Objektyvi religija

The Economist rašo apie Daniel C. Dennett knygą „Breaking the Spell: Religion as a Natural Phenomenon“, kurioje siūloma religijas studijuoti kaip galima objektyviau. Pati idėja atrodo yra labai paprasta, bet visgi mūsų įsitikinimai ir vertybės sunkiai leidžia objektyviai priimti kitų religijų papročius, jais nesibjaurint. Užtenka perskaityti sekančią pastraipą, kad suvoktum, kodėl mes nesuprantame musulmonų, o jie nesupranta mūsų:

[…]Daniel Dennett teasingly asks his readers whether they have heard of a people called the Yahuuz. Among these exotic folk, he informs us, people who reach the age of 80 are expected to commit suicide, and their remains are then gobbled up by the whole tribe. What we would regard as child pornography, they call good clean fun; they also perform, in hilarious public rituals, the things that civilised folk do in a lavatory. If readers are disgusted, Mr Dennett goes on to suggest, they may finally have glimpsed what many Muslims feel about western countries where people drink alcohol, wear skimpy clothes and ignore traditional ideas about the family.

Draudimas dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose

BNS rašo (via Delfi):

Vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams tikriausiai bus uždrausta dalyvauti rizikinguose pensijų fonduose. Toks klausimas šią savaitę bus svarstomas Seimo Socialinių ir darbo reikalų komitete. Manoma, kad toks draudimas apsaugotų vyresnio amžiaus žmones, kad išėję į pensiją jie neliktų be duonos kąsnio, rašo dienraštis „Klaipėda“.

„Norime apsaugoti gyventojus, kad šie, visą gyvenimą kaupę pinigus sotesnei pensijai, likus keleriems metams iki išsvajotojo poilsio nedalyvautų rizikinguose fonduose“, – sakė komiteto pirmininkas Algirdas Sysas.

Jo teigimu, Seimui tikriausiai bus pasiūlyta pritarti įstatymo pataisai. Ja būtų nustatyta, kad rizikinguose pensijų kaupimo fonduose negali dalyvauti asmenys, kuriems iki pensinio amžiaus liko 5 ar 10 metų.

Taip, investavimas į akcijas yra rizikingas užsiėmimas, ir iš tikrųjų, nėra jokios garantijos, jog investuotojai nepraloš, savo pensines lėšas, likus keletui metų iki pensijos, sudėję į rizikingiausius fondus, bet kodėl reikia tokį dalyką drausti ir kodėl reikia atimti žmogui teisę disponuoti savo pinigais kaip jam patinka? Šios problemos sprendimas turėtų būti švietimas, o ne draudimas – juk gali būti ir tokių žmonių, kurie pilnai suvokia rizikas, ir jas nori prisiimti. Nanny state?

Palūkanų normų reliatyvumas

Einšteino reliatyvumo teorijos teigia, jog laikas yra reliatyvus: jeigu žmogus būtų įsodintas į kosminį laivą, kuris skristų beveik šviesos greičiu, jam atrodytų, jog kelionė truko gal tik kokius metus, kai Žemėje jau bus praėjęs gal ir koks tūkstantmetis. Tyler Cowen klausia, kokios turėtų būti palūkanų normos tokioje ekonomikoje, kurioje būtų įmanoma pasinaudoti šiuo faktu? O kokia turėtų būtų palūkanų norma kosminio laivo viduje? Ir ar jei norime turėti visiškai apibendrintą finansų teoriją, kuri veiktų ne vien Žemėje, ar nevertėtų kalbant apie palūkanų normas atsižvelgti ir į skolininko/tojo greitį?

Sprendimų priėmimo klaidos

Visas sausio mėnesio Harvard Business Review numeris skirtas sprendimų priėmimo temai. Sprendimų priėmimas yra labai svarbus versle (svarbiau už tai gal tik gali būti sprendimų įgyvendinimas ;) ir su juo susiduriama kiekvieną darbo dieną, tačiau nepaisant to sprendimų priėmimo procese neišvengiama daugybės klaidų. Apie dažniausiai pasitaikančias klaidas, ir kaip jų išvengti, rašoma straipsnyje „The Hidden Traps of Decision Making“.

