Didžiausios pasaulio kompanijos

Financial Times paskelbė 500 didžiausių pasaulyje kompanijų sąrašą. Esant didelėms naftos kainoms visiškai nenuostabu, jog sąrašo viršuje dominuoja naftos kompanijos. Tačiau kas prieš 20 metų galėjo pagalvoti, jog dešimta didžiausia kompanija pasaulyje bus iš buvusios Sovietų sąjungos, tuo tarpu Amerikos korporacijų simbolis General Motors nepateks netgi į penkišimtuką? Tiesa, Gazprom visgi nėra tik kompanija, ji gali būti ir politinis ginklas.

Via New Economist.

Dangoraižiai ir krizės

The Economist (R$) rašo, jog dangoraižiai dažniausiai užbaigiami statyti būtent tuo metu, kai biurų nuomos rinkoje pradeda mažėti paklausa ir artėja ekonomikos krizė. Chrysler dangoraižis buvo pabaigtas statyti tuo metu, kai Niujorko birža patyrė 1929-ųjų metų paniką, Empire State – tuo metu, kai 1934-aisiais siautė didžioji depresija (dėl to, kad ketvirtis šio pastato patalpų ilgą laiką buvo neišnuomotos, jis buvo pravardžiuojamas „Empty State building“). Akademiniai tyrimai irgi rodo, jog aukščiausi XX-o amžiaus pastatai Amerikoje būdavo pabaigiami statyti būtent tada, kai JAV ekonomika ruošdavosi smigti žemyn.

Nežinia, ar ši taisyklė galioja ir Azijoje, kur šiuo metu sparčiai statomi vis aukštesni ir aukštesni pastatai, nors didelė biuro patalpų paklausa kol kas dar vyravo tik neilgą laiką. Tiesa, 452-jų metrų Petronas Twin Towers Malaizijoje buvo baigtas statyti praėjus metams po to, kai 1997-aisiais praūžė Azijos finansų krizė.

Be to, panašios tendencijos pastebimos ir Londone. Biurų paklausa Londone stipriai sumažėjo 1974-aisiais, 1982-aisiais, 1990-aisiais ir 2002-aisiais metais. Paskutinės dvi biurų paklausos krizės buvo pažymėtos dviejų didelių dangoraižių užbaigimu: Canary Wharf Tower 1991-aisiais ir 30 St Mary Axe („agurkas“) 2003-aisiais. Nuo dangoraižio idėjos sugalvojimo iki jo pastatymo praeina apie 5-10 metų, tad ne taip jau lengva atspėti, kokia bus biurų rinkos situacija po dešimtmečio.

Kada esi turtingas?

Šiandien užtikau man labiausiai iki šiol patikusį atsakymą į klausimą, kada žmogus gali būti laikomas turtingu:

You know you are rich when more money won’t change where you live, what you eat, what you drive or who you sleep with.

Žinai, jog esi turtingas tuomet, kai turint daugiau pinigų nekeistum savo gyvenamosios vietos, savo dietos, mašinos ar partnerio.

Pagal šį turtingumo apibrėžimą turbūt ne tiek jau mažai įprastai skurdžiais laikomų žmonių neišsivysčiusiose valstybėse pasirodytų esą gana turtingi, nes jie moka džiaugtis tuo ką turi.

Genijų nebūna

Viename New York Times straipsnyje rašoma, jog genijų nebūna – jais tampama per sunkų ir atkaklų darbą (RR). Mokslininkas Eriksonas įsitikinęs, jog angliška patarlė „practice makes perfect“ yra teisinga. Jo tyrimai rodo, kad jeigu žmogus labai stengiasi, jis gali viską pasiekti ir tam nereikia jokių išskirtinių talentų. Tiesa, žmogui lengviausia stengtis siekti kokių nors rezultatų toje srityje, kuri jam patinka. Jeigu žmogus mėgsta programavimą, jis natūraliai tam skirs daugiau laiko ir dėmesio, todėl gal ir atrodys, jog jis turi „įgimtą programavimo talentą“. Tuo tarpu, jeigu žmogui nepatinka kokia nors matematika, jis stengsis išsisukinėti ir jos nesimokyti: tam bus pasitelkiamas ir argumentas „neturiu gabumų matematikai“, nors iš tiesų tai tereiškia „nemėgstu matematikos“.

Spaudos laisvės diena

Kadangi šiandien spaudos laisvės diena, užtikau keletą nuorodų, susijusių su šia proga.

