Parduodami gatvių pavadinimai

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.

Mirė Miltonas Friedmanas

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.

Genijais tampama tik per darbą

Pasirodo, posakis, jog sėkmę devyniasdešimčia procentų lemia darbas, ir tik dešimčia – talentas, yra daugmaž teisingas. Bent jau taip mano vis daugiau ir daugiau mokslininkų. Šiuo metu netgi manoma, jog reikėtų pamiršti tokias savokas kaip „genijus“ ar „talentas“, kadangi tikėtina, jog sėkmę pilnai lemia ne kas kitas, o darbas. Netgi didžiausi genijai, tokie kaip Mocartas, Niutonas ar Einšteinas, pasiekė savo viršūnę ne ko kito, o atkaklaus darbo pagalba. Dažniausiai daugiausiai pasiekė žmonės nebūtinai turi didžiausius intelekto koeficientus, tačiau jie turi puikius mokytojus, ir yra pasiryžę padėti labai daug pastangų savo tikslams pasiekti. Tai reiškia, jog nereikia būti išskirtinių gabumų, kad galėtum ką nors pasiekti, bet kartu tai rodo, jog reikia būti nusiteikus sunkiai dirbti.

O kiek visgi sunkiai reikia dirbti? Mokslininkai mano, jog dešimties metų atkaklių pastangų turėtų pakaktų, jog pasižymėtum pasirinktoje srityje pasauliniu mastu. Būtent bent tiek laiko prireikia geriausiems atletams, pianistams, mokslininkams ar skulptoriams pasiekti pasaulinį pripažinimą. Netgi tie, kurie atrodo turi įgimtą talentą, praleidžia panašų laiko tarpą lavindamiesi: Mocartas pradėjo mokytis griežti smuiku trejų metų, o septynerių rašė simfonijas, bet jomis neišgarsėjo. Tikrai dėmesio sulaukusius kūrinius jis pradėjo rašyti tik paauglystėje, būdamas penkiolikos – tad tam prireikė apie dvylikos metų darbo.

Hakeriai naudojasi biržos paslaugomis

Beieškodamas kokio nors lengvesnio skaitymo prancūzų kalba (su kolega stengiamės šiek tiek jos pramokti) laikraštyje Le Figaro aptikau įdomų straipsnį apie tai, jog hakeriai (emmm…ok, krekeriai, arba jei visiškai lietuviškai – programišiai) naudojasi birža siekdami atimti pinigus iš savo aukų ir sumėtyti savo pėdas. Schema labai paprasta, bet kartu ir įdomi tuo, jog atsekti, kur pradingsta pinigai, nėra taip jau lengva. Pirmiausia (tikriausiai per fišingą) gaunami aukos prisijungimo prie sąskaitos duomenys. Programišius akcijų rinkoje sava legalia sąskaita nusiperka akcijų, kurios dažniausiai būna nelikvidžios (penny stocks), kad būtų galima staigiai ir stipriai sukelti jų kainą. Vėliau, naudojantis pavogtais sąskaitos duomenimis, teikiami pavedimai į biržą pirkti akcijas aukos vardu, tačiau jau žymiai didesne kaina, nei tas akcijas pirko programišius. Programišius akcijas parduoda rinkoje (o tiksliau – aukai), aukos sąskaitoje sumažėja grynųjų pinigų, ir joje atsiranda bevertės akcijos. Iš programišiaus legalios sąskaitos atrodo, jog programišius atliko labai pelningą, bet visiškai legalų sandorį. Kadangi visi sandoriai sudaromi biržoje, priežiūros institucijoms sunku atsekti, kad yra ryšys tarp aukos ir programišiaus – taigi žymiai paprasčiau programišiui pasislėpti, nei kaip nors tiesioginiu būdu iš aukos pervedant pinigus į savo sąskaitą. Vien per trečiąjį šių metų ketvirtį E-Trade kompanijos klientai tokiu būdu prarado apie 18 milijonų JAV dolerių.

Damodaran apie įmonių vertinimo objektyvumą

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.

Kaip atskirti gerus įmonių vadovus

Prieš pusantros savaitės The Economist straipsnyje apie angeliškuosius investuotojus užtikau puikią citatą, kurioje pasakojama, ko vienas investicinis fondas tikisi iš įmonių vadovų:

In addition to expecting his entrepreneurs to apply sensible commercial disciplines, such as knowing their market, Mr Hommels looks for obsession in the people he backs. “If you talk to them about vacations, they must always find a way to bring the conversation back to the business,” he says.

Manau, kad tai tinka ne vien vadovams, bet ir paprastiems darbuotojams. Kiek iš jūsų praeitumėte šį testą? Kiek žmonių myli savo darbą tiek, kad net kalbai su nepažįstamu žmogumi pakrypus apie atostogas, vis tiek ji nepastebimai grįžtų prie darbo?

Viena tokia kategorija žmonių, su kuria teko nemažai bendrauti, ir netgi būti vienu iš jų, yra programuotojai (arba šiaip kompiuterastai). Nesvarbu, kur tik besusitiktų programuotojai, kalba suksis apie programavimą. Nesvarbu, ar pašnekovas bus mergina pasimatymo metu (been there, done that), ar mokyklos laikų draugas, vis tiek kažkaip nepastebimai kalba pradeda suktis apie programavimą ir kitus su kompiuteriais susijusius dalykus. Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.