Taip jau yra, kad mes labai daug reikšmės suteikiame pirmai informacijai, kurią sužinome apie mus dominantį klausimą – kitaip tariant, pirmas mūsų susidarytas įspūdis apie problemą mums atrodo pats teisingiausias. Jeigu būtų užduodamas klausimas „ar Turkijoje yra daugiau nei 35 milijonai gyventojų?“, o tuoj po šio klausimo to paties žmogaus paklaustume, kiek, jo manymu, žmonių gyvena Turkijoje, jo atsakymui didelę įtaką darys anksčiau paminėtas 35 milijonų skaičius: tyrimais nustatyta, jog jeigu vietoj 35 milijonų paminėsime 100 milijonų, tai žmonės, atsakinėdami antrą klausimą manys, jog Turkijoje yra daugiau gyventojų nei tie, kuriems buvo paminėtas 35 milijonų skaičius. Preš tai paminėta bet kokia informacija apie Turkijos gyvenojus tampa „inkaru“, kuris vėliau įtakoja žmogaus sprendimus. Tokiu inkaru gali tapti ir bet kokie ankstesni įvykiai ar tendencijos – iš dalies dėl to žmonės galvoja, jog jeigu akcija brango praeityje, tai ji ir turėtų brangti ateityje,arba jeigu nekilnojamas turtas brango, tai jis turi brangti ir toliau. Norint priimti sprendimą, atsiribojant nuo tokių „inkarų“ (kurie gali būti visai nesąmoningi), patariama apie problemą pagalvoti pačiam, prieš ieškant ekspertų nuomonės, problemą bandyt apžvelgti iš įvairių perspektyvų, o klausiant kieno nors nuomonės, reikia kuo mažiau atskleisti savąją (t.y. geriau klausti „kiek verta X kompanija?“ vietoj „ar kompanijos X akcijos kainuoja ne per pigiai?“).

Priimdami sprendimus žmonės dažnai neadekvačiai vertina esamą padėtį (status quo): juk atrodo taip sunku kažką keisti, o jeigu imsiesi kokių nors veiksmų, tai gali padaryti kokių nors klaidų ir viską dar pabloginti. Pastebėta, jog jeigu žmonės paveldi kokios nors kompanijos akcijų, kurių patys nebūtų jokiu būdu pirkę, tik labai retas jų parduoda šias akcijas: o gal visgi viskas su tomis akcijomis bus gerai; priimti sprendimą „parduoti“ yra tiesiog per sunku. Lygiai taip pat, vienai kompanijai perimant kitą, labai dažnai delsiama daryti pakeitimus perimtos kompanijos valdyme: atrodo, jeigu darysi viską palengva, tai viskas gausis lengviau ir bus išvengta klaidų, tačiau dažniausiai tie pokyčiai būna tokie nedideli, kad blogas status quo išlieka amžinai. Tam kad išvengti esamos padėties perdėtai gero vertinimo dažnai užtenka paklausti savęs, ar rinktumeisi tokį kelią, kuris vestų link status quo, jeigu dabartinė situacija nebūtų status quo. Kitaip tariant, ar pirktum šias akcijas, kurios yra tavo portfelyje nuo senų laikų, jeigu jų neturėtum?

Dar viena kliūtis sėkmingam sprendimų priėmimui yra nenoras pripažinti praeities klaidų. Dažnai būna labai sunku parduoti akciją, kuri neša nuostolį, o kompanijos skiria daug pastangų pagerinti darbuotojo darbą, nors gal to darbuotojo iš viso nevertėjo priimti į kolektyvą. Panašiai elgiamasi ir bankuose: skolininkui susidūrus su sunkumais dažnai dar papildomai jam paskolinama pinigų, tikintis, jog tai padės jam atsistoti ant kojų ir grąžinti pradinę paskolą – kartais tai pasiteisina, tačiau dažniausiai tai tik papildomas pinigų švaistymas. Šios klaidos dažniausiai atsiranda kompanijose, kuriose stipriai baudžiama už klaidas: darbuotojai, nenorėdami pripažinti klaidų (ir būti griežtai nubausti) vis dar įvairiais būdais bando atitaisyti situaciją, kai geriausia tokiais atvejais būtų pripažinti, jog ši situacija beviltiška ir imtis ko nors naujo. Manoma, jog geriausiai tokias situacijas gali išspręsti pašalietis, galintis pažiūrėti į viską „šviežiomis akimis“, bei nebijantis būti apkaltintas dėl ankstesnių sprendimų. Kai patenki į duobę, geriausias sprendimas būtų bent jau nustoti kastis giliau.

