Vieno lito aukcionas

Pažaiskime paprastą žaidimą: surenkime aukcioną, kurio nugalėtojui atiteks vienas litas, tik, skirtingai nuo įprasto aukciono, savo siūlomas kainas turės sumokėti ne tik nugalėtojas, bet ir antrą didžiausią pasiūlymą pateikęs dalyvis (nugalėtojui atiteks laimėtasis litas, o antroje vietoje likęs dalyvis negaus nieko).

Tarkime, jog pradžiai kas nors pasiūlo kokius 50 centų (moki 50 centų, o gauni visą litą — geras sandoris!), tada racionalu, jog kažkas kitas didins kainą, kol ji pasieks 99 centus. Bet čia aukcionas nesibaigs, kadangi pasiūlęs antrą didžiausią kainą (tarkime, 98 centus) racionaliai mąsto taip: jeigu laimės tas, kas pasiūlė 99 centus, tai jis išloš 1 centą (1.00 Lt prizas minus 0.99 Lt siūlymas), tuo tarpu aš prarasiu savo 98 centus, kuriuos siūliau, už tai nieko negaudamas. Taigi, racionalus 98 centus pasiūliusio dalyvio sprendimas yra didinti siūlymą iki 1.00 Lt — nors prizas lygiai tokio pačio dydžio, bet „išeiti ant nulio“ yra geriau nei prarasti 98 centus.

Dabar lygiai tokia pačia logika naudojasi ir tas, kuris siūlė 99 centus: jeigu jis dabar leidžia laimėti pasiūliusiam vieną litą, tai jo nuostolis sieks 99 centus. Todėl jam atrodo racionalu didinti siūlymą virš 1.00 lito — jeigu jis pasiūlo 1.01 ir laimi, tai jo nuostolis bus tik vienas centas (1.00 Lt prizas ir 1.01 Lt siūlymas), o tai geriau nei prarasti 99 centus. Deja, lygiai tokia pačia logika turėtų naudotis ir racionalus jo priešininkas ir vėl padidinti kainą. Jeigu abu priešininkai sprendimus priima racionaliai, tai dėl vieno lito jie turėtų varžytis tol, kol vienas iš jų nebankrutuotų. Pradžioje jų strategija rėmėsi išlošio maksimizavimu, o vėliau — nuostolio minimizavimu.

Šį aukcioną sugalvojo ekonomistas Martin Shubik: jis atrodo labai paprastas, ir, iš pirmo žvilgsnio racionalūs dalyviai turėtų iš jo uždirbti (nes vieno lito prizas yra realus). Be to, visi dalyviai dalyvauja šiame aukcione savanoriškai ir nieko neverčiami. Nepaisant to, standartiniai lošimų teorijos įrankiai negali pasakyti, kada iš tiesų reikėtų abiems dalyviams sustoti ir susitaikyti su pralaimėjimu.

(Tiesa, jeigu kalbame apie diskrečias vertes, tada racionaliausia būtų pirmam aukciono dalyviui iš karto siūlyti 99 centus, kad antras dalyvis nebeturėtų paskatų siūlyti aukštesnės kainos. Bet jeigu kalbame apie tolydžias kainas ir kas nors gali pasiūlyti 99.5 cento, aukcionas vis dar tęsis be galo.)

OMG! Kuriamas naujas komentarų filtras!!!1

Šios dienos Fortune užtikau labai įdomų straipsniuką apie tai, jog kuriamas naujas filtras interneto komentarams, kurio užduotis bus atsijoti nereikšmingus ir mažai prie intelektualaus diskurso prisidedančius žmonių pasisakymus (tokio filtro tikrai reikėtų vos ne kiekvienai masiškesnei interneto svetainei). Jeigu interneto svetainė naudojasi tokiu filtru, o joje bandai palikti nelabai prasmingą komentarą („OMG! First post!“), gausi pranešimą, jog tavo komentaras per mažai intelektualus, ir teks bandyti jį perfrazuoti kaip nors prasmingiau.

