Naujas įdomus spamas

Dažnai gaunu spamo, kuriame siūloma pirkti vieną ar kitą (dažniausiai bevertę) akciją: su „Pump and dump“ stiliaus finansinės apgavystės, kai akcijos kaina dirbtinai užkeliama, sudarant įspūdį, jog šį akcija „tik kyla“, nėra tokios jau naujos. Bet šiandien gavau visai kitokį pasiūlymą: pasirink akciją pats, ir mes ją užkelsim, tad nereikės turėti net savo boiler room. Kaip pasakytų Tyler Cowen – „Markets in Everything“, netgi nusikalstamoje veikloje nebebūtina, jog pats atliktum juodą darbą – ta puikiai gali atlikti „outsourcintas“ skambinimo centras.

Beje, šią savaitę The Economist‘e galima rasti straipsniuką (prieinamas visiems) apie tai, kaip mažas niekuo dėtas listinguojamas kompanijas paveikia tokios finansinės machinacijos.

Žaliavų burbulas

The Economist šią savaitę turi puikų straipsnį (RP) apie tai, jog pasaulio žaliavų kainos gali būti per daug dirbtinai išpūstos, o metalai bei nafta fundamentaliai turėtų kainuoti žymiai mažiau nei dabar. Spekuliacinių fondų investicijos į žaliavų rinką padidėjo nuo 3 milijardų dolerių 2000-aisiais iki 90 milijardų dolerių pernai metais, o prekyba žaliavomis tarp 2001 ir 2005 metų padvigubėjo.

Kai kurie analitikai mano, jog žaliavų brangimas yra labai logiškas, nes pasaulio ekonomika pateko į „super-ciklą“, kurio metu žaliavos turi brangti žymiai daugiau ir ilgiau nei rodo pastarųjų dešimtmečių istorija – anksčiau žaliavų brangimas visada baigdavosi labai liūdnai, kai jos imdavo staigiai pigti, o žaliavų gavyba užsiimančios kompanijos likdavo su dideliais nuostoliais. Bet šį kartą analitikai mano, jog viskas bus kitaip, nes 1980-aisiais ir 1990-aisiais vyravusios žemos žaliavų kainos neskatino naujų investicijų į žaliavų gavybą, taigi pasiūla neaugo, o dabar staigiai pradėjusi augti Kinija stipriai padidino žaliavų paklausą. Nors dabar kompanijos stengiasi kiek galima daugiau investuoti, bet naujų resursų paieška užtrunka ne vienerius metus, tuo labiau, kad šiuo metu pasaulyje yra žymiai sugriežtinti aplinkos apsaugos įstatymai. Tuo tarpu Kinijos paklausa ir toliau auga (per paskutinius 15 metų Kinija padidino žaliavų importą 10 kartų), tad šis disbalansas tarp paklausos ir pasiūlos iššaukia žymiai didesnes žaliavų kainas.

Bet sunku tokia logika vadovautis nagrinėjant visas žaliavas. Maisto produktai irgi keletą metų brango, nors išauginti daugiau kukurūzų ar rapsų nėra labai sudėtinga – tereikia jų daugiau pasėti. Paklausa iš tiesų išaugusi, nes žemės ūkio produktus vis dažniau norima panaudoti biokuro gamybai, o Kinijos gyventojai suvartoja daugiau mėsos (kuriai išauginti reikia daug pašarų), bet pasiūlą padidinti nėra problemų, ir, atrodo, ji sparčiai didėja.

Auksas yra dar viena keistai besielgianti žaliava – prireiktų ilgų metų, kol pramonė ir auksakaliai suvartotų visą auksą, kuris yra iškastas. Auksas vertinamas ne todėl, kad jo trūksta, o todėl, kad manoma, jog jis yra puiki apsisaugojimo nuo infliacijos priemonė. Infliacijos grėsmė šiuo metu padidėjusi, tad aukso kainos šovė į naujas aukštumas.

