David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Tai didžiausias etninis valymas Europoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, ir liūdniausia, jog tam buvo galima užkirsti kelią.

David Rohde įvykius atpasakoja su detaliomis smulkmenomis (už šią knygą jis gavo Pulitzerio premiją), kone valandų tikslumu: remiamasi daugiausiai olandų taikdarių bei skerdynes išgyvenusių žmonių pasakojimais, o taip pat ir kai kurių serbų kareivių liudijimais. Pagal Jungtinių tautų susitarimus, Srebrenicos anklave, kurį iš visų pusių supo serbų daliniai, taiką palaikė keli šimtai olandų taikdarių. Bosniai musulmonai, kurie sudarė didžiąją dalį Srebrenicos gyventojų, privalėjo nusiginkluoti: jų saugumu rūpinsis Jungtinės tautos, o serbų erzinti nereikia. Olandai buvo ginkluoti menkai – jų didžiausias ginklas buvo galimybė išsikviesti NATO aviaciją, kuri kaip mat būtų bombardavusi puolančiųjų pozicijas. Net ir turėdami teisę panaudoti ginklą, olandai to daryti vengė: puolami ugnimi neatsakinėjo, nes stengėsi išlaikyti neutralumo įvaizdį. Tad vieną dieną serbams pradėjus anklavo puolimą jis buvo užimtas beveik be pasipriešinimo: olandai ne tik kad nesudavė jokio smūgio, jie netgi lengva ranka atidavė savo ekipuotę serbų daliniams. O beginkliai olandai tapo beveik bejėgiai pasipriešinti žudynėms: jie patys faktiškai tapo serbų įkaitais.

Srebrenicos tragedija tikriausiai nebūtų įvykusi, jei vakarai būtų ėmęsi ryžtingų veiksmų nuo pat serbų puolimo pradžios. Kelias dienas laisva valia olandai atidavinėjo teritoriją serbams: „juk čia jie gal apšaudo bosnių pozicijas, o ne Jungtinių tautų stebėjimo postus, reiktų pasitraukti, nes nelabai saugu“ bei „gal jiems užteks tik kelių kilometrų teritorijos ir jie paskui atsitrauks gerbdami susitarimus“. Vėliau, kai serbai užėmė stebėjimo postus, pasiryžti bombarduoti serbų pozicijas tapo dar sudėtingiau, nes keliasdešimt olandų tapo serbų įkaitais: jei NATO bombarduoja serbus, olandams iškyla grėsmė. Kaip sakė vienas iš bosnių kareivių, trisdešimt įkaitais tapusių olandų vakarams buvo svarbiau nei trisdešimt tūkstančių anklave įstrigusių musulmonų. Veiksmų imtasi nebuvo, serbai žengė toliau. Galų gale, šeštą dieną, politikai visgi priėmė sprendimą, jog reikia suduoti smūgį serbams, tačiau bombarduoti nebelabai buvo ką – serbai jau šeimininkavo Srebrenicos centre. Tiesa, jau priėmus politinį sprendimą bombarduoti, smūgių teko dar palaukti, nes buvo užpildyta ne tokia prašymo forma, o pakilę į orą lėktuvai turėjo grįžti į bazę Italijoje pasipildyti kuro – kaip galima suprasti, Jungtinių tautų misija į vadovėlius nepateks kaip sklandžios karinės operacijos pavyzdys.

Skaitant apie tokią įvykių eigą negali negalvoti apie tai, kas būtų, jiegu mums prireiktų vakarų pagalbos. Ar tikrai politikai greitai ir ryžtingai imtųsi veiksmų? Ar nekiltų jiems minčių, jog čia gal būt dar nėra svetimos šalies agresija, ar nenorėtų jie dar palaukti keleto savaičių, kai jau tikrai aišku, kad situacija nebekontroliuojama? Kiekvienas generolas ar politikas nenori rizikuoti savo šalies karių gyvybėmis tam, kad gelbėtų kitos šalies piliečius, tad nenuostabu, jog sprendimai daroma atsargiai ir lėtai. Geriausiu atveju politikai pradeda vartoti aštresnius smerkiančius agresorių žodžius, o reali karinė pagalba gali užtrukti. Taip kartojosi ir Srebrenicoje, panašiai buvo ir Ukrainoje, gali būti, jog taip bus ir dar kur nors kitur ateityje. Panašiai ir Rytų Europiečiai po Antrojo Pasaulinio karo nesulaukė pagalbos miškuose besigindami nuo Raudonojo teroro. Bosniai irgi padarė klaidų per daug pasitikėdami Jungtinių tautų politikais – jie patys nesigynė, nes tikėjosi, jog juos apgins: o be to juk serbai nebus tokie įžūlūs, kad pultų olandų taikdarius. Lemiamomis akimirkomis kiekvienas lieka kovoti tik už save.

Praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo žudynių teisingumas visgi įvykdytas ir kaltieji jau nuteisti Hagos teisme. Bosnija dar vis laižosi karo žaizdas, o Srebrenicoje gyvena trigubai mažiau žmonių nei karo pradžioje. Kad blogis nugalėtų tereikia tik kad geri žmonės nieko nedarytų.

Ką skaičiau migdydamas dukrą

Nebūčiau pagalvojęs, kad susilaukus dukros atsiras tiek daug laiko skaitymui. Kuo ji neramesnė, tuo ilgiau ją reikia nešioti ant rankų ir migdyti savo glėbyje. Kuo ji neramiau miega, tuo ilgiau ją reikia glausti prie krūtinės ir tuo vėliau perkelti į lovytę. Kuo ilgiau ją tyloje migdai glėbyje, tuo daugiau puslapių perverti Kindle skaityklėje. Dešimt knygų per penkias savaites.

  • Sydney Finkelstein – „Superbosses“. Yra tokių puikių vadovų, su kuriais labai norisi dirbti, nors žinai, jog bus labai sunku: iš tavęs bus daug reikalaujama, bet su šypsena arsi po devyniais prakaitais, nes jie ras kaip tave tinkamai motyvuoti. Su tokiais vadovais gal ir neįmanoma be poilsio išdirbti kelis dešimtmečius, bet laikas su jais atsipirks itin vertinga patirtimi: išmoksi tiek, kad puikiai pats savarankiškai galėsi imtis vadovauti. Tokie vadovai nesimėto, jie išskirtiniai. Jie moka pavaldiniams leisti elgtis savarankiškai ir daryti klaidas, bet tuo pačiu jie ir visada šalia jei reikia patarimo ar pagalbos. Jie neužsiima mikrovaldymu, bet jie detaliai žino kiekvieno darbuotojo problemas ir giliai išmano verslą. Jie atviri idėjoms, bet jie turi ir savo viziją, kuria sugeba užkrėsti aplinkinius. Jie tokie ryškūs, jog didžiuojamasi, kad su jais dirbai, ir tai savaime yra darbuotojo kokybės ženklu. Tema įdomi, bet knygai kiek pritrūko analizės gilumo kaip tokiu vadovu tapti. Deja, dažnai atrodė, jog tai tik anekdotinių istorijų apie kai kuriuos žymius vadovus rinkinys.

  • Alec Ross – „The Industries of the Future“. Po skyrių vienai ateities sričiai – genų inžinerijai, duomenų analizei, robotikai, kibersaugumui, finansų technologijoms. Apie tai, ko galima tikėtis, ir kaip tai pakeis pasaulį. Gaila, kad paviršutiniškai, su naiviu paauglišku susižavėjimu, krykštaujančiu balsu apie tai, kaip viskas jau tuoj pasikeis ir jau kitąmet skraidysime nuosavomis raketomis. Na, kiek perdedu, bet pasirodė, jog autorius nekritiška ausimi prisiklausęs daug visokių idėjų ir nelabai įsigilinęs į jų įgyvendinimo sudėtingumą. Bet gal taip pasirodė todėl, kad tik prieš tai buvau pabaigęs knygą apie genetiką – skyrius apie genų inžineriją atrodė ypač silpnas.

  • Paul Silvia – „How to Write a Lot“. Nebloga trumpa knyga apie akademinį rašymą. Gaila, kad neskaičiau jos tuo metu, kai reikėjo rašyti magistrinį darbą. Viena labai patikusi knygos mintis, kurią reiktų ir man pačiam dažniau taikyti: kiekvieną dieną paskirti kažkiek laiko rašymui. Nėra tokio dalyko kaip writer’s block – to jausmo, kai rašytojui užkietėja plunksna ir jis negali išspausti nei vieno protingo žodžio. Jei įpranti kasdien sėsti ir rašyti, tai daug ir parašai. Svarbu nesiblaškyti ir nelaukiant įkvėpimo žiūrėti tai kaip į darbą.

  • Jordi Torres – „First Contact with Tensorflow“. Jei perskaitėte visus mokomuosius straipsnius apie Tensorflow jų pačių svetainėje, tai šios knygos skaityti neverta, nes joje visiškai tas pats. Skaitykite ką nors kitą.

