Rusijos naftos gavyba

American.com rašo apie pokyčius Rusijos naftos gavybos sektoriuje: nacionalizavusi nemažą dalį šios pramonės, Rusija gali papjauti savo auksinę žąsį, nuo kurios nešamų pajamų Rusija yra labai priklausoma. 2004-aisiais metais pradėjusi savo naftos verslo nacionalizacijos kampaniją, Rusija pirmiausiai griebėsi Yukos, kuri buvo privesta prie bankroto, o jos įkūrėjas ir savininkas Chodorkovskis sėdi už grotų. Vėliau Gazprom nusipirko ir Sibneft. Per 2004-2005 metus valstybinės Rusijos kompanijos padidino savo gavybos dalį visoje Rusijos išgaunamoje naftoje nuo 10 iki 30 procentų. Ir tikriausiai ši dalis dar didės, kaip rodo pastarųjų metų įvykiai: pernai rugsėjį vyriausybė staiga susirūpino Sachaline kompanijos Shell vykdomo projekto Sakhalin-2 ekologiniu saugumu, panašus likimas nutiko ir kompaniją ExxonMobile, kuri dalyvauja projekte Sakhalin-1, o analitikai teigia, jog tikėtina, kad bus atimtos licencijos ir iš kompanijos TNK-BP, jeigu jos pagrindiniai akcininkai nesutiks parduoti stambių akcijų paketų Gazpromui. Nėra pamiršta nei paskutinė didelė privati naftos kompanija Rusijoje Lukoil.

Rusijos naftos gavyba

O kaip tai veikia naftos gavybą Rusijoje? Tam, kad būtų didinama naftos gavyba, reikia didelių investicijų, ir, atrodo, jog nors didžiausios naftos kompanijos anksčiau buvo kontroliuojamos oligarchų, jie investicijoms skyrė nemažai lėšų, o to pasėkoje 2001-2004 metais naftos gavyba Rusijoje kasmet augo po 8-9%. Tuo tarpu po Yukos aferos pradžios Rusijos naftos gavyba auga dvigubai lėčiau: apie 4-5% kasmet. Tai lemia žymiai mažesnės investicijos į naujus telkinius valstybinėse kompanijose, bei užsienio investuotojų baimė toliau kišti pinigus į šalį, kurioje didelė politinė rizika. Pinigų Rusijai investicijoms į pasenusią naftos gavybos infrastruktūrą prireiks nemažai, tačiau išgąsdinusi užsienio investuotojus, ji gali susidurti su nemenkomis problemomis juos gaunant.

Netikėčiausia statistika, kurią perskaičiau iki pietų

Deloitte išleido tyrimo apie hedge fondų rizikos valdymą išvadas, kuriose teigiama, jog apie pusė fondų valdytojų net neskaičiuoja koks jų fonde yra skolintų ir nuosavų pinigų santykis (atsižvelgiant į visus išvestinius sandorius):

Half of all hedge funds don’t measure the amount of leverage they have embedded in assets such as forwards and derivatives, the report said. Further, 54 per cent of all hedge funds either don’t track liquidity or, of those that do, neglect to do stress-testing and correlation-testing.

And while approximately 80 per cent of the funds polled had written a risk management policy, only about 60 per cent of those actually shared that policy with their investors.

Pasirodo, ne tokie jau geri rizikos valdytojai tie hedge fondai, juk rizika nedingsta, jeigu tiesiog užsimerki ir jos neskaičiuoji.

