Mario Salvadori – „Why Buildings Stand Up“

Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau.

Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį. Daug detalių, nemažai paprastam nebaigusiam architektūros mirtingajam suprantamų brėžinių.

Vienintelis priekaištas šiai įvadinio stiliaus knygai gali būti tai, jog ji rašyta dar prieš man gimstant. Ir nors nuo 1980-ųjų fizikos dėsniai tikrai nepasikeitė, konstrukcinės medžiagos tikriausiai stipriai patobulėjo. Gana keistokai atrodo ir knygoje peršama mintis, jog ateities konstrukcijos bus pripučiamos suslėgto oro, lyg pilys, ant kurių šokinėja vaikai: juk tai lengvos ir itin tvirtos konstrukcijos. Matyt, ši mada gana greitai praėjo. Bet bendrai vertinant, džiaugiuosi perskaitęs.

Richard P. Feynman: Don’t You Have Time to Think?

Richard Feynman yra ne vieno „geeko“ idealas: fizikas, Nobelio premijos laureatas, labai sveiko požiūrio į visokią pompastiką ir biurokratiją (nors kaip tik kiti sako, kad „pasikėlęs“), aštriai juokingas ir įžvalgus. Kitos jo knygos („Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“, „What Do You Care What Other People Think“) yra labiau anekdotinių pasakojimų rinkiniai, o ši – dokumentinė jo laiškų rinktinė. Gal dėl to jį perskaičius Feynman atrodo labiau žmogiškas ir ne tiek užrietęs nosį: kartais jis pats pripažįsta, jog savo pasisakymais yra perspaudęs, atsiprašo, supranta savo klaidas.

Labai jaudinantys ir jo asmeniniai laiškai savo mylimosioms: pirmoji žmona sunkiai sirgo ir ji anksti mirė. Apie antrąją žmoną beveik neužsiminta, mat knygos sudarytoja – Feynmano įsivaikinta dukra, kuri atsirado jau jam gyvenant su trečiąja žmona. Sakoma, jog neilgai trukusi santuoka nutrūko dėl to, kad antroji žmona labai greit suprato, jog neįmanoma gyventi su žmogumi, kuris rytais pabudęs spręndžia diferencialines lygtis. Matyt, tiesos tame galėjo būti.

Tam, kam Richard Feynman yra sektinas pavyzdys, ši knyga nuostabiai atskleis jo įvairiapusę asmenybę. Tie, kas dar jo nepažįsta, tikriausiai pažintį turėtų pradėti kitomis jo knygomis.