The Economist teigia, jog net naftos kainos yra žymiai didesnės, nei jos turėtų būti. Tiesa, naftos suvartojimas vis dar didėja, ypač Kinijoje, tuo tarpu pasaulyje pasiūlą galima padidinti tik apie 1,5 milijono barelių per dieną (šiuo metu kasdien suvartojama apie 84 milijonai barelių). Iranas eksportuoja 3,4 milijono barelių naftos kasdien, tad bet kokie pranešimai apie galimą konfliktą Artimuosiuose Rytuose skatina nervingą naftos brangimą. Nepaisant to, per paskutinius metus laisva naftos pasiūla pasaulyje padidėjo. Padidėjo ir naftos atsargos, ir tikėtina, jog pasiūla augs ir artimiausius pora metų. Tuo tarpu paklausa jau auga nebe taip greitai kaip anksčiau, nes aukštos naftos kainos mažina norą vartoti.

Societe Generale analitikų teigimu, ilguoju laikotarpiu žaliavų kainos turėtų būti lygios ribiniams žaliavų išgavimo kaštams (t.y. barelis naftos turi kainuoti tiek, kiek kainuoja išgauti dar vieną papildomą naftos barelį). Pagal tokius skaičiavimus nafta šiuo metu kainuoja 50% brangiau nei derėtų, o cinkas ir varis pervertinti apie 40%. Kiti analitikai mato paraleles su interneto burbulu: jei kas nors pradeda sakyti, jog šį kartą viskas bus visai kitaip, ir kainos tik kils, reikia labai rimtai susimąstyti, nes tikriausiai viskas jau pervertinta.

Didžiausios pasaulio kompanijos

Financial Times paskelbė 500 didžiausių pasaulyje kompanijų sąrašą. Esant didelėms naftos kainoms visiškai nenuostabu, jog sąrašo viršuje dominuoja naftos kompanijos. Tačiau kas prieš 20 metų galėjo pagalvoti, jog dešimta didžiausia kompanija pasaulyje bus iš buvusios Sovietų sąjungos, tuo tarpu Amerikos korporacijų simbolis General Motors nepateks netgi į penkišimtuką? Tiesa, Gazprom visgi nėra tik kompanija, ji gali būti ir politinis ginklas.

Via New Economist.

Dangoraižiai ir krizės

The Economist (R$) rašo, jog dangoraižiai dažniausiai užbaigiami statyti būtent tuo metu, kai biurų nuomos rinkoje pradeda mažėti paklausa ir artėja ekonomikos krizė. Chrysler dangoraižis buvo pabaigtas statyti tuo metu, kai Niujorko birža patyrė 1929-ųjų metų paniką, Empire State – tuo metu, kai 1934-aisiais siautė didžioji depresija (dėl to, kad ketvirtis šio pastato patalpų ilgą laiką buvo neišnuomotos, jis buvo pravardžiuojamas „Empty State building“). Akademiniai tyrimai irgi rodo, jog aukščiausi XX-o amžiaus pastatai Amerikoje būdavo pabaigiami statyti būtent tada, kai JAV ekonomika ruošdavosi smigti žemyn.

Nežinia, ar ši taisyklė galioja ir Azijoje, kur šiuo metu sparčiai statomi vis aukštesni ir aukštesni pastatai, nors didelė biuro patalpų paklausa kol kas dar vyravo tik neilgą laiką. Tiesa, 452-jų metrų Petronas Twin Towers Malaizijoje buvo baigtas statyti praėjus metams po to, kai 1997-aisiais praūžė Azijos finansų krizė.

Be to, panašios tendencijos pastebimos ir Londone. Biurų paklausa Londone stipriai sumažėjo 1974-aisiais, 1982-aisiais, 1990-aisiais ir 2002-aisiais metais. Paskutinės dvi biurų paklausos krizės buvo pažymėtos dviejų didelių dangoraižių užbaigimu: Canary Wharf Tower 1991-aisiais ir 30 St Mary Axe („agurkas“) 2003-aisiais. Nuo dangoraižio idėjos sugalvojimo iki jo pastatymo praeina apie 5-10 metų, tad ne taip jau lengva atspėti, kokia bus biurų rinkos situacija po dešimtmečio.