Via FT Alphaville

Įdomiausias dienos tyrimas

Atradau akademinį tyrimą, kurio išvados pasirodė gana įdomios:

Researchers have shown women rate a man as more attractive after they’ve seen another woman smiling at him. By contrast, being a jealous bunch, male observers rate a man as less attractive after they’ve seen a woman smiling at him.

via BPS Research

Kitaip tariant, ne vien akcijų rinkoje galioja mąstymas, jog akcija gali būti verta daugiau, nes ir kiti ją gerai vertina (bandos jausmas nustelbia individualų mąstymą), panašiai gali galvoti žmonės ir rinkdamiesi partnerius. Kita vertus, gal tai ne taip ir keista, nes turbūt bandos jausmas giliai įstrigęs žmonių sąmonėje. Pats atsimenu, jog ne kartą padaręs akcijos vertinimą, kuris žymiai skyrėsi nuo akcijos rinkos kainos, imdavau ieškoti savo analizės trūkumų ir pritempinėti savo gautą rezultatą, nes juk „rinka negali klysti tokiu dideliu mastu“. O kartais ji visgi klysdavo, ir mano prielaidos buvo teisingos.

Šio ryto citata

Geriausias sakinys, kurį perskaičiau šiandien ryte:

There is nothing so dangerous as the pursuit of a rational investment policy in an irrational world.

— John Maynard Keynes

Finansų rinka yra tokia, kokia yra dėl dviejų priežasčių: fundamentalios kompanijų vertės (kurią lyg ir būtų įmanoma atrasti naudojant vien racionalius paskaičiavimus) ir investuotojų, kurie, būdami žmonės, nebūtinai elgiasi racionaliai, todėl ir kompanijos nebūtinai rinkoje kainuoja tiek, kiek jos vertos. Ignoruoti antrąjį – neracionalųjį – faktorių yra neprotinga. Rinkos gali būti neracionalios ilgiau nei tavo sąskaitoje dar bus likę pinigų.

Faktai ir tikėjimas moksle

Labiausiai verčiantis susimąstyti dalykas, kurį šį rytą perskaičiau buvo šios Clay Shirky mintys:

In school, the embrace of evidence is often taught as if it were a one-time revolution that has now been internalized by society. It hasn’t. The idea of evidence is consistently radical: Take nothing on faith. No authority is infallible. If you figure out a good way to test something, you can contradict hallowed figures with impunity.

Labai didelė dalis to, ką žinome, iš tikrųjų yra daugiau tikėjimas, o ne faktais grįstas pažinimas. Net jeigu kažkas senovėje faktais įrodė, kad kažkoks teiginys yra teisingas, šiuo metu mes pasitikime (tikime?) to žmogaus autoritetu, ir priimame jo teiginius, nesulygindami jų su faktais. Aišku, mūsų šiuolaikinis pažinimas yra toks didelis, kad būtų neįmanoma sužinoti ką nors naujo, jeigu nuolat vis tikrintume prieš mus dirbusių mokslininkų prielaidas ir išvadas – tai per daug užtruktų, tad turime jais (pasi)tikėti.

Bet kartais susigriebiu, jog dažnai aklai pasitikiu autoritetu ar vyraujančiu stereotipu, nesigilindamas į prielaidas, small print ir kitas subtilybes: juk labai sunku net pagalvoti, kad koks nors didžiai gerbiamas profesorius gali klysti, o rinkų apžvalgininkas iš tikrųjų nelabai ką nusituokti apie tai, ką jis rašo.

Laimė skurde

Ir toliau tęsiant laimės ir turtingumo temą, šiandien bežiūrėdamas Barry Schwartz paskaitą nuklausiau įdomią mintį, kuri labiau susijusi su psichologija, o ne su ekonomika (beje, visa paskaita yra apie tai, jog didesnis pasirinkimas ne visada būna geriau – lyg ir priešingai ekonominei logikai). Ponas Schwartz teigia, jog neretai būna taip, jog skurde esantys žmonės būna laimingesni nei turtingi (na, ar bent jau praturtėję dažnai žvalgosi į praeitį ir dūsauja „kokie mes buvom tada laimingi, nors ir nieko neturėjom“), kadangi jie leisdami pinigus nedaug ko tikisi, tuo tarpu turtuoliai tikisi už pinigus nusipirkti beveik tobulybę: kai tai, ką gauni, pranoksta tavo lūkesčius, jautiesi laimingas, tad jei mažai ko tikiesi, tavo lūkesčius pranokti ir tave pradžiuginti nesunku. Čia turtuoliams sunkiau, nes jų lūkesčiai yra užaukštinti, ir lengviau nusivilti, kai gauta prekė neatitinka lūkesčių, artimų tobulybei. Trumpai tariant:

We evaluate our experiences by comparing them to what we expect them to be; and if our expectations are high, even good experiences will end up feeling like we have failed.