Amaranth žlugimas

Prieš kelias savaites staigiai pradėjusios mažėti gamtinių dujų kainos JAV užlenkė vieną nemažą rizikos fondą (hedge fund) Amaranth, kuris per savaitę sugebėjo prarasti 6 milijardus JAV dolerių.

Jeff Matthews cituoja knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašomas didžiausio rizikos fondo LTCM žlugimas:

The most memorable part of Roger Lowenstein’s excellent book on the Long Term Capital Management debacle was when LTCM’s founder, John Meriwether, called a retired, street-wise, market-savvy ex-Bear Stearns confidant for advice.

When he heard LTCM was down 50%, the old-timer didn’t mince words. He told Meriwether: “You’re finished.”

What the old pro was telling the computer-driven “Genius” of the book title was that when the market smells blood in the water, it goes after whatever is bleeding and doesn’t let go.

Jeigu rinkoje pasklinda gandai, jog kažkokiam dideliam investuotojui gresia likvidumo krizė, ir jam reikės bet kokiu būdu pardavinėti savo pozicijas, tokia likvidumo krizė tampa savaime išsipildančia pranašyste, kadangi niekas nenori būti pirkėju. Kai rinka jaučia, jog kažkas kraujuoja ir privalo pardavinėti, niekas neperka, nes tikimasi, jog kuo ilgiau išlauksi, tuo pigiau nupirksi. Amaranth turėjo dideles ilgas pozicijas gamtinių dujų rinkoje, tad kainų mažėjimas stipriai sumažino jų fondų vertę bei sukėlė likvidumo krizę. Amaranth yra rizikos fondas, kuris investuoja savus bei skolintus pinigus – kainoms krentant skolas reikia grąžinti, o tam, kad grąžinti skolas, reikia greitai parduoti tai ką turi, o tai vėl mažina kainas. Be to, staiga dingsta ir pirkėjai, kurie laukia tolimesnio kainų kritimo, arba šiuo atveju – tikriausiai fondo žlugimo.

Estija – ekonomiškai laisviausia valstybė pasaulyje

Šįmet Estija buvo paskelbta ekonomiškai laisviausia šalis pasaulyje pagal State of the world Liberty indeksą. Lietuva liko gana aukštoje 16-oje vietoje, aplenkusi Austriją, Latviją, Vokietiją. Prancūzija tik 48-a, o paskutinę vietą užima Šiaurės Korėja.

NY Times ($, bet yra ir nemokamai) aprašo istoriją, kaip Estija tapo tokia liberali. Pasirodo, pirmasis Estijos premjeras Martas Laaras, kuris buvo muzikos mokytojas ir teturėjo 32 metus, buvo skaitęs tik vieną knygą apie ekonominę teoriją – Miltono Friedmano „Laisvę rinktis“. Ši knyga Laarui patiko dėl to, kad Friedmanas Sovietų Sąjungoje buvo nekenčiamas. Laaras buvo labai politiškai naivus, tad panaudojo visas Friedmano idėjas praktikoje. Vietoj to, kad rūpintųsi prekybos karų laimėjimu, Estija vienašališkai panaikino daugumą muitų, pakvietė užsienio investuotojus, privatizavo daugumą valdžios funkcijų. Buvo drastiškai sumažinti mokesčiai, visiems buvo pritaikytas vienodas pajamų mokesčio tarifas. Nors pirmaisiais metais Estija pergyveno didelę krizę, bet šios reformos šiuo metu ir yra Estijos klestėjimo priežastis.

Dienos nuorodos

Prisikaupė keletas nuorodų, kurios gal būt bus įdomios ne vien man.

  • Tim Harford, apie kurio knygą jau esu rašęs, labai paprastai ne ekonomistų kalba aiškina, kas yra diskriminavimas kainomis ir produktais.
  • Grafikas New York Times, vaizduojantis būsto kainas JAV. Per šimtą metų nebuvo tokio nekilnojamo turto kainų burbulo.
  • Morgan Stanley makroekonominių komentarų archyvas. Galima rasti visko: nuo Lenkijos BVP rodiklių komentarų iki JAV palūkanų prognozių.
  • Hugh užduoda klausimus Seth Godin. Paskutiniu metu visur atrodo kartojasi tema, jog reikia daryti tai ką mėgsti, o ne dirbti dėl pinigų:

    As a result of the transparency of blogging, a lot of people have realized, almost as an aside, that people do what they love to do. It’s just now you get to see it on your screen. Sometimes those things appear to have no financial incentives (raising goldfish) and sometimes they do. But let’s be clear… unless you work for Goldman Sachs or are selling drugs on a street corner in Topeka, you’re almost certainly not in this, whatever this is, for the money.

    Most of the time, for most people, in most industries, it’s not REALLY about the money.

  • Guy Kawasaki: The Art of The Start video. Apie tai, kokia turėtų būti kompanija, kad ji patiktų venture capital investuotojams. Svarbu, jog būtų dirbama su užsidegimu ir geriau jau turint tikslą pakeisti pasaulį, o ne uždirbti daug pinigų.