Pasirodo, sukurti tokį filtrą ne taip jau paprasta. Tarkim, filtruoti nepageidaujamas reklamas (spamą, arba visiškai lietuviškai — brukalą) nėra sudėtinga, nes jose dažniausiai figuruoja tie patys raktiniai žodžiai, tuo tarpu atskirti, ar komentaras yra pakankamai protingas, kad jis galėtų būti įdomu ir kitiems skaitytojams, yra žymiai sudėtingiau. Neužtenka tik atmesti komentarus, kuriuose pilna gramatinių klaidų ar neteisingai pavartotų žodžių: intelektualūs žmonės dažnai naudoja ironiją, tad kartais ironizuodami jie specialiai gali nesilaikyti kalbos taisyklių, parodijuoti. Nors filtro kūrėjai teigia, jog tam tikrų vis tiek pasinaudoti tam tikrais dėsningumais: tarkim, ironizuodami žmonės nutęsia balses („Yeaaaah…“), tuo tarpu niekinių komentarų autoriai prideda nereikalingų priebalsių („This is so amazinggggg!“). Be to, jeigu komentare yra teisingai pavartotas koks nors žodis, kurio rašyba yra itin sunki („zucchini“), tikriausiai visas komentaras yra vertingas, nors jame yra daug kitų rašybos klaidų.

Projektą galima rasti adresu http://stupidfilter.org/. Gaila, jog jo duomenų bazė pradžioje bus tik angliška.

skolink.lt

Net sunku surasti įtikinamų paaiškinimų, kodėl pastarąsias porą savaičių nieko neparašiau į šią svetainę, nors įspūdžių buvo nemažai — spalio mėnesį jau teko pabuvoti trejose konferencijose bei susitikimuose skirtingose valstybėse, gyvai pabendrauti su kokia penkiasdešimčia įvairiausių listinguojamų kompanijų vadovų. Apie vieną įspūdingesnių kelionių (tiesa, įspūdis visgi slogus, o ne optimistinis) jau rašė kolega Donatas. Konferencijų maratonas tuo dar nesibaigia: rytoj laukia kelionė į Serbiją, tad mano dienoraštis vėl gali būti primirštas kelioms dienoms.

Užtat turiu vieną gerą žinią, kuria jau irgi norėjau pasidalinti prieš kokias porą savaičių — atgaivintas projektas skolink.lt. Šis projektas — tai bendruomeninė biblioteka, kuri leidžia vartotojams keistis knygomis. Kai Džiugui pažadėjau, jog pasidalinsiu jo dovanotomis man knygomis su visais to norinčiais, kaip tik ieškojau tokios svetainės, bet nieko tinkamo tarp užsienietiškų knygų katalogavimo sistemų nepavyko man rasti. Laimei, Maksim sutiko atgaivinti prieš kelerius metus kurtą lietuvišką projektą, kurį dabar ir galima pasiekti adresu skolink.lt. Kol kas dar nesu sudėjęs visų knygų, kuriomis galiu pasidalinti, bet po truputį tikiuosi ten perkelti (ir leisti skolintis) didžiąją dalį savo bibliotekos. Mano skolinamų knygų sąrašas pasiekiamas adresu http://www.skolink.lt/userinfo.php?user=moxliukas

Doleris ir Afrikoj doleris? Gal jau nebe…

Paskutinėmis dienomis JAV dolerio kursas, lyginant su kitomis šešiomis likvidžiausiomis valiutomis, nukrito į žemiausią tašką per 15 metų (šaltiniai: Bloomberg, FT). Nors JAV dolerio silpnėjimas dėl „deficitų dvynių“ jau buvo prognozuojamas seniai (bent jau pamenu tokias analitikų prognozes nuo 2004-ųjų — t.y. mano darbo finansų rinkose pradžios), visų mintys krypdavo į faktą, jog pasaulio centriniai bankai rezervus daugiausiai laiko būtent šia valiuta, o pinigams plaukiant į naftą parduodančias šalis bei Kiniją, dolerių paklausa iš tų šalių centrinių bankų turėtų didėti, ar bent jau labai nemažėti. Prieš metus-kitus centriniams bankams kilo noras daugiau savo atsargų laikyti ir kitomis valiutomis (pirmiausia euru), bet dažniausiai eurais buvo laikomos tik naujai gaunamos įplaukos, niekas nebandė staiga savo dolerinių rezervų (kurių pas užsienio centrinius bankus yra susikaupę už 2200 milijardų dolerių) pakeisti į kitas valiutas. Iki šiol.

Per rugpjūtį JAV vyriausybinių obligacijų, kurių nuosavybė priklauso užsienio centriniams bankams, suma sumažėjo net 3,8%, o tai reiškia, jog užsienio centriniai bankai rekordiškai staigiai bandė atsikratyti JAV obligacijų (ir, tikriausiai, gautus dolerius išsikeisti į kitą valiutą, nes bankų rezervai dažniausiai išimtinai laikomi skolos vertybiniais popieriais). Tarp pardavėjų buvo ir Kinija, ir Japonija — jos abi turi daugiausiai rezervų JAV valiuta.