John McMillan ir Pablo Zoido savo straipsnyje How to Subvert Democracy: Montesinos in Peru teigia, jog sunkiausia yra papirkti žiniasklaidą. Kai valstybės pareigūnams ir genčių vadams reikėdavo tik nedidelių kyšių, pakeisti televizijos kanalo nuomonę prireikė šimto kartų didesnės sumos nei bet kuriam teisėjui. Autoriai daro išvadą, kad labiausiai demokratiją ir teisybę Peru saugo žiniasklaida, nes kitos institucijos yra tiesiog per daug lengvai nuperkamos.

Pasaulio banke dirbantys mokslininkai teigia, jog didžiąją dalį pasaulio žiniasklaidos kontroliuoja valstybinis kapitalas arba kelios šeimos. Autoriai prieina prie išvados, jog valstybinė žiniasklaidos priemonių kontrolė mažina piliečių politines ir ekonomines laisves, ko iš tiesų logiškai ir reikėtų tikėtis – valstybės kontroliuojama žiniasklaida retai kada gali būti objektyvi (BOCTAOE kaip kad BBC).

2006 metų organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ataskaitoje teigiama, jog JAV žiniasklaidos laisvė yra mažesnė nei Lietuvoje – vienas JAV žurnalistas pernai turėjo sėsti į kalėjimą, nes neatskleidė savo informacijos šaltinio. Kaimynai lenkai gali turėti problemų, jeigu kritikuoja popiežių.

Dešimties labiausiai cenzūruojamųšalių sąraše kaimynai Baltarusiai užima dešimtą vietą tarp kitų žiniasklaidai priešiškai nusiteikusių valstybių, kaip kad Šiaurės Korėja, Turkmėnija, Libija, Kuba, Pusiaujo Gvinėja, Birma, Uzbekija, Eritrėja ir Sirija.

Dienos pabiros

Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį:

  • Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Kitaip sakant, investuoti galima, tik reikia prisiminti, jog investavimo partneris nėra patikimas, ir visa tai gali atsisukti prieš tave patį. Investicijų boikotu čia vargu ar ką pasieksi – jei ne Vakarų kapitalas, kas nors kitas (Kinija? kitokios „rogue petrol states“?) imsis tokio projekto finansavimo, jeigu bus tik užtikrinama pakankama grąža.
  • New York Times rašo apie Zimbabvėje siautėjančią infliaciją (RR). Šiuo metu ten tuoletinis popierius kainuoja 417 Zimbabvės dolerių – čia kalbama ne apie rulonėlį, o apie dvi jo skiauteles, mat visas rulonėlis kainuoja 145 tūkstančius Zimbabvės dolerių (beveik du litus). Zimbabvės infliacija siekia apie 1000 procentų per metus, kas reiškia, jog kasmet kainos padidėja dešimteriopai. Jeigu turi grynų, ir tau ko nors reikia, juos geriausia išleisti tuojau pat, nes rytoj jų perkamoji galia bus bent 5-iais procentais mažesnė.
  • Christian Science Monitor rašo, jog Kinijoje pradeda trūkti darbo jėgos. Darbo jėgos trūkumas pradėjo reikštis didesniais atlyginimais darbininkams, o kadangi kartu didėjo ir žaliavų kainos, tekstilės sektoriuje Indijos ir Bangladešo prekės tapo pigesnės net už Kinijos produkciją. Didėjant pragyvenimo lygiui Kinijoje, padidėjo ir paslaugų sektoriaus darbuotojų paklausa, o kadangi darbas paslaugų sektoriuje yra lengvesnis ir labiau pageidaujamas, sunkiau tampa rasti darbininkų pramonės įmonėms. Tiesa, tai dar nereiškia, jog Kinijos eksporto apimtys greitu metu gali sulėtėti. Kinija paskutiniais duomenimis vis dar auga apie 10 procentų per metus.
  • The New Yorker rašo apie naują finansinę išvestinę priemonę, kuri greitai pasirodys Čikagos biržoje: ateities sandorius, kurie bus susieti su dešimties didžiausių JAV miestų būstų kainomis. Taigi, jeigu išleidote kokius 1,5 milijono dolerių pirkdami namą ir norite apsisaugoti nuo būsto kainos kritimo, galite parduoti ateities sandorį, kuris jums atneš finansinį pelną, jeigu būstų kainos kris. Kita vertus, jeigu tikitės, jog būstų kainos kils, galite pirkti ateities sandorį ir tikėtis pelno, kainoms iš tiesų pakilus. Jeigu ši ateities sandorių rinka veiks tinkamai, ji leis negalintiems rizikuoti žmonėms (tarkim tiems, kas turi didžiules būsto paskolas) perduoti savo rizikas tiems, kas nori jas prisiimti (spekuliantams nekilnojamu turtu).
  • Praėjusį savaitgalį mirė vienas garsiausių ekonomistų John Kenneth Galbraith. New York Timesgalima rasti išsamų nekrologą (RR). Galbraith buvo tas ekonomistas, kuris pirmasis teigė, jog per reklamą kompanijos gali priversti vartotojus pirkti tokius produktus, kurių jiems nė nereikėjo. Jo populiariausiame veikale „The Affluent Society“ rašoma apie tai, jog JAV yra per daug dėmesio skiriama vartojimui, o vartojimo paskolos ir privataus vartojimo skatinimas veda prie didesnės infliacijos ir nereikalingų produktų gamybos. Visgi Galbraith išliko vienu didžiausių liberaliųjų ekonomikos mąstytojų XX-ame amžiuje.
  • Marginal Revolution dienoraštyje teigiama, jog Indija galėtų efektyviau valdyti savo valiutos atsargas, ir vien tai pridėtų apie 1-1.5 procento papildomo augimo jos ekonomikai – maždaug dvigubai tiek, kiek Indija šiuo metu kasmet išleidžia sveikatos apsaugai. Teisingai investuoti atliekami 100 milijardų dolerių galėtų daryti stebuklus.
  • Be to, sužinojau, jog Air Baltic pradeda skraidyti į Tbilisį ir Baku ir pirmą kartą skaičiau vikipediją žemaitiškai.