  • Roy Clark – „Writing Tools“. Kažkas panašaus į klasikinę Strunk ir White knygą „Elements of Style“: kalbos stiliaus ir fabulos patarimai, kurie padės visiems, kurie ką nors rašo – nesvarbu ar romanus, ar emailus, ar dienoraščio įrašus. Mokykloje kalbos kultūra atrodė viena iš beprasmiškiausių pamokų (gal dėl to, kad nelabai ko ten išmokė), bet dabar tokias knygas skaitau su malonumu.

  • Siddhartha Mukherjee – „The Gene: the Intimate History“. Apie šią knygą rašiau atskirame įraše, tad nebesikartosiu. Labai patiko, nes ją perskaitęs daug sužinojau apie sritį, kuri iki tol buvo tamsus miškas. Būtina perskaityti tam, kad užpildyti bendrojo išsilavinimo spragas apie genetiką.

  • Chris Voss – „Never Split the Difference“. Geriausia skaityta knyga apie derybų strategiją. Ir smagiausiai susiskaičiusi iš šių dešimties knygų. Plačiau apie ją jau rašiau, tad jei dar jos neskaitėt, imkit ir perskaitykit.

  • Martin Lindstrom – „Small Data. Tiny Clues that Uncover Huge Trends“. Mintis nebloga: kartais visai nereikia perknisti terabaitų duomenų, kad rastum kokią vertingą įžvalgą. Kartais užtenka pasišnekėti su dešimčia klientų ar stebėti jų elgseną. Pilnai galima su tuo sutikti. Tik ar galima iš tų kelių stebėjimų daryti tokias toli siekiančias išvadas – abejočiau. O Martin Lindstrom daro: stebėdamas kelias dešimtis Indijos uošvienių jis supranta, jog jos nuo marčių labiausiai skiriasi tuo, kad turi spalvotų prieskonių dėžutę, ir kad žmonės labiausiai mėgsta tą spalvą, kuria buvo dažytos jų vaikystės kambario sienos (ir visai nesvarbu, jog atidžiau renkant duomenis vargu ar ši teorija pasiteisintų). Bet knygoje daug smagių istorijų: skaitai, netiki, bet vis tiek norisi versti puslapius, nes gal kitas skyrius bus panašus į dar vieną Mad Menų seriją, kurioje Don Draperis aiškins apie tai, ką turi simbolizuoti Heinekeno buteliukas ir ką iš tiesų nori jausti namų šeimininkės. Rinkodara ir istorijų kūrimas šioje knygoje permuša statistiką ir loginį požiūrį, bet kartais reikia ir to.

  • Yuval Noah Harari – „Sapiens. A Brief History of Mankind“. Pirmas knygos trečdalis apie seniausią priešistorę labai stiprus: jį perskaičiau su didžiuliu malonumu. Žmonijos progresas nebūtinai reiškė, jog žmonija taps laimingesnė: perėjus prie žemės ūkio žmonių padaugėjo, bet vargu ar žemdirbys tapo laimingesnis už medžiotoją. Labai įdomi ir mintis, kad svarbiausias mūsų atradimas yra vaizduotė – demokratija, pinigai ar valdžia tėra mūsų kolektyvinės vaizduotės vaisius, bet kadangi mes visi tai įsivaizuojame taip pat, tai šie vaizduotės padariniai labai realiai veikia mūsų realybę. Antra knygos pusė išsikvėpė, autoriaus idėjos nebe tokios kokybiškos: jaučiasi, lyg nuo Lietuvos istorijos būtų pereita prie Pasvalio savivaldybės komunalinio ūkio problemų – gal įžvalgos ir teisingos, bet kabina jau nebe taip.

  • Arianna Huffington – „The Sleep Revolution“. Gerai išsimiegoti yra labai svarbu, ir netikėkite jei kas sakys, jog jiems pakanka mažiau nei septynių ar aštuonių valandų miego per parą. Miegas išsprendžia daug problemų: tampame protingesni, geriau priimame sprendimus, ilgiau gyvename, mažiau patiriame streso. Ir gaila, jog mūsų visuomenėje miegas yra nuvertinamas – mes laikome didvyriais tuos, kurie dirba be poilsio, o ir vaikams grasiname, jog jiems teks eiti miegoti, jeigu jie blogai elgsis. Įžvalgos geros, tik jos galėjo sutilpti dvigubai (ar trigubai) trumpesnėje knygoje.