tik pamačiau ją knygyne).

Išsilavinusiųjų bendravimo ypatumai

Tarp visų tų neperskaitytų dalykų, kurie susikaupė kelionės į Maskvą metu, radau nuorodą į akademinį straipsnį (per  Marginal Revolution) apie žmonių bendravimą. Įdomiausia, jog nustatyta, kad kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo mažiau jis linkęs bendrauti su giminėmis ir draugais:

The results clearly show that the employment law reduced hours of work but there is no evidence that the extra hours went to increased social interactions. Although hours of work are not an important determinant of social interaction, human capital is found to be important. The effect of human capital, as measured by education and age, is positive for membership groups but negative for visiting relatives and friends. Also, contrary to expectations, there are no important differences in the determinants of social interaction by gender, marital status or parent status.

Nesunkiai galiu sugalvoti, kodėl labiau išsilavinęs žmogus pradėtų mažiau bendrauti su giminėmis — tiesiog pasikeičia žmogaus interesai, nebelieka tiek daug bendrų temų bendravimui, tačiau bendravimo su draugais sumažėjimas sunkiau paaiškinamas. Taip, tiesa, draugai keičiasi, keičiantis interesams (turbūt nedaugelis vis dar labai artimai draugauja su vaikų darželio draugais), bet bendras laikas, paskirtas draugams, iš pirmo žvilgsnio juk neturėtų mažėti.

Beje, įdomus ir pastebėjimas, jog priešingai nei tikėtasi, bendravimo kiekis nepriklauso nuo lyties: tiek moterys, tiek vyrai bendravimui skiria tiek pat laiko.

Kas galėjo pagalvoti…

Šiandien Brad Setser internetiniame dienoraštyje pateikia keletą faktų, kurie priverčia susimąstyti apie pokyčius, kurie vyksta finansiniame pasaulyje. Dar prieš kokius metus didieji pasaulio bankai patarinėjo kompanijoms didinti savo užsiskolinimo lygį (ar bent jau mažinti nuosavą kapitalą superkant savas akcijas) — dabar tiems patiems bankams striuka dėl per mažo nuosavo kapitalo santykio. Dar visai neseniai tų pačių bankų analitikai įrodinėjo, jog valstybinis kapitalas trukdo ekonomikos plėtrai, o dabar šių bankų didžiausiais akcininkais tapo įvairiausių besivystančių šalių valstybiniai fondai.

Bet įdomiausias faktas šis: per visą Tarptautinio Valiutos Fondo istoriją didžiausia suma, kuri buvo išduota besivystančių valstybių ekonomikoms gelbėti per vieną ketvirtį buvo 13.7 milijardo JAV dolerių (2001-aisiais, paskolos Argentinai ir Turkijai), tuo tarpu per paskutinį 2007-ųjų ketvirtį besivystančios valstybės vakarų bankams gelbėti skyrė 28.4 milijardus JAV dolerių (Citi, Merrill, Morgan Stanley ir UBS sulaukė akcijų emisijų pirkėjų iš Singapūro, Kinijos ir Jungtinių Arabų Emyratų). Tetrūksta dar kelių milijardų ir sumos, skirtos JAV ir Vakarų Europos bankams gelbėti, viršys visas TVF lėšas, kurios buvo paskolintos į bėdą patekusioms valstybėms Azijos krizės metu.

Ar kas tai galėjo numatyti prieš kokius dešimtį metų?

Peter L. Bernstein: Against the Gods

Senų senovėje žmonės nežinojo, ką reiškia sąvoka „atsitiktinumas“. Pasaulis buvo visiškai deterministinis; viskas, kas įvykdavo, turėjo savo priežastis. Senovinių žaidimų kauliukais baigtį nulemdavo ne tikimybių teorija, o dievai — jie spręsdavo, kurį žaidėją apdovanoti sėkme ir apipilti turtais. Vienintelis galimas rizikos valdymas tokiame pasaulyje tėra papildoma malda ir aukos dievams, kurios galėtų palenkti dievus į savo pusę.

Šiuolaikinis rizikos valdymas visiškai kitoks: pilnas matematinių statistinių modelių, galingų kompiuterių ir paprastiems mirtingiesiems nesuprantamų simbolių bei graikiškų raidžių. Tačiau jis ir dabar dar nėra tobulas — kiekviena didelė rinkos krizė vis primena, jog rizikos valdymo modeliais iki galo pasitikėti negalima, jog dar žmogaus protas pilnai nėra suvokęs, kas yra atsitiktinumas, ir kaip jį galutinai prisijaukinti. Knyga „Against the Gods“ pasakoja istoriją apie tai, kaip vystėsi žmonijos suvokimas apie atsitiktinumą, kaip buvo kuriama tikimybių teorija, kaip ją po to pradėta naudoti finansinei rizikai valdyti. Kiekviena nauja mintis (matematinė viltis, lygi tikimybės ir išlošio sandaugai; normalusis skirstinys; rizikos matavimas kainos svyravymų dydžiu) savo laiku buvo radikali, ir ne iš karto į ją buvo žiūrima rimtai, bet pamažu dievų nulemtas pasaulis buvo pakeistas į šiuolaikinį matematiniais modeliais grįstą valdomą nežinią.

Tačiau dar ir dabar mes ne viską suvokiame. Kaip rašo eseistas G.K.Chesterton:

Tikroji mūsų pasaulio problema yra ne ta, kad neaišku ar mūsų pasaulis yra racionalus ar neracionalus. Jis yra racionalus, bet ne visiškai. Gyvenimas nėra nelogiškas, tačiau jis primena spąstus logika besivadovaujantiems: jis dažniausiai atrodo per daug taisyklingas ir per daug lengvai aprašomas matematiniais modeliais. Tačiau labai sunku pastebėti, kada tie modeliai pradeda nebeveikti ir viską užvaldo chaosas.

Trumpai tariant, tai tikrai nebloga knyga, pasakojanti įdomią statistikos istoriją, o kartu ir priverčiančią pamąstyti, jog mūsų suvokimo riboms dar yra kur tobulėti.

Portfolio apie Rusijos energetikos politiką

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.

Paskaitos apie diskontuotus pinigų srautus medžiaga

Vakar teko vesti paskaitą spekuliantams apie diskontuotų pinigų srautų kompanijų vertinimo metodą (Asociacija „Spekuliantai“ rengia daug įvairių seminarų investavimo temomis). Tema sausoka, nuobodoka ir pilna skaičių bei techninių detalių, bet gal būt kam nors mano skaidrės bus naudingos. Nežinau, kiek ta paskaita buvo naudinga jos klausiusiems, bet aš jai besiruošdamas tikrai nemažai sužinojau ;)

Parsisiųsti skaidres.

Citatų autorystės klaida „Verslo žiniose“

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.