Kada esi turtingas?

Šiandien užtikau man labiausiai iki šiol patikusį atsakymą į klausimą, kada žmogus gali būti laikomas turtingu:

You know you are rich when more money won’t change where you live, what you eat, what you drive or who you sleep with.

Žinai, jog esi turtingas tuomet, kai turint daugiau pinigų nekeistum savo gyvenamosios vietos, savo dietos, mašinos ar partnerio.

Pagal šį turtingumo apibrėžimą turbūt ne tiek jau mažai įprastai skurdžiais laikomų žmonių neišsivysčiusiose valstybėse pasirodytų esą gana turtingi, nes jie moka džiaugtis tuo ką turi.

Genijų nebūna

Viename New York Times straipsnyje rašoma, jog genijų nebūna – jais tampama per sunkų ir atkaklų darbą (RR). Mokslininkas Eriksonas įsitikinęs, jog angliška patarlė „practice makes perfect“ yra teisinga. Jo tyrimai rodo, kad jeigu žmogus labai stengiasi, jis gali viską pasiekti ir tam nereikia jokių išskirtinių talentų. Tiesa, žmogui lengviausia stengtis siekti kokių nors rezultatų toje srityje, kuri jam patinka. Jeigu žmogus mėgsta programavimą, jis natūraliai tam skirs daugiau laiko ir dėmesio, todėl gal ir atrodys, jog jis turi „įgimtą programavimo talentą“. Tuo tarpu, jeigu žmogui nepatinka kokia nors matematika, jis stengsis išsisukinėti ir jos nesimokyti: tam bus pasitelkiamas ir argumentas „neturiu gabumų matematikai“, nors iš tiesų tai tereiškia „nemėgstu matematikos“.

Spaudos laisvės diena

Kadangi šiandien spaudos laisvės diena, užtikau keletą nuorodų, susijusių su šia proga.

John McMillan ir Pablo Zoido savo straipsnyje How to Subvert Democracy: Montesinos in Peru teigia, jog sunkiausia yra papirkti žiniasklaidą. Kai valstybės pareigūnams ir genčių vadams reikėdavo tik nedidelių kyšių, pakeisti televizijos kanalo nuomonę prireikė šimto kartų didesnės sumos nei bet kuriam teisėjui. Autoriai daro išvadą, kad labiausiai demokratiją ir teisybę Peru saugo žiniasklaida, nes kitos institucijos yra tiesiog per daug lengvai nuperkamos.

Pasaulio banke dirbantys mokslininkai teigia, jog didžiąją dalį pasaulio žiniasklaidos kontroliuoja valstybinis kapitalas arba kelios šeimos. Autoriai prieina prie išvados, jog valstybinė žiniasklaidos priemonių kontrolė mažina piliečių politines ir ekonomines laisves, ko iš tiesų logiškai ir reikėtų tikėtis – valstybės kontroliuojama žiniasklaida retai kada gali būti objektyvi (BOCTAOE kaip kad BBC).

2006 metų organizacijos „Žurnalistai be sienų“ ataskaitoje teigiama, jog JAV žiniasklaidos laisvė yra mažesnė nei Lietuvoje – vienas JAV žurnalistas pernai turėjo sėsti į kalėjimą, nes neatskleidė savo informacijos šaltinio. Kaimynai lenkai gali turėti problemų, jeigu kritikuoja popiežių.

Dešimties labiausiai cenzūruojamųšalių sąraše kaimynai Baltarusiai užima dešimtą vietą tarp kitų žiniasklaidai priešiškai nusiteikusių valstybių, kaip kad Šiaurės Korėja, Turkmėnija, Libija, Kuba, Pusiaujo Gvinėja, Birma, Uzbekija, Eritrėja ir Sirija.