Dar viena bėda: kai jau esi susidaręs nuomonę, žymiai daugiau svorio suteiki argumentams, kurie ją palaiko, o prieštaraujančius argumentus linkstama nuvertinti ir į juos kreipti mažiau dėmesio. Manoma, jog dažnai pasąmoningai žmonės priima anksčiau nei supranta kodėl jie juos priėmė, tad kai jau sprendimas būna priimtas pasąmonėje, ieškoma argumentų, kurie jį paremtų. Be to, juk natūralu, jog mums sukelia didesnį įspūdį tai, kas mums patinka (t.y. suderinama su mūsų nuomone), nei tai, kas nepatinka (nesuderinama su mūsų nuomone). Išvengti šios klaidos galima kiekvienam argumentui bandant sugalvoti kontraargumentą, arba paprašant kokio nors gerbiamo asmens pabūti velnio advokatu (jeigu asmens nuomonė negerbiama, tai nepadės, nes tiesiog nebus klausoma argumentų). Kai visi visada besąlygiškai pritaria, dažniausiai kažkas būna ne taip.

Visas šias kliūtis sėkmingam sprendimų priėmimui apima problemos formulavimo subtilumai. Ar nepasikeistų noras dalyvauti loterijoje, jei vietoje „bus išlošti netgi trys automobiliai“ būtų teigiama „999 997 bilietai nieko nelaimės“? Tam, kad susidarytų objektyvus situacijos vaizdas, reiktų užsiduoti sau abu klausimus ir pasitikrinti, ar sprendimas dalyvauti loterijoje ar ne liks nepakitęs.

Galų gale darant prognozes yra labai sunku prognozuoti tikimybes – mes tam tiesiog nepritaikyti. Tarkime, jog prognozuoju, kad šiais metais yra 30 procentų tikimybė, jog vasarą temperatūra pakils virš 30 laipsnių. Praėjo vasara, temperatūra tiek laipsnių nepasiekė: ar mano prognozė išsipildė? Tam, kad atsakyti į šį klausimą, reiktų stebėti nemažai tokių mano metinių prognozių ir bandyti išvesti kokius nors vidurkius, bet tai neįmanoma, nes 30 procentų tikimybę aš prognozavau tik šiems metams. Kita vertus, net kai tikimybes galima realiai stebėti, jas suvokti sunku: štai kodėl kai kurie žmonės bijo skraidyti lėktuvu (nors tikimybės teigia, jog tai sunku, bet jas sunku įvertinti, nes kartu veikia ir emocijos), o pagyvenę žmonės, klausantys kriminalinių kronikų per radiją, mano, jog tikimybė kasnakt būti apiplėštam, jeigu eisi neapšviestu skersgatviu, labai artima vienetui.

Mobilus ryšys Somalyje

The Economist rašo apie mobilaus ryšio rinką Somalyje:

SOMALIA does not spring to mind as a good place to do business, but in telecoms at least it has something to teach the world. A call from a Somali mobile phone is generally cheaper and clearer than a call from anywhere else in Africa. The trick is the lack of regulation. Somalia has had no government since 1991. It was cut off for a while, but then private mobile companies moved in and found that the collapsed state provided a curious competitive advantage.