Atviros ekonomikos skatina augimą

Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas. Jau net nėra ką kalbėti apie Italijos centrinį banką, kuris žūt būt stengėsi išsaugoti Italijos bankus italų rankose.

Nors Europos sąjungoje lyg ir turėtų vyrauti laisvo kapitalo judėjimo principas, bet tai ne visai tiesa, nes visur galima prigalvoti įvairių biurokratinių kliūčių. Bet štai Portugalija, kuri labiausiai riboja kapitalo judėjimą, ir kurios tik 15% darbuotojų dirba užsienio kapitalo įmonėse (kurios padaro apie 8% visos apyvartos), šiandien yra pati neturtingiausia iš senųjų ES narių. Tuo tarpu Airija, kuri sumažino mokesčius ir apribojimus užsienio investicijoms (užsienio kapitalo įmonėse dirba beveik 50% darbuotojų, ir jos pasiekia 78% apyvartos), iš lentelės apačios greitai sugebėjo pakilti į patį viršų. Ekonomikos atvirumo ir jos augimo ryšį patvirtina ir istoriniai duomenys:

In the past four decades, open economies (mostly from Europe, East Asia, North America) have fared far better than closed ones (Africa, Latin America, parts of Eastern Europe). Economists Jeffrey Sachs and Andrew Warner found that from 1970-1989 average annual growth in open developed economies was 2.3%, compared with 0.7% in the closed. In developing countries, those numbers were 4.5% and 0.7%.

Reikia tikėtis finansinių krizių?

Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.

Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai. Nors JAV ekonomika vis dar sparčiai auga, tikėtina, jog ji sulėtės, o tai gali padaryti neigiamų pasekmių visai pasaulio ekonomikai: štai nors ir Europos ekonomikos augimas po truputį bando atsigauti, bet jos didžiausios prekybos partnerės JAV augimo sulėtėjimas vėl galėtų priversti Europą stagnuoti.

O kai kurie europiečiai (šiek tiek susireikšmindami dėl euro reikšmės pasauliui) piešia dar liūdnesnį vaizdą. Ech, tie prancūzai…

Mokami patarimai vertinami labiau

Harvard business Review rašo:

In one study I conducted, subjects answered different sets of questions about American history. Before answering some of the questions, they could get advice on the correct answer from another subject whom they knew was no more expert than they were. In one version of the experiment, people could get advice for free, while in another version, they paid for it. When they paid for advice, people tended to give it more credence than it warranted—driven, I suspect, by a combination of sunk-cost bias and the nearly instinctual belief that cost and quality are linked.

Jeigu už patarimą reikėjo mokėti, žmonės mano, kad jis yra vertingesnis ir juo labiau pasitiki – matyt instinktyviai manoma, jog jeigu kažkas kainavo daugiau, jis yra ir geresnis bei vertingesnis. Net jeigu žinoma, jog patarimus duoda visai ne ekspertas, o toks pat diletantas kaip ir patarimų pirkėjas.

Visi marketingistai meluoja

Seniai jau čia berašiau: buvau atostogauti (pirmą kartą gyvenime slidinėjau kalnuose, bet čia kita istorija), o po to visą savaitę stengiausi atsigriebti skaitydamas rinkų apžvalgas ir stengdamasis pasivyti jų pulsą.

Šiandien užtikau pas Seth Godin jo darytos prezentacijos Google video įrašą. Viskas, ką Seth mano apie šiuolaikinį marketingą suspausta į mažiau nei valandą: violetinės karvės, permission marketing, flipping the funnel, idėjų virusai ir istorijų pardavinėjimas.