Dienos pabiros

Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį:

  • Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Kitaip sakant, investuoti galima, tik reikia prisiminti, jog investavimo partneris nėra patikimas, ir visa tai gali atsisukti prieš tave patį. Investicijų boikotu čia vargu ar ką pasieksi – jei ne Vakarų kapitalas, kas nors kitas (Kinija? kitokios „rogue petrol states“?) imsis tokio projekto finansavimo, jeigu bus tik užtikrinama pakankama grąža.
  • New York Times rašo apie Zimbabvėje siautėjančią infliaciją (RR). Šiuo metu ten tuoletinis popierius kainuoja 417 Zimbabvės dolerių – čia kalbama ne apie rulonėlį, o apie dvi jo skiauteles, mat visas rulonėlis kainuoja 145 tūkstančius Zimbabvės dolerių (beveik du litus). Zimbabvės infliacija siekia apie 1000 procentų per metus, kas reiškia, jog kasmet kainos padidėja dešimteriopai. Jeigu turi grynų, ir tau ko nors reikia, juos geriausia išleisti tuojau pat, nes rytoj jų perkamoji galia bus bent 5-iais procentais mažesnė.
  • Christian Science Monitor rašo, jog Kinijoje pradeda trūkti darbo jėgos. Darbo jėgos trūkumas pradėjo reikštis didesniais atlyginimais darbininkams, o kadangi kartu didėjo ir žaliavų kainos, tekstilės sektoriuje Indijos ir Bangladešo prekės tapo pigesnės net už Kinijos produkciją. Didėjant pragyvenimo lygiui Kinijoje, padidėjo ir paslaugų sektoriaus darbuotojų paklausa, o kadangi darbas paslaugų sektoriuje yra lengvesnis ir labiau pageidaujamas, sunkiau tampa rasti darbininkų pramonės įmonėms. Tiesa, tai dar nereiškia, jog Kinijos eksporto apimtys greitu metu gali sulėtėti. Kinija paskutiniais duomenimis vis dar auga apie 10 procentų per metus.
  • The New Yorker rašo apie naują finansinę išvestinę priemonę, kuri greitai pasirodys Čikagos biržoje: ateities sandorius, kurie bus susieti su dešimties didžiausių JAV miestų būstų kainomis. Taigi, jeigu išleidote kokius 1,5 milijono dolerių pirkdami namą ir norite apsisaugoti nuo būsto kainos kritimo, galite parduoti ateities sandorį, kuris jums atneš finansinį pelną, jeigu būstų kainos kris. Kita vertus, jeigu tikitės, jog būstų kainos kils, galite pirkti ateities sandorį ir tikėtis pelno, kainoms iš tiesų pakilus. Jeigu ši ateities sandorių rinka veiks tinkamai, ji leis negalintiems rizikuoti žmonėms (tarkim tiems, kas turi didžiules būsto paskolas) perduoti savo rizikas tiems, kas nori jas prisiimti (spekuliantams nekilnojamu turtu).
  • Praėjusį savaitgalį mirė vienas garsiausių ekonomistų John Kenneth Galbraith. New York Timesgalima rasti išsamų nekrologą (RR). Galbraith buvo tas ekonomistas, kuris pirmasis teigė, jog per reklamą kompanijos gali priversti vartotojus pirkti tokius produktus, kurių jiems nė nereikėjo. Jo populiariausiame veikale „The Affluent Society“ rašoma apie tai, jog JAV yra per daug dėmesio skiriama vartojimui, o vartojimo paskolos ir privataus vartojimo skatinimas veda prie didesnės infliacijos ir nereikalingų produktų gamybos. Visgi Galbraith išliko vienu didžiausių liberaliųjų ekonomikos mąstytojų XX-ame amžiuje.
  • Marginal Revolution dienoraštyje teigiama, jog Indija galėtų efektyviau valdyti savo valiutos atsargas, ir vien tai pridėtų apie 1-1.5 procento papildomo augimo jos ekonomikai – maždaug dvigubai tiek, kiek Indija šiuo metu kasmet išleidžia sveikatos apsaugai. Teisingai investuoti atliekami 100 milijardų dolerių galėtų daryti stebuklus.
  • Be to, sužinojau, jog Air Baltic pradeda skraidyti į Tbilisį ir Baku ir pirmą kartą skaičiau vikipediją žemaitiškai.