Kadangi Somalyje nėra vyriausybės, nėra ir valstybinės monopolinės telekomunikacijų bendrovės, nėra ir korumpuotų valdininkų ir investicijų apribojimų. Somalyje mokesčiai nėra dideli — tenka susimokėti tik vietiniams karaliukams (apie 5 procentus pelno) ir išleisti panašiai tiek savo saugumui užtikrinti. Ir jokių licencijų.

Tiesa, nors visa tai gal ir atrodo kaip laisvosios rinkos rojus, bet šalyje visgi beveik vyksta karas, tad verslo saugumas ganėtinai menkas ;)

Religija didina pajamas

MIT ekonomistas Jonathan Gruber savo moksliniame straipsnyje teigia, jog religingesni žmonės gauna geresnį išsilavinimą, rečiau skiriasi ir uždirba daugiau pajamų (via The Economist). Teigiama, jog dvigubai dažniau bažnyčioje apsilankantys žmonės uždirba apie 10 procentų daugiau pajamų. Tiesa, nors koreliacinis ryšys ir nustatytas, bet juk žinoma, kad koreliacija nereiškia priežastingumo: gali būti, jog į bažnyčią eina darbštesni žmonės, kurie dėl to ir gauna didesnius atlyginimus.

Bet racionlaių reiškinio paaiškinimų irgi gali būti: aktyviai dalyvaujantys bažnyčios veikloje žmonės suranda naujų pažinčių, kurios gali būti naudingos darant verslą ar kopiant karjeros laiptais, o taipogi religija bei tikėjimas mažina stresą, tad religingi žmonės gali būti produktyvesni.

Keletas nuorodų

Per paskutinę savaitę prisikaupė nemažai nuorodų, kurios gal būt bus naudingos ir kitiems. Išmokau gerbti ir mylėti del.icio.us, tad jos ne taip lengvai pasimeta.

Pradedant nuo Getting Things Done temos, užtikau nemažai alternatyvų savo ToDo sąrašams: voo2do, Remember The Milk bei TaskFreak. Kol kas vis dar naudojuosi offline įrankiu, bet visai norėčiau pereiti prie webinio varianto.

Pastaruoju metu tenka daryti kai kuriuos ekonometrijos darbus universitetui, tad man buvo naudingas šis Software for Economists puslapis, o taipogi ir eViews programėlė.

Užtikau ir paprastų straipsniukų apie ekonomiką arba investavimą, kurie irgi mane sudomino: pradedant apie kasdienius ekonominius indikatorius realiame gyvenime (reikalinga nemokama registracija), apie viena ekonomikos pamoka, kuri atskleidžia visą ekonomikos esmę, ir baigiant dešimt dalykų, kuriuos apie ekonomiką turėtų žinoti debatuotojai. Dar prie viso to galima pridėti ir interviu su Charlie Munger, kuris yra ilgametis Warren Buffett bendražygis. Viena, labai patikusi mintis apie jųdviejų darbo stilių: mes per daug nepersistengiam, mes tik daugiau nei kiti skaitom ir galvojam.

Dar savo del.icio.us kraitelėje randu nuorodą į testą, kuriuo galima pasitikrinti, ar atskiri atsitiktinį procesą (random walk) nuo realaus akcijų kurso (atskyriau 4 kartus iš keturių) bei mokslinį straipsnį apie tai, kaip matematiškai išspręsti sudoku.

Lietuva ir G.Soros’as

The Economist šiandien rašo apie prieš Soros’ą nukreiptas atakas Respublikoje. Straipsnyje teigiama, jog filantropas padėjo išaiškinti korupcijos atvejus, susijusius su Europos sąjungos parama, o tai galėjo kai kuriuos ir suerzinti. Be to, kai kaltinama Vakarų kišimusi į vietinę politiką, žmonės pradeda pamiršti Rusijos baimę – panašiai Soros’as buvo atakuojamas ir Ukrainoje bei Gruzijoje. Straipsno išvada teigia, jog Lietuva vis dar nėra tokia atvira visuomenė, kokios norėtų Soros’as:

Mr Soros is winding down his efforts in the richer parts of the post-communist world, where the “open societies” that he favours seem to be thriving. Perhaps he should hang on a bit in Lithuania.