Tad kas bus su doleriu? Numatomas JAV ekonomikos lėtėjimas optimizmo neprideda, nors jis gal būt ir galėtų sumažinti einamosios sąskaitos deficitą. Tačiau svarbiausia, jog jeigu iš tiesų užsienio centrinių bankų apetitas doleriui smarkiai sumažėjo, galima būtų prognozuoti tolimesnį JAV dolerio silpnėjimą bei ilgesnės trukmės obligacijų palūkanų normų kilimą, netgi atsižvelgiant į tai, jog Federalinė rezervų sistema tikriausiai labiau linkusi palūkanų normas mažinti nei didinti. Vieno 2006-aisiais metais daryto FED tyrimo metu prieita prie išvados, jog jeigu užsienio centriniai bankai nustotų pirkti JAV dolerį, palūkanų normos JAV turėtų padidėti 0,9 procentinio punkto.

Verslo žinių konferencija, medžiaga apie rodiklius

Vakar teko su kolega skaityti pranešimą „Verslo žinių“ konferencijoje investavimo klausimais. Kalbėjome apie tai, kaip išsirinkti į kokias kompanijas investuoti, į kokius kriterijus atsižvelgti, bei teigėme, jog visada visko nesuprognozuosi, tad reikia būti pasiruošus netikėtumams.

Pridedu dalį savo prezentacijos skaidrių, kuriose sudėjau šiek tiek informacijos apie įvairius finansinius rodiklius ir jų prasmę. Gal kam bus naudinga.

Galiu paskolint purpurinę karvę

Tiems, kas norėtų dalyvauti rengiamame pirmajame Arnoldo (zudykreklama.lt) knygų klubo kavos gėrime, bet dar neturi knygos, apie kurią rugpjūčio 16 dieną diskutuosime, bei nenori išleisti 70+ nacionalinės valiutos vienetų: galiu jums paskolinti purpurinę karvę. Knyga labai lengvai skaitosi ir tėra tik poros šimtų puslapių, tad tikrai spėsite įveikti (užteks skaitymui paaukoti keletą valandų). Jeigu kas susidomėjote, palikite komentarą, susisieksiu su jumis elektroniniu paštu.

Wallstrip

Noriu pasidalinti su vienu puikiu atradimu, kuris dabar kiekvieną dieną suvalgo apie penkias minutes mano laiko — video dienoraščiu Wallstrip (jeigu jį galima pavadinti video dienoraščiu). Užtikau jį tuomet, kai kažkur perskaičiau gandus, jog jį už 5 milijonus JAV dolerių ruošiasi pirkti televizijos kompanija CBS. Gandai pasitvirtino, ir Wallstrip iš tikrųjų buvo nupirktas CBS, nors sandorio vertė neskelbiama.

Wallstrip kiekvieną dieną pasirenka kokią nors akciją, kuria prekiaujama JAV ir kurios kaina šiuo metu, ar bent jau neseniai yra pasiekusi visų laikų rekordą. Tada papasakojama apie tai, ką kompanija daro, gatvėje apklausiami žmonės, ką jie mano apie kompaniją arba jos produktus (visai būna įdomu, kai eilinis pilietis Niujorke nelabai žino kuo užsiima Goldman Sachs). Ir visa tai daroma linksmai ir su puikia humoro doze. Labai daug finansinės analizės čia nepamatysi, bet vis tiek gausi puikių minčių investicijoms, ir dar tuo pačiu metu būsi priverstas nusišypsoti. Oh, o ar minėjau, jog Wallstrip vedėja visai nelogai atrodo? :)

Internetinės atakos prieš Estiją

Šios savaitės Economist rašo (straipsnio kopija, jeigu neprieinate), jog atakos prieš Estijos interneto svetaines iškėlė daug klausimų NATO generolams: dar nei viena NATO narė nebuvo puolama kibernetinėje erdvėje, tad neaišku kaip reikėtų traktuoti šiuos veiksmus. Jeigu būtų paleista raketa į komunikacijų centrą NATO valstybėje, tai vienareikšmiškai tai būtų traktuojama kaip karo veiksmas, bet kaip traktuoti internetines Denial of Service atakas? Ypač kai papildomo galvos skausmo prideda tai, jog labai sunku nustatyti iš kur jos koordinuojamos ir kas yra už jas atsakingas — dauguma atakų veikia per užkrėstus kompiuterius, kurių savininkai dažniausiai net nenutuokia, jog jų įranga naudojamasi piktais tikslais.