Laimė ir gyvenimo gerėjimas

Kaip visada, kalėdinis The Economist būna pilnas įdomių straipsnių, kuriuose rašoma ne vien apie ekonomiką ir politiką: per šias Kalėdas buvo galima pasiskaityti apie Čingischano istoriją, Rusijos orouostus, Puštūnų teisinę sistemą, kumpių gamybos tradicijas, džinus, kyšių etiketą ir t.t. Bet labiausiai man patikęs ir privertęs pamąstyti straipsnis buvo apie laimę, nagrinėjantis problemą, kodėl gerėjant pasaulio pragyvenimo lygiui, laimės kiekis nesikečia.

Pagal gyventojų apklausas, kuriomis bandoma išsiaiškinti, ar žmonės jaučiasi laimingi, vakaruose žmonės per 50 metų netapo laimingesni: jie jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ir po antrojo pasaulinio karo, nepaisant to, jog ekonomika stipriai paaugo, atsirado naujų technologijų, ir šiaip, matuojant viską pinigais ir paprasčiausia perkamąja galia, žmonių gyvenimas turėtų būti bent jau keletą kartų geresnis nei prieš pusę amžiaus. Tiesa, turtingi žmonės dažniausiai yra laimingesni nei skurdūs (šiek tiek į temą jau esu rašęs, bet turtingose valstybėse bendra gyventojų nuotaika nesiskiria nuo skurdesnių valstybių nuotaikos.

Tokį fenomeną galima paaiškinti tuo, jog, tam kad žmogus būtų laimingas, nepakanka, jog jis būtų viskuo aprūpintas – jam dar labai svarbu turėti daugiau nei jo kaimynas. Jeigu jautiesi viršesnis už kitus, tai esi laimingesnis. Tokį požiūrį lyg ir patvirtina tam tikri tyrimai: aukštesni Britanijos valdininkai gyvena ilgiau nei žemesnieji, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo, kas galėtų reikšti, jog jie yra laimingesni. Bet tokiu atveju, jeigu iš tiesų tam kad būtume laimingi reikia jaustis viršesniam už kitus, iškyla problema, kaip padidinti visų žmonių laimę. Juk visi negali būti viršesni. Kol kas dar niekas šios problemos neišsprendė :)

Pratęsiant gatvių pavadinimų rinkos temą

Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.

Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.t.). Sutinku, kad gali būti sunku labai tiksliai paskaičiuoti, kokiu kaštus patiria gyventojai (vienok „diskomfortą“ galima į piniginę išraišką paversti per neigiamą nekilnojamo turto kainų pokytį pervadintoje gatvėje), bet sutikite, jog jie nėra begaliniai. Negi nesutiktumėte pakeisti savo gatvės pavadinimą, jeigu jums asmeniškai būtų įteiktas, tarkime, kelių milijonų litų čekis? Galų gale galite paimti čekį ir nusipirkti namą kitur, jeigu nepatinka naujasis gatvės pavadinimas.

Aišku, klausimas, ar kokia nors kompanija yra pasiryžusi mokėti keletą milijonų litų kiekvienam gatvės gyventojui už teisę pavadinti gatvę, lieka atviras. Bet tai jau visai kita problema („ar egzistuoja paklausa tam tikrame kainos lygyje?“), nesusijusi su principiniu klausimu, ar gatvių pavadinimus iš viso galima pardavinėti. Sunku man įžvelgti kokią nors moralinę problemą gatvių pavadinimų pardavime (su sąlyga, kad gyventojams už diskomfortą kompensuojama).

Parduodami gatvių pavadinimai

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.

Mirė Miltonas Friedmanas

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.