Atviros ekonomikos skatina augimą

Šiandien Wall Street Journal rašo apie tai, jog šalys, kurios leidžia laisvą kapitalo judėjimą, auga žymiai greičiau nei tos valstybės, kurios yra uždaros. Tai šiuo metu yra labai aktuali tema, nes pasaulyje pastaruoju metu vis tampa populiaresnė nacionalinio protekcionizmo idėja: JAV kilo skandalas, kai jos uostus norėjo nupirkti Dubajaus kompanija, prancūzai neleido užsieniečiams pirkti komunalinių paslaugų tiekėjos, tie patys prancūzai ir liuksemburgiečiai šnairuoja į indo valdomą plieno gamintoją Mittal Steel, kuris bando perimti Arcelor, o vos prieš kelias dienas ir Kroatijos vyriausybė teigė, jog farmacijos kompanija Pliva yra jų nacionalinis perlas, kurio gal nereiktų atiduoti į užsieniečių rankas. Jau net nėra ką kalbėti apie Italijos centrinį banką, kuris žūt būt stengėsi išsaugoti Italijos bankus italų rankose.

Nors Europos sąjungoje lyg ir turėtų vyrauti laisvo kapitalo judėjimo principas, bet tai ne visai tiesa, nes visur galima prigalvoti įvairių biurokratinių kliūčių. Bet štai Portugalija, kuri labiausiai riboja kapitalo judėjimą, ir kurios tik 15% darbuotojų dirba užsienio kapitalo įmonėse (kurios padaro apie 8% visos apyvartos), šiandien yra pati neturtingiausia iš senųjų ES narių. Tuo tarpu Airija, kuri sumažino mokesčius ir apribojimus užsienio investicijoms (užsienio kapitalo įmonėse dirba beveik 50% darbuotojų, ir jos pasiekia 78% apyvartos), iš lentelės apačios greitai sugebėjo pakilti į patį viršų. Ekonomikos atvirumo ir jos augimo ryšį patvirtina ir istoriniai duomenys:

In the past four decades, open economies (mostly from Europe, East Asia, North America) have fared far better than closed ones (Africa, Latin America, parts of Eastern Europe). Economists Jeffrey Sachs and Andrew Warner found that from 1970-1989 average annual growth in open developed economies was 2.3%, compared with 0.7% in the closed. In developing countries, those numbers were 4.5% and 0.7%.

Reikia tikėtis finansinių krizių?

Econbrowser šiandien primena, jog didėjant JAV realioms palūkanų normoms, pinigų srautai, kurie anksčiau būdavo nukreipti į besivystančias rinkas, grįžta į JAV, o tai sukelia finansinių krizių tikimybę besivystančių šalių ekonomikose. Kadangi pastaruoju metu JAV didino palūkanų normas, ir maždaug prieš metus jos vėl tapo teigiamos (skaičiuojant realias palūkanų normas), galima tikėtis, jog besivystančiose šalyse vėl galima tikėtis krizių, kurių jau nebuvo keletą metų.

Pastaruoju metu apie galimas krizes kalbama vis dažniau, o tam pagrindo turi ir ypač dideli JAV deficitai, aukštos naftos bei kitų žaliavų kainos, pasauliniai nekilnojamo turto burbulai ir kiti dalykai. Nors JAV ekonomika vis dar sparčiai auga, tikėtina, jog ji sulėtės, o tai gali padaryti neigiamų pasekmių visai pasaulio ekonomikai: štai nors ir Europos ekonomikos augimas po truputį bando atsigauti, bet jos didžiausios prekybos partnerės JAV augimo sulėtėjimas vėl galėtų priversti Europą stagnuoti.

O kai kurie europiečiai (šiek tiek susireikšmindami dėl euro reikšmės pasauliui) piešia dar liūdnesnį vaizdą. Ech, tie prancūzai…