O internetinės atakos nėra toks jau ir nekaltas dalykas: Economist mano, jog Estijos ekonomikai jos gali pakenkti daugiau nei Rusijos akcijos nepirkti Estiškų prekių ar nutraukti traukinio Talinas-Sankt Peterburgas maršrutą. Juk jeigu neveikia bankų internetinės svetainės, negalima naudotis elektroninėmis valdžios teikiamomis paslaugomis, ekonominis gyvenimas šalyje turėtų jeigu ne apmirti, tai bent jau žymiai sulėtėti. Kaip sako straipsnyje cituojami estai “jaučiamės kaip grįžę į akmens amžių ir bendraujame su pasauliu per telefoną ir faksą”. Be to, internetinio ryšio sutrikimai trukdo Estijai kovoti ir su Rusijos propagandiniu karu.

Geriausia gynybos priemonė prieš tokias atakas būtų serverių turėjimas ir kitose NATO šalyse. Matyt NATO generolams reikės geriau pagalvoti, kaip apsaugoti aljanso nares nuo kibernetinių atakų.

ATNAUJINIMAS: Apie tai Lietuvoje rašo delfi ir .

Zimbabvės akcijų rinka

Gali atrodyti keistai, bet šalis, kurios akcijų indeksas šiemet auga sparčiausiai, yra Zimbabvė (rašo FT Alphaville). Taip, ta pati Zimbabvė, kurios diktatoriškojo prezidento Mugabės ekonominė politika privedė prie neregėtos krizės ir keturženklės infliacijos. Bet infliacija nevisiškai paaiškina tokį spartų akcijų brangimą: nuo metų pradžios Zimbabvės indeksas pakilo aštuonis šimtus procentų, o tai yra tris kartus daugiau nei Zimbabvės dolerio infliacijos rodiklis (nuo pernai metų sausio akcijų indeksas padidėjo kuklius keturis tūkstančius kartų).

Zimbabvės vyriausybė, stengdamasi laikyti galvą virš vandens, spausdina vis daugiau ir daugiau pinigų (juk reikia grąžinti vis didėjančias skolas), o šie pinigai dažniausiai nusėda turbūt lengviausiai prieinamuose instrumentuose, kurie saugo nuo infliacijos — akcijose. Indėlių palūkanos bankuose yra žymiai mažesnės nei infliacija, į valstybines obligacijas investuoti gali tik savižudžiai, užsienio valiutos nusipirkti beveik neįmanoma. Nors FT nieko nemini apie nekilnojamą turtą, bet vertėtų prisiminti, jog krizę Zimbabvėje prieš kelis metus sukėlė būtent Mugabės idėja iš baltųjų atimti žemę ir padalinti ją juodiesiems, tad tikriausiai šalyje nekilnojamo turto investicijos laikomos gana rizikingomis dėl nuosavybės teisių neapibrėžtumo. To pasėkmė yra neregėtas akcijų kainų augimas. Kartais akcijų kainų svyravimus gali sukelti ne vien fundamentalūs faktoriai, susiję su įmonių pelnais ar ekonomikos augimu, bet ir monetarinės politikos sprendimai. Nors šis pavyzdys gana ekstremalus, bet visgi verčia susimąstyti, kokia dalimi pastaruosius kelis dešimtmečius vakaruose vyravusi akcijų kainų didėjimo tendencija buvo nulemta bendro pinigų kiekio didėjimo (likvidumo).

Pagalbos prašymas

Norėjau paprašyti pagalbos tų, kurie dirba finansų srityje. Mano mergina Indraja rašo magistrinį darbą tema „Rizikingų finansinių sprendimų sąryšis su juos priimančių darbuotojų gyvenimo kokybe, nerimastingumu ir pinigų kognityvinėmis schemomis“ (jeigu paprasčiau, tai apie tai, ką makleriams reiškia pinigai, ir kaip jų gyvenimo kokybę veikia darbe patiriamas stresas). Taigi, jeigu dirbate finansų srityje, gal galėtumėte paaukoti 10 minučių ir užpildyti Indrajos paruoštą anketą? Ačiū.